Ksenofonas    

Ksenofonas (Xenophon, apie 430-354 m. pr.m.e.) – graikų istorikas, samdinys karys, Sokrato amžininkas ir garbintojas, užrašęs šio pasisakymus. Vadinamas Atėnų arba Tėbų Ksenofonu.
Nepainioti su Ksenofanu iš Kolofono

Ksenofonas Olimpijoje

Laikoma, kad gimė netoli Atėnų. Jo tėvas Gryllus priklausė aukštesniajai klasei, kas jam suteikė tam tikrų privilegijų. Jaunystėje, 401 m. pr.m.e., Ksenofonas dalyvavo Kiro Jaunesniojo žygyje prieš vyresnįjį brolį, Persijos valdovą Artakserksą II***). Jis rašė, kad karų veterano Sokrato paklausė, ar jam vykti su Kiru, ir Sokratas nusiuntė jį pas Delfų orakulą. Tačiau Ksenofonas neklausė orakulo „taip" ar „ne" priimti Kiro kvietiimą, o kuriam dievui melstis ir aukoti, kad jo kelionė būtų sėkminga ir jis laimingai grįžtų. Kai jis tai papasakojo Sokratui, šis jį apibarė.

Mūšis įvyko ties Kunaksa (401 m. pr.m.e.). Nepaisant pasiaukojančio graikų kovojimo, Kiras žuvo. Netrukus Spartos karvedys Klerchas buvo pakviestas taikos deryboms, tačiau kartu su 4 kitais karvedžiais ir daugeliu vadų buvo nužudytas. Dešimt tūkstančių samdinių liko be vado ir toli nuo jūros svetimoje teritorijoje. Jie išsirinko naujus vadus, tarp jų ir Ksenofoną, - ir kaudamiesi traukė į šiaurę per Persiją, Armėniją ir Kurdistaną iki Trapezos prie Juodosios jūros. Iš čia patraukė į Graikiją. Pakeliui Seuthus II padėjo tapti Trakijos karaliumi, o vėliau buvo priimti į Spartos karvedžio Thibrono armiją.

Visa ši ekspedicija aprašyta Ksenofono knygoje „Anabasis". Paminėtina, kad ją Aleksandras Didysis naudojo kaip vadovą pradiniuose savo žygio į Persiją etapuose.

Vėliau Ksenofonas buvo ištremtas iš Atėnų, - matyt todėl, kad kovėsi su Spartos karaliumi Agesilaus II prieš Atėnus prie Koronėjos (tačiau galėjo būti ir kitų priežasčių, tokių, kaip Sokrato parėmimas, o taip pat dėl tarnybos pas persus). Ksenofonas mirė Korinte arba Atėnuose. Tiksli mirties data nežinoma, nes težinoma, kad jis gyvenau ilgiau nei Agesilaus II.

Diogenas Laertietis rašė, kad Ksenofonas kartais vadintas „Atikos mūza" dėl malonios kalbos. Dėl veikalo „Apie žirgų auginimą" neretai cituojamas kaip „žirgų užkalbėtojas". Levi Strauss apgynė jo, kaip politinio filosofo, reikšmę. K. Pontingas*) mini Ksenofoną, kaip vieną pirmųjų, kuris teigė, kad sutvarkytas pasaulis turi būti suplanuotas dievų. Ksenofono „Memorabilia" aiškina, kad visi gyvūnai tebuvo sukurti „žmonių naudai". Jo „Hellenica" yra vienas pagrindinių šaltinių apie Graikijos įvykius 411-362 m. pr.m.e. laikotarpiu ir yra laikoma Tukidido „Peloponesijos karų istorijos" tęsiniu (nes prasideda žodžiais „Po to..."). Kiti kūriniai: biografiniai „Cyropaedia" ir „Agesilaus", skirti Sokratui „Oeconomicus", „Sumposium", „Apologija" ir „Herojus", trumpi „Kavalerijos vadas", „Medžioklė su šunimis", „Spartos konstiitucija", „Keliai ir priemonės".

„Anabasis" tapo Sil Yurick'o romano, vėliau panaudoto kultiniam filmui „Kariai" (1979 m.), pagrindu.

*) Klaivas Pontingas (Clive Sheridan Ponting, g. 1946 m.) – britų valdininkas, geriausiai žinomas dokumentų apie ARA General Belgrano nuskandinimą Folklendų karo metu nutekinimu. Taip pat parašė keletą revizionistinių knygų apie britų ir pasaulio istoriją. Buvo vienu didžiosios istorijos (t.y. nuo Didžiojo sprogimo iki dabar) pionierių.

**) Aristagoras (m. apie 496 m. pr.m.e.) – graikų veikėjas iš Jonijos miesto Mileto, graikų kovo su persų karaliumi Dariju I kaltininkas (499 m. pr.m.e.), sukeldamas sukilimą Jonijos miestuose, jiems žadėdamas demokratinį valdymą. Atėnai į pagalbą atsiuntė 20 laivų, tačiau po metų graikai buvo priversti atsitraukti į Efesą, persai užėmė Kiprą, Aristagoras pabėgo į Trakiją, kur žuvo Amfipolio apgulties metu. Daugiausia informacijos apie jį yra pas Herodotą (nepainioti su istoriku Aristagoru, rašiusiu apie Egiptą).

***) Artakserksas II (Arses, apie 445-359 m. pr.m.e) – persų karalius iš Achemenidų dinastijos, valdęs 404-359 m. pr.m.e.; Parysatės ir Darijaus II sūnus ir įpėdinis. Netrukus po sosto gavimo, užvirė kova su broliu Kiru Jaunesniuoju – jų pajėgos susikovė 401 m. pr.m.e. prie Kunaksos. Mūšį Kiras pralaimėjo ir pats žuvo jame. Vėliau Artakserksui II teko slopinti ir kitus maištus, tarp jų ir Didįjį satrapų sukilimą (366-360 m. pr.m.e.). 397 m. prasidėjo ir karas su Sparta, kurio metu spartiečių užpuolimai persams pridarė nemažai žalos, o galiausiai 394 m. pr.m.e. bendras graikų persų laivynas sutriuškino Spartos laivyną. Tačiau galiausiai Acheminidų imperija darėsi vis mažiau stabili. Turėjo 336 žmonas ir susilaukė 150 sūnų. Partos imperijos valdovai Artakserksą II laikė savo pirmtaku.

Literatūra:

  1. C. Ponting. A Green History of the World, 1991
  2. J.K. Anderson. Xenophon, 2001
  3. J. Dillery. Xenophon and the History of His Times, 1995
  4. J.L. Moles. Xenophon and Callicratidas// The J. Of Helleniv Studies, vol. 114, 1994
  5. G.B. Nyssbaum. The Ten Thiusand ..., 1967
  6. L. Strauss. Xenophon's Socrates, 1972
  7. R. Waterfield. Xenophon's Retreat: Greece, Persia and the End of the Golde nAge, 2006
  8. J.G. Vivienne. Xenophon on Government, 2007

Kitos biografijos:
Ksenofanas iš Kolofono
Platonas ir Aristotelis
Mani ir manėikejai
Heraklitas iš Efeso
Tacitas ir Gajus Suetonijus
Graikų matematikai - filosofai
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Simonas Samarietis: pirmasis gnostikas
Parmenidas iš Elea: eiliuotai
Porfirijaus "Nimfų ola"

Kitos nuorodos:
Kinikai
Monistinės kosmologijos
Pliuristinės kosmologijos
Herodotas apie hiperborėjus
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Trumpa graikų filosofijos istorija
Herodoto "Istorijos" fragmentai
Pesimizmas ir optimizmas
Mitologijos skyrius
Filosofijos skiltis
NSO puslapis