Meškeriotojo kertelė

 

 

 
Likimas - ant stalo
 

Urvinis vėžys

Vėžių paradas

Iš nakties nuo trankaus griaustinio vėrėsi pajuodęs dangus viršum Balčio ežero. Aitriai tvoskė prisvilusia žieve. Dumbravos galukaimėje žaibai išvagojo šimtamečio ąžuolo krūtinę, sudegino gandralizdį. O išaušus įvyko stebuklas. Senus trobesius, mėlyną eglyną apglėbė vaivorykštės juosta, vieną galą įmerkusi ežeran, kitą – į Vastapų slėnio šaltinius. Kuprotus pūgžlius atosiautose ėmė medžioti lydekos. Baltų perlų taures iškėlė vandens lelijos.

… Basas per rasotą žolę einu prie liepto, įsibridusio į melsvą nendryną. Matau – nuo nudžiūvusios vinkšnos klesteli raibas paukštvanagis. Plačiai išskleidžia saulėje šilko ribuliais spindinčius sidabro sparnus. Pradžioje sklendžia palei kalavijais pasišiaušusią ajeryno sieną. Paskum ima leistis lelijų įlankos link. Vos nebraukia sparnų kraštais baltų, panašių š gulbeles žiedų. Bene ešerioką, žiežulėlę vejasi. Bet paukšvanagis žuvų negaudo. Gal laukinę antį – kryklę meldų atvašynuose pastebėjo.

Dabar matau: iš po vandenyje mirkstančios kerplėšos išlindo šarvuotas, žnyplėtas, ūsuotas, išverstaakis vėžys. "Aha, brolau! Tu generolas. Pats seniausias ežere vėžys!" – sakau jam. Vėžys tarsi sukluso. Atsistūmė kaulėta uodega ir sustojo, aštriom žnyplėm brėždamas kriauklelėmis nubirusį smėlį. Netrukus atobradas pajuodo. Ties lieptu, prie vandenyje mirkstančio akmens, ėmė rinktis vėžiai.

Ilgai sklandė raibas vanagas, kuriam rūpėjo ne vėžiai, o po perkūnijos išsislapsčiusios antys, vandeninės vištelės, o gal paežerės pievoje tūnančios griežlės. Kartu su išmintinguoju paukščiu patyriau gamtos paslaptį,- vėžių pasirodymą. Išaušusį rytą po šiurpios nakties perkūnijos pavadinau pirmuoju vėžių paradu, vandens lelijoms sužydus.

Leonardas Grudzinskas, Lietuvos aidas    

Truputį apie vėžius

Vėžiai padengti kietu kiautu ir turi penkias poras kojų, kurių priekinės yra dvi žnyplės, kuriomis renkamas maistas ir kuriomis kovojama. Ant pilvo dar yra penkios poros plaukmenų. Jie būna įvairių spalvų nuo baltos iki tamsiai mėlynos (tamsiai rožinės, oranžinės, rudos, žalsvai juodos, melsvai žalios). Jų ūgis yra nuo 2 iki 40 cm.

Vėžių yra keli šimtai rūšių ir jie . gyvena gėlame vandenyje, prie upių, ežerų ir švarių tvenkinių krantų įvairaus klimato vietovėse. Jų nėra tik Afrikoje ir Antarktidoje. Jų maistas yra labai įvairus - nuo vabzdžių, mažų gyvūnų ir lavonų iki augalų. Jie nurankioja upėtakių ikrus, pagauna sraiges ir buožgalvius.

Patelė ikrus padeda ant savo plaukmenų. Vėžiukai išsirita per 220 dienų. Po kiautu auga naujas ir minkštesnis, kuris vėliau suplėšo senąjį. Vėžiai ataugina prarastas žnyples ir kojas. Gyvena 3 m. ar ilgiau.

Kuo nors susidomėjęs vėžys priplaukia atatupstas irdamasis galinga uodega. Jie yra vienišiai. Pajutę pavojų pakelia žnyples ir taip gąsdina. Natūralus jų priešas yra ūdros. Jų giminaičiai jūrose yra omarai.

Naktinė žūklė: vėgėlė
Vijūnai - gyvieji barometrai
Šalvių šokis gražiausias patekėjus saulei
Plekšnių audros, plekšnių vėjai
Gražių menkių galima ištraukti ir rudenį
Piktam museliautojui nepavyks
Kiršiname beržalapes ir ūsorius
Patiekalų iš žuvies receptai
Miškinis skudutis - ir vaistas, ir maistas
Dojo Tofu – pragaras žuveliokams
Augalai - namų augintiniai
Man pietums trejetą gyvačių!
Vartiklis