Belsučlitas – baltarusių šiuolaikinė literatūra. Vartiklis

Belsučlitas - tai santrumpa baltarusių šiuolaikinei literatūrai (sučasnaja - šiuolaikinė). Ir šiuo metu joje konkuruoja dvi kūrybinės sąjungos – rašančių rusų kalba ir rašančių baltarusių. Ir jos nusitaikusios į skirtingus skaitytojus.

Tik kaip sakė Jurijus Stankevičius¹⁾, 19 a. kiekviena guvernantė mokėjo groti fortepijonu, tačiau vargu ar ji pretendavo vadintis muzike ar kompozitore. Tai kodėl dabar bet kurie paskelbę savo mintis, pastebėjimus, prisiminimus save laiko rašytojais?! Andrus Horvatas: Gimtasis Prudokas

Žurnalistikos fakulteto absolventas Andrius Horvatas²⁾ (g. 1983 m.) kiek paieškojo savęs sostinėje, išbandė įvairius darbus ir galiausiai persikėlė į užkampyje, prie pačios sienos su Ukraina, esančią senelių sodybą. Neįmantrios pastabos „Veidaknygėje“ apie kasdienius kaimo rūpesčius – kaip tvarkytis darže, kaip pamelžti ožką, kaip nesušalti žiemą, pokalbiai su kaimynais ir apmąstymai apie “aš” paieškas – pasirodė esą artimos daugeliui. Jo melancholiškos kronikos apie kaimo gyvenimo reikalus sudarė dienoraštinės knygos „Gimtasis Prudokas“ (Radziva Prudok, 2016) pagrindą. Knygoje pateikta nedidelis kiekis fotoiliustracijų.

Ir tai atnešė sėkmę; nuoširdus šiuolaikinio downshifter‘io pasakojimas buvo pastatytas sostinės teatro scenoje; teatro, kuriame naujai iškeptas rašytojas kadaise dirbo kiemsargiu. Sėkmės bangos nešamas Andrius išleido antrąją knygą „Premjera“ (2018), apie „Gimtojo Prudoko“ premjerą. Vis tik ji iki pirmosios lygio nepritempė – buvęs pirmosios knygos nuoširdumas, natūralumas „Premjeroje“ pakvimpa dirbtinumu, manieringumu ir atviru literatūriniu pasikartojimu.

Vladimiras Rabinovičius³⁾ jau senai gyvena anapus Atlanto. Ir visas, prie ko jis prisiliečia, tampa pasakojimu – šmaikščiu, paradoksaliu, užkabinančiu. O jis 9-me dešimtm. praėjo kalėjimo mokyklą su bausmėmis „chemija“ už tai, kas po dešimties metų tapo legaliu verslu; dar padirbėjo sanitaru „psichuškėje“ ir buvo (pagal feljetoną populiariausiame Baltarusijos laikraštyje) „auksinio jaunimo“ atstovu.

Jo apsakymuose „užgriebia“ 9-ojo dešimtm. Minskas – toks, kokį prisimena daugelis: kavinė Troickoje, kur „tūsinosi“ žurnalistai ir kiti menininkai, daug gražių merginų, savilaida. Darbas gelbėtoju – iš štai jums ciklas apie undines; metai darbo sanitaru – ir čia ironiški pasakojimai apie gydytojus-psichiatrus, sąmonės lygiu neatskiriamu nuo jų pacientų.

2020 m. pasirodė Liudmilos Rubliovskos⁴⁾ 6-oji knyga apie vargšo šlėktos ir Polocko mokslininko nuotykius „Prantišo Vyrvičo, mokslininko ir šnipo, avantiūros”. Jo veiksmas vyksta 18 a. ir ne tik Baltarusijos, bet ir Rusijos bei Europos šalių teritorijose. Joje primenama baltarusių žemių istorija, apmąstomi to laikmečio įvykiai, jungiant išmonę ir faktus. Ir visa tai parašyta paprasta kalba. Pradžioje ji planavo trilogiją, tačiau „tauta“ reikalavo tęsinio. Ir dar ekranizacijos, kuri ir buvo atlikta pagal jos scenarijų. Tačiau metai ne kinui buvo, filmas nenuaidėjo, užtat knyga tebeturi paklausą.

O jos mokinės, jaunosios Zaraslavos Kaminskajos⁵⁾ pirmoji knyga „Undinių šauksmas“ buvo pagerbta premija „Debiutas“. O jos „Kalėdų stalas“ parodo, kad ji visai subrendusi rašytoja. Trumpi apsakymai apie tai, ką ir kaip gamino senelė, prisimenant alkaną vaikystę per okupaciją, kai tėvas važiuoja pas dukrą į studentų bendrabutį už 350 km tam, kad išvirtų barščių. Ir kišenėje veža du svogūnus (o jei jų nebus virtuvėje!?). Ir kiek rūpesčio, nerimo dėl savo vaikų mamos žodžiuose telefonu: „Ką šiandien valgei, dukrele?“. Visa tai visai ne mergaitiškai trumpai, tiksliai ir „pataiko į nervą“.

Aliona Brava⁶⁾ jau daugelį metų priklauso šiuolaikinės baltarusių literatūros aukščiausiajai lygai. Pasaulį sparčiai užkovoja moterys. Ir jei 19 a. romanų veikėjai buvo vyrai, o ponios – antraeilėse rolėse (mylimųjų, pamestųjų ir pan.), tai dabar pirmame gyvenimo ir literatūros plane – moteris su savo problemomis, teisėmis ir troškimais.

Alionos knygose nėra saldokų meilės istorijų, moteriškų detektyvų saviironijos ir pasakiškų siužetų apie šiuolaikines pelenes. Jos proza – kaip kartus vaistas: moters problemas ji preparuoja iš dalies su tam tikru tyrinėtojos nusišalinimu, be užuojautos ir gailesčio. Jos herojė visad šiek viena jūsų – sudėtinga pati sau, auka, kaustoma visuomenės ir aplinkybių sąlygų ir sąlygotumų. Ji tai vadina „Sodomos obelies“ vaisiu: ryškiu ir gražiu viduje, tačiau tuščiu iš išorės. Pasakojimas apie TV vedėją Ingą Kurodym – apie slegiančią provincialią atmosferą, apie tai, kad būtų „ne blogiau nei pas žmones“ – tai asmenybes paverčia eiliniais „visuomeniniais vienetais“. Ir tikėtina, kad „Sodomos obelis“ turės tęsinį.

Šneka, kad tą knygą Andrejus Fedarenka⁷⁾ parašė vos ne susiginčijęs. Tai šiuolaikinis trileris, į kurį neri iš pat pradžių – „Metro žetonas“. Daug baimių, fobijų, viskas vyksta tamsoje.

Jau minėto J. Stankevičiaus skaitytojas – jaunimas, nors jis rašo ne apie paauglius ir, bendrai, ne jiems. Brutali literatūra, kurioje yra vietos ir žygdarbiui, tačiau nėra išdavystei; kur yra garbė, žmogaus vertė, nacionali savimonė. Anot jo, Baltarusija – kur Vakarai susiduria su Rytais. Ir tai iššūkis teritorijai ir joje gyvenantiems. Jo veikėjai – 20 a. V. Korotkevičiaus⁸⁾ veikėjų tiesioginiai palikuonys. Jų jėga – tiesoje, tuose vidiniuose įsitikinimuose, padedančiuose nepasiduoti klaidingoms pagundoms, kuriomis toks dosnus gyvenimas. Jo veikėjai tarsi laikosi devizo: „Daryk, ką reikia, ir bus, kas bus“.

O tarp jaunimo populiariausia ko gero Viktoro Martinovičiaus⁹⁾ „Kalba“ (Mova, 2014), išleista rusų kalba. Ji kaitina kraują neišlavintam skaitytojui, dar nesusipažinusio su V. Pelevinu, V. Sorokinu ir V. Kazakovu. Veiksmo vieta – Minskas, 4741 m. pagal kinų kalendorių, bendra Kinijos ir Rusijos valstybė. Taigi, antiutopija ir kaip baisu gyventi be vilties. Tik štai autoriui nesiseka išvengti pasikartojimų.

Publikacijos Iliustracija: Gimtasis Prudokas

Andrius Horvatas. Dienoraštis „Gimtasis Prudokas“

- Sūneli, tu parašei knygą?
- Aha, „Gimtasis Prudokas“.
- O šaunuolis! Eikš čia, mano balandėli, sėsk čia kur švaru. Čia švaru. Nebijok, aš čia batoną valgiau. O apie ką knyga?
- Kaip pradžioje dirbau kiemsargiu Kupalos teatre. Tada atvažiavau į senelio namus Prudoke.
- Aš tai žinau! Ar sėdėt nekieta? Ant lovos užpakaliui. Tai knyga apie ką?
- Apie tai, kaip gyvenau apgriuvusiame name, miegojau kamaroje, o ten vos plius aštuoni. Dar rašiau, kaip ėjau per Prudoką su pienu, o šuo “Rrrr”. O šeimininkas sakė: „Negali būti, a6 pats“. Ir džiaugiausi, kad gera būti savimi pačiu. Tai knyga apie senelį Ganušą ir Romo budelį. Apie vabalus rūsyje, tetą ant dviračio, kolūkio melžėją ir Autiuko merginas. Apie tai, kad Minske žmonės eina maudytis ir neleidžia atjungti pakrovėjo, o Priudoke sako „E“? – „E“.
- Tai tavo linksma knyga?
- Ir baisi. Dar apie Prudoko čupakabrą.
- Ach tu! Eik tu! Galvojau, kad parašei kažką rimtą ir net lovą po užpakaliu daviau! Viskas, nekvaršink man galvos!
- Ne, tai apie rimtus daykus. Apie vienatvę ir mirtį. Apie ieškojimus ir kelią namo.
- O ko iš manes nori?
- Kad knygą perskaitytumėte.
- O apie Marusią Zaičikovą ten bus?
- Bus.
- Gerai, aš nupirksiu. O dabar eik iš čia. Aš batoną valgau.

V. Rabinovičius. Banaliosios erudicijos požiūriu, 2021

Kažkaip su ja pradėjome aiškintis santykius ir ji staiga netikėtai ir sako:
- Banaliosios erudicijos požiūriu mes negalime ignoruoti paradoksalių emocijų tendencijų…

Tada ir susimąsčiau, kame čia kampas. Tu ką, galvoji, kad aš beraštis?! Aš vidurinę baigiau ir armijoje priešlėktuvinės gynybos padalinyje tarnavau; ten irgi kažko moko. Ir knygas mėgstu skaityti. Jei trumpiau, tai nutylėjau, tačiau įsiminiau. Santykiai kaip ir liko ankstesni, tačiau ginčuose pradėjau jau nusileisti, Susimąsčiau, iš kur ji visa tai ima, juk negali pati išmąstyti. Tada pastebėjau pas ją paprastą melsvą liniuotą sąsiuvinį. Matau, ji ten kažką paskaito, lūpas judina. Aš tą sąsiuvinį paslapčia atverčiau, o ten tarp Asadovo¹⁰⁾ eilėraščių ir dainų tekstų dar ir tokie dalykėliai užrašyti:
„Banaliosios erudicijos požiūriu mūsų konsensusas jokiais būdais netelpa į mūsų rėmus, nes ne kiekvienas sveikai mąstantis individumas gali totaliai ignoruoti paradoksalių emocijų tendencijas, esančias betarpiškame sąryšyje su bendru absoliutaus nulinio ciklo šalutinių integruojančių formų priklausomybių daugkartinio pasikartojimo reiškiniu vedančiu į kvantizaciją...“

Ilgus tris puslapius ji viso to nesuprasdama mokosi mintinai. Tai bent merginos charakteris!

¹⁾ Jurijus Stankevičius (g. 1945 m.) – baltarusių prozininkas, dramaturgas, tremtinio sūnus. Baigė BGU žurnalistiką. Apsigyveno Minske, dirbo žurnaluose. Literatūrine veikla užsiima nuo 1988 m. Žymiausios jo knygos: „Mėgti naktį – žiurkių teisė“ (2000), „Milijardas smūgių“ (2008), „Dėlė“ (2010) ir kt. Daugelyje savo kūrinių atskleidžia apokaliptinį ateities tikrovės vaizdą, paliečia ir nacionalines temas; dažnai sukelia ginčus, užsipuolimus ir kaltinimus pernelyg atviromis sekso scenomis, ksenofobija, rasizmu ir pan.

²⁾ Andrius Horvatas (g. 1983 m.) – baltarusių žurnalistas ir rašytojas. Baigė BGU žuenalistikos fakultetą (2006). 2015 m. persikėlė į gimtąjį Prudoką Polesėje. Nuo 2014 m. trejus metus rašė „Gimtąjį Prudoką“ (2016). 2020 m. jis, kartu su kitais, nusipirko Horvatovo dvarą Narovlėje, ant Pripetės kranto – kaip jis sako, nors skambesys su jo pavarde panašus, jis nėra tiesioginis jo buvusių savininkų palikuonis.

³⁾ Vladimiras Rabinovičius (g. 1950 m.) – baltarusių rašytojas. Gimė Minske, dirbo įvairius darbus, 1980 m. sėdėjo kalėjime. 1987 m. emigravo į JAV; Niujorke dirbo taksistu. Rašė nuo vaikystės, leido savilaida, tačiau viešintis pradėjo tik „Veidaknygėje“ (2013 m.). Jo trumpų apsakymų knyga „Virvele bėga“ (2019) iš esmės yra „postai“ – iš čia jų lakoniškumas ir aforistiškumas, siužetų įvairovė...

⁴⁾ Liudmila Rubliovska (g/ 1965 m.) – baltarusių rašytoja, poetė, žurnalistė, kritikė. Pirmąjį eilėraštį paskelbė 1983 m. Dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. 2003-20 m. kultūros skyriaus apžvalgininkė laikraštyje „Baltarusija šiandien“. Rašo istoriškai centristinius kūrinius: „Užmirštų kapų auksas“ (2005) vyksmas vyksta K. Kalinausko sukilimo laikais, „Paskutinio imperatoriaus žiedo“ (2005) herojė bando atsekti savo giminės tragišką ir herojišką istoriją. Viktoras Martinovičius: Mova

Eilėraščių rinkiniai „Senų laiptų laipteliai“ (1990), „Mėnulio šviesos pilis“ (1992) ir kt.

⁵⁾ Zaraslavos Kaminskaja (g. 1985 m.) – baltarusių rašytoja, debiutavusi „Undinių šauksmu“ (2018) apie Eleną Kiš, dailininkę-keliautoją, gaminusią kilimus pagal pasakų siužetais. Baigė BGU žurnalistiką, dirba reklamos srityje.

⁶⁾ Aliona Brava (g. 1966 m.) – baltarusių rašytoja, žurnalistė. Baigė BGU žurnalistikos fakultetą. 1990-2016 m. dirbo laikraštyje „Vienybė“, nuo 2019 m žurnalo „Alesia“ redaktorė. Nors rašyti pradėjo dar mokykloje (aišku, eilėraščius), išgarsėjo pradėjusi publikuotis „storuose“ žurnaluose. Jos proza pasižymi intelektualumu, psichologiškumu, įsiskverbiant į giliausias žmogaus sielos kertes. Prie poezijos grįžo vėliau – ir išleido rinkinį „Ištakų gelmėje“ (2002). Pirmoji poezijos knyga „Komendanto valanda kregždutėms“ (2004). Gerai įvertintas jos romanas „Sodomos obelis“ (2019).

⁷⁾ Andrejus Fedarenka (g. 1964 m.) – baltarusių prozininkas, šachmatininkas. Dirbo laikraščiuose ir žurnaluose. Publikuojasi nuo 1987 m. Apysakoje „Kaime“ (1995) filosofiškai apmąsto Baltarusijos ir baltarusių likimą. Rašo ir apsakymus vaikams bei jaunimui („Afganų dėžutė“ (2002) ir kt.). Jo kūrybai būdinga psichologinė analizė, humanistinis požiūris į žmogų, meninis sąlygotumas, emocionalumas, išpažintis...

⁸⁾ Uladzimiras Korotkevičius (1930-1984) – baltarusių rašytojas romantikas, publicistas, poetas, dramaturgas ir vertėjas. Pirmasis baltarusių rašytojas rašęs istorinio detektyvo žanre. Žinomiausi kūriniai: apysakos „Karaliaus Stacho laukinė medžioklė“ (1964, su mistikos elementais), „Žila legenda“ (1961); romanai „Kristus nusileido Gardine“ (1972), „Juodoji Olšanskio pilis“ (1979) ir kt.

⁹⁾ Viktoras Martinovičius (g. 1977 m.) – baltarusių rašytojas, žurnalistas, meno kritikas. Gimė Ašmenoje, esančioje prie Lietuvos sienos, kur gyvena daug lietuvių. Baigė BGU žurnalistiką (1999) ir aspirantūrą (2002), o Vilniaus Dailės akademijoje apsigynė daktaro disertaciją. Šiuo metu dėsto Europos humanitariniame un-te. Pirmasis romanas – „Paranoja“ (2009) rusų kalba, kurį paradavinti tariamai buvo draudžiama. Kiti romanai: „Šaltas rojus“ (2011; pirmasis baltarusių kūrinys platinamas tik elektroniniu formatu), „Sphagnum“ (2013), „Mova“ (Kalba, 2014) – lingvistinis fantastinis trileris, „Naktis“ (2018) apie futuristinį Minską, kuriame prasideda nesibaigianti naktis ir kt.

¹⁰⁾ Eduardas Asadovas (1923-2004) – armėnų kilmės tarybinis poetas, prozininkas. Eilėraščius rašė nuo vaikystės. Po karo Maskvoje baigė Literatūros inst-tą (1951) ir paskelbė pirmąjį eilėraščių rinkinį „Šviesus kelias“. Dirbo žurnaluose ir leidyklose. Be lyriškų eilėraščių rašė ir apsakymus, esė. Populiarumo viršūnę pasiekė 8-me dešimtm. Išleido 47 knygas, tačiau literatūriniuose sluoksniuose nebuvo pripažintas, nes laikyta, kad jo eilės tėra „rimuoti tekstai plebėjams“.