Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Knutas Hamsunas (1859-1952) antrasis (po H. Ibseno) tautinis norvegų rašytojas ir kartu vienas kontraversiškiausių Nobelio literatūros premijos (1920) laureatų. Tai labai prieštaringai vertinama geniali pasaulinės kultūros asmenybė. Kūryboje atskleidęs nesąmoningą individo, gyvenančio už visuomenės ribų, dvasios pasaulį, jis iš esmės pakeitė pasaulio literatūrą, padarė didžiulę įtaką ne vienai Europos ir Amerikos kūrėjų kartai. Jį labai vertino E. Hemingvėjus, A. Gide, H. Hesė, H. Mileris, T. Manas, I. Zingeris ir daug kitų.
Kita vertus, naciams okupavus Norvegiją, jisai atvirai žodžiais ir darbais šlovino A. Hitlerį ir fašizmą. Tai iki šiom meta dėmę jo vardui, nors jo kūriniuose, ypač Pane, Bade, Misterijose, įkūnyta daugybė temų neapykanta civilizacijai, kapitalizmo satyra, meilė gamtos vaikams, valkatoms, klajūnams...
Užaugo skurdžioje valstiečių šeimoje, kas paliko gilų nepilnavertiškumo pėdsaką. Buvo atviras F. Nyčės gerbėjas, karštai nekentė britų ir, kiek mažiau, Amerikos. Su gerokai jaunesne žmona ir vaikais santykiai buvo sudėtingi, nors su žmona pradžioje aktore, o vėliau rašytoja ir poete išgyveno 40 m.
Biografija
Knutas Hamsunas (Knut Hamsun, tikr. Pavardė Pedersenas, 1859-1952) - norvegų rašytojas, impresionistas, literatūrinę veiklą pradėjęs po ilgų klajonių JAV. 1920 m. už romaną Žemės palaima" gavo Nobelio literatūros premiją. Per Antrąjį pasaulinį karą bendradarbiavo su hitlerininkais, dėl to vėliau buvo teisiamas ir sulaukė visuomenės pasmerkimo.
Knutas Hamsunas gimė 1859 m. rugpjūčio 4 d. Hamsundo viensėdyje, netoli Hamarėjos miestelio Norvegijos šiaurėje. Tėvas neturtingas kaimo siuvėjas, nepajėgė išlaikyti keturių savo vaikų, tad Knutą globojo dėdė, kuris buvo jam negailestingas - marino badu, mušė. Dėdei susirgus, vos 17 m. sulaukęs Knutas paliko namus.
1877 m. Knutas Hamsunas parašė pirmąją savo apysaką Paslaptingas žmogus. Nurlano meilės istorija", o po metų išleido baladę Pasimatymas". Knutas savo literatūriniu slapyvardžiu pasirinko gimtojo viensėdžio, Hamsundo, pavadinimą. Visgi spausdinant jo kūrinius įsivėlė klaida ir rašytojas tapo Knutu Hamsunu.
Pirmieji rašytojo kūriniai sulaukė pasisekimo, tad, gavęs nemenką paramą iš vieno pirklio, Knutas nusprendė išbandyti savo literatūrines jėgas Kopenhagoje, kurs sukūrė meilės apysaką Frida, kuri, deja, atmetė Kopenhagos leidėjai. Tad teko grįžti į Kristianiją, dabartinį Oslą. Čia Knutas vertėsi rašydamas laikraščiams, o pritrūkęs pinigų pardavinėjo savo daiktus. Galų gale visiškai nuskurdo ir 1882 m. emigravo į JAV, kur daugino kiaules, bernavo fermose. 1884 m. grįžo į Kristianiją, bet skurdui neapleidžiant 1886 m. vėl išvyko į JAV.
1888 m. Knutas Hamsunas grįžo į savo tėvynę ir išleido romaną Badas", atnešusį jam pripažinimą.
Jame aprašomas jauno menininko bastymasis Kristianijos gatvėmis. Pagrindinis, nors ir ne vienintelis pajamų šaltinis rašymas; tačiau, kai kasdien pradedant galvoti, ar šiandien bus ko pavalgyti, geras rašymas tampa rimtu išmėginimu, juolab kad redakcijose ne visuomet palankiai priimami jo tekstai, kartais jie pernelyg sudėtingi skandalų ir malonumų ištroškusiai visuomenei, o kartais pieštukas tiesiog nebepaklūsta norimų idėjų išguldymui popieriuje. Tačiau atsakingiausiu už tai jaučiasi pats veikėjas, išdidžiai vejantis šalin bet kokią pagalbą, po to besigraužiantis, nepaleidžiamas subtilesnio nei įprasta pasaulio suvokimo, subtilaus jautrumo, nesumeluotai ir ryškiai mums atskleidžiantis kasdienybę su kasdieniais, klystančiais žmonėmis, su paprastais atradimais. Net ir tie, kur nešioja nudilusius švarkus be sagų, myli ir yra mylimi.
1898 m. Hamsunas vedė Bergljotą Goepfert, su kuria netrukus išsiskyrė. Antrą kartą rašytojas susituokė 1909 m. Jo nuotaka Mari Andersen, tuo metu buvo jauna ir daug žadanti aktorė, tačiau dėl vyro atsisakė karjeros ir persikėle drauge su Knutu į jo gimtinę Hamarėją, o vėliau į netoliese esantį Grimstado miestelį.
Iškeitęs miestą į kaimą, Knutas Hamsunas 1917 m. išspausdino agrarinį romaną Žemės palaima", už kurį 1920 m. gavo Nobelio literatūros premiją.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Knutas Hamsunas savaip suvokė norvegų tautos ateitį, rėmė nacistines bei fašistines idėjas ir palaikė Vidkuną Kvislingą. Tačiau pamatęs visus jo režimo žiaurumus, nusivylė ir 1943 m. aplankęs Vokietiją, susitikime su Hitleriu pareikalavo pašalinti Kvislingą bei Terboveną, tuo sukeldamas Hitlerio įniršį. 1943 m. jis savo Nobelio premijos medalį perdavė Trečiojo reicho Propagandos ministrui Gebelsui. Po Hitlerio mirties parašė nekrologą, kuriame Hitlerį vadino kovotoju už tautų teises.
Bendradarbiavimas su vokiečiais skaudžiai atsiliepė tolesniam rašytojo gyvenimui - 1948 m. vasarą Norvegijos teismas Knutą Hamsuną paskelbė tėvynės išdaviku. Vėliau teismo procesą aprašė apsakyme Užžėlusiais takais. Birželio 14 dieną išvežtas į Grimstado ligoninę, o žmona išsiųsta į Arendalio moterų kalėjimą. Būtent Grimstado ligoninėje, pasmerktas visuomenės, atskirtas nuo pasaulio, beveik kurčias rašytojas gyveno iki 1952 m. vasario 19 d.
Apie savo kūrybą Hamsunas rašė: Kaip šiuolaikinis psichologas, privalau apšviesti ir ištirti dvasią išilgai ir skersai, iš visų požiūrio taškų, praninkant į slapčiausias gelmes.
Kūryboje Hamsunas aprašo individo, stovinčio už visuomenės ribų, nesąmoningą dvasios gyvenimą. Aktualios gamtos, meilės, visa griaunančios civilizacijos temos. Rašytojo kūriniuose jaučiama Frydricho Nyčės filosofijos įtaka, Fiodoro Dostojevskio psichologiniam realizmui artima gaida.
Badas. Pirma dalis
Tai buvo anais laikais, kada aš basčiausi alkanas po Kristianiją, tą nepaprastą miestą, iš kurio niekas neišvažiuoja nepaženklintas jo antspaudu...
Gulėjau atviromis akimis savo palėpėje ir girdėjau, kaip laikrodis apačioje muša šeštą valandą; jau buvo gerokai praaušę, ir žmonės pradėjo bėgioti laiptais. Prie durų mano kambarys buvo išlipintas setais Rytinio laikraščio numeriais, ir aš visai aiškiai įžiūrėjau švyturio viršininko pranešimą, o kairėliau riebų, didžiulį kepėjo Fabiano Olseno skelbimą, siūlantį šviežios duonos.
Vos tik praplėšęs akis, senu papratimu ėmiau galvoti, kuo galėčiau pasidžiaugti šiandien. Pastaruoju metu man klojosi prastokai; mano daiktai vienas po kito nukeliavo į palūkininko rūsį, pasidariau irzlus ir nekantrus, man taip pat ėmė svaigti galva, ir keletą kartų visą dieną dėl to turėjau išgulėti lovoje. Kada ne kada, kai sekdavosi, sugriebdavau iš kokio laikraščio penkias kronas už straipsnelį.
Švito vis labiau ir labiau, ir aš ėmiau skaityti skelbimus prie durų; net įstengiau įžvelgti liesas, išsišiepusias raides, pranešančias, kad pas panelę Andersen, - įėjus pro vartus, po dešine, - galima įsigyti baltinių numirėliams. Šitai domino mane ilgokai ir tik tada, kai išgirdau, kad laikrodis apačioje išmušė aštuonias, atsikėliau ir ėmiau rengtis.
Atsidariau langą ir iškišau galvą. man buvo matyti virvė skalbiniams džiauti ir dykvietė; tolumoje juodavo kalvės degėsiai, kuriuos šalino keli darbininkai. Aš užsikvempiau ant palangės ir žiūrėjau į tolį. Diena, žinoma, bus giedra. Atėjo ruduo, puikus, vėsus metas, kada viskas keičia spalvas ir vysta. Jau kilo triukšmas gatvėse ir ėmė vilioti mane iš namų; šitas tuščias kambarys, kurio grindys lingavo nuo kiekvieno mano žingsnio, panėšėjo į drėgną, kraupų grabą; nei doros spynos duryse, nei krosnies. Naktimis aš paprastai kojines pasikišdavau po savim, kad jos kiek pradžiūtų ligi ryto. Vienintelis daiktas, džiuginęs mane čia, buvo mažutė raudona supamoji kėdė, kurioje vakarais sėdėdavau, snausdavau ir mąstydavau apie viską, kas tik ateidavo į galvą. Kai pakildavo smarkus vėjas ir laukujės durys apačioje būdavo atdaros, imdavo švilpti visokiausiais balsais pro grindis ir sienas, o Rytiniame laikraštyje atsirasdavo plyšių ilgumo sulig ranka.
Aš pasitraukiau nuo lango ir ėmiau raustis ryšulėlyje, gulinčiame kampe, palei lovą, ar nerasiu ko pusryčiams, bet nieko neradau ir vėl grįžau prie lango.
Dievas žino, - galvojau aš, - ar man kada pavyks susirasti tarnybą! ta daugybė atsisakymų priimti mane į darbą, tie neaiškūs pažadai, griežti ne, išpuoselėtos ir sudužusios viltys, nauji bandymai, kurie kaskart nueidavo perniek, pakirto man drąsą. Pagaliau mėginau gauti inkasento vietą, bet pavėlavau; be to, nebūčiau galėjęs įmokėti 50 kronų laidavimo. Amžinai pasimaišydavo kokia kliūtis. Taip pat prašiausi priimamas į ugniagesius. Stovėjome vestibiulyje koks pusšimtis vyrų išpūtę krūtines, norėdami pasirodyti stiprūs ir be galo drąsūs. Įgaliotinis vaikščiojo tarp mūsų ir apžiūrinėjo kandidatus, čiupinėjo raumenis, klausinėjo, o eidamas pro mane tik papurtė galvą ir pasakė, kad akiniuoti tokiam darbui netinka. Aš atėjau dar sykį, jau be akinių, ir stovėjau suraukęs antakius, stengdamasis, kad mano žvilgsnis būtų aštrus kaip peilis, o įgaliotinis vėl praėjo pro mane ir nusišypsojo jis, be abejo, mane pažino. Blogiausia, kad mano drabužiai gerokai apsinešiojo ir aš niekur nebegalėjau daryti padoraus žmogaus įspūdžio.
Kaip iš lėto ir be paliovos aš ritausi visą laiką žemyn! Galų gale nebeturėjau ničnieko, net šukų, nebeturėjau knygos, kurią būčiau galėjęs paskaityti liūdesio valandėlę. Visą vasarą eidavau į kokias nors kapines arba į Pilies parką, sėdėdavau ten ir rašydavau straipsnius laikraščiams, skiltis po skilties, apie visokiausius daiktus, dėstydavau įstabias savo vaizduotės išmones, kaprizus, keistybes; iš nevilties griebdavausi tolimiausių temų, prie kurių plūkdavausi valandų valandas, o tų straipsnių niekas nespausdindavo. Pabaigęs vieną, puldavau prie kito ir retai kada nuleisdavau rankas išgirdęs redaktoriaus ne; visą laiką įtikinėjau save, kad vis dėlto kada nors man pasiseks. Ir iš tikrųjų kartais, kai laimė būdavo man palanki ir kai man pavykdavo ką nors lemto parašyti, gaudavau 5 kronas už darbą, atėmusį iš manęs pusę dienos.
Aš vėl pasitraukiau nuo lango, priėjau prie kėdės, ant kurios stovėjo praustuvas su vandeniu, ir truputį apsitaškiau blizgančius kelnių kelius, kad jos atrodytų juodos ir kiek naujesnės. Paskui, kaip paprastai, įsidėjau į kišenę popieriaus ir pieštuką ir išėjau. Bijodamas, kad neišgirstų šeimininkė, laiptais nusileidau patyliukais. Jau prieš kelias dienas man reikėjo sumokėti nuomą už kambarį, o aš nebeturėjau iš ko.
Buvo devinta valanda. Vežimų bildesys ir žmonių balsai sklido ore milžiniškas rytmečio choras, sumišęs su pėsčiųjų žingsniais ir vežikų botagų pliaukšėjimu. Šis triukšmingas judėjimas išsyk atgaivino mane ir aš vis labiau ir labiau ėmiau jaustis patenkintas. Aš anaiptol neketinau pasivaikščioti iš ryto gaiviame ore. Kam mano plaučiams oras? Buvau stiprus kaip milžinas ir galėjau, įrėmęs petį, sustabdyti vežimą. Mane apėmė puiki, keista nuotaika, giedras abejingumas. Aš stebėjau sutiktus žmones, skaičiau plakatus ant sienų, jutau, kai kas pažvelgdavo į mane iš pravažiuojančio tramvajaus, domėjaus kiekviena smulkmena, visais tais mažais atsitiktinumais, pasitaikiusiais mano kelyje ir vėl išnykusiais...
Kad bent truputį užvalgius tokią gražią dieną! Mane sužavėjo tas smagus rytas, širdį man užliejo begalinis pasitenkinimas, ir nei iš šio, nei iš to pradėjau džiugiai niūniuoti... Prie mėsinės stovėjo moteris, pasikabinusi ant rankos pintinę, ir suko galvą, kokios dešros nusipirkti pietums; kai aš ėjau pro šalį, ji pažvelgė į mane. Moteris teturėjo vieną dantį, ir tą priekinį. Pastarosiomis dienomis aš pasidariau nervingas ir jautrus, tad moteries veidas pasirodė man bjaurus; ilgas geltonas dantis panėšėjo į mažąjį pirštą, kyšantį iš burnos, o kai ji atsigręžė į mane, jos žvilgsnis tebebuvo pilnas minčių apie dešrą. Man išsyk dingo noras valgyti ir gerklę užgniaužė šleikštulys. Priėjęs turgų, pasukau prie šulinio ir atsigėriau; pakėliau akis laikrodis Išganytojo bažnyčios bokšte rodė 10.
Aš toliau vaikščiojau gatvėmis, basčiausi niekuo nesisielodamas, be jokio reikalo sustojau prie kažkokio kampo ir pasukau į šalutinę gatvę, nors ten ir neturėjau ko veikti. Plaukiau pasroviui, smagaus ryto nešamas, vaikštinėjau be rūpesčių tarp kitų laimingų žmonių; oras buvo tyras ir giedras, ir mano sielos nedrumstė joks šešėlis. [ ... ]
Skaitiniai
Tamsusis Volė Šojinka
Nobelio premijos laureatai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Viljamas Bleikas pamirštas ir prisimintas
Pirmasis Nobelio premijos laureatas: Siuli Priudomas
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Maksimalistinis vertėjo manifestas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Antruoju literatoriumi istorikas!
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Žanas Polis Sartras
A. Kamiu ir jo filosofija
Džalal ad-Din Rumi
Vartiklis