Robertas Musilis    

Robertas Musilis (Robert Musil, 1880-1942) – austrų filosofinės pakraipos rašytojas, dramaturgas ir teatro kritikas. Jam šlovę atnešė nebaigtas romanas „Žmogus be savybių" (1930-43), laikomas įtakingiausiu modernizmo kūriniu. Taip pat išleido romaną „Auklėtinio Terleso sumaištys“ (1906), apsakymų rinkinius „Sąjungos“ (1911), „Trys moterys“ (1924), prozos rinkinį „Palikimas gyvam esant“ (1936), dramą „Svajokliai“, komišką pjesę „Vincentas ir reikšmingų vyrų draugė“ (1924).
1933 m. jo kūriniai buvo uždrausti Vokietijoje, o 1938 m., prijungus Austriją, tapo draudžiami ir Austrijoje.

Žmogus tarp matematinių modelių ir mistinio klodo...
(1880, Klagendurfas, Austrija - 1942, Ženeva, Šveicarija)

Ar jo herojai neturi individualumo? Net romanas pavadintas "Žmogus be savybių". Tačiau pačiam herojui atrodo, kad jei žmogus dvasingas, tai jis jau ir turi visas savybes, - kam tada jam išorė? Tačiau kas, jei ir dvasia gali būti bedvasė?

Net daugiau, herojus turi daug savybių, tačiau terpė jam neleido jų išreikšti. Viešpataujanti tvarka nėra tokia tvirta, kokia atrodo, nė vienas daiktas, nė vienas "aš", nė vienas teiginys nėra toks tikras, koks norėtų būti; viskas nuolat, nors nepastebimai, keičiasi; ateitis labiau susieta su tuo, kas dar nenusistovėję, negu su tuo, kas kas atrodo tvirta. Kaip romantikams, kuriems galimybė visad vertesnė už tikrovę.

Romantikams tikroji meilė turėjo stebuklingą galią. Ir meilė gali atsirasti tik neįprastomis aplinkybėmis, - kaip asociali aistra. Ir ji - išsivadavimas nuo pasaulio, o ne atsivėrimas jam. Meilė seseriai... Peržengti draudimą?

Beribis noras būti mylimam... Tarsi Platono mitas apie dvi sielos puses. Meilė seseriai tarsi meilė sau. Sau artimai būtybei...

Vivisektorius. Ratio ir intuitio. Žmogaus sielos analitikas. Su mikroskopu stebintis savo paties organizmą. O žmogaus likimas sprendžiamas "akcijų biržoje", kurioje klesti spekuliacija.

Jo individas stengiasi išsiveržti iš siauro uždaro rato, ieško "kitos būsenos". Paieškokim ir mes kartu su juo.


Avys, jei žvelgtum į jas kitaip  

Prie avies istorijos: Mūsų dienomis žmogus laiko avį kvaila. Tačiau Dievas ją mylėjo. Jis nuolats lygindavo avis su žmonėmis.
Nejaugi Viešpats taip apsirikdavo?

Prie avies psichologijos: Išorės povyza, išreiškianti pakilią būseną, labai jau primena bukaprotystę.

Ganykloje netoli Romos: Jos turėjo ištysusius veidus ir gracingas kankinių galvas. Juodos jų kojinės ir kapišonai baltų vilnų fone priminė fanatikus ir vienuolius iš vienuoliškos mirties brolijos.

Jų lūpos, naršydamos po smulkią ir skurdžią žolę, nervingai virpčiojo ir skleidė žemėje skambančios metalinės stygos garsą. Tada, kai jų balsai susiliedavo į chorą, jis aidėdavo kaip gedulinga prelatų malda šventykloje. Jeigu jų susirinkdavo daug, išeidavo vyrų, moterų ir vaikų chorai. Sklandžiai vibruodami liedavos jų balsai, čia stiprėdami, čia pritildami, tarsi tamsoj virtinė keleivių, kuriuos kas antra sekundė užklupdavo sniegas, ir tuomet vaikų balsai atplaukdavo vis nuo tos pačios sutemose išnyrančios kalvos, o vyrai traukdavo per slėnį. Tūkstantį kartų greičiau jų giedojime diena keisdavo naktį, gindamos žemę pasitikt savosios pabaigos. Kartais kuris nors balsų verždavos aukštyn arba krisdavo žemyn į amžinosios prakeikties siaubą. Balti jų vilnų garbiniai antrino debesims danguje. Tai seni katalikiški gyvuliai, dievoti žmogaus pakeleiviai.

Dar sykį pietuose: Žmogus tarp jų atrodo dvigubai didesnis nei įprasta ir iškyla iki debesų, tarsi kokios nors bažnyčios smailėjantis bokštas. Žemė po mūsų kojomis buvo ruda, o žolė, kaip pilkšvai žalios įbrėžos. Saulė plieskino jūrą su savo sunkia šviesa tarsi švino veidrodį. Valtys stovėjo jūroje, ir žvejai gaudė žuvį kaip švento Petro laikais. Nuo iškyšulio kaip nuo tramplino žvilgsnis kėlės į dangų, o paskui, liepsnos geltonumo ir baltas, kaip paklydusio Odisėjo laikais, griūdavo jūron.

Visur: Avys baugščios ir kvailos, vos prie jų prisiartina žmogus, joms jau pažįstami smūgiai or pasipūtimo akmenys. Tačiau tada, kai jis stovi ramus, akis įsmeigęs į tolį, jos jį užmiršta. Tada stoja galva prie galvos, ir dešimt penkiolika avių sudaro žiedą su dideliu sunkiu viduriu iš galvų ir įvairiaspalvių nugarų atšvaitų. Jos glaudžiai liečiasi kaktomis. Taip ir stpvi, ir lankas, kurį jos padarė, valandų valandas nejuda. Panašu, kad jos nenori jaust nieko kita, išskyrus vėją ir saulę - ir begalybę, kuri muša sekundes tarp jų kaktų, plaka kraujy ir persiduoda iš vienos galvos į kitą kaip kalinių beldimas per kalėjimo sienas.

Ar arklys moka juoktis?  

Vienas garbus psichologas parašė šiuos žodžius:
"... Nes gyvulys nepažįsta nei juoko, nei šypsenos".

Tai vetčia mane parašyti, kad aš mačiau kartą besijuokiantį arklį. Ligi šiol maniau, kad bet kada suspėsiu apie tai papasakoti, ir man neateidavo į galvą kelti dėl to kokį triukšmą; tačiau jeigu jau čia kas nors itin vertinga, aš išdėstysiu viską iki smulkmenų.

Taigi, tatai atsitiko prieš karą; galimas daiktas, nuo to laiko arkliai daugiau nesijuokia. rklys buvo pririštas prie nendrinio aptvaro, juosusio aukštą kiemelį. Švietė saulė. Dangus buvo žydras. O oras - neįprastai šiltas, nors ėjo vasaris. Tačiau kaip priešingybė visam šitam dieviškajam komfortui stigo žmogiškojo komforto; trumpai kalbant, buvau netoli Romos, važiuojamo kelio atkarpoj ties miesto vartais, ten, kur kuklūs priemiesčio trobesiai susikerta su sodietiškosios Kampanijos pradžia.

Arklys irgi buvo sodietiškas: jaunas, žvilgantis, tos dailios žemaūgių veislės, kuri nieko bendra neturi su poni, tačiau ant kurios augalotas raitelis atrodo kaip kerėpla ant staliuko lėlėms. Jį braukė arklinėmis šukomis juokingas vaikis, saulė svilino jam nugarą ir kuteno kanopas. Beje, tik arklys, jei taip galima tarti, turi keturias kanopas, ir dėl to kutenimas veikia jį dvigubai smarkiau negu žmogų. Be to, šis arklys, atrodo, turėjo kažkokią itin jautrią vietą vidinėje kiekvienos šlaunies pusėje, ir kiekvienąkart, vos tik ją palietus, negalėjo tverti juoku. Gremdiklis nespėdavo priartėti, o arklys jau kirptelėdavo ausimis, imdavo nerimauti, bandydavo visaip nugręžt snukį, ir paaiškėjus, jog tai jam nepavyks, šiepdavo nasrus. Tačiau šukos smagiai irdavosi pirmyn, gremžt pagremžt, ir lūpos šiepdavos vis plačiau, apnuogindamos dantis, o ausys tuo pačiu metu vis labiau spaudėsi prie galvos, arklys nepaliaudavo mindžiukavęs nuo kojos ant kojos.

Ir po to jis staiga pradėdavo juoktis. Kaukšėdavo dantimis. Iš visų jėgų snukiu bandydavo atstumti vaikėzą, kuris jį kuteno; panašiai kaip kad sodžiaus mergšė alkūne gru mdo kimbantį berną; tačiau jis jo nekramtė. Vis bandydavo kaip nors apsisukti ir stumtelėti jį visu kūnu. Tačiau darbininkas vis pasirodydavo esąs pranašesnis. Ir kai šukos išnirdavo prie kanopų, arklys iš tikrųjų neištverdavo. Jis imdavo austi kojomis, virpėdavo visu kūnu, ir jo lūpos prasižiodavo, atlapodamos visus žiomenis. Keliolika akimirkų jo išraiška atrodydavo kaip žmogaus, kurį tiek užkuteno, kad jau nebeišeina ir juoktis.

Koks mokytas skeptikas paprieštaraus, esą visa tai dar nereiškia sugebėjimo juoktis. Į tai jam galėčiau atsakyti, kad jo teiginys teisingas ta prasme - jei kas iš anų dviejų ir pradėdavo žvengti, tai vaikis arklininkas. Matyt, iš tikrųjų žvengti iš juoko sugeba vien žmogus. Nepaisant viso šito abu jie šėlo iš bendro malonumo, ir vos tik jiedu iš naujo imdavosi savo žaidimo, dingdavo iškart bet kokia abejonė, - arkliui irgi būdavo smagu pasijuokti, ir jis jau iš anksto žinojo, kas jo laukia.

Tad išmoningos dvejonės gyvulio gabumais apsiriboja tuo, kad gyvulys nesugeba juoku atsakyti į sąmojį.

Tačiau arkliui dėl to nevisad galima priekaištauti.

Vertė Sigitas Geda    



Teofilis Gotjė. Hašišas
L. Tolstojus. Prisikėlimas
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
H. Toro. Gyvenimas be principų
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Pasimetusios merginos memuarai
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Antuanas de Sent Egziuperi
Džalal ad-Din Rumi
Lotta Lotass. Balsai erdvėje ir kt.
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Vartiklis