Ar Mirjamos „nusikaltimas“ proporcingas bausmei?  

Skaičių knygos 12-me skyriuje pateikiama Mirjamos1) ir jos nubaudimo už kalbas prieš Mozę istorija:
Jiems esant Hazeretuose, Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo žmonos kušitės. ... Viešpats tai išgirdo. ... pašaukė Mozę, Aaroną ir Mirjamą: ‚Ateikite visi trys prie Susitikimo palapinės‘. Jiems atėjus, Viešpats nusileido debesies stulpe, sustojo prie Padangtės angos ir sušuko: ‚Aaronai ir Mirjama!’ Kai jiedu prisiartino, jis tarė: ‚... Kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?‘ Vis dar pykčio ant jų apimtas, Viešpats nuėjo.
Debesiui nuo Padangtės pasitraukus Mirjama stovėjo balta kaip sniegas – rapsuota. Kai Aaronas atsisuko į Mirjamą ir pamatė, kad ji susirgusi raupais, [kreipėsi į Mozę, kad neleistų jai ‚tapti tarsi negyvu gemalu‘. O tasai šaukėsi Viešpaties]: ‚O Dieve, išgydyk ją!‘ Bet Viešpats atsakė Mozei: ‚Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi gėdytis 7 dienas? Tebūna ji uždaryta už stovyklos 7 dienas. Tik tada ji galės būti sugražinta atgal...‘

Tikroji Mirjamos ginčo su broliu Moze priežastis buvo jos pavydas; ji pavydėjo Mozei jo aukštesnės padėties santykyje su Dievu. Kušitė Mozės žmona [tikriausiai, tai buvo Zipora, kuri buvo midjanietė] buvo tik ginčo pretekstas. Aaronas tik pasyviai sekė sesers maištą prieš Mozę. Už tai nubausta buvo tik Mirjama.

Ar „nusikaltimas“ ir bausmė buvo proporcingi?
Ji tik jautė kad Mozės elgesys yra arogantiškas ir gali pasitarnauti blogu pavyzdžiu kitiems. Ji tikrai nešmeižė jo. Ji net nestojo tiesiai prieš Mozę, o tik sakė apie tai Aaronui, nes jautė, kad tasai geriau sutvarkytų situaciją.

Tai kodėl ji buvo nubausta taip žiauriai? Ir netgi žydams nurodoma prisiminti, ką Dievas padarė Mirjamai (Įst. 24:9)
Nes ji buvo Mirjama! Kaip žydų tautos lyderė, net jausdamasi nepatogiai, kad kalbėtų su Moze, ji privalėjo tai padaryti. Ir juk įdomu, kad žydams nurodoma prisiminti, „ką Dievas padarė Mirjamai“, o ne ne „ką padarė Mirjama“. Matyt, kad Mirjamos nusidėjimas buvo toks nežymus, kad net nebuvo galima jį pavadinti nuodėme. Tiesiog ji buvo „balta drobulė“, ir ant jos dėmė matėsi geriau. Gal Dievas norėjo parodyti, kad bet kuris, net švenčiausias, asmuo negali „nuklysti į šalį“. Ar ir ne todėl, mes irgi į valdžios žmones žiūrime tarsi per padidinamą stiklą, - tik kažkodėl, per padidinamąjį stiklą nesimato jų galvose sukerojusių piktžolynų...


Per Raudonąją jūrą su giesme?!  

Mirjama dainuodama veda moteris

Perskyrus Raudonąją jūrą Mozė vedė žydus giesmėmis šlovindamas Dievą. Kartu ir Mirjama vedė moteris giedant savas šlovinimo giesmes, šokant ir grojant muzikiniais instrumentais (Iš. 15:20-21):
Tada pranašė Mirjama ... paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius.

Tai tik vienas iš epizodų Biblijoje, kuriame žydų moterys gieda giesmes.

Talmudas aiškina, kad žydai buvo išvaryti iš Egipto moterų dėka. Vyrai buvo netekę vilties ir pasirinkę nepradėti palikuonių, kad jų nepasmerktų vergijai ir kančioms. Tuo tarpu moterys išlaikė viltį ir su ta viltimi skatino vyrus pradėti palikuonis. Tą tikėjimą atspindi žodžiai „paėmė būgnelį į ranką“. Midraša aiškina, kad moterys buvo taip užtikrintos, kad Dievas galės padaryti stebuklus, kad išeidamos iš Egipto, jos pasiėmė muzikinius instrumentus, pasirengusios dainuoti šlovinančias giesmes.

Bet ar jos tikrai dainavo? Mozės giesme nusakoma žodžiu „šir“ (daina), tuo tarpu moterų – „vata`an“ („ir ji atsakė“ arba „pakvietė“). Kai kuriuose komentaruose sutinkama mintis, kad moterys iš tikro nedainavo, nes visuotinai priimta, kad moterims nepadoru dainuoti prie vyrų, nesančių jų giminaičiais. Atseit, jos tik grojo melodijas, tačiau nedainavo.

Vis tik Midraša paaiškina įdomų vata`an panaudojimą. Mat angelai norėjo pašlovinti Dievą pirma, tačiau Mirjama „atsakė“ jiems ir „pakvietė“ moteris užgiedoti pirmoms. Kai kurie dar aiškina, kad „atsakė“ nurodo giedojimo būdą: arba jos atkartojo vyrų giesmes, arba jos kartojo paskui Mirjamą.

Yra aiškinančių, kad moterys todėl naudojo instrumentus, nes kai nepadoru giedoti prie vyrų, instrumentai garsai nustelbdavo jų balsus. O štai rabinas Chaimas Azulajus2) (1562-1452) aiškina, kad šechinai3) (dieviškajam buvimui) užklojus visą žydų tautą, neliko draudimo vyrams klausyti moterų giesmių.


Paaiškinimai

1) Mirjama (apie 1400-1274 m. pr.m.e.) – pranašė, Amramo ir Jochabedos dukra, vyresnioji Mozės sesuo. Ji vadinama pranaše, nes pranašavo, kad gims vyras, išvaduosiantis žydus iš Egipto vergovės, dar prieš gimstant Mozei. Jos dėka išgyveno kūdikis Mozė, paleistas su lopšiu Nilu. Perskyrus jūrą, ji dainuodama ir šokdama vedė moteris (Iš. 15:20–21). Jos nuopelnu izraelitai stebuklingai dykumoje buvo aprūpinti vandeniu (Talmudas, Taanit 9a). Talmudas nurodo, kad ji, kaip ir du jos broliai, mirė nuo Dievo „mirties bučinio“. Jos siela buvo tiek pakylėtas, kad mirties angelas neturėjo galios jai. Populiarus žydų moterų vardas; jos vardas suteiktas asteroidui 102. Judėjiškas-aramėjiškas vardo variantas apima ir tokius vardus kaip Marija.

2) Chaimas Azulajus (Haim Yosef David Azulai ben Yitzhak Zerachia, plačiai žinomas santrumpa Hida, 1724-1806) – rabinas, bibliografas. Parašė nemažai kūrinių, iš kurių žinomiausias „Šem ha-Gedolim“ (Garsenybių knyga, 1774). Jau 20-ies tapo gerbiamu rabinu; po vedybų įsikūrė Hebrone (Palestinoje). Dėl lėšų trūkumo buvo siunčiamas jų rinkti (1755, 1770, 1781) – tuo metu tam siųsdavo tik labiausiai gerbiamus rabinus. Taip aplankė daugelį šalių, net Lietuvą, kur susitiko su Vilniaus Gaonu (nors tai tebėra neaišku). Kelionės metu taip pat ieškojo retų rankraščių. 1770 m. apsigyveno iki mirties Livorne Italijoje, kur paskelbė pagrindinius darbus (ir „Birke Yosef“). 1778 m. Pizoje vedė antrąkart. 1960 m. buvo perlaidotas Izraelyje.
Įdomu, kad jis tikėjo, kad I. Lurijos garsiausias mokinys Chaimas Vitalis gėrė vandens iš Mirjamos šaltinio, kas leido šiam greičiau nei per 2 m. iš I. Lurijos lūpų išklausyti visą kabalą.

3) Šechina – terminas judaizme ir kabaloje, perteikiantis Dievo buvimą, juntamą ir fizine prasme (kaip dieviškos galios apraiška). Šechinos samprata atsirado Talmude, apibūdinant Dievo „šlovės” pasireiškimą žydų tautos išėjimo iš Egipto metu. Pačioje Biblijoje šio termino (ir išvestinių iš jo) nėra. Kabaloje šechinos kaip Šabo nuotakos tema sutinkama I. Lurijos raštuose. Kabaloje ji siejama su moteriškumu ir yra dešimtoji sefira.

Žydų suka
Žydai Lietuvoje
Pirmoji šeima: Ieva
Lilita: bjaurumų motina
Visi Viešpaties pavidalai
Didžiųjų misterijų  šviesa
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Tremtis kaip mistinis langas į laisvę
Biblija: neteisėti kaltinimai neištikimybe
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Viduramžių žydų filosofija: kabala
Flavijus Juozapas. Apie dievus...
Kodėl žydai nevalgo kiaulienos
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Kaip buvo užrašyta Tora?
Demiurgai tveria pasaulį
Nuo nihilizmo į Kristų
Tomas Akvinietis
Religijos skiltis
Dievo vardai
Vartiklis