Nikolajus Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas

Apie autorių

Nikolajus Kaliničenko (g. 1980) – rusų rašytojas, poetas ir kritikas. Gimė Maskvoje, baigė MADI specialybę „Tiltai ir transporto tuneliai“, statė namus, projektavo tiltus, o kartu dirbo ir prodiuseriu, menininku-apipavidalintoju, dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Kryme. Pirmoji publikacija buvo kartu su D. Chomaku parašytas apsakymas „Vagys banke“ (rinkinyje „Meilės šunys“). Buvo vienas iš grupės „Poetinė inforomantikų draugija“ (PSI) aktyvistų.

„Toli nuo manų mes negyvenam, - mąstė Konstantinas Sevriuginas, baugiai žiūrėdamas į juodai baltą stačiakampį ekraną. – Kvėpuojam, judam, darom savo reikalus. Tačiau ne gyvenam. Kai išsiruošiam į eilinę kelionę, mūsų kūnas virsta sudėtingu manipuliatoriumi, tobula marionete su milijonu funkcijų. O siela ... siela pririšta prie gimtojo židinio“.

Monochrominė šmėkla, pakibusi tirštoje lektoriumo tamsoje - net ne fotografija, o vien fantomas, sukurtas projektoriaus spindulių – turėjo nepaprastą galią. Dabar toji galia dar tik rengėsi, spaudėsi stangria spyruokle, kad reikiamu momentu išsitiestų, atplėšdama Sevriuginą nuo namų ir išsviestų į nežinomybę.

Jų buvo ketvertas. Trys esybės vos toliau, o viena paimta stambiu planu. Vaikščiojantys stačiomis, dvikojai, didelėmis galvomis, virš kurių tarsi šukuosenos kyšojo kaulėtos šukos. „Keturios pirštus primenančios skirtingo ilgio ataugos, pirma ir ketvirta stačiu kampu, - į Sevriugino apmąstymus įsibrovė raportuojančio balsas. – Ketro planetoje aptikti žinomos omnivedo daktaro Aureolo Gogenheimo archeologinės ekspedicijos ... prieš tris savaites kontaktavo“.

Įtempta auditorijos tyla galiausiai pratrūko triukšmu. Seviuginas užsimerkė. Visiškoje tamsoje balsų gausmas dar labiau priminbė bangų mūšą. Per akustinę kakofoniją iki jo atskriedavo pranešimo nuotrupos: „... primityvūs darbo įrankiai... statiniai ... kalba ... artikuliacija ... matyt, išsigimimas... vietos sąlygos ... netoli vandenyno...“

„Vandenynas, - pagalvojo Sevriuginas. – Ten yra vandenynas...“

* * *

Jį pasitiko dar orbitoje. Niūrus kresnas pilotas buvo panašus į gnomą Vorčūną iš pasakos apie Baltakepuraitę. Ant galvos tarsi gaubtas blykčiojo šalmas. Už piloto nugaros stabilizatorius ištiesęs drybsojo apšiuręs kateris-unibotas, ant kurio šono virš inventorinio numerio puilavosi užrašas „Finas“.

Vietoje pasisveikinimo Vorčūnas nekantriai mostelėjo galva link katerio. Sė. Sėsk, atseit.

Nespėjo svečias įsitaisyti jame, kaip aparatas rovė iš vietos žybsint avariniams indikatoriams.

Nusileidimas buvo staigus. Keleivis vos spėjo lengvų debesų properšoje pastebėti plačią vandens linzę, miglotą kranto kontūrą ir rusvą miško juostą, iš kurios kyšojo gelsvos uolų keteros. Didingas vaizdas netrukus priartėjo, apsupo katerį, kad po sekundės pasikeistų neįžvelgiama tamsa. Tada sekė garsus trakštelėjimas, ir mašina galiausiai sustingo.

- Pribuvom! – sugeržgė pilotas.

Sevriuginas su malonumu išsiropštė iš krėslo ir išlindo į lauką. Ten tamsa buvo tokia pat nepermatoma. Už kelių žingsnių nuo katerio kilo uolų siena, apvyta augalų šaknimis. Viršuje, iš katerio paliktos properšos lapijoje, krito status šviesos stulpas, kuriame jau knibždėjo spiečiai smulkių sutvėrimų. Nesuskaičiuojamų kūnų šokis saulės kolonoje būrė, ir Sevriuginas neišgirdo, kaip iš nugaros priėjo pilotas.

Vorčūnas pūpsojo virš jo. Dešinėje piloto rankoje riebalingai blizgėjo kažkas plėšraus ur aštraus. Gnomas buvo be šalmo – matyt paliko kabinoje – ir statuso ženkliukas tarp antakių matėsi aiškiai. Tarpeklio prieblandoje skaitmenys nežymiai švytėjo.

„19 – pagalvojo Seviuginas. – Velniai rautų, 19“. Atžyma išryškėdavo žmonėms su statusu žemiau 25 – kaip įspėjimas padoriems piliečiams. Tie, kurių lygis buvo žemiau 18, laikyti potencialiai pavojingais ir buvo siunčiami į uždaras zonas. Gyvenančius zonose vadino loustais, nuo anglų kalbos „Low status“, - ir su jais buvo geriau nesusidėti.

- A-a, pastebėjai, - suniurzgė pilotas stipriu airišku akcentu, - prakeiktas snukis!
- Be reikalo tai užvedate, pilieti, - Sevriuginas pabandė atsistoti, tačiau iškart gavo niuksą į krūtinę. – Apie mano atvykimą žino ir čia, ir Žemėje. Jūsų viršininkas...
- Viršininkui nusispjaut. Jis gi Gogenheimas! Jo tėtušis Filipas, prakeiktas nemirtingas magnatas, seniai supirkęs pusę pasaulio. Niekšas! Jis iki manęs neis. Aš čia apsikasiau, taip-taip. Kulchas O‘Reili liks čia. Ar girdi, pi-lie-ti?

„Užmuš? – šmėkštelėjo Sevriuginui. – Kvailystės! Tačiau jei vis tik,... gal tai ir į gera“. Jis užsimerkė ir iškart išgirdo bangų mūšą. Vandenynas visad buvo greta.

Didingas, senovinis, baisus. Iškviestas nesibaigiančių treniruočių ir pirmapradžių sąmonės sričių, jis ruošėsi išsiveržti. Šią kalbą žino visi. Jis egzistavo amžinai. Konstantinas atsimerkė.

O‘Raili tarsi iš eigos trenkėsi į neregimą sieną. Rausvo grubaus veidi bruožai išsikraipė, akys iššoko iš orbitų, peilis iškrito iš mėšlungio sutrauktų pirštų. A kitą akimirką Vorčūnas jau drybsojo ant žemės, o iš jo burnos tekėjo drumzlinos srovelės.

Kasi traukuliai nurimo, Sevriuginas priėjo prie gulinčio piloto. Tasai buvo visai be jėgų.

- O dabar paklausyk, pilieti. Jei tavęs kam nors būtų prireikę Žemėje, į čia būčiau atskridęs ne aš, o policijos patrulis. Tačiau jei būtum pats šėtonas žmogaus kūne, niekas vis tiek neatvyks tavęs, nes tai per brangu.

Konstantinas padėjo pilotui atsikelti ir nueiti iki uniboto.

- Dabar tau pavojinga valdyti mašiną. Įjunk automatiką, o pats sėsk į krėslą, - paliepė Sevriuginas.

* * *

Aparatas netikėtai išsiveržė iš tarpeklio. Ryški, neįmanoma pusiaudienio mėlynė akino, užtvindė iki kraštų ir lėtai slūgo, pasidalindama į blykčiojantį jūros paviršių ir aukštą dangaus skliauto kupolą, besileidžiantį prie horizonto gryno turkio atspalviais.

Kateris išrietė staigų viražą. Už galingo skardžio buvo lygi uolos siena. Status paviršius, beveik be išdaužų ir augmenijos, buvo šviesiai pilko atspalvio, tamsėjančio ties vandeniu. Siena tęsėsi gana didelį atstumą, kad atsitrenktų į šiurkštų vienos uolos šoną.

„Štai jis“, - pagalvojo Sevriuginas; ir tą pačia akimirką kateris ėmė leistis.

* * *

Plikas akmeninis karnizas tęsėsi nuo nusileidimo vietos link tolimo skardžio. Lygus tarsi stalas, įkaitintas saulės, padengtas rudžių dulkėmis, ribojamas skardžio iš vienos pusės it raudonkamienių bambukų sąvašyno iš kitos.

Ir šia nykštukine dykuma pasitikdami Sevriuginą ėjo du gana saviti personažai. Vienas jų buvo liesas, iki pusės nuogas berniukas; jis ėjo lėtai, susikišęs rankas į palaidų vasarinių kelnių kišenes. Paauglio kakta ir akys slėpėsi po nešukuota tankių kaštoninių plaukų kupeta. Greta voro galūnėmis žirgliavo pailgas cilindras. Lygus matinis korpusas baigėsi sensorine platforma-galva, pasibaigiančia kažkuo, panašiu į snapą.

- Polinas, - prisistatė jaunuolis. – Mane pasiuntė jus pasitikti. O tai Arkaša. Arkaša! Greitai pasisveikink su ponu.

Cilindras išleido seriją pratisų švilpesių.

- Pirmąkart matau tokios konstrukcijos aparatą, - nustebo Sevriukovas.
- Vienetinis darbas, - pasigyrė Polinas. – Tokių aparatų niekur daugiau nėra. Arkaša – archeologinis autorobotas. Jis viską supranta, tačiau kalbėtis gali tik su manimi.
- Taigi, nekalbus?
- Reta operacinė. Suderinama tik su mano garnitūra, - nenoriai paaiškino Polinas. Atrodo, kad jam patiko galvoti apie robotą kaip apie gyvą būtybę.

Kartu jie patraukė palei karnizą. Miniatiūrinių sparnuotų reptilijų būriai, išgąsdinti žmonių, purpsėjo iš po kojų bandydami pasitraukti toliau nuo įtartinų ateivių. Ir tik tada Sevriuginas atkreipė dėmesį į keistą priešinį ant vaikino nugaros ir pečių. Griežtos geometrinės figūros jungėsi su painiu keltų nėrinių raizginiu.

- Koks įdomus piešinys tau ant nugaros. Daro įspūdį
- Iš tikro tai šis screensaver jau nusibodo, - liūdnai tarstelėjo Polinas, - tačiau visi kiti pernelyg ... eee ... keisti. Tėtis neleidžia.
- Aktyvi tatuiruotė! Būdamas studentu apie tokią svajojau. Ką ten, tikriausiai ir dabar svajoju, - atsiduso Konstantinas.
- tatuiruotė? Ne-e, - jaunuolis nusijuokė. – tatuiruotės – vakardiena. Tai nupurkšta iš mikroprocesorių. Pasigailėtini 200 terabaitų – viskas, ką man leidžia paimti su savimi. Veikia nuo saulės energijos, kaip ir Arkaša. Todėl laikas nuo laiko mudu abu kartu išeina ant karnizo – pasikrauti.
- Toji specifinė spalva... Sevriuginas nuo žemės pakėlė pilkoko akmens nuoskilą. – Sakyk, ar lyguma vulkaninės kilmės.

Berniokas staigiai atsisuko. Jo veidas įgavo keistą abejingą išraišką. Burna prasivėrė, mėšlungiškai, tarsi žuvis žiopčiodama orą, o tada Polinas pradėjo kalbėti – skubėdamas, nurydamas galūnes:
- Irkutsko astrogeologijos instituto duomenimis lyguma yra 20 mylių skersmens vulkaninis cirkas, - įkvėpimas. – Erozijos, o taip pat eilės tektoninių pasislinkimų rezultate vakarinė kraterio siena iš dalies suiro ir nusileido ant šelfo, - įkvėpimas. – Taip šiandien kranto linija eina lūžio vieta. Geologinis pjūvis pateikats...

Trečia žodžių liūties šuorą nutraukė Arkaša. Jis iš savo korpuso išleido nariuotą manipuliatorių, pasibaigiantį kažkuo panašiu į samtį ir kaip reikiant kaukštelėjo savo vadovui tarp menčių.

- O-o-o... Ach! – Polinas iš kišenės ištraukė suglamžytą nosinę ir ėmė šluostytis burną. – Atleiskit, užmiršau ... perspėti... – Polinas iš kišenės išsitraukė buteliuką su tabletėmis, kelias išbėrė į delną ir įsimetė į burną. – Prakeikta INFliuencija! Dar gerai, kad tik vieną klausimą uždavėte. Du mane būtų taip prigriebę! Tekę būtų leistis injekciją, o aš jų labiau nei griklų nepakenčiu.

Žmonija įstengė nugalėti kvėpavimo takų uždegimus bei anginą, tačiau juos pakeitė naujo laikmečio bėda – informacinė sloga. Tiesmukas klausimas tokiam ligoniui galėjo sukelti savaiminį išėjimą į Tinklą. Pasiekęs reikiamą resursą, nelaimėlis imdavo perpasakoti visą su klausimu susijusią informaciją. Priepuoliai galėjo būti įvairaus sunkumo laipsnio: nuo įprastinio kosulio iki insulto.

„Sukrečiama, - pagalvojo Sevriuginas. – Agresyvus loustas-paranojikas pilotas, o dabar dar ir infomanas. Ne ekspedicija, o kažkoks panoptikumas!”

Polinas pasikasė nugarą. Susiraukė.

- Po velnių! Skauda. Ko į ten tvojai? – užsipuolė robotą. Galėjai sugadinti kompiuterį!

Arkaša dalį sensorių sutraukė į korpusą, o galvą-snapą piktai pasuko į šoną, tapdamas panašus į įžeistą paukštį. Toliau ėjo tylėdami.

- Štai takelis į bazę. Čia greta, nepaklysite. Jūsų palapinė nr.7, - Polinas parodė praėjimą tarp raudonų kamienų. – O mes – į kasinėjimus.

* * *

Palapinės buvo sustatytos P forma. Tvarkingi blokai iš baltos medžiagos. Paskutinis turizmo industrijos klyktelėjimas – jos ne tik viduje palaikė reikiamą temperatūrą, bet ir buvo visiškai nepralaidžios išoriniams poveikiams. Išmanus palapinių audinys galėjo įgauti įvairias formas ir priklausomai nuo programos, virsdavo tai mokslininko kabinetu, tai jaunavedžių gūžtele.

Improvizuoto kiemo centre buvo įrengta laužavietė. Šiuo metu laužas nesikūreno, ir aplink jį pastatyti suolai buvo tušti. Kiek nuošaliau juodavo mangalas. Konstantinas pasuko link palapinės nr.7. Jis jau ketino įeiti, kai išgirdo iš gretimos palapinės atsklindančius garsus. Jie pasiekė išorę todėl, kad buvo nerūpestingai atsuktas ventilis. Sevriuginas nevalingai įsiklausė.

- ... tu gali ryžtis... silpnavalis ... aš skrendu velniai žino kur, o tu... – šis balsas aiškiai buvo moters, o kitas buvo žemas, griaudintis, jame jautėsi jėga ir slepiamas susierzinimas. Vyriškis kalbėjo pernelyg tyliai, ir žodžių nebuvo galima išgirsti.
- Tokiu atveju, sudie! – sucypė palapinėje, garsiai ir aiškiai, tarsi prie pat išėjimo. Nenorėdamas, kad pamatytų, Konstantinas įėjo į palapinę, tačiau pro plyšį stebėjo, kas vyksta. Nespėjo ir pasislėpti, kaip iš gretimos palapinės išlėkė susijaudinusi gerokai įdegusi būtybė, visa ašarose ir kupetoje išsidraikiusių rudų sruogų. Nepažįstamoji išdidžiai iškėlė galvą ir nuskubėjo tolyn nuo palapinių miestelio.

„Nieko sau“, - pagalvojo Sevriuginas, apžiūrinėdamas dailias kojas ir stangrių užpakaliuką, vos pridengtą siaura maudymuko juostele.

Valios pastangomis nusisuko nuo jaunosios skandalistės žavių formų. Užblokavo įėjimą, prisijungė prie stovyklos valdymo sistemos. Kiek užtruko rinkdamasis interjerą. Galiausiai apsisprendė ir aktyvavo vieną iš konfigūracijų. Tą pat akimirką patalpa už prieangio persitvarkė.

- Palaukite, kol jūsų apartamentai galutinai bus įkelti, - sudainavo skambus balsas ir beveik iškart pasigirdo linksma gaida: - Sveiki atvykę!

Sevriuginas įėjo, su malonumu pastebėdamas detalių kokybę, pastebėjo dušą ir nusprendė likusią dalį apžiūrėti vėliau.

Stangri „Reebook“ plėvelė, jam pakeitusi drabužius skrydžio metu, neteko stiprumo ir sparčiai ištirpo, ore palikusi trumpalaikį spygliuočių aromatą. Karšta vandens srovė pagaliau pasiekė kūną.

Po vandens procedūrų Konstantinas nusišluostė kūną rankšluosčiu ir iškart jį įmetė į dekonstruktoriaus skylę. Nuėjo į kambarį, akimirkai stabtelėjo prieš veidrodį: neaukštas stiprus vyriškis, pailgas veidas, smailas smakras, pilkos akys, ilgi žili plaukai iki pečių, 22 amžiuje jam būtų davę per 50-mt, ne daugiau – tada patenkintas atsisėdo krėsle, ir vėl prisijungė prie sistemos. Nusikopijavo ir išpakavo failą su drabužiais. Paskubomis perbėgo per sąrašą ar viską paėmė. Nosines, kaip dažniausiai, paliko namie. Užtat šortų, marškinėlių ir šlepečių buvo su kaupu. Sevriuginas ketino iškart užsisakyti visus trūkstamus dalykus, tačiau džiaugsmingas balsas pranešė, kad kartridžas su nanomedžiaga baigia išsekti. Sumaitintas rankšluostis laimės neatnešė. Teko riboti apetitą.

Jis kaip tik vilkosi kiek šiltokus po sintetikos marškinius, kai sistema pratrūko skambučio kurtinančia lakštingalos trele.

- Įleisti, - sukomandavo Sevriuginas.

Kai tik komanda buvo įvykdyta, uždangalas pasitraukė į šoną, ir į vidų įsiveržė aukštas, liesas, įdegęs iki juodumo barzdočius. Apsirengęs buvo trumparankoviais marškiniais, balta kepuraite ir maudymosi kelnaitėmis. Ant kojų puikavosi be galo apdulkėję nenustatomos spalvos batai.

- Ką padarei su O‘Reili? – sugriaudėjo atėjūnas. – Jis tarsi pabuvojo aname pasaulyje!
- Nieko ypatinga, - gūžtelėjo pečiais Sevriuginas., - mes tiesiog pasikalbėjome.
- Užteks maivytis! Prieš jį panaudojai lingva magnus!
- Štai mes ir susitikome, daktare Gegenhaimai, - nusišypsojo Sevriuginas.
- Neturėjai jokios teisės tai panaudoti. Girdi, jokio! Joks statusas neleidžia...
- Geriau paaiškinkite, kokie įgaliojimai leidžia loustui pilotuoti unibotą? Ir aplamai kodėl jis čia? – nukreipė pokalbė Sevriuginas.
- Tėvas buvo prieš, - niūriai tarė Gogenhaimas ir, matyt, pyktelėjęs, kad atsiskleidė nepažįstamam žmogui, vėl perėjo į ataką. – Tai kodėl gi mano gerbiamas nemirtingas dangaus gyventojas tėtušis atsiuntė jus?
- Iš kur traukėte, kad į planetą mane atsiuntė jūsų tėvas?
- Vėl maivaisi? Beje, leiskite, - paaiškinsiu. Praleiskim idiotiškas O‘Raili baimes. Jis amžinai kažką kliedi apie zonas ir policiją. Aiškų, jūs patikrinimui. Tačiau ne mokslo tarybos. Šie savimi patenkinti kalakutai niekada neužmiršta pranešime išvardinti visas savo regalijas. Jūsų byloje parašyta tiesiog „specialistas“, o prieigos lygis virš „96“, t.y. neturite teisės apžiūrėti mano apatinius, tačiau visa kita jūsų nuožiūroje. Beasmenis specialistas, įvaldęs lingua magnus, su valstybinio lygio prieiga negali būti niekas kitas, kaip „Retrotech Technologies“ funkcionierius.
- Ką gi, jūsų apatinius ir taip matau, - Konstantinas parodė į kelnaites, - o visu kitu užsiimsiu, matyt, po pietų.
- Valgykla 6-je palapinėje, - burbtelėjo Gogenhaimas. Matėsi, kad jis nusprendė laikinai atsitraukti, tačiau dar nepasidavė. Ž Eikite , kur norite, pilieti, tačiau netrukdykite dirbti. Nepakenčiu nenaudingų žmonių.

Valgykloje buvo tuščia ir saulėta. Sevriuginas įsitaise kampe prie lango. Išsikvietė meniu, sustukseno ant apmusėjusio ekrano trumpą užsakymą. Sensorinė panelė mirktelėjo, materializuota prietaisus, o dar po akimirkos prieš Konstatino atsirado skaniai garuojanti tamsiai raudonų, tirštų barščių lėkštė. Keliautojas su malonumu „Borodino“ riekutę užtepė česnaku, pasėmė gerą šaukštą akinančiai baltos grietinės ir ją atsargiai išmaišė aromatingoje sriuboje. Dabar dar truputį pipirų, bryzelį skaidrių tarsi ašara lašinių ir taurelę „Karčiosios“ – sparčiai, bet ne paskubomis, į pačią gerklę. Ach!

Autovirėjas pasirodė netikėtai gerai suderintas. Valgių skonis buvo aukštumoje. Tačiau dar labiau Konstantiną nustebino sistema, kuri vietoje įprastinio „Gero apetito, pilieti!“ ekrane užrašė skambią frazę ukrainietiškai.

Tokio neįprasto poelgio priežastis paaiškėjo po kelių minučių. Ją, o tiksliau jį, vadino Ostapas vaikštinėjo aplink Sevriuginą, kliūdamas už stalų ir vartydamas taburetes, krutindamas vešlius ūsus, energingai gestikuliuodamas, be perstojo juokaudamas ir pats garsiai besijuokdamas iš savo juokų.

- Ogi gi aš ir sakau. Nelaukiau, kad mums „kurmį“, tai yra kontrolierių atsiųs, - džiaugsmingai liejo Žuribeda, - na ir perprogramavau velnio sistemą, kad būtų lyg namie. Bet jūs nesijaudinkite, Konstantinai Lazarevičiaum jei kas, ją galima ir atgal atprogramuoti.
- Nė nemanyk! – išsigando Sevriuginas, kurio skrandį užliejo tokia šilta ir maloni palaima, kokis jau seniai nebuvo jutęs. – O tai parašysiu pastabą!
- Ir tai tiesa! – nusikvatojo Ostapas. – Aš kai tik barščių kvapą pajutau, iškart supratau: atvažiavo mūsiškis.
- O ką, kiti neprieštarauja prieš nacionalinę virtuvę? – pasidomėjo Sevriuginas, galvodamas, ar neužsisakyti dar vienos taurelės.
- Taigi, ne, skaityk, nė vienas. Gogis vaikinus toliau pasiuntė. Senis Jakovas, Chenkas ir Teta su dukra kasa šulinį greta rytinės sienos ir į čia atvyksta tik pakirmyti, o Pjetro ir Baronetas išvis toli, prie tolimojo iškyšulio. Stovykloje praktiškai nepasirodo.
- Gogi? – perklausė Sevriuginas, bandydamas įsivaizduoti, akip atrodo tie Jakovas ir Chenkas.
- Taip, Aureolas mūsų, Gogenhaimas! Jis jau niekaip su Adele susitaikyti negali. O viešai skandalus kelti nepatogu.
- Ji jo sužadėtinė? – Sevriuginas prisiminė rudaplaukę gražuolę.
- Na jau, sužadėtinė. Iš neraugtos tešlos! – vyptelėjo Žuribeda. – Ji jo aspirantė, į kairę. O kaip! O jūs tarsi ir nežinotumėte, kad daktaras vedęs. Cha-cha! Tikriausiai visus failus prieš patikrinimą perpurtėte, - jis kažkaip gudriai mirktelėjo Sevriuginui, triukšmingai klestelėjo prie gretimo stalo ir ėmė rinktis užsakymą.
- Sustuksent ir man 50 g, - pagaliau ryžosi Konstantinas.

Prisigerti jis neketino, bet nuo ukrainiečio sklido toks ištvirkęs nerūpestingumas, kad reikalas viena taurele negalėjo baigtis. Netrukus jie perėjo prie „tu“, ir pokalbis tapo dar širdingesnis. Paaiškėjo, kad ekspedicijoje kiekvienas dalyvis be savo pagrindinių pareigų atlieka ir keletą papildomų darbų. Ostapas, pagal išsilavinimą, dar žvalgė teritoriją ir ieškojo kitų omni griuvėsių, tačiau kartu buvo atsakingas ir už virtuvę ir palaikė ryšį su kitomis dviem archeologų grupėmis. Rudaplaukė Adelė be mokslinių tyrinėjimų dar rūpinosi medicinos skyriumi. Tačiau labiausiai Sevriuginą nustebino pilotas O‘Raili, kurio pagrindine profesija buvo ekzobiologija. Beje, Žuribeda apie jį kalbėjo labai pagarbiai ir vadino „šviesiu protu“. Į klusimą apie jaunuolį su neįprasta tatuiruote Žuribeda tik nerūpestingai numojo ranka.

- Poliukas? Vargšas berniukas. Mūsų atamano sūnelis. Kompiuteriuose kietas – tik žiūrėk, bet tik toji jo INFliuencija, bei tėvelio keistenybės...
- Nejaugi tikras sūnus? – Sevriuginas palinko į priekį.
- Na ne, - priglaustas. Tame ir bėda, - Ostapas pakėlė taurelę, pasukiojo trumpais pirštais ir pastatė ant stalo. – Gogino žmonelė iš Zonos paėmė. Polinas daktaro sutuoktinę motina laiko. Skristi, kalba, nenorėjo. Tačiau tėvas pasilikti neleido.
- Tiesiog pabaisa kažkoks, - numykė Sevriuginas, prisimindamas įsiutusį barzdočių.
- Kaip pasakius, - Žuribeda palingavo didele baltaplauke galva. – Gogis, aišku, žmogus neįprastinis, Kaip sakoma, „su praeitimi“. Čia jau tu, tikriausiai, geriau už mane žinai. O kaip specialistas, - kokių reta. Tai tikrai!

Tai, kad į Ostapo pasiūlymą „truktelti“ jam pavyko mandagiai atsisakyti ir eiti miegoti, Sevriuginas rimtai laikė savo nemažu asmeniniu pasiekimu. Kai galiausiai paliko valgyklą, o jį vijosi tęsiama „Pušis liepsnojo...“, akinantis pusiaudienis jau senai priblėso ir linko prie giedro, aksominio vakaro. Matyt, tai tie paslaptingi Jakovas ir Chenkas grįžinėjo „stovyklauti“ tiesiai nuo šulinio. Sevriuginas norėjo pasilikti ir pažiūrėti į tuos žvėriūkščius, tačiau nusprendė, kad geras kietas miegas dabar kur kas svarbiau už naujus įspūdžius.

Kai Konstantinas atsibudo, patalpą buvo užliejusi keista žalsva šviesa. Ji sklido pro pradžiai praskleistą įėjimą. „Darausi panašus į vietinius gyventojus. Užmirštu uždaryti duris“ – susirūpinęs pagalvojo Sevriuginas. Keista, galvos visai neskaudėjo. Už tai buvo netgi kažkaip pikta, atsižvelgiant į tai, kokį kiekį jis su Ostapu įlenkė. Konstantinas išėjo laukan ir iškart pajuto lengvą dilgčiojimą kairėje blauzdoje. Reiškia, injekcija. Išmanioji lova įvertino jo būseną ir operatyviai likvidavo gresiančias pagirias.

- Reikės tokią įsirengti namie, - sumykė Sevriuginas. Eidamas taku link skardžio, jis nesėkmingai bandė prisiminti vietinio planetos palydovo pavadinimą.

Švytėjimo šaltiniu, kaip paaiškėjo, buvo visai ne mėnulis. Švytėjo vandenynas. Tūkstančiai fosforizuojančių jūros organizmų iškilo į paviršių. Švytinčiųjų darėsi vis daugiau – ir staiga nuo stambiausios sankaupos atsiskyrė ir į dangų šovė sunokusios citrinos spalvos spindintis rutulys. Kuo aukščiau kilo sfera, tuo labiau silpnėjo švytėjimas, tačiau į dangų jau startavo nauji sviediniai. Sevriuginą apėmė jausmas, kad jis stebi kažkokį slaptą, draudžiamą ritualą. Dienos šviesoje paralelės su žemės peizažais kilo savaime, tačiau tada užėjo tamsa - ir stebėtojui atsivėrė tikrasis planetos veidas. Tarytum visi zondų rodmenys ir komisijų išvados apie terasų nebuvimai tebuvo fikcija.

Ugnies sferų skleidžiama šviesa panašėjo į dirbtinę – ir atrodė tarsi viskas aplink: jūra, akmenys, augalai ir dar migloti tolimų uolų kontūrai – patalpinta į kolosalaus dydžio angarą, lygtai milžinišką filmavimo aikštelę. Asociacija buvo tokia įtikinama, kad Konstantinas iš tikro ėmė dairytis akimis ieškodamas žmogaus su garsiakalbiu rankoje: dešinėje – siaura uolos išsikišimo juosta ir už girios vos blykčioja katerio šonas; už nugaros – šviesus tako siūlas ir baltuoja palapinių stogai; kairėje – plokščias, plikas be dirvos, akmeninis tarp sausumos ir bedugnės. Sevriuginas krūptelėjo.

Tolumoje, ant paties skardžiaus krašto, kažkas stovėjo. Švytinti citrininė žara vos apšvietė nejudančią figūrą, juodą siluetą, ardantį tuščio kranto pusiausvyrą. „Tikriausiai, kažkuris iš archeologų“, - nusprendė Konstantinas. Jis norėjo pašaukti nepažįstamąjį naktinių pasivaikščiojimų mėgėją, tačiau kažkodėl nepasiryžo ir vos ne bėgte nuskubėjo link palapinių. Šįkart įėjimą užsklendė ypač atidžiai.

* * *

Kasinėjimų vietą sudarė sudėtingą įdubų lygiais kraštais sistema. Dugne vietoje bazalto pagrindo buvo neįprasta struktūra, labiau primenanti kraujotakos sistemos suakmenėjusių arterijų raizginį. Prie vienos duobės kuitėsi Arkaša. Blizgantis uniboto paviršius atgijo trimis dešimtimis manipuliatorių. Kiekviena nariuota galūnė dirbo savo darbą – rausdama, valydama ir fotografuodama skirtinguose lygiuose. Daktaras Gogenhaimos šmirinėjo aplink įdubą, laikas nuo laiko plėšriai puldamas žemyn ir piktai komanduodamas jaunuoliui. Šis buvo įsitaisęs ant duobės krašto, savo kaštoninę ševeliūrą paslėpęs po neįtikėtino dydžio skrybėle. Priešais vaikiną ore pleveno holografinės sąsajos simboliai.

Įsitraukę į darbą tėvas ir sūnus nepastebėjo Konstantini, kuris delsė, nenorėdamas įsiterpti į procesą.

Saulė kepino. Virš grunto ir uolų tvyrojo miglelė. Dangumi virš kasinėjimų tingiai praplaukdavo driežai.

Adelė pasirodė netikėtai, tarsi išdygi iš žemės, o tiksliau, iš gretimos tranšėjos. To naudai liudijo apdulkėję drabužiai. Ant merginos peties kabojo nerūpestingai į cilindrą ekranu į viršą susukta inžinerinė planšetė. Ekranu plaukė omni simbolių pulkeliai pakaitomis su bendro naudojimo lingva vulgaris raidėmis – matyt, Adelė užsiėmė vertimu.

- Dirbate, berniukai? – miela mergina, besišypsanti, linksma – tarsi ir nebuvo vakarykštės isterijos – atsistojo prie duobės krašto ir smalsiai pažvelgė žemyn. – Kas nors yra?
- Tuščia, visiškai tuščia! – išniro pasišiaušusi Gogenheimo ševeliūra.- Horizontai tyli. Jokių kultūrinių klodų.
- O pagrindas?
- Nieko nauja. Pasikartojantis raštas ir tokios pat atžymos kaip ir kitur. Skenavimas perimetru rodo kelias anomalias zonas, tačiau, sprendžiant pagal užsilenkimo kampą ir formą, tai tik akmenys, - mokslininkas nusišluostė prakaitą nuo kaktos. – Kažko karštoka šiandien...
- O tu gi be galvos apdangalo! Vėl kepurę stovykloje palikai? – Adelė įrėmė rakas į šonus. – Štai, imk pavyzdį iš sūnaus. Beje! Polinui laikas priimt vaistus.

Iki to laiko visai nedalyvavęs pokalbyje vaikinas kilstelėjo galvą:
- Noriu priminti pilietei Paster, kad ji nėra mano giminaitė ir jai turėtų visai nerūpėti mano racionas, - Polinas kalbėjo sklandžiai ir kiek dainingai, tarsi kalbą būtų parengęs iš anksto.
- Aš tik atlieku ekspedicijos gydytojo pareigas, - Adelė meldžiančiai pažirėjo į Gogenhaimą.
- Taip, žinoma, todėl ir gyvenate vienoje palapinėje su mano tėvu. Jis ką, serga? – Polinas atsistojo, nusiėmė skrybėlę ir dabar iš arti spoksojo Adelei į akis. Liesutis berniokas ir simpatiška įdegusi mergina. Sevriuginas pagalvojo, kad jei nežinotų tiesos, juos būtų palaikęs broliu su seserimi.
- Ne, tai tu sergi! Piktas mažas padaras! – Adelė staigiai apsisuko ir puolė link miško.

Gogenheimas vienu šuoliu iššoko iš tranšėjos, prišoko prie sūnaus, griebė už pečių ir papurtė:
- Greičiau pasivyk pilietę Paster ir atsiprašyk! Vaikinas tylėjo. Jo galva nulinko ant krūtinės, rankas nukaro palei liemenį, tarsi mechanizmas, varantis šį gležną kūną, staiga sustojo, neatlaikęs perkrovos. Duobėje pratisai gaudė Arkaša. Unibotas metė darbus ir neramiai judino manipuliatorius. Jis suprato, kad šeimininkui blogai, tačiau negalėjo jam padėti.

- Ir nedrįsk simuliuoti priepuolio! Žinau tavo fokusus! – Gogenheimas dar stipriau papurtė sūnų.
- Liaukitės! – neskubėdamas prisiartino Sevriuginas.

Mokslininkas virptelėjo ir sustingo, paleisdamas vaikiną. Jo veidas, dar prieš sekundę iškreiptas pykčio, dabar rodė pasimetimą, tarsi visą neigiamą nusiteikimą, tarsi sparnuotą driežą, būtų nupūtęs vėjas. Polinas, atvirkščiai, visai atsigavo ir smalsiai žvelgė į naują pažįstamąjį.

- Tai buvo lingva magnus, taip?
- Tik mažumėlę, - Sevriuginas pakėlė šiaudinę skrybėlę ir ją ištiesė Polinui. – Eik į stovyklą. Man reikia pasikalbėti su tavo tėvu.

Vaikinas paklusniai patraukė į karnizo pusę. Arkaša klausiamai ūktelėjo, nukreipęs sensorius į Gogenheimą, tačiau tas tebetylėjo. Pailgas cilindras staigiai mostelėjo viršutine manipuliatorių eile, ką visiškai galima buvo suprasti kaip gūžtelėjimą pečiais, išsiropštė iš tranšėjos ir pasileido vaikinui iš paskos.

- Nusprendėte man perskaityti paskaitą apie auklėjimą šeimoje, pilieti prižiūrėtojau? – Gogenheimo balsas dar buvo silpnas, tačiau aiškiai jau neilgam.
- Galėčiau ir perskaityti. Tačiau, jei sąžiningai, atėjau visai kitu reikalu. Mums reikia pasiaiškinti. Vsai nepykstu, kad mane priskyrėte į savo tėvo parankinius. Tai jūsų reikalas. Tačiau kategoriškai nesutinku su klaidomis, kurias darote kasinėjimuose. Kasinėjimų atrankos strategija ir horizontų skenavimo seka man rodo, kad naudojatės Monro lentelėmis. Aš teisus?
- Taip. Kasinėjimai Trio planetoje įrodė Monro išvadų korektiškumą, ir be to... Palaukite! O kaip tai sužinojote?..
- Labai gaila, Oli, kad po tiek metų patikėjote tam anglosaksų šarlatanui. Juk jis negali atskirti dantiraščio nuo ogamų rašto! Tas Trio pasisekimas – tik paprasta sėkmė. O jūs užkibote ant paprasto jauko tarsi pirmakursis. Po velnių, o aš juk jus laikiau geriausiu kurse!
- Kaip mane pavadinote? Palaukite-palaukite... nejaugi... Profesorius? Jūs?!
- Dabar jau ne, - nusišypsojo Sevriuginas, - daugiau nedėstau.

* * *

Jie sėdėjo ant paties nedidelio uolos karnizo krašto. Toli apačioje bangos šturmavo bazaltinį bastioną. Mažytis sparnuotas driežiukas sumąstė pasišildyti ant netoli stovinčio riedulio, tačiau iškart šovė aukštyn, išsigandusi žmonių. Konstantinas pakėlė ranką prie kaktos tarsi kepurės snapelį ir stebėjo, kaip vėjo šuoras pagriebė ir įsuko reptiliją.

- Taigi, vis tik transplantacija, paradigmos pakeitimas? – Gogenheimas įdėmiai apžiūrinėjo Sevriuginą. Ieškojo pažįstamų bruožų ir jų rasdavo.
- Taip, po smegenų persodinimo daugelis keičia vardą ir užsiėmimą. Pradėti viską iš nauja – patraukli perspektyva! Štai ir nusprendžiau: kodėl gi ne?
- Tu ... jūs pasinaudojote savo statusu? Ar pinigais? Ko čia klausti, aišku, padėtimi. Vadinasi, gynėtės?
- Ir dabar ekspedicijoje visi du mokslo šviesuliai, - nusijuokė Sevriuginas. – Jus, kaip suprantu, reikia irgi pasveikinti su persikūnijimu?
- Taip, aš ryžausi visai neseniai, - Gogenheimas perbraukė ploną horizontalų randą per kaktą nuo vieno smilkinio iki kito. – Tėvas ne kartą siūlė man transplantaciją. Jis juk turi kelias klinikas dvasiškai ligotiems, palaiko ryšį su onkologiniais centrais, seka katastrofų statistiką. Laukia, kol subręs nauji kūnai. Nenorėjau imti antrąjį gyvenimą iš jo rankų. Ir štai prieš keturis metus mano asmeninis statusas pasiekė reikiamą lygį. Tikriausiai taip ir nebūčiau pasiryžęs, tačiau mokslo tarybos posėdis man padovanojo infarktą.
- Tačiau transplantacijai reikia užpildyti tuntą popierių.
- Štai čia ir esmė. Viskas jau buvo paruošta. Teliko pasirašyti. Kol voliojausi reanimacijoje, tėtis įkalbėjo Lizą pasirašyti sutartį vietoje manęs.
- Liza?
- Mano žmona. Ji katalikė. Visada kaltino tėtį, kad tasai didelis nusidėjėlis. Dievas žino kaip, bet jsi ją įkalbėjo. Aš su Liza – vienmečiai. Dabar jai 102 – ir dvasiškai, ir fiziškai. Liza miršta, profesoriau. Ten, Žemėje. Aš išsivežiau Poliną, kad vaikinas nematytų to. Tikriausiai jis neapkenčia manęs.
- Tikiuosi, kad ne, - Sevriuginas uždėjo ranką barzdočiui ant peties. – Mane labiau jaudina jūsų būklė, Aureolai.
- Man viskas gerai. Ir beje, kodėl jūs vis apie mane ir apie mane? O kaip jūs? Laukiau prižiūrėtojo nuo tėvo, o sulaukiau savo dėstytojo. Tačiau klausimas atviras. Kodėl jūs čia, profesoriau?
- Dar nesupratote? Tai dėl paskutinių ataskaitų iš Ketro.
- Aborigenai! – Gogenheimas pliaukštelėjo delnu per kaktą. – 4 mėn. delsimas daro savo darbą. Mums ši informacija jau pasenusi. Vadinasi – jūs kontaktuotojas. Priverstas jus nuliūdinti, mano drauge. Mūsų viltys nepasiteisino. O‘Raili atliko eilę testų ir – jie ne omni.
- Jūs pasitikite lousto nuomone? – prisimindamas raudonveidį pilotą Sevriuginas vos sulaikė nepasitenkinimo bangą.
- Jis ne visąlaik buvo loustu. Savo laiku su Kulchu buvo siejamos didelės viltys. Jo nelaimė – tėvo rankų darbas.
- Kaip gi?
- O‘Raili nuviliojo Filipo moterį.
- Drąsuolis!
- Beprotis. Erzinti didžiausią pasaulyje pavyduolį – nieko sau pasilinksminimas.
- Galią Filipas įgavo ne iš karto. Galų gale, jis pasauliui davė retrotechą.
- Ne man žinoti, - vyptelėjo Gogenheimas. – Kai tėvas pradėjo, juo niekas netikėjo. Atstatyti praeitį, kad kurtum ateitį! Reikia gi! O jis tęsė investuoti dideles sumas į retro projektus.
- Atrodo, kad pirmasis tyrimų centras buvo kažkur Filipinuose?
- Taip. Superkompiuterių tinklas ir saujelė entuziastų. Man tada buvo 7-eri. Pirmąja kregžde buvo sintezė štormo-akies, akmens, prognozuojančio audras jūrose. Pardavimų pajamos greitai padengė didesnę gamybos išlaidų dalį. Įmonė vis dar buvo nuostolinga, tačiau atradimų bangos sustabdyti jau nebuvo įmanoma. Retrotechnologijos užvaldė pasaulį.
- „Pirkite retrotechą ir patirsite sėkmę“, - pacitavo Sevriuginas. – atsimenu, šis plakatas kabojo už ano kabineto lango. Tačiau man atrodo, kad iš tikro realią įtaką technologijos įgavo atskleidus omni.

- Taip, kasinėjimai Antarktidoje. Tėvas džiaugėsi tarsi vaikas. Atrodo, netgi verkė, o tada išvirė savo kepurę ir viešai ją suvalgė.
- Jis su kažkuo sukirto rankomis? – susiprato Sevriuginas.
- Būtent! Tėvas sukirto rankomis su seneliu, kad kasinėjimai lediniame žemyne nieko neduos, - ir pralošė.
- Jūsų senelis. Mažai žinau apie jį.
- Tamsi ir nesuvokiama asmenybė. Kalbama, kad jis retrotecho idėją pakišo tėvui ir pradžioje sponsoriavo projektą. Jo visiškai neprisimenu. Rimti tyrinėjimai kalbų srityje po Antarktidos sėkmės, tačiau tai, kaip greitai jie įsiliejo į visuomenę, rodo, kad pagrindas grįstas jau seniai. Ir tėvas tuo neužsiėmė. Aš tiksliai žinau. Manau, kad lingva calculus ir lingva magnus - senelio kūriniai, o tai reikštų, kad jis seniausias Menų adeptas iš gyvųjų.
- Girdėjau, kad jis žuvo gaisro metu tarpkontinentiniame eksprese.
- Abejočiau, labai abejočiau. Jie skaitėte ataskaitas apie tą įvykį, tai negalėjote neatkreipti dėmesio į vadinamąjį „penktojo vagono“ fenomeną. Kai trūkus kabeliui kilo gaisras, ir sąstatas tiesiogine prasme pakibo virš Beringo sąsiaurio, arčiausiai 201-os atramos liftų atsidūrė 6-sis vagonas. Tačiau ten prasidėjo panika, žmonės neteko nuovokos nuo dūmų ir ėmė blaškytis ir judinti sąstatą. Tas pat vyko likusiuose vagonuose, išskyrus 5-jį. Jo keleiviai elgėsi stebinančiai tiksliai ir teisingai. Išhermetino langus ir, tarsi per mokymus, tvarkingai išsiropštė į konsolinį praėjimą, skirtą pėstiesiems, juo pasiekė liftus ir nusileido žemyn, kur jų laukė gelbėjimo unibotai. Vėliau išgyvenusieji liudijo, kad juos valdė kažkoks balsas, kurį dauguma palaikė dievo balu.
- Manote, kad kažkas panaudojo lingva magnus?
- Aš mažai pasikaustęs chtoninėje lingvistikoje, tačiau Antarktidoje mačiau, kaip tėvas paprasčiausia žargonine lingva vulgaris lengvai suvaldė šimtinę darbininkų.
- Vadinasi, laikote, kad Teotrastas Gogenhaimas išgyveno?
- Beveik įsitikinęs tuo.

* * *

Tądien Sevriuginas taip ir neišvydo aborigenų. Pradžioje jis kar tu su Gogenheimu nuvyko į stovyklą peržiūrėti filmuotos medžiagos. Tada atėjo pietų metas, o vėliau nedidelės ekskursijos po apylinkes. Pasirodė, kad be dviviečio „Fino“ ekspedicija turi didelį krovininį katerį „Kuchulinas“. Vakare Sevriugino laukė susitikimas su kitais ekspedicijos nariais. Konstantinas pagaliau susipažino su grasiaisiais Jekovu ir Chenku, kurie pasirodė esą linksmais ir draugiškais jaunuoliais. Pabaigoje prie jų prisijungė Ostapas. Jis parvežė archeologus no tolimosios sienos. Pasirodė neįprastai išbalęs O‘Reili. Paskutine pasirodė nuliūdusi, apsiverkusi Adelė. Visi norėjo pamatyti žmogų iš Žemės.

Žuribeda paruošė nepaprastai skanų šašlyką. Pjetro iš palapinės atsinešė kaljaną, meistriškai jį paruošė ir netrukus ėmė kilti aromatingų dūmų juostos.

- Aš laikau, kad lėjos - gyvos būtybės arba, galbūt, sudėtingi mechanizmai, - įsitikinęs kalbėjo Pjetro. – Kokia tikimybė, kad kiekvieno suberdvinio tunelio gale pasirodys teraformos kūnas? Teisingai, nulinė! Vadinasi, mus nuo pat pradžių vedė prie rutulio.
- Neįrodoma, - paniekinamai mestelėjo Žuribeda, - Antarktidoje buvo rasta ir iššifruota lėjų schema. Įjimų ir išėjimų koordinatės sutapo. Greičiausiai, omni nutiesė šias magistrales savo reikmėms.
- Tai reiškia, kad jie kvėpavo deguonimi. Tada kam jiem kupolai krateriuose? Vienas vienintelis miestas visoje planetoje – ir tai po gaubtuvu. Nieko keista tame nematai?
- Ir kas čia keista? Štai mes, oru kvėpuojantys primatai, jau pusę amžiaus žinome apie tunelius kosmose. Ketro buvo atrasta prieš 37 m. Ir kur čia kolonistai, kur miestai bei Maidanai? Jauti?
- Niekas iš iškilių specialistų nesurizikavo palikti Žemę mainais į purpurinę svają, -Ostapo žodžių srautą pertraukė Gogenheimas. – Komforto siekimas įveikė naujų horizontų trauką.
- Ne tik tai, - atsargiai įsiterpė Sevriuginas. – Lėjų pasaulių įsisavinimas pasirodė nenaudingu. Išlaidos skrydžiams milžiniškos, kontrolė etapais neįmanomas dėl ryšio nebuvimo, rizika didelė. Žmogus su aukštu statusu niekada nesiryš tokiai avantiūrai
- Svajonės išseko, - atsiduso Pjetro.
- Gal ir taip. Tačiau faktas lieka faktu: žingtelėti į nežinomybę pasiryžę nepatikimi žemo statuso žmonės. Ir net jų trūksta planingai (kitaip sakant, pelningai) kolonizacijai.
- Tačiau bandymų buvo.
- Savaime aišku, pvz., Aarono išėjimas į Duo.
- Tikrai, Aaronas Rozenbergas, tėčio šachmatų partneris, - Gogenheimas kilstelėjo galvą ir kurį laiką tylomis žvelgė į žvaigždes, paniręs į prisiminimus. – Jis turėjo puikius oratoriaus sugebėjimus, klajojo po zonas statusams žemiau 18 ir pamokslavo. Kalbėjo apie naujus horizontus, apie žemę danguje. Iš esmės, nieko ypatinga, senos tiesos naujais viršeliais, tačiau kaip jis tai darė!

Vienu žodžiu, jam pavyko įkvėpti daugybę žmonių. Kol Aaronas važinėjo po rezervatus, jo žmonės Mėnulio šachtose statė ištisą keistų arkų laivyną ir pora dešimčių mažesnių laivų. Išėjimas truko 4 m. Laukiantys starto kolonistai užpildė visus Nakties svečio viešbučius. Pats Rozenbergas su žmona ir dviem dukromis skrido flagmanu „Aizekas“. Kartu su juo į naujus namus tarp žvaigždžių išskrido 0 tūkst. vadovaujančio elito asmenų, kurių statutas bent 18, - tie, kurie turėjo vykdyti kontrolę vietoje, inžinieriai, ekonomistai, administracija ir nedidelė asmeninė armija.

Žuribeda perdavė Gogenheimui kaljaną ir šis kelis kartus giliai įkvėpė, apsisiausdamas dūmų kamuoliai, tarsi koks džinas.

- Galiausiai antivisuomeninis loustų pradas paėmė viršų prieš svajones apie naujus namus. Aarono projektas subliuško tarsi pradurtas futbolo kamuolys, - dvylekį kyštelėjo Pjetro.
- Turi gerą atmintį, pilieti Simoneli, - Gogenheimas staigai trūktelėjo smakrą. – Tačiau tai tik oficiali valdžios versija, jūsų paimta iš Tinklo. Ir visiškai klaidinga.

Pjetro susigėdęs nuleido galvą.

- Rozenbergas buvo gudruolis, šviesi galvam ir, žinoma, jis numatė neišvengiamus nesklandumus. Dar ilgai prieš startą jis pilnai apmokėjo ir iš „Retrotecho“ Londono skyriaus gavo distancinę prognozę apie kolonijos vystymąsi 50-čiai metų. Visi galimi socialinių nesklandumų ekstremumai buvo paskaičiuoti kelių dienų paklaidos ribose. Todėl pirmąsias tris kolonijos krizes pavyko įveikti. Vienas iš 4-osios nesklandumų scenarijų buvo laikomas apačių maištu ir valdančiųjų sąmokslo derinys siekiant užgrobti valdžią. Tai ir nutiko, tačiau vos anksčiau įvyko neplanuotas įvykis. Dėl didelio ugnikalnio kitame Duo žemyne išsiveržimo vietinio paukščių migracijos analogo kelias pasislinko ir ėmė eiti virš kolonijos teritorijos. Kilo epidemijos. Nenumatytai nelaimei mestos jėgos pasirodė esančios tuo mažmožiu, kuris sutrukdė užkirsti kelią gresiančiai katastrofai.
- O kas nutiko vėliau? – rudaplaukė aspirantė užmiršo savo liūdesį ir, sulaikiusi kvapą, žiūrėjo į Gogenheimą.
- Pradžioje revoliucija, o vėliau maištas. Sąmokslininkai nesugebėjo išlaikyti valdžios; ir loustai užėėm visas sistemas. Rozenbergo šeima žuvo, pats paspruko į orbitą ir įsakė sunaikinti visus laivus, iš „Aizeko“ išsiuntė autobotą su visų kolonijos apsaugos sistemų įrašais bei savo ataskaita, kuri baigėsi žodžiais...
- „Naujieji horizontai – tai dūmai ir vėjo sukeltos dulkės, o svajos apie žvaigždes atneša vien nusivylimą. Nieko nėra geriau už gimtuosius namus“.

Gogenheimas nustebęs pažvelgė į Sevriuginą:
- Jūs irgi skaitėte ataskaitą?
- Aš ją gavau pirmasis. Mes tada atlikinėjome eksperimentą apie lėjų klausymą „Kontakto“ projekto ribose; ir Rozenbergo autobotas atskriejo tiesiai pas mus.
- Niekšai, kokie niekšai! - Adelės lūpos drėbėjo, akys užtvino ašaromis, kad kažkaip iškart norėjosi ją paguosti. - O vaikus tai už ką?
- Loustai paršai! – mestelėjo Žuribeda, tačiau iškart užsikirto, pamatęs, kaip pasikeitė O‘Reili veidas.
- Na, užteks apie liūdnus dalykus, - Gogenheimas pasisuko į Sevriuginą. – Kiek pamenu, neblogai grojote gitara. Ar nenorite nubraukti dulkes nuo instrumento?

Konstantinas pradžioje atsikalbinėjo, o kai paėmė gitarą, grojo poprasčiai, tačiau vėliau įsigrojo. Atliko porą gana populiarių hitų, o vėliau perėjo prie savo kūrybos dainų. Jis tarsi pagavo tam tikrą ritmą: daina, poilsis, kaljanas, arbata, daina... Archeologai plojo, o žvaigždėta amžinybė tyliai kiūtojo virš baltų palapinių stogų, virš raudonų laužo žarijų, virš vandenyno ....

* * *

Rytinis susitikimas su O‘Raili buvo pilnas abipusių atsiprašinėjimų. Blaivus, švariai nusiskutęs ir tarsi netgi kiek suliesėjęs pilotas-biologas buvo ryškiu kontrastu savo brutaliai hipostazei. Airis, apsirengęs laisvais baltais drabužiais, kontaktuotoją vedė palei skardį tarsi koks peraugęs cherubinas iš senovinės dvimatės komedijos.

- Mes neskraidome virš kaimo, - paaiškino O‘Raili, kai atsiprašymų srautas pagaliau išseko, - nenorim jų gąsdinti, tad teks kiek paėjėti.

Pakeliui prie jų prisijungė Polinas su Arkaša. Paaiškėjo, kad šiandien Gogenheimas dirba laboratorijoje ir nekasinės. „Aišku, nusprendė peržiūrėti kasinėjimų strategiją“, - ne be pasididžiavimo pagalvojo Sevriuginas.

- Profesoriau, pasakykite, o kaip ruošiatės kontaktuoti? – Polinas nuo kaktos nusimovė raištį, parodydamas strazdanotus skruostus, kumpą nosį ir smalsias žalsvas akis.
- Pakalbėsiu su jais, paklausysiu, - lengva Ostapo ranka pravardė „Profesorius“ prilipo Konstantinui tarsi vantos lapas; ir jis iki šiol negalėjo suprasti, jam tai patinka ar ne.
- Va taip paprastai imsite ir pasikalbėsite? Kaip su manimi?
- Ne, taip kaip su tavimi, bijau, nepavyks.
- Vėl naudosite lingva magnus! – susiprato Polinas. – Tačiau aš manau, kad tą kalbą sukūrė tam, kad priverstų paklusti.
- Menas turi daugybę hipostazių. Valdantis lingva magnus gali suprasti tiek primityviausių gyvų būtybių kalbas, taip ir sudėtingas pasenusių Žemės lingvosistemų komunikacijas. O dar Meno pagalba galima gydyti ligas ir valdyti savo organizmą. Pavyzdžiui, galiu sustabdyti savo širdį...
- Ne-ne, širdies nereikia! – vaikinas išsigandęs sumirksėjo ir kurį laiką jiedu žingsniavo tylėdami. Polinas, matyt, apie kažką mąstė ir pagaliau pasiryžęs truktelėjo Sevriuginą už rankovės. – O aš ... aš galiu išmokti?
- Gali, tačiau tai ilgas procesas. Aš Meno mokausi 40 metų.
- Keturiasdešimt! – susižavėjęs šūktelėjo Polinas.
- Ilgas laikas! – vyptelėjo O‘Raili. – Kiek alaus buvo galima išgerti!

Sevriuginas mąsliai pažvelgė į besimaivantį airį.

- Seniai seniai sumaniau savo sūnui istoriją apie nelaimingą angelą, išpildantį visus norus. Jis buvo uždarytas dramblio kaulo bokšte, užburtos jūros viduryje. Baisios audros ir siaubingos pabaisos pasitikdavo bandantį perplaukti užburtus vandenis. Ir vis tik žmonės plaukė pas angelą dideliais laivais bei mažomis valtelėmis. Permaininga stichija rijo drąsuolius – ir tik nedaugelis jų sugrįždavo.
- Liūdna istorija, - nutęsė Polinas. – Ar ji patiko tavo sūnui?
- Ne. Jis pasakė, kad pas angelą plaukiantys žmonės – kvailiai. O kvailių negaila. Aš paklausiau, kodėl jsi taip nusprendė, o sūnus atsakė: atseit, sprendimas tūno paviršiuje. Jei dramblio kaulo bokšto negali sugriauti nei audros, nei užburti vėjai, tai tereikia pastatyti dramblio kaulo tiltą, kad žmonės galėtų juo nueiti pas angelą kad ir dešimt kartų per dieną.
- Protingas vaikis! Ir kas toliau? – O‘Raili balse dingo sarkazmo gaidelės ir suskambo susidomėjimas.
- Tada man teko papildyti pasaką. O paskui rimtai susimąsčiau apie jo žodžius. Peržiūrėjau savo gyvenimą ir ir supratau, kad kartais pas angelą į bokštą plaukiau kiaura valtele ir tik sėkmė man leido sugrįžti į krantą. Nusprendžiau daugiau nebūti kvailiu ir pradėjau statyti tiltus.

* * *

Siauras takas atvedė prie nedidelės griovos. Apačioje spietėsi kelios lūšnelės, primenančios apverstus lizdus.

- Jie taikūs ir labai patiklūs, - nusišypsojo biologas. – Štai ten, žiūrėkite!

Viena lūšnelė sulingavo ir iš jos išsiropštė aborigenas. Jis visai žmogiškai pasiražė ir ėmė žvalgytis. Pastebėjęs žmones, būtybė išleido kažką panašaus į paukščio tarškėjimą ir patraukė į jų pusę.

- Gogenheimas vadina juos „elojais“, tačiau man labiau patinka „hendšeikai“ nuo anglų hand shake, - pasakė Gogenheimas ir kažkodėl ėmė trinti delnus į šortus.

Tuo metu elojus prisiartino ir ištiesė ranką. Airis atsargiai paėmė mažą keturpirštę jo leteną ir švelniai paspaudė.

- Matote, - nurodė O‘Raili, - jų du priešingose pusėse esantys pirštai stipresni ir ilgesni, nei mūsų. O du viršutiniai – plonesni ir silpnesni.

Kol raudonveidis biologas Sevriuginui demonstravo jų naujojo pažįstamojo plaštakos ypatumus, elojus stovėjo visiškai ramus, tarsi tokios procedūros buvo atliekamos reguliariai. Kai jį paleido, mažylis priėjo prie Sevriugino ir rankso paspaudimo ritualas pasikartojo. Toliau sekė Polino eilė, o štai į Akašą pūkuotas tvarinys nekreipė jokio dėmesio.
- Kraterio biocenozė gana vargana; ir tai hendšeikų išsigelbėjimas, - toliau pasakojo pilotas. – Grandinės viršuje – sparnuoti driežai. Visi likusieji slėnio gyventojai dar mažesni ir mažiau pavojingi. O mūsų pūkuotukai yra žolėdžiai. Ten, už sienos, - biologas parodė uolų keterą, stūksantį už raudono miško jaunuolyno, - pilna plėšrių žvėrių. Tačiau, ačiū dievui, čia jų nėra.

- O štai pilietė Paster tvirtina, kad ant kranto mate milžinišką juodą žmogų, - nusijuokė Polinas.

Sevriuginas krūptelėjo. Tuo metu namai-lizdai sukruto. Iš po jų ropštėsi elojus.

- Triušiai! – šūktelėjo Polinas. – jie panašūs į triušius!
- Tikrai, kažkas panašaus yra, - šyptelėjo Sevriuginas. – Palaukite ką, man atrodo, kad...
- A-a... Pastebėjote? – O‘Raili prisėjo prie čiabuvių būrelio, paėmė vieną ant rankų ir atnešė žmonėms. – Štai mūsų pažįstamojo pora. Visiškai identiški.
- Dvyniai? – Konstantinas susidomėjęs apžiūrinėjo visiškai vienodus mažylius.
- Kaip ir visi kaimelio gyventojai.
- Imate juos ant rank. O ar nebijote pasigauti kokį prielipą? – Konstantinas pasisuko į O‘Raili.
- Tikrinau šimtą kartų. Hendšeikai pasižymi kažkokiu neįtikėtinu sterilumu. Jų kailyje net parazitų nėra. Ir, be to, laikyti juos rankose labai malonu. Lyg apkabintum pačią mieliausią pasaulyje katę.
- Ką gi, laikas pradėti darbą, - Sevriuginas prisėdo ant žemės priešais elojus. – Matut, man teks rengti seansą iškart su dviem individais. Kulchai, ar negalėtum ką nors išskirti iš mūsų naujųjų pažįstamų?

O‘Raili pasirausė kišenėse ir į dienos šviesą ištraukė plačią nosinę, nuspalvintą britų vėliavos spalvomis, patrypčiojo, perplėšė ją pusiau ir ėmė rišti ant elojų kaklų. Į priekaištingą Sevriugino žvilgsnį jis tik gūžtelėjo:
- Daugiau nieko nėra po ranka.

* * *

- Buvote teisus, profesoriau. Monro – šarlatanas. Pakeitėme kasinėjimų kryptį – ir štai, - Gogenheimas iš krūtinės kišenės ištraukė mažą dailią skulptūrėlę. Miniatiūrinis elojus atrodė tarsi gyvas. Nežinomas meistras tiksliai perteikė mažo lankstaus kūno proporcijas. Čiabuvio korpusas buvo kiek palinkęs į priekį, kojos vos sulenktos per kelius, o dešinė ranka ištiesta pasisveikinimui.
- Nuostabu! Ir kartu tai patvirtina O’Raili versiją. Omni niekada nekūrė savo atvaizdų.
- Teisingai, kiek mums žinoma, tai prieštarauja atitinkamiems etiniams principams, esantiems jų civilizacijos pagrinduose. Užtat jie skrupulingai kopijavo viską, kas juos supo, - Gogenheimas paėmė iš Sevriugino statulėlę ir paslėpė ją kišenėje. – O kaip mūsų tyrinėjimai, mano drauge? Jūs gyvenvietėje pradingstate jau trečią dieną. Pavyko išsiaiškinti čiabuvių kalbą?
- Ir taip, ir ne. Jei trumpai, tai kalba, kuria kalba hendšeikai, labai primityvi, ji primena Žemės pirmykščių genčių komunikacines sistemas. Tačiau kartais elojų pokalbyje šmėkšteli konstruktyviai sudėtingi žodžiai bei išsireiškimai, būdinti aukšto lygio civilizacijoms. Be to, čiabuviai šias kokybiškai kitokias lingvistines formas naudoja tik kraštutiniais atvejais ir labai nenoriai. Manau, kad elojams nebūdingi žodžiai ir išsireiškimai – bendravimų su omni pasekmė.
- O kaip dėl religijos?
- Pagavau kažkokią užuominą apie kultą, matyt susijusį su mirtimi. Čiabuvių kalba tai skamba kaip „Tamsiojo draugo šauksmas“.
- Koks nors niūri dvasia? Demonas-vedlys, tarsi helenų Tanatas?
- Sunku pasakyti. Tai gali būti vienos iš gamtos jėgų personilizacija. Pvz., griaustinio arba, tarkim, jūros.
- Gali būti. Ar pastebėjote, kad aplink stovyklą nėra laidojimų ir mirusiųjų elojų palaikų? Tad štai, vos galvos nenusilaužėme, kol nesugalvojome ištirti dugną po skardžiu.
- Jie buvo ten?
- Taip, po velnių! Daugybė kaulų, įstrigusių tarp uolų ir gulinčių dugne.
- Ir vis tik tai nieko neįrodo, - atsiduso Sevriuginas, prisimindamas savo pirmąją naktį Ketro planetoje ir pikta lemiantį juodą siluetą virš skardžio.
- O kaip ten mūsų dvyniai? Per daug nenukankinote savo lingva magnus?
- O, jie puikios būklės. Aš juos pavadinau Viliu ir Ve, - su kiekviena elojų planetoje praleista diena Sevriuginas vis labiau įsiliejo į ekspedicijos buitį. Jis įprato prabusti su tamsa, pusryčiauti su visais, o tada vakare sėdėti prie laužo su gitara ir kaljanu. Gogenheimas netgi juokavo, kad dabar Konstantinas turi dvi profesijas – kontaktuotojas-muzikantas.

Jis reguliariai lankėsi kaimelyje. Vilis ir Ve įprato pasitikti žmogų prie įėjimo į gyvenvietę. Tiesa, dialogas su pūkuotais aborigenas taip ir neišsivystė. Sevriuginas pradėjo galvoti apie išvykimą iš Ketro.

Galiausiai jis nusprendė atskirti dvynius, manydamas, kad trumpalaikis atskyrimas leis viename jų išryškinti paslėptą potencialą. Iki tol jis jau bandė atskirti Vilį ir Ve nuo grupės, tačiau tie išlikdavo visai ramūs, kas atrodė netgi nenatūralu.

Diena buvo neįprastai karšta. Net driežai nesuko ratų ore, nuo karščio pasislėpę plyšiuose bei raudonojo miško pavėsyje. Virš blyškiai žalio horizonto lėtai ir didingai plaukė milžiniški kamuolinių debesų bokštai.

Eksperimentui Konstantinas pasirinko Vilį (per kelias reguliarių su pūkuotais hendšeikais pokalbių dienas Sevriuginas išmoko atskirti dvynius): jis atrodė labiau už brolį linkęs bendrauti.

Atlikęs nepakeičiamą rankų paspaudimo ritualą, kontaktuotojas paėmė Vilė it nusinešė palei skardį archeologų stovyklos link. Elojus, patogiai įsitaisęs ant Konstantino, tylėjo, o jo trumpaplaukis kailis maloniai kuteno žmogaus odą.

Pasiekęs nedidelį karnizą, nuo kurio jau matėsi ekspedicijos stovyklos palapinių stogai, Sevriuginas sustojo, nuleido elojų ant žemės ir iš krūtinės kišenės išsitraukė oranžinį mobilaus kabineto voką. Konstantinas aktyvavo antspaudą ir nekantriai laukė, kol saugantis tento pavėsis paslėps jį nuo deginančio vietinio šviesulio dėmesio. Netrukus jo paslaugoms buvo visa, kas reikalinga tyrimo atlikimui. Kontaktuotojas visa galva paniro į darbą.

* * *

- Audra, profesoriau. Bus audra! – Sevriuginas, nutraukdamas meditaciją, pakėlė galvą. IŠ stovyklos palei skardį link jo skuodė O’Raili.

Konstantinas išėjo iš po tento su Viliu ant rankų, paleido kabineto kompresiją. Vakarinis dangus, švelniai žydras virš galvos ir pasteliškai rožinis virš jūros, arčiau horizonto tvinko raudoniu, tarsi nežinomas dieviškas dailininkas, staiga nusprendė nutapyti saulėlydį ne dažais, o savo krauju. Ir ten, - į viršų kilo milžiniški audros debesys, į žemę svaidantys milžiniškas šakotas ietis. Visai tai vandens paviršiuje atsispindėjo pamėklėmis ir klaidžiojančiais šešėliais.

- Einam, reikia sutvirtinti stovyklą ir paslėpti unibotus, - O‘Raili mostelėjo ranka į palapinių pusę.
- Tačiau man reikia nuvesti Vilį atgal į kaimelį.
- Nesuspėsite, štormas slenka labai sparčiai. Teks šiam mažyliui kurį laiką pasisvečiuoti pas mus.

Airis neklydo. Jos jie spėtvo pritvirtinti „Finą“ ir „Kuchuliną“, kaip pirmieji lietaus lašai subarbeno į unibotų šonus. Kai Sevriuginas ir O‘Raili pasiekė stovyklą, lijo jau kai iš kibiro.

Virš palapinių ir laužavietės pūpsojo apsauginis kupolas. Per jį buvo galima išskirti archeologų kontūrus ir oranžinę laužo pašvaistę. Kiaurai permirkęs Konstantinas prasispraudė pro įėjimo membraną paskui airį, priėjo prie laužo su malonumu ištiesdamas rankas. Ir tada audra pasiekė pakrantę.

Girdėjosi kaip galingas audros gūsis sunkiai trenkėsi į pakrantės uolas. Tada dar ir dar... O tada dangus virš pritilusių žmonių atsivėrė ir skilo.

Nenurimstanis Žuribeda pritilusiems archeologams paruošė aromatingą karštą vyną ir jau ruošėsi kvapniu viralu pavaišinti peršlapusį eloją. Tačiau Sevriuginas laiku atėmė čiabuvį iš linksmojo virėjo, pasisodino ant kelių ir ėmėsi šukuoti susivėlusį kailį.

Praėjo ne mažiau nei dvi valandos, kol audros kanonada ėmė rimti toldama į žemyno gilumą. Žmonės atgijo: kažkas pašaukė Ostapą reikalaudamas papildomos porcijos, Pjetro nuėjo į palapinę atnešti kaljano, o O‘Raili, visų nuostabai, iš kišenės išsitraukė aptriušusią lūpinę armonikėlę ir ėmė groti kažkokį linksmą airišką motyvą.

Netikėtai Vilis paleido keistą persiliejančią trelę, o tada jo mažas kūnelis išsirietė lanku ir ėmė blaškytis Sevriugino rankose.

- Nejaugi tai dėl mano velniškos muzikos? – O‘Raili atitraukė instrumentą ir prišoko prie Konstantino, tam padėdamas sulaikyti iš rankų besiveržiantį elojų. Likusieji ekspedicijos dalyviai susispietė aplink kontaktuotoją.
- Ne, Kulchai, tu čia ne prie ko, - Konstantinas kelis kartus giliai iškvėpė, o tada giliai įkvėpė ir netikėlai išleido keistą vibruojantį garsą, privertusį visus žingtelėti atgal.

Paklusdamas Konstantino balsui, Vilis liovėsi drebėjęs ir kažką atsakė savo čirškiančia kalba.

- Pas čiabuvius kažkas vyksta, - kontaktuotojas pakėlė galvą, apžvelgė akimis archeologus, ieškodamas Gogenheimo. – Suklydom dėl Tamsiojo draugo. Tai ne dvasia, ne gamtos jėga, tai gyva būtybė, - ir dabar ji ten, kaime!
- Sakiau jums! Mačiau jį! – Adelė žingtelėjo į priekį. – reikia eiti ten, gelbėti elojus!
- Palaukite! O kas sakė, kad jiems reikalinga pagalba? – paprieštaravo Pjetro. – Mes nežinom, kas tai per būtybė. Gal ji kažkaip susijusi su čiabuviais.
- Aišku, susijusi! Ji jais maitinasi! Oli, ko tyli? – Adelė su viltimi pasisuko į Gogenheimą.
- Baigti debatus! – suriaumojo barzdotasis archeologas. – Konstantinas ir O‘Raili su manimi. Likusieji – nė kojos iš stovyklos! – Jis pasisuko į Sevriuginą. – Einam, reikia išpakuoti ginklus.

* * *

Tai buvo keistas bėgimas, tarsi sapne. Reti žaibų žybsniai akimirkai iš tamsos išgriebdavo pabaisiškų šešėlių legionus, o tada vėl viskas panirdavo į tamsą. Kairėje dusliai murmėjo sujaudintos bangos, dešinėje pikta lemianti dauba. Žaidai padegė kelis medžius, tačiau liūtis užgesino ugnį, palikdama žėruoti anglis, ir todėl atrodė, kad miškas į mus žiūri šimtais akių. Sevriuginas ėjo paskutinis ir stengėsi ant kaktos pakabinto žibinto šviesoje išlaikyti plačią O‘Raili nugarą.

Jie nusileido į elojų griovą ir neatpažino kaimo. Vėjas jau senai nunešė palaikes lūšneles, o lietus sumintą dirvą pavertė dumblina pliurza. Mažųjų aborigenų niekur nesimatė. Žmonės ėmė šmirinėti po tai, aks anksčiau buvo gyvenviete.

- Gal jie pasislėpė? – O‘Raili parodė į mišką.

Gogengeimas akimirkai susimąstė, o tada griežtai [papurtė galvą.
- Ne. Einam prie skardžio.

Sevriuginas krantą pasiekė pirmas ir iškart išvydo čiabuvius. Elojai susigrūdo ties pačiu bedugnės kraštu. Dėl savo šviesaus kailio mažyliai buvo gerai matomi. Tarsi būtų prie uolos prisiglaudęs mažas sidabriškas debesėlis. Prožektoriaus spindulys apšvietė pūkuotas figūrėles, perbėgo per žvilgančias nuo drėgmės kaulėtas ataugas ant jų galvų, kilstelėjo aukštyn... Virš sustingusių tarsi transe gyvenvietės gyventojų buvo iškilę kažkas juoda, baisu. Lietaus čiurkšlės daužėsi į nejudančią tamsią figūrą. Vandens purzlai aureole supo nakties svečią ir prožektoriaus spindulys, atspindėtas milijonų purzlų, gimdė keistas chimeras. Sevriuginui vaidenosi plačiai išžioti nasrai ir daugybė aštrių tarsi adatos dantų.

Būtybė ant karnizo pratisai sustaugė. Kaip atsaką sulaukė susiliejusią kelių dešimčių balsų trelę. Netrukus iš bendro choro išsiskyrė vienas balsas; ir Sevriuginui pasirodė, kad jis jį pažįsta. Netikėtai ateivis staigiai pasilenkė, o kai jis atsitiesė, jo rankose-čiuptuvuose buvo sugniaužta balta figūrėlė.

Konstantino dešinėje ir kairėje sužibo prožektoriai. Iš griovos išsiropštė O‘Raili ir Gogenheimas. Kontaktuotojas suriko, bandydamas patraukti draugų dėmesį, tačiau nežinojo, ar jie jį girdi.

Tuo tarpu monstras pasisuko nugara į žmones, matyt ketindamas šokti žemyn. Konstantinas nusiėmė šautuvą, prisitaikė, tačiau nespėjo paspausti gaiduko. Kažkuris archeologas jį aplenkė. Tris gelsvus prožektorių spindulius papildė ketvirtas – nuodingai žalios spalvos. Deginanti ietis šnypšdama kirto lietaus uždangą ir smigo į juodąją figūrą. Jos staigių judesių grakštumas sutriko, ji žingtelėjo prie krašto, akimirkai sustingo, tarsi susimąsčiusi, ir virto į bedugnę.

* * *

- Na kaip jis, kas nors pasikeitė? – į palapinę įęjo Gogenheimas.
- Sunku pasakyti, - Sevriuginas kilstelėjo galvą, pavargusiu žvilgsniu pažvelgdamas į mokslininką. Archeologas atrodė ne kaip. Išsekęs, purvinas, karštligiškai blizgančios akys.

Nuo tada, kai nakties svečias nukrito nuo uolos, su savimi nusinešdamas Ve, praėjo 4 valandos. Grįžęs į stovyklą Sevriuginas iškart nuėjo į medicinos bloką, kur Adelė nunešė Vilį.

- Mažylis ilgai neatgauna sąmonės, tačiau jo būsena keistai keičiasi. Kai aš atėjau, Vilis liovėsi rautis iš rankų, visai nurimo ir ėmė kartoti, tarsi užburtas, kažkokią frazę, kurios aš, kiek besistengiau, negalėjau iššifruoti. O maždaug prieš valandą jis atsigavo, atsimerkė, net atsisėdo ir, žinote, tokiu nustebusiu žvilgsniu viską aplink apžvelgė, tarsi klausdamas: „Kur mane užnešė?“.
- O tada? – Gogenheimas atsisėdo ant kėdės, iš kišenės išsitraukė elojo statulėlę ir ėmėsi ją vartalioti rankose.
- Užmigo, - rankomis skėstelėjo Sevriuginas.
- Kaip manote, kas jam nutiko? Jis juk pajuto svetimo pasirodymą kaime.
- Tikriausiai jį su broliu siejo tam tikras mentalinis ryšis. Žemėje pažinojau dvynius. Žinote, nutikdavo net juokingų dalykų. Vienas susižeidžia ranką, o kitam tiksliai toje vietoje odos sudirgimas, - atsiduso Sevriuginas. - Tiesa, dabar jau nieko nesužinosim.
- Taip, tikrai. Jau nieko nepadarysi, - Gogenheimas atsistojo. – Eisiu, ko gero. Dėkui už paaiškinimus, profesoriau. Iki pasimatymo, - uždanga susiglaudė už archeologo nugaros. Ant kėdės pasiliko jo užmiršta elojaus statulėlė.

* * *

Konstantinas O‘Raili rado lauke. Airis sėdėjo prie užgęsusio laužo ir kankino lūpinę armonikėlę.

- Kodėl nemiegi, Kulchai? – Sevriuginas priėjo, apžvelgdamas veidą nuleidusį pilotą.
- Negaliu užmigti. Vis galvoju, kas būtų nutikę, jei būčiau neiššovęs.
- Dabar beprasmiška apie tai svarstyti. Siūlau užsiimti paieškomis.
- Gogenheimas neleidžia unibotų kelti į orą, - niūriai paaiškino airis. – O jei ir leistų, kokia iš to nauda? Audra siautėjo visą naktį. Kur juos nunešė, tik dievui žinoma.
- Pasakyk, Kulchai, - Sevriuginas prisėdo ant suolo šalia, - jūsų drabužiai juk iš sintezatoriaus?
- Žinoma, - išsiblaškęs atsakė O‘Raili. – Su savimi vežėmės tik sudėtingus mechanizmus. Net Betė Bū, - jis meiliai paglostė armonikėlę, - kirto Visatą skaitmeniniu pavidalu. Kur lenkiate?
- Daiktuose, pagamintuose nanosintezatoriumi, visada lieka aktyvi dekonstruktoriaus matrica ir ji skleidžia foną. Užpelenguoti tokį spinduliavimą visai įmanoma.
- Apie ką jūs čia?
- Nosinė ant Ve kaklo. Mes galėtume...
- Dieve mano! Jūs teisus!
- Tačiau mums teks skenuoti visą pakrantę. Tai trukdys darbams.
- Ne, nereiks. Mes panaudosime laivo sensorius, nuskenuosime tiesiai iš orbitos!

Pėdsaką aptiko beveik iškart. Pradžioje Konstantinas netgi nepatikėjo – taip lengvai jiems pavyko. Šaltinis buvo tarp stovyklos ir elojų kaimo. Visai netoli tos vietos, kur kontaktuotojas buvo įrengęs savo mobilų kabinetą.

- Sprendžiant pagal borto kompiuterio duomenis, signalas sklinda iš šio taško, - nustebęs O‘Raili parodė į neišsiskririantį plotą po kojomis. – Ir jis vos 3 m žemiau paviršiaus.
- Akivaizdu, kad ten po uoliena yra tuštuma. Tikriausiai, ola. Pasitraukite į šalį, Kulchai, - Sevriuginas šautuvą perjungė į impulsinį režimą.

Uola pasidavė ne iškart. Pradžioje energetiniai smūgiai tiesiog trupino akmenis. Tačiau galiausiai bazalto uolą perskėlė tamsus plyšys. Po to sekusi nedidelė griūtis žmonėms atvėrė tamsią landą. Pirmas pro ją pralindo Sevriuginas, o paskui jį ir O‘Raili.

Ten tikrai buvo ola. Prožektoriaus spindulys apšvietė neaukštą skliautą, lygų grindų paviršių ir įsirėmė į priešingą sieną.

- O čia ne taip ir erdvu, - Sevriuginas žengė kelis žingsnius gilyn. – Jaučiate skersvėjį? Greičiausiai už tos sienos yra išėjimą į lauką.
- Profesoriau, ateikite, - neįprastos gaidos piloto balse privertė Sevriuginą staigiai pasisukti.

Ji sėdėjo atsirėmusi į sieną ir kiek pasvirusi į kairę. Didelis tamsus kūnas riebaluotai blizgėjo prožektorių šviesoje.

- Mano darbas, - sugeržgė O‘Raili, rodydamas baisią žaizdą jos kūne. – Spindulinio ginklo žaizdos su niekuo nesupainiosi. Žiūrėk, jo letenoje Ve nosinė!

Konstantinas priėjo arčiau ir krūptelėjo. Dešinė monstro ranka buvo pakelta, tarsi pabaisa prašytų pasigailėjimo. Ant plataus tamsaus delno mėlynu drugeliu sustingo britų vėliavos gabalas.

- Bet kur pats elojus? – Sevriuginas perėjo olą, prožektoriumi apšviesdamas priešingą sieną, kurioje, kaip jis ir spėjo, buvo plati anga. Konstantinas skubiai pro ją išlindo ir vos spėjo atšokti. Tunelis vedė tiesiai į prarają.
- Nieko nuostabaus, - šyptelėjo O‘Raili, kai Konstantinas grįžo į olą ir papasakojo, ką pamatęs. – Matote, šis padaras turi čiulptuvus prie letenų, o nagai – tikrų tikriausi kabliai. Jis laipo uolom taip pat lengvai kaip mes vaikštinėjam po svetainę. Tačiau įdomiausia ne tai, profesoriau. Kol jūs žvalgėtės, aš paėmiau jos audinių mėginį ir aptikau velniškai užvedantį dalyką. Dabar dar negaliu tvirtinti visu 100%, pilnam įsitikinimui reiktų laboratorinio tyrimo, tačiau manau, kad nepralošiu, jei suderėsiu iš dėžės „Guiness“, kad mūsų paslaptingas Tamsusis draugas yra tolimu Arkašos giminaitis.
- Norite pasakyti...
- Tai biobotas, velniai griebtų! Nebūčiau aš Kulchas O‘Raili! Svetimas biobotas!
- Štai kaip? Ką gi, manau verta pašaukti kitus.
- Taip, taip, šaukite. O aš kol kas užsiimsiu mūsų globotiniu, - O‘Raili pasisuko prie ant žemės tįsančio kūno.

Sevriuginas išsiropštė į paviršių, džiaugdamasis, kad airis užsiėmė patraukliu atradimu.

Konstantino kišenėje buvo balta Aureolo Gogenheimo kepurė. Šį galvos apdangalą, tvarkingai prispaustas akmeniu, Sevriuginas aptiko prie išėjimo iš tunelio ir dabar norėjo gauti jo šeimininko paaiškinimus.

Stovykla tebemiegojo. Išvarginti bemiegės nakties archeologai gavo pelnytas išeigines. Kontaktuotojas aplenkė išbujojusią krūmų salelę, slepiančią akmeninės dykybės gabalėlį, ir kaktomuša susidūrė su Adele.

- Nelaimė, profesoriau, Polinui priepuolis! – mergina tiesiog įkrito į jo rankas.
- Kur jis, piliete Paster?
- Netoli nusileidimo aikštelės. Užšoko ant manęs, akys paklaikusios. „Paklausk manęs ko nors“, - šaukia ir keikiasi. Mes nesutariam. Na aš ir neišlaikiau, paklausiau: „Kada nuo manęs atstosi? Kiek galima?“ O jis: „Ačiū“ – ir kaip sukrūpčios, iš nosies kraujas pasipylė.

Polinas gulėjo ant šono veidu į girią, kurioje stovėjo kateriai. Uždusęs Sevriuginas pribėgo, pakėlė lengvą kūną. Vaikinas buvo gyvas, tačiau labai prastos būklės. Jis virpėjo tarsi apimtas karštligės. Iš nosies lėtai kapsėjo dideli raudoni lašai. Polinas atsimerkė ir pažvelgė į Konstantiną.

- Pavyko, profesoriau. Pavyko... – Sevriukinas vos girdėjo vaikino balsą.
- Kas pavyko, Polinai? Kas pavyko? – kontaktuotojas, susikruvindamas plaukus, priglaudė ausį prie pat vaikino burnos.
- Išskristi, - sušnabždėjo Polinas. Ir tą pat akimirką iš aikštelės startavo unibotas. Pablykčiodamas šonu, mažas kateris žvake kilo į debesis.
- Neįtikėtina. Jis pats padarė injekciją, - Adelė nuo žemės pakėlė vienkartinio inžektoriaus lipduką. – dabar viskas bus gerai.
- Kas kateryje? – Konstantinas žvertė galvą.
- Tai Olis. Jis išskrido į Žemę, pas žmoną. Šiandien naktį išskrenda pašto laivas su pavyzdžiais, - mergina cyptelėjo. – Kai jis pasakė, kad išskrenda, aš jam sukėliau skandalą, o tada užsiraudojau. Olis paprastai nusileidžia, kai verkiu, arba irgi pradeda kriokti. O šįkart buvo tarsi ledas, tarė: „Taip reikia“, paėmė ant rankų elojų ir nuėjo.
- Jis ką, paėmė Vilį?!
- Ne, jis paėmė tą kitą. Visą naktį ieškojo. Grįžo purvinas, suplyšusiais drabužiais, o rankose tasai pūkuotas mažylis. Jis paskui dar kartą trumpam išėjo. Sakė, kad nori su jumis atsisveikinti. Tad reiškia, Olis nieko jums nepasakė?
- Palaukite čia minutėlę, - Sevriuginas paliko Poliną rudaplaukės aspirantės globai, o pats patraukė prie nusileidimo aikštelės.

Audra nepasigailėjo girios. Ant žemės gulėjo keli medžiai. Betoninis starto aikštelės paviršius buvo visas užverstas nulaužtomis šakomis ir lapais. Tik plotelis, kuriame prieš tai stovėjo „Finas“ buvo likęs švarus. Didysis unibotas „Kuchulinas“ pūksojo kiet toliau. Jis buvo atsparus stichijos smūgiams.

„Kuchulino“ tamsiai žalio korpuso fone baltu obelisku šmėkščiojo pailga Arkašos figūra. Iš korpuso kyšojo visi įmanomi manipuliatoriai, o juose, tarsi musė voratinklyje kabojo Ostapas Žuribeda.

* * *

- Ar ne vis tiek, kokią politinę ar kriminalinę jėgą jis atstovauja? – Sevriuginas pakasė pabudusio elojaus paausį, o mažylis patenkintas sumurkė. – Šnipai – neatimama žmonių bendruomenės dalis. Dabar Ostapas liks be darbo. Susimovęs agentas niekam nereikalingas.
- Jis sekė Oli? – Adelė tvarkingai pritvirtino diagnozės daviklius prie Polino smilkinių ir paleido skenavimą.
- Ne tik jį. Jis kontroliavo kasinėjimų eigą. Ne paslaptis, kad daugelis prognozių centrų visame pasaulyje puoselėja dideles viltis šiems metams svarbių atradimų srityje. Štai Ostapą ir pasiuntė į ekspediciją, tarsi lydeką į ramų užutekį. Labai gaila. Kaip virėjas – jis buvo tiesiog genijus.
- Dieve mano, tik pažiūrėkite! - Adelė parodė Sevriuginui planšetę su Polino skenavimo duomeninis.
- Mikroprocesoriai, kaupikliai, kitokios šlykštynės – jo ne galva, o kažkoks uždraustos įrangos sandėlis. Pirmąkart matau tokį dalyką, - švilptelėjo kontaktuotojas.
- O aš – ne, - į medicinos bloką įžengė O‘Raili. – Rezervatuose tai buvo galima sutikti dažnai. Juos vadina „miegančiomis princesėmis“, vargelius panaudoja kaip skaičiavimų mazgus kazino ir klubuose. Toksai superkompiuteris ant kojyčių. Viena problema – kadrų kaita, kai dirbau Bristolio uoste, mes juos reguliariai išgaudydavome. Insultas, kraujo išsiliejimas į smegenis – tokie jų profesiniai susirgimai.
- Kas gi jį atvedė į aikštelę? – Sevriuginas pasisuko į Poliną.
- Tėvą gelbėjau, - atsipeikėjęs vaikinukas kilstelėjo ant alkūnės. – Aš jau sulaužytas bvau, kai mama mane iš Zonos paėmė. Teko dalį smegenų pakeisti dirbtine matrica. Ostapas iš kažkur tai sužinojo. Jis mane pachakino.
- Pachakino?
- Pralaužė apsaugą, užvaldė. Stovyklos sistema skaidri. Joje nieko negalima paslėpti, net asmeniniuose kompiuteriuose. Jam reikėjo patikimo informacijos kaupiklio.
- Arkaša! Tik tu galėjai bendrauti su juo, - susiprotėjo Sevriuginas.
- Į obuoliuką, - Polinas vos šyptelėjo. – Jis naudojo mano alavinį draugelį, kad vogtų ir saugotų informaciją apie kasinėjimus. Ostapas šiandien mus anksti prikėlė, pasiuntė į aikštelę parengti skrydžiui „Finą“. Ten griuvo medžiai, privertė šakų. Mes atėjome, o Ostapas į tėvą nusitaikęs... Žuribeda kontrolė susilpnino, štai ir įsakiau Arkašai jį laikyti. Man reikėjo atsijungti, nes kitaip jis mane vėl būtų užvaldęs, o tada tėvui būtų blogai. Supranti?
- Suprantu, tu išprovokavai priepuolį pilietės Paster pagalba, - Konstantinas nustebęs žvelgė į vaikiną. – Tu tikras didvyris, Polinai!

„Taigi, viskas baigėsi gerai, - samprotavo Sevriuginas, apžiūrinėdamas ant stalo stovinčią elojaus statulėlę. – Karšiai taikiai plekšenasi užutekiuose, o plėšrūnas sugautas ir čeksi dantimis bučiuje“. Tik viena mintis nedavė ramybės kontaktuotojui: juk lydeka reaguoja tik į judesį.

* * *

Sevriuginas atskleidė uždangalą ir išėjo laukan. Per tris savaites, praleistas kasinėjimuose, jis spėjo įdegti ir pakankamai apželti, imdamas atrodyti kaip tikras archeologas. Konstantinas pasirąžė ir apsižvalgė aplink. Nieko. Palapinės buvo tylios. Ore, minkštindamos daiktų kontūrus, kabojo rūko skraistės. Priešaušrio prieblandoje vos pastebimai žėravo laužo žarijos, iš pilkumos niro tuščių suolų šešėliai.

Sevriuginas įsiklausė. Tyla atrodė idealia. Tarsi būtų atėjęs nematomas nakties svečias ir surinkęs visus garsus. Tačiau greta buvo vandenynas. Konstantinas jį jautė ir nuėjo vedamas to jutimo. Jis neblogai išsiaiškino stovyklos apylinkes ir dabar užtikrintai leidosi link karnizo. Jį pasiekęs, patraukė palei jį, stebėdamas, kaip rūko upė lėtai krenta į bedugnę.

Vilis miegojo sėdėdamas, rankas sukryžiavęs ant krūtinės. Jis atrodė tiksliai taip, kaip pirmą pažinties dieną. Atrodo, kad sprendimas nunešti jį pas gentainius buvo teisingas. Konstantinas atsargiai paėmė čiabuvį ant rankų ir nunešė prie kranto.

Vilis prabudo, kai Sevriuginas jį pasodino ant akmens priešais save. Elojus iškart atsigavo ir ištiesė ranką pasisveikinimui. Konstantinas paėmė Vilio delną, atsargiai atlenkė jo pirštus- spyglius ir tarp jų įspraudė savo riešą, ranką pasukęs delnu aukštyn.

Mažylis išleido keistą persiliejančią trelę, nepanašią į jo įprastą burbuliavimą. Jo ploni, atsikišę pirštai lengvai palietė žmogaus odą, perbraukė ja, stabtelėdamas ties iškilusiomis venomis, ir galiausiai sustojo ten, kur plaštaka jungiasi su priešpečiu. Sevriuginas pajuto lengvą dūrį, ir tą pat akimirką pasaulis jam ėmė gęsti.

Filipas Gogenheimas, nepakeičiamas „Retrotech Technologies“ savininkas, įsiveržė į kabinetą ir pamerkė akį išbalusiai, tarsi kreida, sekretorei.

- Kur jis? – iš šalies galėjo atrodyti juokingai: gležnas, sukaręs jaunuolis, vos ne berniukas, griežtu dalykiniu kostiumu – seniausias ir turtingiausias žmogus pasaulyje.

Mergina parodė gretimas duris. Ten buvo kambarys meditacijoms.

- Kas-as buvo? – užsikirsdamas paklausė Filipas.
- Pradžioje jis ėmė . Garsiai taip, skambiai. o tada, įsivaizduojate, ėmė reikaluti jūsų. „Ką reiškia susirinkime?! Nedelsiant pakvieskite!” – pacitavo ji.
- Kaip, kaip jis pasakė? – Filipas taip staigiai pasisuko, kad jo vešlūs plaukai plaikstėsi aplink pečius, - „Nedelsiant?!“ Panele Rokston, atšaukite šiandien visus susitikimus. Jokių išimčių!

- Ilgai gi ėjai, - suniurzgėjo piktasis elojus, kai durų membrana užsivėrė už Filipo nugaros.
- Teo? Nejaugi tai tu? Senas nenaudėlis! Tavęs netekau prieš 70 metų, - Filipas išvydo savo atvaizdą veidrodyje prieš save. Džiugesio išraiška pusiau su išgąsčiu tikrai tiko šiam naujam veidui.
- Aš tokiems netinkamiems, familiariems sutrumpinimams rinkčiausi žodį „tėvas“, - balse, kuriuo kalbėjo elojus, buvo juntamas aiškus susierzinimas, tačiau humanoido veidas liko neišraiškingu.
- Tau dar nenusibodo laikytis šeimos etiketo?
- Tai ne etiketas, sūnau, tai būdas išlikti savimi. Tu dar suprasi. Tačiau gana apie tai. Kaip ten mano anūkas?
- Jis atidūmė į čia prieš kelias valandas, paliko Vė, o pats nuvyko pas žmoną. Nuostabi moteris! Ji juk miršta, Teo, tačiau nenoru darytis transplantacijos.
- Žinau. Ką gi. Kiekvienas renkasi nemirtingumą pagal savo skonį.
- Na o tu? Kaip tu įsirangei į šio subjekto galvą?
- Mes radom jį, sūnau! Aš ir Aureolas, mes kartu. Tiesa, mums padėjo vienas apsukrus šnipas, tačiau tai neprincipinga.
- Ką radote?
- Dramblio kaulo tiltą. Ką gi dar?
- Apie ką tu?
- Pradžioje manėme: tai paprastas rankų paspaudimas. Tačiau tai visai kas kita. Sek mano instrukcijas ir viską suprasi, - Vė lėtai ištiesė verslininkui leteną.

Pirma, ką išvydo Filipas po to, kai elojaus pirštai apvijo jo riešą, buvo besišypsančio įdegusio nepažįstamojo veidas. Už jo fone tįsojo neįprasto žydro atspalvio vandenynas ir beribis dangus, o jame begalė paukščių. Ne, ne paukščių – driežų! Ir čia verslininkui nušvito supratimas.

- Viešpatie, ... kiek gi mus skiria, - sušnabždėjo jis; ir nepažįstamasis kitoje bedugnės pusėje jam nusišypsojo, nepraverdamas lūpų, žinoma tėvo šypsena.
- Bent jau vienas gyvenimas.
- Tu vis tik savo pasiekei! Nepasitraukei.
- Taip, reikia pripažinti, po Ševos ir mergaičių mirties prie Duo, aš ruošiausi baigti savo kelią ramiame universitetiniame miestelyje, kur praėjo mano geriausi metai. Mūsų reikalas reikalauja tikėjimo, o manyje jo tuo metu beveik nebuvo likę. Tačiau tas gaisras virš Beringo sąsiaurio mane išgriebė iš kaulėtosios letenų. Aš vėl panorau gyventi.
- Man trūko mūsų šachmatų partijų, dėde Aaronai.
- Nevadink manęs taip. Šis skyrius užverstas, - Sevriuginas paniuro.
- Kas gi dabar? – Filipo balse jau skleidėsi plataus maštabo kampanija apie naujos super-tolimo ryšio technologijos įdiegimą, apaugantį gausia palydovinių projektų. Jei kas nors Žemėje dabar ir galėjo atsakyti į klausimą „kas gi dabar?“, tai buvo jis, tačiau jam norėjosi tai išgirsti iš tėvo lūpų.

Ir atsakymas atsklido nedelsiant, neišmatuojamą, neįsivaizduojamą tolį transformuodamas į pokalbiui tinkamą atstumą:
- Gyventi. Stebėtis. Keisti pasaulį. Kaip paprastai.

^*) Tanatas - mirties personalizacija graikų mitologijoje (romėnų atitikmuo - Marsas). Tai bauginančios tamsos dievas. Vaizduotas kaip jaunuolis, rankoje nešantis drugelį arba apverstą deglą. Jį buvo apgavęs ir grandinėmis sukaustęs Sizifas, - ir tada žmonės liovėsi mirti. Dzeuso siųstas karo dievas Arėjas jį išlaisvino. Už šį ir kitus nusidėjimus Sizifas buvo priverstas amžinai ritinti į kalną akmenį.

Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
Pusiaudienio pasaulis
Janušas A. Zaidelis. Riba
Pavelas Michnenko. Etiketas
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Dmitrijus Kolodanas. Sistemos sutrikimas
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
Aleksandras Chlebnikovas. Neįkainojama dovana
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Vladimiras Maryševas. Mitliandija
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
J. Kudlakas. Simbiozė
A. Anisimovas. Arka
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis