C. Lewis. Didžiosios skyrybos. Vartiklis

Bleikas¹⁾ rašė apie dangaus ir pragaro jungtuves. Aš parašiau apie jų skyrybas. Ne dėl to, kad manyčiausi galįs būti tokio genijaus oponentas. Ir net nesijaučiu tikrai žinąs, ką jis turėjo omeny. Tačiau žmonės vienaip ar kitaip nuolat stengiasi suderinti dangų ir pragarą. Jų pastangos kyla iš įsitikinimo, kad tikrovė C.Lewis. Great Divorce

niekada neverčia mūsų būtinai rinktis „arba-arba“, ir jei pakanka sugebėjimų, kantrybės, o svarbiausia – laiko, galima rasti būdą suderinti ir viena, ir kita: šiek tiek patobulinus, pritaikius, padailinus blogį jis kažkaip virs gėriu, ir mums nereikės galutinai ir visiškai atsisakyti to, ką norėtume išsaugoti. Toks įsitikinimas, mano manymu, yra pražūtinga klaida. Kad ir kur keliautum, negali pasiimti viso savo bagažo; kartais tenka, be kitko, palikti net savo dešinę ranką ir akį. Gyvename ne tokiame pasaulyje, kur visi keliai yra tarsi apskritimo spinduliai, vis labiau artėjantys prie kits kito ir galiausiai susitinkantys centre. Tai veikiau pasaulis, kur kiekvienas kelias šiek tiek paėjėjus iškart skiriasi į du, o šie šakojasi vėl, ir ties kiekviena kryžkele turi rinktis. Net biologiniu lygmeniu gyvenimas panašesnis į medį, o ne tvenkinį. Jis juda ne į vienybę, o iš jos, ir juo kūriniai tobulesni, juo jie skirtingesni. Brandus gėris vis labiau skiriasi ne tik nuo blogio, bet ir nuo kito gėrio.

Mano manymu, ne visi pasirinkusieji klaidingą kelią pražūva, bet visi išsigelbsti grįžę į teisingą kelią. Jei klaidingai susumavai, tai gali ištaisyti, bet tik grįžęs iki tos vietos, kur padarei klaidą, ir nuo jos skaičiuodamas iš naujo, o ne tiesiog eidamas toliau. Blogį įmanoma atitaisyti, bet jo negalima taip „ištobulinti“, kad jis virstų gėriu. Laikas blogio neišgydo. Blogio kerus sunaikinti tegali tik jam „priešingas užkalbėjimas“, niekas kitas. Vis dar tebegalioja „arba-arba“. Jei atkakliai laikomės pragaro (ar netgi žemės), nematysime dangaus; jei priimame dangų, negalime išsaugoti nė mažiausių ir mieliausių pragaro atminimų. Esu tikras, jog pasiekęs dangų kiekvienas pamatys, kad tai, ko jis atsisakė (net išlupdamas sau dešinę akį), buvo grynas niekniekis, nes „Aukštybėse“ jis ras tai, kas iš tikrųjų slypėjo už jo net labiausiai sugedusių troškimų, tai, kas pranoksta visus jo lūkesčius. Baigusieji kelionę (bet ne kiti) šia prasme gali sakyti, jog gėris yra viskas, o dangus – visur. Tačiau mes, esantys kelio pradžioje, neturėtume pirma laiko šitaip į viską žvelgti. Nes tuomet veikiausiai pasiduosime klaidingam ir pražūtingam atvirkštiniam teiginiui: viskas yra gerai ir visur – dangus. Jūs klausiate – o kaip žemė? Manau, kad galiausiai visi pamatys, jog ji nėra visiškai atskira vieta. Ją pasirinkusiems vietoj dangaus ji tampa pragaro prieangiu, o tiems, kuriems dangus už ją svarbesnis, ji nuo pat pradžių bus paties dangaus dalis.

Apie šią nedidelę knygą teliko pasakyti pora dalykų. Pirma, turiu prisipažinti esąs skolingas rašytojui, kurio pavardės nepamenu. Jo kūrinį skaičiau prieš kelerius metus spalvingame Amerikos žurnale „Mokslinė fantastika“ (Scientifiction). Tai iš jo perėmiau idėją apie dangaus medžiagos tvirtumą ir nedužumą, nors šią idėją jis pasitelkė kitam, itin išradingam tikslui. Jo herojus keliavo į praeitį ir ten rado lietaus lašus, kurie būtų pervėrę jį it kulkos, ir sumuštinius, kurių niekas nebūtų įstengęs įkąsti, - nes praeityje, žinoma, nieko negalima pakeisti. Aš ne taip originaliai, bet, viliuosi, ne mažiau vykusiai pritaikiau tai amžinybei. Jeigu tos istorijos rašytojas kada nors perskaitys šias eilutes, tikiuosi, priims mano padėką ir įvertinimą. Antra, maldauju skaitytojų neužmiršti, kad tai vaizduotės kūrinys. Jis, žinoma, turi moralą – bent jau stengiausi, kad turėtų. Tačiau pomirtinės tikrovės sąlygos nėra vien vaizduotės prielaidos: tai net ne spėlionė ar svarstymas, kas mūsų laukia iš tikrųjų. Mažiausiai troškau sužadinti smalsumą anapusinio gyvenimo detalėmis.

¹⁾ Viljamas Bleikas (William Blake, 1757-1827) – anglų rašytojas ir tapytojas. Čia minima jo filosofinė esė „The Marriage of Heaven and Hell“ („Dangaus ir pragaro jungtuvės“). V. Bleikas įrodinėjo, kad krikščioniškoji dangaus ir pragaro samprata yra klaidinga. Anot jo, dangus ir pragaras, Dievas ir Velnias yra viena ir tas pats.

Esė: Įžanga neįvykusiai paskaitai

Viljamas Bleikas rašė apie dangaus ir pragaro jungtuves. Mat nepavyksta gyventi tik „arba-arba“ (Sorenas Kierkegoras, vienas iš egzistencializmo ištakų), tenka daryti kompromisus, o jei darai kompromisus, tai į save įsileidi kažkiek blogio. Taigi manyje ir velnias, ir dievas. Todėl drąsiai klauskite bet ko, nes atsakys arba tas-arba tas.

Ar žinote, kokia egzistencializmo esmė? Sizifas yra laimingas! Dievai jį nubaudė – jis ritina akmenį į kalną, ir kai belieka paskutinis stumtelėjimas, akmuo dardėdamas nusirita žemyn. Ir taip nuolat. Ir kaskart Sizifas leidžiasi šypsodamasis – jis laimingas!

Nuo praeito karto nieko įdomesnio nenuveikta – vienintelė tema, kurią pagvildenau – tai paleovizitai. Kad kadaise Žemėje jau buvo ateiviai ir jie paliko „pėdsakus“... Įsižiūrima į keistesnius radinius... Bet nekalbėsiu apie tai. Yra kaip yra – praeities nepakeisi...

Girdėjote tokį „Drugelio efektą“? Rėjaus Bredberio apsakyme herojus nuvyksta į tolimą praeitį, dinozaurų erą, netyčia sutraiškomas drugelis, o kai grįžta atgal į savo metą, pamato, kad viskas pasikeitę... Daug knygų ir filmų vėliau gvildeno šią temą. Bet tai netiesa – praeitis nesikeičia.

Lietaus lašai, neįkandamas sumuštinis.

Pastaba: Ši esė nėra rašyta C. Lewis – o tėra jo įkvėpta. Ir ši įžanga tikrai buvo numatyta paskaitai Senosios Varėnos mokykloje, kuri, tačiau, neįvyko...