Marina ir Sergejus Djačenko. Feniksas. Vartiklis: fantastika

Apie autorių

Marina ir Sergejus Djačenko – ukrainiečių fantastai, nuo 2013 m gyvenę Los Andžele (JAV).
Marina (g. 1968 m.) mokėsi Kijevo teatro mokykloje, vaidino, bet ten nerado savo vietos.
Sergejus (1945-2022) – buvęs psichiatras, mokėsi Kinematografijos un-te, parašė daugybę scenarijų mokslo populiarinimo ir meniniams filmams, iš kurių žinomiausios tele-epopėja „Nikolajus Vavilovas“ ir meninis filmas „Badas-33“.
Bendras kūrybinis kelias prasidėjo romanu „Vartų saugotojas“ (1994), o vėliau išsiliejo per 30 romanų – „Raganų amžius“ (1997), „Sąžinės slėnis“ (2001), „Vita Nostra“ (2007), „Raganų šauksmas“ (2020), „Leonas” (2023) ir kt., o taip daugeliu apysakų ir apsakymų. Jie neapsiriboja fentezi žanru, - daugelį jų kūrinių galima priskirti „magiškajam realizmui“. Gavo daug apdovanojimų.

- Prisikels, ko čia ginčijamės?!
- Nė velnio neprisikels!?
- Tai baramės toliau?!
- Neprisikels!
- Duok žiebtuvėlį! Dėl ko sukertam, ką?

Mokyklos galiniame kieme, už žole apžėlusios sporto aikštelės, trejetas berniokų padeginėjo feniksą. Jis suliepsnodavo, apsigaubdavo raudonais liepsnų liežuviais ir subyrėdavo į pelenus, kad po sekundės vėl prisikeltų – gyvas ir sveikas, su geležine grandinėle ant letenos. Grandinėlė nedegė ir nevirsdavo pelenais. Vyresnysis iš berniokų kitą jos galą laikė suspaudęs kumštyje.

Kažkur už sporto aikštelės, prie betoninės tvoros, įsiplieksdavo ir geso raudoni gaisai. Dima sėdėjo paskutiniame suole prie lango; trijų jo klasiokų vietos buvo tuščios. Vakar Ilgšis gyrėsi, kad tėvas jam gavo feniksą…

- Grekovai, tu klausaisi?
- Taip, mokytoja...
- Tai ir žiūrėk į mane, o ne pro langą! Kitą sekmadienį – Pasirinkimo diena, ar žinai?
- Taip, mokytoja...

Mokytoja krūptelėjo ir įsižiūrėjo geriau. Tada paniuro, tarsi prisiminusi kažką nemalonaus, atsiduso ir tęsė, dabar jau visai klasei:
- Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau. Ateinantį sekmadienį mes rinksimės, kaip gyvensime toliau. Jūs, kaip nepilnamečiai, neturite balso teisės, tad labai svarbus jūsų tėvų pasirinkimas…

Dima rankoje vartaliojo pieštuką. Jo galas buvo apgraužtas tarsi bebrų „palytėtas“ medis.

Vakar jie visa šeima, … buvusia šeima ėjo pas notarą… Tėvas nervinosi, gniaužė pirštus, tada susigriebė, pasidėjo rankas ant kelių, bandydamas atrodyti ramiu ir net linksmu. Dima, kalbant oficialia kalba, „prisijungė prie motinos nuomonės“. Motina nusprendė balsuoti už „Zylę saujoje“, o tėtis sakė, kad nesirinks „Zylės“ net jei grasins sušaudymu – jis dar jaunas, pilnas jėgų ir daug ką nori pasiekti gyvenime. Jis rinkosi „Proveržį į ateitį“, kurio emblemoje puikavosi bėgantis gepardas.

Dima sapnavo tą gepardą. Kaip jis sklaidosi ore tarsi tėčio cigaretės dūmas. Pagal įstatymą, jei Dima pasakytų notarui, kad jis būtinai lieka su tėčiu… ir dar pridurtų, kad jis jaunas, pilnas jėgų ir nori dar daug ką gyvenime pasiekti,… t. y. kažką tokio, specialia kalba, gražiais žodžiais, kaip reklamoje. Tada jam būtų leidę „prisijungti prie tėčio pasirinkimo“. Ir tėtis (Dima matė) kažkiek to tikėjosi, tačiau juk greta, liesdama Dimos petį, sėdėjo mama!

Baisiausia buvo akimirka, kai notarė, stora tetulė alyvine palaidine, paklausė Dimos lipšniu balsu, prie kurio pasirinkimo jis jungiasi. Dima tylėjo; notarė turėjo mažą kabinetą su terariumu, kuriame šliaužiojo dvigalvė gyvatė, o Dima žiūrėjo į ją ir galvojo: o kas būtų, jei tos galvos nubalsuotų skirtingai?!

Jį įkalbinėjo 20 min. Jis neatsakinėjo ir stengėsi neverkti. Galiausiai išstenėjo, kaip ir buvo sutarta, kad „prisijungia prie motinos nuomonės“. Notarė dviem rankomis paėmė antspaudą, su vargu pakėlė nuo stalo ir nuleido ant sertifikuoto blanko kampo, iš po antspaudo parūko garas, o notarė, atsipūsdama, pasveikino Dimą su pasirinkimu… Ir jam užtemo akyse.

Jie išėjo į gatvę. Lijo. Dima verkė jau nesislėpdamas, o tėvas šaukė ant motinos, ir brizgai iš jo burnos maišėsi su lietaus lašais:
- Na ir kodėl tu manimi nepasitiki?! Kodėl pasitikėjai 20 m., o dabar nustojai?!

Motina stovėjo, išblyškusi ir labai tvirtai košė žodžius pro dantis, kaip nukošia makaronus per kiaurasamtį:

- Aš tavimi pasitikėjau. Aš tavo noru praeitą kartą nubalsavau už „Gėlių mylėtojus“! Ir ką su mumis padarė tos „gėlės“?! Kokiame pasaulyje mums teko gyventi tiek metų ir į ką jame pavirto tavo sūnus?!

Tėvas kažkaip ištižo, tarsi lietus būtų sudrėkinęs būtų kietą būdą:
- Ir kuo blogas šis pasaulis?.. na, pamanyk, tik keletas keistenybių… Svieta, prisimink, mes juk nusprendėm kartu!?
- Tai „pasitiki“, - tūžmingai atsiliepė motina, - tai „sprendėme kartu“. Tad štai, mano brangusis, „kartu“ nespręsiu. Pasirinkdama „Zylę“ aš bent jau žinau, kad Dima sėkmingai sulauks pilnametystės. Aš žinau, ką darau, ar tau aišku?! Aš atsakau už savo pasirinkimą aišku?!
- Kam to reikia? - paklausė Dima, apie kurį, atrodo, buvo pamiršę. - Kodėl būtina… Kam rinktis?

Už sporto aikštelės tai įsiplieksdavo, tai geso raudoni gaisai. Nejaugi jie degina feniksą? Negi jiems įdomu pamatyti, kaip jis kaskart atgyja iš pelenų?

Ilgšio ir jo draugelių tėvai pasirinko „Laisvę“. Tai reiškia, kad jie visiems laikams pradings iš Dimos gyvenimo. Neaišku, gera ar bloga bus ta „Laisvė“: tėtis sako, kad priešrinkiminiai pažadai visad skiriasi nuo tikro gyvenimo. Tačiau Ilgšio likimas Dimai nerūpi. Tegu jie visi daro kaip nori.

- … Pasirinkimas, - kalbėjo tėtis, - natūrali žmogaus, prigimties ir visko, ko nori, būsena. Ar esi braižęs algoritmų blokines schemas? Jei N > 10, eik į dešinę, jei mažiau – eik į kairę… Dega žalia – eik per gatvę; raudona ar geltona – lauk. Jei skolopendra šešėlyje – bėk ir kviesk policiją; jei ji dalinai ar visa saulėje – sustink ir sulaikęs kvėpavimą stovėk. Kasdien mes renkamės, kiekvieną sekundę mūsų organizme dalijasi milijonai ląstelių… Ląstelė nemirtinga, nes nebijo rinktis, Dima. Bet kodėl žmogus taip bijo Pasirinkimo?!

Dima norėjo pasakyti, kad nenori rinktis tarp tėčio ir mamos. Tačiau nutylėjo. Ištarti tai garsiai – tai kaip durti pirštu į neužgijusią žaizdą.
- Galima būtų kitaip, - sumurmėjo jis, žvelgdamas į ratus balose.
- Kaip? - nustebo tėtis. - Norėtum, kad už tave rinktų kiti? Kad ir tavo klasiokas, tasai, Ilgšis?
- Ne, - išsigando Dima. - Tačiau galima būtų .. kažkaip susitarti. Pavyzdžiui, jei dauguma žmonių pasirenka „Proveržį į ateitį“, tai tegu ir būna tasai „Proveržis“ visiems. Paprasta paskaičiuoti, ką pasirinko dauguma žmonių, ir … tegu tai būna!
- Visiems? - pasitikslino tėtis. Jo balse skambėjo siaubas, nes jis įsivaizdavo tą pasaulį, ir gailestis, nes Dima dar toks mažas ir kvailas.
- Visiems, - patvirtino Dima, iš anksto žinodamas, kad kalba niekus.
- Įdomu, - įsiterpė mama. - Jei kvailių minia išsirinks, pavyzdžiui, „Alaus mėgėjus“, tai ir mes turėsim gyventi su jais tame pačiame pasaulyje? Ir jaustis nevykėliais?

Per balas nušliaužė skolopendra, stambi, sulig vaikišku dviratuku. Saulės nebuvo – skolopendra „buvo šešėlyje“; tėtis drąsiai priėjo prie jos ir papurškė iš balionėlio. Skolopendra pasisuko, išsilenkė ir nėrė į kanalizacijos liuką.

- Laukiu-nesulaukiu, kada tai baigsis, - ištarė motina. - Vis tiek šitie „gėlių mylėtojai“ – tokia tikimybinė anomalija…

Svieta mėgo lietų. Griaustinis jai kėlė susižavėjimą, monotoniškas rudeninis lietutis skleidė nusiraminimą. Šiandien lašų kapsėjimas ant atbrailų neatrodė nei raminantis, nei liūliuojantis.

Gili naktis. Igoris miega – ant sofos, kaip visad paskutinėmis dienom. Savo kambaryje užsidarė Dima; ar miega, ar nemiega – patikrinti neįmanoma. Sūnus staigiai užsidarė savyje, iš jo neištrauksi žodžio – tik „taip“ ir „ne“. Gal iš tikro spjauti į viską, į visas viltis ir … sutikti su tuo prakeiktu „Proveržiu į ateitį“?!

Emblemoje bėgantis gepardas. Plėšrūs žmonės, plėšrūs planai. Ambicijos, reitingai, nusiteikimas stumdytis alkūnėmis. Štai kas laukia Dimos tame pasaulyje; jis nėra varžovas prigimtimi, ne plėšrūnas, ne kovotojas. Ji nustums nuo kelio, į jį šluostysis kojas sėkmingesni, stipresni, … plėšresni. Kokiu besmegeniu tėvu reikia būti, kad to nesuprastum? Svieta nustūmė antklodę taip, kad koji nukrito ant grindų. Įsispyrusi į šlepetes nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką.

Kuo reikia būti, kad savo rankomis įtrauktum sūnų į pasaulį, kur jam bus bloga? Kur jį vadins „lūzeriu“?

- Tu egoistė, - pavargusiu balsu ištarė už nugaros.
- Aš egoistė?! - lyg įgelta šoktelėjo ji. - Tu, … tu! Tu gyvulys! Bukas, egoistiškas, … infantilus! Ar neatsižaidei lenktynėse su mašinėlėmis?! Garbėtroška niekšas! Tu pažiūrėk, iki ko privedei vaiką! Jis gi draskosi į dalis, jis… - ir Svieta ėmė raudoti. - Aš privedžiau vaiką, - ištarė Igoris tyloje, pertraukiamoje Svietos kūkčiojimų. - Aš. Aišku. Gal tai aš pasiimu jį su savimi? „Prisijungiu prie motinos pasirinkimo“… Gal tai tu liksi viena, be vilties pamatyti sūnų bent kartą per gyvenimą?!
- Gailėkis savęs, - ašaros lašėjo nuo Svietos smakro. - Gailėkis...
- Tu jo paklausei? Ko jis nori? Kiurksoti pilkame tavo „Zylės: pasauliūkštyje, kurį renkasi visi ligoti, depresyvūs, nepasitikintys savimi, silpni, bevaliai… Tingūs! Negabūs! Tarp jų bus Dima? Ten jam bus gera?

Arbatinukas sušvilpė. Svieta išjungė dujas; arbatinukas nurimo, į palubę leisdamas ploną garo srovelę.

Jie vėl rėkavo virtuvėje. Dima gulėjo ant nugaros, rankas pasikišęs po galva, klausydamasis lietaus barbenimo. Praėjo pirmadienis, atėjo antradienis, o sekmadienį – Pasirinkimas.

Kai jis suaugs… Jis sukurs savo informacinę platformą. Savo paties. Parašys programą ir eis per namus – rinkti šalininkų. Gal tam prireiks viso gyvenimo, - tačiau kai jo programą pripažins „įgalinta“ ir milijonas žmonių Žemėje sutiks už ją balsuoti – tada Dimos kūrinį užregistruos Rinkiminėje informacinėje komisijoje.

O platforma bus paprasta. Žmonės, pasirinkę Dimos „kvadratėlį“ rinkimų panelėje, visiems laikams liausis dalinę savo pasaulį į dalis. Tegu jie ginčijasi, keikiasi, net kariauja – tačiau išlieka viename pasaulio „lašelyje“, viename laike ir erdvėje. Tada žmonės, nubalsavę skirtingai, galės likti kartu…

O kaip ten feniksas? Tėtis sakė, kad jų resursas ribotas. Jie negali amžinai atgimti iš pelenų… Ir dar jis sakė, kad joks žmogaus jausmas, net stipriausias, negali trukti amžinai…

„Ląstelių dalijimosi procesai yra bet kurių organizmų augimo ir dauginimosi pagrindas. Daugialąsčiai organizmai su lytiniu dauginimosi būdu turi du dalijimosi tipus: mitozę ir mejozę. Abiejuose tipuose svarbiausias vaidmuo tenka savęs kopijavimui ir genų nešėjų, chromosomų, paskirstymui po dukterines ląsteles...“

Per nuobodų mokytojos murmėjimą prasiskverbė tėčio balsas:
- Ląstelė nemirtinga, Dima, skirtingai nuo mūsų. Tu matei, kaip šoka chromosomos, kai ateina laikas joms skirtis? Tai paslaptis, tas šokis, jos vaikšto po dvi, o tada išsiskiria, nes tokie gamos dėsniai.

Igoris sėdėjo prie darbo stalo, tačiau dirbti, aišku, neįstengė. Jau savaitę firmoje niekas nedirbo – dalinosi planais. Kai kas vertėsi per galvą, pasakodamas, kaip atskleis savo talentus naujai pasirinktame pasaulyje. Kai kas (tokių kvailių irgi pasitaikė) iki šiol nežinojo, ką rinktis: apie juos nuolat rinkosi rėksmingų tuščiagalvių būriai – įkalbinėjo, gyrėsi savo pasirinkimu ir kandžiai išjuokė kitų.

Plepėkit, galvojo Igoris. Ten, į kur aš vykstu, jūsų, tinginių, nebus. Išsibarstykite po „Laisves“, „Zyles“, „Vienybes su gamta“ ir kitus balastinius pasaulius. Iš viso skyriaus vertų tik koks trejetas-ketvertas, ir jie neplepa – sėdi prie stalų, kiekvienas užsiėmęs savo reikalu… Arba apsimeta. Nes dirbti iš tikro neįmanoma.

Igoriui – 34-eri. Ką jis pasiekė? Na, tarkim, ne paskutinis žmogus firmoje, gerai apmokamas specialistas… Tačiau to maža. Pagal jo galimybes – niekingai maži rezultatai. Jis pasirengęs daugiai, jis tinka daugiau – po Pasirinkimo. Naujose, gerokai griežtesnėse sąlygose.

Ar verta antrąkart vesti? Ne, šeima virsta pakinktais… 22-jų įsitaisė vaiką – pradangino aspirantūrą. Dabar jam 34-eri, jis vis dar jaunas, tik tapo protingesnis ir stipresnis..

Jis pakėlė akis. Monitoriaus kampe lipnia juostele buvo priklijuota Dimos nuotrauka. Igoris atsistojo. Užsipuolė Lenočką, sekretorę, kažkam suokiančia „Vienybės su gamta“ puikumus. Išėjo neatsiprašęs, atsitrenkdamas į durų staktas, tarsi būtų aklas.

Dima buvo labai panašus į Igorį vaikystėje. Visiškai toks pat žvilgsnis; atpažinęs sūnaus veide savo bruožus Igoris visad didžiavosi.

Pasirodė saulė – pirmąkart per kelias dienas. Igoris ėjo, apeidamas pro asfaltą prasimušančius musgaudžių ūglius. Musgaudžiai šį rudenį nespjovė į uodus, nei į vėlyvas bites. Šūdinas pasaulis, dėl to Svieta teisi. Kai jie kartu rinkosi „Gėlių mylėtojus“, viskas atrodė kitaip…

Ką ten aiškino agitatoriai apie „pasirinkimo atsakingumą“?! Tais laikais buvo madinga balsuoti už „Ramybę ir tvarką“, tačiau Igoris ir svieta, o su jais ir mažasis Dima, pasirinko „Gėlių mylėtojus“ – ir iškart iš kabinos pasirinkimų punkte žengė į naująją tikrovę – tąm kur nugalėjo „Gėlės“.

Pasaulis pasirodė besąs keistas. Jis rėmėsi pernelyg abstrakčia idėja, pernelyg skirtingi žmonės, dėl įvairių priežasčių, jį pasirinko. Informacinė terpė, kiek tik pajėgė, dengė logines klaidas – ir iš čia skolopendros gatvėse, visi tie iš asfalto dygstantys musgaudžiai, namai-pumpurai ir namai-batonai, o štai kad dar ir feniksai...

Prieš pora metų Dima prašė fenikso. Prašė smarkiai, tačiau Igoris negalėjo to sutvėrimo gauti, todėl „sužaidė auklėtoją“: pareiškė, kad Dima nevertas tokios dovanos, nes mokosi vidutiniškai, nemato gyvenimo tikslo… Įdomu, jei tada Igoris būtų gavęs feniksą – ar tai būtų pakeitę likimą? Ar būtų Dima pasakęs notarei: „sutinku su tėčio pasirinkimu“?!

Iš už kampo pasirodė skolopendra; jos uodega buvo šešėlyje, o snukis jau saulėje, tad Igoris sustingo. Skolopendra perėjo šaligatvį ir dingų dygiuose krūmuose kitoje pusėje.

Negalima nupirkti sūnaus. Negalima nupirkti meilės; ji irgi gyvena kažkiek laiko kaip ir žmogus… ir tada miršta. Tik ląstelė nemirtinga. Ląstelė dalijasi, ir vėl dalijasi, iš vienos senos atsiranda dvi jaunos, tada keturios jaunos ir taip, geometrine progresija, visas būrys jaunų, patenkintų, stiprių organizmų vietoje vienos sukrešusios, pavargusios senutės…

Igorio kojos atvedė prie mokyklos. Pamokos dar nesibaigė, tačiau Ilgšis Slava ir du jo draugužiai sėdėjo ant suoliuko ir valgė kažką mažai keliantį apetitą, suteptą kečupu.

- Ei jaunuoliai, ar tuoj bus skambutis? - šuktelėjo Igoris tuo ironiškai komanduojančiu tonu, kuris vien tik ir įmanomas bendraujant su sunkiais paaugliais.

Dešinėje sėdėjęs išsiviepė. Kairėje – pasikasė nosį. Ilgšis Slava kiek pasvarstė ir atsakė:
- Po 20 minučių.

Igoris nupėdino atgal. Priešais ėjo Svieta; Igoris sustojo. Ji eina, ji rado jį, ji pasakys, kad persigalvojo… Pro šalį praėjo kita moteris, tik iš tolo kažkiek primenanti žmoną. Stipriai suspaudė širdį – Igoris susirado suoliuką, jau kažkieno pripėduotą, ir prisėdo ant kraštelio.

Kaip jis mylėjo tą moterį. Kaip saugojo ją nuo visko: skersvėjų, pinigų stygiaus, blogų žinių… Kaip kaskart džiaugėsi, grįžęs namo, žinodamas, kad jam tuoj atidarys duris. Ir kaip pats atverdavo duris jai grįžtant iš darbo, dvelkianti šviežumu ir lietumi, lengvutė, visad šviesiais drabužiais, švytinčiu veidu. Jis ją vadino „Šviesa“ – ir tame nebuvo nė trupučio meilikavimo, vien tiesa.

O dabar Svieta tapo aklina siena: nors daužyk galva, nors rėk – neišgirs. Viena viltis – Svieta niekada neišgirs apie tuos jo šlykštokus, išdavikiškus svarstymus „Ar verta antrąkart vesti?“.

- Turiu idėją, - ištarė motina taip nerūpestingai, kad Dima net įsitempė ir džiugios nuojautos: štai viskas ir baigėsi. Viskas susitvarkys. Mama kažką sumanė, o tėtis sutiks. Kad tik jis sutiktų!?
- Idėją? - mandagiai pasidomėjo tėtis. - Kokią?

Jie sėdėjo virtuvėje. Gali būti, kad paskutinį kartą vakarieniavo trise. Buvo ketvirtadienis.

- Taip, aš sutinku… atsisakyti „Zylės“ ir pasirinkti kažką kita. Kad ir „Vienybę su gamta“, jos programoje yra gerų minčių… Ir man patinka Petrova, jų lyderė, pagal mane labai maloni, įsiklausanti asmenybė…
- Kaip tai keičia mūsų padėtį? - nuo tėčio balso dvelkė toks šaltis, kad apmirusia širdimi Dima jautė: susitarimo nebus.
- Na, - mama, atrodo, irgi pajuto tą šaltį jo balse ir taip pat pasimetė. - Man atrodo, … jei mes dabar kiek atsitrauksime nuo savo planų vardan, hm… - ir paskubomis žvilgtelėjo į Dimą ir iškart nukreipė akis į šalį.

- Apie tai būtina pradėti kalbėti dabar? - tėvas atkakliai žiūrėjo į lėkštę.
- O kada? - labai tyliai pasiteiravo mama. - Ryt gi penktadienis. - Svetlana! Ar aš panašus į kaprizingą berniūkštį?! Kuris nuomonę keičia penkis kartus į dieną? - Tapo tylu. Tada tėtis pakėlė balsą. - Ar aš panašus į neryžtingą durnelį?! Pagal tave, aš užsispyriau tik iš įgimto bjaurumo? Ir jei aš nebūčiau įsitikinęs, kas „Proveržis“- geriausia, kas gali būti visuomenei, man, … vaikui. Ir tau! Jei aš nebūčiau tuo įsitikinęs – aš … eičiau, sutikčiau su...

Jis kalbėjo vis garsiau, o tada nustūmė į šalį lėkštę ir išėjo, palikęs mama ir Dimą prie stalo. Mama pasėdėjo minutėlę, tada atsistojo ir nuėjo į vonią, - ir iškart paleido vandenį visu smarkumu. Dima įsipylė arbatos iš seno odinio arbatinuko.

Šiandien jis paklausė Ilgšio, kur feniksas.
- Sudegė, - atsakė Slava ir nusispjovė. - O tau kas?

Jis stovėjo prie šeimos valties vairo, visada vienas priimdamas svarbiausius sprendimus. Žmona juo pasitikėjo tarsi vaikas suaugusiu. Džiugu ir nevaržoma. Igoris pats parinkdavo gydytojus Dimai, kuris vaikystėje sunkiai sirgdavo. Nė karto nesuklydo. Jis rinkosi, kur jie vyks vasarą ir ką pirks pirmiausia, kokia tema Svieta rašys diplomą ir kur darbinsis – į kontorą, kurioje ji dabar darbuojasi, jis ją ir „įkišo“ visų džiaugsmui.

Kaip nutiko, kad jis prarado jos pasitikėjimą? Ką, kada jis kažką padarė ne taip?

Jis prisimena, kad kartą įėjo į kambarį, o TV ekrane buvo tasai akiniuotas „zylės“ lyderis – plikas, liesas, senstelėjęs nevykėlis. Ir suokė saldžiu balseliu apie savo platformos puikumus, o Svieta įdėmiai klausė. Igoris nusijuokė be jokios piktos minties, štai, atseit, koks durnius saldžiabalsis. Svieta susiraukė ir atsakė, kad jis ne toks jau ir kvailas, Igoris tada pasakė, kad žmogui su tkiu veidu jis nepatikėtų net šiukšlių išnešti, o Svieta netikėtai pasipiktino: o prie ko čia veidas! Paskaityk „Zylės saujoje“ programą, - ten viskas teisingai surašyta! Tada Igoris liovėsi juoktis ir pareiškė, kad „Zylės“ programa – tiesiog debilų kvailinimas. Svieta staiga įsižeidė iki ašarų ir paaiškino, kad jos darbe visi renkasi „Zylę“. Ir Margarita – o ji juk tikrai ne „debilė“. Ir kad Igoris galėtų bent kiek gerbti kitų žmonių pasirinkimą… ir pačius žmones, jei jau taip pakrypo kalba.

Jis tada nustebo ir jo nuotaika sugedo. Tačiau bartis jis nepradėjo; pats laisvu laiku peržiūrėjo „Zylės“ programą – tai buvo vadinamoji „socialiai orientuota bendruomenė“, rojus dykaduoniams ir pensininkams. Jis apie tai pasakė Svietai, ta pasipūtė ir kelias dienas vaikščiojo kaip nesava. O kai jis galiausiai pabandė pasiaiškinti – nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad nori pasirinkti „Zylę“, nes tai komfortiškiausias pasaulis jai ir Dimai!

Ne, ne taip. Kodėl jis nesugebėjo jos įtikinti? Juk jis ją įtikindavo anksčiau viskuo; jis galėjo ją įtikinti, kad žiemą karšta ir žmonės vaikšto su glaudėmis. Kur dingo meilė? Kodėl jai kažkokia „Zylė“ svarbiau nei vyras?!

Igoris vartėsi ant sofos svetainėje, rizikuodamas nutrinti storą apmušalą. Paskutinė jo kankinimųsi naktis; rytos bus imtasi gailėtis to, kas nesugrąžinama. Rytoj jis iškart praras ir žmoną, ir sūnų – savo valia, dėl nepaaiškinamo tos bobos užsispyrimo.

Arbatos servizas su mėlynu tinkleliu pasirodė ant stalo Naujųjų metų rytą; ir dar kai kieno gimimo dieną. Ir Pasirinkimo dieną – stalas buvo padengtas kukliai, tačiau tvarkingai. Valgė tylėdami. Igoris išgėrė du puodelius kavos, Dima beveik neprisilietė prie kiaušinienės. Svieta dažnai kėlėsi nuo stalo, atseit su reikalais, o iš tikro tik tam, kad tyliai pastovėtų, žvelgdama į vandens srovelę kriauklėje.

Pagal tradiciją, išeinant į Pasirinkimą, reikėjo apsirengti naujais drabužiais. Igoris spintoje laikė smėlio spalvos kostiumą, kiek ne pagal sezoną, tačiau naujutėlį. Svieta kažkada sakė, kad nueis į geriausią ateljė ir pasisiūs pribloškiančią suknelę, tačiau šįryt ji buvo su palaidine ir megztiniu, naujais, bet, šiaip imant, niekuo neišsiskiriančiais. Dima – naujais marškiniais ir džinsais, su kuriais atrodė tarsi apdriskusi lėlė.

- Susišukuok.
- Jau šukavausi.
- Pasižiūrėk veidrodyje! Tai juk netvarkinga!
- Sueis ir taip...

Vaikino akys buvo paraudę, išsiblaškiusios. Igoris neįstengė žiūrėti į sūnų – kreipė žvilgsnį į šalį. Jis persidėjo validolio tabletes į dešinę kišenę – kad prireikus galėtų greitai pasiekti. Svieta iš pažiūros atrodė visai sveika, net guvi; neįtikėtina ištvermė. Ji jau susitaikė ir mintyse įsirengia gyvenimą „Zylėje“… O gal jos ten jau ir vyrukas nužiūrėtas?! Vyro ir tėvo vaidmeniui? Ir visas tas užsispyrimas- tik būdas naujai susitvarkyti gyvenimą?!

Sūnus pažvairavo iš padilbų. Kelias sekundes, kaip pasirodė Igoriui, mąstė, paklusti ar ne – juk Igoris jam, laikyk, jau kaip ir ne tėvas. Ir vis tik išėjo.

Svieta žvelgė į vyrą iš apačios, nesuprasdama, kas čia vyksta. Gal vis tik persigalvojo? Ne, akys gero nežada.

- Tu… - Igoris delnais užgriuvo stalą taip, kad suskambo puodeliai. - Tu … su kuo susidėjai? Kas tavęs ten laukia? Kas nors iš darbo?

Jis sugriebė trumpą megztinio apykaklę. Ji atšlijo ir jo pirštai nuslydo. Per visą gyvenimą jis nebuvo pakėlęs rankos prieš moterį – ir, ko gero, jau per vėlu mokytis.

- Idiotas, - tarė ji su pasibjaurėjimu. - Dar ką išsigalvojai.
- Tu tik žiūrėk – laimės mes neturėsim. Laimę per išdavystę… nekuriama!
- Priedurnis, - ji pakilo, nusikratydama trupinius. - Nieko aš neturiu… Vieną gyvenime vyrą turėjau – tai tu! - Ašaros pasipylė jai iš akių tarsi trūkusių vamzdžių – į visas puses. - Mylėjau tave, prietranką, … taip nebūna, kad boba turėtų vieną vyrą visą gyvenimą… Tik aš, kretinė, tam tikau… Na pati ir kalta! Pati… O dabar nešdinkis, daryk ką nori, mes einam...

Sūnus išėjo rankas susikišęs į džinsų kišenes. Į nieką nežiūrėdamas nuėjo į koridorių ir tik ant slenksčio suklupo ir vos nepargriuvo. Svieta, trinktelėjusi durimis, išėjo paskui jį; Igoris liko vienas ir tik dabar pastebėjo, kad melsvas puodelis iš šventinio servizo guli ant šono, o nebaigtos gerti arbatos dėmė plečiasi staltiesėje.

Prie rinkimų apylinkės grojo muzika. Pučiamųjų orkestras, o greta džiazas, o taip pat milžiniškos kolonėlės su popso įrašais – ir keista, kad skirtingos muzikos netrukdė viena kitai, nesimaišė.

Ląstelių dalijimosi procesai yra bet kurių organizmų augimo ir dauginimosi pagrindas. Mūsų pasaulis tapo pernelyg įvairus, mąstė Igoris. Jį drasko prieštaravimai; jis dalijasi, kad išgyventų. Ir kokia laimė – pačiam rinktis savo ateitį.

Žmonės apsikabindavo, bučiavosi, juokėsi ir verkė, mosavo rankomis, lipdami laipteliais į rinkimų apylinkės pastatą. Kaip stotyje, pagalvojo Igoris. Ne, blogiau. Juk stotyje žmonės atsisveikina trumpam, ne visiems laikams.

Minioje šlitinėjo keli girti. Juos palydėdavo karčiais patarimais: „Prie kvadratėlio neprašauk!“ Jau vėlyvas rytas, žmonių jau mažiau. Visiems knietėjo greičiau į naują gyvenimą… tik kai kurie marginalai tempia iki paskutinės akimirkos, iki 11 val. vakare. Tik visi6ki keistuoliai nebalsuoja visai – vidurnaktį Rinkimų komisija juos atsitiktinai paskirstys po pasaulius...

Eilė slinko sparčiai. Virš kabinų, uždengtų žalia gelumbe, užsidegdavo ir gesdavo raudonos lemputės. Igoris užregistravo savo tapatybę įeidamas, palaukė, kol ties artimiausia kabina užges raudona lemputė, ir įėjo į ją.

Didelė, žmogaus ūgio panelė. Animacinės užsklandos: pergalingai bėga kažkoks stilizuotas atletas… Trūkinėja grandinės, vėl trūkinėja… Skleidžiasi žiedas… Sparnais plasnoja zylė... „Proveržio“ logotipe bėga gepardas. Tereikia jį paliesti pirštu.

Štai jie, pasirenkami pasauliai, Pasirinkimo pasauliai. Atrinkti, ištikrinti, ištestuoti, prieinami visiems, bet kokiam skoniui. Ten, sąrašo apačioje, sukasi bokalas: „Alaus mylėtojus“ irgi kažkas pasirenka, tiesa, Igoris netroško atsidurti jų pasaulyje…

Greta, tuščioje kabinoje, skirtoje palydintiems, laukė Dima. Svieta stovėjo priešais panelę ir jos žandas raudonavo; ką tik ji pati sau stipriai pliaukštelėjo. Kol niekas nematė.

Kaip jis galėjo taip pagalvoti. Prikalbėti niekų, priplakti kažkokį varžovą...

Nebuvo jam jokio varžovo. Niekada. Jis būdavo aikštingas, nesukalbamas. Užsispyręs. Jis būdavo nepakeliamas. Be jo Svieta neturės vyriškio; ji tiesiog nepakęs šalia savęs kito, kur buvo jis, Igoris…

Aš tave prarandu, pagalvojo Igoris panikuodamas. Aš save prarandu. Pametu, tarsi nereikalingą daiktą. Aš – metu Svietą? Ji prapuls be manęs, bet bėda ne tame… Anoks aš budelis, argi visos mano ambicijos vertos bent vieno jos smilkiniuose pražilusio plauko?! O Dima?!

Jis žingtelėjo link panelės. Ištiesė ranką; tuoj palies mirguliuojantį paviršių, išsibėgios bangos ir nuskambės muzikinis signalas – pasirinkta…

Springdama ašaromis Svieta panelėje pasirinko ženklą su bėgančiu gepardu. Pasirinko „Proveržį“ – sau ir sūnui.

Ir tą pačią akimirką – o gal sekunde vėliau – Igorio pirštas panelėje pasirinko „Zylę“.

Nuskambėjo garsinis signalas. Panelė išnyko. Atsivėrė portalas; Igoris prisimerkė, patirdamas užplūdusį palengvėjimą. Kaip gerai. Kaip paprasta. Ar ne vis vien kur gyventi?

- Ne! Ne!!! - Jis prabudo ant grindų – sapnuodamas nusirito nuo sofos. Gniaužė gerklę; praėjo kelios sekundės, kol praėjo spazmai ir Igoris pagaliau galėjo kvėpuoti.

- Ne… - sumurmėjo čiupinėdamas sofos kraštą. - Kokia,… kokia šiandien diena?

Už lango pamažėle švito. Svieta basa stovėjo tarpduryje. Jos akys atrodė visai nesveikos.
- Tu ką?
- Kokia šiandien diena?
- Sek… sekmadienis. Pasirinkimo diena, - Svieta nurijo seiles. - Klausyk, man ką tik prisisapnavo… baisiausias pasaulyje košmaras… Kas tau?

Ankstų sekmadienio rytą Dima Grekovas klūpėjo priešais pelenų krūvelę už sporto aikštelės. Ji purtė šaltis ir maudė nugarą; Dima atsargiai, kaip tik sugebėjo rinko pelenus ir bandė juos sušildyti savo kvėpavimu. Pelenai nebuvo visiški sausi. Tamsiai pilki, švelnūs ir lengvi jie šviesėjo nuo jo kvėpavimo ir, atrodo, tapo vis judresni, sausesni. Tada vos girdiai sutraškėjo išlydis. Pelenai sujudėjo, apibėrė Dimai akis...

Feniksas, didelis ir kiek apipešiotas, tupėjo ant apdegusios plytos. Jo rausvomis plunksnomis bėgiojo kibirkštėlės. Berniukas ir feniksas

Jie gulėjo apsikabinę, bijodami paleisti rankas. Už lango jau senai išaušo; ir atsidarė rinkimų apylinkės.

Dima Grekovas ėjo namo ir ant jo peties tupėjo feniksas. Praeiviai atsigręždavo. Auksiniai blyksniai atsispindėjo nuo vitrinų stiklo ir drėgno asfalto.

Dima verkė. Feniksas trypė plačiomis letenomis petį, kepštelėdavo jo kaklą ir laižė jį šiurkščiu karštu liežuviu.