Filonas Aleksandrietis. Apie esenus. Vartiklis

Pristatome Filono Aleksandriečio ištraukas apie esenus. Juos aprašė ir Juozapas Flavijus (Ant. 13, 5, 9). Jų atsiradimas datuojamas apie 200 m. pr.m.e. ir siejamas su žydų apokalipsiniais lūkesčiais. Jie atsirado kaip opozicija Šventyklai nuo 152 m. pr.m.e., kai Judo Makabėjaus brolis Jonatanas buvo pateptas vyriausiuoju kunigu (su Seleukidų palaiminimu). Tai chasidai („pamaldieji“), dalyvavę Makabėjų sukilime, tačiau vėliaujautęsi išduoti. Niekindami šventyklą, valdomą „nevertų“ kunigų, jie įkūrė naujosios sandoros bendruomenę. Jie laukė greito mesijaus atėjimo, Dievo įsikišimo, sunaikinsiančio visą blogį.

Plinijus Vyresnysis (1 a. pr.m.e.) rašė, kad esenai - „atsiskyrusi gentis ir pati išskirtiniausia pasaulyje: jie neturi nė vienos moters, jie atsisako kūniškosios meilės, nenaudoja pinigų ir gyvena po palmėmis. Kasdien jų skaičius auga vis ateinant naujiems gyvenimo nuvargintiems, kuriuos likimo bangos gena prie esenų papročių“ (Gamtos ist., 5 17:73). Tapti esenų bendruomenės nariu buvo nelengva - tekdavo pereiti savotišką „paklusnumo“ išbandymą (kuris galėjo trukti du metus).

Artima esenams buvo Kumrano bendruomenė [skaitykite apie Kumrano rankraščių atradimą], kurios mokymo pagrindas buvo nesutaikoma gėrio ir blogio kova, „šviesos sūnų“ su „tamsos sūnumis“. Lemiamo susirėmimo metu prisijungs kosmoso gėrio ir blogio dvasios, angelai ir šėtonai. Blogiu jie laikė visų tautų turtų siekį ir kitų tautų engimą - tad jie save dar vadino ir vargšais, prasčiokais. Taip vėliau pasivadino ir ebonitai. Laukdami to mūšio, kumraniečiai gyveno uždara bendruomene - su bendra nuosavybe, bendru darbu ir vergijos pasmerkimu. Jos įkūrėjas vadinamas teisiuoju Mokytoju.

Bendruomenių uždarumą sąlygojo mokymų principų susikirtimas su visuomenės normomis - su šios susiskaidymu į skirtingus sluoksnius. Tad esenai galėjo tik būdami "už visuomenės", o kiekvieną narį reikėjo kruopščiai patikrinti, auklėti ir perauklėti. Visiškos lygybės tarp narių būti negalėjo - bendruomenę valdė žyniai, reikėjo paklusti „vyresniesiems“. Be vidinės disciplinos ir nuolatinės kontrolės izoliacija būtų neišlikusi. Kumraniečių nuostatuose parašyta: „Kur bus 10 tarybos narių, tegu nuolat su jais būna ir vienas žynių O kur bus 10 žmonių, tegul nuolat būna ir tiriantis Mokytojas“

Pažymima esėjų įtaka pirmiesiems krikščionims. Pastebima terminų ir pasisakymų sutapimai. Naudojamos tos pačios Senojo Testamento citatos. Sąvoka "Šviesos sūnūs" minima Luko ev. (16:8) ir Jono ev. (12:36). Ankstyvųjų krikščionių apeigos irgi galėjo būti paimtos iš kumraniečių - tokios, kaip ritualinis apsiplovimas, kurio metu įvyksta dvasinis apsivalymas. Jėzaus duonos pašventinimas slapto vakaro metu dera su mesijaus aprašymu Kumrano rankraštyje: "Izraelio mesijas išties į priekį rankas virš duonos, ir, jam palaiminus, visa bendruomenė ims"

9 a. miniatiūra

Tačiau reikia pažymėti ir skirtumus. Svarbiausias jų - kad mesijus [Jėzus] jau buvo žemėje! Be to krikščionys atsisakė absoliutaus uždarumo. Kumraniečių nuostatai neleido perteikti mokymo "melo žmonėms". Tuo tarpu klajodamas Jėzus tiesiog "kvietė" sutiktuosius būti mokiniais.

Mokymo srityje skiriasi meilės artimam supratimas. Kumraniečiai kviečia mylėti visus "šviesos sūnus" ir neapkęsti visų "tamsos sūnų". Tuo tarpu Naujajame Testamente kviečiama mylėti ir priešus. Skyrėsi ir požiūris į luošius, ligonius, nuskriaustuosius. Kumraniečiai manė, tie gali juos sutepti.

Kumraniečiai dalyvavo 1 a. žydų sukilime ir būtent prieš romėnų puolimą paslėpė rankraščius. Juozapas Flavijus "Žydų karuose" aprašo esenų, papuolusių į romėnų nelaisvę, ištvermę. Jokie kankinimai negalėjo priversti atsisakyti tikėjimo.

Filonas Aleksandrietis apie esenus

Iš "Hypothetica", 11.1-18

Daugybė mokinių, išmokytų gyventi draugiškai, kurie vadinami Essenes, neabejotinai dėl jų šventumo pripažinimo, gyvena daugelyje Judėjos miestų ir kaimų didelėmis grupėmis.

Jų tikėjimas nesiremia gimimu, nes gimimas nėra sąmoninga priežastis, o pasišventimu dorai ir siekimu skelbti brolišką meilę.

Tad tarp esenų nėra ne tik vaiko, bet ir paauglio ar tokio, kuriam ką tik pradėjo želti barzda, nes šių charakteris yra nepastovus su užgaidomis, būdingomis jų amžiaus nebrandumui; o tik visiškai subrendę ar jau artėją prie senyvo amžiaus, daugiau nevarginami kūno reikmių ir aistrų, tik besidžiaugiančių tikra laisve.

Ši laisvė garantuojama jų gyvenimu. Nė vienas jų neturi asmeninės nuosavybės, nei namo, nei vergo, nei žemės, nei galvijų ar kitų dalykų, kurie gausiai kaupiami ar įsigyjami turčių, o viską deda į bendrą krūvą ir džiaugiasi viskuo bendrai.

Jie gyvena kartu grupėmis, draugiškomis bendruomenėmis su bendru maitinimu ir nepaliaujamai triūsia dėl bendros gerovės.

Tačiau jie turi skirtingus užsiėmimus, kuriais užsiima su nenuilstančia energija ir niekad nesiteisina šalčiu ar karščiu ar kitokiu smarkiu oro pasikeitimu. Iki saulei patekant jie užsiima įprastais darbais ir tik jai nusileidus sugrįžta – ir su tokiu užsidegimu, kaip tie, kurie užsiima sportinėmis pratybomis.

Nes jie laiko, kad atliekami pratimai yra vertingesni ir malonesni sielai ir kūnui, bei ilgiau trunkantys nei atletų – su tokiu užsidegimu, kai kūno geriausi laikai jau praėję.

Kai kurie triūsia laukuose sėdami ir sodindami, kiti piemenauja, prižiūrėdami visų rūšių galvijus, o kai kurie rūpinasi bitėmis.

Esenai. Tai tarsi savotiška kabalos atšaka, tačiau ypatingas saulės garbinimas labiau būdingas chaldėjams ir dabartiniams jazidams¹⁾.

Žydai laikė juos asidėjais (chasidais arba senojo tikėjimo šalininkais) susivienijusiais su Makabėjais, vėliau skilusiais į dvi sektas: praktiškąją ir kompliatyviąją. Kiti juos laikė Egipto žyniais, pasitraukusiais į Siriją dėl Persijos Kambizo²⁾ ir Aleksandro Didžiojo užkariavimų. Tai gana tikėtina, nes jiems galėjo priklausyti Jesus ben Panthera³⁾, karalienės Salomėjos⁴⁾ sūnėnas, kuris po Egipto teurgijos studijų, pamokslavo žmonėms, apie 100 m. suimtas 40-iai dienų ir po to mirtinai užmėtytas akmenimis bei pakabintas ant medžio Lydijoje.

Sakoma, kad esenai turėjo 8 (pagal kitus 10) dvasinio kelio etapų link palaimos bei, kaip ir pitagoriečiai, lygių sistemą su bandomuoju laikotarpiu tarp jų. jų mokymas buvo perduodamas žodine tradicija ir jie laikėsi slaptumo, skaistumo ir teisingumo įžadų. Kai kreipdavosi į vyresnįjį, dešinę ranką laikė pakėlę po smakru, o kairę nuleidę šalia kūno. Kaip kad pitagoriečiai, kurie rinkdavosi po 10, taip ir esenai laikė, kad 10 yra tinkamiausias kiekis garbinimui, tačiau tokio susibūrimo tradicija gale būti atėjusi iš senesnių laikų. Ir vėliau šis skaičius perėjo ir į krikščionybę.

Elitinė esenų klasė vadinta Therapeutae⁵⁾, kurie buvo žiniuonys, gyvenę mažuose nameliuose, turėjusius vidinę šventyklą, skirtą kontempliacijoms. Jie laikėsi šabo, turėjo specialius mistinių šokių ritualus. Filonas Aleksandrietis rašė: „Jie turėjo dieviškos meilės impulsus, kurie juos skatino koribantų⁶⁾ ir bakchanalijų entuziazmui, kuris jiems suteikdavo trokštamą kontempliaciją. Ši sekta iškilo Aleksandrijoje, iki žydų pagausėjimo čia, ir išplito po visą Egiptą“.

Apie šią sektą įdomių pastabų padarė Eusebijus: „Jų doktrinos, anot Evangelijos sutinkamos tik krikščionybėje. Tebevyksta jų susirinkimai, kur vyrai ir moterys turi atskiras vietas, kaip ir jų apeigos, taip pat per mūsų Išpirkėjo kančią... Labai tikėtina, kad jų raštais yra Apaštalų rašiniai ir greičiausiai kai kurie senųjų Pranašų tekstai, kaip turima Laiške žydams ir daug kitų Pauliaus laiškų“. Ryšium su Velykų paminėjimu pas Eusebijų, prisiminkime, kad Adonis⁷⁾ buvo apraudomas Sirijoje iki pat 4 a.

Gali būti, kad iš esenų atskilo kitos šakos – nazarėjai (Rytuose taip tebevadinami visi krikščionys), ebionitai ir nabatėjai.

Nazarėjai kilo Antiochijoje ir naudojosi Petro evangelija, kurios fragmentai buvo rasti Egipte, ir vėliau „Viešpaties žodžiu“. Ebionitų tarpe buvo Jėzaus giminaičių ir jie naudojosi Mato evangelija ir gyveno greta Adonio misterijų šventimo vietos.
Nabatėjai buvo Jono Krikštytojo pasekėjai Libane ir šios sektos šv. knygų tebėra Sirijoje. Neabejotina, kad sektos, įvardijamos kaip gnostiškosios, kilo iš jų.

Kiti užsiima amatais, kad išvengtų nepriteklių, kurie užgriūva mus dėl nepagrįstų poreikių, ir susilaiko nuo neleistinų pragyvenimo gavimo būdų.

Kiekviena iš skirtingų darbų gavus atlyginimą, jis atiduodamas paskirtam iždininkui, kuris iškart nuperka, kas būtina, ir gausiai aprūpina maistu ir viskuo, ko reikia gyvenimui.

Taip kasdien dalindamiesi bendru gyvenimu ir stalu, jie patenkinti dėl tokių sąlygų, pamėgę taupumą ir vengia prabangos, kaip kūno ir sielos ligos.

Ir ne tik stalas, bet ir apranga yra bendra. Žiemai jie turi patvarių apsiaustų, o vasarai pigių liemenių – ir norintis gali paimti bet kurį patikusį rūbą, nes jis laikomas priklausantis visiems, o visi turi, ką turi bet kuris jų.

Jei kuris suserga, jis slaugomas iš bendrų pajamų ir sulaukia visų rūpesčio ir užuojautos. Ir senoliai, net jei jie bevaikiai, laikomi kaip tėvai negausios, bet meilios šeimos ir baigia kelią su vertu senyvo žmogaus gyvenimu; ir daug yra tokių, kurie juos pagerbia ir pašlovina, kaip atpildą ir pagalbą, kaip savanorišką sąmoningai prisiimtą pareigą, o ne verčiami gamtos.

Toliau, jie vengia vedybų, nes ją laiko vieninteliu arba pagrindiniu pavojumi komunaliniam gyvenimui; taip pat jie dalinai praktikuoja susilaikymą.Joks esenas neima žmonos, nes žmona yra labai savanaudė būtybė, ypatingai pavydi bei savo vyro moralės žlugdytoja, gundydama jį savo nuolatinėmis apgavystėmis.

Savo pataikaujančiomis kalbomis ir kitais būdais, kai ji vaidina tarsi aktorė scenoje, ji apgauna regėjimą ir klausą, ir kai tiedu suklaidinti, ji meilikauja nepriklausomai minčiai.

Ir jei atsiranda vaikai, pilni arogancijos ir įžūlių kalbų, ji apie dalykus, apie kuriuos anksčiau užsimindavo tik užuominomis ir slapta, pasisako su dar didesne akiplėšiška drąsa ir, nusimesdama visą gėdą, ji skatina jį veiksmams, kurie priešingi draugiško gyvenimo principams.

Ir tas, kuris susipančioja meilės ryšiais su žmona ar gamtos spaudžiamas pradeda vaikus, pirmiausia nustoja būti lygus kitiems ir nesąmoningai tampa kitu žmogumi ir iš laisvės pakliūva į vergiją.

Toksai yra esenų gyvenimas, taip aukštai vertinamas, kad ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs karaliai žiūri į juos su pagarba ir nustebę, su pritarimu ir susižavėję, kas dar labiau padidina jų gerbimą.

Iš "Kiekvienas geras žmogus yra laisvas", 12.75-13.91

Dar daugiau, Palestina ir Sirija nėra tuščios ir be sektinų išminties ir doros pavyzdžių – kai kiekvienos šių šalių nemažą dalį gyventojų sudaro žydai. Dalis tų žmonių vadinami Esssenes, kurių, mano nuomone, yra daugiau nei 4 tūkst., ir kurie savo vardą gavo dėl savo religingumo (nepaisant, kad nėra jokios tinkamos formos graikų dialekte), nes visi žmonės tarnauja Dievui, neaukoja gyvulių ir studijuoja, kad išlaikytų savo mintis šventumo ir švarumo būsenoje. Tie žmonės, daugiausia, gyvena kaimuose, vengdami miestų dėl juose gyvenančių netinkamo gyvenimo – gerai žinant, kad moralinė liga užsikrečiama nuo ryšio su nedoru, kaip ir tikra liga gali kilti iš negryno oro. O tai gali blogio ženklu paženklinti jų sielas. Iš tų žmonių, kurių vieni dirba žemę, o kiti užsiima menais, kurie yra taikos rezultatas, naudos gauna ir jie patys, ir visi, kurie su jais susiliečia - nekaupiant sidabro ir aukso turtų, neįsigyjant plačių žemės plotų siekiant gausaus pelno, o pateikiant visus dalykus, reikalingus natūraliam gyvenimo tikslui…

Tarp jų nerasite strėlių ir iečių, kardų ir šalmų, krūtinšarvių ar skydų bei jokių dalykų, susijusių su karu, meistrų – ir net tų amatų, kurie, kad ir naudojami taikos metu, bet gali būti panaudoti nedoriems dalykams. Ir jie visiškai nežino prekių pervežimo ir komercinių sandorių, kaip ir bet kokios laivybos, nes šalinasi ir vengia visko, kas galėtų sukelti godulį. Ir tarp jų nėra nė vieno vergo, o jie visi laisvi, padėdami vienas kitam pasiskirstydami reikalingus darbus. Ir jie smerkia mokytojus, ir ne tik kaip klaidingus, nes pažeidžia pačius lygiavos principus, bet ir kaip bedieviškus, nes jie griauna gamtos tvarką, kuri juos visus padarė lygiais, kaip motinos tikrus brolius, - ne tik žodžiais, bet ir tikrovėje.

Jų požiūriu, tą natūralų visų žmonių tarpusavio ryšį sutraukė bedievystė, nuolatinis siekis aplenkti kitus turtais, kas sukėlė susvetimėjimą vietoje meilės, neapykantą vietoje draugystės. Jie užmetė loginę filosofijos dalį, kaip nevertą žaidimą žodžiais siekiant doros, kaip ir gamtos dalį, kaip pernelyg sudėtingą žmogaus prigimčiai palikdami ją mokytojams, kurie mėgsta kalbėti apie aukštus dalykus (netgi siekiančius Dievo egzistavimo ir Visatos sutvėrimo apmąstymus). Jie visą dėmesį sutelkė moralinei filosofijos pusei, kaip pavyzdį imdami savo bendruomenės įstatymus, kurių žmogaus protui neįmanoma sukurti be dieviško įkvėpimo.

Tų įstatymų jie mokomi kitu metu, dažniausiai sekmadieniais, nes 7-oji diena laikoma šventa, kai jie susilaiko nuo kitų darbų ir lankosi šventose vietose, kurias vadina sinagogomis, kur sėdi klasėse pagal savo amžių (jaunesnieji žemiau vyresniųjų) ir karštai klauso tvarkos. Tada vienas ima šventą knygą ir skaito iš jos, o kitas iš labiausiai patyrusių prieina ir paaiškina, kas yra nelabai suprantama, nes daugelis pasisakymų perteikiami mįslingai ir alegoriškai, kaip buvo įprasta senovėje – ir taip žmonės mokomi pamaldumo ir šventumo, kaip teisės ir ekonomikos dalykų, bei valstybės valdymo mokslo ir tokių dalykų, kaip, kas yra gera ir bloga (ar nesvarbu), kaip pasirinkti, kas teisinga, o kas ne – panaudojant trigubą apibrėžimų, taisyklių ir kriterijų sistemą, būtent, Dievo meilę, doros meilę ir žmonijos meilę.

Pasak šventųjų knygų, pateikiančių daugybę pasišventusių Dievo meilei, su tyrumu, nenutrūkstančiu visą gyvenimą, vengiant priesaikų ir neteisingumo, tvirtai liekant ištikimiems požiūriui į dievybę, kaip visa ko priežastį, kuri yra gera ir kurioje nėra jokio blogio. Jie mums taipogi pateikia daugybę meilės dorai įrodymų, kaip susilaikymas nuo godumo pinigams, garbės troškimo, pataikavimo malonumams; saiko, kantrybės bei susilaikymo, paprastumo, geros nuotaikos, nepasipūtimo, įstatymų laikymosi, streadiness ir panašių dalykų ir, pagaliau, parodant įrodymus: meilės žmonijai, geros valios, lygiavos - kurie yra anapus galimybių aprašyti – kaip ir draugiškumo, apie kurį vertėtų pasakyti keletą žodžių.

Pirmiausia, nėra nė vieno, kuris turėtų namą kaip asmeninę nuosavybę, tas priklauso visiems, - ir ne tik tai, kad jie gyvena kartu, - namas yra atviras visiems to paties požiūrio, atvykstantiems iš kitur. Jie turi bendrą sandėlį, visos jų išlaidos yra bendros, ir jie valgo prie bendro stalo – ir niekur kitur nerasite tokio bendro namų, gyvenimo būdo, stalo panaudojimo kaip tarp jų. Ir ar tai nėra natūralu?

Ir kai, dirbę visą dieną, gauna atlyginimą, jie pasilieka sau, bet atiduoda bendram iždui, iš gali paimti visi, kuriems jų reikia. Ir sergantys nėra apleidžiami, nors negali mokėti į bendrą iždą, nes bendruomenė turi viešą sandėlį, iš kurio aprūpinami visi poreikiai ir padedama silpniems, ir lėšų pakanka jiems pakankamai aprūpinti; ir jie gerbia savo senolius ir jais rūpinasi, kaip tėvais rūpintųsi mylintys vaikai - gausiai aprūpinti tiek už asmenines pastangas bei nesuskaičiuojamus sumanymus.
13 skyrius, 13.88-91
Toks uolus doros laikymasis sudaro filosofiją, nesusijusią su jokiu bereikalingu reikalu nagrinėti graikiškus pavadinimus, duodamą žmonėms, kaip būtiną užsiėmimą, paruošiant juos tiems pasiekimams, visi pagarbos verti veiksmai, per kuriuos laisvė, kurios negalima pavergti, yra tvirtai paremta.
To įrodymu yra tai, kad skirtingu metu daugybė vadovų, skirtingų pažiūrų ir charakterių, aplankė juos; kai kurie jų buvo dėję pastangas aplenkti žiaurumu net piktus laukinius žvėris ir išbandę visus nežmogiškumo apraiškas ir niekad nesiliovę žudyti žmonių ištisais būriais ir net draskę gyvus į gabalus, kaip mėsininkai, nukirsdami galūnes, tol, kol patys, savo ruoštu, patirdavo dieviškąjį teisingumo kerštą; o kiti, savo ruožtu, savo barbarišką įtūžį pakeitę kitos rūšies nedorybe, demonstruodami neapsakomą laukiniškumo lygį, kalbėdami su žmonėmis ramiai, bet per veidmainystę ramesniu balsu išduodami tikro požiūrio žiaurumus, vizgindami uodegas prieš aukas kaip pataikaujantys šunys, bet sukeldami joms neapsakomas kančias, visuose miestuose palikę savo nepagarbos paminklus ir nekentę visos žmonijos, dėl niekada neužmirštų kančias tų, kuriuos engė.
Philonis judei, 1691
1691 m. knyga

Ir nė vienas tų, net ir neapsakomai žiaurių tironų bei pataikaujančių ar veidmainiaujančių engėjų negalėjo apkaltinti tų, vadinamų Essenes arba Šventaisiais. Kiekvienas, pavergtas šių žmonių doros, laiko juos laisvais iš prigimties ir neskirtais būti kieno nors bloga linkinčio žvilgsnio taikiniu, vertina jų pietavimą kartu ir jų tarpusavio draugiškumą, ko net neįmanoma aprašyti, su pagarba bendram tikėjimui, kuris yra pakankamas pagrindas tobulam ir laimingam gyvenimui.

¹⁾ Jazidai - kurdų etnoreliginė grupė šiaurės Irake, gausios diasporos kitose šalyse (įskaitant Siriją ir Rusiją). Patys jazidai savęs nelaiko kurdais ir iš kurdų išsiskiria specifine religija (jazidizmas), kurios įkūrėju laiko sultoną Ezi, buvusį jų pagrindinio angelo Meleko Tauso įsikūnijimu. Jų pagrindinės gyvenvietės yra Sindžaras ir Šehanas, esantys Kurdistano pakraštyje. 2014 m. į kurdų beveik neginamas Sindžaro jazidų teritorijas įsiveržė Islamo valstybės pajėgos, įvykdžiusios Sindžaro genocidą: buvo išžudyti ištisi kaimai, moterys verčiamos sekso vergėmis ir pan. Jazidų aktyvistė Nadia Murad 2018 m. apdovanota Nobelio taikos premija.
Jazidų visuomenė yra uždara su griežta luomų sistema. Aukščiausia valdžia priklauso šeichanui, kildinamam iš šeicho Adi; pasaulietinę valdžią turi miras. Jazidizme pasaulį sukūrė aukščiausiasis Dievas, tačiau dabar jį valdo 7 šventos būtybės, paprastai vadinamos angelais ir kurie periodiškai reinkarnuojasi į žmogaus formą). Pagrindinis angelas yra povas (Tawuse Melek). Jo iškilimas beveik sutampa su velnio islame (Iblio) iškilimu. O ir kitas jo vardas yra Šaitanas, kuriuo Koranas vadina Šėtoną. Tad musulmonai ir krikščionys dažnai jazidus laiko velnio garbintojais. Šiaip patys jazidai netiki velniu ir laiko, kad blogio šaltinis yra žmonių širdyse ir dvasiose.

²⁾ Kambizas II - Persijos karalius iš Acheminidų dinastijos (530-522), Kiro Didžiojo sūnus. 525 m. surengė žygį ir pavergė Egiptą, laimėjęs lemiamą mūšį prie Pelusijaus (Nilos deltos rytinėje dalyje). Po šios sėkmės ji ketino užkariauti ir visa likusią Afriką, t.y. Karageną, oazes ir Kušą. Deja, žygis į Kušą buvo nesėkmingas. Grįžęs į Memfį jis iš pykčio užmušė šventąjį jautį Apį. Ateina žinios apie sumaištį pačioje Persijoje, Kambizas šoka ant žirgo, tačiau susižeidžia šlaunį ir po 20 d. miršta nuo gangrenos. Herodotas Kambizo mirtį aiškina dievų kerštu.

³⁾ Tiberijus Julius Abdes Pantera (apie 22 m. pr.m.e-40 m.) – romėnų kareivis, kurio kapas 1859 m. rastas Bingerbriuke (Vokietija). Buvo išsakyta hipotezė, apie jo ryšį su Jėzumi iš Nazareto, remiantis Celsu, rašiusiu, kad Jėzus gimė dėl Marijos sueities su kareiviu vardu Pantera.

⁴⁾ Salomėja Aleksandra (arba Aleksandra iš Jeruzalės, 141-67 m. pr.m.e.) – viena iš dviejų moterų, valdžiusių Judėją ir paskutinė, valdžiusi Judėją. Aristobulo I žmona; šiam mirus 103 m. pr.m.e. į sostą iškelia Aleksandrą Janajų, valdžiusį 27 m. Savo testamente įpėdine nurodo Salomėją, kuri ir tampa karaliene 76 m. pr.m.e., o jos sūnus Hirkanas II vyriausiuoju kunigu, kadangi ji, kaip moteris, negalėjo užimti to posto. Ji išplėtė kariuomenė ir ties pasieniu sustiprino miestus bokštais ir pilimis. Jai pasiligojus, šalį valdė sūnus Aristobulas II. Jai mirus, tarp šių sūnų kilo pilietinis karas, į konfliktą įsikišo Roma ir viskas baigėsi tuo, kad Judėja neteko nepriklausomybės.

⁵⁾ Terapeutai (Therapeutae - gr. „gydantysis, garbintojas, patarnautojas“) - žydų asketų sekta Aleksandrijoje ir kitose judėjų diasporos vietose antrosios šventyklos laikotarpiu (1 a.). Jų aprašymas teišliko Filono Aleksandriečio traktate „Apie kontempliatyvų gyvenimą“, kuriame teigia, juos buvus gerais gydytojais. Jiems gali priklausyti apokrifinis „Jobo testamentas“. Manoma, kad jie atskilo nuo esėjų, nuo persekiojimų persikėlusių į Egiptą.
Laikėsi labai asketiško gyvenimo būdo. Tvirtinama, kad jie daug laiko leido maldose – meldėsi dukart per dieną: auštant ir leidžiantis saulei. Kitą laiką skyrė dvasiniam tobulėjimui. Kiekviename name buvo specialus apeigoms skirtas kambarys. Kūniškus poreikius (pvz., valgė) tenkino naktį. Susilaikydavo nuo vyno, nevalgė mėsos. Be Biblijos turėjo savo sektos įkūrėjų knygas, alegoriškai aiškinančias šv. Raštą. Anot Filono, jiems šventais buvo 7 ir 49, tačiau labiausiai gerbiamas buvo 50 – kas 50 d. rengė iškilmingą susirinkimą, į kurį ateidavo apsirengė baltai; jame klausė filosofinių klausimų kylančių iš šv.Rašto aiškinimus. Gali būti, kad jų bendruomenė tapo pavyzdžiu krikščionių vienuolių institucijai, kilusiai Egipto dykumose (apie tai žr. >>>>>).

⁶⁾ Koribantai - graikų mitologijoje Frygijos deivės Kibelės aplinkos augalijos demonai (laikyti Apolono ir mūzos Talijos palikuonimis; bet yra ir daug kitų jų kilmės variantų), o taip pat Kibelę garbinę šventikai: giedodami, mušdami būgnus ir šokdami su šarvais ritmingai trypdami kojomis. Tuo šis kultas panašus į Dioniso pasekėjų menadžių kultą. Kretoje jie vadinti kuretais.

⁷⁾ Tamūzas - babiloniečių ir asirų augalų vegetacijos ir derlingumo dievas, Ištarės mylimasis. Laikyta, kad vidurvasarį (užeinant sausroms) miršta ir po kelių mėnesių (augalų vegetacijos pradžioje) prisikelia. Tapatus finikiečių ir graikų Adoniui; šumeriškas atitikmuo – Dumuzis (Dumu-zid-abzu - „tikrasis vandens bedugnės sūnus“), dieviškasis piemuo. Minimas Gilgamešo epo 6-je lentelėje kaip vienas Ištarės meilužių, paverstas žalvarniu su lūžusiu sparnu. Maždaug Sedekijos ir Jeruzalės sugriovimo laikais jį garbino ir judėjai. Pranašas Jezikelis matė Tamūzą apraudančias moteris prie šiaurinių Jeruzalės šventyklos vartų.
Tradicinė Mesopotamijos religija nusmuko 3-5 a. kai asirai priėmė krikščionybę. Tačiau Tamūzo ir Ištarės kultai išliko kai kuriose Aukštutinės Mesopotamijos dalyse. 395 m. laiške Jeronimas skundžiasi: „Betliejus, ... dabar priklausantis mums, ... nustelbtas Tamūzo, taip sakant, Adonio, giraitės ir oloje, kurioje kadaise verkė kūdikėlis Jėzus, dabar apraudamas Veneros meilužis“. 6 a. kai kurie Artimųjų rytų krikščionys pasiskolino motyvus iš poemų apie Ištarės raudojimą mirus Tamūzui į pasakojimus apie Mergelės Marijos raudą dėl sūnaus Jėzaus.