Dogonas (Sirijaus paslaptis)
(skaitykite papildomai: Vartų į žvaigždes rankraščiai: Sirijaus ir Dogono ryšis
Dogono pasaulio sukūrimo mitas)

Anot legendų, dogonai į Malį atėjo iš Egipto. Tačiau galima atsekti tik apie 1000 m. jų istoriją, kai jie, atsisakę priimti islamą, gyveno vakariau. Gentis negausi, joje apie 400-800 tūkst. žmonių.

Dogono genties Malyje (Vakarų Afrika, buvęs prancūzų Sudanas, apie 100 tūkst. gyv.) "kultūra, o galbūt ir ji pati fiziškai, kilusi iš Lemnian'o graikų, kurie tvirtino 'kilę iš argonautų', atvykę į Libiją, keliavę į Vakarus kaip garamantai (aprašyti ir Herodoto), tada pasukę į pietus po daugelio šimtmečių pasiekė Nigerio upę Mali teritorijoje, kur susiliejo su vietiniais negrais.
Skaitykite apie Vakarų Afrikos ryšius su Viduržemio jūros kraštais

Dogoniečiai išsaugojo slapčiausiąsias apeigas, kurią danajai [argonautų karaliaus palikuonys] atnešė graikams iš prieš-istorinio (iki-dinastinio, 3200 m.pr.m.e.) Egipto
".
(Robertas Templas. Sirijaus paslaptis, taip pat skaitykite: "Žvaigždės kalba Egiptui").

Vienas įrodymų būtų nepilnas piešinys ant smėlio, kai dogoniečiai bandė savo tikėjimą paaiškinti prancūzų antropologams Marcel Griaule IR Germain Dieterlen'as.

"Pradedama nuo žvaigždės vadinamos 'Digitaria', besisukančios apie Sirijų: Dogoniečiams tai mažiausia ir sunkiausia iš žvaigždžių - joje visų daiktų užuomazgos".
(Marcel Griaule, Germain Dieterlen. Afrikiečių pasauliai)

Sirijus nėra matomas 70 dienų, nes jis randasi ten, kur jį nustelbia Saulės spindėjimas. O jo pasirodymas sutampa su Nilo patvinimu – buvo laikoma, kad tai Izidė grįžo iš požemių ir vėl rūpinsis derlingumu (beje, kartais Izidę vaizdavo kaip undinę su uodega).

Ir štai dogonai teigė, kad nematomoji Sirijus-C turi savąją planetų šeimą ir vienoje jų gyvena protingos amfibikos panašios į undines su uodega.

Dagoniečiai žinojo, kad Sirijus turi nematomą baltąjį nykštuką (kadaise ir ši žvaigždė buvo ryški žvaigždė, tačiau prieš milijonus metų virto nepaprastai tankiu nykštuku), kuris buvo atrastas tik 1862-ais, kai Alvan Clark'as testavo naujas Dearborn'o observatorijos 18,5 colių skersmens refraktorinio teleskopo linzes. Jis iš pradžių net pamanė, kad tai linzių defektas. Tačiau tai buvo Sirijaus antrininkas, apie kurio buvimą buvo jau įtariama, nes 1834-44-ais F.W. Bessel'is stebėjo Sirijos judėjimo nukrypimus. Jos orbitą 1851-ais paskaičiavo C.H.F. Peters'as.

Dogone jos vardą sudaro žodis "žvaigždė", tolo, ir po, - mažiausios jiems žinomos sėklytės pavadinimas. Taip jie apibrėždavo žvaigždės dydį, t.y. "Mažiausia iš daiktų". Pagal juos tai ir "sunkiausia žvaigždė", nes žemė joje pakeičiama metalu 'sagala' (pažodžiui, 'tvirtas'), tokiu sunkiu, kad 'visos žemiškosios būtybės, kartu paėmę, neįstengtų jo pakelti'. Žvaigždės spalva yra balta. Taigi, jie išvardina visus tris pagrindinius baltojo nykštuko atributus: mažą dydį, didelį svorį ir spalvą. Astronomai baltųjų nykštukų klasę išskyrė tik 1910-ais. O 1915-ais W.Adams'as ir Mt.Wilson'as gavo pirmąjį Sirijaus antrininko spektrą.

Pagal Dogoniečius Sirijaus antrininkas yra daug svarbesnis už savo didesnį ir šviesesnį partnerį. Be to jie sako, kad žvaigždės orbita yra artima apskritimui elipsė, kurios vienam centre yra Sirijus ir kuri apsisuka per 50 metų (iš tikro, tikslus skaičius yra 50,04 plius ar minus 0,09 metų) ir kad ši žvaigždė sukasi apie savo ašį. Dogon'iečiai Sirijaus sistemoje mini ir trečią žvaigždę Emme Ya (moteriškasis sorgas) - didesnę už Sirijų B, bet ir 4-is kartus ryškesnę, o tai turėtų būti raudonasis nykštukas Apie šią žvaigždę, jų teigimu, sukasi vienas palydovas. Astronomai dar nėra radę Emme Ya. Tai ir tarsi planeta - ir čia ne viskas aišku, nes ši senovinė afrikiečių gentis kalba ir apie 'batsiuvių' bei 'moterų' planetą (pagal Murray Hope. Praktinė Egipto magija). Man & Fish

Bet 1920-ais Phillip Fox'as, naudodamas tą patį 18,5 colio skersmens refrakcinį teleskopą, paskelbė, kad Sirijaus antrininko vaizdas toks, tarsi tai būtų dviguba žvaigždė. B.R.T Innes (Pietų Afrika) ir van den Bos taip pat pranešė apie trečiąją žvaigždę. Tačiau 1973-iais atlikti Irving W. Lindenblad'o (JAV) tyrimai teigia, kad nėra astronometrinio (žvaigždžių judėjimo anomalijų tyrimas) įrodymo apie trečios žvaigždės buvimą.

Bet jei trečioji žvaidždė yra raudonasis nykštukas, tai ji turi savybę laikas nuo laiko smarkiai "prašvisti" - o kas, jei taip buvo 1920-aisiais? Tai paaiškintų, kodėl astronomai negali gauti tokių pat duomenų. Bet 1978-ais Richard Donnison ir IWan P.Williams išspausdino straipsnį, kuriame bandė paskaičiuoti galimą Sirijaus C orbitą. Jie teigia, kad orbita turi būti artima apskritimui.

>

Dogoniečiai sako, kad astronomines žinias jiems suteikė Nommos, amfibijos su žuvies uodega ir žmogaus kūnu atsiųstos į Žemę iš planetos, kurios pavadinimas nyan tolo (arba emme-džirin), kuri sukasi apie Emme Ya, kad padėtų žmonėms. Jų vardas kilęs iš žodžio, reišiančio 'pagirdyti' ir jie dar vadinami Vandenų Mokytojais, Stebėtojais ir Patarėjais. Jie nusileido į šiaurę nuo dabartinės Dogon'iečių gyvenamosios vietos. Kai jų indas (besisukdamas ir su dideliu triukšmu bei vėju) nusileido, jis slydo stabdydamas ir rausdamas žemę. Tuo pat metu nauja žvaigždė (gal pagrindinis erdvėlaivis?) žibėjo danguje.

"Kai [arka] nusileido, nuo arkos svorio kraujo čiurkšlė ištryško į dangų ir atsirado žvaigždė tarsi dešimtadalis mėnulio [pelu tolo] dydžio ir ryškumo".
(Žodinė Dogon'o tradicija)

Dogoniečiai taip pat šią 'žvaigždę' aprašo turint raudoną spindulių ratą, kurs yra tarsi dėmių plitimas, bet lieka to paties dydžio.

"Nommo padalijo savo kūną žmonėms, kad pamaitintų juos, - štai kodėl sakoma, kad 'Visata išgėrė jo kūną'; taip Nommo irgi davė žmonėms gerti save - taip duodamas visus gyvenimo principus žmogiškosioms būtybėms". (Žodinė Dogon'o tradicija)

Nommo buvo nukryžiuotas ir atgijo - ateityje vėl grįš į Žemę jau žmogiškuoju pavidalu. Vėliau atgaus ambibijos kūną ir valdys pasaulį iš vandenų.

Bet dogoniečiai turėjo ir kitų keistų astronominių įsitikinimų: manė, kad Žemė yra apvali ir sukasi apie savo ašį ir Saulę, kad planetų orbitos elipsės formos, kad Saturnas turi žiedus, o Jupiteris - 4-is mėnulius (tai žinoma nuo teleskopo išradimo, dar 4 buvo rasti tik 1930-ais, nors 5-ąjį jau buvo atradęs 1892-ais E.E.Barnard'as, pirmasis astronomijoje pradėjęs naudoti fotografavimą). Jie net sakė, kad Paukščių takas yra spiralės formos žvaigždžių darinys. Kaip jie galėjo gauti tokias žinias be teleskopų ir kitos mokslinės įrangos?

1920-aisiais Europos spaudoje vyko nemažai diskusijų Sirijaus tema. Karlas Saganas mano, kad į Dogoną atvykus Griaulei, dogoniečiai jau galėjo būti bendravę su anksčiau čia viešėjusiais mokslininkais, iš kurių, kalbėdamiesi apie Sirijų - ryškiausią dangaus žvaigždę ir jų tikėjimo pagrindą - sužinoję tuos mokslinius faktus juos vėliau perpasakojo Griaulei. Bet dogoniečiai sakė, kad tas žinias jiems suteikė iš Sirijaus atvykusios triakės būtybės su krabo žnyplėmis. Manoma, kad šiam tikėjimui yra 5000 metų. Juk jie tikėjo Sirijaus žvaigžde iki atvykstant pirmiesiems europiečiams.

Griaulės ir Dieterlen'o straipsnyje "Sudanietiška Sirijaus sistema" aprašytas Sigui ritualas, atliekamas kas 60 metų (bet kodėl 60 metų, kai Sirijaus B orbita aplink Sirijų-A yra 50 m.?):

Sirena/marmaid "Vienas šio ritualo tikslų - išdrošti didelę medžio kaukę, kuri paslepiama uolose esančioje slėptuvėje kartu su anksčiau išdroštomis kaukėmis... Išlieka kokios 3 ar 4-ios, kurių seniausioji būtų išdrožta 1780 ar 1720-aisiais. Kai slėptuvė įrengta gerai, jos gali išlikti ilgiau, pvz., prie Ibi 1931-aisiais buvo 9 kaukės (taigi seniausioji 15 amžiaus), o dar trijų - išlikę fragmentai (13 a. pirmoji pusė), matomi po dulkių sluoksniu. Slėptuvės įrengiamos taip, kad apsaugotų nuo drėgmės, kenkėjų ir žvėrių."

Ne tik dogoniečiai, bet ir europiečiai 13 a. neturėjo teleskopų. Tad "perpasakojimo" teorija atkrenta. Negi neigsime pačią ateivių galimybę. Su-Šu iš Godardo skraidymų centro rašo:

"...planetos susidaro apie žvaigždes, kurių spektro tipai didesni už F5. Taigi, planetos susidaro ten, kur yra geriausios sąlygos atsirasti gyvybei. Pagal šią prielaidą galime teigti, kad beveik visos vienišos žvaigždės, kurių spektras yra tarp F5 ir K5 turi šansą, kad jų planetose atsiras gyvybė. O kadangi jos sudaro kelis procentus žvaigždžių, gyvybė turėtų būti įprastas reiškinys visatoje."

Priminsiu, kad Babilono pranešimuose apie Oannes, amfibijos atvyko į šią planetą, kad duotų žmonėms gerovę. Jų vežimas buvo tarsi kiaušinis, nusileidęs Raudonojoje jūroje. Oannai turėjo žuvies kūną, pereinantį į žmogaus. Jie buvo pusiau demonai - tarp žmogaus ir dievų. Jų išvaizda buvo bjauri.

< style='margin-top:18pt; font-family: Tahoma, Helvetica, Arial'>O įvairių Europos šalių pasakas apie undines (ir net lietuviškąją Jūratę) manau žinote. Tad vertinkite patys!

Aplink ir šalia

Robert Temple knyga "Sirijaus paslaptis" buvo išleista 1976 m., o antrasis papildytas leidimas pasirodė 1998 m. Bet jau 1999 m. Lynn Picknett ir Clive Prince savo "Žvaigždžių vartų konspiracijoje" spėjo, kad Temple buvo paveiktas Arthur M.Young, karštai tikinčiu "Devynių taryba" (čanelingo esybėmis prisistatančiomis Egipto dievais - pasaulio sutvėrėjais iš Sirijaus). Artūras buvo vienas 9-ių, dalyvavusių per pirmąjį "kontaktą", inicijuotą Adrija Puharich.

Būtent A.Jungas 1965-ais davė R.Temple prancūzų antropologų Marcel Griaule ir Germaine Dieterlen straipsnį (vėliau jiedu išleido knygą "Blyški lapė"). Kitais metais 21 m. amžiaus R.Temple tapo Jungo "Sąmonės studijų fondo" sekretoriumi. Dar kitais pradėjo rašyti disertaciją, tapusią "Sirijaus paslaptimi".

Temple knygos komentatoriai nurodė, kad jo pateikiamas „Sirijaus-B orbitos“ piešinys tėra primityvus „Kosminio kiaušinio“ atvaizdavimas, kur ovalo viduje išmėtyta daugybė dogonų dievybių. Temple iš jų parodė tik „sigo tolo“ teigdamas, kad tai Sirijus.

Reikia prisiminti, kad planetų Sirijaus žvaigždžių sistemoje neturėtų būti. Sirijui-B virstant raudonąja milžine, o vėliau baltąja nykštuke, planetos, jei jų ir buvo, turėjo būti tiesiog iššluotos. O jei kurios jų ir liko, atstumas tarp Sirijaus-A ir Sirijaus-B yra apie 20 AE, tad tarp jų esančių planetų paviršiai turėtų įkaisti iki tūkstančio laipsnių.

O štai Peter James ir Nick Thorpe savojoje "Senosios paslaptys" ir prancūzų antropologus apkaltino klastote. Bet šiedu savo straipsnį prancūzų kalba išspausdino 1950-ais (kai Sirijus B tebuvo nufotografuota tik 1970 m.), nors ir neįtraukė jokių komentarų kokios išskirtinės yra dogoniečių žinios.

Atseit pagal dogoniečius:
"Kai Digitaria [ to polo ] priartėja prie Sirijaus, šis tampa ryškesnis; kai ji toliausia nuo Sirijaus, Digitaria sukuria mirksėjimo efektą, stebinčiajam manant esant kelioms žvaigždėms" ("Senosios paslaptys").
Tad kodėl to polo negali būti įprasta žvaigždė vietoje nematomo Sirijaus bendrakeleivio, stebisi P. James ir N. Thorpe.

Tačiau didžiausią abejonę sukelia antropologo Walter van Beek'o pasisakymas, nurodantis, kad tik M. Griaule ir G. Dieterlen'as pranešė apie tokias dogoniečių žinias ((atseit, išgirstas iš genties „išminčiaus“ Ogotemeli)). Jis 1991 m. vadovavo ekspedicijai į Mali, kuri nerado jokių ypatingų užuominų apie Sirijų. Jis iš tikro kalbėjosi su ta pačia gentimi ir pažymėjo, kad nors "jie kalba apie sigu tolo [ką Griaule laikė Sirijaus vardu ], bet jie prieštarauja vienas kitam, nurodydami, ką ta žvaigždė reiškia - vieniems tai nematoma žvaigždė, kuri pakyla, kad praneštų apie šventę [sigu], kitiems - tiesiog Venera, kuri, dėl kitos padėties, atrodo kaip sigu tolo. Ir visi sutinka, kad apie žvaigždę sužinojo iš Griaule". Tuo labiau, kad dogoniečiai, iš tikro didelį dėmesį skyrę Sirijui, ją vadino "dana tolo", o ne "sigu tolo".


Žvaigždės kalba Egiptui
Dogono pasaulio sukūrimo mitas
Vartų į žvaigždes rankraščiai: Sirijaus ir Dogono ryšis
Egiptietiška Betliejaus žvaigždė
Mitologija Visatos masteliu
Gyvenimas 2021 metais
Zep Tepi - pirmasis laikas
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Ateivių rasės: driežažmogiai
Filipinų tvėrimo mitai
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Kaip jie mus darė
NSO svetainė
Mitologijos puslapis
Vartiklis
NSO.lt