Sofija Maidanskaja

Sophia Maidanska * * *

Tai kas gi aš? Gal dulkė pakelės, -
Ji kyla sukas, ant akmens nukrinta –
Gal stepių tyluma neprijaukinta,
Gal namo slenkstis, semiamas žolės?

Kas, taure sužeistas, tavęs gailės?
Vyniojas rievės, ratilai pasklinda...
Gal aš tik lapas aukso labirinte,
O gal pirmoji snaigė ant gėlės?

Neatmeni? Tai užmarštis aš būsiu.
Meni? Tai reiškia: atmintis aš esu.
Mane mėgsta klastūs laiko gūsiai.

Patamsiais vis dairaus pėdų šviesių.
O tu trofėjus: jį laimėjau mūšy,
Jo troškau, siekiau visada, visur.

* * *

O bangos sunkios lyg išpažintis,
Nuo vėtros gaudžia jų varpai vakariai,
Jose tamsa kaip koks akmuo nugarma, - 
Tuo kūnas aitrų kartėlį pažins.

Kaip jos – jauna, aikštinga, išdidi –
Parpulsiu šieno pradalgėn dar kartą;
Riksmu suplėšiusi kasdienę tvarką,
Mirgėsiu laimės įdegiu pati.

Raivausi aš sušildytame guoly,
Bet vienąkart, žinau, srovė šilta
Klastingai sudaužys mane į uolą.

Surankios šipulius nykioj pagairėj
Žvejonis senas, ir peržiem krante
Aš degsiu jau linksmai ir kaitriai.

Iš ukrainiečių kalvos vertė A. Bukontas

Papildomi skaitiniai:
Poetinės vizijos
T. Ševčenka. Akloji su dukra
Rusų poezijos vertimai
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
Visos Rusijos valdovas ir rusinų klausimas
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
J. Vaičiūnaitė. Mėlynoji paukštė
Armėnų literatūros atšvaistai
Dostojevskių šeimos kilmė
V.P. Bložė. Azartas ir kt.
Kompiuterių haiku
Skaitiniai
Vartiklis