Nyaya - indiškoji logika. Vartiklis

Njaja (nyaya - „teisingumas, taisyklės, metodas“) - viena iš 6-ių induizmo filosofijos mokyklų. kelią į laisvę ir tiesos pažinimą grindžia logika. Jos tikslas išsklaidyti klaidingą supratimą, kuri aptemdo sielas. Pagal ją tikrovė egzistuoja iš realiai ir nepriklausomai nuo sąmonės. Pripažindami Vedas, savo koncepciją grindžia ne jomis.Išsilaisvinimą laiko galutiniu gyvenimo tikslu. Anot jų, viską, išskyrus Vedas, reikia vertinti kritiškai (abejoti ir diskutuoti), - tik taip galima pažinti tiesą. Pagrindinis jų tekstas – „Njaja sutros“.
Njaja pagrindus padėjo Akšapada Gotama^*) – tad dar vadinama ir „Akšapados sistema“. Ji daugiausia nagrinėja teisingo mčstymo ir tikrovės pažinimo sąlygas. Anot jos, pažinimo objektais yra Aš, mūsų kūnas, jutimai ir jų objektai, pažinimo sugebėjimas, protas, veikla, mąstymo trūkumai, atgimimas, pasitenkinimo ir skausmo jausmai, kančia ir išsivadavimas iš kančių.
Njaja siekė iškaisvinti sielą iš kūno priklausomybės. Aš, t.y. atmanas, yra savarankiška substancija, besiskirianti nuo proto ir kūno, - ir įgaunanti sąmonės atributus per jutimus susisiejant su kokiu nors objektu. Tačiau sąmonė nėra neatskiriama Aš dalis. Tai atsitiktinė, šalutinė savybė – nutojanti liestis su Aš išsilaisvinus. Išsilaisvinimui reikia įgauti tikrąjį Aš ir visų kitų patirties objektų pažinimą.
Njaja Dievą laiko pasaulio pirmąja priežastimi, jo sukūrimo ir sunaikinimo. Pasaulį Dievas kuria ne iš nieko, o iš amžinųjų atomų, erdvės, laiko, eterio, protų ir sielų. Dievo buvimą įrodinėja tuo, kad viskas pasaulyje privalo turėti priežastį. Be protaujančios priežasties niekas negalėtų egzistuoti. Kitu (moraliniu) argumentu yra žmogaus likimų skirtingumas. Džiugūs ir skaudūs dalykai yra ankstesnių gyvenimų pasekmė. Žmogus privalo atsakyti prieš Dievą už savo poelgius – ir jis baudžia ar apdovanoja už juos.

Vėlesnieji njaja kūriniai įtraukė vaišešikos kategorijas. 11 a. išsivystė filosofinė sistema, vadinama naująja njaja (navja njaja), skirta daugiausia epistemologiniams klausimams. Gangešo traktate „Tatvačintamani“ (14 a.) itin išplėtota formalioji techninė logikos kalba. O 17 a. Abambhata pabandė sukurti vientisą sistemą suderindamas senąsias ir naująsias mokyklas, išvystydamas njaja-vaišešika mokyklą, kurios populiariais kūriniais yra jo „Tarkasamgraha“ ir „Dipika“.

Lyginant su vakarietiška logika, pagrindinis skirtumas yra tas, kad Vakarų logika užsiima „teiginių“, ypač jų „loginės formos“, analize, abstrahuodamasi nuo jų turinio – ir jos pagrindinių rūpesčiu buvo matematinio mąstymo modelių sisteminimas. Tuo tarpu indų logika neužsiima idealiomis esybėmis – jos pagrindiniu objektu yra epistemologija, t.y. pažinimo teorija; tad jos rūpestis yra gerokai platesnis argumentų užtikrinimas moksle (tame tarpe ir matematikoje), o taip pat filosofiniame dispute. Tad indų „formalioji logika“ nėra formalia įprastine šio žodžio prasme.

^*) Akšapada Gautama (akšapada - „einantis išsiblaškęs žmogus“) – indų filosofas logikas, „Njaja sutrų“ autorius. Apie jį tėra išlikusios tik legendos. „Njaja sutras“ sudaro 5-i skyriai, jos datuojamos 6 a. pr.m.e-4 a. laikotarpiu. Manoma, kad jos buvo papildytos skirtingų autorių, o seniausias sluoksnis yra 1 ir 5 skyriai. Joms parašyta gausybė komentarų. Jos yra svarbios vedantiškoms mokykloms, joms suteikiančios epistemologinį pagrindą (net manoma, kad njaja ir mimansa pradžioje buvo sinonimais).

Pralaimėjimo ginče būdingų bruožų rūšys senojoje indiškoje logikoje Nyaya: