Pavelas Amnuelis. Praeitis ir tik praeitis. Vartiklis

Apie autorių skaitykite >>>>>
Šiame apsakyme išdėstoma H. Evereto multiversumo kvantinės mechanikos interpretacija (apie ją skaitykite >>>>>).
Kitas autoriaus apsakymas - „Ekspertas“

Undinė pasirodė lygiai tokia, kokią Džonas daug kartų matė nuotraukose. O ko jis tikėjosi? Stebuklo?

Jis pastovėjo prie akmens, nesulaukdamas laukto pasigėrėjimo, ir, susikišęs rankas į palto kišenes, grįžo į viešbutį. Pėsčias, tarsi bausdamas save už tai, kad turėdamas gerą fantaziją, nesugebėjo įžvelgti stebuklo pagarsėjusioje statuloje.

Džonas nesikėlė į numerį, bare užsisakė dvigubą viskio ir su stiklu patraukė į fojė, nes bare buvo daugybė žmonių, visi, žinoma, kalbėjo daniškai, negarsiai, bet ir tylus gaudesys dabar jį ne tai kad erzino, o labiau kėlė nerimą, kurį jis priskyrė bangų mūšai ir žuvėdrų klykavimams.

Fojė buvo jauku, buvo erdviai pastatyti keli krėslai, prie kiekvieno po staliuką, ant kurio buvo galima pasidėti gėrimus ar knygą. Kažkas sėdėjo krėsle nugara į jį. Džonas matė sėdinčiojo pakaušį ir skystą cigaretės dūmą. Jis atsisėdo, pasidėjo ant staliuko taurę, pasėdėjo, svarstydamas, kad be reikalo sumąstė tą kelionę. Sugalvojo apsakymą, kurio veikėja turėjo būti Kopenhagos undinė, atgijusi ir nieko nesuprantanti ją supančiame pasaulyje. Jis norėjo aprašyti stebuklą, atvyko pamatyti stebuklą, prie jo prisiliesti, tačiau... Jis grįžtų į Petersfildą¹⁾ iškart dabar, tačiau garlaivis išplaukia rytdienos vakare, tad teks beveik dvi dienas praleisti vienumoje – danų kalbos jis nemoka, išskyrus tris žodžius: „Sveiki“, „Ačiū“ ir „Kiek?“ Jis buvo įsitikinęs, kad Kopenhagoje visi moka anglų kalbą, juk tai tarptautinio bendravimo kalba...Štai ką reiškia ilgai neišvykti iš Petersfildo. Tik į Londoną – tačiau, pasirodo, kad tai visai kitas dalykas.

Džonas paėmė taurę, gurkštelėjo iš jos, palaikė burnoje, skanaudamas gėrimą; viskis maloniai degino burną – ir tik tada jis pajuto žvilgsnį. Pakėlė akis – pasirodo vyriškis pasuko krėslą į jo pusę ir žiūri: ne įdėmiai, o taip tarsi pro šalį, kad neatrodytų įkyrus, tačiau tuo pat metu tiriantis ir ... kažkaip savitai. Tarsi jie būtų pažįstami.

Vyriškis buvo kiek panašus į Džoną tik daug jaunesnis. Toks pat smakras, ten pat pliktelėję... Jis nukreipė žvilgsnį ir išleido dūmų srovelę – atrodė, kad cigaretė jo burnoje buvo tokia pat jo esybės dalimi, kaip ir žvilgsnis, smakras ... ir dar kažkas, kas daro žmones artimesniais.

Džonas linktelėjo, vyriškis atsakydamas irgi – ir abu paklausė vienu metu:
- Ar kalbate angliškai?
- Taip, žinoma, - atsakymas irgi nuskambėjo kartu.

Tai buvo ne visiškai trivialu, tad abu nusišypsojo.
- Malonu Kopenhagoje sutikti žemietį, - pradėjo Džonas.
- Taip, - sutiko vyriškis. - Tik mes ne žemiečiai, sprendžiant pagal tarseną. Juk jūs iš salos, ar ne?
- O jūs iš Amerikos, - susiprato Džonas. - Išgersite viskio?

Jo nuomone, joks amerikietis ir dienos neišgyventų be „Black Jack“. Tačiau vyriškis papurtė galvą, perstūmė staliuką ir Džonas išvydo tris butelius „Calsberg“ alaus ir beveik tuščią bokalą. O amerikietis prisistūmė krėslą arčiau, kad galėtų kalbėtis nekeliant balso, užbaigė alų, įdėjo nuorūką į peleninę ir iškart prisidegė naują cigaretę.

- Mėgstu viskį, tačiau ne su alumi, jei suprantate.
- O taip, nusišypsojo Džonas. Ir iškart tapo lengva kalbėtis – tarsi su senu pažįstamu. Ir jis prisipažino: - Aš atvykau į čia, kad pažiūrėčiau į undinėlę. Pajusti stebuklą. Nežinau, kaip tai paaiškinti...
- Nereikia nieko aiškinti! - pasakė, tarsi nukirto, amerikietis. - Stebuklai nepaaiškinami!
- Kai jie įvyksta,,, - liūdnai tarstelėjo Džonas. - Aš stovėjau ir žiūrėjau... Ir kažkam viduje ruošiausi. Tačiau suklykavo žuvėdros – ir stebuklas pradingo. Pasirodo, kad tai tik statula.

Amerikietis įdėmiai pažiūrėjo į Džoną. Ne užjaučiančiai, bet supratingai:
- Kažkuria prasme aš irgi į Kopenhagą atvykau stebuklo. Ir taip pat pasirodė, kad stebuklo nebus.
- O kas bus? - ištrūko Džonai.

Pašnekovas į lubas išpūtė dūmų srovelę, padėjo cigaretę ant peleninės krašto ir iš butelio įsipylė alaus.
- Jūs fizikas? - logišką išvadą padarė Džonas.

Amerikietis išgėrė alaus ir, matyt, palaikęs, kad atsakymas akivaizdus, uždavė savo klausimą:
- O jūs? - ir pridūrė susigriebęs: - Atsiprašau, jei klausimas netinkamas.
- Na ką jūs! - šūktelėjo Džonas.- Aš rašytojas. - Ir pridūrė, tolimesnių klausinėjimų „Rašytojas? Ką parašėte? Kokias knygas?“ galimybę. Ir šis amerikietis tikriausiai atsidus: „Gaila, neskaičiau“: - Jau seniai norėjau pakalbėti su profesionaliu fiziku, tačiau vis nepavykdavo.

- Štai kaip? - neutralus klausimas. Amerikietis užsirūkė naują cigaretę nuo nebaigtos ir išdėstė gana trivialią mintį, suteikęs galimybę Džonui tęsti savąją: - Fizikų ir rašytojų keliai retai susikerta.

Džonas pritardamas linktelėjo. Atstūmė taurę su viskiu. Jis tikrai jau seniai norėjo pakalbėti su žmogumi, žinančiu fiziką. Ne tai, kad jam „nepavykdavo“. Jis nerodė iniciatyvos. Visad laikė literatūrą, tuo labiau fantastiką, laisvo proto žaidimu, o mokslas – fizika tame tarpe ir atskiru atveju matematika – proto žaidimą kaustė tvirtais ir nepaneigiamais dėsniais. laiko ratas

- Jūs teisūs, - pritarė amerikiečiui. - mes į tą patį reiškinį žiūrime skirtingai. Pavyzdžiui, į laiką. Rašytojai, ... aš ne apie save, nors ir parašiau kažkaip apsakymą apie kelionę laiku. Į praeitį, pavyzdžiui. Įdomu įsivaizduoti, kas nutiktų, jei koks nors Robertas patektų, tarkim, į Karolio Pirmojo²⁾ laikus ir nužudytų Kromvelį³⁾. Jis tada pakeistų Britanijos istoriją, ar ne?

Amerikietis žvelgė į Džoną ir klausėsi be ypatingi susidomėjimo. Baigė alų, jau tiesė ranką prie naujo butelio, tačiau visi trys pasirodė jau esą tušti, jis atsiduso ir, kaip pasirodė Džonui, liūdnai pažvelgė į tuščią bokalą. Tikriausiai be reikalo Džonas prakalbo apie Karlą ir Kromvelį. Jankiai turi savo istoriją ir savus autoritetus. Tame tarpe ir literatūroje.

- Arba paimkite jūsiškį Bredberį! - šūktelėjo Džonas, iš amerikiečio tikėdamasis bent kokios reakcijos. Jau apie praeityje sumindžiotą drugelį⁴⁾ tas privalėjo būti skaitęs ar bent girdėjęs. Tačiau amerikiečio veidas neišliko abejingu, - kažkokia emocija jame šmėkštelėjo. Atpažinimas? Nuostaba?

„Vis tik amerikiečiams sunkiai daeina – suirzęs pagalvojo Džonas. - Net fizikams“.

- Žinote, - pasakė amerikietis patikinančiu tonu, - aš irgi kartais pagalvoju apie laiką.
- Štai! - pagriebė Džonas. - Ir ką jūs, kaip fizikas, apie jį manote? Ar galima praeitį pakeisti, o po to lyg nieko nebuvo grįžti į savo laiką?
- O imkim ir paklauskime kitaip, - šyptelėjo amerikietis. - Ar galima pakeisti ateitį?
- Kaip tai? - Džonas nesitikėjo tokio klausimo ir ne iš karto rado atsakymą. - Ateitis dar neatėjo. Keisti tiesiog nėra ką, ar ne?

- Kodėl gi? - nuoširdžiai nusistebėjo amerikietis. - Pasirinkimas – irgi pakeitimas. Įsivaizduokite kažkokią misis Dolderson. Senutė sėdi krėsle prie į sodą išeinančio prancūziško lango ir mąsto: eiti pasivaikščioti po sodą ar eiti į virtuvę ir išsivirti arbatą. Ji nusprendžia pasivaikščioti – ir jos ateitis tampa visiškai apibrėžta: lipdama laipteliais ji suklumpa, griūna ir susilaužo koją. Atviras lūžis, kraujo užkrėtimas – ir vargšė senutė miršta ligoninėje. Tačiau ji pagalvojo ir nusprendė išsivirti arbatos su uogiene. Ateitis pasikeitė. Dabar misis Dolderson gyvena iki 95 m. ir ramiai miršta miego metu. Dvi labai skirtingos ateitys, ar ne?

Džonas papurtė galvą. Amerikietis apsiriko, nors ir fizikas:
- Ne, misis Dolderson juk vis tik nuėjo virtis arbatos. Vadinasi kita ateitis neįvyko; štai ir viskas.
- Jūs radote klaidą mano samprotavime? - šyptelėjo amerikietis. - Tačiau klystate jūs. Egzistuoja dvi ateitys. Vienoje misis Dolderson geria arbatą, o kitoje leidžiasi į sodą. Ir pirmoji nė kiek ne blogesnė už antrąją. Abi fizikiniu požiūriu realios. Aš jums dar daugiau pasakysiu. Prieš minutę iki to, kai misis Dolderson patraukė krėslą į šešėlį, iš pradžių pagalvojusi, kad geriau būtų likti saulėje. Vakaro saulė tokia maloni.. Ir vadinasi ateičių jau ne dvi, o visos keturios.
- Keturios? - tarsi užburtas pakartojo Džonas, karštligiškai galvodamas kaip paprieštarauti.
- Pasakysiu dar daugiau, - amerikiečio balsas nelauktai sustiprėjo ir įgavo pasitikėjimo, cigaretė jo rankoje užgeso ir jis ją numetė ant staliuko. Joks anglas net prasiveržus emocijoms to neleistų... Tačiau balsas privertė Džoną atsilošti ir klausytis. - Ateičių – daugybė, nes kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką misis Dolderson daro vienokį ar kitokį sprendimą, keisdama ne tik savo, bet ir visų žmonių ateitį. Ir tų ateičių tiek, kad niekas negali jų suskaičiuoti, juk Žemėje žmonių milijardai ir kiekvienas jų kiekvieną akimirką daro kokį nors pasirinkimą. Suprantate? Kiekvienas! Ir ar tik žmonės? O gyvūnai?
- O ką gyvūnai? - sumurmėjo visiškai išmuštas iš vėžių Džonas.
- Na kaip gi! Lapė renkasi auką, ryklys renkasi pulti ar plaukti pro šalį, o ir boružėlė – ir ta kiekvieną akimirką keičia ateitį vien todėl, kad galėjo bėgti į kairę ar dešinę.
- Boružėlė... - vėl pakartojo Džonas, neįsivaizduodamas kaip išsiropšti iš tos lavinos. Jis suprato, kad amerikietis iš jo šaiposi, reikia rasti tinkamą prieštaravimą, tačiau kažkodėl fiziko samprotavimai jam patiko, nors to jis nenori pripažinti. Fantastika! Tokie dalykai jam ir į galvą nešovė!
- Ir visi tie miriadai ateičių egzistuoja gamtoje, - netikėtai ramiu tonu užbaigė amerikietis, prisidegė naują cigaretę ir su malonumu įtraukė dūmus. - Jūs sakysite, ir būsite teisus, kad misis Dolderson stebi vieną vienintelę ateitį. Žinoma. Nes žmonės tokie. O kitą ateities variantą stebi kita misis Dolderson kitoje visatoje ir taip pat mano, kad jos ateitis vienintelė.
- Sukrečiama! - šūktelėjo Džonas. - Nepaprasta idėja. Jei leisite, aš apie tai parašysiu apsakymą.
- Aš tai leisiu, - gūžtelėjo pečiais amerikietis. - Tačiau jūs neparašysite.
- Kodėl? - įsižeidęs paklausė Džonas.
- Fantazijos nepakaks. Ir neįsižeiskite. Literatūra – ne fizika. Aš galiu įsivaizduoti daugybę pasaulėvaizdžio atšakų. Net aprašyti tai formulėmis. O rašytojas apribotas vienintelės tikrovės. Žinoma, aš skaičiau apie drugelį. Ir Azimovo „Amžinybės pabaigą⁵⁾“. Ir jūsų tėvynainio Vindemo „Chronoklazmą⁶⁾“.

- Ir visur ateitis – vienintelė, - padėjo tašką amerikietis. Tiksliau, kablelį, nes, nedavęs progos išsižioti Džonui, tęsė: - Tačiau jūs klausėte ne apie ateitį, o apie praeitį.
- Būtent! - pasigavęs vos nesušuko Džonas. - Aš klausiau apie praeitį!
- O koks skirtumas?! - amerikietis pažvelgė į Džoną nuoširdžiai pasimetęs.
- Na, - Džonas taip pat nuoširdžiai sumišęs pažvelgė į fiziką. - Skirtumas esminis! Ateities dar nėra, ji neapibrėžta. O praeitis jau įvykusi, fiksuota. Ji buvo ir ją pakeisti neįmanoma. Bent jau, kiek suprantu, taip teigia mokslas. Todėl aš ir norėjau,... ne tai, kad norėjau, tačiau jei pasitaikė proga, ... pasitarti su tikru fiziku. O jūs sakote „koks skirtumas“.
- Klausykite, aptarinėkime logiškai. Viskas priklauso nuo atskaitos taško. Mes su jumis dabar dabartyje, ar ne? O dabar įsivaizduokite, kad mes praeityje. Tegu net šitame pačiame „Osterporto⁷⁾“ viešbutyje, tačiau ne 2024 m. rugsėjį, o tūkstantis aštuoni šimtai ... et, nesvarbu. Sėdime fojė ir šnekučiuojamės. Ir tuometiniams mums ta vieta ir tasai laikas – realūs. Įsivaizdavote?

Džonas linktelėjo. „Osterportas“ – senas viešbutis, tikriausiai jau buvo ir užpraeitame amžiuje.

- Ir mums ateitis dar neapibrėžta, ar ne? Gali būti vienokia, gali būti kitokia. Mums tuometiniams mes dabartiniai – jų ateitis. Kuri neapibrėžta ir gali būti skirtinga. O jei paimtume dar ankstesnius laikus, kurie jų amžininkams dabartis, o ateitis lygiai taip pat neapibrėžta ir gali būti bet kokia... Pagaunate mintį?!

Džonas stebėjosi savimi pačiu: jam pavyko vienu metu linktelėti ir tuo pačiu nesutinkant papurtyti galvą. Amerikietis pažvelgė į jį su įtarimu.

- Tiesą sakant, visa likusi dalis – paprasčiausia indukcija. Jūsų Šerlokas Holmsas pavadintų šį metodą deduktyviniu, tačiau jis, tiksliau jo autorius, klydo.

Džonui susidarė įspūdis, kad frazė neužbaigta. Jis ne įtarė, kaip ją norėjo užbaigti amerikietis: „Ach, jau tie britų rašytojai“... O gal Džonui tik pasirodė. Taip, greičiausiai pasirodė.

- Egzistuoja daugybė ateičių, daugybė dabarčių – štai ir viskas. Kiekvienas įvykis dabartyje tampa priežastimi daugybei įvykių ateityje. Ir atvirkščiai, žinoma.
- Ir atvirkščiai? - Džonas norėjo pasakyti „kokia nesąmonė!“, tačiau jam atėjo paprasta mintis, privertusi prikąsti liežuvį. Kas čia kas, galų gale?! Fizikas turi teisę atsakyti rašytojui į jo fantazijas: „kokia nesąmonė!“ Bet rašytojas – fizikui?!
- Ir atvirkščiai, - pakartojo amerikietis su pasitenkinimo jausmu. - Matote, fizikos dėsniai, apsukami laike. Gal to ir nežinojote, bet taip yra.

Džonas pro ausis praleido pašmaikštavimą:
- Norite pasakyti...
- Taip, - tikriausiai amerikietis nusprendė, kad vis tik pagavo jo mintį. - Kiekvienas įvykis dabartyje tampa priežastimi daugybei įvykių ateityje. Tačiau kiekvienas įvykis ateityje vyksta vis kitoje visatoje.
- Kitoje visatoje... - aidu atkartojo Džonas.
- Žinoma. Nes sulig kiekvienu įvykiu visata išsišakoja į tiek pasaulių, kiek pasekmių gali sukelti dabar įvykęs įvykis. Aš jau sakiau apie tai.
- E-e-e, ... sakėte.
- Ir atitinkamai kiekvienas įvykis dabartyje gali (ir tampa) pasekme daugybei įvairių įvykių praeityje. Aš girdėjau pasakymą: „Istorija neturi tariamosios nuosakos“. Tipiškas humanitarų teiginys! Praeičių daugybė. Kolosali! Tai seka iš fizikinių lygčių.

Fizikas padarė ilgą pauzę, tarsi specialiai suteikdamas Džonui laiko apmąstymui, kad priimtų, suvoktų, pajaustų pasakytą ... nesąmonę? Hipotezę? Tiesą?

- Tai yra, - atsargiai, tarsi žengdamas plonu žodžių ledu, ištarė Džonas, - į tai, kad mes dabar sėdime ir kalbamės, galėjo atvesti daugybė praeities įvykių?

Amerikietis plačiai nusišypsojo, tarsi norėdamas pasakyti: „Na, matote, ledas neįlūžo, galite eiti toliau“. Ir beveik geranoriškai tęsė:
- Žinoma. Norite pasakyti, kad tai atrodo keista? Iš buitinio požiūrio taško tai visai natūralu. Tačiau fizikiniu požiūriu – labai tikra. Praeitis visai ne viena vienintelė. Praeičių be galo daug.
- Jūs juokaujate! - nesusilaikė Džonas.

Amerikietis atsiduso, išpūtė dūmų srovelę, pasekė, kaip dūmas išsisklaido ore ir prisipažino:
- Gal ir ne be galo daug, jūs teisus. Be galo daug būtų, jei visata būtų begalinė tiek erdvėje, tiek laike. Tačiau ji turi ribas ir elementariųjų dalelių kiekis Visatoje yra baigtinis. Jei kalbėtume apie karštąjį modelį... - ir jis pamatė, kad ištįso brito veidas ir nutraukė fazę, jos neužbaigęs. - Atsiprašau, užsivedžiau. Jūs teisus. Praeičių nėra begalinis skaičius, tačiau labai labai daug. Ir ateičių taip pat.
- Kažkaip tuo nesinori patikėti, - šiaušėsi Džonas, tarsi jį būtų perpūtęs vėsus vėjas iš įlankos. - Nenoriu sakyti, kad jūs neteisus. Tačiau į galvą netelpa...

Amerikietis linktelėjo:
- Aš užsimirštu, kad jūs rašytojas, o ne fizikas. Rašytojas mąsto vaizdiniais, o ne formulėmis ir skaičiais. Pabandysiu paaiškinti pavyzdžiu. Apie vis tą misis Dolderson. Senutė sėdi krėsle ir skaito knygą. Apie tai, kad misis Dolderson daugybėje pasaulių skirtingos ateitys, mes jau žinome.

Džonas norėjo replikuoti: „Jūs žinote“, tačiau nutylėjo. Jei mes, tai mes.

- Ji pasidėjo knygą ant kelių ir susimąstė. Išgirdo žingsnius, ir į sodą įėjo Artūras, kurio ji nematė jau daugelį metų. Kadaise jis norėjo prašyti jos rankos, tačiau ji buvo įsimylėjusi kitą, - tai įprastas dalykas, ar ne? Ji ištekėjo už Kolino Doldersono, pagimdė du sūnus, tapo našle ir kartais įsivaizduodavo, kad išteka už Artūro. Ir staiga pasirodo gyvas Artūras. Pasirodo, jis irgi buvo vedęs, tačiau santuoka nebuvo laiminga, jis išvyko iš Anglijos, o neseniai sugrįžo... Ir atėjo. Tai vienas praeities variantas. O štai kitas. Misis Dolderson padeda knygą, susimąsto... ir pasirodo Artūras, tačiau pasakoja visai kitą istoriją. Tai, savo laiku jis ketino merginai pasipiršti, tačiau... Bendrai imant, iš nuoskaudos užsirašė į kariuomenę, kariavo, grįžo, įsidarbino, praturtėjo, tačiau prisimindavo, kai bijojo pasipiršti merginai, o kartą nenugalima jėga patraukė jį į gimtąsias vietas. Ir štai jis sutinka misis Dolderson... Atkreipk dėmesį – ta pati dabartis, tačiau kitokios praeitys. O galėjo būti ir trečia praeitis. Misis Dolderson padėjo knygą, susimąstė, o tada staiga iš už krūmų pasirodo Artūras. Tarsi tas pats, tačiau pasakoja visai ką kita: tądien, kai ketino pasipiršti merginai, jį partrenkė mašina. Kaukolės-smegenų trauma – ir jis prarado atmintį. Dokumentų su savimi neturėjo... Juk tokių atvejų nemažai, ar ne? Po kurio laiko atmintis sugrįžo, tačiau jis jau turėjo kitą gyvenimą. Po daug metų sukaupė drąsą ir grįžo į ten, kur anksčiau gyveno. Norite, aš galiu pateikti ir ketvirtą variantą, dešimtą, 138-ą. Įvykis vienas ir toks pat: misis Dolderson sėdi krėsle ir skaito knygą. Absoliučiai vienas ir tas pats įvykis. Tačiau praeičių tie, kad akys išsilaksto. Multiversas

Džonas įsidrąsino:
- Jūsų fantazija nepaprasta! Aš irgi galiu prigalvoti tiek praeities variantų, kad...
- Tačiau jeigu, - jį pertraukė amerikietis, - galite įsivaizduoti skirtingas praeitis, tai kaip tik ir reiškia, kad viso stos skirtingos praeitys atveda į tą patį rezultatą dabartyje! Nėra fizikos dėsnių, kurie tai draustų! Ir reiškia, egzistuoja daugybė visatų, kuriose visa tai vyksta!
- Tačiau juk, - Džonas irgi pakėlė balsą, - visos tos praeitys vyksta skirtingose visatose! O mūsiškėje – praeitis viena!

Amerikietis išpūtė dūmus ir dūrė cigarete į Džono pusę:
- Štai matote, jūs jau sutikote, kad visatų didelė daugybė ir kiekvienoje jų yra misis Dolderson, sėdinti krėsle ir turinti didelį praeičių pasirinkimą, o ne tik vien ateičių. Ir viskas priklauso nuo jos pasirinkimo.
- Tačiau visatos skirtingos, - užsispyręs tvirtino Džonas.
- Ach jau tie britų rašytojai, - šyptelėjo fizikas. - Pagal mane, tai puiki tema apsakymui. Tačiau aš ne rašytojas, o fizikas. Ir fizikui atsakyčiau: brangus kolega, teigiate, kad bet kokio stebėjimo metu banginė funkcija sutrinka, kolapsuoja – ir visos praeitys ir ateitys tą akimirką išnyksta. Lieka viena vienintelė tikrovė. O aš sakau, kad niekas niekur neišnyksta, banginė funkcija nesutrinka, ir ne tik visos galimos ateitys, bet ir visos galimos praeitys egzistuoja taip pat realiai, kaip mano surūkyta cigaretė.

Džonas pamanė, kad amerikietis dabar su kartėliu kalba apie kažką sava. Džonas nežinojo, kas yra ta banginė funkcija, tačiau tai ir neturėjo reikšmės. Jis pajuto amerikietyje giminingą sielą. Kažkas fiziku nutiko. Kažkas nemalonaus. Jo nesuprato. Ir jis išliejo dūšią... O Džonas ... irgi nesuprato.

Amerikietis įdėmiai į jį pažiūrėjo ir, galbūt, norėjo kažką pasakyti, tačiau nesuspėjo. Atsivėrė durys ir į fojė įėjo jauna moteris. Ji prieš save stūmė sulankstomą vaikišką vežimėlį, kurioje sėdėjo apie pusantrų metų amžiaus baltagalvė mergaitė.

- Nense! - sušuko amerikietis, atsistojo ir nuskubėjo pasitikti įėjusiosios. - Tu jau pasivaikščiojai? Liza, ar tau patiko pasivaikščiojimas?
- Taip, tėti, - atsiliepė mergaitė.
- Kur jūs buvote?
- Atėjome iki Citadelės, - paaiškino Nensė. - Ten labai puiki aikštelė vaikams.

Fizikas pasisuko į Džonį:
- Atsiprašau, turiu eiti. Tikiuosi, nenuvarginau jūsų.

Džonas neatsakė. Beje, amerikietis jo jau nebesiklausė: paėmė dukrą ant rankų, pabučiavo žmoną į skruostą – jis buvo jau su jais, jau ne su juo, Džonu. Nensė apie kažką pasakojo vyrui, Liza prisispaudė prie tėčio ir apkabino jo kaklą. Dar kelios sekundės ir jie dingo už durų, palikę šeimyninės santarvės pojūtį, kurio neturėjo Džonas. Ar neturėjo? Jis pats savo laiku pasirinko...

Džonas nuvijo nereikalingą mintį, neprašytą prisiminimą, pagalvojo, kad ir jo praeitis galėjo būti kitokia, ir kažkuo, matyt, buvo teisus fizikas. Jei... Jis daugiau nenorėjo likti fojė, sėdėti vienas, tad atsistojo ir pasuko link durų, pakeliui atkreipęs dėmesį, kad fizikas paliko ant staliuko tris tuščius „Carlsberg“ butelius ir pilną peleninę nuorūkų.

- Ach jau tie amerikiečiai, - sumurmėjo jis. Anglas po savęs nepaliktų šiukšlių – šiukšlių dėžė stovėjo per metrą nuo krėslo, kuriame sėdėjo fizikas.

Išėjęs į koridorių, Džonas spėjo išvysti jo gale amerikiečių šeimą – tėvas mergaitę jau nuleido ant žemės, žmona rakino kambario duris. Džonas priėjo prie registratoriaus ir paklausė:
- Ar nepasakysite, kas tie žmonės? Ten, koridoriaus gale, matote? - Amerikiečiai, - registratorius nerūpestingai pasakė net nepažvelgęs. - Iš 17-o.

Paklausti pavardės Džonas palaikė būsiant nepadoru, tad padėkojo ir nuėjo prie laiptų. Registratorias pasakė jam į nugarą:
- Nensė ir Hju Everetai. Laimingai, misteri Harisai.

Everetas paprastai vakarieniaudavo su vyno taure ir knyga rankoje. Skaitydavo kažką lengva, leisdamas pailsėti galvai, ir užgerdavo pusiau sausu savos gamybos vynu. Nensė, žiūrėjusi TV svetainėje, išgirdo vyrą kvatojant ir nuėjo į virtuvę pažiūrėti, kas jį taip pralinksmino.

- Nense, tu tik pažiūrėk! - sušuko Hju, ištiesęs jau knygą minkštais viršeliais. - Atpažįsti?
- „Pasirink jos kelius⁸⁾“, - Nensė perskaitė jos pavadinimą. - Džonas Vindemas. Net negirdėjau apie tokį rašytoją.
- Ant kito viršelio nuotrauka. Proveržis

Joje autorius atrodė kaip išsičiustijęs maždaug 60 m. amžiaus anglų džentelmenas. Malonaus veido. Tikriausiai neblogas žmogus. -

- O turėčiau jį pažinti? - paklausė Nensė.
- Ach, - Hju pliaukštelėjo delnu sau per kaktą. - Tu jį matei mažiau nei minutę. Atleisk. Atsimeni mūsų kvailą kelionę pas Borą prieš du metus? Tu išėjai pasivaikščioti su Liza, o aš tavęs laukiau „Osterporto“ fojė ir kalbėjausi su anglų rašytoju – jis taip save pristatė, o pavardės aš nepaklausiau. Tačiau pokalbį įsiminiau. Po nemalonių valandų su Boru man norėjosi bent kažkam paaiškinti... Aš papasakojau... Na taip tam, jis, pasirodo, buvo Džonas Vindemas, žinomas fantastas, įsivaizduoji? Kalbėjomės apie daugiapasaulę interpretaciją. Aš ir pavyzdį sugalvojau, kad jam būtų suprantamiau. Apie misis Dolderson, sėdinčia krėsle prie lango. Tad štai tasai Vindemas parašė apsakymą... kaip gi jis vadinasi? - a, štai, „Properša laike⁹⁾“. Jame kažkokia misis Dolderson sėdi krėsle prie į sodą išeinančio prancūziško stiliaus lango ir mąsto apie jaunystę, apie Artūrą, kuris jai taip ir nepasipiršo. Viskas tiksliai taip, kaip aš jam papasakojau.
- Tave prajuokino, kad jis tavęs nepaminėjo?!
- Dėl dievo! Paminėjo? Mane prajuokino, kad jis nieko nesuprato. Nieko! Žinomas fantastas! Turtinga vaizduotė – taip parašyta viršelyje. Gausybė būsimų pasaulių; gausybė praeities pasaulių. Tokia erdvė fantazijai! O ką padarė Vindemas? Properša laike. Fizikas, misis Dolderson sūnus, daro eksperimentą... Dieve, kaip tai nuobodu!

Hju paėmė knygą iš Nensės, kurią ji jau pradėjo vartyti, ir sviedė į sieną per visą virtuvę.

- Aš pykau ant Boro! - niūriai tarė jis.
- Nereikia prisiminti nemalonius dalykus, - Nensė apkabino vyrą.
- Ach jau tie britų rašytojai, - sumurmėjo Everetas.

¹⁾ Petersfildas (Petersfield) - buvęs turgaus miestelis Rytų Hempšyre, pietinėje Anglijoje, 24 km į šiaurę nuo Portsmuto. įkurtas 12 a. Apie 15 tūkst. gyv. Turi geležinkelio stotį. Jo turgaus aikštėje stovi karaliaus Vilhelmo III statula. Iš rašytojų čia gyveno vaikų rašytojai M. Magorianas ir U. Viljamsas, fantastas Dž. Vindemas, o su miestu yra susijęs ir H. Velsas, kurio memorialinė lenta prie „Senojo būgno“ žymi vietą, kur jis dažnai pietavo ir rašė.

²⁾ Karolis I (Charles I, 1600-1649) – Anglijos, Škotijos ir Airijos karalius (nuo 1625 m.). Laikėsi griežto absoliutizmo politikos, kuri, kartu su religinėmis reformomis, sukėlė sukilimus Škotijoje ir Airijoje bei Anglijos revoliuciją (1639-60 m. pilietinį karą), kurios metu pralaimėjo O. Kromveliui ir buvo nuteistas mirti nukertant galvą.

³⁾ Oliveris Kromvelis (Oliver Cromwell, 1599-1658) – britų karinis ir politinis veikėjas, independantų lyderis, po Karolio I nukirsdinimo tapęs Anglijos, Škotijos ir Airijos lordu-protektoriumi (nuo 1653 m.), realiai įvedęs karinę diktatūrą. 1654 m. laimėjo svarbią pergalę prieš Olandiją, pagrindinį Anglijos varžovą jūrose ir taip nutraukdamas Olandijos viešpatavimą jūrose. Buvo palaikomas „apačių“, t.y. buvo liaudies politikas, pasižymėjęs nepaperkamumu.

⁴⁾ Ir nugriaudė griaustinis (A Sound of Thunder) - R. Bredberio fantastinis apsakymas, pirmąkart paskelbtas 1952 m. žurnale „Collier’s“ (skaitykite patį apsakymą). Įėjo į rinkinius „Auksiniai Saulės obuoliai“ (1953), „R – tai raketa“ (1964) ir kt. Pagal jį pastatytas filmas (2005; re˛. Peter Hyams’as). Jis laikomas „Drugelio efekto“, koncepcijos chaoso teorijoje (kad drugelio sparnų suplazdėjimas gali sukelti uraganą kitoje žemės pusėje), ištakomis, nors ją iš tikrųjų įtraukė meteorologas E. Lorencas (apie 1972 m.).
Jame medžiotojas Ekelsas, kartu su keliais kitais, 2055-ais už stambią sumą laiko mašina išvyksta į safari mezozojaus eroje. Tačiau dinozaurų medžioklę riboja griežtos taisyklės: nušauti galima tik tą gyvūną, kuris ir taip netrukus žūtų (pvz., nuo užvirtusio medžio), o grįžtant reikia pašalinti visus savo buvimo ten ženklus (tame tarpe iš nušauto gyvūnų išimti kulkas), kad nebūtų paveikta ateitis. Žmonės eina antigravitaciniu taku, kad netyčia nekliudytų nė žolytės.
Medžioklės metu Ekelsas, pamatęs tiranozaurą, nusprendžia netęsti medžioklės, o grįždamas prie laiko mašinos panikuodamas nulipa nuo tako. Grįžę į savo laikmetį, medžiotojai nustebę pastebi, kad jų pasaulis pasikeitė: kitokie rašmenys, valdo ne prezidentas, o diktatorius. Netrukus paaiškėja ir priežastis – Ekelsas, nulipęs nuo tako, netyčia sutraiškė drugelį. Medžioklės vadovas Trevis pakelia šautuvą – „ir nugriaudžia griaustinis“.
Tačiau filme (2005) tiek daug savų papildymų, kad iš Bredberio jame mažai kas likę. O ir pabaiga visai kitokia – vėl vykstama į praeitį prieš tą nelemtą incidentą ir sutrukdoma sumindžioti drugelį – ir ateitis atsistato.
Skaitykite patį apsakymą su komentarais Amžinybės pabaiga

⁵⁾ Amžinybės pabaiga (The End of Eternity) - I. Azimovo romanas (1955 m.) su mistikos ir trilerio elementais apie kelionė laiku. Pagrindinė temą – priežastinis ciklas, kai įvykiai ir jų priežastys užsiciklina. Laikomas vienu geriausių I. Azimovo kūrinių.
Jame aprašoma anapus ir laiko egzistuojanti „Amžinybės“ organizacija, gebanti keliauti laiku. Ji įsteigta 27-me šimtmetyje po to, kai Vikoro Malansono laiko lauko generatoriaus dėka buvo pasiekti esminiai matematikos ir fizikos pasiekimai. Laikinį lauką pavyko ištęsti iki Saulės virsmo supernova, iš kurios gaunama energija leido keliauti laiku. Tačiau atsirado neišaiškintų paslapčių, tarp jų ir „uždarų amžių“, į kuriuos jie negalėjo patekti, tačiau išsiaiškino, kad po jų žmonija neegzistuoja. Viena iš teorijų aiškino, kad atsirado labiau technologiškai išsivystę antžmogiai.
„Amžinybės“ atstovai kontaktuoja su gyvenančiais skirtinguose amžiuose, prekiauja su jais, tačiau kruopščiai slepia savo įsikišimus į istoriją – žmonijos labui. Tačiau beveik visada įsikišimo šalutiniu efektu buvo kosminių technologijų išnykimas.
Vėliau išaiškėja, kad „uždarųjų amžių“ atstovai irgi gali keliauti laike, tačiau jie tik stebi, o nesikiša į istoriją Ir jie sugeba tirti ne tik savo Tikrovę, bet ir kitus jos variantus – ir jie aptinka Tikrovę, kuri natūrali žmonijos vystymuisi ir kurioje žmonės į kosmosą išėjo gerokai anksčiau. Tačiau ją sunaikino „Amžinybės“ atsiradimas. Buvo sukurti keli scenarijai „Amžinybės“ sunaikinimui ir gražinimui į Pagrindinę būseną.
Galiausiai vykstama į 1932 m. ir išsiunčiamas laiškas italų fizikui E. Fermi, kuris po kelių metų pradės eksperimentu bombarduojant uraną neutronais, ko pasėkoje pirmasis atominis sprogimas įvyksta 1945-ais, o ne 30-me amžiuje. To dėka žmonija į kosmosą išeis anksčiau ir bus grįžta į Pagrindinę būseną. Laiko kapsulė pradingsta, kas reiškia „Amžinybės“ pabaigą ir Amžinojo kelio pradžią.

⁶⁾ Chronoklazmas (chronoclasm) - Dž. Vindemo romantinė apysaka (1953) apie kelionę laiku iš rinkinio „Laiko sėklos“ (1956). Jo pavadinimas tapo terminu, apibūdinančiu kelionių laiku pasekmes, susidarant laiko kilpoms. Tikrovė nesikeičia, nes visi chronoklazmai jau įtraukti į istoriją. Tad chronoklazmas yra priešingas drugelio efektui. Vienu žinomesnių chronoklazmo pavyzdžių būtų serialas apie „Terminatorių“ (pirmasis 1984 m.).

⁷⁾ Osterportas - viešbutis Kopenhagos centre, netoli Osterporto geležinkelio stoties Osterbro rajone. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo buvo įrengti keli viešbučiai pabėgėliams. „Osterportas“ buvo vienas jų, duris atvėręs 1946 m. gruodį. Jis buvo visai šalia geležinkelio bėgių. Jo pastatai pakeitė buvusį vokiečių bunkerį. 1956 m. jį perprojektavo garsus danų architektas Erik Christian Soerensen’as (1922-2011).

⁸⁾ Pasirink jos kelius (Consider_Her_Ways) - Dž. Vindemo apysaka (1956), vėliau įėjęs į rinkinį „Pasirink jos kelius ir kiti“ (1961).
Džeinė pavartoja narkotiką, kuris sukelia OBE. Tačiau ji prabunda ne savo kūne, mintimis persikėlusi šimtmečiu į ateitį, kurioje gyvena vien moterys, griežtai suskirstytos į kastas. Ji sužino, kad daktaras Periganas sukūrė virusą, nužudžiusį visus vyrus, o išsigelbėjęs elitas išmoko dirbtinai gimdyti. Grįžusi Džeinė pasiryžusi bet kokiomis priemonėmis sustabdyti Periganą, tačiau aiškėja, kad predestinacijos paradoksas gali pražudyti jos pastangas.

⁹⁾ Properša laike (A Stitch in Time) - Dž. Vindemo apsakymas (1961), kuriame senyva moteris sužino, kodėl jos mylimasis jai nepasipiršo jaunystėje – kaltas jos sūnus, eksperimentavęs su laiku. Įėjo į rinkinį „Pasirink jos kelius ir kiti“ (1961).