Vilimantas Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Tuoj išeisiu iš pušynėlio ir atsisėsiu ant upelio kranto. Kai sėdi lygioje vietoje ir visi įprasti daiktai toli, pasidaro geriau. Negirdi įkyrėjusių balsų ir garsų: likęs vienas jautiesi pačiu savimi.
Štai ir upė, kuri kažką kužda nakties tyloje, bet aš nesuprantu jos kalbos. Paeinu kiek pakrante ir pastebiu tamsų kupstelį. Akmuo. Prisiartinęs sėdu ant jo lygaus paviršiaus.
- Julė nesėdėjo ant šio akmens, - išgirstu savo balsą.
Nakties tyloje žodžiai atrodo labai ryškūs ir skambūs. Aš jau daug kartų kalbėjau šitaip vėjui ir medžiams, ir žvaigždėms, bet tik dabar pagalvojau, ar tai galima sveikam normaliam žmogui. Bet kas čia blogo, kad žmogus kartais kalba garsiai vienas?
Jule, ar tu girdi mane?
Atlošiu galvą? Žvaigždės... Didelės ir mažos, gelsvos ir žydros. Kažkur už nugaros turėtų būti mėnulis. Bet mėnulio man nereikia; jame jau įspausti žmogaus pėdsakai. Mėnulyje nėra panašių į mus. O žvaigždės? Kažkam prasitariau, kad norėčiau gyventi tarp žvaigždžių. Tada į viską žiūrėčiau iš taip toli... O gal žvaigždės tik dėl to ir vilioja mane?
Kai kas sako, kad niekas neturi savo žvaigždės. Man nusispjaut, ką kiti kalba. Kai žiūru į dangų, žvaigždės mano. Mano todėl, kad padeda atsakyti į sudėtingiausius klausimus, kad žino mano skaudžiausias ir slapčiausias mintis. Tiesa, dabar jau turiu kitą altorių, prieš kurį išpažįstu save, - popierių. Bet didžiausias, ištikimiausias mano minčių sargas žvaigždės.
Kasdien susitinku su žmonėmis ir žiūriu jiems į veidus, ir kalbu, ir mąstau. Kai kuriems jų radau vietą savyje. Tokių nedaug. Bet jie man kaip žvaigždės tik daug ryškesni. Tarp tų žmonių esi ir tu, Jule. Nė pats nežinau, kada tave pastebėjau, bet pradžioje žiūrėjau į tave, kaip kiškutis į medžiotoją; labai nedrąsiai sekiau tavo akis. Bet neilgai slapčiausi. Pastebėdavau, kad ir tu į mane žiūri. Po kiekvienos tokios akių kalbos galvodavai apie tave. Ir greit užmiršdavau. Gali pykti, kad aš toks nepastovus, kad žiūri dar į kelis veidus, bet mergaičių yra daug ir ne viena man patinka kaip ir tu, Jule.
Tikrai, aš labai daug plepu. Bet tai mano silpnybė, atleisk man. Greitai imsiu tikėti, kad manyje gyvena visai nuo manęs nepriklausoma jėga. Aš bejėgis prieš jos norus. Ir kalbu dažnai ne aš.
Pusė dangaus užsitraukė juodu, nepermatomu šydu. Greit debesys visai uždengs žvaigždes. Tada reikės
palikti šį upės krantą, kur kartais tyliai pliaukšteli kokia apsnūdusi žuvis. Tyliai lingavo meldai lyg kokia
karpyta tvora. Tik dešinėje jų nebuvo, ir kitapus upės stovinčio pastato langų šviesa krito į vandenį; tas geltonas takas rėmėsi į krantą.
Aš labai bijojau ir vengiau susitikti akis į akį, bet tu atėjai. Ėjai pati nežinodama pas ką o atėjai pas svajotoją, viską mauojantį žvaigždžių nuotoliu. Tu pirmoji panorai gražinti mane į žemę, bet gyvenimui tarp žmonių reikia pasiruošti. Norėjai, kad aš, tebebūdamas kūdikiu, spėčiau žengti kartu su suaugusiais. Tu nepažinojai manęs. Nežinojai, kad sutikai kūdikį, besišypsantį kiekvienam, kas jį sužavi. Tu daug ko nežinojai ir dėl to esu kaltas aš...
Pakelta galva įskausta ir, nori nenori, reikia atsipalaiduoti. Nuleidžiu ją ir grįžtu į žemę. Akys nukrypsta į akmenį.
Nenorėčiau pasilikti ant šio akmens, kada aplink per kokius dešimtį metrų tyvuliuoja vanduo. Kaip šiemet pavasarį... Iš karto pasirodė visai paprasta akmuo, apsemtas vandens. Bet paskui pamačiau kažką didingo šiame gamtos tvariny. Prisimenu, tada jau kalbėjausi su savimi garsiai. Žiūrėjau nuo kranto į akmenį ir sakiau žodžius, gražius žodžius. Tada dar visur ieškojau gražių žodžių. Gal nuo to pavasario ir pamėgau šį akmenį. Bet sėdėti ant jo, kai aplink avanduo... Laukti, kol nuslūhs? Bet tai absurdiška! Vienintelis ir teisingiausias kelias susiimti su šituo šaltu ir apgaulingu priešu. Bet kokios grumtynės ir jose gautos žaizdos kur kas geriau negu nežinia...
O aš? Su kuo kovoju aš? Sutikęs Julę, troškau visą laiką ją matyti. Jinai atėjo, ir aš išsigandau jos artumo. Julei viską reikia matyti ir jausti iš arti, ji nori paprasčiausios žmogiškos šilumos. O mane tai gąsdina. Gal aš nukritau iš kokios žvaigždės ir negaliu kaip žmonės regėti grožio iš arti? Bar ar aš kaltas, kad tas grožis paliestas nublanksta...
Aš draugauju su žvaigždėmis, su akmeniu, ir norėčiau draugauti su žmonėmis, bet man nesiseka. Gal todėl, kad taip greit pamatau juos menkus, negražius iš arti. Man dar reikia mokytis nebijoti šito. Gal užsimerkti? Ne, šitaip prarasčiau save.
Vėl užverčiu galvą. Žvaigždžių beveik nebematyti, jas uždengė debesys, bet man jų ir nebereikia. Per daug apie jas šiandien galvojau. Rytoj, galbūt, vėl bus gera žiūrėti į jas.
Šią naktį atėjau pakalbėti sy tavimi, Jule. Tik su tavim žvaigždės palauks. Prisimeni, kaip aš šypsojausi, kada tu atėjai? Bet aš daugeliui taip šypsausi, tai mano bėda. Tu troškai tik paprasčiausio draugiškumo, bet juk tai šitiek daug.
Jule, dabar aš jaučiu tavo plaukų kvapą. Švelnių ir šviesių plaukų. Glostau juos. Raitau šviesias bangeles ant piršto ir žiūriu į tavo juokingai smailią nosytę. Nekalbame. Ir visą laiką mes mažai kalbėjomės. Tų tylos minučių metu sėdėjau šalia, bet buvau nuo tavęs taip toli. Prisimindavau veidus, matytus tada, kai dar neturėjau keturiolikos. Tada su niekuo nebuvome ypatingi draugai ir nesakėm, kad mes reikalingi viens kitam; buvome vaikai. Susitikdavom ir išsiskirdavom. Bet tuos veidus prisimenu iki šiol, žinoma, ne visus kiti veidai ir vaizdai seniai nublanko. Bet išlikusius saugau savy. Norėčiau, kad ir tu, Jule, liktum šalia jų. Ilgam.
Pajudinau nutirpusias kojas, kurias palengva ėmiau judinti. Šaltis skaudžiais siūlais vyniojosi man apie kūną. Danguje nė vienos žvaigždės. Laikas grįžti...
Jule, tu vis dar klausais manęs? Žinau, kad klausaisi. Kol mes susitikinėjome, tau buvo labai sunku išpešti iš manęs kokį žodį, bet dabar aš kalbu. Šį kartą ne žvaigždėms, tikrai. Aš pasakiau tau, kad mums neverta susitikti, kad aš nemoku bendrauti su žmonėmis. Turėjai mane suprasti; maniau, kad taip ir buvo. Nesakau, kad išprotėjau, bet kur matyta, kad žmogus į viską žiūrėtų ir su visais bendrautų iš žvaigždžių. Bet kitaip ar galėtų anie veidai tiek ilgai gyventi many? Tikrai džiaugiuosi, kad dar vaikas jau turėjau draugų, kurie ir šiandien moko mane nemeluoti. Jeigu visų šių susitikimų nebūtų buvę? Ar galėčiau tada kokį pavasarį atsistoti ant šito akmens ir susigrumti su vandeniu? Ar galėčiau pasiekti žvaigždes, trokšdamas tapti visai kitokiu su visom žmogiškom silpnybėm, bet mokančiu atleisti ir suprasti.
Tuoj reikės skirtis, Jule... Paprastai ir tyliai, kaip ir susitikome. Bet jau nebebus to keisto dirbtinumo, kuris taip keitė mus. Ir labai norisi prisiminti, kas tarp mūsų buvo gražiausia. Ar atsimeni, kaip mes kūrėme pasaulį?
Norėčiau, kad šiandien nieko nebūtų. Tik tu.
Jei būčiau aš, tai po kojomis bus žemė.
Jei bus žemė, ant jos augs gėlės.
Bet gėlėms reikia vandens.
O jeigu jo nėra?
Tada nebus ir gėlių.
Ir žemės...
Ir manęs...
Tai visas mūsų pasaulis. Čia jis yra, čia jo nėra. Kaip viskas paprasta, ar ne, Jule? Bet jeigu mes vėl susitiktume, pasaulį kurtume iš žvaigždžių. Ir jame visiems užtektų vietos. Tik jos labai toli. Labai labai toli, Jule...
Jau tikrai laikas miegoti, pagalvoju. Atsistoju ir atsisuku į pušynėlį, už kurio šviečia langai. Ten gyvena žmonės; man reikia pas juos.
Papildomi skaitiniai:
Jūra ir žarijos
Žvaigždžių sporos
Riiti Jokomicu: Musė
B. Breiteig. Stokholmas
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Ženklo savarankiškumo doktrina
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
P.R. Liubertaitė. Dūžtantys miražai
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
M. Holidėjus. John Street, 108
Pasimetusios merginos memuarai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Visa tiesa apie Duras
Literatūriniai skaitiniai
Poetinės vizijos
Fuko švytuoklė
Vartiklis