Lotta Lotass. Balsai erdvėje. Vartiklis

Apie autorę

Lotta Lotass (g. 1964) - švedų rašytoja, Buroso premijos laureatė už geriausią debiutą (2001), kitų premijų laureatė. Baigė Geteborgo un-te literatūrologės specialybę (2002). Sukūrė romanus „Tyras šaltinis“ (2000), „Aerodinaminiai skaičiai“ (2001), „Trečias kosminis greitis“ (2004),m „prieblandoje, auštant“ (2005, nominuotas prestižiškiausia Švedijos literatūrine Strindbergo premija), „Sparta“ (2010), „Marsas“ (2013), „Ornenas“ (2014), pjeses: „Kolekcionieriai“ (2005), „Everestas“ (2012). Apie L. Lotass literatūrinį statusą žr. >>>>>
Apie „Balsai erdvėje“ įvertinimą žr. >>>>>

Vėliau,
gerokai vėliau,
tiek vėliau, kad niekas jau ir nepamena,
žemė vis dar žengia pirmą žingsnį
ir pramirksta lietumi,
kalnai iškyla į debesų aukštį,
daubos smenga gilyn,
o žemė tarp jų mėtosi plokščiomis lygumomis.

Rojaus vietelė, viena iš daugelio.
Pagimdyti upelių, sruvenančių nuo galingų ledynų,
iš gyvų, judrių ledinių upių,
tamsia smaragdine žaluma bloškia žolynai,
tyra mėlyne bloškia ežerai, vandenai ir dangus,
bloškia mėsingi, sultimis pritvinkę medžių lapai.

Amžini sniegynai vainikuoja kalnų viršūnes.
Ramiai ganosi milžiniškos žolėdžių bandos,
juos drasko plėšrūnai, atsliūkinantys iš rytų.
Srauniai srūva šaltiniai.
Dainingu bosu nuvinguriuoja vandenys.
Nuvytusi žolė subyra į dulkes.
Medžiai džiūsta, dūlėja.
Galingi laikmečių žaidimai sausumas kilnoja iš vietos į vietą.
Dirva trūkinėja, pasidengdama plyšių randais.

Žemė kenčia nuo nepakeliamo speigo.
Vanduo, gyvūnai, žmonės dingsta taip pat sparčiai, kaip radosi,
palikdami kalnuose ir dykumose savo išbalusius palaikus.
Apsinuoginęs jūros dugnas ir išmėtyti kaulų likučiai.
Viskas užleista, atiduota baisios, vario raudonumo saulės savivalei.

Kartais trumpai palyja.
Lietus, kuris iš tikro ne lietus.
Atmosfera tiek lengva, tąsi,
tiek porėta, kad nepasotinama geria ir geria vandenį.
Jo likučiais kažkaip išsilaiko algarobas, keimariniai krūmai bei dykumų augalai, išmokę žudyti savo ūglius, kad laimėtų mūšį dėl skūpaus vandens.

Ir štai žemė tapo dykrais, išraižytais bejėgiais, pailgai pamėkliškais aukštų kalnų šešėliais.
Nė viena upė nepasiekia jūros.
O pasiutusios smėlio audros, įkaitę tarsi aukštakrosnėje sūkuriai apsunkiną orą druska, sukuria miražą,
kuris kada nors taps pagunda,
blyksintis, apgaulingas pažadas,
uždanga, už kurios amžių amžius laukia užmarštis, ir vienatvė, ir bejėgiškumas.
Taip buvo iš pat pradžių, taip yra ir bus iki laiko pabaigos.

Ten jie klajoja gaujomis, ieško valgomų augalų ir smulkių gyvūnų, kuriuos lengva pagauti.
Klajoja gaujomis ir miega, stipriai prisiglaudę.

Užklydę duoda šiai vietai pavadinimą.
Ten žmogus ėdė žmogų.
Ten žemė gėrė kraują ir atgailą.
Ten mirties tyla daug dienų, metų epochų saugos pėdsakus čia klaidžiojusių ir dingusių.

1) Mielaširdingas valdove, mano padėtis šioje šalyje leido man surinkti žinias apie tą dalį, kuri iki šiol žinomu laipsniu nuslėpta, nepastebėta, praleista dėmesio, apgaubta miglų. Aš kalbu apie žemes į pietvakarius nuo didžiųjų sūrių ežerų, į vakarus nuo kalnų. Jos kol kas nenaudojamos, tačiau tvirta ir išmoninga ranka gali paversti jas derlingais, gausiais pasėliais. Dėl to nėra nė mažiausios abejonės. Vandens šaltinių ten pakanka, ir tinkamose rankose žemė duos gerus derlius.

2) Du siauri upeliukai su skaidriu vandeniu, 4-5 pėdų gylio, srauniai sruvena iš dviejų nepaprastai smarkių šaltinių. Ir jie, ir kiti upeliai skuba į kanjoną rytuose. Vanduo skanus, tačiau vis tik kiek per šiltas ir todėl nemalonus.

3) Slėnis erdvus ir tinkamai drėkinamas be abejo galėtų būti labai derlingas. Toje upėje, kuri teka žemumoje, tikriausiai pakanka vandens, kad suktų malūno ratą. Tai bent vanduo! Skoniu ne toks pat kaip ir kitų. Ir spalva visai kita, ir temperatūra visą parą keistai aukšta. Niekas mūsų iki šiol nieko nors kiek panašaus nėra sutikęs.

4) Stovyklą įsirengėme prie gausaus skaidraus vandens, šilto tarsi kraujas, šaltinio. Šio šaltinio akis yra 20 pėdų skersmens ir beveik idealiai apvali. Vandens gylis apie dvi pėdos, dugnas – klampus smėlis, kurį iš gelmės besiveržianti versmė verčia burbuliuoti ir kliuksėti, tarsi tirštą verdamą uogienę. Šis reginys prikaustydavo žvilgsnį ilgoms valandoms.

5) Su sveikata mums pakenčiama, jei atmesime bendrą silpnumą, dėl kurio nepavyksta darbuotis ir puse pajėgumo kaip esam pripratę. Pagrindinė priežastis, kad visai nėra ko valgyti, išskyrus sužiedėjusias duonos plutas, ir nėra ko gerti, išskyrus vandenį iš šaltinio. Tačiau mes nenusimenam, nes vis viliamės, kad netrukus ateis geresni laikai.

Jie bando palikti pėdsaką dykumingoje lygumoje.
Braižo didelius jos sklypus, nustato j kontūrus.
Į sausą žemę kala medinius stulpus.
Chaotiškai, be plano.
Braižo jų išsidėstymus.
Ir gausiai geria šiltą vandenį.
Kol nedingsta.

Šviesių smėlynų fone iškyla akinančiai baltas misijos pastatas.
Molis ir šiaudai nedegtoje plytoje.
Virtine jie subėga į vidų, išsilaksto akmeninėmis grindimis.
Nieko jie nežino apie išblukusį, pilą stulpą, kyšantį tolumoj.
Žodžiai, išmesti, išsviesti aplinkinių kalnų link.
Atgal sugrįžta tik vienskiemeniai.
Išeina tarsi į tuščią nieką, tarsi į vakuumą, tarsi į klampų smėlį.
Tarsi akmenys, daužiasi-barška žodžiai, tarsi akmenų griūtis plikame kalnų šlaite.
Balsai susilieja į chorą, kyla aukštyn, kreipiasi į balzganą dangų.
Greitai nutyla varpai baltame bokšte,
intervalai tarp dūžių ilgėja,
ir bokšto sienos virsta į vidų, ant kaulų nuolaužų ir akmeninių artefaktų.

Rūgšti dirva, nejudrūs, gyslomis perverti kalnai.
Sidabro gyslos – baltos; cinko sluoksniai – melsvai balti, blizgantys,
antsluoksniai, brangenybės, paslėptos giliai gelmėj,
tankūs, laukiantys, panirę į tamsą.
Atvira gavyba, atviras karjeras, dienos laimikis, šachtos, nuraustos nuo dieninio paviršiaus, dienos pamaina.
Žemę rausiančios rankos ieškant sidabriškai balto.
Rankos, rausiančios praėjimus, gyslas, ertmes.
Pilka ir niūru.

Dar keli užtrukę pirmeiviai, pirmieji atsikėlėliai.
Išgyvena vandens telkinių, glūdinčių po dykuma, dėka.
Rankomis varto akmenis.
Į viršų iškelia drėgmę, besislepiančią gilumoj.

Matininkas vienišas atklysta į šiuos kraštus.
Kvadratiniu tinkleliu sužymi 64 sklypus. Linija sujungia visus taškus.

Dusvai pablizgantys bėgiai pjauna lygumą.
Aplink iškyla brezentinės sienos. Palapinės.
Vežimai pakinkyti mulais į dangų kelia kamuolius dulkių.
Tyla galutinai išvyta,
kūjų dunksėjimas, pjūklų zvimbimas, šūksniai ir triukšmas,
tylos jau niekada nebus.

Palapinės brezentas neatlaiko.
Plyšta, perkarpomas.
Išmatuojamas, persiuvamas ir greitai susinešioja.
Mediniai balkiai, betonas, kruopščiai padėti pamatai.
Stotis, aptvaras, dirbtuvės, šaltos ledainės.
Vagonų ir lokomotyvų depai,
viskas greitam susitikimui ir tokiam pat greitam išsiskyrimui.

[ Čia man reikalingi greiti perėjimai, kad pagal galimybę būtų suspaustas laikas. Tuo pavidalu, kaip dabar, viskas neužbaigta, teks paieškoti dar to meto epizodų, kuriuos galima panaudoti. Nėra užtikrintumo, kad atsiras dar kas nors, tinkamas papildymui. Per paskutinę savaitę man tikrai baisiai buvo ne kada. Vakar nesugebėjau netgi išvogti laiko ir atrinkti nesenas nuotraukas, kurių krūva dabar kiurkso ant lovos. Tai kelia liūdesį, ir manęs nepalieka neužbaigtumo, kažko trūkumo pojūtis. Au dabar regiu, kaip greitai teks rinktis, tai reiškia, atsisakyti kažko man labai svarbaus. ]

Juodojo kanjono dugne tarp kybančių krantų savo vandenis neša galinga upė.
Tamsus srautas blaško akmenis, juos šlifuoja, praplauna, nuvalo, išlygina.
O jie ketina jį pažaboti, sugauti spąstuose, nuraminti ir visą jo jėgą priversti tarnauti.
Maži, tarsi degtukai, žmonės, mažyčiai žmogeliukai stovi prie upės plačiai maskatuodami rankomis.
Ką jie berėktų, jų balsai skęsta upės ūžesy.
ir jie kalba gestais, kūno liežuviu ir netgi tada nesupranta žodžių.

Dieną ir naktį griaudžia sprogimai. Jiems reikia apgauti upę, nuvesti šalin nuo įprastos vagos.
Tūkstančiai žmonių renkasi palapinėse ir kartoniniuose laikinuose būstuose, kad perdarytų geografiją ir žemėlapį.
Kloja 8 mylias geležinkelio, kad išvežtų upės dugną ir tai, kas po juo.
Jie kreipia upę į 4 tvirtus, blizgančius plienu tunelius, kiekvienas kurių pusšimčio pėdų pločio, ir paslėps ją po žeme.
Stovėdami aukštai ant milžiniškų platformų, 50 žmonių vienu metu gręžia uolą, sparčiai toldami nuo dienos šviesos.
Galingi ventiliatoriai, kurių aštrios tarsi durklai mentės laužia ir iškreipia bet kokį atspindį, kramsnoja orą.

Ypatingo tipo nuleidžiamas kesonas nuveda upę po žeme.
Šimtas, o gal ir daugiau savivarčių pila į vandenį tonas žemių, akmenų, šlamšto, nuolaužų.
Akmenys virš šiukšlių. Skalda virš nuolaužų. Be perstojo. Kas 60 sekundžių į upę išverčiamas naujas krovinys. Kiaurą naktį.
Ryte nuleidžia kesoną.
Upė atakuoja jį įniršusiais šuorais. Vanduo kyla. Tik patekant saulei pavyksta ją suvyti į tunelius; ji siautėja, kriokia, priešinasi.
Tuo tarpu ant kanjono sienų kabo nebylūs žmonės, tašo, kerta uolieną, lygina paviršių, kad ji glotniai susijungtų su užtvankos siena.

Iki pat uolos pagrindo jie išgremš kanjono dugnų. Ir ant to uolienų pagrindo pastatys užtvanką.
O dabar kapsi pro nuosėdų storį, nusėdusį čia per tūkstančius tūkstančių metų.
Sunkiais luitais išveža tą gruntą kur toliau.

Užtvanką lieja atskirais blokais. Pamažu į dangų kyla cementinės kolonos.
Jie neturi kito pasirinkimo. Sumanytų jie iškart statyti monolitinę užtvanką, betonas stingtų kokį šimtą ir daugiau metų.
Juk, džiūdamas, betonas atiduoda dienos šilumą.
O po šimto metų, tuokart jau atvėsusi, užtvanka sutrūktų ir nenaudingomis nuolaužomis pabirtų ant dugno.
Štai kodėl ją lieja blokais, eilėmis ir kolonomis. Atvėsintą vandenį ilgais vamzdžiais, kurie, atitarnavę irgi užpildomi betonu, prapumpuoja po šiuos blokus – ir taip, betonas prie betono, betonas prie betono, ir galiausiai užtvanka taps monolitine.

Šio betono užtektų, kad užlietume
5 pėdų pločio šaligatvį
nuo vieno poliaus iki kito.

727 pėdos aukščio.
45 pėdų storis prie viršaus ir
66 pėdų prie pagrindo.
1244 pėdų ilgio.
Vandens praleidimo angos tokios didelės, kad jomis praplauktų karinis laivas.
Vandens siurblinės sulig 34 aukštų namu.
160 mylių plieno vamzdžių, 9000 tonų plieno armatūros giliai įrenginio viduje.

Kai sugriaudėjo mašinos.
Kai pasisuko turbinos.
Kai tyliai suzvimbė aukštos įtampos linijos, jie nurenka savo laikinus būstus, susikrauna daiktus, apsiauna nuvalytus batus ir išvažiuoja.

Apleistas miestas, dingęs ir vėl atrastas, vėl ilsisi užleistas po tamsiomis vandens masėmis.

Gausmas ir griaudėjimas. Nauji gyventojai atvyksta oru.
Agregatų metale – suvaldyta ugnis.
Atsargiai tupia ant naujo asfalto, kaip drugys tupia ant žiedo.
Ne. Jokių netekčių. Kol kas jie nepatyrė netekčių.

Sausio diena.
Ugninė čiurkšlė išsiveržia iš platformos.
Skersmuo – 2-4 coliai.
Ilgis – 16-24, panaši į fakelą, į acetileno degiklį.
Pradžioje liepsna melsva, vėliau rausva.

Kibirkščių spiečiai, kibirkščių ratai aplink kojas.
Ėdrūs dūmai ir svilinantis karštis.
Vėliau pažymi, kad dūmai tapo juodi, o liepsna – raudona, kai galiausiai reikalu užsiėmė degios medžiagos – hidraulinis skystis ir medinis klojinys.
Anksčiau nei pirmas jų paliko lėktuvą, ugnis spėjo kiaurai pradeginti fiuzeliažą prieš bombų skyrių, po bokšteliu.
Visa tai surašoma į protokolą.
Jūs nukentėjote?
Taip, susižeidžiau ausis.
Kas jūsų ausims?
Jas nudegino ugnis, kuri akimirksniu pasklido po mūsų krėslais.

Jūs nukentėjote, kai dar sėdėjote krėsle ar kai judėjote lėktuve?
Ir kai sėdėjau, ir kai judėjau.

Ugnis buvo aplink jūsų krėslą ir nudegino jums ausis, ar gavote nudegimus krisdamas pro krovinių skyrių?
Ugnis buvo aplink krėslą, neskaitant ilgų liepsnos liežuvių, pasiekusių mano ausis.

Pasitikslinkime.ink jūsų krėslą buvo pakankamai smarki, kad nudegintų jums ausis?
Noriu atkreipti dėmesį, kad mano ausys nudegę smarkiau nei leitenanto ir, kaip suprantu, dėl vienintelės priežasties: aš ten buvai bent 10 sekundžių ilgiau. Iš čia galima spręsti, kokio stiprumo buvo karštis.

Ar pastebėjote, kokios spalvos buvo liepsna?
Ne, vargu ar galėsiu pateikti teisingą ir tikslų apibūdinimą.

Ar aiškiai matėte liepsną?
Taip. Išgirdęs švilpesį, atsisukau ir pamačiau ugnies čiurkšlę.

Tačiau į čiurkšlės spalvą dėmesio neatkreipėte?
Aš neįsiminiau, ji buvo žydrai rausva ar tiesiog raudona.

Koks buvo tos čiurkšlės ilgis ir skersmuo?
Poros colių pločio, o ilgio – viena-pusantros pėdos.

Jie nusileidžia aukštikalnių plynaukštėje.
Atsargiai leidžiasi ir bando atgauti kvapą.
Dūmai gerklėje, neprakvėpuoji. Vienas jų dingo.
Jiems nėra kada jo ieškoti.

Sidabriškai balto metalo klodai vidutinio tvirtumo.
Lūžyje jis grubių sluoksnių, panašus į artimiausią savo giminaitį – cinką.
Įkaitęs ore iki raudonio, jis užsiliepsnoja ir dega, skleisdamas akinančiai baltą šviesą, kiek panašią į saulės.
Šviesa labai ryški ir intensyvi, todėl metalą naudoja foto blykstėms.
Ir iš visų žemyno kraštų suvažiuoja žmonės, kad nusifotografuotų, įamžintų save toje šviesoje; teka srautais, blykčiojančiais, triukšmingais, šaltais.

Vyro, pirmojo statytojo portretas – jis stovi savo rozariume.
Jo rozariume.
Mažai kas žino, kad kartu su daugeliu užsiėmimų arba, jei norite, daugeliu kitų specialybių, jis dar ir sodininkas, iškilus daržininkas, rožių mylėtojas. Taip-taip, nors jis kur kas labiau žinomas tuo, kad jo rankos suteptos krauju, o ne juodžemiu, jis turėjo nepaprastą talentą auginti augalus.

Štai jis, jo pagarsėjęs rozariumas. Rožės žydi čia jau tris su trupučiu dešimtis metų, ir metai iš metų žiedai vis stambesni ir raudonesni.

Baltos tarsi kreida flamingo plunksnos įgauna korma spalvą ir tampa rožinėmis.

Pagal gandus, jis, panaudodamas kažkokį slaptą receptą, paruošia ypatingas trąšas, kad išaugintų tokias stiprias, tvirtas rožes su tokiu giliu raudonu atspalviu. Ar kada matėte tokią spalvą? Kalba, kad sodindamas savo rožes, jis į dirvą įdeda kažkokią labai svarbią, visais atžvilgiais unikalią maitinamąją medžiagą. Ir jūs klausiate: kokia toji stebuklinga medžiaga? Prisiminkite. Ar neužmiršote tų, dingusiųjų? Tų, kuriuos matė greta jo ir už jo. Tų, apie kuriuos kadaise sakė, kad jie dingo be pėdsakų. Vaikšo gandas, kad jei atsistosi čia, šioje vietoje, tai vidurnaktį per pilnatį išgirsi, kaip tylūs balsai šnabžda: įkvėpkite rožių aromatą. Ar jaučiate mūsų rožių aromatą?

Diena.
Svilinanti saulė aukštai danguje.
Gatvės perdžiovintos, kaitra į orą kelia dūmus ir dulkes.
Medžiai nenatūraliai žali, ir nenatūraliai mėlynuoja – vanduo nebūna toks mėlynas – ant žemės palietos balos, išmėtytos toli po dykumą.
Ir grynas baltumas nuo šios šviesos užsiteršia, dingsta.
Šviesa atima spalvas miestui, apima jo pastelinius dažus, daro jį blankiu, vienspalviu, tarsi pastatytą iš kartono lakštų.

Tačiau prieblandoje, nusilpusioje, įkypoje šviesoje, užliejančioje visą plotą nuo pradžios iki galo, landšaftas iškart atgyja nuo ugninės, lėtai sodrėjančios spalvos, nuo gausybės atspalvių ir formų, šešėlių ir pusšešėlių, įgauna ryškias formas, maudosi prabangiame spindesy, kai dienos šviesa meta savo dieniškąją hipostazę.

Cinkiškai-metalinė, mirganti, švelni šviesa,
iš nesuskaičiuojamų žaidimo salių,
tarsi uždengtų skaidriu skliautėtu kupolu,
daug kartų atsispindi nuo dykumos,
aukštyn, į beribį dangų,
kur miriadai žvaigždžių galiausiai jį sutrupina ir
jis nuskrenda šalin, prie Visatos pakraščių.

[ Čia reiktų pridurti apie tai, kaip plečiasi miestas. Kas parašyta, toli gražu nepakanka, kiek matau. Dabartiniu pavidalu viskas silpnoka ir daugeliu atvejų paviršutiniška. To tiesiog nepakanka. Norint gauti rezultatą, kurio siekiu, reikia tam skirti daugiau laiko. Galbūt, aplamai visą laiką. Tokiu atveju atsisakysiu kita. Kitaip imsiu blaškytis, tapsiu išsiblaškiusiu, o tada rizikuoju būti neatidus. Jei tik galėčiau žodžiais aprašyti vieno pirmųjų ir, tikriausiai, garsiausio viešbučio brėžinius. Išorinį patalpų vaizdą. Ir kaip koridoriai baigiasi liftų šachtomis ei laiptais. Jei tai būtų įmanoma, manau, kad viskas pavyktų. Tačiau kur gauti medžiagą? Štai klausimas. Ar galima pasinaudoti šio statinio projektiniais brėžiniais? Kaip pradiniu tašku? Jei taip, reikia atsisakyti pretenzijų į tiesą. Tačiau tam aš nepasirengęs. Aš noriu, kad viskas sutaptų iki smulkiausių detalių. Reiktų pasistengti detaliau aprašyti ir pabrėžti ypatingą šviesą. Visi, kurie ją matė, sako, kad ji nepanaši į jokią kitą. Sausa šviesa. Išdžiovinta. Kaip po karšto vėjo ar sprogimo. Tik štai išvysti ją savo akimis. Pagal to meto nuotraukas, kokias man teko matyti, pilno įspūdžio nesusidarysi. Ir su dideliu, kaip supratau, skirtumu tarp dieninio ir naktinio miesto vaizdų dar reikia padirbėti. Ir su dangumi, ir su kaitra. Ir su visų tų milžiniškų statybų aikštelių kvapais. Sukurti perėjimus. ]

Užsiimdami statybomis jie kartu privalėjo rasti būdą suvaldyti šaltį.
Pirma jie jį pagauna ir, atšaldę vandenį, kartu su juo nukreipia į tunelį, vinguriuojantį po namais; ir vamzdžiais namų sienose.
To nepakanka. Karštis praninka į vidų, užpildo patalpas švinine tvankuma.
Būtina rasti kitą būdą pagaminti šaltį ir panaudoti savo tikslais. Ir su šia idėja 400 mylių į šiaurę prasideda nauja epocha.

Didelis cechas.
Geležinis stogas, blizgėdamas saulėje, akina praskrendančius virš jo.
Nuolatiniai pokyčiai, kas minutę, temperatūros ir drėgnumo kitimas dideliame ceche, kuris kaip visas pasaulis, verčia popieriaus dydį kiek keistis, nestipriai, tačiau pakankamai, kad spalvoto spausdinimo metu gautųsi su sutepti, defektais atspaudai.

Patentas 808897. Aparatas oro apdorojimui.
Sprendimas – suvestas į formulę jis pasirodo neįtikėtinai paprastu – jam ateina ūkanotą vakarą, belaukiant traukinio. Kaip įprasta stovi vienas perone, žvilgsnį nukreipęs į bėgius. Ir kai trinksėdamas traukinys privažiuoja stotį, jo galvoje susidėlioja aiški priklausomybė tarp temperatūros, drėgnumo ir rasos taško.

Naujas aparatas sukuria stabilią aplinką, pasaulį savyje, ir spalvota spauda iškart tampa patikima ir nepriekaištinga.

Fotojuostelės, tabako, piliulių, tekstilės ir kitų prekių kokybė nuolat gerėja.

Jis tęsia darbą tobulindamas technologiją.
Naujas patentas. Išcentrinis šalčio generatorius. Su savo išcentriniu agregatu, panašiu į vandens siurblio mentes, generatorius pirmąkart užtikrino praktinę galimybę atvėsinti dideles patalpas. Ir smarkiai lenkia stūmoklinius aparatus.

Iš erdvių parduotuvių, kuriuose būriuojasi pirkėjai, toji maloni vėsa pasklinda į kino teatrus, o iš ten, kartu su simpatišku kondicionieriumi, praninka į privačius namus ir butus.

Dykumoje,
palei autostradą dykumoje,
palei gatves dykumoje,
aprėmintoje perdžiūvusiais kalnais,
apsuptoje perdžiūvusių lygumų,
plytinčioje perdžiūvusioje žemėje,
panirusioje karščio tvaike,
dabar galima pastatyti miestą su vėsiais kambariais, vėsiomis salėmis, vėsiais koridoriais,
dabar galima pastatyti miestą, kur mintis apie viską, kas aplink, apie viską, kas visiškai kitoks, greitai dingsta.

Po dienos, o gal dviejų po jų atvykimo toli horizonte plyksteli ryški, iki keistumo aštri, beveik akinanti šviesa ir į dangų pakyla aukštas, neįprastas debesis.

Aš buvau ten! Aš tai mačiau. Įspūdis pribloškė mane. Maža iš to, ką mačiau gyvenime, man kėlė tokį virpulį ir kartu tokį siaubą. Prietaisas – nežinau, kaip jį dar pavadinti, sprogsta; ir išvysti neįtikėtinai baltą žybsnį, o tada besisukantį alyvinį kamuolį. Dūmai tarsi sukasi aplink kamuolį, o kamuolys plečiasi, persiliedamas visomis vaivorykštės spalvomis ir tave staiga pasiekia smūgio bangos garsas – tarsi kažkas visa jėga tau rėžtų beisbolo lazda tarp menčių. Jei nebūčiau iš anksto pasiruošęs, ji viens du mane būtų partrenkusi. O tuo kartu verdantis debesis ir ugninis rutulys kyla vis aukščiau, nuo žemės nuplėšdamas visą dirvą. Tarsi baisus žiedas, į savo stiebą susiurbiantis visą gruntą ir žvyrą. O tinklainėje liepsnoja ir liepsnoja raudona ugnis, raudonesnė už bet kokią liepsną, kokią man yra tekę matyti, vyšninė, ryškiai raudona.

Nuodugniai, su mažiausiomis smulkmenomis, jie užsirašo pirmojo sprogimo vyksmą.

Dykumoje dabar žiema. Griežtai apibrėžtas landšaftas su snieguotomis viršūnėmis ir išdžiūvusiomis priešistorinėmis jūromis spindi po krištoliškai tyru dangumi.

Jei smūgio bangos bus tiek galingos, kad žaidimo metu supurtys žaidimo kauliukus ar ruletės kamuoliuką, tai praktiškai cisada galutinis sprendimas liks Kazino namams. Protestai beprasmiški.

Svetimieji baltais chalatais vaikšto miesto gatvėmis, sustabdydami visus sutiktuosius, atlikdami matavimus, imdami mėginius.

Taip, mes ten praleidome fantastinę savaitę! Mus vaišino ypatingu kokteiliu. Lygios degtinės, konjako ir šampano dalys su lašeliu chereso. Vadinosi atominis, jei neklystu. Iš mūsų motelio buvo puikiai matomas akinamtis žybsnis ir grybo formos debesis. Taip buvo parašyta reklaminėje brošiūroje ir, laimei, mes suspėjome laiku. Niekieno neužstotas vaizdas į bombos sprogimą iš savo krėslo jaukaus atsiskyrimo. Taip ten buvo parašyta. Aš prisimenu. Fantastika. Aš išsaugojau brošiūrą. Ji kažkur čia. Tikriausiai kažkur čia.

Neįmanoma, sakau aš, neįmanoma prisiliesti prie to, kas buvo. Ir bandymai manipuliuoti tuo, kas buvo, bergždi. Tai netikra. Tai tik svajonės, mitai, spėjimai, fantazijos vaisiai. Ne tikresni nei galima ateitis. Norint galima tuo užsiimti ir iš to išgauti visa, kas norima.

Aš atsitiesiau, giliai įkvepiu. Akimirką saulė akina mane, ir aš nevalingai garsiai juokiuos, ir mano kontūrai ima skysti. Greitai aš prapulsiu. Greitai manęs visai nesimatys. Netrukus jie manęs visaip besistengdami negalės pamatyti.

Kokio krūvio? Neturiu jokio krūvio. Ir dabar, kaip niekada, aš lengvas ir laisvas.