![]() |
Mėnulio urvų pabaisos
Tyla... Nepertraukiama, nykii, be jokio vėjelio dvelksmo visiška tyla, negyva... Mėnulio dykynės tyla... Kadaise Romanas Aleksandrovičius svajojo apie visišką tylą. Kad neatsklistų tramvajaus žvangėjimas, skardūs balsai virtuvėje. Jis išvažiavo į kaimą ir ten dirbo palinkęs virš lapų su baltymų molekulių struktūromis. Tačiau kažkur netoliese girdėjosi užkrečiantis vaikų juokas, karvės mūkimas, gaidžio giedojimas. Romanas kelis kartus atidėdavo į šalį prirašytus lapus ir žvelgė pro langą: ten siūbavo žydinčios obels šakos ir spindėjo dangus su baltais debesėliais tarsi žiedais. Ir biologijos mokslų daktarui lindo įkyrios mintys apie svetimus sodus už aukštų tvorų jo vaikystės mintys. Darbinė nuotaika negrįžtamai išsisklaidė. Ir štai jis pasiekė absoliučią tylą. Eina ir negirdi savo žingsnių. Nejauku. Jis apsidairo ir pamato virpančia visureigio šoną dyzeliniai varikliai neišjungti. Priekyje jo už trijų žingsnių geologas Nikolajus. Plastikiniame skafandre su plačiu šalmu ir ovaliniu deguonies balionu jis panašus į keistą mašiną. Jis stovi priešais tamsią angą įėjimą į olą. Romanas apžvelgia dykynę, padengtą daugiamačiu dulkių sluoksniu dulkių, kurių nenešioja vėjas, pažvelgia į termometrą ant krūtinės plius 125oC. Ir nevalingai skverbiasi abejonė: Ar vertėjo jam, biologui, vykti į čia? Prisiminė paskutiniąją diskusiją: Nėra tau ko ten skristi? Gyvybė Mėnulyje fantastų pramanas! Planetoje be oro, staigiais temperatūros svyravimais iki -160o - gyvybė? Absurdas! Tačiau Romanas laikėsi savo nuomonės. Gyvybė! Jis išsprogta žalumos kaskadomis tropikuose, lenkia žakas vaisių svoriu, mirga vestuviniu drugelių apdaru, skamba paukščių balsais. Ji išsiskleidžia gležnu ir neįprastu žiedu, didžiausiu stebuklu žmogaus smegenimis. Įkaitusiose dykumose, vandenynų gelmėse visur gyvybė. Ji egzistavo ir egzistuoja visai neįsivaizduojamose vietose. Biologas žvilgteli į neįprastai artimą dantytą Mėnulio horizontą, į visureigį su ryškiai raudona penkiakampe žvaigžde ant daugiasluoksnio kėbulo, saugančio nuo meteoritų ir netikėtumų, ir duoda ženklą. Vienas po kito žmonės neria į siaurą angą. Romanas įjungia prožektorių. Ant sienų pablyksčioja kažkokie akmenys. Ji žino tai aukso ir vario gyslos, kurios čia, Mėnulyje, išeina tiesiai į paviršių.
Romanas sulėtina žingsnį, pažvelgia į prietaiso ekraną. Strėlytė juda. Viskas aišku. Radioaktyvus spinduliavimas. Tačiau rodyklė nepasiekia raudonos zonos ir astronautai eina toliau. Jie praeina pro arką ir prieš jų akis atsiveria nepaprasta ola, užlieta oranžine šviesa. Aukso gyslos ir mineralų sluoksniai susipina skliautuotame viršuje į keistus daugiaspalvius nėrinius, nematytais rašmenimis ant sienų. Akinančiai spindi į sienose įsiterpę brangakmeniai ir pati erdvė atrodo srūvanti ir spinduliuojanti besikaitaliojančiomis violetine, auksine, oranžine bangomis. Tačiau ne tie spindesiai sukrėtė astronautus. Milžiniškoje oloje, sutekėdami į centrą ir iš jo ištekėdami judėjo, ritosi, lingavo, spietėsi, vinguriavo milžiniški kirminai su kažkokiomis virpančiomis ataugomis, rutuliai su daugybe čiuptuvų, balionai, pripildyti nežinomos gyvos masės ir permatomi kiaurai. Romanas tyliai ištarė į mikrofoną: Jis išgirdo radijo bangomis atsklidusį Nikolajaus balsą: Tačiau Romanas vienu dideliu šuoliu jau nušoko į numatytą aikštelę. Nikolajui beliko sekti jį. ... Dabar milžiniški mikrobai buvo visai arti. Jų viduje galima buvo išskirti pražūtingą darbą atliekančių virusų susitelkimus, o virusų viduje dar kitus kažkokius kūnelius, galbūt, parazituojančius pačiuose virusuose ir sukeliantys jų išsigimimą. Iš kai kurių virusų ėjo vibruojančios ataugos. Jomis mikrobas apčiupinėjo viską savo kelyje, artais kelioms minutėms sustingdamas prie nuskilusios uolienos gabalo. Jie reikalingas medžiagas paima tiesiai iš mineralų, rūdų, - pagalvojo Romanas. O vandenį? Juk čia nėra vandens... Jis prisiminė vaškinė kandį (Galleria mellonella). Ji iš vaško išgauna vandenilį bei deguonį, ir jau pačiame organizme sintezuoja vandenį. Galbūt, ir šie sutvėrimai geria panašiai... Netikėtai netvarkingame pirmuonių judėjime kažkas pasikeitė. Ir greičiau, nei Romanas suvokė, kas nutiko, milžiniškas virpantis balionas atsirito prie jo kojų ir ištiesė atauga iki jo diržo. Tokių pirmuonių nėra Žemėje, - šmėkštelėjo mokslininko galvoje. Šie labiau išsivystę. Juk visa gyvybė čia vystosi viena kryptimi. Įdomu, kas tai per atauga? Savotiška antena, palaikanti ryšį su išoriniu pasauliu? Maitinimosi organai? Ar ir tai, ir tai?... Jis nespėjo išspręsto to uždavinio. Antrasis balionas su prie jo prilipusiu rutuliu ištiesė čiuptuvus prie jo rankos. Romanas atitraukė ranką. Prieš akis plykstelėjo liepsna. Tai iš pistoleto šovė Nikolajus. Kulka perskrodė rutulio drebutieną nepalikdama pėdsakų. Ir iškart kelios dešimtys apsupo astronautus. Ji telkėsi iš visų pusių, užpildydami aikštelę. Jie skubėjo, aplenkdami vienas kitą, susipindami į kamuolius, užšliauždami vienas ant kito, sudarydami daugiaaukštę protoplazmos piramidę. Joje tarsi išnykdavo ribos plonos sienelės, skiriančios vieną kūną nuo kito ir aiškėjo tų sienelių sąlygotumas, o reiškia ir gyvybės bei mirties sąlygotumas. - Romanai Aleksandrovičiau, ką daryti? per ausis trenkė Nikolajaus balsas. Biologas apsidairė. Trauktis prie išėjimo jau buvo vėlu. Kelią atkirto milžiniškų mikrobų lavina. Kodėl jie juda link mūsų? Juk Mėnulyje nėra gyvūnų, taigi, reiškia, šie mikrobai nėra šiltakraujų parazitai. Jie reikiamas medžiagas pasiima tiesiogiai iš dirvos, oro arba vienas iš kito. Mes negalime atrodyti jiems maistu... Kas tada? Jis išvydo ilgus čiulptuvus, nutįsusius link jo diržo sagties ir suprato: Maistas jiems ne mes... o mūsų skafandrai... Juk juose yra visko, ką šie pirmuonys išgauna iš dirvos geležies, azoto, kalio junginių... Jie mūsų nelies, tačiau suardys mūsų skafandrus, ir mes žūsime. Mirtino pavojaus pajauta akimirsniu smegenyse nuslopino visus kitus impulsus, išstūmė šalutines mintis ir abstrakčius samprotavimus. Įtempęs raumenis, jis atstūmė balionų želė. Tačiau po minutės jie vėl susispietė aplink jį, tarsi gyvos bangos. Dešimtys ir šimtai čiuptuvų tiesėsi prie jo diržo sagčių, prie gofruoto deguonies vamzdžio.
Ramiai! - įsakė sau. Galvok, įvertink situaciją. Ramiai! ... Kiekvienas pasaulis turi savo nuodus ir savo priešnuodžius. Dar ten, po arka, jis nusistebėjo, kodėl dviejuose kampuose, kur vilnija violetinis mirgėjimas, nėra Mėnulio mikrobų. Dabar, tą įtemptą akimirką, jis suprato. Violetinis mirgėjimas sklinda iš gleivėtų būtybių, panašių į šliužus, kolonijų. Jos aplipo akmenis. Vienose vietose jie kybojo visomis kekėmis, o kiti kyšojo piramidėmis. Ir visur ten, kur jie skleidė violetinę šviesą, - mikrobų nebuvo ir kvapo. O jei koks neatsargus balionas įriedėdavo į uždraustą zoną, tai likdavo ten sustingus, pamažu raukšlėdamasis ir suirdamas. - Sek mane! sukomandavo Romanas Nikolajui, stumdydamas balionus. Jis atsispyrė ir penkiametriniu šuoliu pasiekė violetinę zoną. Nikolajus puolė iš paskos. Pailsėję, jie sustojo greta ir smalsiai stebėjo sunerimusią protoplazmos masę ten, kur dar visai neseniai buvo jie. Romanas nuo sienos nusiplėšė kelias violetines kekes ir, laikydamas jas rankoje, patraukė prie arkos ir išėjimo. Jis ėjo neskubėdamas, įdėmiai apžiūrėdamas olą, o milžiniški mikrobai ritosi nuo jo. O tie iš jų, nespėję laiku pasitraukti, trūkinėjo arba raukšlėjosi. - Štai didžiausia aukso gysla! šūktelėjo Nikolajus, einantis paskui biologą. Jis paėmė svarų aukso grynuolį ir parodė mokslininkui. Romanas numojo ranka: Jis aukščiau kilstelėjo violetinę kelę: Romanas Aleksandrovičius vis dar neskubėdamas apžiūrinėjo vieną olos ertmė po kitos. Jis žengė per pirmuonių lavonus ir aukso grynuolius bei galvojo apie gyvybę, esančią ten, kur jos ir įsivaizduoti neįmanoma, įgaunančią pačias netikėčiausias formas, užpildančią erdvę ir formuojančią procesų laike harmoniją, žavią savo bjaurumu ir sudėtingą paprastumu. Jis ėjo su violetine keke rankoje, o Mėnulio urvo pabaisos paskubomis traukėsi jam iš kelio...
Fantastikos skyrius | |