Plotinas. Geradariai
Be geradarių Dievas tik žodis (VI 9, 15, 39)
Toks globalus Plotino klausimas. Jei mūsų dalelė visada dvasiniame pasaulyje ir retkarčiais mums pavyksta pakilti iki šio aukštesniojo lygio, gyventi geresnį gyvenimą, užsipildyti vientiso buvimo su dievu jausmu ir patirti meilę Gėriui, tai kaip galima vėl nusileisti, kaip galima atsisakyti to buvimo, kaip leisti užgęsti meilės liepsnai? Kaip galima vėl tapti žmogumi?
Žmogus krenta todėl, kad neįstengia ilgiau išlikti aukštesniajame pasaulyje. Tačiau dabar jis neįstengia ir likti materialiajame. Jis jau nepriklauso jokiai sferai: pernelyg žemiškas, kad išsaugotų dievišką dovaną, tačiau ir pernelyg dieviškas, kad užmirštų apie tai. Toks žmogaus egzistavimo paradoksas:
Sielos priverstos panašėti į amfibijas: jos dalimi gyvena išorinio pasaulio gyvenimą, ir dalinai mūsiškio gyvenimą; VI 8, 4, 31Tų lygių skirtumas neišnyksta. Pabuvojus dvasiniame pasaulyje vis tiek tenka gyventi, rūpintis savo kūnu ir savo artimaisiais, samprotauti, numatyti. Bet net jei mistinis išgyvenimas tetruko akimirksnį, jisai neužsimiršta. Jį patyręs tampi kitu žmogumi.
Tai kaip tada gyventi? Plotinui didžiausia problema išmokti gyventi kasdieninį gyvenimą. Išmokus nušvitimo, reikia gyventi taip, kad jis derėtų gyvenime. Reikia viduje taip susikoncentruoti, kad būtum pasiruošęs priimti vėl pasireikšiantį dievišką buvimą. Reikia abstrahuotis nuo materialaus gyvenimo tiek, kad nušvitimas taptų nuolatine būsena. Ir kartu išmokti gyventi kasdienį gyvenimą arba, geriau, nušviesti jį ta šviesa, kurią suteikia nušvitimas. Tai milžiniškas darbas, nukreiptas į vidinį apsivalymą.
Tokia geradario užduotis. Vėlesnieji Plotino kūriniai skirti beveik vien moralei. Susijungimo su Dievu patirtis lieka jo minties ašimi. Tačiau dabar Plotinas stengiasi parodyti, kaip geradaris, tos sąjungos vaisius, pakeičia visą asmenį, kaip tampa pagrindine išmintimi. Nušvitimas, kuris nenušviestų konkretaus gyvenimo, neprilygintų žmogaus Dievui geradarystės reikaluose, būtų mums svetimas ir mums neturėtų prasmės.
Toks yra gnosticizmo pavojus. Žmogus mano esąs išgelbėtas iš pat pradžių, kad moralinės pastangos nebūtinos. Be to, jis ne iš šio pasaulio, jis ne visiškai čia. Kam užsiimti gerais darbais, jei galima tiesiog palaukti pasaulio pabaigos, kai būsi išgelbėtas?!
Jie niekada nekalba apie geradarystę, jie visiškai nusišalino nuo tos temos aptarimų. ... Jie taip pat nekalba, kaip gydyti ir valyti sielą. Nes beprasmiška sakyti: nukreipkite žvilgsnius į Dievą... bet galima paprieštarauti: o kodėl gi nenukreipti žvilgsnių į Dievą, neatsisakyti šio malonumo ir nenuraminti savo pykčio? Tada su Dievo vardu žmogus bus visų aistrų valdžioje ir nieko nedarys, kad jų atsisakytų. Iš tikro, Dievą nurodo tobulėjanti geradarystė, stiprėjanti sieloje kartu su išmintimi. Be tos tikrosios geradarystės Dievas tik žodis; II 9, 15, 28Gnosticizmas, grynas žinojimas, niekaip negali atvesti prie Dievo:
analogijos, neigimai, iš Jo kilusių būtybių žinojimas ir jų išaukštinimas tai tik skelbia mums apie Jį. [ ... ] O pas jį mus atves apsivalymas, geri darbai, vidinė tvarka... VI 7, 36, 6Mistinis išgyvenimas visai ne plepalai ar svajonė. Plotinas karštai pasisako prieš gnostinio kvietizmo iliuziją. Nepakanka žmonėms pasakyti: Kilote iš Dievo. Pasakymai nepakeičia vidinės sielos esmės, jei nepalydimi realiais gerais darbais. Niekinantys gerus darbus, niekina žmogaus prigimties poreikius ir kas nori tapti angelu, tampa gyvuliu:
... reikia galvoti, kad tarp mūsų ir Dievo yra vietos ir kitoms būtybėms, nereikia sau prisiskirti didžiausio artumo ir, pakilus prie jo svajose, netekti galimybės tapti dievybe, kiek tai įmanoma žmogaus sielai. Tai jai prieinama tiek, kiek ji vadovaujasi protu. Puikuotis protu tai pasižeminti; II 9, 9, 45* * *
Pas Plotiną geradarystę gimdo nušvitimas ir ji veda prie nušvitimo:
Kas išeina iš nušvitimo būsenos, privalo savyje pažadinti geradarystę tada jis tampa protingu ir puikiu. Jis vėl įgauna dvasinį lengvumą. Geradarystė padės jam pakilti iki Proto, o tada su išminties pagalba jis pasieks Vienatinį. Toks dievų ir į juos panašių, palaimintųjų gyvenimas: reikia atsiplėšti no šio pasaulio daiktų, nerasti juose malonumų ir eiti laisvu prie Vientisumo pradžios, VI 9, 11, 46Geradarystė ima veikti, kai siela išeina iš nušvitimo būsenos, kai ilgiau negali išsilaikyti dvasiniame lygyje. Atrodytų, siela pradžioje turėtų apsivalyti, kad galėtų vėl nušvisti, tačiau čia susiduriame su dieviškuoju paradoksu: Tu manęs neieškotum, jei nebūtum radęs. Geradarystė gali gimti tik po pirmojo susilietimo su Dievu. Tačiau, negavusi pakankamo apsivalymo, siela neišlaiko tokios būsenos. Tad geradarystės pagrindine užduotimi bus sielos valymas tam, kad toji galėtų nuolat liestis su Dievu.
Plotinas išskiria dvi gerų darbų rūšis. Vieni yra visuomeniniai jie reguliuoja santykius su kitais žmonėmis. Apvalančiųjų geradarių atveju siela vietoje sąjungos su kūnu visiškai nuo jo atsiskiria ir savo žvilgsnį nukreipia į Dievą. Dvi rūšys atitinka du žmogaus veiklos lygius. Egzistuoja sudėtinis elementas, ta mūsų dalis, kuri yra tarsi koks sielos ir kūno mišinys. Tame lygmenyje kyla aistros, susirūpinimai, norai, liūdesiai, pasitenkinimai. Aukščiau yra gryna siela, vidinė žmogaus esmė, dvasinis žmogus, žvilgsnį nukreipęs į Dievą.
Išminčius gyvena aukščiausiame jam prieinamame lygyje, žemesniesiems lygiams teskirdamas tik gyvybės užtikrinimui būtiną dėmesį. Žemesnio lygio daiktai nedomina, todėl jie jau nekelia problemų. Visa veikla nukreipta tik į Dievą. Išminčius nebėga nuo šio gyvenimo; jis renkasi kitą, dieviškąjį gyvenimą (I 2, 7, 22).
Tada Plotinas paklausia: Kodėl neliekame aukštesniajame pasaulyje?; ir iškart atsako: Nes vis dar perdaug iš šio pasaulio t.y., dar nepakankamai apsivalę.
Kinikai
"Aš" atradimas
Etikos konspektai
Plotinas. Apie buvimą
Porfirijaus Nimfų ola
Plotinas: Mūsų Aš lygiai
Graikijos filosofijos srovės
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Filosofijos istorijos konspektai
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Platonas buvo teisus dėl įgimtų idėjų
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Istorijos klystkeliuose: kas tas gnosticizmas?
Logoso koncepcija pas Filoną Aleksandrietį
Monistinės kosmologijos iki Parmenido
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Antikos filosofijos labirintai
Svetimų minčių problema
Apmatai: Moralumas
Filosofijos skiltis
Vartiklis