Kyla ultralengvieji... Vartiklis

Otas Lilientalis (1848-96) apie 2000 kartų šoko nuo kalno prisitaisęs sparnus, kuriuos valdydavo balansuodamas kūnu, tačiau 1896 m. susilaužė nugarkaulį ir prieš mirtį pasakė: „Man trūko paukščio pojūčio“...

Italų kilmės amerikiečių inžinierius Frensis M. Rogalas^*), dirbęs JAV aeronautikos laboratorijoje, sukūrė surenkamą sparną, kuriam pakilti nereikėjo jokios pašalinės pagalbos. Skriejama nuo šlaito, kaip skriejo Lilientalis, valdant aparatą kūno balansavimu. 1951 m. F. Rogalas už jo sukūrimą gavo autorines teises, tačiau projektas pragulėjo stalčiuje 10 m., kol juo susidomėjo NASA, kurios specialistai net 8 m. bergždžiai bandė jį panaudoti „Saturno“ raketos pirmajai pakopai nuleisti į žemę.

Rogalo išradimą išgarsino australiečiai B. Mojesas ir B. Benetas, nuvykę į Ameriką dalyvauti aitvarų varžybose, ėmė sėkmingai skraidyti Rogalo sparnu, taip daugelį užkrėsdami nauju skraidyklių sportu. Nuo tada imta sparčiai tobulinti Rogalo sparną, kuriam kai kur prigijo deltasparnio, o Lietuvoje – skraidyklės pavadinimas. Jos išpopuliarėjo, nes: a) sparną galima lengvai surinkti ir išardyti; b) jis mažai sveria (19-29 kg); c) pigus. Jį galima pasigaminti pačiam iš duraliuminio vamzdžių ir audeklo.

Nuo 1978 m. sausio 1 d. FAI pripažino skraidyklių sportą kaip atskirą sporto šaką ir patvirtino tris skraidyklių klases: 1 (laisva) valdoma balansuojant, t.y. be vairų, sparno pailgėjimas (ilgio ir pločio santykis) neribojamas; 2 (standartinė) – be vairų, sparnas ilgesnis – 4,5 m; 3 (kietas sparnas) kietos konstrukcijos sparnas su vairais, svoris iki 50 kg.

Na tada ir prasidėjo konstruktorių lenktyniavimai. Sukurta įvairiausių modifikacijų – motorizuotų minkšto ir kieto sparno skraidyklių, ultralengvųjų lėktuvų, net motorizuotų sklendžiamųjų parašiutų. Nuo 1983 m. ultralengvųjų lėktuvų (ULL) kategorijai priskiriami visų tipų motorizuoti sklandytuvai, skraidyklės, lengvieji lėktuvai bei hidroplanai, kurie be krovinio sveria iki 150 kg, vidutinis variklio galingumas – 22 AJ, vidutinis tūpimo greitis – 35 km/val., sparno apkrova – iki 19,5 kg/m², vidutinė aparato kokybė – 7 (t.y., aparatas iš 1000 m aukščio nusklendžia 7 km).

Skirtingose šalyse reikalavimai mėgėjų aparatams nėra vienodi. Skiriasi svoriai, apkrovos bei greičiai. Skiriasi ir leidimų skristi bei reikalavimai skridimui (aukštis ir kt.). Daugelyje šalių yra visuomeninių šio sporto organizacijų.

1978 m. įvyko pirmosios oficialios Europos varžybos, kuriose dalyvavo 21 valstybė ir 171 pilotas. Pirmosios pasaulio pirmenybės įvyko Grenoblyje 1979 m., o antrosios – Japonijoje 1981 m.

Lietuvoje 1973 m. R. Aleksiejus, A. Miklaševičius ir V. Ramelis padarė pirmąją skraidyklę. 1974 m. R. Aleksiejus sklandytuvui BRO-11 pritaikė motorą, ką padarė ir prieniškis J. Kučinskas ir pakruojiečiai broliai Vaineikiai. 1975 m. KPI ir Kauno radijo gamykla įkūrė skraidyklių sekciją. 1976 m. Br. Oškinis suprojektavo ir pastatė dviuodegį sklandytuvą BRO-18, kurį numatė motorizuoti dviem benzopjūklų varikliais. Jų nesant lėktuvas išbandytas tik kaip sklandytuvas.

1975 m. Lietuvoje įsteigta skraidyklių federacija. Tačiau neaiškių klausimų tebebuvo daug. 1977 m. įsteigtas visuomeninis skraidyklių sporto komitetas, o 1987 m. skraidūnai priimti į Aviacijos sporto federaciją, sukviesta pirmoji skraidyklių sporto konferencija. 1981 m. B. Oškinis, talkinamas Č. Kišono ir K. Rinkevičiaus, pastatė gražiausią savo kūrinį BRO-23KR – „Garnys“, kurį vėliau motorizavo Č. Kišonas. Jisai III sąjunginėje Kijevo apžiūroje apdovanotas vienu iš pagrindinių prizų. Tais metais A. Liekis ir K. Juodėnas pagamino motorizuotas skraidykles. 1985 m. Netonyse įvyko pirmasis respublikinis konstruktorių mėgėjų konkursas-apžiūra. Ten demonstruota ir J. Kučinsko 155 kg svorio hidroplanas „Vandenis“ su 28 AJ varikliu, K. Mikalausko motorizuota skraidyklė „Antis“ su 5 AJ varikliu ir maža važiuokle, J. Valūno sraigtasparnis, šiauliečio K. Juodėno motorizuota skraidyklė bei jo kolegos R. Bėkštos motorizuotas „anties“ tipo aparatas bei vilniečių grupės „Vėtrungė“ net 4-i ultralengvo lėktuvėlio „Laumžirgis“ variantai (kaip monoplano su 9 ir 6 m sparnais bei biplano su 9+6 ir 6+6 sparnais), tauragiškio E. Žiliaus sraigtasparnis, B. Oškinio treniruoklis skraidyklėms sukurtas 1981 m.

Liaudies ūkio pasiekimų parodos „Kosmoso“ paviljonas visad traukė lankytojus. Prieš jį stūksojo raketa „Sojuz“, o šalia laineriai iš TU ir JAK serijų. 1976 m. gegužės mėn. šalia jų, lyg baltojo gulbė, prisiglaudė baltutėlis Prienų Eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje iš stikplasčio pagamintas sklandytuvas Lietuva. Jis buvo vienu iš tarptautinės jaunimo mokslinės techninės kūrybos parodos eksponatų, kurioje Lietuvą dar atstovavo ir mokymams skirtas sklandytuvas „Zylė“ bei motosklandytuvas LAK-6. Paroda veikė 2 mėn. Prie Lietuvos eksponatų lankėsi ir lankytojai iš užsienio.
Sklandytuvas Lietuva Maskvos parodoje Kosmosas

1987 m. pradžioje TSRS Centrinė TV laidą „Jūs tai galite“ transliavo persitvarkymo dvasia ir joje daugiausia rėmėsi Lietuvos mažosios aviacijos konstruktorių ir entuziastų darbais, laimėjimais ir problemomis.

Pirmajame TSRS lengvųjų skraidymo aparatų sąskrydyje konkurso-apžiūros komisijos pirmininkas buvo įžymus avia-konstruktorius Olegas Antonovas. Jis susidomėjo kauniečių brolių Liekių motorizuota skraidykle ir Č. Kišono pagamintu motorizuotu sklandytuvu BRO-23KR-„Garnys“ (Br. Oškinio, Č. Kišono ir V. Radzevičiaus konstrukcija). Lietuviai tapo sąskrydžio laureatais.

Antrajam TSRS sąjunginiam sąskrydžiui vadovavo TSRS nusipelnęs sporto meistras, lakūnas-bandytojas, TSRS didvyris Sergejus Anochinas. Lietuvai atstovavo kaunietis Gintas Končius su motorizuota skraidykle, prienietis Juozas Valūnas su sraigtasparniu bei Česlovas Kišonas su „Garniu“ Ypač visi stebėjosi Valūno sraigtasparniu – negi jį galėjo pastatyti vienas žmogus?! Valūnas gi jį statė 5 m.

1985 m. o trečiasis sąskrydis, į kurį pakviesti buvo jau 179 autoriai, iš kurių per 60 praėjo pirmą apžiūros turą. Iš 7-ių parodoje demonstruotų variklių net 3 buvo sukurti Lietuvoje. Dėmesį traukė kauniečių G. Končiaus ir P. Šakalio sukurtas lėktuvėlis „Antis“, kurie gavo prizą už originaliausią konstrukciją.

1985 m. eksperimento tvarka įsteigtas Pabaltijo regioninis konstruktorių mėgėjų centras Rygoje.
1986 m. sąskrydyje mėgėjai įsteigė ultralengvųjų skraidymo aparatų konstravimo federaciją

^*) Frensis Rogalo (Francis Melvin Rogallo, 1912-2009) – amerikiečių aeronautikos inžinierius, kuris, kartu su žmona, 1948 m. sukūrė Rogalo (arba paslankų) sparną, šiuolaikinių deltaplanų pirmtaką. Tai vienas paprasčiausių aerodinaminių paviršių. 6 m. Rogalai bandė pritraukti tiek vyriausybės, tiek verslo dėmesį, davė licenciją aitvaro jo pagrindu gaminimui Konektikute. Reikalai pasikeitė prasidėjus lenktynėms kosmose ir NASA aerodinaminiuose vamzdžiuose pradėjo parasparnų testavimus, jį nagrinėdama kaip alternatyvą „Gemini“ kapsulei ir raketų pakopoms. Iki 1960 m. NASA užbaigė karkasinio lėktuvo, vadinamo „skraidančiu džipu“ arba „Fleep“, bei sklandytuvo „Parasev“ su pasislinkusiu svorio centru bandymus. Tada Ch. Richards‘as išvystė sparną valdomą kūno svorio poslinkiu, tapusiu pagrindu rekreaciniams panaudojimams. 1967 m. NASA nutraukė „Parasev“ projektus pasirinkusi apvalius parašiutus.