Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 amžiuje

Dabar, kai žengtas, atrodo, paskutinis žingsnis oreivystės istorijoje ir pagaliau pirmieji oreiviai oro balionu nenusileisdami apskrido visą žemės rutulį, prisiminkime oreivystės Lietuvoje pradžią.

Pirmąjį oro balionų skrydį vilniečiams 1806 m. pademonstravo moldavas Jordakis Kuparenka (1784-1844). Šis dailininkas ir keliaujantis akrobatas žavėjosi ir oreivyste. Skraidyti Kuparenka pradėjo Varšuvoje 1806 metų birželio mėnesį savo konstrukcijos balionu, kuris avarijos atveju galėjo būti naudojamas kaip parašiutas. Netrukus po to jis pasirodė ir Vilniuje. Štai kaip jo skridimą ir po to vykusius nuotykius aprašė amžininkai (Kurier Wileēski, 1806 m. lapkričio 24 d.):

„Moldavas J. Kuparenka atliko pirmąjį aerostatinį bandymą balionu, kurį pats pasidarė pagal naują išradimą vien iš gumuoto popieriaus. Lapkričio 14 (nauju stiliumi - 26) dieną 12 val. jo didenybės Generalgubernatoriaus rūmų (dabar Prezidentūros) kieme susirinkusios publikos šūksnių palydėtas dideliu greičiu pakilo gana aukštai. Ten pūtė nepaprastai stiprus vėjas, daugelyje vietų draskęs baliono apačią. Kilusio pavojaus akimirką oreivis neprarado orientacijos ir tuoj pat atidaręs vožtuvą išleido dalį karšto oro. Pusantros mylios už Pylimėlių kaimo, (už dabartinio Studentų miestelio Saulėtekio alėjoje) tarp Verkių ir Kairėnų leisdamasis žemyn, norėdamas išvengti smūgio į katilą, pritvirtintą virš galvos, netoli žemės šoko iš krepšio ir į akmenį užsigavo kairiąją koją, o balionui nukritus netoli katilo, gesindamas ugnį apsidegino ranką. Nepaisant to, surinko savo balioną ir minėtame kaime paliko. Kuparenkai reikia pripažinti ne tik pirmojo bandymo nuopelną, bet ir narsą, nuovoką bei pasiryžimą neapvilti publikos“.

Valstietis, matęs, kaip iš dangaus nusileidžia balionas, palaikė jį velnio sutvėrimu. Tik po ilgų įkalbinėjimų jis sutiko padėti Kuparenkai surinkti balioną ir nunešti į kaimą.

1809 metų pradžioje į Vilnių atvyko E.G.Robertsonas (1763-1837). Šis oreivis jau buvo pasižymėjęs savo pakilimais į rekordinį aukštį bei skridimų metu atliktais matavimais. Rusijos mokslų Akademija jį buvo pasikvietusi į Peterburgą, kur jis su akademiku Zacharovu 1804 metais atliko pirmąjį Rusijoje mokslinį skridimą. Vilniuje fizikas Robertsonas apsigyveno Oskierkų teatro (dabar čia Teatro ir kino muziejus Vilniaus gatvėje) patalpose ir ėmė ruoštis skridimui.

1809 m. žiema buvo nepaprastai atšiauri, temeperatūra vienu metu buvo nukritusi netgi žemiau minus 42 laipsnių. Nepaisydamas nepalankių sąlygų, sausio 25 dieną Roberstonas surengė savo skridimą. Nuo pat ryto publiką rinkosi į Gubernatoriaus rūmų (buvusių greta Oskierkų teatro prie Klaipėdos gatvės) kiemą. Dėl šalčio vandenilis gaminosi lėtai ir žiūrovams teko gerokai palaukti. Balioną pripildžius dujų, mušant tamtamams, Robertsono balionas beveik stačiai pakilo aukštyn ir dar 8 minutes buvo matomas. Pakilus virš debesų, kurie buvo apie 2600 metrų aukštyje, saulė, kuri Vilniuje seniai bebuvo pasirodžiusi, įšildė balioną nuo 14 laipsnių šalčio iki 11 šilumos. Dėl tokio temperatūros pokyčio dujos išsiplėtė ir kilimui stabdyti teko atidaryti vožtuvą baliono apačioje. Šioje pavasariškoje palinkoje oreivis skraidė apie penkias minutes, kol ištekėjus pakankamam dujų kiekiui balionas ėmė leistis. Robertsonas nuskrido netoli ir be jokių nuotykių nusileido viename sode miesto pietvakariuose.

Po šių pirmųjų skridimų stojo ilga pertrauka, oreiviai aplenkdavo Vilnių ir Lietuvą. XIX amžiaus viduryje gyvenęs Aleksandras Griškevičius išleido knygą "Žemaičio garlėkys", kuroje išdėstė balionų valdymo principus. Gali būti, kad jis 1855 metais buvo pasidaręs orpūslę, kurios bandymas baigėsi nesėkme. Kitas asmuo, susijęs su Lietuva - tai iš Vilniaus kilęs 1831 metų sukilimo dalyvio sūnus Chodasevičius, Krymo karo metu perėjęs į Anglijos pusę, vėliau persikėlęs gyventi į Pietų Ameriką. Turėdamas inžinierinį išsilavinimą, jis 1867 metais sukonstravo ir pasigamino oro balioną, kuriuo kildavo stebėti priešo pozicijų Brazilijos-Paragvajaus kare.

19 a. pabaigoje Vilnių aplankė Stanislovas Drevnickis, kuris gastroliuodamas po Rusiją ir demonstruodamas šuolius parašiutu buvo susilaužęs ne vieną kaulą. 1891 metų rugsėjo 15 dieną daugelis vilniečių traukė link Botanikos sodo (dabartinio Sereikiškių parko) pasižiūrėti įdomaus reginio - pirmojo Vilniuje šuolio parašiutu. Balionas su oreiviu ir prie baliono apvalkalo pritvirtintu parašiutu pakilo viršun ir ėmė skristi link Antakalnio. S. Drevnickis šoko, kai vėjas balioną nunešė į kitą upės krantą. Oreivis nusileido sėkmingai. Antrasis pakilimas baigėsi liūdnai.

Prieš startą balioną laikė kareivių būrys. Išgirdę komandą, jie visi turėjo vienu metu paleisti lynus. Vienas kareivis patogumo dėlei buvo sumezgęs kilpą, po komandos nespėjo iš jos ištraukti kojos. Susirinkę žiūrovai apimti siaubo stebėjo, kaip į orą pakilo du žmonės - Drevnickis ir nelaimingasis kareivis. Nuo pastarojo svorio balionas persikreipė ir galėjo apvirsti. Drevnickis, nepraradęs savitvardos, sušuko kareiviui laikytis kuo stipriau. Jis pats, žinoma, galėjo išsigelbėti, šokdamas parašiutu., tačiau tada kareivis neišvengiamai būtų žuvęs. Veikiamas dviejų žmonių svorio, balionas labai aukštai nepakilo ir po kurio laiko nusileido anapus Neries. Nelaimingasis kelionės draugas, sukrėstas tokio nuotykio, atrodo, vėliau išprotėjo.

Dar kartą Drevnickį gastrolių maršrutai atvedė į Vilnių po trijų metų. 1894 balandžio 18 d. aeronautas jau ruošėsi kilti iš Bernardinų sodo, tačiau baliono apvalkalas prieš pat startą užsidegė ir per kelias minutes pavirto pelenais. Stanislovas Drevnickis teišgyveno 34 metus. Jis žuvo Vitebske 1895 metais, atlikdamas 124-ąjį šuolį parašiutu.

Parengė Dainius Junevičius

Skaitykite puslapį apie Oreivystės istoriją

Pirmasis malūnsparnis Lietuvoje

Pirmasis malūnsparnis Lietuvoje

1935 m. Lietuvos aeroklublas Anglijoje įsigijo dvivietį G-30 tipo malūnsparnį: masė – 815 kg, naudingas krūvis – 270 kg, o 140 AJ variklis buvo aušinamas oru. Didžiausias greitis – 185 km/val., mažiausias – 28 km/val. Įsibėgėjimas kylant – 25 m. Degalų atsargų ore užtenka 3 val. ir nuskristi su jais - 465 km.

Malūnsparnis labai pasitarnavo aviacijos propagandai. „Skraidančio malūno” pasirodymas švenčių ir renginių metu sukeldavo didelį susidomėjimą. Juo skraidydavo J. Garolis, kuris jį valdyti išmoko malūnsparnių gamykloje Anglijoje. Juo jis ir atskrido iš Anglijos į Kauną.

Kadangi prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo vienintelis toks aparatas Pabaltijyje, tad 1936 m. buvo atliktas parodomasis skrydis iš Kauno į Rygą, Taliną, Helsinkį ir atgal.

Apie pirmąjį skraidymo aparatą Lietuvoje skaitykite Žemaičio garlėkys.

Stakliškių versmės
Kyla ultralengvieji
Oreivystės žingsniai
Įdomybės: Bitės-žvalgės
Tokios tad buvo lenktynės
Ką pasakoja senas laiškas?
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Kas vyko prieš 1000 metų?
Kas vyko prieš 749 metus?
Kas vyko prieš 750 metų?
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Plutarchas. Biografijos: Solonas
„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“
Priešsparnio istorija ir priešistorė
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Celuloidas – plastmasių prosenelis
A. Čechovas. Skraidančios salos
Ateitis - elektrinės raketos
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Vartiklis