Publikacijos

Teofrastas. Apie akmenis

Pirma porcija  |  Antra porcija   |  Trečia porcija   |  Ketvirta porcija   |  Penkta porcija   |  Šešta porcija   |  Septinta porcija

Teofrastas. Apie akmenis, 6 porcija

36. Tarp rinktinių akmenų yra vienas, vadinamas perlu; jis skaidrus iš prigimties ir iš jo daro brangius vėrinius. Jis susidaro kriauklėje, panašioje į „pinne“ (tik gerokai mažesnėje) O perlo dydis gali būti kaip stambi žuvies [akis], o juos gamina Indija ir kai kurios Raudonosios jūros29) salos. Jie artimi didelio tobulumo akmenims.

37. Žinomi ir kai kurie kiti akmenys, tokie kaip iškasamas dramblio kaulas, mirgantis baltomis ir juodomis dėmėmis. Taip pat žinomas akmuo, kuris vadinamas „sapfeiros“, spalva gana tamsus ir nelabai besiskiriantis nuo vyriško „kianoso“, o taip pat „prasitis“30), turintis vario žalumos spalvą. O taip pat tankios sandaros „chaimatitis“, esantis tamsios spalvos ir, atitinkamai pavadinimui, tokios išvaizdos, tarsi būtų susidaręs iš sudžiūvusio ir sukietėjusio kraujo. Akmuo, kuris vadinamas „ksante“ – kita atmaina: spalva jis ne švariai geltonas, o turi balkšvą atspalvį; spalva tokia, kokią dorėnai vadina „ksantos“.

38. Koralas panašus į akmenį, raudonos spalvos, apvalios formos panašios į šaknį, ir auga jūroje. Suakmenėjusi Indijos nendrė savo prigimtimi nelabai skiriasi nuo koralo. Tačiau tai jau kito aptarimo objektas.

39. Įvairi ir akmenų, išgaunamų rūdynuose, prigimtis. Kai kurie turi vienu metu ir aukso, ir sidabro, tačiau aiškiai matomas tik sidabras. Jie sunkūs ir turi stiprų kvapą. Taip pat žinomas natūralus „kianos“, kuriame yra „chrizokola“, o taip pat kitas akmuo, spalva panašus į žėruojančią anglį, - ir visi šie akmenys sunkūs.

40.Theophrastus. Ochra Bendrai paėmus, rūdynuose gausiai randama neįprastų akmenų, kurių kai kurie turi žemės prigimtį – tokie, kaip geltona ir raudona ochra31), kai kurie turi smėlio struktūrą, jie panašūs į „chrizokolą“ ir „kianos“, o kiti – miltelių pavidalo, kaip realgaras ir „auripigmentas32) bei į juos panašūs. Galima paminėti daug tokių akmenų ypatybių.

41. Kaip jau minėjome, daugelis akmenų nepasiduoda apdirbimui, pavyzdžiui, jų negalima pjauti geležiniu rėžikliu, tačiau jie pjaunami kitais akmenimis. Bendrai paėmus, didelių akmenų apdirbimo būdai labai skirtingi – kai kuriuos galima supjaustyti, kitus pjaustyti nejudančius, o trečius galima apdirbti tik tekinimo staklėmis, panašiai kaip magnesijos akmenį33). Šis akmuo neįprastas savo išvaizda ir kai kurie žmonės stebisi jo panašumu į sidabrą, nors jie skirtingos kilmės.

42. Didelis akmenų kiekis pasiduoda bet kokiam apdorojimui. Sifnose yra akmuo, išgaunamas trys stadijos34) nuo jūros, panašus į žemės grumstus35), o kadangi jis minkštas, jį galima apdoroti staklėse tekinimui bei graviruoti. Jį stipriai įkaitinus ir panardinus į aliejų, jis juoduoja ir tampa tvirtu; iš jo daro indus stalui.

43. Visi tokie akmenys apdirbami geležimi, tačiau kai kurie kiti akmenys, kaip sakyta, gali būti graviruojami kitais akmenimis, o ne geležiniais instrumentais. Kiti gi gali būti graviruoti geležimi, tačiau tik bukais rėžtuvais. Ir ... daugeliu atvejų ... nepjaunami geležimi, kuri, būdama tvirtesne už akmenį, pjauna medžiagas, kurios ... tvirtesnės36).

44. Taip pat atrodo nepaprasta, kad galąstuvinis akmuo galanda geležį, nors geležis pjauna galąstuvinį akmenį ir suteikia jam reikiamą formą, tačiau negali taip padaryti su tomis akmenų rūšimis, iš kurių išpjauna antspaudus. Be to, akmuo, kuriuo graviruoja antspaudus, sudarytas iš medžiagos, naudojamos galandinimo akmenų ar panašių į juos gamybai. Geriausi galandinimo akmenys pristatomi iš Armėnijos.

45. Nepaprasta prabavimo akmens prigimtis, pagal kurį nustato aukso grynumą, nes atrodo, tarsi jis turėtų ugnies, kuria irgi nustatomas aukso grynumas, savybes. Dėl to kai kurie žmonės laužo galvas, tačiau be pateisinamos priežasties, nes akmuo išbando auksą kitaip nei ugnis. Veikiant ugniai keičiasi spalva, o akmuo veikia trintimi taip, kad atrodo, tarsi jis turi sugebėjimą išaiškinti tikrąją kiekvieno metalo prigimtį.

46. Kalba, kad dabar randa geresnės kokybės akmenis nei anksčiau, nes jų pagalba nustato ne vien aukso grynumą, bet ir aukso ir sidabro jų lydiniuose ir sužino, kiek daug priemaišų yra kiekviename elemente. Nustatymai gaunami esant pačiam mažiausiam priemaišų kiekiui. Mažiausiu buvo „krite“ 37) svoris, tada „kollibos“, tada „ketvirtis obolo“ ir „pusė obolo“, ir iš šių svorių buvo nustatomi tikslūs santykiai.

47. Visus tokius akmenis randa Tmolo upėje. Savo prigimtimi jie vienarūšiai, plokšti tarsi apvalainukai, tačiau nėra apskriti ir dvigubai didesni nei didžiausias apvalainukas. Į saulę atkreipta dalis skiriasi nuo apatinio paviršiaus savo savybėmis ir yra geresnė nei kita. Tai yra todėl, kad ji sausa, nes drėgmė trukdo nustatyti metalo kokybę. Net per karštą orą akmuo neužtikrina gerų rezultatų, nes nuo drėgmės tampa slidus. Tai nutinka ir kitiems akmenims, tame tarpe ir naudojamiems statuloms, ir, matyt, tai sudaro išskirtines statulų savybes.

Tęsinys >>>> Septinta dalis      

 

Pastabos:

29) 29)“Raudonoji jūra“, čia, matyt, reiškia Persų įlanką.

30) „Prasitis“ – neskaidrus žalias akmuo (K. ir R.)

31) „Raudonoji ochra“ (miltos - taip pat surikas, raudonasis dumblas (E.L.).

32) „Auripigmentu“ (orpiment) ir „realgaru“ E. Keilis ir Dž. Ričardsas verčia graikiškus saudarake ir arreuikou. Pirmasis jų verčiamas ir kaip „arseninis varis“; antrasis pažodžiui reiškia „vyriškas“ ir siejamas su visuotinai pripažintu mišjako (arsenicum) pavadinimu (E.L.)

33) „Magnesijos akmuo“ gali būti verčiamas ir kaip „magnetas, magnetinis akmuo“, tačiau pats magnetas senovės graikų kalboje kilęs iš Magnesijos miesto Mažojoje Azijoje pavadinimo (E.L.).

34) Graikų olimpinė stadija lygi 192 m.

35) Pagal G. Lemleiną, tai talko akmuo. (V.B.)

36) E. Keilis ir Dž. Ričardsas siūlo taip atstatyti pažeistą tekstą: „Ir tokie akmenys tvirtesni. Panašus neįprastas, nes geležis, kuri kietesnė už akmenį, nepjauna jų, ir vis tik geležis pjauna medžiagas, kurios tvirtesnės ir kietesnės“.

37) „Krite“ – „miežis“. „kollibos“ – „smulki moneta“ (E.L., žr. ir komentaruose).

Komentarai:

Theophrastus. Perlas kriauklėje

36 punktas

Tarp rinktinių akmenų...
Aukštą perlų vertę patvirtina visi senovės autoriai. Pvz., Plinijus laiko juos pačiais vertingiausiais iš visų vertingų dalykų, nors kitoje vietoje nustumia juos į antrą vietą.

„pinna“
Mūsų laikais šis pavadinimas duotas didelių dvivėrių kriauklių rūšiai, gyvenančiai šiltose jūrose, tame tarpe Viduržemio jūroje; ir Teofrastas, matyt, mini būtent jas. Kriauklė gali pasiekti dviejų pėdų dydį (64 cm – B.K.).

... juos gamina Indija...
Ir šiandien perlus gaudo šiltose jūrose – Raudonojoje, Persų įlankoje ir palei Indijos vandenyno pakrantę.

37 punktas

Žinomi ir kai kurie kiti

Čia Teofrastas kalba apie kai kuriuos neryškius, neskaidrius dekoratyvius akmenis. „Sapfeiros“ jau minėtas 8 ir 23 skirsniuose kartu su vertingais akmenimis, tačiau baigiamoji 30 skirsnio frazė nurodo, kad 37 skirsnyje kalbama apie įprastus akmenis, labai aukštai nevertinamus.

... iškasamas dramblio kaulas...
Tai, aišku, buvo iškasamų gyvūnų iltimis ar net, kas mažiau tikėtina, kaulais. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo mamutų ir mastodontų iltys, kurios iš tikro yra numargintos tamsiomis ir šviesiomis dėmėmis, kartais vietomis nuspalvintomis melsva spalva. Teofrastas iškasamą dramblio kaulą klasifikuoja kaip akmenį, kaip jis darė ir gintaro atveju.

„sapfeiros“
Aišku, kad tai ne dabartinas safyras, nes Teofrastas jį mini tarp neskaidrių akmenų, o lyginant jį su „kianosu“ spėjama jį buvus tamsiai mėlynu. Plinijus, aiškiai sekdamas Teofrastu, pabrėžia, kad jis buvo mėlynas ir neskaidrus. Identifikavimui ypač svarbu tai, kad 23 skirsnyje Teofrastas kalba apie auksinius taškus, kuriais nusėtas akmuo. Plinijus vienoje vietoje sako, kad rytų „sapfirus buvo akmuo su auksinėmis kibirkštėlėmis, o kitoje ištraukoje, kad jis žibėjo į auksą panašiomis dėmelėmis, o trečiur jį lygino su kitu akmeniu su auksiniais taškeliais. Visi šie apibūdinimai, kaip ir Dioniso Periegero žodžiai, pritaikomi tik tamsiai mėlynam lazuritui su pirito kruopelėmis, kurias senovėje dėl jų spalvos laikė auksu. Šis mineralas nelaikomas ypatingai retu.

Vientisos spalvos be pastebimų pirito intarpų akmuo gavo „kianos“ pavadinimą, kaip pasakyta 31 skirsnio pastabose. Plinijus pažymi, kad „sapfirus“ nebuvo tinkamai graviravimui, jei turėjo kietų intarpų, ir galbūt todėl akmuo naudotas kaip dekoratyvinė medžiaga.

Žinomi antikinio lazurito, nusėto pirito kristaliukais, radiniai ir yra pranešimų apie tai, kad rastos senovinės imitacijos iš mėlyno stiklo su įterptais aukso grūdeliais.

„prasitis“
Tai, kad „prasitis“ buvo žaliu akmeniu, matyti iš Teofrasto pastabos apie jo spalvą. Akmens pavadinimas , matyt, kilęs iš „prazon“, kas reiškia svogūną-porą; ir „prasitis“ buvo svogūninės žalios spalvos akmeniu. Iš tikro, tai Teofrastas spalvą vadina „surūdijusia“, tačiau, matyt, tai reikia suprasti kaip „vario rūdis“ arba „vario žalumą“.

Vis tik, tikslesnis akmens apibrėžimas vargu ar įmanomas. Tai galėjo būti ir Plinijaus „prazius“ – įprastas akmuo, kurio viena atmaina galėjo būti šiuolaikiniu Heliotropu – tamsiai žaliu chalcedonu arba jaspiu su raudonomis dėmėmis. Jo spalvos aprašymas leidžia spėti, kad tai buvo žalias jaspis, tačiau galėjo būti ir serpentinas ar bet kuris kitas neskaidrus akmuo, t.y. „prazitis“ buvo bendru pavadinimu tamsiai žaliems neskaidriems akmenims. Cilindriniai ir kitokie antspaudai ar daiktai, išpjauti iš žalio jaspio (ar kitų žalių neskaidrių akmenų) nuo labai senų laikų plačiai naudoti Egėjo regione, kas aišku iš gausių radinių.

„chaimatitis“
Theophrastus. Hematitas Visi komentatoriai jį identifikuoja kaip hematitą – natūralų geležies oksidą ir matyt tuo pačiu, kaip Plinijaus „hematites“ – terminas, kuris apėmė dauguma šiuolaikinio hematito atmainų. Tačiau Plinijus mini ir brangakmenį „hematitis“ ir logiška manyti, kad „chaimantitis“ dera su tuo, nes Teofrastas aiškiai kalba apie panašios rūšies mineralinę medžiagą. Be to, atitinkant pavadinimą, Teofrastą nurodo ir akmens spalvą kaip sudžiūvusio kraują, o Plinijus sako, kad „hematitis“ buvo kruvinai raudonas. Reikia atsižvelgti, kad toks spalvos apibūdinimas netinka hematito atmainoms, pakankamai tvirtoms, kad būtų naudotos dekoratyviniams tikslams, nes jos juodos, plieninės pilkos arba tamsios, rudai raudonos iki juodos. Raudona spalva sutinkama tik pas čertą (mineralo miltelius) arba minkštas hematito rūšis, kas ir suteikė pavadinimą mineralui. Kadangi Teofrastas čia kalba apie neskaidrų akmenį, jo „chaimatitis“ negalėjo būti kokiu persišviečiančiu arba skaidriu raudonu akmeniu, tokiu, koks yra granatas ar serdolikas, tuo labiau, kad iš traktato žinoma, kad minėti akmenys turėjo atskirus pavadinimus, kas atmeta tokį aiškinimą. Vieninteliu įprastu neskaidriu akmeniu senovėje buvo raudonas jaspis, suterštas priemaišomis, kremnezemo atmaina, nuspalvinta geležies oksidais (iš tikro, jaspis – tai kalnų uoliena, o ne „kremnezemo atmaina“, B.K.). Atrodo labai tikėtina, kad raudonas jaspis ir buvo Teofrasto „chaimatitu“. Užuomina į jo vienalytę sandarą gerai dera su tokia identifikacija, nors, tikėtina, ir kiti tokios rūšies akmenys kaip kad raudonas felzitas galėjo senovėje būti taip vadinti. Plinijus nurodo Afriką kaip „hematitis“ radimviečių vietą ir mini įvairų jo panaudojimą amuletams, kas patvirtina čia pateikiamą identifikaciją. Raudonas jaspis buvo įprastas Šiaurės Afrikoje, o egiptiečiai jį išgaudavo ir dažnai naudojo amuletų ir dekoratyvių dalykų gamybai.

„ksante“
Nors ir besiskiriantis spalva, šis akmuo, matyt, buvo neryškiu, neskaidriu akmeniu, panašiu į hematitą, apie ką kalba ir glaudus ryšis tarp šių akmenų. Plinijus „ksutos“ vadina tos pačios klasės kaip ir „hematitis“ akmeniu – ir šis žodis beveik tikrai yra iškreiptas lotyniškas žodžio „ksante“ žodžio ekvivalentas, nes ir toliau Plinijus beveik pažodžiui seka Teofrasto žodžiais. Dėl to, kad „chaimatitis“ buvo, matyt, raudonu jaspiu, atrodo labai tikėtina, kad „ksante“ buvo geltonu jaspiu. Visais atžvilgiais, be spalvos, abi šios jaspio atmainos panašios viena į kitą, o ir jų atspalvį sukelia geležies oksidas, nors geltonajame jaspyje jis yra hidroksidinėje formoje. Be to, raudonas ir geltonas jaspis dažnai gali būti kartu net viename nedideliame gabale, kas nurodo glaudų ryšį tarp jų. Žinomi gausūs senoviniai daiktai iš geltono jaspio ir, kadangi tai buvo vienintelis geltonas neskaidrus plačiai senovėje naudotas akmuo, tas faktas labai sustiprina čia pateikiamą identifikaciją. Geltonas jaspis buvo nesunkiai gaunamas Viduremžio tautose; Sicilijoje ir Smyrnos apylinkėse bei Mažojoje Azijoje žinomos jų radimvietės.

38 punktas

Koralas
Labai tikėtina, kad Teofrastas čia mini vertingą raudonąjį koralą Corrallium nobile, t.y. atmainą, kurio paplitimas apribotas Viduržemio jūra. Ir Dioskoridas, ir Plinijus aprašo jo formą ir spalvą. Būtent ši atmaina, nuo labai senų laikų buvo labai svarbi prekyboje dėl savo nepaprastos spalvos, blizgesio ir tankios struktūros. Koralus graikai ir romėnai naudojo daugiausia medicinos tikslams. Tikėjimas ypatingomis gydomosiomis jų savybėmis pasiekė naujuosius laikus, ir net 19 a. koralas įėjo į standartinių vaistų sąrašą. Raudonasis koralas ilgą laiką laikytas turintis magiškų savybių, todėl senovėje jį nešiojo kaip amuletą, ypač vaikų, ir toji praktika neišnyko iki šiol.

Aišku, Teofrastas nežinojo, kaip klasifikuoti koralą – kaip akmenį ar kaip augalą. Ir Plinijus abejojo, kam priskirti koralą – augalams ar gyvūnams. Nors jo aprašymas leidžia spėti, kad jis koralą laikė augalu, Plinijus įtraukė skyrių apie koralą į knygą apie jūros gyvūnus ir gydomąsias priemones, gaminamas iš jų. Tai parodo sunkumus, su kuriais susidurdavo natūralistai klasifikuodami koralą. Gyvūninė daugumos koralų prigimtis nebuvo suvokta iki 18 a. antrosios pusės.

Suakmenėjusi Indijos nendrė
Teofrasto „Augalų istorijoje“ aprašyta Indijos nendrė, matyt, buvo bambukas. Formuluotės „suakmenėjusi Indijos nendrė“ neaiški. Nuoroda gali būti taikoma ir bambukui, ir kažkokiam kitokiam nendriniam augalui, inkrustuotam klintiniu tufu, kaip ir tikrai suakmenėjusiems augalams. Tarp Diogeno Laertiečio priskiriamų Teofrastui darbų yra dviejų knygų traktatas „Apie suakmenėjimus“. Šis darbas, matyt, sistemizuotai aprašė suakmenėjimus ir jų skirtumus nuo įprastinių akmenų ir mineralų. Paskutinio šio skirsnio frazė, galbūt, nurodo, kad tas darbas buvo parašytas vėliau už traktatą „Apie akmenis“.

39 punktas

Kai kurie turi vienu metu ir aukso

Tokie sulfidų mineralai kaip piritas ir galenitas tarp priemaišų turi nedidelį kiekį aukso ir sidabro, o galenitas, turintis sidabrišką atspalvį, yra šių dienų pagrindiniu sidabro šaltiniu. Kadangi galenitas buvo sidabro šaltiniu ir garsiuosiuose Lauriono rūdynuose Atikoje, atrodo labai tikėtina, kad Teofrastas čia mini juos. Turima daug liudijimų, kad Atėnų gyventojai žinojo apie darbus tuose rūdynuose ir neįtikėtina, kad Teofrastas nežinotų apie juos, ypač atnaujinus ten darbus 4 a. antroje pusėje, kai buvo rašomas traktatas.

Daugelio sulfidų į metalą panaši išvaizda minima ir Dioskorido bei Plinijaus, tačiau nėra įrodymų, kad tokie pavadinimai buvo suteikiami Teofrasto laikais.

Jie sunkūs ir turi stiprų kvapą
Sulfitų santykinai nemažas svoris, o kai kure jų papildomai, ypač oksidavęsi kai susidaro sieros dioksidas SO2 (sieros dujos) su aštriu ir nemaloniu kvapu. Tai gerai žinojo ir senovėje.

Taip pat žinomas natūralus „kianos“
Teofrastas jau minėjo savo pavidalu į metalus panašius mineralus, o čia jis apibūdina į metalus nepanašius mineralus. 26 skirsnio pastabose jau minėta, kad „chrizokola“ jis vadino kažkokį žalią žemiškos prigimties mineralą. Iš kalbos apie mėlyną mineralą su žaliais intarpais aišku, kad tai mėlynasis azuritas ir žalias malachitas. Antrasis labiau paplitęs ir būtent jis, su azuritu arba be jo, buvo pagrindine iškasena senovėje. Čia, „natūraliu kianos“ yra labai konkretus mineralas.

kitas akmuo, spalva panašus...
Raudonoji rūda arba mineralas galėjo būti kupritu, kartais įgaunančiu tokį pavidalą, arba, mažiau tikėtina, pirargiritu – sidabro sulfoantimonidu.

40 punktas

gausiai randama neįprastų akmenų
Teofrastas turėjo žinoti apie daugybę mineralų atmainų ir traktate pristatė tik nedaugelį kaip tam tikrų klasių pavyzdžius – kaip ir su morfologijos ir savybių skirtumais. Iš skyriaus galo aišku, kad jis žinojo ir apie kitų skirtumų buvimą.

41 punktas

magnesijos akmenį
Iš Plinijaus ir kitų autorių aprašymų matosi, kad įvairius mineralus su skirtingomis cheminėmis savybėmis išgaudavo iš vietovių su bendru Magnezijos pavadinimu ir vadino to rajono pavadinimu. Balta atmaina, apie kurią Plinijus sako, kad ją pristatydavo iš Magnezijos ir Mažosios Azijos, ir kuri kažkuo panaši į pemzą, matyt siejasi su Teofrasto minima čia. Akmens identifikavimas nelengvas. Magnetito ar markazito galimybė atmetama dėl Teofrasto teigimo, kad tą akmenį apdorodavo tekinimo staklėmis. Tai galėjo būti marmuras arba gipsas, tačiau tikėtinaiusia, kad tai buvo kažkokia talko atmaina, turinti ir tam tikrą panašumą į sidabrą dėl perliškai balto arba sidabrinio blizgesio.

42 punktas

Sifnose yra akmuo
Sifnas – sala Egėjo jūroje į šiaurės rytus nuo Meloso. Trys stadijos, čia pateiktos kaip ferlongos, lygios maždaug 1820 pėdoms (apie 600 m). Plinijus – tik antrasis autorius, aprašantis akmenį uš Sifno, atrodo, informaciją apie jį paėmęs iš Teofrasto, nors jis priduria, kad Komume (šiaurės Italijoje) randamas žalias akmuo naudotas lygiai taip pat. Gali būti, kad Sifno akmuo yra negrynas steatitas arba muilo akmuo, taip pat vadinamas puodų akmeniu. Paprastai jis nuo pilkšvai žalsvos iki tamsiai žalios spalvos ir toks minkštas, kad iš jo galima išpjauti praktiškai bet kokios formos indus. Nors dabar saloje nėra to akmens pėdsakų, tačiau senovėje galėjo išeikvoti net nemažą jo telkinį.

Jį stipriai įkaitinus ir panardinus į aliejų
Tai patvirtinta bandymais. Galūt tokio apdirbimo tikslu buvo akmens tvirtumo padidinimas arba išorinės išvaizdos pagerinimas. Juodi indai iš steatito buvo gana įprasti, tačiau kada įvyko pajuodimas, ir ar tai buvo apdirbimo rezultatu, nenustatyta.

43 punktas

Kiti gali būti graviruoti
Matyt Teofrastas sprendė paradoksą, kai kietesnį mineralą galima supjaustyti minkštesniu rėžtuvu. Nežinant sukibimo jėgų, tai paaiškinti sunku, bet galbūt Teofrastas buvo pirmuoju, atkreipusiu dėmesį į tokį reiškinį, gerokai anksčiau už Moosą (1773-1838) ir kitus minerologus, kurie gremžimo tvirtumo skirtumus laikė svarbiu mineralų klasifikacijai.

44 punktas

akmuo, kuriuo graviruoja antspaudus
Greičiausiai tai korundas švitro pavidalu, mat jis buvo vieninteliu graikams žinomu mineralu - pakankamai kietu, kad tiktų kvarco ir kitų kietų mineralų, paprastai naudotų antspaudams, graviravimui. Deimanto naudojimui nerandama jokių patvirtinimų ir net abejotina, kad Viduržemio jūros regione žinojo apie deimantus. Kita vertus, žinoma nemažai literatūrinių ir geologinių paliudijimų, kad korundas švitro pavidalu buvo žinomas ir naudotas akmenų graviravimui. Dioskoridas sako, kad „smiris“ akmenį juvelyrai naudojo brangakmenių poliravimui. Bet Plinijus žodžiu „adamas“ vadina brangakmenių graviravimui naudotą vieną akmens atmainų ir mini, kad jo gabalėlius juvelyrai įstatydavo į geležį kiečiausių akmenų pjovimui, o kitoje vietoje, kur seka Teotrastu, mini, kad visi brangakmeniai gali būti supjaustyti ir nupoliruoti „adamas“ pagalba. Atrodo, kad tai bendrinis žodis, žymintis įvairius kietus mineralus. Matyt 19 skirsnyje Teofrasto vartotas „adamas“ buvo būtent tokiu akmeniu. Gal Teofrastas neįvardino konkretaus akmens todėl, nes korundas ir švitras turėjo daug įvairių pavadinimų. Plinijaus paminėjimas, kad akmuo iš Naksoso salos naudotas brangakmenių pjaustymui ir poliravimui, identifikavimą beveik patvirtina, nes būtent ten buvo išgaunamas aukštos kokybės švitras, plačiai naudotas kaip abrazyvas.

galandinimo akmenys
Matyt senovėje galandinimui buvo naudoti įvairios silicingos uolienos, tarp jų ir švitrą, o Plinijus sako, kad du geriausi galandinimo akmenis atveža iš Naksoso ir Armėnijos, kartu primenant, kad jie naudoti ir brangakmenių pjaustymui.

Geriausi galandinimo akmenys
Su Armėnija neprekiauta nei korundu, nei švitru. Visi pagrindiniai švitro šaltiniai buvo gerokai į vakarus nuo Armėnijos, daugiausia Smyrno apylinkėse. Žinomi Plinijaus pranešti telkiniai Kretoje arba Lakonijoje. Tačiau tame nieko keista, nes akmenys iš tolimų kraštų galėjo būti kokybiškesni.

45 punktas

prabavimo akmens prigimtis
Čia ir toliau Teofrastas mini prabavimo akmens naudojimą brangakmenio švarumo nustatymui.Platonas pamini tokį išbandymą, o Plinijus sako, kad ugnis naudota aukso švarumo patikrinimui – jis švarus, jei įkaitintas iki raudonumo išlaiko savo spalvą. „Leideno papiruse X“ 43 receptas skirtas aukso švarumo patikrinimui ugnimi, o iškart po to aprašomas sidabro patikrinimas; Plinijus aprašo tokį pat metodą. Tokį metodą galėjo panaudoti tik apytiksliam kiekybiniam įvertinimui; taip kartą tai buvo panaudota Prancūzijos monetų rūmuose sidabro lydinių sudėties patikrinimui. Kartais tai naudota vario kiekio įvertinimui aukso lydiniuose senuosiuose Japonijos monetų rūmuose. Mažai tikėtinas senovėje aukso patikrinimas ugnimi panaudojant cheminius reagentus, iš lydinio pašalinant sidabrą ir pasveriant likutį.

akmuo veikia trintimi
Kai auksą arba jo lydinį bando trintimi ant galandinimo akmens, ant jo juodo paviršiaus lieka aiškiai matoma juostelė, kurios geltonos spalvos intensyvumas tiesiogiai susijęs su aukso kiekiu metale. Šiais laikais juosteles daro žinomos sudėties lydiniu greta tiriamo lydinio. Be to, dabar juos visada suvilgo atitinkamais reagentais, kas leidžia metodui būti tikslesniu.

46 punktas

dabar randa geresnės kokybės akmenis
Nors Teofrastas tiesiogiai nepasako, aišku, kad senovėje aukso ir sidabro santykio lydiniuose nustatymui naudojo prabavimo akmenį. Senovinės monetos iš aukso, sidabro arba elektrumo rodo aiškią vertės priklausomybę nuo svorio, tad aukso ir sudabro santykio nustatymas turėjo būti žinomas gerokai anksčiau už Teofrastą. Senovėje žinota, kad aukse visada yra sidabro ir tai pabrėžia Plinijus.

Nustatymai gaunami esant pačiam mažiausiam priemaišų kiekiui
Mažiausias kiekis prabavimo akmeniu tikrinamo metalo kiekis labai kinta ir daugiausia priklauso nuo tikrintojo, lydinio pobūdžio ir metalo santykinės dalies lydinyje. Teofrastas, vardindamas nustatomas charakteristikas, konkrečių skaičių nepateikia. Vis tik galima nustatyti jų reikšmes šiuolaikinėje matų sistemoje. Antrojo svorio pavadinimas reiškia ir bronzinę monetą, o trečias ir ketvirtas svoriai – dviejų smulkių sidabrinių monetų pavadinimai. Kadangi „stateris“ (9,72 g), paimtas standartu, irgi buvo sidabrinės monetos pavadinimu, atrodo įtikinama, kad visi tie svoriai turėjo pavadinimus, atitinkančius monetas. Atikos sidabrinis obolas svėrė apie 0,72 g, tad didžiausias minimų svorių lygus apie 0,36 g, o antrasis – 0,18 g. Tuo tarpu mažiausiasis („krite“, kas reiškia „miežio grūdas“) tikriausiai buvo apie 0,06 g, kas atitinka vidutinį miežio grūdo svorį. Beje, anglų Trojos grūdas, kurio svoris apie 0,065 g, irgi paremtas miežio grūdo svoriu.

Santykinio antrojo Teofrasto nurodyto svorio neįmanoma patikimai nustatyti. Neįtikėtina, kad jis būtų lygus 1/32 obolo arba 1/384 statero, nes probavimo akmeniu neįmanoma tikrinti tokių apimčių. Spėjama, kad „kollibos“ galėjo būti 1/8 obolo (0,09 g). Be to abejotina, kad senovėje, nenaudojant cheminių reagentų, būtų prabavimo akmeniu nustatoma aukso ir sibabro santykis 1:144, kaip mini Teofrastas.

Japonų atlikti tyrimai rodo, kad rezultatas, gautas naudojant prabavimo akmenį, nuo rezultato, gauto šiuolaikiniais metodais, gali skirtis tik 1% - tai įmanoma, kai aukso kiekis lydinyje sudaro 70-80%. Sidabro švarumo nustatymui prabavimo akmens metodas ne toks tikslus, nors, priklausomai nuo sidabro ir vario santykio, gali būti nustatytas 1,5-2 dalių iš 100 ribose.

47 punktas

Visus tokius akmenis randa Tmolo upėje
Senovės geografai nemini tokios upės. Strabonas taip vadina kalną Lidijoje, o iš jo ištekančią upę, tekančią ir Hermose, kaip „Paktolos“. Iš čia galėjo kilti Teofrato klaida upės pavadinime. Nors Teofrastas neįvardija akmens, 4 skirsnyje panaudoja „lido” pavadinimą, iš kur galėjo kilti „Lidijos akmens“ pavadinimas. 4 skirsnio tekstas nėra aiškus ir „Heraklio akmens“ pavadinimas, paprastai naudojamas magnetitui, galėjo būti ir prabavimo akmens pavadinimu. Ankstyviausiu prabavimo akmens pavadinimu buvo „bazanos“, galėjęs būti naudojamas ir Teofrasto laikais. Visi trys pavadinimai (arba išvestiniai iš jų) naudoti vėlesnių už Teofrastą senovės autorių.
Mūsų laikais prabavimo akmenį vadina „bazanitu“ (arba liditu).

Savo prigimtimi jie vienarūšiai
Gali būti, kad Teofrasto aprašyti prabavimo akmenys galėjo būti tiesiog nuridenti skalūninio aliuvijaus gabaliukai, nes Boz Dago kalnas (senovėje Tmoloso kalnas) daugiausia sudarytas iš gneisų ir skalūnų, o tik šie tinkami prabavimo akmenims. Bet galbūt buvo ir kitų pristatymo šaltinių, nes šiferinis skalūnas yra paplitusi uoliena. Plinijus aprašo realiai prabavimui plačiai naudotą akmenį. Tačiau prabavimui tinkamas juodasis skalūnas, nors šiais laikais prabavimo akmenys daugiausia gaminami iš aksomiškai juodo jaspio.

Į saulę atkreipta dalis
Tai tinka tik nuo kranto ar iš sausos upės vagos paimamiems akmenims. Apatinė akmens dalis galėjo būti padengta smulkiausiomis molio dalelėmis, „sutepančiomis“ paviršių ir sumažinančiomis abrazyvines savybes. Tikriausiai, ta patikra nebuvo taikoma monetų rūmuose, o tik metalo, randamo netoli Tmoloso kalno, patikrinimui. Yra istorinių paliudijimų, kad Tmoloso kalnas buvo svarbiu aukso šaltiniu valdant keliems Lidijos karaliams, tarp jų Aliatui ir jo sūnui Krostui (560-546 m. pr.m.e.). Dar čia aukso patikra galėjo būti įvesta todėl, kad auksas buvo elektrumu su kintamu sidabro kiekiu, kas matyt iš 7-6 a. pr.m.e. monetų, pagamintų iš Lidijoje išgauto aukso, sudėties.

Komentarų papildymai:

E. Keilio ir Dž. Ričardso komentarai įvairiapusiai ir išsamūs. Galbūt, jiems vietomis ir trūksta istoriškumo. Šią spragą papildo V.V. Bobyliovo „Istorinė gemologija“ (2000).

41 punktas

... magneziniam akmeniui...
[ ... ] Atkreipiame skaitytojo dėmesį – Teofrasto traktate pasirodė trečias „magnezinis akmuo“ (žr. papildymą 4- am komentarui). Pagal fizines charakteristikas pas Teofrastą šis akmuo nepanašus nei į „magnetinį“, nei galąstuvinį. Ar ne šį akmenį, žinomą Tesalijos (Graikija) Magnezijos srityje vėliau pavadino magnezitu? Magnezitas – šviesiųjų karbonatų klasės mineralas, tame tarpe, kaip ir pažymi Teofrastas, su sidabro atspalviu, gana minkštas, būna skaidrus, ir tokios jo atmainos naudojamos juvelyrikoje. Taip tai ar ne, atsakyti sunku, tačiau painioti „magnezinį akmenį“ su „magnetiniu“ nereiktų. Antrasis pavadinimas, kaip pastebėjome aukščiau, vienas ankstyvųjų Mažosios Azijos Magnesijos kalno magnetitų pavadinimų.

Senovės istorikai
Ivanas Naživinas. Judėjas
Graikų deivės: Nemezidė ir kt.
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Matematika Egipte ir Finikijoje
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Lukianas apie gintarą arba apie gulbes
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Škotai – geologijos pradininkai
Vūdū ištakos ir dabartis
Tos nepaprastos figūrėlės...
Pažintis su chazarais
Kur mirė Sokratas?
Istorikas Al-Masudi
Mima kalvos