|
Sacharos įsisavinimas senaisiais laikais Įprasta teigti, kad labiau išsivystę Viduržemio jūros tautų atstovai buvo Juodosios Afrikos progreso variklis. Visoje Afrikoje ieškoma egiptiečių, žydų, finikiečių, romėnų ir arabų įtakos faktų. Sacharos (kurią arabai vadino Bilad al-Sudan - Juodųjų žemės, nors jų žinios tesiekė jos pakraštį sahil, t.y. krantą) prekybos keliai jungė Vakarų Afriką su Viduržemio jūros pakrantėmis. Krikščioniškoje Europoje gandus apie Vakarų Afrikos turtus skleidė portugalai, pasiekdavę Gvinėjos krantus, kur, atseit, auksas auga iš žemės kaip kokios morkos. Normalių komercinių ryšių nebuvo iki pat 8 a., nors archeologai randa, pvz., pietų Mauritanijoje, varinių daiktų, sukurtų 2 a. pr.m.e. ispanų-marokiečių stiliumi. Ankstyvieji ryšiai sietini su Libijos garamontiečių ( kurie, galbūt, kažkaip susiję ir su Dogonu) gentimi. Pagal graikų istoriką Herodotą, jie dykumoje, naudodami vežimus, medžiojo etiopų Troglodytes (kitaip "urvų gyventojus"). Ši žinutė siejama su piešiniais, kuriuose vaizduojami žirgų traukiami vežimai - pirmąkart atrasti Fezan'e šio šimtmečio 30-ais (vėliau ir daugiau - Tasilio apylinkėse ir pietų Maroke - tarsi pažymėdami du kelius link Nigerio upės). Iškelta mintis, kad garamontiečiai (ar kokia kita gentis) iš Vakarų Afrikos gabeno auksą ir dramblio kaulą į Kartagenos ir Romos turgus. Šios teorijos pradėtos kritikuoti 7-o dešimt. pradžioje - atseit, piešiniai dar nereiškia, kad su jais buvo keliauta per dykumą. Juk vežimuose vietos trūko net važnyčiotojui - nekalbant jau apie prekes. Be to regione nerandama arklių palaikų (nors piešiniai priskiriami ilgesniam nei tūkstantis metų laikotarpiui - nuo 1000 m. pr.m.e. iki 500 m.e.m. Be to, arkliai neištveria Sacharos karščių. Taipogi, pagal Herodotą, keli jaunuoliai iš Libijos naramonų genties keliavo į pietus, kur pasiekė pelkėtą vietovę. Ten jie rado mažaūgius juodaodžius, nusivedusius keleivius į savo miestą. Tai sutampa su populiariais pasakojimais apie Vakarų Afrikos mažuosius žmogeliukus ir Nigerio deltos geografinėmis sąlygomis. Pagal kitą graikų rašytoją Marinus iš Tyro*), romėnų pirklys Julianus Materius keliavo su garamontiečių karaliumi į vietovę vadinamą Agisymba, kur jis regėjo labai daug raganosių (kurie negyvena Šiaurės Afrikoje - tad tikėtina jo lankymasis Čado šiaurėje). Be to Abalessu vietovėje, Ahaggar'oje vadinamame Karalienės Tin Hisan kape buvo rasta 3 a. romėnų daiktų. Dvi romėnų monetos rastos pietų Mauritanijoje, o Jenne-Jeo 1976-ais rasta 2 a. Cyrenaicu sukurta graikų dievo Janus skulptūrėlė. Bet tikrieji tarpininkai buvo ne bebaimiai garamontiečiai, o berberai, kirtę Sacharą kupranugarių karavanais. Pietų Sacharos klajokliai patraukę į Šiaurę lietingu laikotarpiu galėjo Maroko ir Atlaso kalnuose sutikti romėnus. Sužinoję didelę aukso vertę šie klajokliai pradėjo jį gabenti į šiaurę, kur keisdavo į druską ir varį, gaudavo datulių, grūdų ir amatininkų dirbinių (o gal ir kažkokių prabangos dalykų). Bet žinių apie gyvenimą anapus Sacharos europiečiai turėjo nedaug. Jie manė, kad ten tėra viena tuščia dykuma. Reikalai pasikeitė po 7 a. pradėjus dominuoti islamui. Plačiai (nuo Pirėnų kalnų iki Indo slėnio) išsidriekęs Umayyid'ų kalifatas sukūrė stiprią piniginę rinką, kurios pagrindas buvo auksas. Rytuose jį išgaudavo iš vietinių rūdynų, tačiau Vakaruos padėtis buvo blogesnė (tik Sicilija ir pietų Ispanija). Dalį, matyt, gabeno iš Vakarų Afrikos.
Karinių susidūrimų pavyzdžiu gali būti centrinės Sacharos Taghaza druskos kasyklos. Iš pradžių jas valdė Sacharos klajokliai, tačiau 14 a. pradžioje tam tikrą pietinių kelių kontrolę įvedė Mali valdovai. Kito šimtmečio pabaigoje Songhay askia išplėtė savo įtaką į dykumą ir paskyrė Taghaza valdytoją. Tačiau 1544-ais Sa`did valdžios įkūrėjas Maroke, sultonas Muhammad al-Mahdi pareikalavo, kad Songhay valdovas, askia Ishaq I, kam perduotų kasyklas. Atsakymas, aišku, buvo neigiamas. Marokiečiai pasiuntė armiją, tačiau dykumoje buvo sumušti. Tada tuaregų Songhay armija puolė į šiaurę nuniokodama pietų Maroką ir priversdama Mohammad bėgti iš Marrakesh. Taipogi ir Bornu (esančios prie Čado ežero) valdovai išplėtė valdžią iki pat 16 a. užimdami Fezzan'o oazes. Nėra žinių, kad senovėje Vakarų Afrikos gyventojai būtų kirtę Sacharą į Šiaurę. Jų pasirodė tik islamo laikotarpiu (daugiausia kaip vergų - spėjama, kad per 1000 m. buvo atvežta iki 9,3 mln. juodųjų vergų - t.y. beveik tiek pat kiek į Ameriką - tik čia per trumpesnį laiką). Islamo plitimas skatino piligrimų srautą į Meką. Pirmieji juodaodžiai lankytojai pasirodė jau 12 a. Ypač aktyvūs buvo Mali valdovai, kurių pirmasis keliavo maždaug 1260-ais. O garsiausia buvo Mansa Musa kelionė 1324-ais, kurio vizitas Kaire buvo prisimenamas kelis šimtmečius. Ūjau 1339-ais žemėlapyje atsirado Musse Melly atvaizdas). Kitas garsus įvykis - askia Muhhamad iš Songhay kelionė. Paprasti žmonės traukė į Meką vėliau, pradedant 15 a. Taip pat Vakarų Afrikos valdovai susitikdavo su Šiaurės Afrikos valdovais. Jau 12 a. pradžioje Diufanu valstybės musulmonų tikėjimo valdovas aplankė Marrakesh, kur susitiko su Almaravid'ų amiru Ali b.Yusuf (1106- 1143). O dar prieš tai su dovanomis pas juodajų karalių (Gao valdovą) tebebuvusį pagoniu 9 a. pradžioje buvo pasiųstas Rustamid'ų Tahert imamas. 14 a. delegacijų buvo daugiau. Mali valdovas Mansa Musa pasiuntė delegaciją (tikriausiai 1338 m. vasarą) į Fez pasveikinti Marinid'ų sultono Abu `l-Hasan dėl Tlemcen užėmimo (1337 m. balandį). Kita delegacija vyko sveikinti sultono su Konstantinopolio užėmimu (1349 m.). Tai rodo, kad maliečiai neblogai žinojo Šiaurės Afrikos politinę padėtį ir bijojo Marinidų skverbimosi į centrinę Maghrib. Yra išlikę 13 a. pradžios Sijilmasa valdytojo laiškas Ghana karaliui, iš kurio matosi, kas buvo tikrasis prekybinių kelių valdytojas: Esame kaimynai linkintys gero net ir besiskirdami tikėjimu.
Mes sutinkame su teisingais sprendimais ir esame atlaidūs dėl mūsų tikslų. Nereikia ir sakyti, kad teisingumas yra mūsų karalių bruožas politikoje.
Tironija yra blogų minčių ir nežinojimo buveinė. Mes girdėjome apie mūsų vargšų pirklių įkalinimą ir
varžymą jų verslui. Pirklių kelionės į šalį ir iš jos yra naudingas tos šalies gyventojams ir yra šalies
populiarumo didinimas. Norėdami, mes galėtume įkalinti to krašto žmones pakliuvusius į mūsų valdas, bet
nemanome, kad būtų tikslinga taip daryti. Mes nenorime užkirsti kelią nemoraliems veiksmams darydami juos patys. Apie anapusinį Sacharai pasaulį Vakarų Afrikos gyventojai gavo iš knygų, pasirodžiusių su islamu (ir arabų kalba) Arabų ryšiai buvo platesni net už europiečių ir apėmė Indiją, Kiniją, Rusiją ir Centrinę Europą (12 a. arabų geografai mini net ir kelis suomių pavadinimus). Jau 12 a. vakarų afrikiečių atsiranda Ispanijos ir Maroko universitetuose. Kitame šimtmetyje Kaire įkuriami svečių namai besimokinantiems al-Azhar universitete (juos išlaikė Bornu valdovai). Mansa Musa 1330-ais įkuria pirmą universitetą Timbuktu mieste (Mali), vadinamą Sankore. Liudijama, kad Sankore bibliotekoje buvo visų svarbiausių islamo mokymų veikalai (kol nesudegė 19 a.). Tad gali būti, kad vakarų afrikiečių žinios apie Europą buvo platesnės nei atvirkščiai. Kai Mungo 1796-ais atvyko prie Nigerio upės esantį Segu, jam pranešė, kad anglai ir prancūzai kaunasi Viduržemio jūroje (Barle). 1824-ais Hugh Clapperton'as, aplankęs Kano, ten buvo pirmuoju europiečiu - ir jį nustebino, kad Sohoto kalifato valdovas Muhammad Bello detaliai klausinėjo apie britų politiką Indijoje ir religinę padėtį Europoje. Garsųjį vokiečių keliautoją Gustav Nachtigal 1871-ais centrinėje Afrikoje (Bornu) informavo, kad tarp franse ir nimse (prancūzų ir anglų) kilo karas. 1594-ais portugalų kapitonas pranešė, kad Senegale yra ne tik nemažai kalbančių prancūziškai, bet ir buvojusių Prancūzijoje. *) Marinus iš Tyro (apie 70-130 m.) graikų ar finikiečių geografas ir matematikas, kartografas, matematinės geografijos pradininkas. Pirmasis įvedė ilgumos ir platumos sąvokas kiekvienam žemėlapio taškui. Nuliniu meridianu panaudojo mitines Palaimintųjų salas, o Rodo Sala buvo panaudota nulinei platumai (arba pusiaujui, kurį laikė esant 180 tūkst. stadijų, t.y. apie 17% trumpesniu už tikrąjį). Jo žemėlapiuose pirmąkart pasirodo Kinija. Jis laikė, kad žmonės pasaulyje gyvena tarp Tulos sala šiaurėje ir pietų tropikais, o pagal platumą nuo Palaimintųjų salų iki Kinijos. Be to, jis irmąkart panaudojo Antarktidos pavadinimą kaip antipodą Arkčiai.
Matriarchatas |
Tačiau šiaurės savanos valstybių valdovai neleido arabams tiesiogiai bendrauti su aukso gavybos centrais
pietuose. Jos buvo pakankamai stiprios (arabū šaltiniuose sakoma, kad Ghana turėjo 200 tūkst. armiją), o ir
siųsti kariuomenę per Sacharą buvo beprasmis žingsnis - savana buvo užkrėsta trypanosonicasis (sukeliančia miegligę), kuri ypač
pavojinga kanopiniams - tad kavalerijos naudojimas buvo ribotas.