Plotino mąstymo ontologinė prasmė

Klausimas apie mąstymo prigimtį yra svarbiausias Plotino ontologijoje, nes būtent mąstymas platonizme atskleidžia tikrovės struktūrą ir tikrąją esmę. 3-ios „Eneados” 8-me traktate „Apie gamtą, mąstymą ir vienį“ yra netikėtas teiginys, kad „visi daiktai kilo iš mąstymo ir kad mąstymas – pagrindinis ir galutinis jų būties tikslas; ir čia kalbama ne tik apie tuos, kurie aiškiai turi protą, bet ir tuos, kuriuose jis nepasireiškęs, nes formuojantys logosai veikia ir šiuose, žemiausiuose šio pasaulio daiktuose, kurių kiekvienas pagal savo galimybes – savo tikrosios esmės arba pamėgdžiojančias galimybes – siekia to tikslo“.

Taigi formuojantys logosai arba eidosai persunkia visą gamtiškąją būtį, nes platonizme ir pati gamta vienu metu yra ir ideali, ir materiali, turi gyvybinę potenciją, energiją, kuri ir kuria judėjimą, o – svarbiausia – ir iškyla kaip protingas pradas, kurio energija kuriami mūsų pasaulio jusliniai objektai. Tuo pat metu pradas išlieka vientisas ir nejudantis. Jame Plotinas išskiria du principus: pirmapradį ir išvestinį: protą, kurio prigimčiai priklauso mąstymas ir nuo jo priklausanti siela. Dėl šios priklausomybės siela irgi yra mąstantis pradas, nors ir ne tokiu laipsniu kaip protas. Virš šių principų randasi aukščiausiasis pradas, Vienis, apsireiškiantis kaip pirmasis apmąstomas, tačiau ne mąstantis.

Ir čia kyla pirmoji problema: kaip suderinti formuojančio logoso nejudrumą su gamtiškuoju principu tveriančiu judėjimo dėka? Atsakymas yra gamtos, apimančios ir eidosus, vientisumas. Iš esmės, gamta ir juda, ir nejuda; ji juda, nes tai atsispindi materijos judėjime, ir ji nejuda, nes nejudrūs ją formuojantys logosai. Esmės atžvilgiu, gamta yra eidosas, formuojantis jo veikimui pavaldžią materiją. Taip ir „kyla visos savybės, priskiriamos materijai iš išorės: materija tampa ugnimi ne todėl, kad priartėja prie ugnies, o todėl, kad formuojama ugnies eidoso“.

Logosai yra kuriantys principai ne tik žmonių, bet ir gyvūnų bei augalų pasauliuose. Tame gamta pasireiškia kaip pirmapradis logosas, sukeliantis materijoje antrinius logosus, tveriančius visus regimus daiktus.

Taigi, gamta dalyvauja tvėrime. Tačiau kaip protingumas susijęs su mąstymu? „Visų pirma, protingas principas mąstymo procese būna vientisas ir nejudrus ir taip savo esme pats yra mąstymo aktas. Veikimas teįvyksta tik pagal savo idėją, tačiau pats savaime ta idėja nėra. Taigi, protingas principas, nukreipdamas ir tvarkydamas kūrybinį procesą, tuo pat metu nėra tuo procesu. Tačiau, jei jis, dalyvaudamas kūrime, nėra veiksmu, tai tik prasminis to veiksmo apiforminimas, tai jis – mąstymas“.

Plotinas įveda ir pirminį bei antrinį mąstymus, kai aukštesnysis logosas apmąsto save žemesniuose, šįkart jau kaip apmąstymo objektas. Mąstymas yra neatskiriamas logoso požymis, kuris į gamtą nukreipia mąstymo veiksmą. Ir gamta arba gamtos principas tampa mąstymo pasekme.

Tad iškyla klausimas apie gamtiškojo mąstymo pobūdį. Plotinas linksta prie savęs apmąstymo varianto, kadangi protinga gamta savyje turi viską, kas būtina kūrimui, apimant ir gyvybę, ir energiją, ir prasmę. Mąstymas nėra protingos veiklos greta gamtos principo pasekmė: „Būdama logosu, ji kartu yra ir apmąstymo objektu, ir mąstančiu subjektu. Kitais žodžiais, kadangi ji kartu mąstymas, apmąstomasis ir logosas, ji ir tveria. Taip kūrybinis gamtos aktas – tai jos mąstymas, kuris gimto visą kūriniją būtent todėl, kad ji yra mąstymas“

Taigi gamta savo substancijos ribose turi sielą ir gyvybę, kurie, savo ruožtu, yra jos mąstymo apie save rezultatai. Jai būdinga ir savimonė, kuri taikoma ir jai priklausantiems daiktams tuo laipsniu, kokiu jie sugeba pajausti.

Gamtai būdingas mąstymas turi gamtiško intuityvaus dėmesio sutelkimo savybę ir kuria savo mąstymo objektus – paradigmine platoniškąja prasme – idėjų ir daiktų santykiuose.

Mastyme savo formos neturinti siela (ir pasaulinė, ir individuali) susijungia ir su objektu savo siekiu sudaro vienį. Tokiu jos teleologiniu objektu yra Gėris. Iš vienos pusės siela tampa Gėriu, tačiau iš kitos – Gėris jau yra jos pirmapradis pagrindas. Gėrio akivaizdoje siela nusisuka nuo ją supančių daiktų apmąstymo ir siekia panašėti į Gėrį; ir to supanašėjimo eigoje siela aptinka įprastinio pajautimo dvilypumo išnykimą, su Gėriu sudarydama kažką vientisa, išgyvendama ekstazinį šios būsenos vientisumą.

Tai kaip siela dalyvauja iš mąstymo gimdomų daiktų atsiradime? Jos intuityvus mąstymas nukreiptas į pažinimą, kuris randasi aukštesnėje instancijoje – prote. Sielai būdinga patirti savo nepilnumą, įsižiūrint į protingą proto esmę, ko rezultatu tampa protiškai apiforminto kosmoso projekcija į gryną materijos potencialumą, kas ir sukuria, galiausiai, mums įprastą jusliškai suvokiamo pasaulio vaizdą. Kita vertus, visi sielos jutimų pagalba suvokiami daiktai tėra silpnais ir blankiais pradinio šaltinio atspindžiais.

Aukštesnioji sielos (ir pasaulinės, ir individualios) dalis randasi aukštesniosiose protinio pasaulio esybėse ir prie jo prijungia ir antrinę dalį. Platonizme tai laikoma iš gyvybės kylančia gyvybe. Gyvybinės pasaulinės sielos energijos vienodai persunkia visą materiją pasaulį, tačiau antrinė individuali siela nepajėgia jų pilnai išlaikyti. Tos energijos sudaro sielos mąstymo veiksmus. Kiekviena sielos dalis išlaiko mąstymo sugebėjimą, nors antrinis nusileidžia jėga pirminiam. Platonizme viskas, kas sukurta, yra silpnesniu ir ne tokiu tobulu už šaltinį. Tai aiškiai proto atžvilgiu išreiškė ir Proklas: „Iš tikro, aukštesnieji naudoja didesnes potencijas, būdami vientisesni už antrinius; gi žemesnieji, daugėdami toliau, mažina turimas potencijas. Juk giminingesnis vieniui, kiekybiškai tankesnis, potencija viršija sekantį po jo; o nutolęs nuo vienio – atvirkščiai. Tad aukštesnieji protai, turintys didesniąją potenciją (ir mažesnį daugį) kuria daugiau savo potencijos dėka per mažesnė formų kiekį ... Iš čia sukurtieji aukštesniųjų [protų] pagal vieną formą atgaminama antrinių [protų] pagal didesnį idėjų kiekį“.

Mąstymas kuria naują mąstymą, silpnesnį už pirmąjį. O per sielos mąstymą vyksta visa, kas randasi pasaulyje, tvėrimas. Kadangi sielai trūksta tikrosios būties, ji, siekdama užpildyti trūkumą, susikuria mąstymą (arba, jei tiksliau, išlaisvina savo vidinę mąstymo potenciją). Visa sielos veikla (tiek nukreipta į vidų, tiek į išorę) vyksta vardan mąstymo.

Tačiau mąstymo prasme yra ne pasaulio suvokimas, o prisijungimas prie aukščiausiojo Gėrio arba Vienio. Siela, palaipsniui mąstydama susijungdama su idėjomis ir logosais, aptinka, kad jie ir anksčiau slapta forma buvo joje.

Siela visai nėra save užtikrinanti ir jai reikia to, kas ją apibrėžia ir kas randasi iki jos. Nors sielos mąstymas pilnesnis už gamtos, ji bando apmąstyti ją apmąstantį protą, kurio dėka ji gali susilieti su aukštesniojo lygio Vienio apmąstymu. Iš esmės, mąstymas prasideda Vieniu ir juo turi baigtis. Žemesniuose lygiuose (proto ir sielos) mąstymas silpnesnis. Protas, būdamas visa ko protingu pradu, jau neišsaugo vientisumo; jis apima skaičius ir idėjas, taigi jis jau daugybinis. Daugis kyla iš Vienio ir todėl antrinis.

Vienis, kaip mąstantis, privalo turėti mąstymo objektą, kuris yra protas. O proto mąstymas kurią sielos veiklą, suteikiančią būtį konkretiems daiktams Taigi, mąstymas pas Plotiną turi tveriančiąją galią, užtikrinančią visų pasaulio formų emanaciją.

Literatūra:

  1. Plotinas. Apie Gėrį arba Vienį. Apie tai, kas yra bloga ir iš kur kyla, Aidai, 2011
  2. Plotinas. Apie grožį. Plotinas. Apie protingąjį grožį // Estetikos istorija. Antologija. I. Senovės Rytai. Antika. Pradai, 1999
  3. P. Hadot. Plotinus or the Simplicity of Vision, 1998
  4. Proclus. The Elements of Theology, 1992
  5. Plotinus. The Enneads (transl. by S. MacKenna), 1917–1930

Kinikai
Etikos konspektai
Platonas „Timėjus“
Porfirijaus „Nimfų ola“
Graikijos filosofijos srovės
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Filosofijos istorijos konspektai
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Platonas buvo teisus dėl įgimtų idėjų
Istorijos klystkeliuose: kas tas gnosticizmas?
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Parmenidas iš Elea: eiliuotai
Antikos filosofijos labirintai
Krizinės sąmonės genezė
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis