Mėnulis: Pirmoji raketa  

... Įsitikinti tuo galiu tik pakilęs į dangų. „O kodėl nepakilus? – čia pat atsakiau sau. Juk pakilo ten Prometėjas, kad pavogtų ugnį.
Argi aš mažiau drąsus? Ir ar turiu pagrindo abejoti sėkme?“
Sirano de Beržerakas, 1657 m.

Tai puslapio Mokslinė fantastika ir jos priešaušris tęsinys...

Iki 17 a. pabaigos atsirado dar keli skrydžio į Mėnulį aprašymai, iš kurių išsiskiria prancūzas Sirano de Beržerakas (1619-1655). Bebaimis kareiva (gaskonas!), paveldimos Beržerako pilies savininkas, Trisdešimtmečio karo metu buvo sužeistas Miuzono ir Araso apgulties metu. Į atsargą išėjo neužsitarnavęs nei apdovanojimų, nei laipsnio – ir visai nelauktai paniro į knygas, o vėliau paėmė plunksną. Tai atsirado Book: Cyrano de Bergerac satyrinė dilogija „Kitas pasaulis“, kurios pirma dalis „Mėnulio valstybės ir imperijos“ išėjo po mirties 1657-ais, o nebaigti antrosios dalies „Saulės valstybės ir imperijos“ – 1662-ais. Kurį laiką rankraščiai buvo Sirano draugo „cenzūroje“, ne be pagrindo baiminantis nemalonumų iš bažnyčios pusės.

Ir būtent Sirano pamini, kad į Mėnulį galima nuvykti raketa. Gerai, kad toji būtų viena. Ne, liepsna sudegina 6 raketas, išdėliotas viename platformos krašte, o tada, dėka „dagties, esančios kiekvienos eilės gale, užsidegė kita eilė“. Tada įsijungė trečia pakopa, po to dar ketvirta. „Pagaliau sudegė visa salietra ir mašina nustojo veikti; jau maniau, kad padėsiu galvą ant kokio nors kalno viršūnės, tačiau staiga pajutau, kad nors ir visiškai nejudu, vis dar tebekylu aukštyn, o mašina palieka mane ir krenta žemyn“. Ir jei palyginsime su dabartinėmis raketomis, tai skirtumai tik kokybiniai – raketos dabar didesnės, pakopų mažiau, tačiau pats principas lygiai toks pat! Apie tai taip pat paskaitykite >>>>>

Sirano romanas buvo labai populiarus, tačiau žmonijos minčiai prireikė dar 2,5 amžių, kad prie raketos idėjos grįžtų romanistai, o vėliau, jau moksliniu pagrindu, K. Ciolkovskis. Kodėl taip ilgai tai užtruko? Bet kaip pats autorius įvertino savo drąsų spėjimą?

Ogi niekaip... Ir nors Sirano buvo neblogai apsiskaitęs, tačiau su tiksliaisiais mokslais buvo nekaltas tarsi avinėlis. Savo prigimtimi jis buvo satyrikas, o ne tyrinėtojas, - ir jam, kas mokslas, o kas išmonė, buvo viena ir tas pat. Tik prisiminkime jo pirmą bandymą pakilti į dangų: „Apsikabinėjau daugybe stiklainių su rasa, o saulės spinduliai juos puolė taip aktyviai, kad šiluma, traukianti stiklainius, panašiai, kaip ji traukia drėgmę, sudarydama didelius debesis, pakėlė mane į tokį aukštį, kad...“ – ir t.t. tokiu pat stiliumi.

Sirano de Beržerakas buvo puikus „smegenų šturmo“ atstovas – jis nesusimąstydavo apie techninį pasiūlytų sprendimų galimumą, todėl daug ką pasiūlė tarsi „tik dėl juoko“. Romane pakeikiama dar bent tuzinas panašų kliedesių. Tik štai jo plunksna buvo aštri, kaip ir gaskono špaga.

Tik štai su raketa jis atspėjo! O juk ir raketos idėja buvo sena kaip pasaulis. Anot istorikų, kinai raketų fejeverkais gėrėjosi jau 11 a., o po dviejų šimtmečiu raketas panaudojo ir karo tikslams. 15 kinų legendoje, kurią daugiatomėje kosmonautikos enciklopedijoje mini N.A. Ryninas, kažin koks mandarinas Van Hu*) įsakė įrengti pakylą ant pritvirtintų parako raketų ryšulių ir pakilo ... į nebūtį, reikia manyti. Neaišku, kas jį traukė į padebesius, tačiau kažkas tai tikrai šaukė!

Su laiku raketas perėmė ir europiečiai, tačiau gerokai efektyvesnėmis mūšyje pasirodė esą muškietų kulkos, ir raketas ilgam užmiršo. Ir vis tik 18 a. jas anglai naudojo karo operacijose prieš indus, o dar po pusės amžiaus – prieš Napoleono karius. Tada paplito artilerija ir raketos vėl pasitraukė į šešėlį...

Tačiau grįžkime į 17 a. Savaime suprantama, kad raketomis Sirano nieko nepritrenkė. Lyginant su fejerverkų raketomis, kokios nors dvasios ar kiti astralai atrodė labiau tinkamesni kelionių „varikliai“.

Tačiau jau kito „lunatikų“ amžiaus pradžioje į Mėnulį keleivius pristatydavo išimtinai tik technika. Nuobodžiame ir pelnytai užmirštame 1703 m. anglo Devido Raseno romane „Mėnulio pasaulis arba Kelionė į Mėnulį su kai kuriais samprotavimais apie šios planetos prigimtį, galimus būdus ją pasiekti, o taip pat įdomiomis pastabomis apie jos gyventojus, jų gyvenimo būdą bei papročius“ (o iš esmės, tai mokslinė Sirano kūrinio recenzija) siūloma pasinaudoti milžiniškomis sūpuoklėmis. Tą sudėtingą įrenginį siūlyta pastatyti kokio kalno viršūnėje, o dvi sėdynės turėjo sujungti Žemę ir Mėnulį. Numatyta net sugrįžimo į Žemę galimybė – pakanka atsisėsti į Mėnulyje esančią sėdynę, o visa kita padarys Žemės trauka. Kindermano metodas

Naivu, tačiau vis geriau nei jo amžininko Danielio Defo siūlymas romane „Konsolidatorius“ (1705), kuriame skraidymo aparatą perkelia dvasios – kaip prieš kokį šimtmetį. Tuo tarpu garsiojo Džonatano Svifto skaidanti Laputos sala yra ne kas kita kaip antigravitacijos idėjos įkūnijimas!

Bėgo metai, ir galimų priemonių skaičius augo. Tradiciškai Žiuliui Vernui priskiria patranką kaip kosminę transporto priemonę, tačiau ir čia jį aplenkė. Atatrankos jėgos panaudojimas į galvą atėjo Murto Makdermotui, ją pateikusią romane „Skrydis į Mėnulį“ (1728). Herojų nuo žemės pakėlė paprasčiausias viesulas (kaip pas Lukianą, žr. >>>>), o štai tada keliauninkas „rankomis įsikabino į didelį krušos debesį, pasitaikiusį jo kelyje, o tada, įsirėmęs į debesį visomis jėgomis, ėmė jį stumto, o atostūmio jėga jį kėlė link Mėnulio“

Taigi Mėnulis jau nebuvo ypatingas. Mėnulis, tačiau ne planetos. Ir pirmąkart Marsas pasiektas tik 1744 m. vokiečių astronomo Eberhardo Kindermano „Labai greita kelionė, kurią atliko penki jauni žmonės oro laivu į Kitą pasaulį, kad patikrintų, ar tiesa, kad liepos 10 dieną Marso planeta pirmąkart pasirodys su savo palydovu, arba Mėnuliu“ (taip jau būną, kuo nuobodesnė knyga, tuo įmantresnis pavadinimas). O Marso palydovus, priminsime, nuspėjo esant skvarbaus proto Dž. Sviftas. Tačiau Kindermano herojai nori savo akimis įsitikinti, kad jie iš tikro yra... Penki patrūkėliai šventai tiki italų jėzuito Frančesko di Lana-Terci teorija, kad du sujungti metaliniai pusrutuliai, iš kurių išsiurbtas oras, taps „lengvesni“ ir pakils į orą tarsi balionėliai. Ir neatsižvelgta į Otto Gerikės bandymus, dar 1654 m. įrodžiusio, kad egzistuoja atmosferos slėgis.
Dar apie tai rašoma žemiau...

Tačiau čia šmėkšteli neįprastas 18 a. žmogaus ausiai pavadinimas oro laivas. Pirmosiose kosminėse kelionėse visąlaik herojus supo oras, tad nenuostabu, kad kažkam kilo mintis apie „kosmoso orlaivį“. Viena pirmųjų buvo Anglijoje pasirodęs anoniminis „Pasakojimas apie nepaprastus Džono Danieliaus nuotykius“ (1751). Čia “orlaivio” aprašymas miglotas, labiau vien nuspėjamas (medinė stačiakampė platforma su trapu, pompa viduryje, o šonuose – 3 jardų ilgio sparnais iš drobės, užtemptos ant plono metalinio karkaso). Detaliau savotiško malūnsparnio ir parašiuto hibridas aprašytas prancūzo Nikolios Retifo de la Bretono „Atradime pietų pusrutulyje, kurį padarė skraidantis žmogus arba prancūzų Dedalas“ (1781). Ko tik nėra šioje knygoje – net paminimas aviacijos panaudojimas karo reikmėms...

O Rusijoje pirmą skrydį atliko gudročius Narsimas iš Vasilijaus Liovšino „Naujausios kelionės Bielevo mieste“ (1784):
„Sapne jis savo žvilgsnį nukreipia į sieną, ant kurios kabojo keli erelio sparnai. Paima didžiausius ir patvariausius; plieno kilpomis pritvirtina juos nupjauta vieta prie dėžės ir lengvų buko lentelių su įdubomis, kurių viduje buvo spyruoklės, kad stumtų sparnus iš apačios. Kiekvienoje dėžės pusėje pritvirtino po du sparnus, prie jų pririšęs vielą ir ją nutempęs iki rankenos, kad 4 sparnus galėtų valdyti viena ranka.... Išnešęs savo mašiną į atvirą vietą ir sėdęs į ją, abiejų pusių sparnus nuleidęs horizontaliai, o dviem ėmęs plasnoti, staiga pakilo į orą...”

Naivu, tačiau koks džiaugsmas apima Narsimą, - o kas čia keista, juk „Narsimas buvo žmogumi`“.
Ir tai pirmasis rimtasis kūrinys Rusijoje, kur Narsimas sapne skrenda į Mėnulį erelio sparnais, pritvirtintais prie dėžės iš buko lentelių ir valdomais rankomis kilpų ir spyruoklių pagalba. Prieš tai dar apmąsto tiriamosios orlaivių eskadrilės sukūrimą. O Mėnulį skrenda, kad patikrintų, ar ten nėra mąstančių būtybių, galvojančių, kad Žemė jiems skirta tam, kad apšviestų naktis. Ir Mėnulyje randa laukus, gyvenvietes, žmones ir, kaip kitaip, teisingesnę už Žemės socialinę sandarą.

*) Van Hu (apie 2000 m. pr.m.e. arba per Mingų dinastijos vidurį – 16 a. - legendinis kinų valdininkas, kuris 20 a. aprašytas kaip pirmasis „kosmonautas“, atseit raketų išskraidintas už Žemės ribų. Jo vardu nematomoje Mėnulio pusėje pavadintas krateris (Wan Hoo).
Pirmąkart jį (tiesa, Wang Tu vardu) 1909 m. “Scietific American” straipsnyje paminėjo J.E. Watkins’as, kaip kažkur 2000 m. pr.m.e. įsitaisiusį kėdėje tarp dviejų didelių aitvarų. Padėjėjams uždegus 47-ias raketas, šios sprogo ir sudegino drąsuolį. Taip teigiama ir daugelyje kinietiškų versijų.
1945 m. Van Hu knygoje „Raketos ir reaktyviniai aparatai“ mini H.S. Zim’as, o taip pat tais pačiais metais – ir G.E. Pendray, - tik veiksmas vyksta 16 a., o kėdė su Van Hu išlėkė, ir jų daugiau niekas nematė.

Į kosmosą: su kūnu ir su siela  

Nuo 17 a. kelionių į kosmosą aprašymai stipriai pakito – pirmiausia, atsirado suvokimas apie tokių kelionių sudėtingumą bei imta siūlyti nauji kelionių būdai. Įdomu ir tai, kad šimtmetį iki tol visai nebuvo nė vieno „kosminio“ kūrinio. Matyt, besibaigiant Viduramžiams, žmonėms rūpėjo kitkas. Kuo gi jie tada užsiėmė?

Praleisim krikščionių bendruomenės skilimą po M. Liuterio tezių, civilizacijų susidūrimus Amerikoje (su actekais) bei Azijoje (mongolais ir indais), Ivano Žiauriojo baisybes ir net šiuolaikinio teatro atsiradimą... Priminsim, kad 16 a. pabaigoje geografinių atradimų dėka išsiaiškinta Žemės paviršiaus struktūra... Tada jau smalsiausi protai nukreipė žvilgsnius į dangaus skliautą. Ir jau žmogus gavo ir naują instrumentą – teleskopą. Atėjo didžiųjų astronominių atradimų metas. Smulkiau apžiūrėtas Mėnulio paviršius ir Saulės dėmės, rastos naujos planetos, nustatyti jų dydžiai ir atstumai iki mūsų, suprastas svaiginantis atstumo iki žvaigždžių dydis. Ir paaiškėjo, kad Žemė visai nėra centru (apie tokio supratimo lūžį žr. >>>>>) – Keplerio Sapnas arba Pomirtinis kūrinys apie Mėnulio astronomiją imtos peržiūrėti Aristotelio ir Ptolemėjaus doktrinos. Štai tie naujo požiūrio į kosmoso erdvę kūrėjai: N. Kopernikas, G. Galileo, Ticho Brahė, J. Kepleris. Tačiau Bažnyčia Visatos sandaros dar nesiėmė peržiūrėti – 1600 m. už tvirtinimą, kad Žemė sukasi apie Saulę, sudegintas Dž. Bruno.

Ir tada nuoseklus pitagorietis, ieškantis harmonijos pasaulio sandaroje, J. Kepleris parašo keistą kūrinį apie kelionę į Mėnulį („Sapnas arba Pomirtinis kūrinys apie Mėnulio astronomiją“), - 1593 m., o perskaitęs Plutarcho dialogą „Apie Mėnulyje matomą veidą“ stipriau jį perdarė 1620-30 m. pridėdamas išsamius komentarus. Išleistas po Keplerio mirties – 1634 m. Kūrinys laikytinas ir mokslinės fantastikos pirmtaku, ir pirmu astronomijos kūriniu, kuriame pasaulis aprašomas taip, kaip jis matomas iš kito dangaus kūno (daugiau apie šį kūrinį žr. >>>>>>).

Kepleris buvo mokslininku iki kaulų smegenų. To meto mokslo būklė neteikė jokių realių galimybių kelionei kosmine erdve – ir Kepleris suprato, kad jos įmanomos tik per mokslo pasiekimus. Atsargiai (Europoje už pažiūras tebedeginami žmonės) jis mokslus vadina dvasiomis, o pastabose paaiškina, apie kokius kalba: metafizika, medicina, etika, astronomija, geometrija, aritmetika.

Kelionei pasirenka neįprastą būdą – burtininkės patartas nueina miegoti ir susapnuoja, kad skaito iš mugės parsineštą knygą, kurios veikėjas į mūsų palydovą keliauja per vienos iš dvasių pasakojimą. Pasirodo, kad dvasios dažnokai padeda žmonėms tokiose kelionėse, tačiau didelę svarbą skiria fizinei žmogaus būklei „Neimame su savimi apsileidusių, nutukusių ar ligotų...“.

Šis kūrinys sukėlė įvairių pasekmių. Pirma, autoriaus motina buvo apkaltinta burtininkavimu, antra, jis įtakojo būsimus šio žanro kūrinius. Ir būtent tokia, kaip ten aprašyta, Žemę išvydo astronautai 1969 m. (žr. >>>>>).

Plunksną ima ir krikščionybės atstovai – anglų prozininkas ir Herifordo vyskupas F. Godvinas parašo „Žmogus i – anglų prozininkas ir Herifordo vyskupas F. Godvinas parašo „Žmogus Mėnulyje“ (1638), kur herojų į Mėnulį nuskraidina laukinės gulbės (žr. >>>>> bei >>>>>) Pagal vis labiau link mokslo (ir heliocentrinės teorijos, apie ką autorius užsimena vienoje eilutėje) linkstančius laikmečio protus, jis nurodo kai kurias fizikines kelionės ypatybes. Kelionė į ten ir atgal truko 12 ir 9 paras. Patiriamas nesvarumas. Visi dangaus kūnai sukasi aplink savo ašį. Trauka Mėnulyje mažesnė nei Žemėje, o Žemė iš Mėnulio atrodo didesne, nei Mėnulis iš Žemės.

Mėnulyje apgyvendina milžinus, sukūrusius labai pažangią civilizaciją, kurioje ypač išsivystė medicina ir bendrai gamtos mokslai. Ten amžinas pavasaris, viskas auga be žmogaus pastangų, sunkiausios žaizdos užgyja savaime, o ir miršta jie be kančių, kai ateina laikas. Ramybė ir taika užtikrinama ankstyva, iškart po gimimo, nusikaltėlių diagnostika – ir tų išsiuntimu į Žemę, Šiaurės Ameriką. Atrastas ir „filosofinis akmuo“.

Konservatyvesnis skrydžio požiūriu buvo kitas anglas, teologas ir filosofas, Česterio vyskupas Džonas Vilkinsas, parašęs du traktatus, pradėjusius mokslo populiarinimo žanrą. „Samprotavimuose apie naują pasaulį ir kitą planetą“ (1638) irgi išsako prielaidą, kad mūsų palydovas gyvenamas ir kad ateityje galimi skrydžiai į jį. „Magijoje“ (1648) dėsto tų skrydžių būdus: angelų pagalba, minties galia, skraidančiomis vežėčiomis ir ant milžiniškų paukščių iš Madagaskaro. Taip pat žr. >>>>

Estafetę perėmė Atgimimo laikų vienas aštriausių ir paradoksaliausių prancūzų satyrikų Sirano de Beržerakas, filosofinėje utopijoje „Komiškoji istorija apie Mėnulio imperijas ir valstybes“ (1656) pateikęs ištisą fantastinių kelionės į Mėnulį variantų fejerverką. Voyage to Moon by Cyrano de Bergerac

Pirmasis pagrįstas lengvesnio už orą kūno principu: nuogas žmogus rasa įtrina kūną ir rasą geriantis Mėnulis kartu į save traukia ir žmogų. Antrasis – aeroplanu su spyruokliniu mechanizmu, judinančiu sparnus. Trečias – salietra užpildytų, pakopomis užsidegančių raketų (daugiapakopės raketos imtos naudoti po 350 m.) pagalba. Tačiau nė vienas šių metodų neleido herojui patekti į Mėnulį. Susitrenkęs nukritus aeroplanui, jis išsitepė jaučių smegenimis. Kai tada pakilo su 36 raketomis, šios sudegė per greitai ir jis vėl turėjo kristi, tačiau pajuto, kad nesuprantamu būdu kyla aukštyn – Mėnulis traukė jaučių smegenis.

Mėnulyje sutiko šv. Enochą, į ten patekusį dviejų indų, kuriuos pripildė dūmų ir hermetiškai uždarė, pagalba pasirišus po pažastimis. Į viršų kylantys dūmai, negalėdami prasiskverbti, su indais pakėlė ir šventąjį (tai išsakyta 100 m. iki brolių Montgolferų). Prie Mėnulio jis atsiskyrė nuo tų indų, ėmė kristi, tačiau smūgį sulaikė platūs drabužiai, kurios plėtė į juos besiveržiantis vėjas (kuo ne parašiutas?). Kitu būdu pasinaudojo pranašas Elija - jis iš milžiniško magneto išskyrė traukiančią medžiagą, iš jos pasidarė vidutinio dydžio rutulį ir, įsitaisęs lengvose metalinėse vežėčiose, mėsčiojo tą rutulį aukštyn (o tasai pritraukdavo vežėčias) tol, kol pasiekė Menulio traukos sritį. Trečiasis sutiktas žemietis buvo iš Kastilijos, kuris Mėnulį pasiekė paukščių dėka. O atgal į Žemę herojus grįžo pasinaudojus velniu – kai bedievis įsikibo į velnią, o herojus į juodu, - trise nulėkė į Žemę.

Su mėnuliečių filosofais herojus kalbėjosi materialistinėmis (apie pasaulio sandarą) ir idealistinėmis (apie Dievą ir sielą) temomis. Daugiau apie gyvenimą Mėnulyje pristatyta puslapiuose >>>>> ir >>>>>

Nebaigtame kūrinyje „Saulės valstybės ir imperijos“ (1650) Beržerakas mini dar 4 skridimo būdus: 1) apsiraišiojus rasos pripildytais buteliais, kuriuos šildo ir traukia Saulė, pagalba; 2) panaudojus išretinto oro principą – sukūrus hermetišką aparatą, kurio viduje Saulės spinduliai išretina orą, o iš apačios įleidžiamas oras visą konstrukciją stumia aukštyn; 3) judėjimas valios pastangų dėka; 4) paukščių pagalba.

Vieną Beržerako pasiūlytų būdų išvystė vokietis Eberhardas Kindermanas aukščiau minėtoje knygoje (1744). Penkeri herojai, pavadinti jutimų vardais, išvyksta lengvu sandalo laivu, kurį kelia 6 metaliniai rutuliai, kuriuose oras retinamas kaitinant, o apačioje įtaisyti kranai, į rutulius įleidžiantys orą, kuris ir stūmė aukštyn konstrukciją. Įdomu, kad be maisto ir gėrimų, autorius rūpinasi ir dideliame aukštyje išretėjusio oro problema – keliautojai su savimi ima vandens prisigėrusius grybus, kuriuos kvėpuojant dideliame aukštyje reikia laikyti prie nosies.
Keliautojai pasiekia Marso palydovą, nusileidžia jame, susipažįsta su vietiniais, kurį laiką ten pagyvena ir grįžta į Žemę.

O iki tol turėta eilė kūrinių, kai keliavo nuo kūno atsiskyrusios sielos, vėlaiu vėl susijungiančios su kūnu. Šią temą pradėjo vokiečių vienuolis mokslininkas Anastazijus Kircheris „Ekstazinėje dangaus kelionėje į Mėnulį ir kitas planetas virtus dvasia padedant genijui Kosmijeliui“ (1656), kur Teodidaktisas taip aplanko kelias planetas, tarpo jų ir Saturną, visose rasdamas protingą gyvybę.

Tėvo Danijelio „Kelionėje į Dekarto pasaulį“ (1692) atseit iš Dekarto buvo sužinotas sielos atskyrimo nuo kūno būdas, - ir taip aplankomas Mėnulis. Analogiškai keliaujama švedo Emanuelio Svedenborgo (beje, pasiūliusio Saulės sistemos susidarymą iš ūko idėją) knygoje „Saulės sistemos ir žvaigždėto dangaus pasauliai“ (1758), kur siela aplanko įvairias planetas, o kūnas jos laukia Stokholme.

Olandės Marijos de Rumjė „Milordo da Setono kelionė po 7 planetas vienos dvasios sparnais ir ant atomų“ (1699, 7 tomai) anglas Setonas su seserimi Manima lanko žinomas planetas, Mėnulį ir Saulė genijaus Zachielio padedami, kai jie paverčiami musėmis, o tada suteikia vietinių gyventojų pavidalą. Į Jupiterį jie skrenda ant tvirtai sukibusių atomų grupės.

Ir galiausiai prancūzo Kofrin-Roni „Hiperboliuso kelionėje į planetas“ (1808, 5 tomai) mago ir persės sūnus genijaus dėka irgi aplanko Saulės sistemos kūnus nuo Mėnulio iki Saturno.

Kiek nuošaliau nuo jų randasi keistas Švietimo epochos prancūzo Voltero „Mikromegas“ (1750), filosofinė satyra, aprašanti kosminio giganto (32 km ūgio) iš Sirijaus keliones po Saulės sistemą aplankant ir Žemę. Pasinaudoja planetų atostūmio jėgomis, šviesos spinduliu (fotoninės raketos užuomina?) ir kometa. Šia kartu su 3 km ūgio Saturno gyventoju atskrenda iki Jupiterio, į kurį nusileidžia, vėliau pasiekia Marsą ir galiausiai atsiduria Žemėje ant Baltijos jūros kranto. Tai lyg ir pirmasis kūrinys apie ateivius Žemėje – bet ką čia pasakoti, - paskaitykite patys >>>>>.

Kitame sparne yra autorių, apsirinkusių pasakiškas formas, kūriniai. Vokietis Rudolfas Raspė „Nepaprastose barono Miunhauzeno kelionėse“ (1781) mini, kaip išradingasis baronas į lokį meta kirvuką, kuris nuskrenda į Mėnulį. Nusiminęs dėl tokios netekties, jis prisimena nepaprastai sparčiai augančią turkišką pupą, kurią pasodino toji užauga taip aukštai, kad užkabina vieną iš Mėnulio pjautuvo galų. Pupa Miunhauzenas užlipa į Mėnulį, randa kirvuką, tačiau tada pamato, kad Saulės karštis smarkiai išdžiovino augalą ir juo nusileisti neįmanoma. Tada iš Mėnulyje rastų šiaudų nuveja virvę, pritvirtina ją Gogolis: Vakarai vienkiemyje prie Dikankos prie Mėnulio ir ima leistis. Pasiekęs virvės apačią, už jo pakibo kaire ranka, dešine kirvuku nukirto prie Mėnulio pririštą virvės galą, kurį pririšo prie to, už kurio laikėsi – ir taip darė, kol nusileido į Žemę. Antrakart Miunhauzeną su laivu į Mėnulį užnešė uraganas, tačiau šis pasakojimas tuo labai primena Lukiano iš Samosatos (2 a.) istoriją.

Liaudies pasakų veikiamame Gogolio apysakoje „Vakarai vienkiemyje prie Dikankos“ (1832) pradžioje į dangų kyla nelabosios jėgos su blogais ketinimais; ragana ant šluotos, kad nušluotų žvaigždes ir velnias, kad pavogtų mėnulį. Tada raitas ant velnio į dangų kyla kalvis Vakala ir vos kepure nekliudo mėnulio, o žvaigždės su juo žaidžia slėpynių. Taip pat apie tai skaitykite >>>>>

Panašų, tik su daugiau aplankytų kūnų, būdą po kelių metų pasirinko prancūzas Boataras „Kelionėje į planetas“, aerolitu kompanijoje su velniu aplankantis Mėnulį ir kai kurias planetas.

Tačiau mokslo vystymasis ir brolių Mongolfjė atskleistos galimybės negalėjo nepaveikti fantastikos. Pirmasis į tai atsiliepė rusų poetas Vilhelmas Kiuchenbekeris antiutopijoje „Bezglavcezų žeme (Akefalija)“ (1824), kur jis kartu su prancūzu išskrenda iš Paryžiaus balionu. Į kosmosą jie kyla visai apie tai negalvoję ir dėl deguonies stygiaus netenka sąmonę. Atsigauna jau Mėnulio Akefalijos (begalvių) šalyje, kurios sostinė Akardionas (beširdiškumas). Ten viešpatauja keistų gyventojų (vieni be galvų, kiti be širdžių) žemiečiams nepriimtini papročiai. Ir keistas pomėgis smūgiams lazdomis – tai jų moneta.

Panašiai namukus ir miestus Mieste, apgyvendintus išsigimėlių, pamatė amerikiečio Edgaro Po „Nepaprasta kažkokio Hanso Pfaalio kelionė“ (1835) herojai, į ten irgi nuvykę oro balionu. Tik čia pasiruošimas kelionei moksliniu požiūriu buvo gerokai rimtesnis, pintinė buvo hermetizuota maišu su keliais langeliais, o viduje buvo oro tankinimo aparatas. Tiesa į temperatūros pokytį nebuvo atsižvelgiama ir nuo šalčio gelbėjo paltas. Paskaitykite patys >>>>>

Įdomu, kad per šį laikotarpį į dangaus kūnus veržėsi tik daugiausia Europos autorių herojai, nėra panašių kūrinių iš Rytų ir Azijos.

Tolimesnį kosminės fantastikos vystymąsi neblogai galima pasekti pradedant Didžioji Marso revoliucija
Taip pat šia temai skirti ir kiti puslapiai:
Pirmoji tarpžvaigždinė >>>>>
Kosminės operos bangomis >>>>>
Kosminė opera ir Marsas >>>>>
Ankstyvieji skrydžiai į Mėnulį >>>>>

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Volteras. Mikromegas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
S. Lemas. Setauro medžioklė
Atgalinė kelionė prie pasakų
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Sapnas: Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
A. Čechovas. Skraidančios salos
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Kosminė opera ir Marsas
Mėnulio kronikos kine
Mėnulis ir jo ypatybės
Mokslininkai fantastikai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis