Plotino portretas: požiūrio paprastumas. Vartiklis

Ką žinom apie Plotiną? Turime jo mokinio Porfirijaus 301 m. parengtą biografiją, išsaugojusią smulkius nutikimus ir charakterio bruožus, pokalbius su mokytoju. Tačiau Plotinas niekur neminėjo, kaip gyveno iki atvykstant į Romą, kur jo tėvynė, kas tėvai, kaip prabėgo vaikystė. Bet liko jo 54 kūriniai, Porfirijaus apjungti į rinkinį bendru „Eneadžių“ pavadinimu. Tik jos gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių kūrinių.

Originalumas trūkumas, privalumas – tradicijų laikymasis: „Mūsų teorijose nieko nauja; ir jos ne dabar atsirado. Jos suformuluotos anksčiau, tačiau nebuvo išvystytos; ir dabar mes tik tų senų doktrinų, kurių senumą mums liudija Platono kūriniai, ekzegatai“ (V 1,8,10).

Filosofija virsta (Platono ar Aristotelio) aiškinimu (iš dalies bandant sutaikyti prieštaravimus) arba pamokslavimu (kviečiant prie padoraus gyvenimo). Filosofas dvasinių pratimų pagalba siekia surinkti pasekėjus.

Plotino gyvenimo tėkmėje sutinkamas didis Amonijaus vardas, deja – tik vardas. Kai Plotinui buvo apie 30-mt ir jis gyveno Aleksandrijoje, draugas jam patarė nueiti paklausyti Amonijaus. Jis suprato: „Tai tas žmogus, kurio ieškojau!” Ir 11 m. buvo jo mokiniu. Tačiau Amonijus neketino rašyti, tad beveik nieko nežinom, koks buvo jo mokymas. Tik iš Porfirijaus žinom, kad Plotinui padarė didelę įtaką. Ir atvykęs į Romą, Plotinas 10 m. nieko nerašė, o tik mokė „pagal Amonijų“. Ir vėliau, pagilinęs savąją doktriną, paieškas darė „Amonijaus dvasia“.

Kita vertus, anot Porfirijaus, amžininkai priekaištavo Plotinui, kad tasai aklai sekąs platoniką Numenijų¹⁾, mokiusį ankstesniame šimtmetyje. Didelė Numenijaus raštų dalis prarasta, tačiau tai, kas mus pasiekė, tikrai verta Plotino. Vis tik aiškėja: Plotinas stengėsi išsakyti vieną vienintelę mintį, o tam pasinaudojo savo laikmečio kalba:

Ar šito pakanka ir ar galim čia sustoti? Ne, mano dvasia dar pilna minčių, jų pilna daugiau nei kada nors. Galbūt, būtent dabar ji privalo kurti! Nes ji pakilo link Jo ir labiau nei visada sklidina liūdesio. Tačiau ją reikia iš naujo užburti, jei atsiras burtai prieš tokius kentėjimus. Gal nusiraminimas galėtų ateiti iš paties mūsų kalbų pakartojimo: jų burtai veikia kartojant. Kokį dar užkeikimą galėtumėm rasti? Dvasia išsakė visas tiesas, tačiau ji traukiasi nuo tų pažintų tiesų, jei nori jas paaiškinti ir suprasti. Nes kai mintis nori ką nors išreikšti, ji privalo liesti vieną temą po kitos iš eilės – tame jos „kalba“, Tačiau kokia kalba įmanoma, kai kalbama apie visiškai paprastus dalykus.

Kartą vienas Plotino mokinių paprašė leisti nupiešti jo portretą. Tasai kategoriškai atsisakė pozuoti ir paaiškino: „Ar nepakanka to, kad tenka nešioti mums gamtos duotą pavidalą? Nejaugi reikia dar ir leisti padaryti jo kopiją, ilgaamžiškesnę už tą pavidalą, tarsi būtų kalbama apie kažką vertinga?“ (Gyv. 1:7)

Įamžinti „paprasto“ žmogaus išvaizdą, jį atvaizduoti – nėra menas. Vieninteliu vertu meno yra idealios formos grožis. Lipdydamas žmogų padaryk jį tokį gražų, kaip beįmanoma. Kaldamas dievo skulptūrą, elkis kaip Fidijas, kūręs Dzeusą (V 8,1,38):

Taigi, menas neturi kopijuoti tikrovę, nes turėsime tik prastą kopijuojamo daikto išorę. Tikroji meno funkcija yra „euristinė“ – meno kūrinys leidžia mums prisiliesti prie amžinybės, Idėjos, kurios daiktine tikrove yra atvaizdas. Portretas privalo įkūnyti vidinį „Aš“, kurio „vidiniai pokyčiai nulemti Amžinybės“.

Tad menininkas privalo ieškoti tikrojo „aš“. Kaip skulptorius iš marmuro siekia išgauti formą, perteikiančią tikrąjį grožį, taip siela turi siekti įgauti dvasinę formą, atmesdama viską, kas ja nėra (I 6,9,7):

Nukreipk savo žvilgsnį į vidų ir žiūrėk: jei savyje dar nematai grožio, elkis kaip skulptorius, grožį suteikiantis skulptūrai: jis nuima, kas nereikalinga, tašo, lygina, šlifuoja tol, kol statulos veidas netampa žaviu; kaip jis laisvinkis iš nereikalingo, tiesink iškreivinimus, gražink blizgesį tam kas apmusijo, - ir nesiliauk lipdęs savo statulos tol, kol nenušvis dieviškas gėrio blizgesys... Ar to pasiekei? Tu tai matai? Ar žvelgi į save tiesiai, be jokių dvilypumo priemaišų?.. Matai save tokiu? Tada tu gavai savo regimą pavidalą; tikėk savimi; net likęs ankstesnėje vietoje tu iškilai; tau daugiau nereikia nurodinėti; žvelk ir siek.

Publikacija:

6-oji eneadė. Apie skaičius (pradžia)

1. Ar yra gausis yra atsišliejimas nuo vienintelio ir neribotumas – galutiniu atsišliejimu nes tai – nesuskaičiuojamas gausis, ir todėl neribotumas - kvailas ir mes kvaili, nes esame gausiu.

Iš tikro, bet kuris reiškinys tampa gausiu, kai, nepajėgus išlikti savyje, išsilieja ir išsitempia savo išsibarstyme; tuo visai visiškai netekdamas vienybės tampa gausiu, nes viena dalis jau nėra vieninga su kita.

Jei kas nors savo išsiliejime visas išlieka savimi, tai jis tampa dydžiu.

Tačiau kas baisaus dydyje? Būtų, jei dalykas nesijaustų kai atsišliejęs nuo savęs ir plintąs išorėje. Juk bet kuris dalykas ieško ne ka-ko kita, o savęs; išėjimas į išorę arba bergždžias, arba būtinas. Greičiau jau bet kuris dalykas egzistuoja ne todėl, kad taptų gausiu ir dideliu, o tam, kad liktų savimi, t.y. sutartų su savimi pačiu. Siekis viena ar kita prasme tapti dideliu jau yra priklausymas tam, kuris nežino tikrosios didumo prigimties ir vyksta ne ten, kur reikia; siekti savęs reiškia būti savyje. To įrodymu yra visa, kas kilo dydžio pagalba: jei dalykas atsišlieja nuo savęs taip, kad egzistuoti pradeda kiekviena jo dalis, tai gaunamos būtent tos atskiros dalys, o ne jis pats; jei jis bus savimi, tai būtina, kad visos jo dalys turėtų santykį su jo vientisumu. Tokiu būdu savaime jis egzistuoja ne todėl, kad jis didelis, o todėl, kas jis, vienaip ar kitaip, - kažkas vientisa.

Vis tik, dalykas tampa dalyku dydžio dėka – ir, be to, tiek, kiek tame dydyje netenka savęs; kadangi savyje išlaiko vientisumą, jis tebeišlaiko save patį.

Tačiau juk Visata – didelė ir puiki. Ir tai tik todėl, kad ji negalėjo išsiveržti į negalinį išsisklaidymą, o buvo išlaikoma vientisumo; ir puiki ji ne todėl, kad didelė, o grožio dėka; ir gražia tapo todėl, kad tapo didele, nes be tgrožio būtų tiek netvarkinga, kiek didesnė apimtimi. Tad „didumas“ – medžiaga „grožiui“, nes dideliam, būnant gausiu, reikia grožio, tad pats savaime jis mažiau grakštus, ir labiau netvarkingas.

230-231 m. 28 m. amžiaus nusprendžia pasišvęsti filosofijai ir Aleksandrijoje lanko kelių garsių filosofų paskaitas, kurios jį nuvilia.

232-242: Draugo patartas lanko Amonijaus užsiėmimus ir 11 m. išbūna jo mokiniu. Jo bendramoksliais buvo Erenijus ir pagonis Origenas²⁾, kuris buvo kitas nei vienas Bažnyčios tėvų (20 m. vyresnis už Plotiną).

Eneadės (gr. „enneades“ - devyni“) – 6-ių dalių (kiekvienoje po 9-is) Plotino kūrinių rinkinys, apie 270 m. sudarytas jo mokinio Porfirijaus. Kai kurie tekstai pateikti kaip atskiri samprotavimai, kiti – Porfirijaus suskaidyti į smulkesnes, logiškai susijusias dalis. Pavadinimai suteikti Porfirijaus, jų seka neatitinka parašymo chronologijos. „Plotino gyvenime“ jis pažymi, kad 1-oji eneadė skirta žmogui ir etikos klausimams; 2-oji ir 3-ioji – daugiausia kosmologijai ir fizinei tikrovei; 4-oji liečia sielą; 5-oji – pažinimą, o 6-oji yra apie Būtį ir kas virš jos.

243 m. Plotinas prisijungia prie Gordiano armijos Mesopotamijoje tikėdamasis susitikti su persų ir indų išminčiais.

244 m. (vasaris arba kovas): Romos kariai, uzurpatoriaus Filipo Aravitianino šalininkai, nužudo Gordianą. Plotinui vargais negalais pavyksta pabėgti ir pasiekti Antiochiją, iš kur vyksta į Romą
[ Panašūs perversmai buvo dažni 3 a. Po Aleksandro Severo mirties 235 m. Imperiją apėmė gili krizė. Imperatorius dažniausiai iškeldavo ir pašalindavo armija. Tai, kad Plotinui pavyko prisijungti prie žygio, rodo, kad jis turėjo pažinčių Senate, palankiai nusiteikusių Gordiano atžvilgiu ]

244-253 m.: duoda pamokas nedideliam kiekiui mokinių ir nieko nerašo. 246 m. jo mokiniu tampa Amelijus⁵⁾, kuris parengia paskaitų konspektą.

254 m. pradeda valdyti Galienas, o Plotinas ima rašyti kai kuriuos traktatus.

263 m. iš Atėnų į Romą atvyksta Porfirijus. Vasaros atostogos, tačiau jis susitinka su Plotinu. Į mokyklą jį priima ne iškart. Po ilgos diskusijos su Amelijumi⁵⁾ jam patikimos Plotino knygos.

266 m. Plotino klausytojas senatorius Sabinilas išrenkamas konsulu ir valdo kartu su Galienu, kuris kartu su žmona Salonina labai gerbė Plotiną. Plotinas svajoja atstatyti sugriautą miestą Kampanijoje, kad jį paverstų Platono respublika Platonopolisu.

268 m. depresijos apimtas Porfirijus galvoja nusižudyti, o Plotinas pataria jam keliauti. Tasai išvyksta į Siciliją ir apsistoja Lilibėjoje pas kažkokį Probą. Šiais metais nužudomas Galienas ir valdyti ima Klaudijus⁴⁾. Pasireiškia Plotino liga.

268-269: Iš Romos išvyksta Amelijus⁵⁾, norėdamas prisijungti prie Longino karalienės Zenobijos⁶⁾ rūmuose Tire.

269 m. Plotinas palieka Romą ir įsikuria Zeto dvare, esančiame 6 mylios nuo Minturno Kampanijoje.

301 m. Porfirijus parašo „Plotino gyvenimą“ ir pirmąkart išleidžia „Eneades“. Jis patikslina savo amžių – tada jam 68 m.

¹⁾ Numenijus iš Apamėjos (Numenius) – 2 a. antros pusės graikų filosofas neopitagorietis ir neoplatonizmo pirmtakas. Jo gausių kūrinių fragmentus išsaugojo Origenas, Eusebijus ir kt. Jis bandė nustatysi ryšį tarp Platono (kurį vadino „graikiškai kalbančiu Moze) ir Pitagoro mokymų, bei jų sąveikas su žydų, indų brahmanų, zoroastrų, egiptiečų misterijomis. Išvystė mokymą apie tris dievus (kurie iš tikro yra Viena): Tėvą, Demiurgą ir Kosmosą. Laikė, kad žmogus turi dvi sielas: gerąją ir blogąją.

²⁾ Origenas Pagonis (maždaug 3 a. pradžia) – graikų filosofas platonikas Aleksandrijoje, Amonijaus Sako mokinys ir Plotino amžininkas. Jis pagarbiai paminimas Porfirijaus „Plotino gyvenime“, o taip pat Proklo. Apie jį težinoma, kad pirminiu principu laikė aukščiausiąjį protą ir pirmapradę būtybę.

³⁾ Gordianas III (Marcus Antonius Gordianus Pius Augustus, 225-244) - Romos imperatorius (238-244), juo tapęs 13-os (ir taip buvęs jauniausiu Romos imperatoriumi). 242—244 m. karaiavo prie Dunojaus, o vėliau pradėjo žygį prieš Sasanidus, kurio metu ir žuvo Mesopotamijoje.

⁴⁾ Klaudijus II Gotas (Marcus Aurelius Valerius Claudius Augustus, 210-270) – Romos imperatorius (268-270). Gotu pramintas dėl pergalės prieš gotus (268). Mirė nuo maro.

⁵⁾ Amelijus Gentilianas (Amelius Gentilianus, 3 a. antra pusė) – Antikos filosofas neoplatonikas. Pradėjo klausyti Plotino paskaitų ir su juo išbuvo 20 m. iki 269 m., kai pasitraukė į Apamėją Sirijoje. Paties jo kūrinių neišliko. Anot šaltinių, jis užrašinėjo Plotino paskaitas bei taisė šio tekstus. Matyt, parašė komentarus Platono „Timėjui“ ir „Valstybei“, „Parmenidui“ ir „Filebui“. Jam priklauso ir „Jono evangelijos“ aiškinimas, kuiame logosą tapatina su pasaulio dvasia.

⁶⁾ Zenobija (apie 240-275) – Palmyros (Sirijoje) karalienė, paskelbusi nepriklausomybę nuo Romos, tačiau pralaimėjo ir buvo įkalinta. Ji buvo labai išsilavinusi ir pasikvietė neoplatoniką Longiną sūnaus auklėjimui, o vėliau paskyrė ministru. Kai imperatorius Galienas atsisakė jos sūnui skirti tėvo turėtus titulus, paskelbė atsiskirianti nuo Romos ir per trumpą laiką savo valdžiai pajungė visą Siriją ir kitas gretimas sritis. Galienas žuvo, Klaudijus⁴⁾ mirė nuo maro, - ir tada imperatorius Aurelianas stojo prieš ją, sumušė ir ją įkalino. Vėliau gyveno Tibure (dabart. Tivolyje) prie Romos.