Dangaus akmenys ir rudens dangus. Vartiklis

Rudens dangus

Ruduo – geras metas stebėti pietinius žvaigždynus. Ties pačiu horizontu po Vandeniu pasirodo nedidelis Pietų žuvies¹⁾ žvaigždynas, kurį vėliau keičia Skulptoriaus, o tada ir Krosnies žvaigždynas, įsiterpiantis į Eridano išsilenkimą. Deja, Lietuvoje pasirodo tik šiaurinės jų dalys. Įdomu, kad šią dangaus sritį kartais pavadina „šlapia“ dėl su vandeniu susijusių pavadinimų – be minėtų dar Banginis, Žuvys, kiek aukščiau Delfinas...

Skulptorius aplamai neturi ryškių žvaigždžių, nors jame yra 55 žvaigždės. Rudenį Lietuvoje matoma tik šiaurinė žvaigždyno dalis. „Skulptoriaus dirbtuvėmis“ jį 1756 m. pavadino Lui de Lakailis³⁾. Tačiau žvaigždyne randasi viena ryškiausių galaktikų, spiralinė NGC 253 (Skulptoriaus), kurią galima stebėti net su žiūronais. Ji gana arti, „tik“ už 2,5 megaparseko. Ji atrodo kaip diskas, todėl vadinama Sidabrine moneta. Galaktiką 1783 m. atrado K. Heršel⁴⁾, pirmoji moteris, gavusi atlyginimą kaip mokslininkė.
Skulptoriaus galaktika – gana įdomus objektas stebėjimams. Ji gana „pridulkėjusi“ ir joje, gali būti, aktyviai vyksta žvaigždžių susidarymo procesai. Centre – supermasyvi juodoji skylė, masyvesnė už centrinę Paukščių tako juodąją skylę. 1999 m. „Čandra“ teleskopas joje netikėtai aptiko 4-is galingus rentgeno šaltinius – spėjama, kad tai dar kitos juodosios skylės, kurios pamažu dreifuoja link galaktikos centro. Gali būti, kad NGC 253 susidarė susidūrus mažesnėms galaktikoms. Įdomu, kad 2013-ais orbitiniu teleskopu NuSTAR užfiksuota, kad juodoji skylė nutraukė aktyvumą, „užsnūdo“. O radijo teleskopu ALMA aptikta, kad iš centro sklinda tankūs šaltų dujų srautai (250 km/sek. greičiu), „nupučiantys“ materiją ir trukdantys žvaigdžių formavimuisi.

¹⁾ Pietų Žuvis (Piscis Austrinus) – pietų pusrutulio žvaigždynas, Lietuvoje iš dalies matoma rugsėjo–lapkričio mėnesiais. Tai vienas iš 48-ių Ptolemėjaus „Almageste“ minėtų žvaigždynų. Pietų žuvyje yra 43 plika akimi matomos žvaigždės.
Egipto mitologijoje žuvis išgelbėjo Izidės gyvybę, už ką gavo vietą danguje (Mesopotamijoje žuvis gelbėjo deivę Atargatę²⁾ [Derketo], nors kitoje mito versijoje ji pati virsta žuvimi). Atargatė

²⁾ Atargatė - mėnulio deivė, garbinta šiaurės Sirijoje (Bambike), dar vadinta Derketo; romėnai ją vadino Dea Syria arba Deasura. Pradžioje ji buvo derlingumo (vaisingumo) deive. Jos pagrindinė šventykla buvo Hierapolyje (dabart. Manbidže, į šiaurės rytus nuo Alepo). Palestinos vandenys jai odą pakeitė žvynais. Ji įžeidė Afroditę, toji užleido meilę mirtingajam, nuo kurio pagimdė Semiramidę, iš gėdos puolė į ežerą ir virto žuvimi. Pas finikiečius ji vaizduota kaip undine [Plinijus aprašė Atargatę kaip pusiau žuvį, pusiau moterį]. Lukianas pavaizdavo ją kaip šventą žuvį, padengtą aukso papuošalais, garbinamą Hierapolio šventykloje, kur piligrimai susilaikydavo nuo žuvų ir karvelių valgymo.

Ryškiausia žvaigždė yra PsA a (Fomalhautas) - balta pagrindinės sekos A3 klasės žvaigždė, didesnė (2,3 karto) ir karštesnė (paviršiaus temperatūra apie 8500^oK) už Saulę, esanti už 25 švm. Ji gana jauna žvaigždė, jos amžius 200-440 mln. m. Lietuvoje matoma rudens naktimis neaukštai virš pietų horizonto. Pavadinimas kilo iš arabų kalbos fum al-hūt – „Banginio (arba Žuvies) burna“. Kitas arabiškas pavadinimas – Difda al Auwel („Pirmoji varlė“). Žvaigždę supa dujų ir dulkių diskas, kurio skersmuo 25 a.v., o išorinis kraštas siekia 133 a.v. Diskas skleidžia infraraudonąjį spinduliavimą. Diskas gavo „Saurono akies“ pavadinimą. Nuo 1998 m. spėta, kad žvaigždė turi planetą gigantę (pavadintą Dagonu; ir tai buvo pirmoji tariamai vizualiai stebėta ekzoplaneta), tačiau vėliau tuo imta abejoti, o 2020 m. paskelbta, kad tai greičiausiai stebėjimo klaida, planeta palaikius dulkių debesį, kilusį susidūrus asteroidams. Taip pat išsiaiškinta, kad tai iš tikro trinarė žvaigždžių sistema, kurios nariai gana atitolę: oranžinė nykštukė (0,9 švm.) ir raudonoji nykštukė (2,5 švm.).
Viduramžių raganų apeigose Fomalhautas buvo laikomas „kritusiu angelu“ arba „Ketvirtų šiaurės vartų sargu“. Žvaigždė gana populiari literatūroje ir video žaidimuose.

³⁾ Nikola Lui de Lakailis (Nicolas-Louis de Lacaille, 1713-1762) – prancūzų abatas, astronomas ir geodezininkas. 1739 m. buvo paskirtas Mazarinio koledžo matematikos profesoriumi, kur parengė puikus matematikos, mechanikos ir astronomijos vadovėlius. 1741 m. tapo Prancūzijos MA nariu. 1750-54 m. praleido Pietų pusrutulyje, kur nustatė Mėnulio paralaksą, 10 tūkst. pietų pusrutulio žvaigždžių padėtis, padalijo pietų pusrutulio dangų į žvaigždynus, išskyrė 14 naujų žvaigždynų jiems suteikdamas pavadinimus ir atliko kitus darbus. Grįžęs į Paryžių, 1757 m. paskelbė „Astronomiae Fundamenta Novissimus“ su 400 ryškių žvaigždžių sąrašu. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas (9135).

⁴⁾ Karolina Heršel (Caroline Lucretia Herschel, 1750-1848) – vokiečių astronomė, atradusi kelias kometas, kurių viena turi jos vardą. Ji buvo jaunesnioji V. Heršelio sesuo, 1772 m. jo kvietimu atvykusi į Angliją ir 40 m. likusi jo asistente. Mirus broliui 1822 m. grįžo į Hanoverį. Redagavo ir papildė 2500 žvaigždžių ūkų katalogą (1828). Jos garbei pavadintas asteroidas (281), krateris Mėnulyje bei žvaigždžių spiečiai (NGC 2360 ir NGC 7789 – šis Karolinos rožė). Taip pat skaitykite Išgarsėję astronomai – brolis ir sesuo

Įspūdingiausiu meteorų lietumi rugpjūtį būna perseidai, piką pasiekiantys rugpjūčio 12–13 d. , kai per valandą danguje sužimba 50–100 meteorų (1993 m. Centrinėje Europoje buvo paskaičiuojama net iki 200-500). 2023 m. tai naktis iš šeštadienio į sekmadienį - prognozuojama, kad tada virš Lietuvos įsigalės anticiklonas ir bus Perseidai

sausa ir giedra (taigi, sąlygos juos stebėti bus palankios). Be to, ir Mėnulio fazė taip pat palanki meteorų lietaus stebėjimui – delčia mažiau nušviečia dangų nei pilnatis. Jie pasirodo visame danguje, bet labiau šiaurinėje jo dalyje ir krenta link pietų.

Perseidai - Svifto-Tutlio kometos dalelės ir nuolaužos. Nuo tada, kai ši kometa 1992 m. paskutinį kartą pasiekė perihelį, arčiausią Saulei orbitos tašką, nuo liepos vidurio iki rugsėjo pradžios galime stebėti jos sukeltą meteorų lietų. Jie vadinami perseidais, nes atrodo tarsi atskrendantys iš Persėjo žvaigždyno (greta Andromedos žvaigždyno). Perseidai buvo būtent pirmieji meteorai, kuriuos susiejo su konkrečia kometa (Dž. Skiaparelis 1863-ais).

Pirmąkart perseidai paminėti 36 m. kinų metraštyje; jie taip pat minimi 8-11 m. įvairių šalių kronikose. Europoje juo vadino „Šv. Lauryno ašaromis“, nes jo šventė Italijoje vykdavo prieš pat perseidų piką, rugpjūčio 10 d.

Pati Svifto-Tutlio kometa yra periodinė, reguliariai prie Saulės apsilankanti maždaug kas 133 m. Ją 1862 m. atrado Amerikos astronomai Lewis A. Swift‘as ir Horace P. Tuttle‘as. Kometa vėl sugrįš 2126 m. ir praskries labai arti Žemės ir net yra pavojus, kad jei ne pats 8 km skersmens kometoidas, tai bent jo gabalai, pasklidę po orbitą, gali susidurti su Žeme.

Bet kaip juos stebėti?
Jokios specialios įrangos nereikia – jie matomi plika akimi. Tiesiog susiraskite tamsią vietą, kur nėra jokių pašalinių šviesų, apie 30 min. leiskite akims priprasti prie tamsos, o tada žvelkite į šiaurės rytų pusę (nors meteorai gali pasirodyti ir bet kurioje dangaus vietoje). Tačiau galite „apsiginkluoti“ ir žiūronais ar buitiniu teleskopu (pvz., Saxon 804AZ3 Pioneer Refractor su 400 mm židiniu). Fotografavimui yra daugybė būdų, kurių vienas yra fotoaparatą pritvirtinti ant trikojo ir būti pasiruošusiu paspausti mygtuką kuo galima greičiau.

Kitu meteorų lietumi rugpjūtį yra Alfa kaprikornidų srautas, kasmet matomas maždaug nuo liepos 3 d. iki rugpjūčio 15 d. Jie tarsi atskrenda iš Ožiaragio Alfos žvaigždės. Maksimumas apie liepos 30 d., kai per valandą pamatoma apie 10 meteorų. Lyginant su kitais srautais, jie atrodo lėtesni ir ryškesni. Jų šaltinis - kometa 169P/NEAT. Jų atradėju laikomas vengrų astronomas Miklos von Konkoly (1871 m.).

Spalį kiek džiugins ir meteorų lietūs: drakonidai, tauridai (šiauriniai ir pietiniai) ir orionidai. Drakonidai (jie ir Džakobinidai) šmėkščios spalio 6-10 d. Jų srautas periodinis, kilę iš 21P Giacobini-Zinner kometos, kurią 1900 m. atrado M. Giacobini, tačiau ją pametė ir vėl ją 1913 m. iš naujo atrado atrado E. Zinner‘is^*). Jie kintantys, nevienodai intensyvūs. 2018 m. sąlygos palankios; maksimumas spalio 8 d. Aplankys ir pati kometa, danguje stebima nuo birželio iki lapkričio: nuo spalio mėnesio – rytais.

Orionidai susiję su Halio kometa, ką pirmąkart 1911 m. nurodė Olivjė. Jų aktyvumas trunka nuo spalio 2 d. iki lapkričio 7 d.; maksimumas – spalio 21 d. meteorai ryškūs, balti, dažnai danguje paliekantys ilgai neišnykstančius pėdsakus.

Pietiniai tauridai aktyvūs nuo rugsėjo 10 d. iki lapkričio 20 d. (maksimumas spalio 10 d.), o šiauriniai – nuo spalio 20 d. iki gruodžio 10 d. (maksimumas lapkričio 12 d.).

Iki gruodžio 10 d. (nuo spalio 20-os) tebeaktyvūs tauridai (siejami su Enkės kometa), turintys dvi atšakas: šiaurinę (tebesitęsiančią gruodį) ir pietinę (iki lapkričio 20 d.). Meteorai lėti, gali pasitaikyti ryškių bolidų. D. Steel’as ir B. Napier’as netgi spėjo, kad Tunguskos įvykį sukėlė stambus tauridas. Jų radiantas yra Tauro žvaigždyne.

Juos pratęs geminidai (gruodžio 4-17 d.) su dideliu kiekiu greitų ir ryškių meteorų. Lietuvoje jų maksimumas naktį bus apie 4 val. Šiemet jie turėtų pateikti puikų reginį – iki 120 krintančių žvaigždžių per valandą. Srauto radiantas Dvynių žvaigždyne (lot. Gemini). Spėjama, kad jų srautą sukėlė Fajetono asteroidas (3200), o pirmąkart jie stebėti 1862 m.

Vėliau ateis eilė a-monocerotidams – maksimumas gruodžio 21 d. (o prasidės nuo lapkričio 20 d.), t.y. dvi dienos iki pilnaties, kas stebėtojų visai nedžiugins. Srautas silpnas, dar nepakankamai ištirtas, o pavadinimą gavo nuo Vienaragio žvaigždyno (lot. Monoceros).

Kartu su jais šmėžuos ursidai - gruodžio 17-26 d., maksimumas gruodžio 22 d. per pilnatį. Jų radiantas virš horizonto Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždyne (lot. Ursa Minor). Intensyvumas – apie 10 ursidų per valandą.

Be to gruodį bus galima stebėti 46P/Virtaneno kometą – trumpo periodo (5,4 m) iš Jupiterio šeimos. Šiemet ji praeidama savo perihelį (gruodžio 11 d.) kartu ir priartės prie žemės arčiausiai (0,07 a.v.). Tuo metu ji bus +3-+4 ryškio ir dangumi slinks labai sparčiai (Mėnulio disko skersmens atstumą įveiks per 2,7 val.).

Jau senokai nebuvo planetų ryto danguje, - ir nebuvo akstino anksti keltis. Ir štai pagaliau pasirodo rytiniai svečiai – „vieversių“ džiaugsmui. Paradui vadovauja Venera, Mergelėje spindinti iki pat Saulei tekant. Nuo gruodžio 14 d. ji persikels į Svarstykles. Gruodį ji bus pasiekusi 4 val. „ekspozicijos“ laikotarpį, o ryškumas pasieks - 4,48^m. Ji tiesiog įsiliepsnos – tik gaila, kad jos regimas skersmuo sumažės beveik 2 k. ir nieko čia nepadarysi – atsigręždama į mus apšviestu veidu, Afroditė tuo pačiu tolsta nuo mūsų. O Venerą palydės Cerera – tik aukščiau ir kairiau.

Į ryto metą persikėlė ir Jupiteris, - skubėdamas į pasimatymą su Venera. Atstumas tarp jų sumažėjo iki 10^o, tačiau, matyt, jam nusibodo svyruoti Svarstyklėse, - ir gruodį jis persikelia į Skorpioną, o gruodžio 13 d. jis jau Gyvatnešyje, kur liks iki metų pabaigos. O gruodžio 21 d. virš Jupiterio praslinks Merkurijus, - puikus momentas jį atpažinti.

A. Klarkas „Marso smėlynuose“ rašė: „Marsą kolonizuoti sunkiau. Tačiau ir jėgų mes turime gerokai daugiau. Duokit mums laiko ir žmonių – ir tapsim ne prasčiau už Žemę. Net dabar mažai kas nori išvažiuoti. Gal dabar Žemei Marsas ir nereikalingas, tačiau anksčiau ar vėliau jo jai prireiks“.

Taigi, Marsą paminėti reikia. Gruodį jis jau bus Vandenio žvaigždyne, kur gruodžio 8 d. suartės su Neptūnu – juos skirs vos 3’. Nukreipkite teleskopus į Marsą ir fotografuokite, o Neptūną gausite priedo nemokamai! Kuo arčiau vakaro, tuo geriau, o 25^o virš horizonto – ne riba.

^*) Ernstas Cineris (Ernst Zinner, 1886-1970) – vokiečių astronomas iš Lenkijos ir astronomijos istorikas. Nuo 1910 m. darbavosi Remeis observatorijoje Bamberge, kur užsiėmė daugiausia kinamų žvaigždžių tyrimais; 1924 tapo jos direktoriumi (iki 1956 m.), užsiimdamas daugiausia žvaigždžių astronomija. 1913 m. pakartotinai aptiko Džakobinio-Cinerio kometą (anksčiau 1900 m. jau pastebėtą M. Džakobinio). Nuo 1925 m. aktyviai nagrinėjo astronomijos ir jos instrumentų istoriją, paskelbdamas daugybę publikacijų šia tema. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.