|
Kerstin Norborg. Asyžius 
Netikiu stebuklais. Ir dabar netikiu. Tik kad Jie vis dėl to nutinka. Tai nutiko Asyžiuje, šv. Pranciškaus mieste. Buvo gegužė ir visą miesto centrą užplūdo turistai: jie zujo tarp bažnyčių ir suvenyrų parduotuvyčių ir aš buvau viena jų; mano žvilgsnį patraukė jaunų žmonių grupelė; jie repetavo misteriją priešais šv. Pranciškaus baziliką ir visi jie buvo daunai. Nežinau, kodėl jie man įsiminė; be to, ką ruošiuos dabar papasakoti, tie jaunuoliai ir merginos, jų plastika, jų laimingi keista, tačiau būtent taip man pasirodė veidai, jų visiškas atsidavimas siužetui ir savo vaidmeniui, tapo stipriausiu įspūdžiu šiame mieste. Į Asyžių atvykau traukiniu. Daugelis pažįstamų kalbėjo, kad verta ten apsilankyti, tad, galų gale, gūžtelėjusi pečiais, aš pamaniau, o kodėl gi ne; ir nusipirkau bilietą. Į kelionę išvykau viena, jos negalėjau pasidalinti su niekuo, net su vyru, nes pradžioje jis tarsi ir pyktelėjo. Tačiau man visiškai nesinorėjo, kad kažkas stebėtų mane iš šalies, kad kieno nors buvimas verstų į save žvelgti iš šalies vertinant kritiškai. Ir vyras mane išleido. Jis dažnai duodavo man laisvę; vargu ar galiu jam atsimokėti tuo pačiu. Iš kitos pusės, galvojau sėdėdama traukinyje, geriau jau pabūna jis namie, paklauso radijo, pailsi vienas. Vyras ir iš tikro mėgo namus. Ne namą, iš tikro, o butą. Ten pragyvenome kelis metus; ir aš pamažu ėmiau prie jo priprasti, kambariuose palikdama savo buvimo ženklus. Ir vis tik labiausia namie aš jausdavausi tik vienoje vietoje namelyje pakrantėje, kurių nuomojau prieš daugelį metų, mansardoje su vaizdu į jūrą. Tas namas buvo tarsi prieplauka: guldavau į lovą ir už lango jaučiau dangų, vėją ir jūrą, buvau visai greta jų, tačiau ginama namo. Mieste niekada nepatyriau panašaus jausmo. Net mūsų bute. Įsėdusi į traukinį, ėmiausi mintimis keliauti po Europą. Neatsimenu, kokį kelionių vadovą pasiėmiau, neprisimenu, kas jame buvo parašyta, prisimenu tik tai, kad visa galva pasinėriau į knygą ir, pereidama nuo vieno peizažo prie kito, ruošiau save tam, ką buvo lemta išvysti. Į Asyžių atvykau vėlai vakare ir, vos išlipusi iš traukinio, pajutau nepaprastą ramybę, pasklidusią visame mieste. Galbūt, ten buvo ypatingas oras, kažkoks minkštas ir švelnus, o gal saulė kažkaip kitaip apšvietė smėlio spalvos pastatus aukštai kalne. Kambarį užsisakiau amerikietiškame moterų vienuolyne, kurį man patarė pažįstami. - Prašyk 12 numerio! sakė jie man; ir kai atvėriau langines, supratau kodėl. Prieš mane buvo visas miestas. Saulė jau slinko link saulėlydžio ir akinančiai spindėjo languose, kelios kregždutės nardė tarp namų rūkelyje nuo saulės, o Šv. Klaros soboro varpai kvietė į mišias. Tačiau nepaisant to grožio, pirmomis dienomis aš abejingai slankiojau po miestą, apžiūrinėdama įžymybes tikėdamasi rasti kažką ypatinga, tai, kas visiems laikams susietų su šia vieta. Galbūt būtent trečia dieną aš taip ilgai stovėjau prie tos scenos po atviru dangumi ir tarsi užburta žvelgiau į jaunus žmones, repetuojančius misteriją. Jau tada aš supratau, kad idealizuoju juos, atsisakydama jų veiduose išvysti sunkaus darbo pėdsakus, nesusiderinimus, abejones savo jėgomis o kaip gi be to? Tačiau kokią reikšmę tai turėjo? Čia, prie bazilikos, kalnų ir laukų fone, jie buvo puikūs, tuo pačiu išlikdami žmonėmis iš kūno ir kraujo. Ryte vienuolyno bibliotekoje susipažinau su vienu piligrimu. Į Asyžių jis atvyko kaip piligrimas, priėmęs mokinio įžadus, ir, grįžęs į Londoną, turėjo atsiskaityti apie savo kelionę. Visai dar berniukas, tamsoko gymio, jis kūprinosi, tarsi jausdamasis kažkuo kaltas man pasidarė jo gaila: buvo įspūdis, tarsi jo prisiimta našta darėsi nepakeliama. Mes įsikalbėjome ir jis paklausė, ar tikiu Dievu. Atsakiau, kad netikiu, ir pradėjau klausinėti amžinųjų dalykų: apie Dievo visagalybę ir pasaulio blogį, apie Bažnyčios valdymą per šimtmečius, apie taip, kaip jis įtikėjo. Jis atsakinėjo glaustai, jo argumentai pasirodė vargani ir neapgalvoti, ir aš pajutau, kad nusivyliau, tarsi būčiau tikėjusi daugiau. Po kelių minučių pajutau, kad vos neraudu. Galbūt, mane paveikė Asyžiaus atmosfera, persunkta viltimis žmonių, per amžius atvykstančių čia. O gal tai susiję būtent su šiuo mokiniu, kuris nemokėjo išsakyti, kas jo sieloje; iškaltose frazėse, išsigandusiose akyse, kurias vargiai išdrįsdavo pakelti, spuoguotame veide, nerangume visame tame nedarnume, taip mane sujaudinusiame. Kitą rytą, išėjusi pusryčių, sutikau ją. Iškart supratau, kad ji iš Skandinavijos ir ji trokšta su kuo nors susipažinti tai sakė jos gestai ir degančios akys o manyje iškart plykstelėjo protestas, nuleidau akis ir, žvalgydamasi po savo staliuką, stengiausi išvengti jos žvilgsnio. -Can I sit here? [Galiu čia prisėsti?] Norvegiškas akcentas iškart jį atpažinau. Ką čia besakysi? Ji jau stovėjo prie mano staliuko, ir net ant jo pasidėjo puoduką. Jos judesiai išdavė nerimą: tai, kaip ji tepė sviestą ant batono, kaip atmesdavo ranka kirpčius (kurie taip ir stengėsi lįsti jai į akis), kaip prisitraukė kėdę, kad praleistų norinčius prieiti prie kitų staliukų, o aš keiksnojau save už tai, kad, nors ir nepakėliau akių nuo lėkštės, nevalingai tapau ta pačia kempine, kuri buvo priversta sugerti jos nervingumą tik dėl to, kad ji nusprendė prisėsti prie mano staliuko. Ji buvo pasmerkta. Kada sužinojau apie tai tų pačių pusryčių metu ar kitą dieną, kai vaikštinėjome aplink šv. Pranciškaus baziliką? Tiksliai neprisimenu, nors keista, kad neprisimenu, kur būtent išgirdau tuos baisius žodžius, juk visada gerai įsimenu situaciją: kur stovėjau, kas buvo aplink. Tačiau kur ji papasakojo, kad greitai mirs, neprisimenu. Tiesiog staiga apie tai sužinojau. Mes užėjome į baziliką ir apžiūrinėjome Džoto freskas, ji buvo daug skaičiusi apie Džoto, rodė, pasakojo, o aš žvelgiau į ją tarsi per savo žinojimo prizmę: gydytojai jai davė pusmetį, daugių daugiausia metus. Vakare sėdėjome vienuolyno sode, ji gurkšnojo vyną. Mūsų pokalbis visą laiką nutrūkdavo, nes ji laikas nuo laiko nueidavo prie vyno automato, kurį vienuolės pastatė fojė. Tai man priminė, kaip vaikystėje bėgiojau prie automato, pripilančio karšto šokolado, - jis buvo stotyje, kur atostogavau vasarą: rugpjūtis, sekmadienis, o mes važiuojame namo su krepšiais, pilnais medetkų ir obuolių. Spėju, kad net pasakiau jai apie tai: oranžinių medetkų puokštės nevalingai iškyla prieš mano akis, kai prisimenu apie tą pokalbį, apie tai, kaip ji bėgiojo prie vyno automato, ir apie tai, kaip vyno atnešti siuntė mane, kai pati jau netvirtai stovėjo ant kojų. Prisimenu smerkiančius vienuolių žvilgsnius, kai vėl ir vėl grįždavau prie automato ir rausiausi kišenėse, ieškodama smulkių. Ji lankėsi pas kelis gydytojus, skųsdamasi skausmu krūtinėje. Vienas gydytojas pasakė, kad tai užsisenėjęs peršalimas ir tereikia palaukti. Kitas, išklausęs jos nusiskundimus apie staigius dusulio priepuolius, pranešė, kad jos amžiaus moterų paniška baimė yra normalus reiškinys. O trečias skausmai niekaip nepraėjo ir ji nusprendė kreiptis dar pas vieną gydytoją trečias nusiuntė ją persišviesti ir nuotrauka parodė užsisenėjusį plaučių vėžį. Jau po dviejų dienų jai skyrė spindulinės terapijos kursą. Dabar, tarpe tarp seansų, ji atvažiavo čia. Ko ji nori? Ar tiki tuo, kad Asyžius jai padės? Po pusmečio ji, greičiausia, apie tai jau nesvarstys. Bet ar ji turi kitą išeitį? Ji apsilankė Asyžiuje, perėjo gimtuoju šv. Pranciškaus kraštu, tad koks skirtumas, kuo ji tiki iš tikrųjų? Ji tiesiog pamatė šias vietas, ji meldėsi. Ar ne todėl mane ji patraukė? Ar ne todėl aš prasėdėjau su ja visą naktį, pasakodama apie savo nevaisingumą, apie nesėkmingus nėštumus, apie gydytojus, kalbėjusius man, kad reikia susitaikyti, kad nevaisingumas tai faktas ir reikia jį priimti tokiu, koks yra. Ar ne todėl, kad aš norėjau, kad jos tikėjimas arba, jei norite, netikėjimas, pasirinkimo nebuvimas, visiškas išeities nebuvimas, - kad visa tai, palietę ir mane, kažkaip paveikė ir mano gyvenimą? Ir jei taip, ar nereiškia, kad aš ją išnaudojau? - Melskis Mergelei Marijai! pasakė ji man tą naktį atsisveikindama. Jei kas nors būtų išgirdęs mudvi tada, aš būčiau tik sumišusi nusišypsojusi ir atšovusi
juokeliu, ir, nors mes ir nekalbėjome apie tai, aš žinau, tad tiksliai taip būtų pasielgusi ir ji, nes
ji irgi jautėsi nejaukiai vien pagalvojusi apie maldą. Ir vis tik ji pasakė: Nors tie žodžiai strigo man gerklėje, tačiau aš vis tik ištariau juos ir vėliau tikrai meldžiausi, laikydama, kad tik tiek galiu jai padėti. Kitą rytą po pusryčių mes išsiskyrėme, ji išvažiavo į Romą aplankyti draugės, o aš turėjau likti dar vieną dieną Asyžiuje, o tada lauks ilga kelionė namo. Atsisveikinimas nebuvo visai sklandus: jai išsimagnetino banko kortelė ir reikėjo galvotrūkčiais lėkti į banką, tačiau vis tik spėjome pasikeisti adresais. Grįžusi namo, aš, kaip, tikriausiai, nuspėjote, pastojau. Tai natūralus ir, ko gero, pernelyg logiška mano pasakojimo pabaiga, tačiau nutiko būtent taip. Visi kalbėjo, kad tai neįmanoma, tačiau vaisius gyveno manyje, augo ir vystėsi; ir net gydytojai negalėjo rasti paaiškinimo. Tik ketvirtą mėnesį išdrįsau jai papasakoti apie viską, nusiunčiau atvirutę š Norvegijos šiaurę ir po dviejų savaičių gavau atsakymą. Jai pasidarė blogiau, prasidėjo naujas spindulinės terapijos kursas, pas ją persikėlė sūnus, nes jai darėsi sunku likti vienai, o, be to, ji jau negalėjo susitvarkyti be pašalinės pagalbos: išsekimas ir nuovargis persmelkė kūną iki kaulų, ji netgi sunkiai galėjo skaityti ar klausyti muziką. Ėjo mėnesiai, mano pilvukas augo; ir sausį pagimdžiau mergaitę, per anksti keliomis savaitėmis. Dėl kvėpavimo nepakankamumo ji kurį laiką pagulėjo naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, tačiau greitai pasitasisė ir mus išrašė iš ligoninės. Dažnai prisimindavau savo susitikimą Asyžiuje, ypač pradžioje. Svarsčiau, ar nereiktų parašyti dar vieną atvirutę arba kažkaip priminti apie save ir sužinoti, kaip ji jaučiasi. Tačiau kasdieniniai rūpesčiai užėmė ir kuo toliau, tuo sunkiau buvo ryžtis paskambinti. O jei jos nėra tarp gyvųjų? Vera, mano duktė, augo; išmoko šliaužioti, vaikščioti, kalbėti ir dainuoti. Praėjo du metai nuo tada, kai sėdėjome su ta moterimi vienuolyno sode. Jai buvo likę gyventi ne daugiau nei metus, kartais ją prisimindavau ir net norėjau susisiekti su jos sūnumi, tačiau kaip būčiau prisistačiusi? "Labas, aš susipažinau su tavo motina Asyžiuje, prieš du metus ir noriu sužinoti, ar ji gyva?" Tiesą sakant, aš jos beveik nežinojau, tad ar turėjau teisę aitrinti jam žaizdas? Taigi, ji dingo man. Arba, tikriau, nevisiškai dingo, būdavo, prisimindavau apie mūsų susitikimą, ir tada panorėdavau ką nors apie ją sužinoti. Tačiau susitaikiau su tuo, kad niekada nieko nesužinosiu. Po kelių metų mane pakvietė į konferenciją Norvegijoje, į Tromsę. Tai buvo netikėta, aš truputį jaudinausi, kad turėsiu tiek laiko praleisti be savo Veros. Aerouoste, tik kelios valandos iki reiso, kuriuo turėjau skristi namo, prisiminiau apie savo pažįstamą iš Asyžiaus ir pagalvojau, kad vis tik vertėtų surasti jos numerį telefonų knygoje: Ji gyveno kelios mylios nuo Tromsės. Tai buvo netikėtas proveržis ir aš taip užsidegiau ta idėja, kad mane krėtė drebulys, kai į rankas paėmiau telefonų knygą ir ėmiau jos ieškoti. Radau ją. Buvau labiau nei tikra, kad ji mirusi, tačiau štai knygoje jos vardas, adresas, telefono numeris viskas, kaip mano užrašų knygutėje. "Kaip ilgai žmogus lieka telefonų knygoje po mirties?" galvojau, klausydama ilgų pypsėjimų laukdama, kol kas nors pakels ragelį. Ir štai man atsakė, ir aš iškart pažinau jos balsą autoatsakiklyje: ji diktavo mobilaus telefono numerį jis irgi buvo užrašytas mano užrašų knygutėje. Pasisukiojau laukimo salėje, mane kankino abejonės: ji, galbūt, laukia mirties, ligoninėje. Ir vis tik paskambinau. Ji pati atsiliepė, buvo namuose ir tiesiog negirdėjo skambučio, nes siurbė dulkes. Jautėsi gerai. Aš papasakojau apie Verą, apie antrą kūdikį, kurio laukiausi. Išklausinėjau, kiek galėjau, apie jos ligą. Mums nepavyko susitikti ir, tikriausia, tai tik geriau, juk praėjo tiek metų. Tačiau ji buvo gyva. Dabar tai žinojau. Jos kūnas atlaikė visus negandų antpuolius, o gydytojai tik skėsčiojo rankomis. Ne, netikiu stebuklais. Tikiu, kaip viskas galėjo būti kitaip: ji būtų mirusi, o aš likusi bevaike, tačiau būtų gimę vaikai kokiai nors kitai moteriai. Netikiu galia, kuri paverčia mus išrinktaisiais arba atstumtaisiais. Tačiau stebuklai vis tik būna. Niekas to nesitikėjo, tačiau tai nutiko. Ir todėl privalau apie tai papasakoti. Žinau dar vienos moters istoriją ir manau, jai čia tinkama vieta. Nutiko tai gimdymo namuose per tas pačias dvi savaites, kai Vera gulėjo intensyvios terapijos skyriuje. Metas buvo sunkus: prisimenu prietaisų švilpimą, pranešantį apie pulso kritimą ar kvėpavimo užlaikymą, prisimenu pasimetusius tėvus ir smulkučius kūdikius su respiratoriais. Neprisimenu, kada labiausia nerimavau, nors dabar supranta, kaip tai buvo naivu. Tačiau daugelis kūdikių buvo smulkesni už Verą ir jų savijauta buvo gerokai blogesnė. Tarp tėvų galiojo nerašyta taisyklė: nežvilgčioti į lopšius, tačiau aš vis tik ją laužiau, labai sunku buvo jos nesulaužyti. Kūdikiai buvo nepaprastai smulkučiai, kiekvienas gramas įskaičiuotas, jie atrodė kaip čiupnutės lėlės. Į mane žvelgė skersai; dabar, prabėgus tiek laiko, aš suprantu, kad mūsų skyriuje viešpatavo savotiška hierarchija; ir Vera kitoms motinoms atrodė visai sveikas kūdikis su diedeliu svoriu visi 3 kg 200 g. Su kitomis mamytėmis susitikdavau specialiame kambaryje. Joje buvo keletas kėdžių, 4 elektriniai pieno nusiurbėjai ir radijo aparatas, skleidžiantis raminančias melodijas, - čia mes nusiurbdavome pieną mažyliams. Nors Vera buvo pakankamai didelė, ji turėjo problemų su žindimu, todėl ją maitino per specialų zondą, kaip ir kitus mažylius, gimusius anksčiau laiko. Tas kambarys buvo laisva zona, į kurią buvo galima pasitraukti nuo prietaisų, lašelinių, nesveikų vaikų, diagnozių ir vaistų, kurių pavadinimus kalėme nieko nesuprasdamos. Skyriuje privalėjom patikėti vaikus gydytojams ir slaugėms, o šitame kambaryje kažką darėme pačios: ruošėme maistą savo mažyliams. Kambaryje buvo karšta, buvo laikoma, kad tai padeda pieno gaminimui, ir mes ten kankinomės tvankumoje tyliai skambant muzikai ir zirziant elektriniams pieno nusiurbėjams. Ji turėjo daug pieno. Tai buvo pirmas dalykas, kuris krito į akis. Mes atkreipėme dėmesį ne į jos krūtinės dydį, o į tai, kokiu greičiu prisipildydavo nusiurbėjo buteliukai: jai pakako 5 min., kad juos pripildytų iki viršaus, tačiau po to ji dažnokai pasilikdavo kambaryje. Man ji nepatiko pernelyg plepi, visąlaik pasakojo apie baisius nutikimus ligoninėje, apie naujagimius, kuriuos paskubomis krikštijo, suprasdami, kad mažyliams neskirta gyventi, apie tai, kurią savaitę pas vaisių gali išsivystyti centrinės nervų sistemos patologija, apie sudėtingas širdies operacijas: visa tai tapo jo gyvenimo esme, juk jos sūnaus padėtis buvo labai sunki ir ji jau ne vieną mėnesį praleido ligoninėje. Tačiau aš vis tiek suirzdavau, stengiausi nesusitikti su ja, nustačiau laiką, kada ji eina nutraukti pieno ir rinkausi kitą laiką. Tačiau kartą antros savaitės pabaigoje apsirikau: viskas nutiko vakare, kambaryje likome tik mes, o likusios, atrodo, jau sugulė ar išsivažinėjo į namus. O ji, kaip įprasta, kalbėjo ir kalbėjo. Nėštumas jai buvo visiškai netikėtas. Pastojo atsitiktinai. Pagyvenusi su draugu kelis mėnesius, staiga pajuto kažką negera. Visai neseniai ji buvo gavusi darbą, apie kurį senai svajojo. Kai tik nėštumas buvo patvirtintas, ji iškart ryžosi abortui jai su draugu tai buvo natūralu, juk abu buvo jauni ir jie turės dar daug šansų. Operacija nebuvo skausminga ir jau kitą dieną ji grįžo į darbą gyvenimas tekėjo savo vaga. Po dviejų su puse mėnesio ją ėmė kamuoti pilvo skausmai; ir ji atgulė į ligoninę. Apžiūrėjęs, gydytojas išrideno ultragarso aparatą; kai daviklis šliaužė jos pilvu, ji prisimerkė: monitoriuje nenorėjo matyti nuosavą gyvenimą. Baigęs apžiūrą, gydytojas paprašė prisėsti ant kėdės. Jis pavartė žurnalą, išsiaiškino, kad abortą darė kitas gydytojas, pakosčiojo ir pareiškė, kad aptiko vaisių maždaug 19 savaičių. Visa tai buvo galima paaiškinti tik tuo, kad viduje buvo du apvaisinti kiaušinėliai, o gydytoja, daręs abortą, pašalino tik vieną. Niekada nemačiau nieko panašaus, - pridūrė jis. Aišku, ji buvo sukrėsta naujienos, kad buvo jau 5 mėn. nėščia ir neįtarė apie tai; pradžioje nerado sau vietos nuo minties, kaip likimas ją apvijo aplink pirštą. Tada ėmė apie tai visiems pasakoti: draugui, tėvams, bendradarbiams. Viršininkas supyko, palaikęs, kad ji specialiai nuslėpė nėštumą. Po 5 savaičių pasaulį išvydo berniukas, 34 savaitę. Ji vos vos susitaikė su mintimi, kad laukiasi, o jis ėmė ir gimė. Ir štai dabar ji gyvena gimdymo namuose. Ji buvo viena iš tų nedaugelio, kuri niekada neišvažiavo namo, o naudojosi šeimynine palata, kur galima buvo nusnausti pora valandikių prasėdėjus greta vaikiuko ištisą dieną ir vos ne visą naktį. Nežinau, kas buvo su ja vėliau, tačiau iš kažko girdėjau, kad tarsi po kelių mėnesių ji grįžo namo su sūnumi; ir jam dabar jau geriau. Tiksliai sužinoti negalėjau, nes gimdymo namai tokios informacijos nesuteikia. Tačiau aš vis tik tikiuosi, kad vieną gražią dieną juos sutiksiu. Berniukui jau turėtų būti dešimt metų. Panašiai, kaip ir Verai. Papildomi skaitiniai: |