Pirmosios astronautės fantastikoje  

Pirmoji moteris į kosmosą pakilo 1963 m. (žr. Moterys kosmose), o fantastikoje jos „skraidė“ jau beveik šimtmetį. Pirmuoju kūriniu tikriausiai būtų Andre Laurie „Mėnulio užkariavime“ (1889; zr. >>>>>), kuriame mokslininkų, inžinierių ir verslininkų grupė siekia Mėnulį pritraukti prie Žemės. Tam jie Šiaurės Afrikoje Moteris Mėnulyje įrengia milžinišką elektromagnetą, kuriam panaudoja daug geležies rūdos turintį kalną. Bet kai Mėnulis priartėja, jo traukos jėga išrauna visą kalną ir perkelia į Mėnulį kartu su visais, buvusiais jame. Tarp jų buvo ir kelios moterys, tarp kurių išsiskiria pagrindinio veikėjo mylimoji Gertrude Kersain. Vyrams pradėjus tirti Mėnulį, ji priešinasi tam, kad ją paliktų: „Aš visai pavargau būdama nenaudingu nariu ir reikalauju dalintis darbais su kitais!“.
Užsidėjusi „deguonies respiratorių“ (matyt, tai pirmoji moteris „dėvinti“ kažką panašaus į skafandrą) ji dalyvauja astronominiuose stebėjimuose ir prisideda prie senovinės mėnuliečių civilizacijos liekanų aptikimo.

Kita iškilia moterimi kosmose greičiausiai buvo Lilla Zaidie RennickGeorge Griffith’o „Medaus mėnesio kosmose“ (1900; žr. >>>>>). Jos tėvas atranda „teigiamų ir neigiamų gamtos jėgų atskyrimą“ – taipogi ir gravitacijos, išskaidant į traukiančią ir stumiančią dalis. Ji sukuria mašiną, panaudojančią vieną iš tų jėgų. Lordas Redgrave, Lillos sužadėtinis, finansuoja „Astronef“ laivo sukūrimą, kuris išbandomas perskrendant Atlantą. Iškart po to įvyksta vestuvės – ir kur geriausia praleisti medaus mėnesį nei kosmose?
Stanley Wood’o1) iliustracijos buvo tiesiog puikios – ir jos yra vienos pirmųjų, vaizduojančių moterį skafandre. Įdomu, kad jaunavedžių šalmai sujungti tik 3 pėdų ilgio telefono laidu...

Toliau eitų Rhoda GibbsA. Treino ir R. Vudo „Antrojo Mėnulio“ (1915, taip pat žr. >>>>>), kuriame skrendama sunaikinti su Žeme turinčio susidurti asteroido. Moters vaidmuo čia svarbesnis nei jos pirmtakių. Ji yra ne tik žavi, bet ir puiki matematikė, apskaičiavusi asteroido trajektoriją, o taip pat atsakinga už erdvėlaivio kurso paskaičiavimą. Ir sužinojusi, kad bus palikta, pasislepia laive – ir jos buvimas jame tampa lemiamu misijos sėkmei.

20 a. pirmais dešimtmečiais moters buvimas kosmose nebuvo nauja idėja. Pvz., Henri de Graffigny „Penkių amerikiečių kelionėje į planetas” (1926) F. Raffin’o2) iliustracijoje su trim gumburiuotais ateiviais susiduria žemiečių trejetas, tarp kurių yra ir moteris. 4-5 dešimtm. jos tampa ir pagrindinėmis tęstinių kūrinių herojėmis – kaip puikioji Gerry Carlyle A.K. Barnes rinkinyje „Tarpplanetinė medžioklė“ (1956; „Thrilling Wonder Stories“ žurnale su iliustracijomis). Jinai gaudo nežemiškus gyvūnus Londono kosminės gyvybės zoologijos sodui.

Pabaigai, trumpa linksma ištrauka iš Max Valier'o apysakos „Drąsi kelionė į Marsą“:

- O taip, mes turime keliauti beveik nuogi, nes starto metu net lengviausi drabužiai tampa sunkūs tarsi platinos lakštai. Kad įsitikintumėm, visi mes, - daktaras, mano žmona ir aš, - patikrinome tai centrifugoje su dešimteriopa žemės trauka, tad, kiek įmanoma, norime palengvinti širdies ir plaučių veiklą.
- Ką, jūsų žmona vyksta su jumis?
- Kažkas turi gaminti valgį, net ir raketoje. Tai ne vyrų darbas...
Ateiviai Mėnulyje

Moterų vardai Mėnulyje

„Apollo” programa paliko Mėnulyje ne tik daiktų, bet ir naujų pavadinimų – krateriai pavadinti daugelio „Apollo“ astronautų vardais bei Marilyn kalnas, pavadintas astronauto J. Lowell’o (1969 m. „Apollo-8“) garbei. J. Lowell’o pareiga buvo vizualiai išnagrinėti Mėnulio paviršių.

Antro apsisukimo aplink Mėnulį metu, skrendant virš Ramybės jūros, jis išsakė pastabą apie Taruntius kraterį, tada apie žemą kalnagūbrį Derlingumo jūros3) šiaurės vakaruose. Secchi kalnų4) kalnagūbriuose buvo Secchi krateris. Lowell‘o balsas nuskambėjo aiškiai: „Kalnų gūbris didesnio kontrasto dėl Saulės kampo. Galiu matyti pradinį tašką, Marilyn kalną“. Vėliau šis trikampis kalnas pasitarnavo navigacijai „Apollo-10“ ir „Apollo-11“, nuo kurio prasidėjo šio leidimasis, misijose. Tiesa, jis liko neoficialiu pavadinimu – oficialiai tai buvo Secchi Theta. O nuo 1973 m. IAU pašalino kai kuriuos Mėnulio topografinius pavadinimus, tarp jų ir Secchi Theta, buvusį tokiu svarbiu Mėnulio misijose – jis liko tiesiog bevarde kalnų viršūne. Vis tik po ilgų ginčų IAU nusileido ir 2017 m. liepos 26 d. patvirtino Marilyn pavadinimą – tiesa, nesiejant su jokiu konkrečiu žmogumi – tiesiog kaip pirmąjį moterišką vardą Mėnulyje.

Galima manyti, kad keliautojai tolimiems kraštams suteikdavo savo pasiilgtų mylimųjų vardus. Deja, ne visada. K. Kolumbas nieko nepavadino savo žmonos (Filip Moniz Perestrelo) vardu, kaip ir F. Magelanas (Beatričė) bei Dž. Kukas (Elizabeth Batts). W. Raleigh‘as suteikė Virdžinijos pavadinimą, tačiau ne žmonos, o karališkos globėjos Elžbietos I garbei (ji buvo vadinama „Virgin Queen”).

Panašiai buvo ir su dangaus žvalgytojais. Jėzuitas Giovanni Riccioli savo 1651 m. Mėnulio žemėlapyje pagerbė tik dvi moteris. Šv. Katerinos iš Aleksandrijos krateris jungia Kirilo ir Teofilo kraterius. Tiesa, labai gerbiamos kankinės Katerinos greičiausiai net nebuvo, o legendą apie ją įkvėpė neoplatonikės ir matematikės Hipatijos istorija. Ši irgi buvo pagerbta krateriu, tik perpus mažesniu nei Katerinos.

Ir jei Marse yra „veidų“, tai ir Mėnulyje buvo vienas. Mėnulio žemėlapyje, sudarytame Paryžiaus observatorijoje vadovaujant F. Cassini5). Moters veidas profilliu krenta nuo kalnuotojo Promontorium Heraclides į Sinus Iridium įlanką. Kas ta moteris? Vargu ar kada tikrai sužinosime, tačiau spėliojama, kad tai galėjo būti F. Cassini žmonos Genevieve de Laistre veidas.

Moterims ėmus daugiau pasiekti moksle, jų vardų gausėjo ir Mėnulyje, tačiau jų vis tik liko mažuma. Tarp 18-19 a. pagerbtųjų yra Nicole-Reine Lepaute, Mary Somerville, Caroline Herschel (jos krateris žymiai blogiau įžiūrimas nei jos brolio Viljamo).

O neseniai ten atsirado Maria Mitchell6) ir kelių kitų žmogiškųjų „kompiuterių“, analizavusių Harvardo koledžo observatorijos fotografijas: Wilhelmina Fleming, Antonia Maury, Annie Jump Cannon, Henrietta Swan Leavitt. Marie Curie pagerbta jos mergautine pavarde Sklodowska. Vienintele gyva moterimi, „atsidūrusia“ Mėnulyje, buvo pirmoji kosmonautė V. Tereškova. Mat IAU taisyklės riboja gyvų žmonių vardų kosminiams objektą suteikimą. Nors amerikiečiai 1976 m. nedidelį kraterį pavadino „Kira“, pagerbdami kartografę rusę Kirą Šingariovą7). Vis tik iš per 1600 kraterių, tik apie 30 turi moterų vardus.
Marilyn kalnas Mėnulyje

Trumpos biografijos ir pastabos

1) Stenlis Vudas (Stanley Llewellyn Wood, 1866-1928) – anglų iliustratorius, pasižymėjęs lekiančiais žirgais ir iliustracijomis jaunimo nuotykių pasakojimams. Taip pat iliustravo Dž. Grifino „Pasakojimus apie kitus pasaulius“ ir ankstyvosios fantastikos kūrinius. 1900 m. jis pateikė 100 iliustracijų amerikiečių Burtono „1001 nakties pasakų“ leidimui.

2) Ferdinandas Rafenas (Ferdinand Raffin, 1870-1948) – prancūzų iliustratorius, gausiai iliustravęs leidinius vaikams ir jaunimui, pvz., „La semaine de Suzette“ (bendradarbiavo 1909- 1948; žurnalas mergaitėms, kuriame pasirodė garsioji Becassine), o taip pat nemažai vadovėlių.

3) Derlingumo jūra (Mare Fecunditatis) - netaisyklingos formos Mėnulio jūra esanti matomos Mėnulio pusės rytiniame pakraštyje. Iš šiaurės į pietus nusitęsia 900 km; plotas – apie 333 tūkst. km2. 1970 m. jos rytiniame pakraštyje nusileido “Luna-16”; 2009 m. šiaurinėje dalyje sudužo Kinijos „Chang'e-1“ zondas.

4) Sekio kalnai (Montes Secchi) – neaukštas kalnagūbris, einantis iš pietvakarių į šiaurės rytus, matomoje Mėnulio pusėje, skiriantis Ramybės ir Derlingumo jūras. Pavadinti pagal greta sesanti Sekio kraterį, pavadintą 19 a. italų dvasininko, Vatikano observatorijos direktoriaus ir astronomo Andželo Sekio garbei. Į šiaurės rytus nuo kalnagūbrio yra Taruncijaus krateris.

5) Cezaris-Fransua Kasinis (César-Francois Cassini de Thury, 1714-1784) – prancūzų astronomas ir kartografas, Paryžiaus observatorijos direktorius (nuo 1771 m.). Sudarė pirmą pilną topografinį Prancūzijos žemėlapį, kurį užbaigė jo sūnus.

6) Maria Mitchell (1818-1889) – amerikiečių astronomė, gamtininkė, pedagogė. 1847 m. atrado kometą, vėliau pavadintą jos vardu. Iki 1842 m. buvo kvakere, vėliau perėjo į unitarizmą.

7) Kira Šingariova (g. 1938 m.) – rusų kartografė. 1967-77 m. dirbo Kosminių tyrimų inst-te. Domėjimosi sritys: planetų kartografija, kosminė teisė.

Papildomai skaitykite:
Moterys kosmose
Į kur pakvietė Aelita?
Kosminė opera ir Marsas
Lietuvos fantastikos klubai
Didžioji Marso revoliucija
Mitologija Visatos masteliu
Planetų judėjimo pakeitimai
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Į žvaigždes – pas kitus protus
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Atgalinė kelionė prie pasakų
Mokslininkų indėlis fantastikai
Rusų fantastai apie Marsą
Kosminės operos bangomis
L. Kaganovas. Komutacija
Julija Zonis. Megido
Atlantida Marse
Fantastikos skiltis
Vartiklis