![]() |
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį Apie autorių
Valerijus Nikolajevičius Gvozdėjus (g. 1957.05.19, Vokietijoje). Iki 1982 m. gyveno Sibire. 1979 baigė Omsko valst. un-tą, specialybė filologas, rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. Novosibirsko ir Charkovo un-tų doktorantas, 1984 m. apsigynė filologijos mokslo kandidato laipsnį. Dirbo mokslo leidykloje. Nuo 1986 m. dirba Astrachanės un-to katedroje, tyrinėja A. Čechovo kūrybą, skaito 19 a. rusų literatūros ir kultūros kursus. Į jo paskaitas ėjo visi, net dvejetukininkai ir blondinės. Jo pokštai eina iš lūpų į lūpas per studentų kartas. Hobi: muzika, dainavimas, gitara, literatūrinė kūryba. Išleido tris poezijos rinkinius. Pirmuoju fantastikos kūriniu buvo apsakymas Gretimas kambarys, išspausdintas 2009 m. liepos mėn. Jeigu žurnale (rus.). Kai galva užimta problemos sprendimu, darbas nenutrūksta nė minutei. Pats pavasario gražumas, šilta sekmadienio diena. Dangoraižiai blykčiojo langais. Čiulbėjo paukščiai.
Vaikštinėjau kieme su šešiamečiu sūnumi Vladiku, mokiau važiuoti neseniai jam nupirktu dviračiu. Mūsų skyrius jau ketvirtus metus ieškojo galimybės panaudoti kurmiarausius. Kurmiarausį aptiko gravitacinio linziavimo metu. Pradžioje jį laikė tam tikra anomalija; duomenys visai nesiderino su ankstesne kosmoso tyrimo patirtimi. Ilgos paieškos atvedė prie planetinio masto reikšmės atradimo. Iškiliausių teoretikų manymu, materija įgali pralaužti fizikinę erdvę ir pranikti iš vienos kosmoso srities į kitas, gana tolimas. Gravitaciniai pliūpsniai, vykę ankstyvojoje Visatoje, pakankamai stipriai suglamžė ir suplėšė erdvės audinį. Taip ir atsirado spragos, kažkas panašaus į kurmiarausius, turinčio daug bendrumų su juodąja skyle. Tačiau kurmiarausiai neturi horizonto. Tie kanalai veikė, grubiai tariant, anapus erdvės, o reiškia, ir laiko, - t.y., akimirksniu. Ir materija buvo perpumpuojama abiem kryptimis. Visatos plėtimasis susilpnino ryšį nes gerokai sumažėjo lokalus erdvės kreivumas. Tačiau įėjimai-išėjimai neišnyko, tiesiog jų žiotys dabar nelietė mūsų kontinuumo. Siekiant priversti veikti kurmiarausį, kad būtų galima juo pranerti, reikalinga neigiamo potencialo energija, reikia vadinamosios egzotinės materijos. Prieiga prie kurmiarausio galingas gravitacinis impulsas. Bent jau teoriškai... Vladikas mynė pedalus; aš, prilaikydamas dviratį už vairo ir sėdynės. Ėjau greta, kol nesusidūriau su kolega Rogovcevu, ėjusiu iš parduotuvės su pilnu krepšiu pirkinių. Jis gyveno gretimoje laiptinėje. Stabtelėjome, pasisveikinome. Kolega prakalbo mums abiem rūpinčia tema. Įžanga tam nebūtina. - Vėl paskaičiavau... atsiduso Rogovcevas ir perėmė krepšį iš kairės rankos į dešinę. Kompiuteriniame modelyje, aišku, primečiau... Viskas remiasi egzotine materija nors pasiusk. Be jos kurmiarausis susiploja. Jis atrodė nusivylusiu. - Kas dar pasufleruotų, kas tai per materija, - atsakydamas atsidusau aš. kur ir kodėl... Kurmiarausis turi būti praeinamas kiaurai. Kitaip tiesiog neįdomu. Timptelėjęs mano striukės rankovę, Vladikas tarė: Sūnus pasakė rimtai. Jis nuoširdžiai norėjo mums padėti. - Idėja nebloga, - šyptelėjo Rogovcevas. Perbraukė ankstyvą plikę. Gal užsiimsi? Ne veltui juk vaiko lūpomis... Mudu su kolega viską suvedė į juokus, tačiau pokalbis įstrigo atmintyje. Vaizdas, susidaręs sūnaus galvoje, nedavė ramybės, neramino. Parengiau žinutę aukščiau. Joje prašiau leisti panaudoti visą aparatūrą maksimaliu galingumu. Vadovybė spyriojosi. Kam to reikia tiriant makroobjektą? Ir taip didelės energijos sąnaudos. Aš spyriausi. Argumentavau kaip tik galėjau. Minėjau sąstingį, postūmių nebuvimą tiriant kurmiarausius. Galiausiai savo pasiekiau. Po trijų mėnesių aparatūra aptiko kurmį. Jį susekė išeinant iš kurmiarausio. Jis jų nerausė erdvėje. Jis jais naudojosi persikėlimui. O tada aptikom dar du. Jie judėjo neįtikėtinu greičiu, atlikdavo Žemės laivams neįmanomus manevrus, kartais neįsivaizduojamai smailais kampais, visai nestabdydami. Dūko tarsi vaikai. Patyrėme šoką, kai supratome, kad tai gyvos būtybės Kurmialogija tapo įtakinga, sparčiai besuvystančia kryptimi.. Mane paskyrė vadovauti programai. Visi buvo karštligiškai susijaudinę. Jei gali kurmiai, kodėl negalėtų žmogus? Tik liko ne visai aišku, kaip tos gana stambūs rutulio formos būtybės, visai neturinčios techninės įrangos, išgyvena kosmose, kai temperatūra vos 2-3>SUP>oK, t.y., vos aukščiau absoliutaus nulio, visiškame vakuume? * * *
Skubiai buvo surengta stambi ekspedicija į kurmiarausio apylinkes. Laimei, kurmiai mūsų laivų neišsigando. Elgėsi draugiškai. Ir rodė vaikišką smalsumą. Kaupėsi informacija. Gyvas prisitaikymas prie išorės sąlygų. Stebėjimai parodė: kurmiai sugeria spindulinę žvaigždžių energiją. Jiems pakanka, nepaisant gabaritų virš kilometro. Valdo gravitaciją, judėdami akimirksniu slopina inerciją. Akių neturi, tačiau nuostabiai orientuojasi. Kurmių metabolizmas mane labai mažai jaudino, dauginimosi būdai irgi. Tegu tuo užsiima egzobiologai. Mes dėmesį sutelkėme į kurmių sugebėjimą naudotis kurmiarausiu. Ir žmogaus sugebėjimą panaudoti gyvūnus. Aš pirmasis priartėjau prie jų, išėjęs į atvirą kosmosą. Jaučiau tam tikrą jaudulį. Jaučiau geranorišką dėmesį iš jų pusės. Kaip gyvos būtybės, kurmiai buvo labai dideli. Buvau labai mažytis. Negrėsiau niekuo. Jie patikėjo žmogumi, vadinasi žmonija. Leido liesti, vaikščioti kūnu. Žvėriukai pagaudavo netgi parazitinį spinduliavimą sukeltą sistemų elektromagnetinių bei šiluminių bangų, skafandrų įrangos. Račiau ypač kurmiams patiko iš mūsų siųstuvų sklindančios radijo bangos kurmiai gardžiavosi tradicinių darbinių diapazonų bangomis tarsi delikatesais. Mums pavyko prisijaukinti žvėriūkščius. Būdami be pilnaverčio proto, kurmiai buvo gana sumanūs. Pradėjome dresiravimą. Taikyta sausainio taktika. Prižadėjau pašalinti bet kurį kolegą, jei tas bent cyptels apie bizūną. Greitai paaiškėjo,kad kurmiai gali gravitaciniu glėbiu prisirišti laivus ir judėti kartu su jais; greitai ir be negatyvių pasekmių ekipažui. Jau po mėnesio kiekvienas kurmis atsiliepdavo į individualų šaukinį. Noriai vykdė komandas, tarsi dideli šunys, kuriam malonumas tarnauti šeimininkui. Negalėjau atsidžiaugti. Patys kurmiai vengė rodyti iniciatyvą, tik reaguodavo į žmonių veiksmus. Tarsi žvėriukai bijojo ką nors padaryti ne taip ir prarasti draugystę. Kai baigėsi mūsų resursai, teko grįžti. Buvo labai gaila nutraukti darbus. Tikėjomes, kad kurmiai mūsų palauks. Jie irgi nenorėjo skirtis. Tiek, kad nuėjo paskui mus. Skrido iš paskos gerokai atitolę. Todėl juos pastebėjome tik vietoje. Kurmių vizitas daugeliui sukėlė nerimą. Girdėjau priekaištų apie neatsakingumą. Ir dėl to, kad lengvabūdiškai pavojų sukėlėme visai žmonijai. Svečius norėjo išstumti už galaktikos ribų. Tačiau kurmiai parodė delikatumą. Susirinko anapus Mėnulio orbitos. Ten ir laikėsi. Navigacijai netrukdė. Mums nebuvo ką su jais dalintis. Jie gyveno kosmose, o nei planetos, nei jų palydovai žvėriukų netraukė. Juos viliojo tik žmonės. Aš užtikrinau, kad kurmiai kontroliuojami. Parodžiau žvėriūkščių įgūdžius, jų pasirengimą bendradarbiauti. Karinių kosmoso pajėgų laivai reguliariai patruliavo jų zonoje. Pamažu baimės nuslopo. Žvėriukai įvertino tą aplinkybę, kad aplink Žemė tokia gausa skanių radijo bangų. Savo ruožtu, mūsų grupei buvo paprasčiau atlikti darbus, stebėjimus. Reikalai judėjo į priekį. Sukurta metodika nepasižymėjo sudėtingumu. Laivas judėjo susijungimui. Vyko kartu su kurmiu link kurmiarausio. Su kurmiu atlikdavo persikėlimą. Tokia pat tvarka sugrįždavo. Jau buvo sudarinėjami žvaigždėlapiai kitame kanalo gale.
Buvau įsitikinęs, kad su laiku kurmiai mus nuves ir prie kitų kurmiarausių. Taip pat buvau įsitikinęs, kad bus surasta daug žvėriukų. Vargu ar jie tėra tik trys be gali besiplečiančios Visatos platumose. Kurmiams patiko keliauti su žmonėmis ir gardžiuotis radijo bangomis. Dar patiko, kai apie juos galvoja su simpatija: žvėriukai reagavo į emocijas. Mano dūšia dainavo. Kuo ne egzotinė materija? Gyva egzotinė materija, geranoriška, paklusni. Turinti nuostabių savybių. Pasaulio stebuklas. Kaip tokia galėjo atsirasti dievas težino. Milžiniškuose dujų debesyse velniai žino ko yra, tame tarpe paprasčiausios organikos. Galbūt, kažkur tai, sutankėjus debesiui, veikiant gravitacijai, šis specifinė gyvybė ir atsirado? Pasigirdo skeptiškų pasisakymų. Metodika nepatikima, pažeidžiama. Žmonės bus priklausomi nuo besmegenių tvarinių nuotaikos. Kur nuves tokia priklausomybė? Aš prieštaravau. Tūkstančius metų esame priklausomi nuo naminių gyvūnų. Kodėl ne? Kurmiai turėjo tai, ko reikėjo žmonėms. Žmonės turėjo tai, ko reikėjo kurmiams. Neblogas pagrindas bendradarbiavimui. Kūrėme planus. Ir staiga kurmiai dingo. * * * Jų paieškos nieko nedavė. Skeptikai džiūgavo. Kurmių nebuvo nei prie Žemės, nei kurmiarausio apylinkėse. Kodėl pasitraukė? Ar besugrįš? Gal pas juos tuoktuvių metas arba kažkas panašaus į sezonines migracijas? Egzobiologai negalėjo nieko tikra pasakyti. Praėjo du mėnesiai. Kurmiai nepasirodė. Visų vilčių žlugimas. Žmonijos masto nesėkmė. Kritau į depresiją. Vos nepradėjau gerti. Esant tokiai liūdnai būsenai sulaukiau Glebo, astronomo, vaikystės draugo, skambučio. Jis norėjo pasimatyti su manimi. Glebas darbavosi observatorijoje, įkurtoje kitoje Mėnulio pusėje. Observatoriją uždarė profilaktikai, visą, pilnai, ko anksčiau niekada nėra buvę. Darbuotojams pasiūlė eiti apmokamų atostogų savaitei, skristi į Žemę. Visi pakluso. Glebas negalėjo leisti pauzės savo stebėjimuose. Išvykdamas iš Mėnulio, ant uolos sustatė savo aparatūrą, privačia tvarka. Skiriamoji geba mažesnė, tačiau bent trūkio nebus. Grįžęs Glebas ištyrė įrašus. Iškart paėmė atostogas savaitei atseit, nepailsėjo. Atėjo pas mane vakare, kai namuose buvo ir žmona, ir sūnus. Supratau, kad svečias nori pasikalbėti vienumoje. Užsidarėme kabinete. Jis į nešiojamą kompiuterį įstatė flešiką: Įrašo kokybė nedžiugino. Vaizdui gerokai trūko ryškumo, smulkios detalės buvo neįžiūrimos. Fokusavimas ne tas. Ir rakursas nesikeitė, duotu atveju buvo nepatogus. Kamera vis tik buvo nustatyta tolimų žvaigždžių stebėjimui. Tačiau mano draugas apdorojo įrašą. Tai kas svarbiausia, pamatyti pavyko. Keli karo laivai apsupo kurmį, priversdami pasitraukti. Pradėjo laižyti lazeriu, iš arti. Lazerius panaudojo ir kiti laivai, neprileisdami gentainių. Kurmis trūkčiojo. Tada nurimo. Nejudantį kurmį nuvilko į karinę bazę Mėnulis-1. Paaiškėjo, kodėl observatorijos darbuotojus išsiuntė į Žemę. Mano vidus tarsi šerkšnu pasidengė: Dėl visa ko pasidariau 5 kopijas; 4-ias paslėpiau patikimose vietose. Vieną pasiėmiau į institutą. Nuėjau pas vadovybę. Peržiūrėjusi įrašą, vadovybė patylėjo, apmąstydama situaciją. Uždavė tikinius, lauktus klausimus: Vadovybė, pamąsčiusi, ištarė: * * * Po mėnesio buvo gautas atsakymas. Man jį parodė, pasikvietę į viršų. Skaičiau dokumentą sukandęs dantis. KKP laivus užpuolė kurmiai. Savigynos tikslais jie buvo priversti panaudoti lazerius. Gyvūnai pasitraukė. Nė žodžio apie tai, kad nužudytas kurmis, nė žodžio apie tai, kur randasi negyvas jo kūnas. - Briedas! pasipiktinau. - Kurmiai draugiški! Nepuolė žmonių! Vadovybė į mane žvelgė su gailesčiu: Įpykęs išėjau iš kabineto. Mane drebulys krėtė visą dieną. Naktį, kai įrašą talpinau Tinkle, krėtė mažiau. Kilo negirdėtas skandalas. Įtakinga žaliųjų partija užsipuolė KKP. Štabas buvo priverstas teisintis. Versija, tarp kitko, buvo pateikiama ta pati. Netrukus įvyko tai, ko nesitikėjau. Kažkas iš KKP, matyt, graužiamas sąžinės, o gal iš nevilties, nutekino informaciją žiniasklaidai. Kilo audra. KKP štabo versija subyrėjo žilaplaukiai vyrai su žvaigždėmis antpečiuose atrodė labai blyškūs. Tačiau ką tai galėjo pataisyti? Dabar suprantu: tai kas nutiko, buvo neišvengiama. Kurmiai pernelyg patiklūs. Su žmonėmis taip elgtis negalima. Daugelį domino, kas kurmių viduje. Ir kame beinercinio judėjimo, kurį buvo tobulai įvaldę, paslaptis. Kokie vidaus organai leidžia jiems valdyti gravitaciją, nardyti pro kurmiarausius, o ir įprastinėje erdvėje išvystyti tokius milžiniškus greičius, apie kuriuos žmonės nė nesapnavo. Idėja išoperuoti kurmį kilo karinio profilio įstaigoje. Viską, aišku, darė didžiausioje paslaptyje. Pasirinko patį patikliausią ir mažiausią, skyriuje vadintą Pagranduku. Keista, kad Pagrandukas juos prisileido, juk pajusdavo nusiteikimą. Matyt, kariškiai naudojo šalmus, ekranuojančius smegenų sroves. Arba kurmis nesitikėjo, kad žmonėms gali jam pakenkti. Mes tai nekenkėme. Septyni karo laivai draugiškai priartėjo prie Pagranduko ir išskleidė tinklą. Apraizgę, tempė į Mėnulį, kad susidorojimo nesimatytų iš Žemės.' Matyt, kurmis tai suprato kaip naują žaidimą. Visai nesipriešino jį sočiai šėrė skaniomis radijo bangomis. Kurmio oda tvirta. Tik kovinis lazeris ne buitinis elektrinis žibintuvėlis.
Pajutęs baisų koherentinio spinduliavimo smūgį, Pagrandukas ėmė rautis. Tvirtas nanoanglies gijų tinklas atlaikė. Stora kurmio oda sugerdavo įvairias spinduliuotės rūšis. Tačiau, aišku, ne tokio intensyvumo, ne tokiso griaunamosios galios. Tikriausiai, jis staugė iš skausmo. Prie jo nuskubėjo gentainiai. Juos iškart nuvijo lazerių salvėmis. Esu įsitikinęs, Pagrandukas būtų sugebėjęs apsiginti, nublokšti laivus, nužudyti žmones krytingu gravitaciniu smūgiu. Tą galėjo ir jo gentainiai. Juk jie susitvarkydavo su kurmiarausiu. Nieko nedarė. Įtariu, kad pas kurmius žudyti nepriimta. Pagrandukas dar buvo gyvas, kai robotai ėmė gilinti, plėsti susidariusią įpjovą. Lygiagrečiai buvo atliekamas kruopštus skenavimas fiksuojama vidaus organų veikla. Iki paskutinės akimirkos, kol gyvybė nepaliko Pagranduko... Štai kodėl pasitraukė kurmiai. Štai kodėl sulindo į kurmiarausį ir daugiau juo nesinaudoja. Nesirodo ir žmogaus įsisavintoje kosmoso dalyje. O jei tai visiems laikams? Už niekšybę, apgavystę neatleidžia. Nei žmonės, nei gyvūnai. Manau, kurmiai nesusidurdavo su kitų būtybių agresija, žiaurumu. O gal aplamai mes buvome pirmosios gyvos būtybės, kurias jie sutiko. Galiu įsivaizduoti, kaip jie nusivylė. Aš pats nepaprastai nusivyliau. * * * Skrodimo duomenys užslaptinti. Vis tik kareivos toli nepasistūmėjo. Iki šiol žmonija neįstengia pasinaudoti kurmiarausiais. Man bloga. Ir gėda. Kuo daugiau galvoju, tuo blogiau jaučiuosi. Kaip išmelsti atleidimą? Mano sūnaus patarimas vėl aktualus. Nors priežastis jau visai kita.
Papildomi skaitiniai: | |