Manu įstatymai. Indija. Vartiklis

6-5 a. pr.m.e. Gango slėnyje kūrėsi naujos vergovinės valstybės, buvo pritaikomi genčių institutai, keitėsi ideologija. Buvo sukurtos dharmasutros - Vedomis paremti teisinių normų rinkiniai. Jas įvedė religinės mokyklos, - ir jos pasižymėjo sistemos nebuvimu, - jos labiau ne dėstė, o primindavo pagrindines nuostatas. Iš jų išsivystė dharmačastros - labiau susisteminti teisiniai veikalai eilėmis (apie 2 a. pr.m.e. - 2 a). Tarp jų yra ir „Manu įstatymai“ (Manusmriti), vieni pirmųjų 1794 m. išverstų sanskritiškų tekstų (V. Džounsas¹⁾ ). Santykinai naujais juose yra 1 ir 12 skyriai, o seniausi – 2-6. Jų tekstas nusistovėjo (fiksavosi) greičiausiai budizmo nuosmukio Indijoje laikotarpiu, vėlyvuoju Kušanų laikotarpiu (apie 3 a.). Senovėje ir Viduramžiais „Manu įstatymai“ turėjo aukštą autoritetą.
Jie dėstomi žmonių protėvio Manu nurodymų, perduodamų rišiams (ypač Bhrigui), pavidalu. Tačiau nėra žinoma, kokio lygio įtaką „Manu įstatymai“ turėjo visuomenei, išsakoma mintys, kad jis buvo daugiau teorinio pobūdžio. Be to žinoma per 50-mt jo rankraščių, kurie neatitinka vienas kito, taip sukeldami daug neaiškumų ir kritikos. Autentiškiausia versija laikomas anksčiausiai atrastas ir plačiausiai verstas vadinamasis „Kalkutos rankraštis su Khuluka Bhata komentarais“.

Manoma, kad „Manu įstatymai“ parašyti laikotarpiu, kai brahmanų įtakai buvo kilusi grėsmė iš ne vediškųjų mokymų – kai subyrėjus Maurijų ir Šungos imperijoms kilo socialinio nestabilumo laikai. Tačiau brahmanizmas nėra „vediškuoju“, tad, kaip manoma, „Manu įstatymai“ ir kitos dharmačastros buvo brahmanų atsaku į tas grėsmes.
Išliko jų komentarai: Medhatithi²⁾ (9 a.), Govindaradža (12-13 a.) „Manutika“, Narayana (14 a.) „Manvarthavivrtti“, Kullukabhatta⁵⁾ (15 a.) „Manvarthamuktavali“ didele dalimi yra Govindaradžos plagiatas su kritika, Raghavananda (17-18 a.), Nandana iš pietų Indijos „Nandini“ ir Ramačandra (18 a.), anoniminis kašmirų komentatorius³⁾. Ankstyviausi Bharuči (7-11 a.) komentarai yra dingę. F. Nyčė „Manu įstatymus“ laikė itin dvasingu ir kilniu, aukštinantį tobulumą, kūriniu. Vis tik dalis žemesniųjų kastų atstovų, dalitų, feminisčių, liberalų ir kt. kritikavo juos dėl socialinės nelygybės įtvirtinimo.

Tekstą sudaro 2685 eiliuoti posmai, suskirstyti į 12 skyrių. Apie pusė išminčiui Manui priskiriamo teksto atsikartoja „Mahabharatos“ 12 ir 13 dalyse. Jame aprašoma žmonių, atskirų kastų, pareigos, prievolės, socialinių santykių normos. Daug dėmesio skiriama dharmos konceptui, socialinių klasių, šeimos narių tarpusavio santykių, tradicijų perdavimo klausimams. Viena pagrindinių nuosavybės rūšių buvo žemė. Vis tik, nors „Manu įstatymai“ laikomi Indijos paprotinės teisės pagrindu, kūrinys yra labiau teorinis ir jo praktinis pritaikymas ribotas.

Manu įstatymai atspindi senovės Indijoje vyravusias pažiūras; pabrėžiama brahmanų luomo viršenybė ir išskirtinumas. Šeimos turtas buvo laikomas bendru, bet faktiškai jį valdė šeimos galva – vyras. Žmona ir visi kiti didelės patriarchalinės šeimos nariai, kaip ir vergai, negalėjo turėti nuosavybės. Moteris visą gyvenimą buvo nuo ko nors priklausoma: vaikystėje – nuo tėvo, jaunystėje – nuo vyro, jam mirus – nuo sūnų. Santuoka prilyginta sandėriui – vyras pirkdavo žmoną ir ji tapdavo jo nuosavybe. Vyras galėjo turėti kelias žmonas, išsiskirti, neištikimai žmonai grėsė mirties bausmė.

Čia pateikiame „Manu įstatymų“ pradžią su paaiškinimais. Pirmasis skyrius aprašo Visatos, kastų (varnų), žmonių bendruomenės kiltį.

Pagerbęs savibūtį Brahmą, apdovanotą neišmatuojama šviesa, išdėstysiu įvairias dharmas, kurias paskelbė Manu.

[ Ši eilutė sutinkama ne visuose leidiniuose. J. Jolly⁴⁾ ją pateikia skliaustuose ir nenumeruoja. ]

1. Didieji rišiai, prisiartinę prie Manu, sėdėjusio susikaupus savyje, ir pagerbę pagal papročius, tarė:

[ Rišiai – įkvėpti dainiai ir šventieji; jiems priskiriami Vedų tekstai. Padavimuose nurodomi daugelio rišių vardai, palydint juos epitetais „didysis“, „brahmaniškasis“, „dieviškasis“. Vėliau taip vadinami ir pagarsėję Vedų žinovai, žinomi savo asketišku gyvenimu.

Manu – padavimuose minimi keli Manu. Pirmasis jų kildinamas iš Brahmos ir yra visa, kas gyva Žemėje, pirmtakas. Jam ir skiriama ši dharma. ]

2. „O dieviškasis! Malonėk mums pasakyti tiksliai ir derama tvarka visų [keturių] varnų dharmas, turinčias mišrią kilmę.

[ Dharma – žmogaus dorybingo elgesio, atitinkančio jo padėtį visuomenėje, taisyklė.

Mišri kilmė (antaraprabhava) – terminas, verčiamas ir aiškinamas skirtingai; čia palikta jo pradinė reikšmė. ]

3. Nes tu, valdove, vienas težinai tikrąją viso nepasiekiamo, neišmatuojamo Visapačio priesako ritualų prasmę“.

[ Priesakas (vidhana) – dauguma komentatorių mano, kalbama apie Vedas. Vedos (pažodžiui) - šventieji Indijos religiniai tekstai: senojo brahmanizmo ir dabartinio induizmo. Vedos laikomos Brahmos sruti, kai tasai kalbėjo rišių lūpomis. Vedos sudarytos iš 4 dalių: Rigvedos, Jadžurvedos, Samavedos ir Atharvavedos. Kiekviena jų sudryta iš samhitos eiliuoto teksto (mantrų), vieno ar kelių brahmanų – ritualinių komentarų, Aranjakų - religinių tekstų rinkinių ir artimai su jais susijusių Upanišadų – filosofinių traktatų. Atharvesa, matyt, vėliau įėjo šrutus ir neturėjo vienodo kitoms Vedoms autoriteto. Manu ją mini tik kartą (XI:33). ]

4. Jisai, turintis neišmatuotą galybę, taip paklaustas turinčių didžią sielą, tinkamai pagerbęs visus tuos didžiuosius rišius, atsakė: „Klausykite!“

5. Šis [pasaulis] nežinomas, neapibrėžtas, neprieinamas protui, nepažinus, tarsi visas skendintis sapne, [pradžioje] buvo tamsa.

[ Tai, kad Manu pradeda pasakojimą pasaulio sukūrimu, Madhatithi ir Govindaradža aiškina, kad, matyt, norėjosi parodyti šio kūrinio svarbą, būtinumą ir naudą jį aiškinantis. Kullukabhatta bandė įrodyti, kad pasakojimas apie sukūrimą (I:5-13) yra dharmos dalis ir todėl jo buvimas čia yra teisėtas. ]

6. Tada dieviškasis Visapatis, nematomas, [bet visa] tai darantis – didžiuosius elementus Ir kita – matomais, skleidžiantis energiją, apsireiškė, išsklaidydamas tamsą.

[ Didieji elementai (mahabhuta) – eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė (žr. I:75-78). ]

7. Tasai, kuris suvokiamas [tik] protu, neapčiuopiamas, neregimas, amžinas, apimantis visas gyvas būtybes, nepaprastas [acintya] apsireiškė pats [savo valia].

[ „...apimantis visas gyvas būtybes...“ – anot , Madhatithi, tai reiškia arba tai, kad jis panoro sukurti visas būtybes, arba tai, kad visos būtybės yra jo regimi atvaizdai. ]

8. Ketindamas iš savo kūno išskirti įvairias būtybes, jos pirma sutvėrė vandenis ir į juos išleido savo sėklą.

[ „jis“ - vienų nuomone tai Brahma, o kitų – Aukščiausioji siela. ]

9. Ji virto auksiniu kiaušiniu, spindesiu prilygstantis saulei; jame jis pats gimė [kaip] Brahma, viso pasaulio gimdytojas.

[ „Brahma“ - reikia skirti bevardės giminės ir vyriškos giminės brahman. Pirmoji pasaulinė Visatos siela (pararnatman), besirasdama absoliučioje ramybėje, yra amžina ir neturinti savybių dieviškoji substancija, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas sugrįžta; ji nėra garbinimo atveju, tačiau yra abstraktaus mąstymo objektu. Per šį mąstymą tikintysis siekia susilieti su ja. Pereidama į aktyvumo būklę, jis tampa pasaulio kūrėju (vyriškos giminės) – ir šiuo pavidalu garbinamas kaip dievas. Šias dvi sąvokas skirsime skirtingai užrašydami: brahma ir Brahma. ]

10. Vandenys vadinami nara, nes vandenys – tikrasis Naros pagimdymas; jie – pirmojo jo radimosi vieta, todėl jis vadinamas Narajana.

[ Nara – vienas iš Aukščiausiosios sielos pavadinimų. Narajana – šiuo vardu višnaizme vadinamas ir Višnus. ]

11. Iš šios pirmapradės priežasties, neregimos, amžinos, tveriančios realų ir nerealų, atsirado Puruša, kuris pasaulyje šlovinamas Brahmos [vardu].

[ Pirmoji priežastis (karana) - ]beveik visi komentatoriai sutaria, kad tai Aukščiausioji siela.

Realus ir nerealus (sadasadatmaka) – komentatorių aiškinimai skiriasi: dauguma (M., Gov., Kul.) laiko, kad realusis (sad) – tai gali būti pažinta per Vedas ir Vedantą; nerealusis (asad) – negali būti pažintas per jutimus. ]

12. Jis, dieviškasis, tame kiaušinyje išgyvenęs metus, pats savo minties jėga padalino kiaušinį pusiau.

[ God., Kul. laiko, kad „Brahmos metai“ (žr. I:72), o M. ir Gov. – įprasti žemiškieji metai. ]

13. Ir iš šių dviejų pusių jis sukūrė dangų ir žemę, o tarp jų – [liko] oras, 8 pasaulio šalys ir amžina vandenų buvimo vieta [okeanas].

14. Iš savęs paties jis taip išgavo protą (inanas), sudarantį realų ir nerealų; o iš proto – sąmonė (šankara), gebanti suvokti save ir viešpatavimą;

15. be to – Didžiąją sielą, visus [tvarinius], su trimis kokybėmis ir penkis jutimų organus, suvokiančius pasaulio daiktus.

[ Didžioji siela (mahatatman) - komentatorių aiškinimai rodo, kad jų laikais šio termino prasmė jau buvo prarasta.

Trys kokybės (trigunani) – kalbama apie „gerumą“ (sattva), „aistras“ (radžas) ir „tamsą“ (tamas).

Penki jutimų organai (pancendriyani) – klausa, jutimas, rega, skonis ir uoslė. ]

16. Jungiant tų šešių smulkiąsias daleles, turinčias nepaprastą energiją, su savo paties dalelėmis, jis sutvėrė visas būtybes.

[ „tų šešių“ - dėl jų komentatorių nuomonės irgi išsiskiria: arba tai 5-i didieji elementai (mahabhutani; žr. I:6) su šeštuoju protu (manas) arba 5-i jutimų organai plius protas. ]

17. Kadangi tos šešios jo pavidalo mažųjų dalelių [rūšys] įeina (a-kri) į tas būtybes, jo pavidalą išmintingieji pavadino kūnu (arira).

18. Į jį įeina didieji elementai su jų funkcijomis ir protas su savo mažosiomis dalelėmis – amžinasis visų būtybių kūrėjas.

[ Didieji elementai (žr. I:6) sudaro materialųjį kūną, kuris marus; mažosios dalelės (arba elementai) sudaro protą, išliekantį po mirties. ]

19. Iš šių 7-ių galingųjų principų mažųjų kūną [sudarančių] dalelių randasi šis [pasaulis], kylantis iš nekintamo.

[ Septyni galingieji principai – šeši minėtieji, o septintasis mahat (mąstymas) ]

20. tarp jų kiekvienas sekantis įgauna kiekvieno ankstesnio savybę ir laikoma, kad kokią vietą kiekvienas užima, tiek savybių turi.

[ Čia perteikiamas požiūris, kad pirmasis elementas, eteris, turi tik vieną savybę – garsą, oras – garsą ir lietimą, ugnis – dar ir spalvą, vanduo – dar ir skonį, žemė – dar ir kvapą. ]

21. Pirmiausia jis jiems visiems – kiekvienam atskirai – pagal Vedų žodžius priskyrė vardus, veiklos rūšį (karman) ir ypatingą padėtį (samstha).

22. Jis, Valdovas, sukūrė dievus, turinčius gyvybę ir veiklius, bei Sadhijas, o taip pat amžinąjį aukojimą.

[ Sadhijos – antrarūšės dievybės; jų reikšmė nevisiškai aiški. Nurodoma, kad jų buvo 12 arba 17, ]

23. Iš ugnies, vėjo ir saulės jis trilypę amžinąją Vedą, sudarytą iš Rigvedos, Adžurvedos ir Samavedos, - tam, kad būtų sėkmingi aukojimai.

[ Čia pateikta Vedų kiltis skiriasi nuo tos, pagal kurią jos amžinos ir atsiranda iš Brahmos lūpų kiekvieno naujo pasaulio sutvėrimo metu]

24. [Jis sukūrė] laiką ir laiko skirstymą, žvaigždes bei planetas, upes, vandenynus, kalnus, lygumas ir nelygumus,

25. askezę [tapas], kalbą, malonumą, troškimą ir pyktį; ir, ketindamas sutverti šias gyvas būtybes jis sutvėrė šį tvarinį.

26. Veiksmų atskyrimui jis atskyrė dharmą nuo adharmos ir šias gyvas būtybes pajungė dvilypėms būsenos, [pvz., ] malonumui ir kančiai ir pan.

27. Tų, kurie minimi kaip smulkūs, dėka, penkių [elementų] dalelių pakitimu tvarkingai sukurta visa kas čia.

28. Ir kokiai veiklai Valdovas skyrė [kiekvieną būtybę], tik ją ji ir vykdo, atgimdama vėl ir vėl.

[ t.y. kiekvieno sielos atgimimo naujai gyvenimo būsenai. Visas organinis pasaulis ir dievybės susiję vieningu sielų persikūnijimo srautu. Po mirties, kuri suprantama kaip kūno apvalkalo numirimas, siela pereina į kitą kūnišką apvalkalą: žemesniojo ar aukštesniojo socialinio žmogaus, gyvūno, vabzdžio, augalo ar net dangaus gyventojo. Perėjimas priklauso nuo atliktų veiksmų (karmos). Sielų reinkarnacijai daugiausia skirtas 12 skyrius]

29. Kokią savybę jis priskyrė kiekvienam sutvėrimo metu – žalingą ar nežalingą, minkštą ar kietą, dharmą ar adharmą, tiesą ar melą – tai savaime kilo jame.

30. Kaip keičiantis metų laikams, [visa] savaime įgyja savo skiriamuosius požymius, taip ir būtybės, kurioms suteikti kūnai, - savo veiklos rūšis.

31. O dėl pasaulių klestėjimo jis iš savo lūpų, rankų, šlaunų ir pėdų sukūrė [atitinkamai] brachnmaną, kšatrijų, vaišiją ir šudrą.

32. Padalijęs savo kūną, jis vienos pusės dėka tapo vyru, [o kitos] pusės – moterimi; iš jos Valdovas sukūrė Viradžą.

[ Viradžas – pirmoji Brahmos sukurta būtybė; ji yra pirminės apraiškos gyvojoje gamtoje, greičiausiai vyriškos giminės, įsikūnijimas;

Toliau vėl tęsiamas pasaulio sutvėrimo pasakojimas – matyt, paimtas jau iš kitos tradicijos. ]

33. Tačiau žinokite, garbingiausieji iš dukart gimusiųjų, kad aš, esu kūrėjas viso šio [pasaulio], kurį sutvėrė pats vyriškasis Viradžas, atlikęs askezę.

34. Ir aš, norėdamas sukurti būtybes, atlikęs labai sunkią askezę (tapas), pradžioje sukūriau būtybių valdytojus – dešimt didžiųjų rišių:

35. Maričį, Atrį, Angirą, Pulastiją, Pulachą, Kratų, Prachetašą, Vasištą, Bhrigą ir Naradą.

36. Jie sukūrė septynis kitus Manu, sklidinus švytėjimo, dievus, dievų buveines ir didžiuosius neapsakomos galios rišius,

[ Dievų buveinės (devanikaya) – įvairios dangaus sferos sritys (Brahmos pasaulis, Indros pasaulis ir t.t.). ]

37. jakšus, rakšus, pišačus, gandarvus, apsares, asurus, nagus, gyvatiškas būtybes, suparnus ir įvairius protėvius,

[ Pišačai – mėsą ryjantys demonai; piktos dvasios, blogesnės už rakšus; Prieš juos turimi specialūs užkeikimai ir žolės, nes jie pajėgūs pagrobti žmonių sielas. Kartu su kitomis dvasiomis gyvena laidojimų vietose, o kartais apsigyvena ir tuščiuose namuose bei ant kelių. Juda atėjus sutemoms. Gali įgauti bet kokį pavidalą ar net tapti nematomi. Pagal puranus – jie Kašjapos ir jo žmonos Pišačos vaikai; pagal „Višnu puraną“ – sukurti Brahmos iš jo pykčio.
Gali būti, kad mitai apie juos gali turėti istorinį pagrindą kaip arijams priešiškos tautos simbolis. Paninis piščča apibūdino kaip karių klaną. Šiaurės Kašmyro dardai vadinti piščča, o jų kalba – paišačų kalba.

Suparnai (iš sanskr. „su puikiais sparnais“) – mitiniai paukščiai. Paukščių kalarius Garuda irgi vadintas suparnu; kaip ir plėšrūs paukščiai budizme. ]

38. žaibus, griaustinius ir debesis, ištisas ir nepilnas vaivorykštes, meteorus, antgamtinius garsus, kometas ir įvairius dangaus šviesulius,

39. kinarus, beždžiones, žuvis, įvairius paukščius, naminius galvijus, elnius, žmones ir plėšrius žvėris su dviem eilėmis dantų,

[ Kinarai (sanskr. „kas per žmogus“) – mitinės būtybės hinduistinėje ir budistinėje mitologijoje; su žmonių kūnais ir kurio nors gyvūno galvomis (paukščio, arklio). Kažkuo panašios į graikų chimeras. Kinarai laikomi Kašjapos vaikais arba Brahmos palikuonimis, atsiradusiais iš jo kojų. Kartu su gandharvais laikomi dangiškaisiais dainiais ir muzikantais ir prijungti į Kuberos palydą. ]

40. smulkius ir didelius kirminus ir vabzdžius, kurmius, utėles, muses, blakes, visus geliančius ir kandančius bei nejudančius gyvius.

41. Tokiu būdu, visa tai, kas nejuda ir juda, buvo sukurta turinčių plačią sielą per askezę ir mano paliepimu, atsižvelgiant į karmą.

[Karmą – žr. >>>>> ]

42. Aš jums pranešiu, kokio tipo veikla numatyta čia kokioms gyvoms būtybėms, o taip pat gimimo būdą.

[ Čia - turima omenyje „šiame pasaulyje“ ]

43. Naminiai galvijai ir laukiniai gyvūnai, mėsėdžiai su dviem eilėm dantų, rakšai, pišačai ir žmonės – gyvavedžiai.

44. Gimusieji iš kiaušinio – paukščiai, gyvatės, krokodilai, žuvys su vėžliais ir [kiti gyvūnai], gimusieji sausumoje bei vandenyje.

45. Gimusieji iš šilumos – geliantys ir kandantys, utėlė, musė, blakė ir kiti panašūs, gimstantys iš prakaito.

46. Visi augalai, besidauginantys sėklomis ar stiebais, auga iš palikuonių; vienmečiai augalai – [kurie] pateikę daug žiedų ir vaisių žūsta subrendus vaisiams.

47. Subrandinantys vaisių nepateikę žiedų vadinami vanaspati, o duodantys ir žiedus, ir vaisius vadinami vriksa⁶⁾.

48. Įvairūs krūminiai [gucchaguirna) augalai, o taip pat įvairūs žolynai, besivejantys ir šliaužiantys augalai išauga iš sėklų ir stiebų.

49. Supami tamsos, esantys kitokių tipų – dėl karmos – jiems suteikta savijauta ir malonumų ir kančių pajauta.

[ Tamsos supami apibūdinti 12 skyriaus 42-44 punktuose; turima omenyje naktiniai ir tamsoje gyvenantys sutvėrimai, kaip kirminai, tigrai ir t.t. Įdomu, kad į juos įtraukiami šudrai (žemiausioji kasta), o taip kai kurios mitinės būtybės]

50. [Tokios], pradedant Brahma ir baigiant tais [augalais], paminėtos būsenos šiame baisiame, amžinai judančiame sielų rate. [ Turima omenyje reinkarnacija, žr. pastabą prie p. 28 ]

51. Taip visa tai ir mane sutvėręs, jis, kurio galia nesuvokiama, pasinėrė į save patį, ne kartą laiką išspausdamas laiku.

[ T.y. atsisakė savo kūno, į kurį buvo įsikūnijęs savo noru; ir pakeitė pasaulio tvėrimo laiką pasaulio griovimo laiku ]

¹⁾ Viljamas Džounsas (Sir William Jones, 1746-1794) - Velso filologas, vienas mokslinių Indijos studijų bei lyginamosios kalbotyros pradininkų. Jis vienas pirmųjų ėmė kalbėti apie ryšių tarp indoeuropiečių kalbų egzistavimą. Dirbdamas Kalkutoje, nagrinėjo indų teisinius šaltinius, literatūros, religijos, filosofijos kūrinius. 1784 m. jo iniciatyva buvo įkurta Bengalijos Azijos draugija, pradėjusi indologinius tyrinėjimus.

²⁾ Medhatithi - vienas ankstyviausių „Manu įstatymų“ komentatorių (9-11 a., nes jį mini Mitakšara). Plačiausiai manoma, kad jis buvo iš šiaurės Indijos (Kašmyro). Jo komentarai plačiai tirti.

³⁾ Govindaradža. Jo 11 a. „Manutika“ komentarus nuplagijavo Kuluka. Jis buvo Madhava Bhata sūnus, kuris prie Gango dar parašė „Smritimandžari“.
Narajana. Jis tik tikėtiniausiai 14 a. parašė „Manvarthavivriti“.
Kuluka. 13-15 a. parengė „Manvarthamuktavali“, tapusiais plačiausiai žinomais „Manu įstatymų“ komentarais. Gausiai perduoda, tačiau su kritika, Govindaradžos komentarus. Nandana iš pietinės Indijos parengė „Nandini“ komentarus.

⁴⁾ Jullius von Jolly (1849-1932) - vokiečių istorikas ir indologas, vertęs indų teisės ir medicinos traktatus; lyginamosios lingvistikos profesorius. 1896 m. išleido „Indo-arijų tyrinėjimų enciklopediją“. Išvertė Višnu, Narada ir Manu įstatymų knygas.

⁵⁾ Kulukabhata (Kullukabhatta) – indų mąstytojas iš Bengalijos, gyvenęs kažkur 1150-1300 m. ir laikęsis Purva mimamsa doktrinų. Jo „Manvarthamuktavali“ (apie 1250 m.) yra plačiausiai žinomi tarp „Manu įstatymų“ komentarų. Kitas jam priskiriamas veikalas yra „Šraddhasągara“ aptariantis temas: laikas ir vieta tinkami šradhai (protėvių pagerbimui), astakašradha (kurią gali atlikti net šudros), apie įterpiamus mėnesius, jadžopavita.

⁶⁾ Vanaspati - sanskrito žodis, apibūdinantis visą augalų karalystę, tačiau pagal kai kuriuos indų tekstus (tarp jų ir „Manu įstatymuose“) reiškia tik nežydinčius augalus, tačiau vedančius vaisius. Kita augalų atmaina vrikša („Rigvedoje“ jie medžiai; vaišešikos mokykloje – kamieną ir šakas turintys augalai, kurie žydi ir mezga vaisus) „Manu įstatymuose“ yra tie, kurie ir žydi, ir veda vaisius.