Pastabos apie šiuolaikinę švedų literatūrą
Staffan Soderblom, 2006 (sutrumpintas vertimas)

Pastaba: Išskirtos vietos tekste – lietuvių redaktoriaus papildymai ir patikslinimai

20 a. paskutinių dešimtmečių permainos paveikė ir švedų literatūrą, daugiausia palietę naratyvinius žanrus, jų taisykles ir struktūras. Jų ištakos, kaip ir visoje Europoje - estetiniai modernistų eksperimentai, nepasitikėjimas politinėmis „konstrukcijomis“ masinėje medijoje (TV), romano nesugebėjimas aprėpti šiuolaikybę. Kadaise nepajudinamos epinės formos 90-aisiais suskilo, išsilakstydamos mažosios prozos ir, atskiru atveju, novelių skeveldromis.

1. Praeitą šimtmetį novelė Švedijoje užėmė tvirtas pozicijas, dažnai buvo nusižiūrimi prancūzų ir rusų pavyzdžiai, o Augustas Strindbergas buvo ne vienintelis šio žanro šviesulys. Tačiau 8 dešimtm. pradžioje novelės reikšmingumas krito - daugiausia dėl komercinių priežasčių. 7 dešimtm. literatūrinė rinka susidūrė su perprodukcija, žanrai imti vertinti komercine sėkme - „skaitytojas troško romanų“. Tačiau novelė ilgą laiką buvo svarbus rašytojų pajamų šaltinis; dar 60-aisiais daugelis laikraščių ir žurnalų pastoviai spausdino noveles. Todėl ir novelė buvo kartu ir lireratūrine šėrykla, abejotina forma su abejotina reputacija: jos rašytos „dėl pinigų“.

Tokia padėtis viešpatavo beveik ketvirtį amžiaus, tačiau netrukus padėtis iš esmės pasikeitė, 90-ųjų viduryje naujai rašytojų kartai novelė buvo terra incognita, kurią reikėjo įsisavinti.

2. Ulfas Eriksonas (Ulf Eriksson, g. 1958 m.) debiutavo 1982 m. eilėraščių knyga (Varelser av gras); jo kūryba daugiabriaunė: poezija, proza, eseistika (viso apie 20 knygų), o taip pat daugiau, nei kiti, užsiima literatūrine kritika. Jis bekompromisinis rašytojas, nepataikauja ir nežaidžia su skaitytoju, jo tekstai nėra paprasti nei forma, nei turiniu. Jis buvo vertinamas labai prieštaringai, tačiau šiandien mažai kas ginčija jo svarbą. Jo pirmasis novelių rinkinys pasirodė 1996 m., o vėliau sekė dar du. Taipogi U. Eriksonas tapo naujų srovių, ypač iš ispaniškos terpės (ypač ryškiu apsakyme „Dangaus spalva, vilties spalva“, 2003 m.), vedliu. Vėlesniuose kūriniuose derina absurdą su socialine kritika. Kaip kritikas, specializuojasi ispanų literatūros srityje. Paskutinis jo kūrinys - romanas „Palaidotas kalnas“ (2016).

3. Ulfas iškrenta iš bendro būrio ir tuo, kad jis per „senas“ ir niekada nesimokė literatūros. Tokio pobūdžio kursai - naujas reiškinys švedų literatūroje. Nuo 6 dešimtm. pabaigos egzistavo kuklūs rateliai, tačiau 9-me dešimtm. sąvoką imta daugiausia sieti su Biskops-Arnio salos „liaudies mokykla“. Iki tol profesionalaus mokymo Švedijoje neegzistavo, nes juk „rašytojais gimstama, o ne tampama“ - ir tokia nuostata atspindima kursų pavadinimuose, kuriuose nėra žodžio „rašytojas“ (forfattare); tiesioginė „skrivarkurs“ reikšmė yra „rašymo kursas“ (taigi, tarsi mėgėjams). Tai tarytum iššūkis tradicinei Rašytojo sampratai (pirmiausia vadinamųjų „proletarinių“, atstovaujamų Nobelio premijos laureatų Eivindo Junsono ir Harri Martinsono, gyvenusių toli nuo Stokholmo, buvusių valstiečiais ir darbininkais).

Tad visuomenėje reakcija į kursus buvo neigiama - tikri rašytojai turi būti „neišsilavinę“. Ir augant rašytojų skaičiui, kritika sukūrė niekinantį apibūdinimą, „kursų produktas“. Vienas naujosios literatūros bruožų buvo prisirišimas prie mažųjų formų: eilėraščių proza, lyriškos prozos, novelių - t.y., formatui, kuris labiausiai tiko aptarimams kursuose (atseit, romanas niekaip nesutelpa į kursus). Vis tik literatūriniai kursai tapo kasdienybe, ypač Gioteborgo universitete 1996 m. atidarius kūrybines dirbtuves „Litterar Gestaltning“ - mokyklą švedų, norvegų ir danų rašytojams. Beja, joje dėstytojavo Lotta Lotass bei pats Ulfas Eriksonas.

4. Ninni Holmqvist (g.1958 m.) debiutavo 1995 m., rašė noveles, tačiau 2006-ais išleido ir pirmą romaną. Jos novelės - kamerinės pjesės su erotikos ir psichologijos prieskoniu, kuriose kalbama apie susvetimėjimą ir kovą dėl valdžios, būdingus dabarties žmonių santykius. Tuo požiūriu labai charakteringa novelė „Flower Power“ su „laiminga pabaiga“: mergaitė atsisako savojo „aš“, kuris nesugeba prisitaikyti prie bendraklasių „normų“. Tai tarytum ir savarankiškumo požymis, tačiau herojė išduoda pati save, jos vienatvė tampa dar gilesnė nei prieš tai - tamsi, neįžvelgiama. Paskutinis romanas „Taip, kaip pradėti iš pradžių“ (2014). Taip pat užsiima vertimais.

Hansas Gunnarsonas (Hans Gunnarsson, g. 1966 m.) irgi pradėjo kaip novelistas, išleido tris novelių rinkinius ir du romanus. Jis tiria tai, kas slepiasi už gana trivialių švedų gyvenimo siužetų, neretai nužiūrėtų didelio miesto priemiesčiuose. Jo novelės - glausti, talpūs vienatvės ir suirusios gerovės šalyje vaizdai, kai žmonės gyvena pasiturinčiai, tačiau tuo pat metu yra vieniši, užsidarę su savo likimais ir savo tylėjimu. Jie panašūs į Matso Kempės herojus. Abudu novelių rinkiniais debiutavo 1996 m. M. Kempė (Mats Kempe, g. 1966 m.) po to dar išleido du nedidelius romanus ir dar vieną novelių rinkinį, Jo technika artima minimalizmui - kai viskas paslėpta ir vyksta tik tarp eilučių. Paskutinė M. Kempės knyga – apsakymų rinkinys „Ką jau prisimenu“ (2014). Gunarsonas taip pat dar rašo scenarijus.

O Kerstin Norborg atsargiai ir kiek nuogąstaudama persikėlė į ribines literatūros žanrų sritis. Į debiutinį rinkinį įtraukti trumpi eilėraščiai proza, kartu sudarantys vientisą, tačiau fragmentišką pasakojimą; antros jos knygos žanras irgi nėra grynas. Vėliau parašė romaną ir gavo Švedijos radijo premiją, tačiau 4- oje jos knygoje „Missed abortion“ (2005 m.) vėl viešpatauja novelės (skaitykite apsakymą „Asyžius“).

Jerkeras Virdborgas (Jerker Virdborg, g. 1971 m.) po ryškaus 2000-ųjų debiuto paliko mažąją prozą ir parašė du romanus. Švedų tikrovės vaizduose netikėtai atsiveria bauginanti nežinomybė - ne iki galo išsakyta ir slapta, tai, apie ką nepriimta kalbėti. jis randa tamsias dėmes ten, kur, atrodytų, jų neturėtų būti. Paskutinis jo romanas - „Vasara, sesuo“ (2017) apie brolį ir seserį karo metais. Taip pat pasižymėjo kaip kultūros kritikas, ypač vadinamosios eksperimentinės literatūros kritika. Su socialdemokratų partijos lyderiu 2011 m. aptarinėjo literatūros ir politikos santykius. Taip pat ėmė interviu (įskaitant S. Rušdi).

Minėtų rašytojų negalima priskirti kokia nors grupei, tačiau jie turi bendra - tai „realistinis“ požiūris į švedų kasdienybę. Miesto pakraščiai, laiptinės, virtuvių langai - „pilkos kasdienybės“ vaizdai, išvystyti iki nevilties ir nepakenčiamumo, kai iki prievartos tik vienas žingsnis. Jų herojai gyvena iš pažiūros tvarkingoje visuomenėje, tačiau toji stagnacijoje. Ir todėl jie vieniši, bejėgiai, pamesti... tik neaišku, kieno ir kodėl. Jie negali tapti didelės socialinės ar politinės drobės, epinio romano herojais, todėl jų vieta tik novelėje.

5. Tokia susmulkėjusi mažoji 90-ųjų proza, neretai pasižyminti teksto glaustumu, artima poezijai ir netgi perėmė kai kurias jos išraiškos priemones. Tačiau ir poezijoje buvo ieškoma naujų išraiškos būdų. Vienas jų - kalbinis materializmas [ kai "darbine medžiaga" panaudojami jau esami tekstai - reklama, citatos, laikraščių iškarpos, šnekamoji kalba ].

Tokią tendenciją iliustruoja OEI (iš balsių žodyje poesi) žurnalo 1999 m. atsiradimas. Pirmas jo numeris išėjo su paantrašte "Neatpažinti verbaliniai objektai". Žurnalas artimas JAV ir Europos eksperimentinės literatūros kryptims, įvardijančioms tokias formas, kaip "garsinė poezija" ar "vizuali poezija", o taip pat konkretizmui, Švedijoje trumpam švystelėjusiam 7-e dešimtm.

Svarbus buvo ir didelės apimties prancūzų 8-9 dešimtm. poezijos antologijos "Rašau tavais žodžiais, 12+1 prancūzų poetas" išleidimas 2000-aisiais. Ją sudarė Helena Erikson, OEI redaktorė.

6. Per paskutinius 10-ąį m. Švedijoje atsirado kelios literatūrinės srovės. To priežastys: "išsilavinusios viduriniosios klasės" ištirpimas struktūrose, mokyklinės programos pokyčiai, visuomeninės diskusijos "medializacija". Literatūros vaidmuo politiniuose debatuose ir nuomonės formavimui sumažėjo. Kai kurie uždaviniai perėjo kitokiai literatūrai. Socialinę-kritinę misiją beveik perėmė detektyvai, neretai rašomi žurnalistų ir kriminalistų. Istorinės temos tapo profesionalių istorikų duona. Šiuolaikinį gyvenimą pateikia ne romanai, o TV serialai. Tačiau kada nors meninė literatūra sugrįš į tas sritis - bet dar negreit.

7. Ypatingą vietą, be abejonės, užima Lotta Lotass - iš dalies, dėl neįtikėtino produktyvumo: nuo romano "Tyras šaltinis" (2000 m.), gavusio Buroso laikraščio premiją, pasirodymo ji parašė dar 5 romanus ir vieną pjesę (neskaitant apgintos disertacijos). Jos kūriniai dažnai turi dokumentinį pagrindą, tačiau juose visada ryškus pranašiškas pradas. Aprašomi žmogaus prigimties kraštutinumai, sutrikimai, nukrypimai ar "beprotybės" - būsenos, kurias galima laikyti ir tam tikra vidine pilnatve. Kartais susipina technologija (aerodinamika, kosmoso įsisavinimas) ir metafizika. Herojams tenka įveikti nežmoniškas pagundas,jie tarytum pasiaukoja, siekdami peržengti žmogaus galimybių ribas - tačiau autorės pozicija tvirtai įsišaknijusi krikščioniškame humanizme. Romanas "Balsai erdvėje" buvo sutiktas su tam tikru nesupratimu - juk kūrinius apie serijinius nusikaltėlius įprasta priskirti komerciniams skaitiniams. Buvo ginčijamasi, ar autorius turi moralinę teisę reikšti užuojautą nusikaltėliams. Turintys prototipus JAV, herojai tiek svetimi mūsų sampratai, kad dauguma linkę juos laikyti "pabaisomis", žmonių giminės išsigimėliais, kuriems nėra vietos visuomenėje. Lotta bando suprasti, įmanoma juose įžvelgti žmones arba, teisingiau, ar įmanoma per baisių nusikaltimų prizmę įžvelgti jų žmogiškumą. Tai blogio, užuojautos ir gailestingumo studija.

8. Svarbiausiu pokyčiu buvo "naujųjų švedų", o kartu ir imigracijos kalbos prasiskverbimas. Švedijos literatūra visad buvo homogeniška, dialektai retai patekdavo (nebent paskutiniuose Saros Lidman ir Torgni Lindgreno romanuose). Ir apie provokaciją, nukreiptą prieš švedų kalbos švediškumą prakalbo tik atėjus imigrantams. Tai kalba, subyranti į daugelį dialektų, kurioje gausu skolinių - iš arabų, ispanų, tuekų kalbų - ir joms būdingos gramatinės konstrukcijos bei žodžių tvarka. Ji apibūdinama daugybe „klaidų“, neleistinų „normalioje švedų kalboje“. Ji neturi ryškaus etniškumo ir parodo marginalią padėtį visuomenėje - ne tik kalbinę, bet, tam tikru laipsniu, ir klasinę konfrontaciją. Švedai imigrantų kalbą visada laikė kiek „blogo skonio“ kalba.

Pirmas ją literatūroje rimtai panaudojo Alechandro Leiva Vengeras, debiutavęs novelių rinkiniu „Į jūsų sveikatą“. Ortografijos klaidos, netaisyklinga sintaksė, kita kalbinė netvarka aiškiai skirta ne išoriniam efektui. Tai labai tiksli nusivylimo ir agresyvumo išraiškos forma, atverianti paprastam švedui pasaulį, į kurį jam nėra įėjimo, kur jam geriau nesirodyti. Aišku, rinkinys sukėlė diskusijas, ar „blogo tono“ kalba gali būti gera literatūra.

Kitaip priėmė Jonaso Hasseno Chemiri debiutinį romaną „Raudona akimi“ (2003 m.), irgi parašytu imigrantų kalba, tačiau be kalbinės agresijos - jis tapo bestseleriu. Berniuko svajos apie jėgą ir valdžią, be abejo, suvirpina širdį, o jo kalbą galima palaikyti nekaltu vaikišku žaidimu ir bejėgiškumo apraišką. Diskusijos dėl šio romano vyko ne dėl jo kalbos, o dėl to, ar teisinga pasinaudoti socialia svetima šneka ir apsimesti tuo, kuo nesi.

9. Pasakojimas net apie nedidelės šalies literatūrą visada būna vienpusiškas. Aišku, per 20 m. švedų literatūroje nutiko nemažai to, kas čia nepaminėta, tačiau bendrosios tendencijos yra tokios. Net nedidele kalbine erdve apribota literatūra gali manevruoti ir joje rasis vietos ir ryškiam, savitam balsui, kuriuo galėtų didžiuotis ir didžiosios kalbos.

Erlend Loe. Dopleris
Kerstin Norborg. Asyžius
Bjarte Breiteig. Stokholmas
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Strindbergas: Absentas ir alchemija
Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
Belsučlit: baltarusių šiuolaikinė literatūra
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Švedai ir vokiečių literatūra
Džalal ad-Din Rumi
Armėnų literatūros atšvaistai
Lietuvių literatūros tendencijos
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
21 a. amerikiečių apsakymas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Japonų 'Kodziki'
Skaitiniai
Vartiklis