Plotinas. Apie buvimą. Vartiklis

Taigi, prieštaraudamas gnostikams, Plotinas teigia, kad dvasinis pasaulis randami pačiuose mumyse, ir kviečia visinio suvokimo metamorfozei. Būtina, kad sąmonė, liovusis dvejintis, sutaptų su tuo aukščiausiu įtampos ir vienybės lygiu, kuris yra mūsų tikrais „aš“. Reikia išmokti taip žvelgti į save, kad išvystum savąjį dvasinį pasaulį.

Bet ar tai reiškia, kad juslinis pasaulis visiškai atskirtas nuo dvasinio? Argi neteisūs gnostikai, niekindami kūniškąją prigimtį ir ją laikydami tik kažkuo, ką sukūrė Piktoji jėga? Ne, nes dvasinis pasaulis yra mumyse, bet jis egzistuoja ir mūsų išorėje. Taigi vidinio požiūrio pokytis sukels ir išorinio pasaulio supratimo pokytį.

Kas iš tų bepročių, keliančių save aukščiau bet kurios išminties, turi įsivaizdavimą apie nuostabų Visatos logiškumą ir išmintį?.. Tačiau kokia prasmė klausti? Jie akli, neturi nei jausmų, nei proto, tad nesugeba suvokti dvasinio pasaulio, nes net negali matyti juslinio pasaulio (II 9, 16:32).

Štai atvaizdas, į jį žvelgia skirtingai ir jame mato skirtingus dalykus, kai akimis suvokia atlikimo techniką ir kai jame atpažįsta atspindį to, kas randasi dieviškoje mintyje. Su kokiu jauduliu tada prisimeni apie tikrą realybę! Tokia būsena gimdo meilę. Tačiau vienas grožio akivaizdoje veržiasi prie jo; kitas gi tiek tingus savo mintimi, kad grožis neprižadins jo apmąstymams – ir regėdamas visą juslinio pasaulio didybę, jo proporcijų harmoniją, jame tvyrančią nepaprastą tvarką, jis ie nepagalvos tarti apimtas religini virpulio: Kaip tai puiku ir koks grožis turėjo pagimdyti šį grožį!“ (II 9, 16:43)

Mokėti matyti daiktų pasaulį – reiškia „papildyti fizikinę regą dvasine“, minčių rega pranikti pro materialų daiktų apvalkalą ir perskaityti akiai nematomą formulę, randančią įsikūnijimą jų materialume^*). Tai galima pavadinti Linkėjaus metodu¹⁾, „mačiusio net tai, kas yra žemės gelmėje“ (V 8, 4:25). Tai leidžia išeiti iš daiktų daiktiškumo ribų, kad pamatytume jų formą:

įsivaizduokime daiktų pasaulį su kiekvienu daiktu atskirai ir vis tik įsivaizduokim, kiek tai įmanoma, visus juos kartu sudarančius vieną visumą, taip tarsi kiekvienam jų pasireiškus iškart ateitų supratimas apie kitus, pvz., tarkim, kad po žvaigždžių sferos pasirodymo nedelsiant seka saules, o tuo pačiu metu ir kitų planetų pasirodymas. Įsivaizduokim, kad taip matome žemę, jūrą, visas gyvas būtybes – tarsi kokioje skaidrioje sferoje, kurioje gali atsispindėti kas tik nori. Tegu mūsų sieloje būna šviesius tos, savyje viską talpinančios, sferos vaizdas. Išsaugok savyje tą vaizdą, numetęs jos svorį, dydį ir materiją, gyvuojančius tavo vaizduotėje (V 8 9:1; t.p. žr. II 9 17:4).

Šis metodas mūsų žvilgsniui atskleidžia formų pasaulį, iš esmė, juslinį pasaulį išlaisvintą iš materialių sąlygų, t.y privestą prie savojo Grožio:

Taigi jaudulį, kurį mumyse sukelia regimas grožis, nulemia Forma, kurią įkūnija kūnas. Formų pasaulis gali mumyse pažadinti juslinį jaudulį, kuris priimamas su malonumu, kokio negali suteikti jokia daiktiška tikrovė:

Visa čia pilna gyvybės ir tarsi užverda. Tai tarsi srautas, tekantis iš vieno šaltinio; jo negalima palyginti su vientisu kvėpavimu ar šiluma, o greičiau vientisa savybe , apjungiančia visas savybes, su švelnumu, derančiu su aromatu, kur vyno skonis susijungia su visais poskoniais ir atspalviais; čia – visos savybės, suvokiamos jutimu ir klausa. Visa tai – melodija, visa – ritmas (VI 7 12:22).

Šioje Grynų formų visatoje, kur kiekviena Forma būna gryna forma, buvoja pirmas abipusis pranikimas:

Viskas skaidru, nėra nieko tamsaus ar neįžvelgiamo, kiekvienas aiškus visiems iki pačių gelmių; tai šviesa šviesoje. Kiekvienas savyje nešasi viską ir regi visa, kas yra kituose, visa yra visur, visa vientisa, kiekvienas yra visuma, tobulybei nėra ribų (V 8 4:4). Visa blizga, ir tie, kas pranikę šia šviesa, patys tampa nuostabiomis būtybėmis; taip būna, kai ant žmonių, pakilusių į kalvą, kurios paviršius blizga nuo jį užliejančios šviesa, krenta saulės spinduliai ir atspindžiai nuo dirvos. Tačiau ten spalvų visur išsiliejęs spindėjimas – pats grožis arba greičiau, visa ten gražu ir žavu iki pačių gelmių (V 8 10:26).

Koks gi ryšis tarp daiktų ir formų pasauliais? Jei pro daiktų pasaulį pasimato Formų pasaulis, jei dvasios rega gali sustiprinti fizinę regą, tai reiškia pereinamumas, taigi jie sudaro viena, tačiau skirtinguose lygiuose.

Plotinas tiesiogiai pasisako prieš Platono „Timėjaus“ antropomorfizmą, priimta ir gnostikų sektų. Plotinui gamtos pasaulis nėra Kūrėjo kūrinys kaip jo apmąstymų ir samprotavimų produktas:

Galima priimti, kad juslinis pasaulis įgavo savo būtį ir jai būdingas savybes iš išorės. Tačiau ar galima manyti, kad jo kūrėjas įsivaizdavo žemę, tariau sau, kad ją reikia patalpinti pasaulio centre, tada vandenį žemėje, o tada kitas stichijas iki pat paties dangaus, tada gyvūnus, kiekvieną sava forma, tokia, kokie jie turi, su vidaus ir išorės organais, ir kad po to, taip kiekvieną reiškinį išdėstęs savo vaizduotėje, jis iš tikro įgyvendino? Neįmanoma, ad jis galėjo tai įsivaizduoti: iš kur jis ėė supratimą apie daiktus, kurių niekad nematė? O jei jis tuos vaizdinius gavo iš kažko kito, tai negalėjo dirbti kaip tai dabar daro amatininkai, rankų ir įrankių pagalba, nes rankos ir kojos atsirado vėliau. Taigi, kad visa egzistuoja pirmiausia kitoje vietoje (dvasiniame pasaulyje). Tada, be niekieno pagalbos, vien savo artumo dėka... iškart randasi kontūrai ir viso to vaizdas... Visa tai mes sakome, kad parodytume, kad galite paaiškinti, kodėl žemė randasi centre, kodėl ji rutuliška, kodėl ekliptika yra būtent tokia; tačiau ne todėl, kad daiktams laisvai suteikė tokė pavidalą, nes taip reikėjo, o todėl, kad jie iš tikro tokie (V 8 7:1-10).

Pažvelkite į nepaprastą visų gyvų būtybių ar augalų įvairovę su jų vaisių ir lapijos grožiu, su jų besiskleidžiančiais žiedais ir išlakiais stiebais (III 2 13:22).
Ši daiktų tvarka protinga, nors nėra sąmoningo užmanymo rezultatas; tačiau, priimdami ją kaip duotybę, puiku matyti, kad, samprotaujant geriausiu būdu, negalėtų būti geresne (III 2 14:1).

Dvasinė rega, paaštrinanti ir sustiprinanti kūnišką regą, leidžia mums už materialaus pasaulio įžvelgti Formų pasaulį: materialus pasaulis – tik „regimas formų įsikūnijimas“, jose jo paaiškinimas. Kas dėl pačių Formų, joms nereikia paaiškinimų, beprasmiška ieškoti jų prasmės, jų tikslo. Jų prasmė – jose pačiose; jos tokios, kokios yra, ne todėl, kad privalo būti tokiomis – jos privalo būti tokiomis būtent tokiomis, kokiomis yra. Formoms nereikia paaiškinimų, ir jų prasmė jose pačiose todėl, kad jos gyvos:

Formų pasaulis sugyvinamas vientisa gyvybe, nenutrūkstamu judėjimu, kuriančiu įvairias Formas. Šis pasaulis panašus į unikalų organizmą, kurio prasmė yra jame pačiame ir kuris įvairiausiai pasireiškia gyvuose elementuose. Formos sudėtingėja: pirmapradis augalo tipas susiskirsto į įvairias rūšis, pirmapradis gyvūno tipas – į įvairias gyvūnų rūšis. Kiekvienoje Formoje vystosi tai, kas į ją įdėta: žmogaus forma reikalauja proto buvimo, o taip pat ir pirštų; žirgo forma numato kanopų turėjimą, dar kuri nors kita forma numato ragus ar iltis (VI 7 10:1). Nes bet kokia forma siekia savo rūšies vientisumo ir tobulumo, kylančių iš savo paskirties. Formų pasaulis nerealizuoja kokios nors programos ar transcendentinio plano. Galima pasakyti, kad jis sukuriamas ir išsivysto savaime. Kaip Uekshiulas²⁾ sakė apie gyvą organizmą, tai „tai savaime skambanti melodija“. Formų pasaulis – tai absoliuti išmintis,

... kuri neišgaunama samprotavimu, nes visa randasi čia be jokio trūkumo, reikalaujančio apmąstymo (V 8 4:36). Ši išmintis nesiremia teoremomis, ji pilna, ji vientisa... Pakanka suprasti, kad šioji išmintis pirminė, ji nekyla iš nieko kito, ir jos nėra jokiame kitame.

Norėdamas paaiškinti savą Formų sampratą, Plotinas pavyzdžiu ima hieroglifus:

Protingam daiktų apibrėžimui Egipto išminčiai nenaudoja raidžių, kurios virsta kalba ir sakiniais ir reiškia garsus ir žodžius, - jie piešia paveikslėlius., kurių kiekvienas išreiškia tai, kas nupiešta. Tokiu būdu, kiekvienas nupieštas ženklas – mokslas, išmintis, realus reiškinys, pažymėtas vienu žymeniu, o ne apmąstymu ar svarstymu (V 8 6:1).

Hieroglifai, kaip juos supranta Plotinas, išreiškia organiškų esybių esmę; bet kokia Forma egzistuoja nuo pat pradžių ir iškart įgauna jau skirtą prasmę. Galima sakyti, kad Formos – tai hieroglifai, kurie patys save piešia.

Tokiu būdu, platoniškoji Idėjų teorija transformuojama į intuityvų gyvybės paslapties supratimą. Tačiau iš tikro Plotinams mums siūlo tik dvasinės morfogenezės teoriją, tačiau, galbūt, teisinga, kad bet kokia gyvybė yra Dvasia. Kaip bebūtų, jo neginčijamu nuopelnu yra sąvokų, be kurių neįmanoma sukurti Gyvenimo filosofijos, įvedimas. Nes jis išdrįsta „patikėti paprastu“, kaip sakė Gėtė. Gyvenimas Plotinui yra kūrybinė veikla, paprasta ir betarpiška, nepasiduodanti analizei; akimirksniu pati savaime kylanti visuma; savaime besiformuojanti Forma; žinojimas be jokių pastangų pasiekiantis tobulybę.

Būtent iš Plotino šaltinio savo samprotavimus semia šiuolaikiniai Gyvenimo filosofijos atstovai. Kas gi Gėtės „pirmapradis fenomenas“, jei ne tokia Forma, kokią įsivaizdavo Plotinas? Ir argi ne apmąstydamas Plotiną Bergsonas pasiekė savo betarpiškumo koncepciją, savo finalizmo kritiką?

Juk pats gyvenimas, visuose jos lygiuose, yra apreiškimas. Drąsus paradoksas – bet taip būdinga Plotinui!

Jei jos paklaustų, kodėl ji kuria, ji atsakytų, kad jei nusileido iki to, kad išgirstų klausimą ir prabiltų: ‚Nereikėjo manęs klausti; reikėjo suprasti ir tylėti, kaip tyliu aš pati, nes neturiu įpročio kalbėti. Ką būtent suprasti? Tai, kad mano sukuriamas rezultatas ir šio apreiškimo produktas randasi iš manęs natūraliai. Aš pati atsiradau tokiu apreiškimu, todėl manyje natūralus potraukis į apreiškimą. Mano apreiškimas kuria apreiškimo produktą panašiai kaip geometrai per apreiškimą brėžia figūras. Tačiau aš nebraižau figūrų, aš apreiškiu, ir ten realizuojasi kontūrai taip, tarsi jie kiltų iš manęs‘ (III 8 4:1).

Tai mums paaiškina, kaip tiesiogiai juslinis pasaulis atspindi Formų pasaulį. Gamta neturi nei rankų, nei dailininko teptuko gyvų būtybių, kurios būtų formų kopijos, gaminimui. Jei gamta atspindi šias būtybes tai tik natūralaus meno pagalba. Ji panaši į dailininką, kuriam pakanka pažvelgti į savvo modelį, kad drobėje atsirastų jo atvaizdas. Natura pctrix! Rožė Kaijua susižavėjęs kalbėjo apie natūralų gamtos meną, „ištapant“ drugelio sparnus [ R. Caillois. Meduse et C^ie, 1960]. Taip pat pamąstykime apie dekoratyvų augalų pobūdį, kur, kaip pažymi kai kurie biologai, ornamentiškumas turi svarbiausią vaidmenį. Čia Plotinas vėl priartėja prie Gyvenimo paslapties supratimo.

Gamta apreiškia tai, ką Dvasia parodo jai iš formų pasaulio. Tačiau Dvasia pati apreiškia Formų pasaulį ir tai, ką ji perduoda Gamtai, tėra tik natūralus jos apreiškimo rezultatas. Žinoma, Dvasia dažnai atsisako nuo apreiškimo vardan apmąstymo, tyrinėjimo ir veikimo, tačiau galiausiai – vardan tos pačios meilės apreiškimui:

Kai žmonių apreiškimas susilpnėja, jie ima veikti, kas yra apreiškimo ir proto šešėlis. Nepajėgdami atsiduoti apreiškimui dėl sielos silpnumo, jie negali pagauti apreiškimo ir juo prisipildyti. Tačiau ji e trokšta jį išvysti; tada jie ima veikti, nes bando akimis pamatyti tai, ko nesugebėjo protu. Būtent todėl žmonės pagamina daiktą, nes norėjo jį matyti, ir rengiasi veikti, kiek tai gali, nes nori padaryti jį matomu ir apčiuopiamu ir kitiems (III 8 4:33).

Taigi, per apreiškimą galima iškart ateiti prie to, ką žmonės sunkiai pasiekia aplinkiniais keliais – prie Grožio suvokimo.

Tasai Grožis – tas, kuris Formų pasaulyje. Ten apreiškimas yra betarpiškas. Formos apreiškia pačios save. Jose natūralus menas, kurį aptikome gamtoje, pasiekia absoliučią tobulybę: Formos susidaro saviapreiškimu ir apreiškia save tapsmo metu. Vientisame dvasiniame akte jos tuo pačiu metu yra ir modeliu ir savo pačių rezultatu. Jos persmelktos vientiso gyvenimo, vientisos minties. Jos – vientisa save apreiškianti Forma. Jos – Dieviška mintis, tas grožis savyje, apie kurį kalba Diotima Platono „Puotoje“; jos – Protas:

Taip, Protas nuostabus; jis nuostabiausias iš visa, kas yra; apgaubtas tyros šviesos ir akinančio blizgesio, jis apima visų būtybių prigimtį. Mūsiškis daiktų pasaulis, toks gražus, - tik jo atspindys ir šešėlis... Protas gyvena palaimintu gyvenimu; susižavėjimas apima tą, kuris jį regi, prisiliečia prie jo ir susijungia su juo taip, kiek tai reikalinga (III 8 11:26).

Tačiau susijungimui su Dieviška mintimi, kur vyksta Formų saviapraiška, būtina, kad siela liautųsi priimti Formų pasaulį kaip tikrovę, esančią greta jos. Reikia, kad ji pajustų jį savyje, pakilusi iki gryno apreiškimo, būdingo Dieviškai minčiai; reikia, kad labiausiai pakylėtas dalykas joje sutaptų su šia betarpiška savipajauta:

Jei palygintumėm [Formų pasaulį] su gyva daugiaspalve sfera, jei įsivaizduotumėm jį kaip kažką, kas susideda tik iš veidų ir spindi tų gyvų veidų atšvaitais, ... tada galima būtų išvysti, tačiau iš išorės ir kaip vienas žmogus mato kitą; tačiau to nepakanka, nes reikia pačiam tapti [tuo pasauliu] ir pačiam tapti apreiškimu (VI 7 15:24).

Taigi, daugiau nėra skirtumo tarp vidinės ir išorinės pajautos. Refleksijos ir pajautos lygmuo peržengtas, mes išėjome į intuicijos ir apreiškimo lygmenį. Dabar jaučiame, kad Gyvenimas yra betarpiškas savęs apreiškimas. Visaapimančio žvilgsnio dėka regim daiktų tapsmą – ir Grožis pats sau pasireiškia kaip žvilgsnis. „Esi“ Dieviškam prote, Mintyje, kuri mąsto savaime:

Žvelgdama į save, ji regi gyvas būtybes, ir jos žvilgsnis realizuojasi, ir ta realizacija yra ji pati: mąstantis ir mintis sudaro viena. Ji regi save visą per save visą... Kol mes buvojome aukštesniajame Dieviško proto pasaulyje, tas akivaizdumas mus tenkino, mes buvom gryna mintimi, mes visą esatį surinkom į visumą ir gavome apreiškimą. Tai buvo tas pats Protas, kuris pats save apmąsto ir kalba apie save patį. Siela buvojo ramybėje ir leido veikti protui. Tačiau dabar, kai vėl nusileidome į čia, mums norėjosi įtikinti savo sielą, mums norėjosi pamatyti atvaizduotą modelį (V 3 6:5).

Būtent panašios patirties dėka tampa aišku, kad Grožis, nes visa yra neuždelsiamu jo rezultatu, randasi tiek materialiajame pasaulyje, tiek mūsų sieloje. Niekinantiems pasaulį gnostikams Plotinas gali paprieštarauti:

Kontakte su Dievišku buvimu dingsta prieštaravimas tarp išorinio ir vidinio pasaulių. Tai tas Formų pasaulis, toji Dieviška mintis, tasai Grožis, kur visa apsijungia į vientisą dvasinį gyvenimą, atsiveriantį mumyse ir greta mūsų.

Amelijus, vienas Plotino mokinių, buvo, anot Porfirijaus, labai dievobaimingas:

Jam patiko aukoti, jis nepraleisdavo apeigų, susijusi su jaunu Mėnuliu ir šventė visas Mėnulio ciklo šventes. Artą jis sumanė su savimi paimti Plotiną, tačiau tasai jam tarė: ‚Dievai privalo ateiti pas mane, o ne aš pas juos‘. Mes negalėjome suprasti, ką jis galvoja, tardamas tokius išdidžius žodžius, ir nedrįsome klausti (Plotino gyvenimas, 10:33)

Nedidelė mokinių grupė aiškiai buvo nustebinta šios niekinančios frazės tradicinių kultų atžvilgiu. Tačiau kaip čia nepastebėsi Dieviško buvimo supratimo pagal Plotiną? Kad pasiektum Dievą, nebūtina eiti į jo šventyklas. Niekur nereikia eiti, kad pasiektum jo buvimą šalia. Tačiau būtina pačiam tapti gyva šventykla, kur jisai galėtų apsireikšti.

Ir Dievas ne tik mumyse; jis ir pasaulyje. Paskutiniuose Plotino žodžiuose vėl girdisi užuomina į tas dvi Dieviško buvimo formas. Jis pasakys savo mokiniui Eustochijui³⁾, buvusiam prie jo paskutinėmis gyvenimo minutėmis: „Siekiu pakylėti dieviškumą savyje iki dieviškumo visame kame“ (Plotino gyvenimas, 2:25).

Ką reiškia: aš siekiu mirti, aš siekiu išlaisvinti savo sielą. Gyvenimas, kuris randasi manyje, susijungs su Visuotiniu gyvenimu; tarp jų nebus daugiau kliūties kūno ir asmenybės pavidalu.

Taigi, Dievas – tai visiškas buvimas; jis numato ir mūsų „aš“ buvimą mumyse bei kitų būtybių buvimą viena kitai.

Mes sudarome viena; tačiau mes nežinome apie tą vientisumą, nes kreipiame žvilgsnį į išorę vietoj to, kad kreiptume jį į tašką, su kurie susieti. Visi mes panašūs į veidus, pasuktus į išorę, tačiau iš vidaus susietus su vieninga viršūne. Jei galėtume staiga apsisukti arba mums nusišypsotų laimė ir ‚Atėnė timptelėtų mus už plaukų‘, tai tuo pačiu išvystume ir Dievą, ir save ir visą esatį (VI 5 7:8).

Šis pasažas leidžia mums prisiliesti prie švenčiausiojo dalyko Plotino Gyvenimo sampratoje. Gyvenimas yra pilnas buvimas, nes yra paprasta ir begaline jėga, išsiliejančia kaip dinamiškas nenutrūkstamas srautas. Plotinas suvokia Gyvenimą iš vidaus, kaip gryną judėjimą, vykstantį visur, be paliovos, kuris :jau yra“, aplenkdamas visas atskiras formas, kokius jis gimdo, neapsistodamas jomis:

Pirmutinis pagrindas [t.y. Protas ir Grožis] randasi visuose. Randasi? Tačiau kaip? Kaip vientisas Gyvenimas, esantis visoje esatyje. Nes Gyvenimas gyvoje būtybėje neapsiriboja kokia nors riba, užkurios jis negalėtų išeiti, - jis visur... Jei gerai suprantate jo beribę begalybę, jo nepavargstantį, nenuilsintį, nepraeinantį, kirbančią prigimtį, veltui kreipsite žvilgsnius į kažką viena, dėmesį į kažką apibrėžta – jūs jo ten nerasite. Greičiau jau jums nutiks atvirkščiai (VI 5 12:1).

Mat Gyvenimo judėjimas ir jo pilnas buvimas negali būti užfiksuoti viename taške, koks jis bebūtų. Kaip bepriartėtume prie bekraščių didelio ir mažo, gyvenimo judėjimas visada mus aplenks, nes mes patys – dalis to judėjimo. Kuo labiau ieškosi Gyvenimo, tuo mažiau jo rasi. Tačiau kai atsisakai paieškos, jis pasirodo čia, nes jis yra grynas buvimas; viskas, ką mes įsivaizdavome ar instinktyviai jautėme, tik skyrė mus nuo jo:

Jei pasiekei to, kad gali plaukti su juo viename sraute ar, dar geriau, jei ištirpai Viskame, tai daugiau nieko neieškosi. Tačiau jei, silpdamas, tu atsiskiri nuo Visko, kad veržtumeis prie ko nors kito, ir krenti žemyn, daugiau nematysi, kad Jis čia, nes žiūrėsi kita kryptimi. Tačiau jei neieškai kita, kaip sužinosi apie Jo buvimą? Mat tu susijungei su Viskuo ir neapsistojai ties kuria nors jo riba; mat tu nekalbi daugiau: iki tų ribų – tai aš. Atmetęs „iki tų ribų“, tu pats tampi Viskuo. Tu ir anksčiau Tuo buvai. Tačiau kadangi kažkas prisijungė prie tavęs papildydamas Viską, dėl šio papildymo tapai mažesnis nei Tai. Šis priedas neturėjo nieko teigiama (iš tikro, ką galima pridėti prie Visko?), jis absoliučiai neigiamas. Tapęs „kažkuo“ liaujiesi būti Viskuo, neigi jį. Ir tai truks iki tol, kol neatmesi tokio neigimo. Tampi didesnis atmesdamas viską, kas nėra Viskuo: jei to atsisakysi, Viskas apsireikš tau [palyg. Šv. Kryžiaus Jono: St. Jean de la Croix. Montee du Carmel – „Kai sustoji ties kai kuo, nustoji atiduoti save viskam“ ]. Tačiau jei liksi atskirybių valdžioje, Jis nestos prieš tave. Jam nereikia ateiti, kad būtų čia. Jei Jo nėra, reiškia, tu nutolai nuo Jo. Nutolti nereiškia palikti Jį, kreipiantis į ką nors kita, nes Jis čia; tai reiškia nusisukti nuo Jo jo akivaizdoje (VI 5 12:13).

Gyvenimas yra buvimas čia, visada mus aplenkiantis. Jis yra ankstesnis; jis visada jau čia. Geriausia išreikšim tai garsiąja Paskalio fraze: „Tu neieškotum manęs, jei jau nebūtum radęs“^**).

^*) Tai formuluotės iš Bergsono („La vie et l‘oeuvre de Ravaisson“) – ir tikrai, Ravesono⁴⁾ filosofija turi daug panašumų su Plotinu.

^**) Šis Plotino fragmentas dažnai sutinkamas pas šv. Augustiną, pvz., jo „Išpažintyje“: „Tu buvai su manimi, tačiau aš nebuvau su Tavimi“ (X 27:38). Šv. Augustinas dažnai grįždavo prie šios temos ir kyla klausimas, ar garsioji Paskalio frazė, išreiškianti šv. Augustino doktriną, nėra tolimu Plotino formuluočių atgarsiu.

¹⁾ Linkėjaus metodas - Pierre Hadot’o pavadintas būdas, kaip galima „prasiskverbti pro materiją kad būtų atskleisti [dvasiniai] dalykai“, t.y. per materiją išvysti Formą, nes „šis net leidžia pamatyti kas yra Žėmės viduje“ (Enn.V 8 4:25). Linkėjas buvo vienas iš argonautų, turėjęs itin skvarbų regėjimą, leidžiantį matyti per sienas, medžius, odą ir žemę. Pagal kai kuriuos, jis regėjo pro žemę tik todėl, kad jis išmanė geologiją ir aukso paieškas.

²⁾ Jakobas fon Uekshiulas (Jakob Johann Freiherr von Uexkull, 1864-1944) – vokiečių biologas, zoopsichologas ir filosofas iš Estijos, vienas zoosemiotikos ir biosemiotikos pradininkų. Dirbo Heidelbergo Fiziologijos intitute ir Neapolio zoologinėje stotyje. Nuo 1925 m. Hamburgo un-to profesorius – ten įkūrė gyvūnų bendravimo su aplinka tyrimų institute. Sukūrė Umwelt (biologinių rūšių bendravimo; ją panaudojo Heidegeris) ir funkcionalinio rato (artimo „sistema“ prasme) koncepcijas. Jo darbai tapo vienu etologijos teorinių pagrindų. Sąvoką „melodija“ naudojo prasme, artima „algoritmas“ – o taip pat naudojo nemažai kitų terminų, prasme artimų kibernetikai. Buvo nedarviniškos evoliucijos propaguotojs ir darvinizmo kritikas.

³⁾ Eustochijas iš Aleksandrijos - 3 a. neoplatonikas, Plotino mokinys. Buvo pasišventęs išimtinai savo mokytojo mokymui.

⁴⁾ Žanas Ravesonas (Jean Gaspard Felix Ravaisson-Mollien, 1813-1900) – prancūzų filosofas ir archeologas, meno istorikas, spiritualistas. Savo mokymą vadino „spiritualistiniu realizmu“, siekdamas suderinti psichologines Men de Birano idėjas su Šelingo gamtos filosofija. Pagrindiniu pažinimo metodu laikė savisteboje, atskleidžiančioje vidinės patirties faktus, ir individualią patirtį laikė visos tikrovės pažinimo pagrindu. Įdomus veikalas „Apie įprotį“, kuriame išvystė mokymą apie gamtą. Įprotis yra tam tikra riba, skirianti valią ir gamtą, oer jį grįžtama prie gamtiškojo automatizmo. Bet gamtą nėra akla mechaninė jėga; ji – užgęsusi sąmonė ir sustingusi valia. Tarp gamtos ir dvasios nėra spragos – visoje realybėje veikia vieningas spontaniškumas, kurio šaltiniu yra Dievas. Gamtos dėsnių automatizmas tėra tik sustingusi dvasinė veikla.