Edgaras Alanas Po. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai

1 dalis. Skaitykite  >>>>  2 dalį

Širdies neramios svajoms
Valdovas aš šiandien,
Plaku oro žirgo vadžiom
Aš dykumoj kasdien.
Tomo iš Bedlamo daina

Pagal paskutinius iš Roterdamo gautus duomenis, tame mieste mokslinės-filosofinės minties atstovai labai įsiaudrinę. Ten įvyko kažkas taip neįprasta, taip nauja, taip nesiderina su nusistovėjusiais požiūriais, kad netrukus, - tuo neabejoju, - sujus visa Europa, gamtos tyrinėtojai pasimes ir astronomų terpėje prasidės iki tol neregėtas sumišimas.

Nutiko štai kas. Kažkurio mėnesio kažkurią tai dieną (negaliu paskelbti tikslios datos) milžiniška minia kažkodėl susirinko puikaus Roterdamo miesto Biržos aikštėje. Diena buvo šilta – visai ne pagal metų laiką, - be jokio vėjelio; ir puikios minios nuomonės visai netrikdė tai, kad kartais ją apipurkšdavo trumpalaikis lengvas lietutis iš didelių baltų debesų, gausiai pasklidusių po žydrą dangaus skliautą. Vis tik apie vidurdienį minioje pasijuto nežymus, tačiau neįprastas nerimas: 10 tūkst. liežuvių prakalbo vienu metu; po akimirkos 10 tūkst. pypkių iškrito iš burnų tarsi paliepus ir ilgas, garsus ir laukinis šūksnis, kokį galima palyginti tik su Niagaros griausmu, nuskardėjo Roterdamo gatvėmis ir apylinkėmis.

Tos sumaišties priežastis netrukus paaiškėjo. Iš staiga patamsėjusio didelio debesies lėtai išniro ir skaisčioje žydrynėje išryškėjo kažkoks keistas, margas, tačiau, matyt, tvirtas daiktas tokios neįprastos formos ir tokio neįprastos medžiagos, kad kietakakčių biurgerių minia, stovėjusi apačioje pražiotomis burnomis, galėjo tik stebėtis nieko nesuvokdama. Kas tai? Visų Roterdamo velnių vardu, ką tai reiškia? Niekas nežinojo, niekas negalėjo net įsivaizduoti, niekas – net pats burmistras Superbusas van Vunderdukas – neturėjo tos paslapties rakto; ir kadangi nieko protingiau nebuvo galima sugalvoti, tai galiausiais kiekvienas biurgeris vėl įsikišo pypkę į burnos kampą ir, nenuleisdamas akių nuo paslaptingo reiškinio, išleido dūmų kamuolį, stabtelėjo, pamindžiukavo, reikšmingai krenkštelėjo – tada vėl pamindžiukavo, krenkštelėjo, stabtelėjo ir išleido dūmų kamuolį.

Tuo tarpu tokio susidomėjimo ir tokio kiekio stabtelėjimų priežasties objektas virš šio nuostabaus miesto leidosi vis žemiau ir žemiau. Po kelių minučių jau buvo galima detaliai apžiūrinėti. Atrodė, kad tai buvo ... ne, tai tikrai buvo oro balionas; tačiau, be jokių abejonių, tokio dar neregėjo Roterdame. Kas gi, leiskite paklausti, kada nors girdėjo apie oro balioną, suklijuotą iš senų laikraščių? Olandijoje – niekas, galiu jus patikinti; ir vis tik tą minutę prieš pat susirinkusiųjų nosį, arba, sakant tiksliau, po nosimi tam tikrame aukštyje blaškėsi būtent tas daiktas, padarytas, visau autoritetingo asmens paliudijimu, iš minėtos medžiagos, kaip visiems žinoma, dar niekada iki tol nenaudotos panašiems tikslams, ir tuo labai įžeisdamas Roterdamo biurgerių sveiką protą. Jis turėjo milžiniško kvailo antpirščio, apversto smaigaliu žemyn, formą. Tas panašumas visai nesumažėjo, kai įdėmiau apžiūrėjus, minia pastebėjo milžinišką kutą, prikabintą prie jo užsmailinto galo, o aplink viršutinį kraštą arba kūgio pagrindą, - eilę mažų instrumentų panašių į skambaliukus, kurie linksmai skambčiojo. Maža to, prie šios fantastinės mašinos vietoje gondolos buvo prikabinta milžiniška tamsi kastoro skrybėlė su plačiausiais bryliais, apjuosta juoda juosta su sidabrine sagtimi. Tačiau keisčiausias dalykas: dauguma Roterdamo gyventojų buvo pasiruošę prisiekti Dievu, kad jie jau ne kartą matė tą pačią skrybėlę, o ir visi susirinkę į ją žiūrėjo kaip į seną pažįstamą, o frau Gretelė Pfaal, džiaugsmingai šūktelėjusi, pareiškė, kad tai jos brangiojo vyrelio skrybėlė. Reikia pastebėti, kad prieš 5 m. Pfaalis su trimis draugais dingo iš Roterdamo pačiu netikėčiausiu ir neįprastu būdu ir nuo tada apie jį nebuvo jokio garso. Vėliau nuošaliame užkampyje miesto rytiniame pakraštyje buvo rasta kaulų krūvelė, tikriausiai, žmogaus, susimaišiusių su keistais skudurais ir nuolaužomis, ir kai kurie miestelėnai net įsivaizdavo, kad čia įvyko kruvina piktadarystė, kurios aukomis buvo Hansas Pfaalis ir jo draugai. Tačiau grįžkime prie nutikimo.

Oro balionas (nes tai tikrai neabejotinai buvo oro balionas) dabar buvo kokių šimto pėdų aukštyje; ir publika galėjo nekliudoma apžiūrinėti jo keleivį. Tiesą sakant, tai buvo labai keistas sutvėrimas. Jo ūgis neviršijo dviejų pėdų; bet net būdamas tokio mažo ūgio jis galėjo nesunkiai netekti lygsvaros ir persiversti per savo nepaprastos gondolos kraštą, jei ne turėklai jo krūtinės lygyje, prie rutulio pritvirtinti virvutėmis. Žmogeliuko storis visiškai neatitiko jo ūgio ir visai jo figūrai suteikė nepaprastai kvailą rutulišką formą. Aišku, kojos nesimatė. Rankos išsiskyrė nepaprastu dydžiu. Žili plaukai užpakalyje surišti į kasytę. Jo nosis buvo raudona, nepaprastai ilga, kuprota, jo akys buvo veriančios, jo skruostai raukšlėti ir tuo pačiu putlūs, tačiau ant galvos nebuvo jokių ausų požymių; keistas seneliukas buvo apsivilkęs dangiško žydrumo spalvos plačia aksomo liemene bei tokios pat spalvos trumpomis aptemptomis kelnėmis, su sidabrinėmis sagtimis prie kelių. Be to jis vilkėjo kažkokios ryškiai geltonos spalvos švarkeliu, buvo užsidėjęs baltą kepuraitę, jaunatviškai pakreiptą į šoną, ir kruvinai raudonos spalvos kaklo skarelę, surištą dideliu mazgu, kurio galai františkai krito ant krūtinės.

Kai liko, kaip sakėme, kokie šimtas pėdų iki žemės, seneliukas netikėtai sujudo, matyt nenorėdamas dar labiau priartėti prie terra firma [lot. tvirtos žemės]. Su nemažomis pastangomis pakėlęs drobinį maišėlį, jsi iš jo išpylė kiek smėlio; ir balionas iškart pakibo ore. Tada seneliukas paskubomis iš šoninės kišenės išsitraukė didelę užrašų knygelę, įrišta tymu, ir įtartinai pasvėrė rankoje, žvelgdamas į ją su nuostaba, matyt priblokštas jos svorio. Tada atsivertė knygelę ir, iš jos išėmęs užantspauduotą smalkos antspaudu paketą, kruopščiai perrištą raudona juostele, jį numetė tiesiai prie burmistro Superbuso van Vunderduko kojų. Jo aukštenybė pasilenkė, kad jį pakeltų. Tačiau aeronautas, kaip anksčiau labiausiai susijaudinęs ir, akivaizdu, laikydamas savo reikalą Roterdame atliktu, tą pačią minutę ėmė ruoštis išskridimui. Tam reikėjo palengvinti gondolą; iš štai pustuzinis maišų, kuriuos jis išmetė, nepatingėjęs prieš tai juos atrišti, vienas po kito šleptelėjo ant burmistro nugaros priversdami šį valdininką tiek pat kartų nuvirsti viso miesto akyse. Nereikia, vienok, manyti, kad didysis Vunderdukas paliko seneliuko išsišokimą nenubaustu. Priešingai, kaip pasakoja, jis, kiekvieną kartą krisdamas, iš pypkės, kurią laikė tvirtai sukandęs ir ketino laikyti (su Dievo pagalba) iki paskutinio atodūsio, išleisdavo pustuzinį didelių ir aitrių dūmų kamuolių.

Tuo metu oro balionas, tarsi vieversys, pakilo į didelį aukštį ir netrukus, dingęs už debesies, visiškai panašų į tą, iš kurio taip netikėtai išnėrė, amžiams dingo iš nustebusių gerųjų roterdamiečių akių. Visų dėmesys dabar buvo nukreiptas į laišką, kurio kritimas ir vėlesni nutikimai buvo tokie žeminantys jo aukštenybę van Vunderduka ir jo autoritetą. Vis tik šis valdininkas savo griuvinėjimų metu iš akių neišleido laiško, kuris, geriau apžiūrėjus, pateko į tinkamas rankas, nes buvo adresuotas jam ir profesoriui Rubadubui, kaip Roterdamo astronomų draugijos prezidentui ir viceprezidentui. Taigi, minėti valdininkai čia pat vietoje atplėšė laišką ir jame rado tokį neįprastą ir labai svarbų pranešimą:

 

„Jų aukštenybėms ponui van Vunderdukui ir ponui Rubadubui,
Roterdamo astronomų draugijos prezidentui ir viceprezidentui.

Galbūt, jūsų aukštenybės leis sau prisiminti tokį Hansą Pfaalį, kuklų amatininką, besivertusį kailių ugnies įpūtimui taisymu, kuris kartu su kitais trimis gyventojais dingo iš Roterdamo miesto maždaug prieš penkerius metus, galima sakyti, ypatingomis aplinkybėmis. Kaip bebūtų, jūsų aukštenybių leidimu, aš, šio rašinio autorius, ir esu tasai Hansas Pfaalis. Daugumai mano gentainių žinoma, kad 40 metų buvau užėmęs nedidelį plytų namą skersgatvio, vadinamo Raugintų kopūstų skersgatviu, gale, kur ir gyvenau iki pat mano pradingimo dienos. Mano protėviai nuo neatmenų laikų gyveno ten pat, versdamiesi tuo pačiu garbingu ir gana pelningu besivertusį kailių ugnies įpūtimui taisymo verslu. Nes, kalbant atvirai, iki paskutiniųjų metų, kai žmonės tiesiog pasimaišė dėl politikos, nė vienas garbingas Roterdamo miestietis negalė nei panorėti, nei užsitarnauti teisę geresniam darbui. Naudojausi plačiu kreditu, darbo niekada netrūko – žodžiu, ir pinigų, ir užsakymų buvo iki valiai. Tačiau, kaip jau sakiau, greitai pajutome, prie ko veda išgirtoji laisvė, bepabaigiamos kalbos, radikalizmas ir panašūs dalykėliai. Žmonės, anksčiau buvę mūsų geriausias klientais, dabar neturėjo laiko pagalvoti apie mus, paprastus. Jie tiek ir težinojo, kaip skaityti apie revoliucijas, sekti žmogaus minties pasiekimus ir prisitaikyti prie epochos dvasios. Jei reikėjo įkurti židinį, ugnį uždegdavo laikraščiu; aš neabejoju, kad, vyriausybei vis silpstant, geležis ir oda ėmė viršų patikimumo požiūriu, nes per trumpą laiką Roterdame neliko ir poros kailių, kuriems reikėtų padėti su adata ar plaktuku. Žodžiu, padėtis darėsi nepakeliama. Netrukus jau buvau toks vargšas kaip pelė, o reikėjo maitinti žmoną ir vaikus. Galiausiai pasidarė nepakeliama, ir leido ištisas valandas apmąstydamas, kokiu būdu atimti sau gyvybę; tačiau kreditoriai nepaliko man laiko apmąstymams. Mano namą tiesiogine prasme buvo apgulę nuo ryto iki vakaro. Trys skolintojai ypač tykojo manęs, valandomis laukę prie durų ir grasindami teismu. Prisiekiau žiauriai jiems atkeršyti, jei kada nors jie man paklius į letenas, ir manau, kad tik tos svajonės saldumas sutrukdė man nedelsiant pradėti vykdyti savižudybės planą ir sutrupinti sau kaukolę šūviu iš mušketono. Kaip bebūtų, palaikiau geresniu dalyku užspausti savo nuoskaudą ir apraminti juos maloniais žodeliais ir pažadais, kol palankus likimo posūkis nepametės palankaus momento kerštui.

Kartą, išvengęs jų ir labiau nei visada prislėgtos nuotaikos, be tikslo klajojau nuošaliausiomis gatvėmis, kol netyčia neužsukau į bukinisto parduotuvytę. Pamatęs kėdę, paslaugiai numatytą lankytojams, susmukau į ją ir mašinaliai atsiverčiau pirmą pakliuvusią knygą. Tai buvo nedidelis poleminis teorinės astronomijos traktatas, nei tai Berlyno profesoriaus Enkės, nei tai prancūzo tokia pat pavarde kūrinys. Aš truputį raukiu astronomijoje ir netrukus visai panirau į skaitymą; perskaičiau knygelė dukart prieš susivokdamas, kur aš ir kas aš. Tuo tarpu sutemo ir atėjo laikas eiti namo. Tačiau knygelė (ryšium su nauju atradimu pneumatikos srityje, apie kurį man neseniai pranešė vienas giminaitis iš Nanto) man padarė neišdildomą įspūdį, ir, klaidžiodamas tamsiomis gatvelėmis, aš mąsčiau apie keistus ir ne visada suprantamus autoriaus samprotavimus. Kai kurios vietos ypač audrino vaizduotę. Kuo daugiau apie jas mąsčiau, tuo stipriau jos mane traukė. Mano išsilavinimo spragos ir, taipogi, gamtos mokslų žinių trūkumas visai nekėlė man nepasitikėjimo mano sugebėjimu suprasti, kas buvo parašyta ar tiems neaiškioms žinioms, kurios buvo skaitymo rezultatu, - visa tai dar labiau kaitino mano vaizduotę. Buvau tiek nesusipratęs ar tiek susipratęs, kad savęs klausiau: ar tikrai kvailos fantastinės idėjos, kylančios keistuose protuose, ir ar neturi jos kai kuriais atvejais jėgos, realybės ir kitų savybių, būdingų instinktui ar įkvėpimui?

Namo grįžau vėlai ir iškart guliau į patalą. Tačiau mano galva buvo pernelyg įaudrinta, ir visą naktį praleidau apmąstydamas. Anksti atsikėlęs, nuskubėjau į knygynėlį ir nusipirkau kelis traktatus apie mechaniką ir praktinę astronomiją, jiems išleidęs visus negausius pinigus. Tada, sėkmingai grįžęs su įgytomis knygomis, skaitymui pašvenčiau kiekvieną laisvą minutę ir netrukus įgijau žinių, kurias laikiau pakankamomis, kad galėčiau įgyvendinti planą, man įsūdyto velnio arba manojo gerojo genijaus. Tuo pat metu aš visomis jėgomis bandžiau užglaistyti tris kreditorius, taip kietai ėmusius mane. Galiausiai man pavyko, sumokėjus pusę skolos iš pinigų, gautų pardavus kai kuriuos daiktus iš namų ir pažadėjus sumokėti likusią dalį, kai užbaigsiu vieną projektėlį, kurį įgyvendinti jie (visai nemokyti žmonės) sutiko padėti.

Tokiu būdu sutvarkęs savo reikalus, padedant žmonai ir visiškai slaptai pabandžiau parduoti likusį turtą ir surinkau padorią pinigų sumą, skolindamasis po truputį, kur papuola, įvairiais pretekstais (gėda prisipažinti) ir neturėdamas jokių vilčių ateityje gražinti tas skolas. Už taip gautus pinigus pamažu prisipirkau: labai plono muslino, gabalais po 12 jardų, virvių, kaučiukinio lako, plačią ir gilią pintą pintinę, pagalintą pagal užsakymą, ir įvairias kitas medžiagas, būtinas milžiniško dydžio oro baliono statybai. Oro baliono gamybą pavedžiau žmonai, davęs reikiamus nurodymus, ir prašiau baigti darbą kuo greičiau; tuo metu nupyniau tinklą , sutvirtinęs jį virvėmis, ir įsigijau daugybę prietaisų ir medžiagų tyrimams viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Tada naktį į rytinį gūdų Roterdamo pakraštį pervežiau 5 statines, kaustytas geležiniais žiedais, kurių talpa po 50 galonų, ir 6-ąją didesnę, pustuzinį 10 pėdų ilgio ir 3 colių skersmens skardinių vamzdžių, ypatingo metalinio arba pusiau mišinio, kurio sudėties negaliu atskleisti, atsargas ir 12 butelių paprasčiausios rūgšties. Iš tų medžiagų išgaunamų dujų be manęs iki šiol niekas neišgaudavo – arba, bent jau, nenaudojo tokiam tikslui. Galiu tik pranešti, kad jos yra sudėtine azoto, taip ilgai laikyto neskaidomu, dalimi ir kad jų tankis 37,5 karto mažesnis už vandenilio tankį. Jos neturi skonio ir kvapo; išvalytos dega žalsva liepsna ir nepaprastai nuodingos bet kokiam gyvam organizmui. Galėčiau jas smulkiai aprašyti, tačiau, kaip prieš tai užsiminiau, atradimo teisės priklauso vienam ponui iš Nanto, kuris su manimi pasidalijo paslaptimi tam tikromis sąlygomis. Jis man pranešė, visai nežinodamas apie mano ketinimus, apie oro balionų gaminimą iš vieno gyvūno odos, pro kurią dujos beveik nenuteka. Tačiau man tas būdas buvo per brangus, todėl nusprendžiau kad muslinas, padengtas kaučiuko sluoksniu, nė kiek ne blogiau. Paminiu tai, nes laikau labai tikėtina, kad maniškis giminaitis iš Nanto pabandys pasigaminti oro balioną, panaudodamas naujas dujas ir medžiagą, apie kurią prieš tai minėjau – ir visai nenoriu iš jo atimti tokio nuostabaus atradimo garbės.

Tose vietose, kur baliono užpildymo dujomis metu turi būti mažesnės statinės, iškasiau negilias duobes taip, kad jos sudarė 25 pėdų skersmens ratą, kurio centre buvo iškasta gilesnė duobė, kurioje ketinau įstatyti didesniąją statinę. Tada į kiekvieną iš mažesniųjų duobių įdėjau po dėžę parako, po 50 svarų kiekvienoje, o į didžiąją – statinaitę su 150 svarų patrankų parako. Statinaitę ir dėžes sujungęs požeminiais laidais ir prie vienos iš dėžių pritaisęs 4 pėdų ilgio dagtį, pridengiau jį statine, tad dagtis iš jo kyšojo tik per colį; tada užpyliau likusias duobes ir ant jų tinkamai pastačiau statines.

Be minėtų pritaikymų, savo dirbtuvėse paslėpiau pono Grimo aparatą, skirtą oro suspaudimui. Beje, tą mašiną, kad man tiktų, teko gerokai pakeisti. Tačiau atkakliai padirbėjęs įveikiau visus sunkumus. Netrukus mano balionas buvo parengtas. Jis talpino per 40 tūkst. kubinių pėdų dujų ir nesunkiai kėlė mane, mano atsargas ir 175 svarus balasto. Balioną dengė trigubas lako sluoksnis; ir aš įsitikinau, kad muslinas nė kiek nenusileidžia šilkui, toks pat patvarus, tačiau gerokai pigesnis.

Kai viskas buvo paruošta, priverčiau žmoną prisiekti, kad laikys paslaptyje visus mano veiksmus nuo tos dienos, kai pirmąkart aplankiau knygyną; tada, prižadėjęs grįžti kai tik leis aplinkybės, atidaviau likusius pinigus ir atsisveikinau. Man nereikėjo nerimauti dėl jos. Mano žmona, kaip sakoma, vikri boba ir sugebės pragyventi be mano pagalbos. Kalbant atvirai, man atrodo, kad ji visada mane laikė tinginiu, veltėdžiu, sugebančiu tik statyti oro pilis, ir labai džiaugėsi atsikračiusi manęs. Taigi, atsisveikinęs su ja vieną tamsią naktį, su savimi kaip adjutantus pasiėmiau tris kreditorius, pridariusius man tiek nemalonumų, ir mes aplinkiniu keliu nutempėme balioną, pintinę ir kitus reikmenis į išvykimo vietą, kur jau buvo paruoštos visos kitos medžiagos. Viskas buvo tvarkoje ir aš nedelsdamas ėmiausi reikalo.

Buvo balandžio pirmoji. Kaip jau sakiau, naktis buvo tamsi, danguje nė žvaigždutės, dulkė silpnas lietutis, kurio malone jautėmės gana prastai. Tačiau labiausiai mane jaudino balionas, kuris, nors ir padengtas laku, tačiau labai pasunko nuo drėgmės; tad ir parakas galėjo sudrėkti. Tad savo trijų kreditorių paprašiau imtis darbo ir kaip galima sparčiau: kapoti ledą aplink didžiąją statinę ir maišyti rūgštį kitose. Tačiau jie man mirtinai nusibodo su savo klausimais – kam visas tas pasirengimas; ir baisiai pyko dėl sunkaus darbo, kurį priverčiau daryti. Kokia nauda, klausinėjo jie, bus iš to, kad jie pramirks iki kaulų, dalyvaudami tokiose baisiuose būrimuose? Pradėjau jaustis labai nejaukiai ir darbavausi iš visų jėgų, tad tie kvailiai, matyt, iš tiko nusprendė, kad susidėjau su velniu. Siaubingai bijojau, kad jie visai mane paliks. Kaip bebūtų, stengiausi juos įkalbėti, žadėdamas atsilyginti visiškai, kai tik pabaigsim šį reikalą. Be jokių abejonių, jie savaip suprato tuos žodžius, nusprendę, kad turiu gauti padorią sumą grynaisiais; o mano siela jiems, aišku, visai nerūpėjo – kad tik sumokėčiau skolas ir truputį primesčiau už pagalbą.

Po keturių su puse valandos balionas buvo pakankamai pripildytas. Pririšau pintinę ir į ją sudėjau savo bagažą: žiūronus, aukštimatį su svarbiais patobulinimais, termometrą, elektrometrą, kompasą, cirkulį, sekundometrį, varpelį, ruporą ir panašiai ir kita; be to, kruopščiai kamščiu užkištą stiklinį rutulį, iš kurio buvo išsiurbtas oras, oro suspaudimo aparatą, negesintų kalkių atsargas, vaško gabalą ir gausias vandens bei maisto atsargas, daugiausia pemikaną, turintį gausiai maistingųjų medžiagų būdamas gana nedidelio tūrio. Taip pat prigriebiau porą balandžių ir katę.

Rytas buvo jau netoli, tad nusprendžiau, kad jau laikas skristi. Numetęs, tarsi netyčia, cigarą, pasinaudojau tuo pretekstu ir, jį pakeldamas, pridegiau dagtį, išsikišusį, kaip sakiau prieš tai, iš po vienos mažesniųjų statinių. Šis manevras liko visai nepastebėtas mano kreditorių. Tada įšokau į pintinę, vienu mosto perrėžiau virvę, laikiusią balioną, ir su malonumu įsitikinau, kad kylu svaiginamu greičiu, su savini nešdamas 175 svarus balasto (o galėjau pakelti ir dukart daugiau). Pakilimo momentu aukštimatis rodė 30 colių. o termometras –19^o.

Tačiau vos pakilau į 50 jardų aukštį, mane iš paskos nusivijo taip baisiai griaudžiantis ir švilpiantis ugnies, smėlio, degančių nuolaužų, išsilydžiusio metalo, sudraskytų kūnų sūkurys, kad mano širdis apmirė ir aš nuvirtau ant pintinės dugno, virpėdamas iš baimės. Man tapo aišku, kad persistengiau ir kad pagrindinės smūgio pasekmės dar laukia. Ir tikrai, nepraėjo nė sekundė, kaip visas mano kraujas subėgo į smilkinius ir iškart pasigirdo sprogimas, kokio niekada nepamiršiu. Atrodė, kad griūva pats dangus. Vėliau, apmąstydamas tą nuotykį, supratau, kad tokios neišmatuojamos galios sprogimo priežastimi buvo mano baliono buvimas kaip kartas didžiausio poveikio linijoje. Tačiau tąkart mąsčiau tik apie gyvybės išgelbėjimą. Pradžioje balionas ėmė blaškytis, o vėliau ėmė suktis baisiu greičiu ir, galiausiai, sukdamasis ir krypuodamas, tarsi girtas, išmetė mane iš pintinės, tad pakibau žemyn galva ant plonos trijų pėdų ilgio virvutės, atsitiktinai pralindusios pro pintinės dugną ir kažkokiu stebuklu apvijusios mano kairę koją. Neįmanoma, visiškai neįmanoma įsivaizduoti mano padėtį. Dusau, virpulys tarsi karščiuojant krėtė kiekvieną nervą, kiekvieną raumens skaidulą, jutau, kad mano akys lenda iš akiduobių, bjaurus vėmimas artėja prie gerklės – ir galiausiai netekau sąmonės.

Visai nežinau, kaip ilgai prakabojau tokioje padėtyje. Matyt, nemažai, nes, kai ėmiau atgauti sąmonę, rytas jau buvo išaušęs, balionas lėkė baisiame aukštyje virš nerūpestingo vandenyno, ir aplink iki pat horizonto nesimatė jokių žemės požymių. Tačiau aš visai nejutau tokios nevilties, kokios galima buvo tikėtis. Iš tikro, buvo kažkas beprotiška toje ramybėje, su kokie ėmiau apsvarstyti savo padėtį. Pakėliau prie akių vieną ranką, tada kitą, ir nustebau, kodėl jų venose tiek pribėgę kraujo, o nagai pamėlę. Tada kruopščiai aptyrinėjau galvą, kelis kartus ją krestelėjau, labai atidžiai apčiupinėjau ir galiausiai su džiaugsmu įsitikinau, kad ji visai nėra didesnė už oro balioną, kaip pradžioje atrodė. Tada apčiuopiau kelnių kišenes ir, jose neradęs užrašų it dėklo su dantų šepetukais, ilgai stengiausi sau paaiškinti, kur jie dingo, tačiau tai nepasisekus labai nuliūdau. Tada pajutau baisų nepatogumą kairiajame delne ir man pamažu grįžo mano padėties suvokimas. Tačiau keistas dalykas – nebuvau nustebęs ir nepasibaisėjau. Priešingai, jaučiau kažkokį stiprų malonumą nuo minties, kad tau lengvai išsipainiosiu iš buvusios dilemos ir nė sekundę neabejojau tuo, kad nežūsiu. Kelias minutes giliai mąsčiau. Visiškai aiškiai prisimenu, kad prikąsdavau lūpas, pirštu liečiau nosį ir dariau kitus gestus bei grimasas, kaip tai įprasta žmonėms, kai jie, ramiai sėdėdami savo krėsle, apmąsto labai painius ar nepaprastai svarbius klausimus. Pagaliau, sukaupęs mintis, labai ramiai ir atsargiai užkišau ranką prie nugaros ir nuo diržo, laikiusio mano kelnes, nuėmiau didelę geležinę sagtį. Ji turėjo tris dantis, kiek parūdijusius ir todėl sunkiai sukiojosi apie savo ašį. Vis tik man pavyko juos atlenkti stačiu kampu su sagtimi ir aš su džiaugsmu įsitikinau, kad toje padėtyje laikosi gana tvirtai. Tada, įsikandęs sagtį, pabandžiau atsirišti kaklaraištį, kas man pavyko ne iš karto, tačiau galiausiai pasisekė. Prie vieno kaklaraiščio galo pritvirtinau sagtį, o kitą tvirtai apvyniojau aplink riešą. Tada baisiomis raumenų pastangomis palinkau į priekį ir užmečiau ją į pintinę, kur, kaip ir tikėjausi, sagtis užsikabino už pynimo kilpų.

Dabar mano kūnas pintinės atžvilgiu sudarė 45 laipsnių kampą. Tačiau tai visai nereiškia, kad jis tik 45 laipsniai pasviręs nuo vertikalios linijos. Priešingai, gulėjau beveik horizontaliai, nes, pakeitęs padėtį, priverčiau pintinę stipriai palinkti, ir man vis dar tebegrėsė didelis pavojus. Tačiau, išvirtęs iš pintinės, būčiau pakibęs veidu į balioną, o ne nuo jo, jei virvė, už kurios užsikabinau, būtų persivėrusi per pintinės kraštą, o ne pralindusi pro jos dugną, man būtų nepavykę net tas mažmožis, kuris dabar pavyko, ir mano atradimai buvo prarasti ateinančioms kartoms. Taigi, turėjau visas prielaidas dėkoti likimui. Beje, tą minutę aš vis dar tebebuvau gerokai priblokštas, kad ką nors jausčiau, ir gerą ketvirtį valandos prakybojau visiškai ramiai, su beprasmiškai džiaugsminga nuotaika. Tačiau netrukus tą nuotaiką pakeitė siaubas ir neviltis. Aš supratau visą savo beviltiškumo ir artumo žūčiai mastą. Mat kraujas, taip ilgai užsistovėjęs galvos ir gerklų kraujagyslėse ir smegenyse sukėlęs vos ne pamišimą, pamažu atslūgo ir prašvitusi sąmonė, kuriai atsiskleidė visas mano padėties siaubas, atėmė iš manęs savitvardą ir drąsą. Laimei tasai silpnumo priepuolis truko neilgai. Į pagalbą atėjo neviltis: klaikiai surikęs, mėšlungiškai besiraitydamas ir supdamasis, ėmiau blaškytis kaip beprotis kol galiausiai, įsikibęs tarsi žnyplėmis už pintinės krašto, persisvėriau per jį ir visas virpėdamas nudribau ant jos dugno.

Tik po kažkiek laiko atsipeikėjau tiek, kad galėjau atsikelti ir apžiūrėti oro balioną. Mano dideliam džiaugsmui jis buvo nepažeistas. Visos mano atsargos išliko; nepraradau nei provizijos, nei balasto. Beje, buvau juos sudėjęs taip kruopščiai, kad to ir neturėjo nutikti. Laikrodis rodė šešias. Aš vis dar sparčiai kilau; aukštimatis rodė 3,75 mylios aukštį. Kaip tik po manimi vandenyne matėsi nedidelis juodas daiktas – pailgas, dydžio tarsi domino kauliukas, o ir išvaizda priminė jį. Nukreipęs į jį žiūronus įsitikinau, kad tai 94 patrankų sunkiai pasikrovęs anglų laivas, - jis lėtai plaukė vest-zud-vest kryptimi. Be jo mačiau tik jūrą, dangų ir saulę, kuri jau senai buvo patekėjusi.

Tačiau laikas jūsų aukštenybėms paaiškinti mano kelionės tikslą. Tegu jūsų aukštenybės prisimena, kad žlugdančios aplinkybės galiausiai vertė mane galvoti apie savižudybę. Tačiau tai nereiškia, kad pats gyvenimas man tapo nemielas, - ne, man tik nepakenčiama tapo mano vargana padėtis. Toje būsenoje, trokšdamas gyventi ir tuo pačiu gyvenimo iškankintas, atsitiktinai perskaičiau knygelę, kuri, kartu su mano giminaičio iš Nanto pagalba, suteikė gausaus maisto mano vaizduotei. Ir čia pagaliau radau išeitį. Nusprendžiau išnykti nuo žemės paviršiaus likdamas gyvas; palikti šį pasaulį ir toliau gyventi, - vienu žodžiu, nusprendžiau, kas bebūtų, pasiekti Mėnulį. Kad neatrodyčiau visai išprotėjęs, pabandysiu dabar išdėstyti, kaip moku, samprotavimus, leidusių tą avantiūrą, neabejotinai sunkią ir pavojingą, tačiau drąsiam žmogui visai ne beviltišką.

Pirmiausia, aišku, kilo klausimas apie atstumą nuo Žemės iki Mėnulio. Žinoma, kad vidutinis atstumas tarp šių dangaus kūnų centrų yra 59,9643 Žemės rutulio ekvatoriaus spindulius, kas sudaro 237.000 mylių. Kalbu apie vidutinį atstumą; tačiau taip kaip Mėnulio orbita yra elipsė, kurios ekscentricitetas į ilgį siekia ne mažiau 0,05484 elipsės didžiosios pusašės, o Žemė yra jos židinyje, tai, jei man pavyktų sutikti Mėnulį perihelyje, minėtas atstumas gana žymiai sumažėtų. Tačiau, palikus šalyje net ir šią galimybę, pakanka iš jo atimti Žemės spindulį, tai yra 4000, bei Mėnulio spindulį, t.y. 1080, o viso 5800 mylių, ir pasirodys, kad vidutinis kelio ilgis įprastinėmis sąlygomis bus 231.920 mylių. Šis atstumas nėra kažkas neįmanoma. Kelionės žemėje vyksta vidutiniu 60 mylių per valandą greičiu ir, be abejonių, yra galimybių tą greitį padidinti. Tačiau net apsiribojus juo, Mėnulio pasiekimui prireiktų ne daugiau 161 dienos. Tačiau įvairūs svarstymai vertė mane galvoti, kad vidutinis mano kelionės greitis gerokai viršys 60 mylių per valandą; ir kadangi tie samprotavimai giliai paveikė mano protą, tai juos išdėstysiu detaliau.

Pirmiausia apsistosiu ties šiuo labai svarbiu punktu. Prietaisų parodymai skrydžių metu mums sako, kad 1000 pėdų aukštyje virš žemės mes po savimi paliekame apie 1/30 dalį visos oro masės, 10.600 pėdų aukštyje – apie trečdalį, o 18.000 pėdų aukštyje. T.y. beveik Kotopaksi viršūnėje, po mumis lieka pusė, - bent jau, pusė oro masės, kuri gaubia mūsų planetą. Taip pat paskaičiuota, kad aukštyje, neviršijančiame 1/100 Žemės diametro dalies, t.y. ne daugiau 80 mylių, atmosfera taip išretėjusi, kad patys jautriausi prietaisai nepajėgia aptikti jos buvimo ir gyvo organizmo gyvybė neįmanoma. Tačiau aš žinojau, kad visi tie paskaičiavimai padaryti eksperimentiškai tiriant oro ir jo plėtimosi bei susispaudimo savybes betarpiškai prie Žemės paviršiaus. Tad išvados, besiremiančios tokiais duomenimis, be jokių abejonių lieka probleminės. Didžiausias aukštis, kurį kada nors pasiekė žmogus, yra 25.000 pėdų ir jį pasiekė aeronautai Gėjus-Liusako ir Bio. Aukštis labai nežymus, net lyginant su minėtomis 80 mylių. Tad, svarsčiau, čia lieka nemažai vietos abejonėms ir visa laisvė spėlionėms.

Be to, svorį turinčios atmosferos kiekis, kurį kildamas po savimi palieka oro balionas, tiesiškai neproporcingas aukščiui, o (kaip matosi iš prieš tai pateiktų duomenų} nuolat mažėjančiu ratio [čia: laipsniu (lot.)]. Iš čia aišku, kad į kokį aukštį bepakiltumėm, niekada nepasieksim tos ribos, virš kurios visai nėra atmosferos. Ji turi egzistuoti, samprotavau aš, nors, gal būt, be galo išretėjusi.

Iš kitos pusės, aš žinojau, kad yra pakankamas pagrindas spėjimui apie realią atmosferos ribą, virš kurios aukščiau oro visiškai nėra. Tačiau viena aplinkybė, praleista šio požiūrio šalininkų, privertė mane suabejoti jos teisingumu ir laikyti, kad ją būtina patikrinti. Jei palygintume reguliarius Enkės kometos pasirodymų intervalus jos perihelyje, atsižvelgę į trikdantį planetų traukos poveikį, tai pasirodytų, kad tie intervalai nuolat mažėja, t.y. jos pagrindinė ašis vis trumpėja. Taip ir turi būti, jei leisime, kad egzistuoja nepaprastai išretėjusi eterio terpė, per kurią eina kometos orbita. Nes tokios terpės pasipriešinimas, lėtinantis kometos judėjimą, aišku, privalo didinti jos įcentrinė jėgą mažindamas išcentrinę. Kitais žodžiais tariant, Saulės traukos veiksmas nuolat stiprėja ir kometa kiekvieno periodo metu vis labiau priartėja prie Saulės. Kito paaiškinimo šitam orbitos kitimui nesugalvosi. Be to, pastebėta, kad kometos skersmuo sparčiai mažėja artėjant prie Saulės ir taip pat sparčiai atgauna savo ankstesnį dydį grįžus kometai į afelį. O argi to pasirodančio sumažėjimo negalima paaiškinti, kartu su ponu Valcu, minėtos eterinės terpės sutankėjimu? Reiškinys, žinomas kaip Zodiako švytėjimas, taip pat vertas dėmesio. Dažniausiai jis stebimas tropikuose ir neturi nieko bendra su švytėjimu, kurį skleidžia meteorai. Tai šviesios juostos, besutęsiančios nuo horizonto įstrižai ir aukštyn, Saulės ekvatoriaus link. Jos, be abejo, siejasi ne tik su išretėjusia atmosfera, besitęsiančia nuo Saulės bent jau iki Veneros orbitos, o mano nuomone ir gerokai toliau [Tas Zokiako švytėjimas, tikėtina, tai, ką senovėje vadino „ugnies stulpais“: Emicant Trabes quos docos vocant. Žr. Plinijus, II 26]. Iš tiesų, negaliu nespėti, kad toji terpė apsiribojo kometos orbita arba erdve, tiesiogiai esančiai prie Saulės. Atvirkščiai, Gerokai lengviau yra spėti, kad ji užpildo visą mūsų planetų sistemą, sutankėdama prie planetų ir sudaryta tai, ką mes vadiname atmosferos apvalkalais, kurie, galbūt, taipogi kito veikiami geologinių veiksnių, t.y. maišėsi su garais, išskiriamais tos ar kitos planetos.

Apsistojęs ties tokiu požiūrio tašku, daugiau nesvyravau. Laikydamas, kad visur pakeliui rasiu atmosferos, bendrais bruožais panašios į žemiškąją, tikėjausi, kad man pavyks gudriojo pono Grimo aparato pagalba pakankamai sutankinti jį, kad būtų galima kvėpuoti. Taip didžiausia skridimo į Mėnulį kliūtis buvo pašalinta. Įdėjau nemažai darbo ir išleidau nemažą pinigų sumą aparato įsigijimui ir patobulinimui, o taip pat neabejojau, kad jis sėkmingai atliks savo paskirtį, jei tik neužtruks kelionė. Toks pasamprotavimas privertė mane grįžti prie klausimo apie galimą tokios kelionės greitį.

Žinoma, kad oro balionai pirmosiomis pakilimo minutėmis kyla gana lėtai. Kilimo greitis visiškai priklauso nuo atmosferos oro ir balioną pripildžiusių dujų tankių skirtumo. Jei į skaičiavimus įtrauksime tą aplinkybę, tai pasirodys visiškai neįtikėtina, kad kilimo greitis galėtų didėti viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, kurių tankis sparčiai mažėja. Iš kitos pusės, nežinau nė vienos oro kelionės ataskaitos, kurioje būtų pranešama apie kilimo sulėtėjimą kilimo atžvilgiu; o tuo tarpu jis, neabejotinai, turėtų mažėti – bent jau dėl dujų prasisunkimo pro baliono apvalkalą, padengtą paprastu laku. – nekalbant apie kitas priežastis. Vien tas dujų netekimas turėtų lėtinti pagreitį, atsirandantį tolstant nuo Žemės centro. Atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, laikiau,kad jeigu tik savo kelyje rasiu terpę, apie kurią minėjau anksčiau, ir jeigu toji terpė pagrindinėmis savo savybėmis bus tokia pat, kaip tai, ką vadiname oru, tai jos išretėjimo laipsnis nepadarys ypatingo poveikio – t.y. neatsispindės mano kilimo greityje, - nes retėjant terpei atitinkamai retės ir oras balione (siekiant išvengti apvalkalo plyšimo, kilus poreikiui, galiu jį išleisti per ventilį); to pat metu, likdamos tuo, kuo yra, dujos visada bus santykinai lengvesnės nei koks bebūtų azoto ir deguonies mišinys. Tokiu būdu, turėjau pagrindą tikėtis, - net, tiesą sakant, būti beveik įsitikinusiu, - kad jokiu mano pakilimo momentu man neteks pasiekti punktą, kuriame mano milžiniško baliono, jame esančių dujų, pintinės ir jos turinio svoris viršys išstumto oro svorį. O tik ši paskutinioji aplinkybė galėjo sustabdyti mano kilimą. Tačiau netgi jei pasieksiu tokį punktą, tai galiu išmesti apie 300 svarų balasto ir kitų medžiagų. Tuo tarpu traukos jėga nepaliaujamai mažės proporcingai atstumų kvadratams, o skrydžio greitis didės baisia progresija, nes galiausiai pateksiu į sferą, kurioje Žemės trauka nusileis Mėnulio traukai.

Dar viena aplinkybė kėlė kiek nerimo. Buvo pastebėta, kad oro balionui pakilus į nemažą aukštį, be sunkumo kvėpuojant oreivis patiria ir kitų liguistų pojūčių, lydimų kraujo tekėjimu iš nosies ir kitais neraminančiais požymiais, kurie stiprėja kylant vis aukščiau [Po Hanso Pfaalio ataskaitos paskelbimo aš sužinojau, kad žinomas aeronautas misteris Grinas ir kiti vėlesni oreiviai paneigė Humbolto nuomonę šiuo klausimu ir liudija apie tų požymių silpnėjimą, - kas visai dera su čia išdėstyta teorija]. Ta aplinkybė vertė mąstyti apie labai nemalonius dalykus. Kas, jei tie liguisti požymiai vis stiprės ir galiausiai baigsis mirtimi? Tačiau aš nusprendžiau, kad vargu ar to reikia baimintis. Juk jų priežastis yra nuolatiniame įprasto oro slėgio į žmogaus kūną mažėjime ir atitinkamai plečiantis paviršiniams kraujo indams – o ne organinės sistemos sutrikime, kaip būna pasunkėjus kvėpavimui, atsirandančiam dėl to, kad išretėjęs oras savo chemine sudėtimi yra nepakankamas kad atnaujintų kraują širdies skilveliuose. Palikęs nuošalyje tą nepakankamą kraujo atnaujinimą, nematau, kodėl gyvybė negalėtų išsilaikyti net vakuume, nes krūtinės išsiplėtimas ir susitraukimas, paprastai sukeliamas kvėpavimo, yra grynai raumenų reiškinys; visai ne kvėpavimo pasekmė, o priežastis. Žodžiu, kas sumąsčiau, kad kai kūnas pripras prie nepakankamo oro slėgio, liguisti jutimai pamažu aprims, o tuo tarpu aš juos kažkaip iškęsiu, - mano sveikata juk geležinė.

Taip aš, jūsų aukštenybių leidimu, nuodugniai išdėsčiau kai kuriuos – nors toli gražu ne visus – samprotavimus, kurie buvo mano kelionės į Mėnulį pagrindimas. O dabar grįšiu prie mano bandymo rezultatų – dėl tokios nutrūktgalviškos ir, bent jau, vienintelės žmonijos metraščiuose.

Skaitykite  >>>>  2 dalį

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Volteras. Mikromegas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
S. Lemas. Setauro medžioklė
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Atgalinė kelionė prie pasakų
Gaskonas, dueliantas ir fantastas
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Edgaras Allanas Poe arba grožio kūrimas ritmu
Sapnas: Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Kaip atsirado Laputa ir jos mįslės?
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
T. Stardžonas. Biznis iš baimės
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
A. Čechovas. Skraidančios salos
Ant sparnų bei dievų valia
Kosminė opera ir Marsas
Mėnulio urvų pabaisos
Mėnulis ir jo ypatybės
V. Lobovas. Įsimylėję
R. Jangas. Žydra dirva
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė