V. Nazarovas. Pažeidėjas
Iš rinkinio „Vilčių keliai“

Apie autorių žr. >>>>>

 

Kajutėje nieko nebuvo. Andrejus ant stalo numetė šūsnį popierių ir apsidairė. Sieninis laikrodis jam priminė, kad nėra ko irzti: iki susirinkimo pradžios dar 15 min. jis vėl pasiskubino ir kaltinti turi tik save patį.

Andrejus atsiduso ir atsisėdo į savo vietą. Po juo krėslas nepatenkintai sugirgždėjo.

Va taip. pusmetis kosmose – ne juokai. Net metaliniams krėslo kronšteinams. Žmogaus nervams – tuo labiau. Ypač kai tas pusmetis – viena nesėkmių virtinė.

Negi nesėkmių?

Kajutėje nežymiai kvepėjo alyvomis.

Tradicinė alyvų šakelė – paskutinė Žemės dovana – per pusmetį išbujojo į visą krūmą. Ir nelauktai pražydo. Tarsi pajuto, kad baigiasi klajonės, kad netrukus sušmėžuos gelsvas Saulės rutuliukas ir atsivers namo kviečiantis tamsus Didžiojo žvaigždžių koridoriaus vamzdis. O tada žalsvai žydra Žemė uždengs pusę dangaus skliauto, ir po magnetiniais padais sugaus Mėnulio kosmodromo trapai... Alyva grįš ją padovanojusiems – berniukams ir mergaitėms su raudonais kaklaraiščiais. Toks paprotys.

O kol kas alyvų krūmas stovi kampe, ir ant jos drėgnų melsvai violetinių žiedlapių gęsta malachitiniai svetimo saulėlydžio gaisai. Ir kas keisčiausia, krūmas puikiai tinka šiam negyvam peizažui, kurį abejingai ir iškiliai vaizduoja platus, per visą sieną, apžvalgos ekranas.

Kam prireikė tokio didelio ekrano? Toks pojūtis, kad sėdi verandoje ir tik trapus stiklas teskiria tave nuo svetimo pasaulio. Pasaulio, kuriame tu – neprašytas svečias. Pojūtis ne iš maloniųjų, ypač baigiantis šeštam mėnesiui. Neveltui kažkuris iš vaikinų prie sienos pritaisė savadarbes portjeras: taip ramiau. O stebuklų jie jau prisižiūrėjo. Užteks!

Andrejus atsistojo, kad užtrauktų portjerą, suėmė virvutės galą su kutu, tačiau žemyn nepatraukė: užsižiūrėjo. Užsižiūrėjo tūkstantį pirmą kartą, užsižiūrėjo nepaisant nesuprantamo dirglumo ir visai suprantamo nuovargio. Žinomas vaizdas valingai prikaustė žvilgsnį.

Dešinėje, kažkur už horizonto, mirinėjo žalia saulė. Jos karūna dar liepsnojo iš už aštrių tolimų kalnų briaunų, tačiau sunkus sidabrinių debesų pusžiedis, persiliedamas, jau traukėsi. Tiesa sakant, tai buvo net ne debesys, elektrinių švieselių sankaupos – kažkas panašaus į žemės pašvaistes. Jos ritosi pirmyn, tarsi tamsios milžiniškos bangos putota ketera, ir visiška tamsa akyse užliejo dangų. Aštros žvaigždžių adatos akimirksniu pradurdavo užslinkusią tamsą, tačiau neilgam – dešinėje iš už horizonto kilo kažkas tamsiau už tamsą, kažkas milžiniško ir apvalaus, tai kilo, pūtėsi ir rijo vos užgimusį žvaigždžių planktoną.

Šioje planetoje nebuvo nakties. Tiesiog žalią dieną keitė juoda, nes po besileidžiančios regimos saulės tekėjo nematoma, paviršių apliejanti deginančia ultravioletine banga.

Paviršius... žvelgdamas į netvarkingą geometrinių kūnų sąvartą, užpildžiusią supančią erdvę, nenoromis imi abejoti apie pačia lygios vietos buvimo galimybę. Gigantiškos piramidės, kūgiai, tetraedrai, oktaedrai, neįsivaizduojami aštrių briaunų, viršūnių, nuožulnių plokštumų, sraigtinių poliruotų darinių, vienodai miglotai mėlynų žalio vakaro fone, ritmai kėlė nevalingą liūdesį.

Juodasis rytas keitė peizažą.

Pasirodžius sidabriniams debesims milžiniški kristalai tapdavo skaidrūs. Aplinka akimirksniu tirpo – dingdavo piramidžių formos kalnai ir kūgiškos prarajos, cilindriniai bokštai ir rombo formos skardžiai – viskas virsdavo bekūniais miglotais šešėliais, - ir laivas tarsi pakibdavo virš padūmijusios tuštumos.

Juodoji saulė kilo aukštyn, ir vėl neatpažįstamai keitėsi apylinkės.

Stiprioje ultravioletinėje šviesoje visas paviršius imdavo švytėti – pradžioje silpnu blyškiai auksiniu spindesiu, o vėliau vis ryškiau ir ryškiau – kol nesuliepsnodavo visais atspalviais nuo citriniškai geltono iki oranžiniai raudono.

Iš pusiau užvertos užuolaidos Andrejus išsiblaškęs stebėjo, kaip tekančia auksine ugnimi užsilieja akmenys ir tolimi kalnai, kaip be paliovos pulsuoja šviesa pusiau skaidriose iškilusiose uolienose.

Dabar šviesos šokio grožis kėlė kartėlį. Šis nuostabus, geometriškai išbaigtas pasaulis buvo negyvas. Negyvas nuo pat gimimo.

Ir liks negyvu iki pasaulio pabaigos.

Prisiminė patetiniai vieno šiuolaikinės kosmogonijos „tėvų“ Šteinkopfo1) žodžiai: „Reikia susitaikyti, galų gale, esant jėgoms, kurių niekada nesugebėsim pažinti. K-klasės planetos – svetimkūniai mūsų žvaigždžių pasaulyje. Ikižvaigždinė medžiaga ir gyvybė – nesuderinami, ir gyvam organizmui nelemta pranikti už pačios gamtos pastatyto barjero. Tegu pernelyg karštos galvos apkaltina mane konservatyvizmu – aš įsitikinęs savo teisumu. Įrodykite, kad „K“ klasės pasauliuose įmanoma gyvybė, parodykite man bent vieną bakteriją iš kristaloplanetos, ir aš pirmasis jums pasakysiu – eikite!”

Laikas susitaikyti... Taip,a trodo, laikas. Po ilgų debatų mokslininkai atrinko 13 kristaloplanetų 13-oje dvinarių žvaigždžių sistemose taip, kad išvengtų atsitiktinio sutapimo. Pusmetį judrus žvaidždėlėkis „Alfa“ nardė erdvės ir laiko gelmėmis, ir septynetas žvalgų nuodugniai studijavo paslaptingai vienodus kristalinius pasaulius. Pusmetį Andrejus naršė geometrinius labirintus, iki skausmo akyse žvelgė į vitalskopų skales, neaiškiai kažko tikėdamasis. 12-a kartų viltį keitė nusivylimas.

Nazarovas. Pažeidėjas Ši planeta – trylikta.

Taip, jis troško rasti prakeiktą bakteriją. Ir ne tam, kad išjudintų Šteinkopfo autoritetą.

Tiesiog per nedaugelį kosmose praleistų metų, jis daug pamatė ir suprato. Jis pajautė širdimi ir nervais visagalę gyvybės galią ir godumą. Jis rasdavo organikos pėdsakus žvaigždžių liepsna laižomuose asteroiduose ir sušalusių dujų sluoksniuose planetose-milžinėse, mirtinai radioaktyviuose kometų branduoliuose ir porėtuose atvėsusių žvaigždžių kailiniuose. Jis matė kilometrines glovelių virtines ir mikroninius sanacijų kryželius, ugninukes, užmiegančias esant 0,003o K ir radiozolijas, žūstančias nuo šiluminio smūgio esant 0,003o K. Gyvybė persunkusi Visatą, prisitaikydama prie pačių neįtikėtiniausių sąlygų.

Ir jis negalėjo patikėti, negalėjo pripažinti visiems laikams negyvo pasaulio egzistavimo – priešingai Šteinkopfo logikos įrodinėjimams, priešingai akivaizdžiai tikrovei.

Tryliktoji planeta irgi buvo negyva. Kaip tos dvylika – nuo pat gimimo. Ką ir reikėjo įrodyti.

Kokios gi čia nesėkmės? Kosmogonijos vadovėliuose vietoje „Šteinkopfo hipotezės“ atsiras „Šteinkopfo teorija“, o apačioje prierašas smulkiu šriftu: „Eksperimentiškai patvirtinta grupės mokslininkų, kurioje buvo ir kosmobiologas A.I. Savinas“. Jaunajam mokslininkui toks paminėjimas yra nuostabi pergalė, vos ne pasaulinė šlovė.

Ir toliau nakties danguje spindės 13 ugnelių tarsi kelio ženklai „Važiuoti draudžiama“, o ant dulkėtų labirio briaunų amžiams paliks jo pėdsakai – paskutinio žmogaus paskutiniai pėdsakai – ir nenuplaus jų lietus, nenutrins vėjas, nepaslėps žolė – nes nieko panašaus nėra „K“ klasės pasauliuose. Ir nebus.

Ne bus.

Šviesa akmenyse jau nepulsavo, o degė lygia ugnimi po tamsiai raudonu bežvaigždžiu dangumi; ir kažkoks keistas slėpinys, kažkokia nepajuntama, išsprūstanti įtampa smelkė nejudrias aplinkines uolas.

- Niekaip negali atsigėrėti?

Greta, pašniurkšdamas nosies šildytuvu ir pakostelėdamas iš neįpratimo, stovėjo Aleksejus Krivcovas. Nosies šildytuvą prieš išskrendant jam padovanojo sužadėtinė, tačiau užkurti pypkę astrofizikas ryžosi tik šiandien. Ką gi, jis teisus. Metas galvoti apie Žemę, kas ir kaip juos sutiks.

Andrejus tylėjo, ir Krivcovas tęsė:
- Labiris... Įdomus mineralas... Visa ši jaunylė beveik vien iš labirio... Egzistuoja nuomonė, kad „K“ klasės planetos susidarė betarpiškai kristalizuojantis iki-žvaigždinei medžiagai. Taip sakant, šaltuoju būdu. Be sprogimo. Iš čia – unikalios ir paties labirio, ir visos planetos savybės...
- Alioša, brangusis, žinau! Ir apie labirį, ir apie visą planetą! – netikėtai susierzinimas užplūdo Andrejų – Girdėjau! Skaičiau! Tos unikalios savybės va kur man įstrigę!

Astrofizikas atšlijo, nustebęs mirksėdamas trumparegėmis akimis:
- Tu ką, pakvaišai? Aš juk, pokalbiui...
- Atleisk, - Andrejus sumišo. – Tačiau tie kristaliukai man visus nervus ištampė. Kažkas jose yra, kažkas šmėkščioja, kažkas vaidenasi, o kas – niekaip nesuprantu. Netikiu šia amžina ramybe, netikiu...
- Keistuolis... Kitas tavo vietoje dabar meniu kviestiniams pietums daktarinės disertacijos gynimo proga parengtų, o tu virš galvos iššokti nori. Ar įrodei gyvybės nebuvimą „K“ klasės planetose? Įrodei. Patvirtinai teoriją? Patvirtinai. Ko tau dar reikia? Patį Šteinkopfą perspjauti?
- Nieko nenoriu perspjauti, Alioša. Tiesiog kažkur visame tame taisyklingume slepiasi klaida. Jaučiu ją, o pagauti negaliu...

Krivcovas gūžtelėjo pečiais ir ruošėsi pasitraukti, tačiau Andrejus jį sustabdė:
- Palauk, ką ten apie jaunylę sakei?
- Apie kokią jaunylę?
- Na tą, kuri ištisai iš labirio...
- A... tik tai, kad ši planetėlė jauniausia iš trylikos. Jai dar ir 10 mlrd. metelių nėra. Pačiose sultyse...

Ir vėl kažkas šmėkštelėjo smegenyse nespėjęs tapti mintimi – nuojautos šešėlis, erzinanti pošvaistė rūke.

Kajutė užsipildė. Čia buvo beveik visas ekipažas, trūko tik kapitono. Andrejus grįžo prie stalo taip ir neužtraukęs portjeros. Prie jo pasilenkė Medvedevas, mokslinis ekspedicijos vadovas:
- Ar viską užbaigėte, Andrejau?
- Liko tik vitalskopas 288-B kvadrate. Likusius demontavau. Rezultatai kaip ankstesni: jokios organikos. Trylikta sterili planeta.
- Na ką gi... Atrodo, Šteinkopfas tikrai teisus. Visas sutampa...
- Labai jau tiksliai sutampa, Piotrai Jegoryčiau. Taip tiksliai, kad imi abejoti.

Medvedevas permetė biologą ilgu vertinančiu žvilgsniu:
- Turi abejonių?
- Na, ne, tiesą sakant... Visi faktai tarsi tikri...
- Kodėl palikai vitalskopą 288-B kvadrate? Tai, atrodo, prie Baltojo ežero.
- Taip, tai prie Baltojo ežero. Tiesa sakant, nespėjau ten nuvykti... Ir toliau... Gal dar jį palikti, Piotrai Jegoryčiau?
- Nematau prasmės. Vargu ar artimiausioje ateityje čia pabuvos kita ekspedicija. Mūsų darbas, mano nuomone, pakankamai įtikinamas visais atžvilgiais. Tame tarpe, ir biologiniu. O palikti vitalskopą vien dėl to, kad tingisi prie jo skristi, tai, atleiskite, kažkiek keista. Iš bet kurio požiūrio taško.
- Gerai, Piotrai Jegoryčiau. Paimsiu vitalskopą. Tai kokios dvi valandos skrydžio... Iškart po susirinkimo.
- Prašau, Andrejau, labai prašau. Mokslininkas privalo būti tvarkingas. Net ūkiniuose reikaluose...

Andrejus norėjo paprieštarauti, tačiau nutylėjo veriamas pilko pašaipaus žvilgsnio. Jis visada truputį prisibijojo Medvedevo. Pirma, tasai buvo beveik du kartus vyresnis. Antra, Medvedevas – „garsiosios“ Tarptautinės kosmonautokos tarybos aštuoniukės narys. O trečia... trečia, šis rimtuolis kuo mažiausiai tiko atviravimams. Jis mokėjo pribaigti tylėjimu: ne ironija, ne įrodymais, ne temperamentu – vien tylėjimu. Tylėdamas, nepertraukinėdamas, nenusukdamas įdėmių šaltų akių, klausėsi to, ką jam sako. Klausėsi tol, kol kalbantysis imdavo painiotis savo loginėse konstrukcijose. Paprastai baigdavosi tuo, kad naujos romantiškos hipotezės autorius, priešingai savam norui, rišliai ir įtikinamai paneigdavo pats save. Štai ir dabar – nė žodelio priekaišto: tik nusileido akys ir neapkenčiama dildė nagams sušmėkščiojo kaulėtuose pirštuose uždėdama kryžiuką neįvykusiam atradimui...

Net ne tam reikalas. Jie kartu 6 mėnesiai. 7 žmonės metaliniame kosminio laivo kiaute. Tūkstančiai šviesmečių nuo namų – ne nuo Žemės, o nuo tos neapsakomai mažos dangaus kruopelytės, kuri vadinama Saulės sistema. Jų santykiai daugiau nei draugystė: jie visi supresuoti, suspausti, sulydyti Visatos tamsiosios naštos... Visi jie – kažkas viena septyniuose skirtinguose įsikūnijimuose, septyniose troškimų, prisiminimų, svajų variacijose...

Visi, išskyrus Medvedevą. Jame kažkas likę iš kosmoso. Galbūt, tai šaltas, negailestingas, negyvas tylėjimas?

Negyvas tylėjimas... 13-a planetų-dvynių, nemokančių kalbėti... Kodėl?

Kažkur sąmonės pakraštyje Andrejus nusistebėjo neleistinai atvira kapitono šypsena: melancholiškas latvis, pradėjęs karjerą dar plazminiais griozdais epochoje iki šviesos greičio, buvo Medvedevo atmaina. Tiesa, pakalbėti jis mėgo.

Tačiau jo pokalbiai kažkodėl visada lietė tik disciplinos pažeidimus. Atsitiktinumo ar likimo valia daugiausia bendravo su Andrejumi. Todėl Andrejus priprato prie visko, išskyrus...

- Draugai, atleiskite už pavėlavimą. Kiek nelauktai iki mūsų prisibeldė Žemė. Neplanuotas ryšis...

Kajutėje įsivyravo tyla. Šypsojosi tik kapitonas.

- Žemė davė sutikimą sugrįžimui. Laivo startas – po paros pagal borto laiką...

Kapitonas nužvelgė neužtrauktą užuolaidą, tačiau net šis aiškus tvarkos pažeidimas nesugadino jam nuotaikos. Jis kibirkščiavo kažkokia gera žinia ir delsė su atviraširde stipraus žmogaus klasta.

- Ir dar vienas pranešimas. Buvo labai daug nestacionaraus pobūdžio trikdžių, todėl pranešimą perdavinėjo triskart dvigubu tengo-siųstuvų pajėgumu... Tačiau viską užrašiau tiksliai.

Jis pasisuko į Andrejų, o iš paskos pasisuko 6-ių įsitempusių žmonių veidai:
- Reikalas tame, kad Žemės gyventojų skaičius padidėjo...

Andrejui viduje ėmė tiksėti laikrodis: kapitonas aiškiai persistengė...

- ... padidėjo vienu žmogumi...

Kažkas glitaus ir malonaus suspaudė gerklę...

- Andriuša, tau gimė sūnus!

Andrejus atsipeikėjo, kai dešimt stiprių rankų pagriebė jį prie pat grindų, o kaip jis atsidūrė palubėje, jis taip ir nesuprato. Jis pamatė, kaip Medvedevo lūpų raukšlėmis šmėkštelėjo šypsenos šešėlis:
- Vyrai, neužmirškite, kad šiuo metu laive trauka beveik lygi žemiškajai...

Andrejus prisėdo ant stalo, pasitaisydamas kostiumą. Pro triukšmą prasiveržė griausmingas kapitono baritonas:
- Užteks, draugai. Krikštynos Mėnulyje. O susirinkimas vis tiek reikalingas. Reikalauja statutas. Manau, nuodugnių ataskaitų nereikia. Visi dirbame drauge. Pradėkim tiesiai nuo klausimų. Kas kam neaišku...

Klausimai pasipylė iš visų pusių. Tik su reikalais jie buvo mažiausiai susiję.

Apie vitalskopą Andrejus prisiminė tik po dviejų valandų. Jis išgirdo, kaip už nugaros Medvedevas tarė Bremziui:
- Kapitone, Savinui šiandien ne iki gyvybės problemų kristaloplanetoje. Jis puikiausiai su ta problema susitvarkė Žemėje. Aš dėl to, ką pasiųsti prietaiso.

Andrejus smarkiai išraudo ir atsistojo:
- Piotrai Jegoryčiau, nereikia! Aš pats... Atleiskite, kiek atsipalaidavau, bet ne tiek, kad... Trumpiau sakant, aš blaivaus proto ir geros atminties,k kaip sako. Ir be to, man visai ne pro šalį pasivaikščiojimas gryname ore.

Medvedevas kilstelėjo antakius, o kapitonas nusijuokė:
- Na ką gi, drauge tėti, jei sterilias angliarūgštės dujas laikai grynu oru – prašom! Tik nesumanyk atsilapoti skafandro, jei suprakaituosi!

Vėl iš visų pusių pasipylė juokai, tačiau Bremzis pakėlė ranką:
- Draugai, laiko iki starto liko nedaug. Laikas parengti „Alfą“. Pasitarimas baigtas.... Taip! Vos neužmiršau. Paskutinis klausimas: duosim šiai planetai pilną pavadinimą ar apsiribosime skaitiniu indeksu?
- Kokia prasmė? Visos kristaloplanetos panašios kaip du vandens lašai. Vienintelis skirtumas – amžius...

Medvedevas palaikė astrofiziką:
- Sutinku. Krivcovas teisus. Pakaks skaitinio indekso. Planeta įprastinė.
- Gerai. Sutarėm, - kapitonas pasisuko į Andrejų, patapšnojo per petį. – Na o tu, drauge tėti, lįsk į „Kiaušinį“, imk diską ir vyk...
- „Kiaušinį“... – Andrejus nepatenkintas susiraukė. – Čia ranka pasiekiama... O su juo tiek terlionės...
- Jokių kalbų. Man ir taip neleistina išleisti vieno. Tačiau laikas dega, o tu patyręs. Su „Kiaušiniu“ tau padės Krivcovas, o ryšį...
- Ryšį palaikysiu aš, - mestelėjo Medvedevas. – Aš vis tiek turiu radijo kabinoje darbuotis su „Kronu“, o kartu galėsiu sekti ir „Primą“...
- Gerai. Neužtruk, Savinai. Laikas brangus.

Kol Andrejus rinko užrašus, kajutė ištuštėjo.

Krivcovas pavijo Andrejų jau „inkubatoriuje“.

- Paimk šitą, - jis linktelėjo į trečios gardelės pusę. Dar vakar juo naudojaus. Puikiai jaučia rankas.

Prilaikydami už sulankstytų manipuliatorių, jiedu gana lengvai išritino dvimetrinį poliruotą elipsoidą ir tarp grotuotų diskų pritvirtino sužadintoją. Krivcovas priėjo prie valdymo pulto.

- Atidaryk! – mestelėjo per petį.

Andrejus tik dabar pastebėjo, kad AGPS-5 – autonominio gyvybės palaikymo skafandras – mažai primena kiaušinį. Jis labiau panašus į negyvą vabalą su smarkiai prie kūnelio pritrauktomis kojomis. Tiksliau, ne negyvo, o miegančio. Pakanka vieno judesio ir...

- Na ką tu ten? Niekaip neatsigauni?
- Na ne, Alioša. Tiesiog užsižiūrėjau. Keista – parengties lemputė šviečia kaip labirio gabalas naktį...
- Na net nežinojau, kad tėvystė žadina meninius polinkius, ypač kūrybinę fantaziją. Reiks įsiminti ateičiai...

Andrejus, šypsodamasis, paspaudė stambų raudoną mygtuką ant vabalo kūno.

- Aš galvoju, Alioša, tau neteks ilgai laukti patvirtinimo.

Astrofizikas patenkintas prunkštelėjo į juodą barzdikę ir įkišo ranką nosies šildytuvo, nors rūkyti „inkubatoriuje“ neleista.

Metalinis vabalo kūnas lėtai išsiskyrė į dvi pusikes, tarsi smuiko futliaras, atvėręs mįslingą ir kruopščiai apmąstytą vidų.

- Beje, - Krivcovas nosies šildytuvą laikė dantyse, tačiau neužsidegė. – Atkreipei dėmesį į gamintojo ženklą? Krasnojarskas... Taip sakant, linkėjimas nuo žemiečių-sibiriečių...

Tik dabar, - o kokia gėda! – Andrejus atkreipė dėmesį į „KBK“ – Krasnojarsko biokompleksas – ant manipuliatoriaus alkūnių. O juk Nina iki vestuvių dirbo KBK! Gali būti, kad jos pirštai lietė šį metalą, suteikdamos gyvybę milijardams mikroorganizmų ir grybelių, uždarytų mėgintuvėlius, kolbeles ir retortas, toms putnioms stebuklingos chlorelės pagalvėlių; gal būt, jos pirštai jam pagamino šią nesuvokiamai sudėtingą ir puikiai veikiantį Žemės biosferos modelį, kad baisią akimirką negailestingo kosmoso sūkuriuose jis nežūtų...

Jis stovėjo ant paties sluoksniuoto, pusiau apirusio skardžio krašto, virš žalsvokos Krasnojarsko jūros, išraižytos motorinių valčių, lygumos ir, užvertusi galvą, deklamavo keistas senovines eiles:

Atsikandama visko.
Tik tau neleista užsimiršti.
Dienos bėga, ir prabėga metai, tūkstančiais.
Baltoje bangų mūšoje, baltame akacijų lietuje,
Tu juos, jūra, ir sutrini, sutrini į nieką...
[redaktoriaus pastaba: B. Pasternako eilėraštis „Jūros maištas“ ]

Vėjas taršo jos plaukus, Žemės vėjas – ištisas deguonies, išfiltruoto smalingų taigos filtrų, vandenynas; kojas smenga susipynusiose laukinėse žolėse, šliaužiančiose link drėgmės ir saulės. Kitas krantas nesimato, o tolomo miesto dangoraižiai kyla tiesiai iš vandens, besvoriai vaivorykštiniai. Pasakiškai gražūs, tarsi gigantiški labirio kristalai...

Tfu! Vėl tas velnio neštas labiris! Taip ir išprotėti galima...

- Klausyk, Andrejau, gal tau iš tikro nereikėtų skristi? – Krivcovas užjaučiamai žvelgė jam į veidą. – Tu gi miegi ir regi sapnus. Geriau aš nuskrisiu, ką?
- Baik durninti. Geriau įjunk ultravioletą.
- Kaip žinai, - astrofizikas uždėjo ranką ant pulto. – O tai aš akimirksniu...

Tarp sužadintojo diskų, aptekėdamas skafandro korpusą, pasirodė lengvas jonizacijos debesėlis. Nematomos šviesos srautas apiplovė metalinio vabalo vidų, praniko į tūkstančius mažiausių angelių ir sektorių. Neuloninėse venose suburbuliavo įvairiaspalviai skysčiai, apmusijo retortos ir kolbutės. Andrejus beveik fiziškai pajuto, kaip palaipsniui, organas po organo, atgaivina dirbtinį organizmą.

- Duodu cė-o-du!

Aplink „Kiaušinį“ patraukė vėjelis, skafandro korpusas suvirpėjo nuo angliarūgštės dujų sūkurio. Chlorelės pagalvėlės akimirksniu išsipūtė, pro smulkius apsauginių tinklelius pralindo žali siūlai.

- Pasiruošęs?
- Taip.
- Varom!

Akimirksniu nurimo vėjas ir išsisklaidė jonizacijos debesėlis. Andrejus įprastu šuoliu, nugara į priekį, nėrė į atlapotą futliarą, Krivcovas jau buvo greta, padėdamas užsisegti daugybę užsegimų ant rankų ir kojų, pritvirtinančių daviklius ir vamzdelius.

Tai buvo sunkiausias apsirengimo momentas. Čia buvo reikalinga skuba ir tikslumas – reikėjo prisijungti prie skafandro, kol pažadinta gyvybė vėl neužmigo.

Galiausiai barkštelėjo užraktas ir Andrejus atsidūrė „Kiaušinyje“, nuo likusio pasaulio atskirtas ir apsaugotas storo šarvuoto kiauto.

- Na kaip? – pasigirdo ausinėse.
- Puikiai. Kiek sunkoka kvėpuoti. Chlorelė spėjo nusėsti. Kita – norma.
- Gal pakartokime?
- Ne, nereikia. Dabar jau geriau. Po poros minučių bus norma.

Dabar Andrejus ir metalinis vabalas sudarė vieną esybę, vieną organizmą, vieną uždarą gyvybinį žiedą – kaip kad vieną uždarą žiedą sudaro žmogus ir Žemė. Jie gyveno vienas kitu, sujungti vienas kitam reikalingų medžiagų apyvarta, nieko neišleisdami ir nieko iš šalies negaudami. Ideali ir gerai apsaugota savaiminė sistema.

- Kaip „saulutė“?

Andrejus pažvairavo į atominių baterijų ciferblatą. Nematoma jo bendro su vabalu mini-pasaulio saulė žadėjo spindėti ne mažiau nei 300 metų.

- Tvarkoj. Ir šviečia, ir šildo. Pilnai.

Jis įjungė lokatorius, pasitaisė prisegimus ant rankų ir kojų, patikrino valdymą – manipuliatoriaus čiuptuvai paklusniai pajudėjo. Jis atsistojo ant šešių kojų, pasirąžė ir ėmėsi įprastinės mankštos: šokinėjo, tūpčiojo, šokčiojo pritūpęs, bėgiojo sienomis, lubomis, kilnojo svarmenis, raišiojo ir atraišiojo neuloninę virvutę – tai būtina, kad raumenys ir judesio nervai priprastų prie naujų galūnių. Krivcovas stovėjo nuošaliau, abejingai stebėdamas, tačiau kai Andrejus, šokinėdamas nuo sienos ant sienos, apsiskaičiavo ir nuriedėjo į kampą, nusikvatojo.

Andrejus įsižeidė.

- Kas tave taip pralinksmino? Tiesiog raumenys nesušilo. Tarp kitko, tau ne geriau sekasi.
- Aš pagalvojau, - nusišypsojo Aleksejus. Pa... pamatytų... dabar sūnus savo tėtį... Trauma visam gyvenimui.

Andrejus priėjo prie siauros veidrodinės juostos ir taip pat nusišypsojo: prieš jį stovėjo judindamas ūsus beakė, baisi pabaisa. Ji susiūbavo ir trijų kojų bei aštuonių rankų pagalba parodė Krivcovui puikią vienuolikakartinę nosį.

Abu nusijuokė.

O laikrodis tebetikseno sekundes, artindamas išskridimo laiką, taigi ir – atskridimo laiką, o reiškia...

- Metas, Aleksejau. Aš varau.

Krivcovas pasitrynė akis.

- Atleisk... Ach... Sako, prieš kelionę nesijuokia, tačiau labai jau juokingas buvai. Gerai. Žygiuok. Sėkmės!

- Valiai!

Andrejus palaukė, kol prieš Krivcovą užsivėrė hermetiškos durys, ir įžengė į sterilizatoriaus kabiną. Ant išgaubtos sienos juodavo didelės raidės: „Prisimink!“ O žemiau – mažesnėmis: „Visuotinis kosminis statutas. 102 punktas. 5 paragrafas. Kategoriškai draudžiama išeiti į tiriamą planetą nesteriliu skafandru, o taip pat atsinešti daiktus, galinčius užteršti planetos biosferą – tiek atmosferą, hidrosferą ir geosferą – aktyvia organine Žemės substancija. Nusižengimas baudžiamas..."

Biologas ironiškai vyptelėjo. Vis tik kapitonas pedantizmu darosi juokingu. Kam ši sieninė propaganda? Automatas neatidarys angaro tol, kol kabinoje bus likęs bent vienas pusdvėsis žemiškas virusas. Kad ir norėsi – neišeisi. Ir nieko neišsineši. Nebent tik bakteriologinę bombą. Tačiau tokių jau niekas negamina.

Andrejus pasuko svertą. Sterilizatoriaus kabiną užliejo mėlyna šviesa.

Atrodė, kad skrydžiui nebus galo. Gofruota diskoplano lėkštė, šiek tiek pasvirusi, atrodė, kad pakibo vietoje, o apačioje plačia kartą ir visiems laikams užsukta konvejerio juosta neskubėdamas šliaužia išsiuvinėtas kilimas. Erzinantis figūrų taisyklingumas, bukinantis derinių vienodumas – nė vieno pasikartojimo! – amžinybės modelis, sudėliotas iš vaikiško kaleidoskopo.

Šyptelėjęs Andrejus prisiminė, kaip būdamas 5 metų amžiaus į rankas paėmė stebuklingą vamzdelį, kaip godžiai prilipo prie juodos apvalios akies, laukdamas neįtikėtino. Visą savaitę, užmiršęs apie viską pasaulyje, jis sukiojo vamzdelį. Jis norėjo suprasti prasmę! – arba bent pasiekti, kad piešinys pasikartotų, tačiau vamzdelis sukiojosi, ornamentams nebuvo pabaigos, o pasikeitimuose nebuvo prasmės. Jis tada labai įsižeidė ir ašarodamas sudaužė tėčio dovaną, o tada ilgai ir suglumęs žiūrėjo į veidrodžių šukes ir spalvotus stikliukus – kur gi tos nuostabios ir mįslingos figūros?

Jis žvelgė žemyn, į užburiantį spalvų ir linijų žaismą, ir jį traukė pakartoti smūgį, išsklaidyti iliuziją.

Andrejus įjungė autopilotą ir užsimerkė.

Galvoti nesinorėjo. Atsiliepė daugiadienė nervinė įtampa, nuovargis po varginančio kruopštaus darbo. Jis pabandė įsivaizduoti Žemę, namus, butą, Ninos veidą, sūnų („Na tai tau – sūnus!“ – lūpomis nuslinko nustebusi laiminga šypsena) – tačiau viskas skydo į kažkokį beformį didelės geros šilumos, tolimos ir pusiau užmirštos, jutimą, o mieguistoje sąmonėje priešais valią iškildavo visokie niekai, neseniai matyti ar girdėti dalykai: alyvų krūmas negyvų labirio luitų fone, Krivcovas su nosies šildytuvu prie portjeros („Jai dar ir 10 mlrd. metelių nėra. Pačiose sultyse...“), arogantiškai nuolankus Medvedevas („Sutinku... Planeta įprastinė...“), kvatojantis Bremzis („jei sterilias angliarūgštės dujas laikai grynu oru – prašom!“), AGPS-5 eilė, grotuoti sužadintojo diskai....

Stop! Angliarūgštė ir ultravioletas... Atgyjantis vabalas...

Andrejus akimirksniu išsibudino, galvoje sugaudė, staigiai išsivyniodama, kažkokia skambi ledinė jėga.

Ramiai. Svarbiausia, ramiai. Iš pradžių.

Taigi, labiris. Ikižvaigždinės materijos, iš kurios, galbūt, sudaryta mūsų galaktikos juodoji širdis, kristalai. „K“ klasės planetos – svetimos mūsų žvaigždžių pasaulyje. Jos iš ten, iš tamsiosios širdies. Keisti dangaus kūnai, vienodi iki neįtikėtinumo. Skiriasi tik amžius. Tarsi ten, galaktikos centre, dirbtų milžiniškas štampas, laikas nuo laiko į erdvę išsviesdamas savo dirbinius-dvynius. Kam?

Kristaloplanetas visada saugo bemiegė dvinarė žvaigždė. Tarsi specialiai tam, kad aplink ją sukurtų galingas ultravioletinės šviesos, radiacijos ir pulsuojančios gravitacijos juostas. Pro tas juostas neprasmuks nė viena spora, nė vienas gyvas organizmas. Išskyrus kosminį laivą....

O pati planeta tarsi tyčia pritaikyta gyvenimui.

Labiryje yra viskas. Tanki angliarūgštės ir vandens garų atmosfera praleidžia tik nekenksmingus spindulius ir tiksliai tiek, kiek reikia augimui ir vystymuisi. Ir šie Baltieji ežerai – po vieną kiekvienoje planetoje...

Kiaušinis! Įprastas neapvaisintas kiaušinis neregimame šarvuotame kiaute, kurį pradaužti gali tik protingos gyvybės pasiųstas žvaigždėlėkis!

Kliedesiai!.. Ir vis tik perdaug atsitiktiniam sutapimų žaismui…

- „Prima“, aš – „Alfa“, jūsų ryšis, kodėl neužmezgate ryšio. „Prima“, kodėl tylite?

Andrejus krūptelėjo ir pažvelgė į laikrodį. Jis skrido jau virš valandos.

- „Alfa“, aš „Prima“, girdžiu gerai, viskas tvarkoje, aparatūra veikia puikiai, aplinkybės be pokyčių, skrendu virš 144-A kvadrato, kursas ankstesnis...

Jis išpylė viską vienu atsikvėpimu, laukdamas įprastinio mandagaus ir lakoniško „spragtelėjimo“, tačiau po sekundinės pauzės išgirdo nelaukta:
- Užsisvajojai?

Indikatorius nustebės pažvairavo į tembro indikatorių: ne, jis nesuklydo, Medvedevo balse slėpėsi liūdesys. Kas su juo?

Nuliūdęs Medvedevas? Na ir dalykėliai... Šiandien kažkas nutiks.

- Ko gi tylite? Svajokite į valias. Tik per pertraukas neužmirškite laiku užmegzti ryšio... O svajoti būtina... Kitaip...

Medvedevas nutilo, ir Andrejus panoro pasidalinti netikėtu spėjimu. Tačiau prieš akis šmėkštelėjo privaloma dildė nagams, plonos lūpos su ironiška šypsena, ir jis sausai atšovė:
- Na ne, Piotrau Jegoryčiau, aš nesvajoju. Tiesiog nėra apie ką raportuoti...

Šalmafone kažkas trakštelėjo ir ankstesnio Medvedevo balsas nukirto:
- Tokiu atveju, prašau būti tiksliu.

Vaiduokliškas kilimas apačioje bluktelėjo. Priekyje kilo sidabriškas lankas, nustumdamas dangaus tamsą, ir iš už horizonto prasimušė pirmosios drėgnos žalios šviesos čiurkšlės. Trumpa juodoji naktis baigėsi.

Andrejus išjungė autopilotą ir paėmė valdymo svertus, nors tikslas dar buvo tolokai. Tiesiog jam dabar reikėjo susikaupti, surinkti išsibarsčiusias mintis į vieną vietą.

Juk, galų gale, Medvedevas teisus. Sunkiausia ne pati idėja, o įrodymai.

Apie Galaktikos centro paslaptis galvoti dar anksti. Ir apie tai, iš kur atsiranda kristaloplanetos. Ir kodėl jos egzistuoja tik dvinarių žvaigždžių sistemose. Ir kodėl jos taip įtartinai vienodos. Ir kodėl jos gimė (ar buvo sukurtos?) būtent tokiomis. Visa tai atsakyti ne vieno žmogaus jėgoms. Čia reikia šimtų teoretikų ir šimtų ekspedicijų, dešimčių, o gal ir šimtų tyrinėjimų metų.

Visų pirma reikia paneigti Šteinkopfą. Kitaip niekad į Galaktikos centrą neskries žvaigždėlėkiai, o ramybės neduodanti spėlionė apie planetas-pasiuntines liks gražia pasaka, kurią galima pasakoti tik sūnui. „“Ikižvaigždinė medžiaga ir gyvybė nesuderinama...“

Ne! Tūkstantį kartų – ne! Jei iki ekspedicijos tai buvo neįsisąmoninta viltis, jei per šiuos 6 mėnesius tai buvo miglota, vis stiprėjanti nuojauta, tai dabar jau buvo įsitikinimas – nėra jokio barjero ir jokių uždarytų durų nėra. Yra nepažintų krantų viliojantys švyturiai, yra silpni paslapties signalai, kurių didingumą sunku įsivaizduoti.

Tačiau kas patikės juo ten, Žemėje? Kuo jis įrodys savo tiesą? Ir kas rimtai jį išklausys, jei jis pats Tarptautinei kosmonautikos tarybai pateiks storą savo stebėjimų aplanką, kuriame viskas, nuo pirmo iki paskutinio puslapio, įrodo „gyvybės barjero teoriją“. Jį tiesiog išsiųs į psichuškę ir dar, ko gero, priskirs beprotybę „žvaigždžių materijos poveikiui“.

O gal tikrai jis truputį išėjo iš proto?

Išplaukė, linkdamas nuo sunkių žiedų, alyvų krūmas. Mieloji alyva, tu neveltui stiebeisi prie apžvalgos ekrano, laikydama jį langu, tu tikriausiai būtum išgyvenusi čia, tačiau budri sterilizatoriaus akis neišleis tavęs iš laivo, nes jo mechaninė atmintis tvirtai įsiminė 102 statuto punktą...

Pulte mirkčiojo alyvinės nusileidimo švieselės.

Andrejus staigiai patraukė rankeną į kairė ir pirmyn iki galo. Diskoplanas vos ne stojo piestu ir staigia spirale nuzvimbė žemyn.

- „Alfa“, aš - „Prima“, 288-B kvadratas, leidžiuosi, aparatūra veikia puikiai, aplinkybės be pokyčių, viskas tvarkoje. „Alfa“, aš - „Prima“, leidžiuosi...
- „Prima“, aš „Alfa“, jus supratau, negaiškite, atsižvelkite į gravitacijos pasidėjimą po 25 minučių...
- „Alfa“, jus supratau...

Žalsvai balkšvas ežero ovalas sparčiai artėjo, ir Andrejus vėl atkreipė dėmesį į pirmą kartą nuostabą sukėlusią taisyklingą formą. Ežerą supo aukštos terasos, trimis pakopomis besileidžiančios prie ežero. Ant apatinio iškyšulio siūbavo trispalvis rutulys – vitalskopo atpažinimo ženklas. Diskoplanas, minkštai paspyruokliavęs, nusileido greta.

Dangus pamėkliškai paraudonijo, ir apskurusi žalia saulė jau kaitino pilna jėga, akyse kopdama vis aukščiau. Jūros mėlynumą atspindėjo blizgančios terasos, violetine, mėlyna ir žydra spalvomis kibirkščiavo pakibusių uolų kampai. Ir tik greta esantis ežeras buvo grynos matinės pieno spalvos, tarsi išjungto videofono ekranas.

Andrejus neskubėjo prie vitalskopo. Jis specialiai tempė tą paskutinės vilties minutę, nes jautė – ir čia rodyklė bus ties nulio padala. Tik stebuklas, antgamtiškas stebuklas, kurio lauki vaikystėje, gali prakeiktą strėlytę pajudinti bent per vieną padalą. Ir nesinorėjo dar kartą įsitikinti, kad stebuklų nebūna...

Jis manipuliatoriumi pasėmė tąsaus balto skysčio.

Jis nuo likusios masės atsiskyrė tąsiu vazelino gabalu.

Ir vis tik tai buvo vanduo. Chemiškai grynas vanduo.

Tiesą sakant, jo vandens neįprastumas nebuvo radiniu. Ją dirbtinai sukūrė Žemėje vienoje rusų laboratorijų, paprasto vandens garus kondensuodami kvarciniuose kapiliariniuose vamzdeliuose. Tai buvo 20 a. 7-o dešimtmečio pabaigoje. Praktinio pritaikymo naujai medžiagai neatsirado, ir tik neseniai „tankų vandenį“ išskyrė iš gyvos ląstelės. Būtent iš gyvos – negyvoje „vanduo-T“ iškart keisdavosi į įprastinį. Iki šiol ginčijasi: kodėl?..

Tačiau kaip ir kodėl „tankus vanduo“ atsirado čia? Kilometro ilgio ir puskilometrio pločio labirio vonia, maždaug ketvirčio kilometro gylio – ir tiksliai tokie pat ežerai kitose 12 planetų...

Barjeras... Argi žmogaus mintis gali sustoti prieš kokį nors barjerą! Tai prieštarauja žmogaus esybei, gyvenimo prasmei, galų gale. Ir – nėra ko ilgiau delsti.

Andrejus numetė susiplojusį vandens paplotėlį į ežerą ir sparčiai nuėjo prie vitalskopo. Iš po randuotų geležinių padų išskriedavo baltos kibirkštys.

Vitalskopas dirbo, tyliu švilpesių įkvėpdamas ir iškvėpdamas orą. Vikrūs dirvos davikliai, tarsi ežiukai, siuvo aplink, kartkartėmis pasislėpdami baltame cilindre ir po akimirkos vėl išnirdami lauk. Vos pastebimai virpėjo ploni vidinių dirželių pritvirtinimai. Energoimtuvų plokštelės lėtai sekė žaliąją saulę.

Andrejus, atidarydamas prietaisų stalčiuką, padelsė.

Sekundei jam pasirodė...

Ne.

Indikatoriaus strėlytė buvo ties nuliu.

Kaip bebūtų keista, jis pajuto palengvėjimą. Jis net ėmė švilpauti, vieną po kitos išjungdamas biogaudiklių sistemas.

Laukti nebuvo ko. Tikėtis nebuvo ko. Paskutinis prietaisas žmonijai tarė savo svarų „ne“.

Taigi, „gyvybinio barjero teorija“ įsiteisino.

Saulė jau buvo zenite, viskas aplink nepakenčiamai žibėjo, ir akys pailsėdavo tik žvelgdamos į matinį ežero paviršių, kuris dabar atrodė pilku. Demontuotas vitalskopas virto dvitone spintele, ir buvo keista ją stumti į diskoplaną beveik nejaučiant svorio.

Prietaisai, prietaisai, prietaisai. Prietaisai ir mechanizmai. Jie matuoja, apsaugo, jie pataria, jie akys ir ausys, jie rankos ir kojos – visaregiai, visagirdžiai, visagaliai ir nepavargstantys, protingi ir neklystantys. Jei jie sako „ne“, nutyla valia ir protas, ir žmogus nuolankiai slenka atgal...

Kas per niekai, save pertraukė Andrejus, statydamas vitalskopą krovinių skyriuje. Kam bėdą iš skaudančios galvos versti ant sveikos. Atgal traukiasi, kai netrūksta nei proto, nei valios, kad nugalėtų tą patį „ne“ ir eitų pirmyn. Tad pats kaltas, gerbiamas drauge biologe...

- „Alfa“, aš - „Prima“, 288-B kvadratas, vitalskopą demontavau, pakrovimą baigiau, aplinkybės be pokyčių, Išskrendu atgaliniu kursu...
- „Prima“, aš – „Alfa“, jus supratau...

Ir po pauzės kažkokiu pernelyg abejingu balsu:
- Rodiniai, aišku, ankstesnieji?

Nejaugi ir Medvedevas tikėjosi kažko kita? Nejaugi jam, bejausmiui olimpiečiui, ne vis vien – „taip“ ar „ne“? Tiesa, žinoma, ne vis vien – „taip“ sukeltų skandalą ir audrą, o Medvedevas mėgsta aiškumą ir tvarką. Ir todėl Andrejus atsakė gana piktokai:
- Aišku. Strėlytė ties nuliu.
- Jus supratau. Skriskite.Prie pat vandens gulėjo

Jis jau paėmė starterį, tačiau netikėta idėja privertė plačiai nusišypsoti. Jis iš po sėdynės išsitraukė spindulinį pjūklą, atidarė liuką ir vėl išlindo į lauką.

Ilgai ieškoti neteko. Ties pačiu vandeniu gulėjo nuostabaus ametisto plokštė, dūmuotai skaidri, su viduje bėgančiomis rausvokomis ugnelėmis. Tebesišypsodamas Andrejus ėmė iš jos pjaustyti kubelius. Nepaisant visų pastangų, jie buvo nevienodi – vienas didesnis, kitas mažesnis.

Beje, kiek kubelių yra vaikiškame statybiniame rinkinyje? Tikriausiai, kuo daugiau, tuo geriau...

Andrejus net suprakaitavo nuo neįprastos veiklos. Jautriai reaguodami į padažnėjusį kvėpavimą, prie skruostų išbrinko žalsvoki chlorelės gumbeliai.

Na štai, pusšimčio, matyt, pakaks...

Žaisk, sūneli! Kai paaugsi, tau papasakosiu apie kristaloplanetas. Iki to liko visi pamirš apie jas, kaip apie kažką nenaudingą ir uždraustą. Tau tai bus keista pasaka. Ir jei pasaka tau patiks – tu iš kubelių susidėliosi kristaloplanetą. Tavo planetoje bus gyvybė, nes tu pats...

Prarydamas akmenukus gurktelėjo vakuuminės kišenės vožtuvas.

Nuleidęs pjūklą, Andrejus žvelgė į plokštėje išpjautą įdubimą.

Viliojanti, baisi, dar neišreikšta žodžiais, tačiau jau šaukianti, kvailinanti užmačia apsuko galvą.

Taigi, barjeras...

Chlorelės gumbeliai kuteno skruostus.

Triguba atsarga, Viena veikianti, dvi – atsarginės. Avarinė atsarga. Bet juk šitam...

Ausyse tyliai, tačiau valdingai stukseno metronomas: tik-tak. Andrejus pakėlė akis, pasąmoningai įsiklausydamas.

Ne, tai plaka širdis: tuk-tuk.

Susidvejinusi uola pakibo virš ežero tarsi su sparnai, sustingę prieš suplasnojimą.

Andrejus iš biovaldymo pirštinės išlaisvino dešinę ranką. 4 manipuliatoriai bejėgiškai nusviro. Po pultu apčiuopęs avarinio bloko saugiklį, jis pirštai suspaudė apnuogintus gnybtus. Kažkas trakštelėjo ir pakvipo degėsiais.

Ir tuo metu ties ausim pasigirdo susirūpinęs Medvedevo balsas:
- „Prima“, aš – „Alfa:, kodėl dingo skafandro signalas?
- „Alfa“, aš – „Prima“, viskas tvarkoje, atsitiktinai paliečiau atsarginį saugiklį, viskas tvarkoje...
- Tu kabinoje?

Dieve, kaip dudena ausyse!

- Taip.
- Kodėl neskrendi?
- Viskas tvarkoje, Piotrai Jegoryčiau, nesijaudinkite.
- O kodėl, tiesą sakant, turėčiau jaudintis?
- „Alfa“, čia – „Prima“. Kylu.
- „Prima“, aš – „Alfa“, jus supratau. Vėluojate pusvalandžiu.

Pusvalandis... Ką reiškia pusvalandis?!

Saulė jau kirto zenitą, ir prie kojų krito tamsi dėmė: suplotas, suspaustas skafandro šešėlis su sulaužytu manipuliatoriumi.

Metronomas tiksėjo vis garsiau.

Andrejus uždėjo pirštus ant stambaus raudono mygtuko.

Nina prabudo iškart. Širdis neramiai stukseno, ir pirmu neįsisąmonintu judesiu ji įjungė apšvietimą virš kūdikio lovelės.

Žalsva neryški šviesa išgriebė saldžiai pūškuojančią nosytę, praviras putlias lūpas.

Sūnus ramiai miegojo.

Ji išjungė šviesą ir padėjo galvą ant pagalvės.

Kambaryje buvo tamsu, tylu ir tvanku. Įdomu, kiek dabar laiko? Įjungti laikrodžio kažkodėl nesinorėjo, ir ji pabandė nustatyti laiką pagal kokį nors požymį. Dešinėje siena nušliaužė keisti plunksnuoti šešėliai, šastelėjo ant lubų ir dingo. Už sienos kažkas skambiai skambtelėjo, sukruto ir taipogi nurimo. Praėjo minutė, o gal daugiau. Vis tebebuvo ramu, tamsu ir tylu, tik lygus sūnaus kvėpavimas sklido kambaryje.

Nina užsimerkė. Mintys tekėjo lėtai ir nerišlios, išplaukdavo, sukosi vietoje, ir vėl skendo.

Kas ją taip išgąsdino? Atrodo, kažkoks riksmas. Tačiau niekas rėkti negalėjo. Sūnus miega. Vadinasi, kažkas prisisapnavo. Bet kas?

Ji bandė prisiminti sapną, tačiau prieš akis šoko kažkokios fantastinės nesąmonės nuotrupos: mėlynos uolos, rožinis dangus, pieno spalvos ežeras, žalia saulė ir kažkoks veistas vabalas, panašus į pritrėkštą karkvabalį.

Nina pasivertė ant šono, susirietė į kamuoliuką, bandydama užmigti. Nesuprantamas nerimas nepraėjo. Jis tik nusėdo į patį dugną ir iš ten dilgčiojo aštriomis ledinėmis adatytėmis.

Gal per tvanku?

Vietoje to, kad išjungtų mikroklimatą, Nina atsikėlė, apsivilko chalatą, apčiuopomis, atsitrenkdama į baldus, priėjo prie vos išskiriamo lango kvadrato. Langinės lėtai atsivėrė, į veidą padvelkė drėgnas nakties oras, prisunktas vietos kvapų.

Truputį svaigo galva. Žemai mirgėjo žvaigždės – didelio miesto šviesos. Jų įvairiaspalvis spiečius tįso iki pat horizonto, persiliedamas į griežtus dangaus žvaigždynų piešinius.

Žvaigždės... Mirguliuoja linksmi jonvabaliai. Tarsi koks juodas delnas linksminasi su ugnimi: atidengia- uždengia, atidengia-uždengia. Taškas-brūkšnys, tašks-brūkšnys. Tikra naktinė Morzės abėcėlė.

Nina pabandė įsivaizduoti beribių erdvių stingdantį šaltį, žydrus svetimų saulių protuberancus ir šiurbtelėjo. Ne, žvaigždės vis tik jam liks ne tokiomis, kaip vaikystėje – mielais, šviesiais jonvabaliais.

Nejaugi jos, tos tolimos ugnelės, gali iš jos atimti Andrejų?

Ir vėl bauginančiai aiškiai prieš akis iškilo nakties košmaras: mėlynos uolos, žalia saulė ir keistas karkvabalis.

Ne, jis ne pritrėkštas, jis skilo pusiau, tamsiame plyšyje...

Ne, ne, ne! Žvaigždės, jūs tokios mielos iš čia, jūs negalite, jūs neturite teisės!..

Kur tu Andrejau, kas tau? Kodėl taip gelia širdį?

Dešinėje be garso pusę dangos dengė žara, ir tiksliai po 4 sekundžių pasijuto oro gūsis – tai pagal tvarkaraštį startavo tarpkontinentinis reaklėktas. Taigi – 3:15 vietos laiku.

Apačioje šurmuliavo, pynėsi ir skyrėsi elektromobilių žibintų mestos šviesos juostos – nakties tyloje kažkas kažkur skubėjo, kažkas kažko laukė, kažkas su kažkuo susitikdavo ir vėl išsiskirdavo.

Akys jau priprato prie tamsos, ir Nina nuėjo į kitą kambarį.

Jai buvo labai gėda, tačiau pirštai prieš jos valią surinko numerį.

Ieva nemiegojo, ji nusišypsojo Ninai iš patogaus krėslo ir ant staliuko atidėjo bloknotą ir pieštuką.

Ir kol Nina karšligiškai ieškojo, ką pasakyti, kad kažkaip pateisintų skambutį vidury nakties, Ieva prakalbo pirma:
- Nemiegi? Nerimsti?

Ir nesulaukusi atsakymo tęsė:
- O tu nenusuk akių. Aš pati nemiegu naktimis. Jau 15 metų. Nuo tada, kai Artūras pirmąkart išskrido į žvaigždes... Ir niekas iš mūsiškių nemiega. Štai, Ela man jau keturis kartus skambino.

Tebejausdama gerklėje įstrigusį gniužulą, Nina bandė išsivaduoti iš nerimasties, sakyti kažkokius žodžius, tačiau Ieva – kas ir kada ją pavadino „kosmine motina“? – pertraukė:
- Baik! Nėra ko gėdytis. Ir paverk, jei norisi. Jiems, vyrams, žvaigždės, o mums, boboms – ašaros. Taip sakydavo senais laikais.

Ieva „r“ tarė latviškai minkštai, o „b“ – sprogstamai kietai, todėl „vyrai“ skambėjo švelniai, o „bobos“ trinksėjo, tarsi seno medžioklinio šautuvo užraktas... Apie senus laikus, tikriausiai, tiesa, nes menininkė Ieva apie senovę žinojo labai gerai.

Nina nevalingai nukreipė akis į gobelenus, kuriais buvo nukabinėtas jos kambarys. Liepsningi raštų tonai prasimušė pro prietemą, ir atgydavo, sujudėdavo nuostabios figūros – tai galingos, tai trapios, tai švelnios ir skleidėsi nepaprastos spalvos, ir kvėpėjo žolės, į krantą plakėsi gintarinė jūra ir neskubios „Kalevalos“ runos išplaukdavo iš amžių gelmės į naujojo amžių atominių saulių šviesą...

Ieva pagavo žvilgsnį.

- Grožiesi? O juk specialiai šiame kambaryje naktimis sėdžiu. Čia ramiau.

Nina tylėjo, ir Ieva paėmė bloknotą:
- Nori, naują parodysiu? Tai eskizas, tačiau noriu kažką tokio sukurti. Mūsų vyrukų atskridimui... Kad žinotų, kad mes be jų nesėdim be reikalo...

Ieva ištiesė bloknotą prie pat ekrano:
- Patinka?

Tai buvo eskizas liumografu, be to atliktas liaudišku stiliumi, tad Nina ne iškart suprato, kas ten pavaizduota. Tik pamažu vinguriuojantys spalvoti štrichai susidėliojo į piešinio detales.

Mėlynos, geometriškai taisyklingos uolos...

Žalia saulė su dviem karūnomis... Baltas sustingusio ežero ovalas...

Žalias padaras... ne, tai skafandras... taip, žinoma, skafandras, be to galima tiksliai nustatyti jo markę – AGPS-5, kaip ji iškart ne...

Tyla.

Ji dar nespėjo nustebti ar pasimesti, kaip bukai sudunkseno smilkiniuose, paveikslas įtrūko, o už jo buvo naktis, ir per beribę erdvės bedugnę, greta, tiesiai priešais, blankiai spindėdamos, veriasi skafandro sąvaržos, neapsaugotą kūną atiduodamos baisiam svetimam pasauliui...

- Kas tau, mergyt? Ko tu raudi?
- Ievute, jam bloga. Ievute!..

* * *

Laive karaliavo laiminga sumaištis.

Vienodais pilkais kombinezonais su atloštais šalmais, susitepę ir linksmi, mokslininkai panašėjo į berniukų būrį, sumaniusį sutriuškinti mieguistą elektroninę karalystę. Spragsėjo jungikliai, išsigandę automatai cypė, kaip paklaikę mirksėjo indikatorių lemputėmis, vildamiesi suprasti ir sutvarkyti nesistemingus trikdžius grandinėje, tačiau nauji ir nauji algoritmai vertė juos įsitempti, o bendrojo ryšio garsiakalbiai įvairiais balsais plyšavo kajutėse ir praėjimuose: „Patikrinimas! Patikrinimas!“

Piktas ir suirzęs Krivcovas vaikščiojo po skyrius, kruopščiai apčiupinėdamas kiekvieną matinio metalo metrą. Chronopulsacijos skyriuje jis vos nepargriuvo, užkliuvęs už kažkieno kojų. Iš išardyto pulto pažvelgė kibernetikas Stanislovas Svirinas.

- Klausyk, gražink man akinius! Juk žinau, kad jūs paėmėte!

Svirinas, plaštaka suglaistęs sušiauštą pražilusį kuodą, pabandė pavaizduoti nuostabą apvalainame veide:
- Drauge Krivcove, jei dar kartą manęs paklausite apie akinius, išsiųsiu du mėnesius į praeitį. Juk sakiau: klausk Apenčenko.
- Klausiau.
- Ir ką?
- Sako: neėmiau.

Kibernetiko balsas išliko ramus:
- Galimas atvejis. Tokiose planetose viskas įmanoma. Labiris! Paslaptingas mineralas! Ikižvaigždinė materija. Ką iš jos gausi, tokios materijos?
- Na, vaikinai, supraskite – be akinių negaliu paskaičiuoti meteorų patrankų grafikų... Darbai stovi... Užteks..
- Akiniai mūsų laikais – pižoniškumas. Reikia nešioti kontaktines linzes. Kiek slopina akių spalvą, tačiau gana patikimos.
- Klausyk, Stasai, baik dėl dievo...
- Dievo nėra...

Netikėtai per nervus perėjo vilkiškas sirenos kauksmas:
- Visuotinis pavojus!

Stasas akimirksniu pašoko ant kojų.

- Patikrinimas... – sukikeno garsiakalbyje, Stasas kumščiu pagrasino tuštumai ir atsidusęs atidavė Aleksejui akinius, kurie buvo krūtinės kišenėje.
- Rudasis velnias! Visą nuotaiką sugadino. Juokeliai, mat!

Jis nusisuko į prietaisų sieną, ant kurios juodavo užrašas: „Atsargiai! Neigiamas laikas!“ ir visai tyliai sumurmėjo:
- Negaliu pakęsti šitos sirenos. Anksčiau nieko, o dabar... Kai Žemė beveik greta...

Iki Žemės buvo virš 3 tūkstančių parsekų, ir net šviesos spinduliui reikia trijų su puse tūkstančių metų, kad pasiektų tą be galo mažą ir be galo gimtą žvaigždžių okeano lašelį, tačiau Krivcovas pažvelgė į netikėtai suglebusius kibernetiko pečius ir nutylėjo.

Valdymo skyriuje vienodai dūzgė CVES – Centrinės valdymo elektroninės smegenys. Jų „galva“ kyšojo centre, už pilotų krėslų atkalčių, tarsi milžiniška Antrojo pasaulinio karo laikų plaukiojanti mina. Daugelyje matinių langelių šokčiojo žali ir mėlyni žaibai, o kankorėžio formos ataugos tai nušvisdavo iki skaidrumo, tai vėl prisipildydavo tamsios terakotos, tai baugiai juodavo. CVES įtemptai mąstė.

Be CVES skyriuje dar buvo dviese – kapitonas ir antrasis pilotas Revazas Rondeli. Bremžis tupėjo prie elektroninių smegenų ir, žvilgčiodamas į signalines lemputes, į žiaumojančius kursografo nasrus mėtė naujas duomenų porcijas. Pilotas, pusiaugula krėsle, niūriai stebėjo jo darbą.

- Kaip ten, Revazai? Kas su viršerdve?
- Patikrinau, kapitone. Įėjimo ir išėjimo aparatūra veikia puikiai. Kiek šlubuoja dešinysis aštuntasis sublaineris, tačiau normos ribose
- O tu vis tik įstatyk naują bloką iš rezervo. Netingėk. Dabar taupyti neverta. Mes beveik namuose.

Pilotas sunkiai atsiduso ir pakilo iš krėslo. Pakilo jis tarsi dalimis, paeiliui iki normalaus ilgio ištiesdamas rankas, kojas, kūną, stebuklu sutilpusius į trumpą krėslą. It kai „išsitiesimo procesas“ pagaliau baigėsi, ir Revazas atsistojo visu ūgiu, jam teko palenkti galvą, kad nekliudytų šviestuvų girliandą palubėje: 2,5 m skyriaus aukštis jam buvo per žemas.

Kapitonas pašnairavo į 45 dydžio kaustytus batus, iškilmingai praplaukusius išėjimo link, ir gudriai šyptelėjo.

Kai Revazas sugrįžo, kapitonas jau sėdėjo krėsle, nugara pasisukęs į taikymo ekranus.

- Na kaip, Revazai?
- Įstačiau.
- Na ir puiku. Ilsėkis.

Tačiau pilotas nesirengė sėsti. Jis stovėjo niūresnis už audros debesį prieš kapitoną, galva įsirėmęs į lubas, ir tylėjo. Bremzis nuleido akis:
- Ko stovi? Sėskis!

Randeli pradėjo labai tyliai ir nedrąsiai:
- Pasakykite, Artūrai Arvidovičiau, kas šįkart išves laivą į viršerdvę?

Artūras sumišęs pabarbeno pirštais per atkaltes.

- Revazai, tu nepyk, prašau...
- Vadinasi vėl jūs pats? – piloto balse prabudo pirmieji kalnų griūties šuršuliai,
- Bet, Revazai...
- O Revazui Rendeliui, kaip mažam berniukui, tu leisi tik paspausti automatinio išėjimo iš „Klarko vamzdžio“ mygtuką, taip?

Griaudėdami ėmė ristis akmenys. Griūtis prasidėjo:
- Revazas nevertas, taip? Revazas nepajėgus? Taip? Revazas nesugebės, taip?

Bremzis protestuodamas kilstelėjo ranką:
- Revazas, brangusis, tu puikus pilotas, bet suprask, aš žvejo sūnus ir žvejo anūkas, ir žvejo proanūkis... Mes turim tokį paprotį – laivą į atgalinį reisą išveda kapitonas. Kitaip sėkmė nusigręs...
- Gėda! – suriaumojo Revazas, vos neapsiverkdamas iš pykčio. – Šimtą kartų gėda. Žvaigždėlėkio kapitonas tikintis bobučių pasakomis! Prietarai! Mistika!
- Bet, Revazai, išėjimas iš „Klarko vamzdžio“ gerokai labiau atsakingas dalykas, nei įėjimas!
- Atsakingesnis? Atsakymas... – pilotas net užspringo. – Tai... tai buvo prieš šimtą metų, o dabar... Va!

Ilgas Revazo pirštas bolidu prašvilpė virš kapitono galvos ir įsibedė į pultą su ovaliniu dryžuotu mygtuku centre:
- Dabar Revazas paspaus šį mygtuką ir gali eiti gaivinamųjų gėrimų! Automatai patys nuves laivą toliau nuo visų pavojingų vietų! Tu gudrus žmogus, kapitone!

Artūras paraudo, tačiau supykti nespėjo – įėjo Medvedevas. Revazas užsičiaupė ir, murmėdamas kažką gruziniškai, nupėdino kišti savo kūno į piloto krėslą.

Medvedevas net nepažvelgė į jį:
- Artūrai, Arvidovičiau, „Kronas“ užkrautas visa ekspedicijos metu surinkta informacija. Katapulta įjungta. Tad jei su „Alfa“ kas nors nutiks...
- Piotrai Jegoryčiau, spjaukit per kairį petį. Tokių dalykų negalima sakyti prieš skrydį... laip „Prima“?
- „Prima“ jau angare. Krivcovas su Svirinu padeda Savinui.
- Paskutinio vitalskopo parodymai tokie pat?
- Žinoma...

Medvedevas jau buvo besukąs prie išėjimo, tačiau netikėtai sustojo:
- Sakykite, Artūrai Arvidovičiau, ar gerai žinote AGPS-5?
- Hm... Aš tarp kitko, išbandžiau dar eksperimentinę AGPS-1 seriją. Pradžioje barokameroje, o vėliau kosmose.. O AGPS-5 pasirodė kaip kartas po tų bandymų. Taip sakant, paskutinis variantas.
- O pasakykite, ar galima atsitiktinai užkliudyti avarinį saugiklį?

Artūras susimąstė:
- Bendrai... na šiaip, žinoma, galima... Tačiau tam reikia, kad savaime atsidarytų pultas. O tai jau visai neįtikėtina.
- Tačiau vis tik įmanoma?
- Na, tarkim... O kas yra?
- Ne, nieko. Aš tiesiog taip. Iš smalsumo.

Medvedevas iš sienos išstūmė į atlošiamą krėslą ir atsisėdo, ištiesęs kojas, užsimerkė ir, atrodė, kad užsnūdo. Tik kartais sunerti ilgi pirštai sukrusdavo ir kibiai vienas kitą sugriebdavo.

Andrejus įėjo po dešimties minučių – susikūprinęs, sunkiais neužtikrintais žingsniais, tarsi grindys po juo šiek tiek siūbuotų. Jis buvo išbalęs ir sunerimęs.

- Drauge kapitone, kosmonautas Savinas iš skrydžio į 288-B kvadrato sugrįžo. Vitalskopas pargabentas. Nutikimų nebuvo.
- Gerai. Eikite, Savinai.

Andrejus apsigręžė, kad eitų.

- Blogai jaučiatės, Savinai?

Medvedevo balse buvo kažkas, kas privertė Andrejų viduje susigūžti.

- Ne, jaučiuos puikiai. Tik kiek pavargau.

Tačiau Medvedevo akyse nebuvo įprastos pašaipos. Akys žvelgė griežtai ir liūdnai.

- Tada prašyčiau truputį man padėti.

Tarp menčių jausdamas šalto prakaito sroveles, Andrejus ėjo paskui Medvedevą ryškiai apšviestu koridoriumi.

Šefas kažką įtaria. Jei jis supras... Andrejus kartą jau matė panašų dalyką: 8 diskoplanai, pakibę virš paviršiaus, kryžminėmis plazmos čiurkšlėmis žudė viską, kas gyva... Statute tai vadinasi „nedelsiant išvalyti užterštą vietovę“.

Radijo kabina spindėjo poliruotu metalu ir stiklu po erdvinio žvaigždėlapio kupolu. Keistas skliautas su ore pakibusiais pavadinimais, skersai ir išilgai subraukytas trasuojančiomis menzo-ryšio linijomis, kabinai teikė panašumo su planetariumu. Grindys silpnai švytėjo, iš apačios apšviesdamas pokalbių pultus. Virš vieno jų opalu blykčiojo tiesioginio teleryšio su Žeme ekranas. Šiam ekranui netrukus lemta atgyti po pusmečio pertraukos. Ten, prie Saulės sistemos ribų...

Andrejus akimis susirado šarvuotą „Kono“ torpedą. Kapsulės nebuvo. Vadinasi, „Kronas“ jau avarinėje katapultoje. Kokios pagalbos dar gali norėti šefas?

- Teks patikrinti visą AGPS-5 ir „Primos“ radijo kontrolės schemą, - neskubėdamas ir be emocijų ištarė Medvedevas, nežiūrėdamas į Andrejų. – Kai dingo kontrolinis signalas iš skafandro...
- Aš atsitiktinai užkliudžiau avarinį saugiklį.
- Taip, taip, šitą iškart man pasakėte. Bet juk tada jau buvote kabinoje.
- Kabinoje.
- Štai, matote! Kai dingo skafandro signalas, paėmiau „Primos“ kontrolę, tačiau ir ten nebuvo signalo... Juk iškart pakilote, pagal radiogramą?
- Iškart...
- Taip... Vadinasi radijo ryšio sistemoje kažkas šlubuoja, nes kitos priežasties negali būti. Jei tik...

Medvedevas išsiblaškęs pirmyn-atgal stumdė sekančio agregato mikserį, ir ilga pagrindinio ampermetro rodyklė paklusniai svyravo nuo nulio iki raudono brūkšnio. Vienodi svyravimai hipnotizavo.

- Jei tik nenusiėmėte skafandro, kad pakvėpuotumėte šios svetingos planetos oru.

Paskutinė frazė nuskambėjo garsiai ir aštriai. Andrejus, galų gale, atitraukė akis nuo hipnotizuojančios strėlikės ir pabandė nusišypsoti.

- Taip, aš.. r-ruošiausi pasivaikščioti, kaip prisimenate... Tačiau kažkaip nepavyko... Kitą kartą...

Medvedevas nepakėlė galvos, įsijautęs žaidimu su mikseriu, ir Andrejus ėmė pamažu pykti.

- Galų gale, aš nežinau, kas per reikalas. Gal kalta schema. Žalioji saulė buvo zenite, o tuo metu, akip žinote, per tamsiąją dieną jonizuota angliarūgštė išsikrauna. Atsiranda įvairių magnetinių ir elektrinių debesų. Gal toks debesis laikinai ekranavo kontrolinį „Primos“ signalą. Iš kur žinau?
O schema... Schemą galima patikrinti, jei norite...

Medvedevas pakėlė galvą ir pasitrynė kaktą, skersai nužiūrėdamas Andrejų, tarsi jš matytų pirmąkart. Andrejus atlaikė žvilgsnį, tik dar labiau išblyško.

- Taip. Į tai neatsižvelgiau. Jūs teisūs. Schema, tikriausia, tvarkoje. Tiesiog kažkokie trikdžiai nutraukė ryšį. Atleiskite, kad sutrukdžiau.

Jis kalbėjo negarsiai ir pavargusiu balsu, tarsi būtų išgyvenęs didelį dvasinę ir fizinę įtampą, tarsi jis, o ne Andrejus, buvojo kvadrate 288-B. Pyktis praėjo, ir Andrejus staiga pajuto patiklaus vaikiško švelnumo antplūdį anksti pražilusiam, uždaram žmogui. Jis panoro paimti jį už rankos, stipriai suspausti ir viską papasakoti. Viską – nuo pradžios iki galo. Jis turėtų suprasti.

Jie stovėjo vienas prieš kitą ir tylėjo. Ir abu krūptelėjo, garsiakalbyje išgirdę aštrų kapitono balsą:
- Visiems į kajut-kompaniją! Visiems į kajut-kompaniją!

Kapitonas juos sutiko iškilmingai, apsivilkęs paradiniu kiteliu, nusiskutęs ir pasikvėpinęs kažkokiais kvepalais:
- Prašau sėsti.

Niekas nenorėjo sėsti. Visi susigrūdo prie stalo, šnabždėdamiesi, pasitaisinėdami megztinius ir striukes, paskubomis pasišukuodami, tarsi ruošdamiesi grupinei nuotraukai. Andrejus, nenorom raukydamasis, atsistojo už draugų nugarų, taip ir nespėjęs nusivilkti kombinezono.

Artūras pakėlė ranką:
- Draugai kosmonautai! Mūsų darbas baigtas. Mes įvykdėme Žemės užduotį, atlikę išsamią paslaptingų Galaktikos objektų, kristaloplanetų, žvalgybą. Mes surinkome gausią informaciją. Ypač noriu pabrėžti, kad mūsų ekspedicija išvengė avarijų, nelaimių ir rimtesnių disciplinarinių pažeidimų...
- Viešpatie, padėk jūreiviui, - greta sušnibždėjo Krivcovas, vartydamas akis. – Ir čia be statuto neapsiėjo...

Andrejus pajuto kažkieno žvilgsnį, pakėlė akis. Medvedevas nusisuko.

- Trumpiau sakant, žvalgybinis žvaigždėlėkis „Alfa“ pasiruošęs startui. Startą skiriu 24:00 borto laiku. Žadinimas – valanda iki starto. Ar turite klausimų?
- Ne! – nusirito kajute.
- Tada – poilsis!

Pirmuoju išėjo Medvedevas, po juo Krivcovas, Apenčenko ir Svirinas. Praleidęs kapitoną, durų ovale pranyko Revazas Rondeli.

Andrejus liko vienas. Jis priėjo prie portjeros, kuri taip ir liko neužtraukta. Vėl buvo naktis, tiksliau juoda naktis, nematoma saulė buvo zenite, ir tik prie paties horizonto spietėsi stambios piktokos žvaigždės, o apačioje nejudančiais auksinių, rožinių ir oranžinių liepsnų liežuviais į tamsų zenitą šovė labirio kristalai.

Tačiau kažkas pakito šiame keistame blizgančiame pasaulyje.

Jis liovėsi būti svetimu.

Ir Andrejus staiga suprato, kad nuo dabar jį trauks į čia, į šią planetą – kaip dabar traukia į Žemę. Ir kad jam lemta amžinai blaškytis taip dviejų ugnių, nerandant ramybės...

- Iki pasimatymo, - sušnabždėjo jis juodajai saulei ir labirio švytėjimui. – iki susitikimo. Aš grįšiu.

Kajutėje Andrejus nenusirengęs griuvo į lovą. Kankinančiai dūrė smilkinius. Jis ant staliuko užčiuopė migdomuosius ir nurijo neužsigerdamas.

- Darbas atliktas, Piotrai Jegoryčiau, - sušnabždėjo užmerktomis akimis. – Dabar jau nieko nepakeisi. Ratas užsisuko.

Po užmerktais vokais šokčiojo žalios, mėlynos, raudonos dėmės. Pamažu jų judėjimas tapo vis sklandesnis, kol neperėjo į lėtą sukimąsi. Sukosi, sukosi kaleidoskopo vamzdelis, spalvoti stikliukai sudarydavo nepakartojamus ornamentus, tie ornamentai lipo vienas ant kito, tarsi ploni nėriniai, nėriniuotas kamuolys vis plėtėsi, kol nevirto planeta – ir tada sutrūkinėjo mėlynos uolos, į visas puses purkštelėję virpančiais daigais...

Visa planeta apaugo nepaprastomis, beprotiškomis alyvomis, milžiniški žiedynai svarino šakas iki pat žemės, o alyvos vis augo ir augo, ir tai jau buvo neįžengiamas miškas, o Andrejus brovėsi per jį, iki kelių klampodamas per nukritusius žiedlapius, dusdamas nuo svaigaus alyvų kvapo – kol priekyje nešmėkštelėjo matinis baltumas... Štai jis jau stovi apatinėje terasoje prie ežero, o virš jo – alyva, o priešpriešais bėga šviesiaplaukis berniokas, panašus į Niną:
- Tėtis! Tėtis atskrido!

Tarptautinė kosmonautikos taryba posėdžiavo jau antrą savaitę, ir antrą savaitę su Žeme vyko kažkas ne taip. Išoriškai niekas nepakito: dieną ir naktį nesuskaičiuojamos požeminės gamyklos į paviršių kėlė savo produkciją, tarpkontinentinės raketos startavo tiksliai pagal tvarkaraštį, skaičiavimo centrai sprendė sudėtingus uždavinius – vienu žodžiu, nesulūžo nė vienas sudėtingo planetos ūkio varžtelis, neįstrigo nė vienas ratelis.

Tačiau sporto varžybos buvo atšaukiamos viena po kitos – dingo sirgaliai. Įbauginti neįprastos tylos, draustinių eiguliai siuntė nerimastingas radiogramas – dingo turistai. Bibliotekininkai tuščiose skaityklų salėse šnabždėjosi apie moralės nuopuolį – dingo skaitytojai.

Saugyklose snaudė nuotykių filmų diskai, tačiau nebuvo įmanoma patekti į palnetariumus. Lentynose dulkėjo fantastų tomai, tačiau tamsiais tarpais žiojėjo specialios astronomijos ir kosmogonijos literatūros lentynos.

Prieš atskrendant „Alfa“ žvaigždėlėkiui, fantastika merdėjo.

Tik išradingoji Selena Suona tuo metu išsaugojo pasisekimą. Ji išnirdavo scenoje, tarsi materializuodamasi iš tuštumos sklindant nostalgiškiems elektrovargonų garsams, nuo pėdų iki galvos susisiautusi į mėlyną vualį. l, nuo pėdų iki galvos susisiautusi į mėlyną vualį. Lėtai, labai lėtai iš garsų gimdavo senovinės dainos „Amžinosios burės“2 melodija, ir taip pat lėtai krito vualis, atidengdamas baltą veidą be gyvybės žymių su plačiomis įsispitrinusiomis akimis. Dejavo, išsigandusiomis žuvėdromis blaškėsi aukštieji smuikai, lėtai krito vualis, pamažu apsinuogindavo pečiai ir krūtinė, ant kurios spindėlio tikro labirio vėrinys. Sidabrinės dūdos kėlė aukštyn, o paskui jas kilo balta ranka, ir žemas kontralto stingdė salę giliu ilgu atodūsiu:

Ten, nepasiekiamuose toliuose
Saulę po saulės atrasdami,
Žmonės žemės kraštą išvysdami -
Ir sustos....

Antros savaitės pabaigoje aistros ėmė slūgti. Sporto federacija paskelbė, kad anksčiau atšauktas pasaulio elegantiškojo ledo ritulio čempionatas vis tik įvyks – paraiškų kiekis pasiekė normą. Belovežo girioje kažkas pašovė stumbrą. Iš Lenino bibliotekos skaityklos dingo „Žodis apie Igorio pulką“. Žurnale „Fantastika“ pasirodė susižavėjimo sklidina recenzija naujam Efreno Ivanovo romanui „Persėjaus Beta“. 25 serijų nuotykių serialas „Kiekviename milimetre“ gavo sidabro premiją Sofijos kino festivalyje. Berniukai numetė skafandrus ir vėl žaidžia statybininkus.

Paskutinis Tarybos posėdis, kaip ir ankstesni, transliuotas 180 tarptautinių telekanalų, perduotas į visas kosmoso stotis, į nuolatinius postus už Saulės sistemos ribų bei kosminius laivus, skriejančius lėčiau už šviesos greitį.

Tačiau tąkart prie ekranų daugiausia sėdėjo tik nuobodžiaujantys pensininkai, laisvi kosmonautai, „pergyvenantys“ dėl kolegų, ir tiesiog mokslinių skandalų mėgėjai.

Atėjo „laidotuvių diena“.

„Laidotuvių dienos“ jau senai tapusios tradicija. Tolimojo kosmoso žvalgai su savimi atveždavo ne tik pavyzdžius ir faktus, bet ir miglotus spėjimus, neaiškius pojūčius, netikėtus sugretinimus. Tai buvo psichologinės „gamybos atliekos“, nepatenkančios į ekspedicijų ataskaitas, bet juk kadaise urano fabrikų „gamybos atliekose“ sutuoktiniai Kiuri atrado polonį ir radį...

Todėl Taryba labai įdėmiai nagrinėjo kiekvieną, net fantastiškiausią kosmonauto teiginį, juk jo pasąmonė galėjo užfiksuoti tai, ko jis nesuprato ir negalėjo priimti smegenys – smėlio krūvoje galėjo sublizgėti aukso kruopelytė.

Reikia pasakyti, kad tokiso kruopelytės sužibdavo nelabai dažnai. Gerokai dažniau naujai hipotezei surengdavo prabangias „viešas laidotuves“. Paprastai žvalgai atkakliai gynėsi, ir praeidavo nemažai laiko, kol viskas stodavo į savo vietas.

Tačiau nenusimatė nieko įdomaus. Medvedevas skaitė kosmobiologo Savino ataskaitą pustuštėje salėje. Telekamerų operatoriai atvirai žiovavo. Šteinkopfas, nulenkės žilą liūtišką galvą, sekė kalbą pagal vokišką tekstą ir laikas nuo laiko vyptelėdavo.

Bufete prie baro buvo triukšminga ir tiršta žmonių.

- O aš vis tik suprantu Saviną – kristaloplanetos bet ką iš proto išves...
- Bet paklausyk, dirbtinė kilmė – tai velniai žino kas!
- Ir ko prikibai prie dirbtinės kilmės? Jis gi pats rašo: „Pateikiu kaip darbinę teoriją“. Štai čia pažiūrėk: „Mano užduotis pernelyg jau...“ taip.. taip... čia: „Įrodyti gyvybės buvimą kristaloplanetose... tuo pačiu pašalinti Šteinkopfo barjerą iš žmonijos kelio... kitką padarys kiti...“
- Na ir ką jis įrodė? Tik tai, kad Šteinkopfas teisus!
- Jo labai svarūs samprotavimai...
- Samprotavimai! Nėra gyvybės kristaloplanetose? Nėra!
- Visiškai pritariu Gorinui: virš kvailumo. Dešine ranka Savinas patvirtina Šteinkopfo hipotezę, o kaire bando neigti. Tiesiog nesuprantu, kodėl Taryba sutiko svarstyti šį pranešimą. Juk aišku, kad tai persidirbusio žmogaus fantazijos vaisius. Net kažkaip nepatogu dėl jo...
- Draugai, o kodėl pats Savinas nebuvo nė viename posėdyje? Ir dabar jo nėra...
- Tikriausia gėda dėl savo kūrinio...
- Baik, Pančukai, kaip tau negėda! Savinas serga...
- Kas jam?
- Nežinau…
- Kalba, kad viršutinių kvėpavimo takų kataras ar bronchitas... Kažkas tokio...
- Niekad nemaniau, kad prie kosmonautų liptų peršalimas...
- Atsargiai, horizonte „banginiai“!
- Neatlaikė...
- Iš jo niekada nebus rimto mokslininko – skubiai, dusdamas kalbėjo Genetikos instituto direktorius Stolypinas, vos spėdamas paskui sunkią, tačiau veržlią vieną iš 8 nuolatinių TKT pirmininkų, Manuką Mikaelianą. – Jis ir anksčiau blaškėsi iš instituto į institutą, nuo vienos temos prie kitos. Ir nieko neužbaigdavo. Jo originalumo ir savireklamos siekis neturi ribų. Planetos-zondai! Kažkokie kliedesiai…

Mikaelianas neskubėdamas siūbavo ant pirštų galų, kol automatas pylė į stiklinę. Padrąsinta jo tylėjimo, Stolypinas tęsė:
- Ir toliau – visa ta „persotinto tirpalo“ teorija. Savinas atmeta evoliucinį negyvų formų virsmą gyva organika. Tik paklausykite: „Persotintas druskos tirpalas gali nepaprastai ilgai likti tirpalu, tačiau pakanka į ten įmesti vieną kristaliuką, kaip prasideda audringa kristalizacija, ir per minutę beveik visas tirpalas virsta kietu kūnu. Taip ir kosmose – gyvybės kilmės veiksnių sankaupa gali išsilaikyti labai ilgai neatsirandant gyvybės. Tačiau pakanka lengvo postūmio, kad įvyktų biologinis sprogimas...“ Juk tai garsusis dievo pirmasis stumtelėjimas! Kuo tikriausias deizmas!

Nuo prakaito sudrėkusi stiklinė degino pirštus. Papūsdamas, krenkšdamas ir markstydamasis Mikaelianas mažais gurkšniais gėrė ledinį „Boržomi“ ir stengėsi nežiūrėti į Stolypiną.

- O tie plepalai apie valdomas biosferas? Arba „gyvybės injekcijas“? Kokie perlai: „Sąmoningas natūralių ar dirbtinių organizmų įvedimas į svetimus pasaulius gali pažadinti milijonus metų snaudusias dykumas – kristaloplanetas, ir kas žino, kokie horizontai mums tada atsivers!“ Kokie, a? O juk jaunimui tik švilptelk – jis iš kailio išsiners... Provokacija!

Mikaelianas pažiūrėjo per tuščią stiklinę į šviesą ir pastatė ją ant lentynos:
- Klausyk, Stolypinai, tu Mėnulyje buvai?
- Buvau, O...
- Skafandre?
- Juokiatės, Manukai? Mano amžiuje – skafandre!
- Va! O juk Mėnulyje nėra atmosferos! Ir gyvybės nėra! Ką tu pridirbai, Stolypinai? Tu juk negyvėlis!
- Ach, štai apie ką jūs... Tačiau Mėnulis – visai kitas reikalas!
- O pas mus Armėjijoje sako: „Jei baigei vieną darbą – greičiau imkis kito, nes nespėdi padaryti trečio“. Gerai sako, ką?
- Manukai, vadinasi jūs...
- Nieko aš ne! – staiga pyktelėjo Mikaelianas ir nužingsniavo prie durų, praskirdamas minią žemu galingu korpusu.

Bufete vėl sugaudė.

- Draugai, o juk Mikaelianas už Saviną! Man pasirodė...
- Va būtent – pasirodė! Tiesiog Mikaelianas prieš Stolypiną, štai kas. Jis jo pakęsti negali...
- Pakenčia, kaip matai...
- Netikša...
- Ne netikša, o mokslo organizatorius. Dabar taip vadina...

Kai Andrejus su Nina tyliai įėjo į posėdžių salę ir nieko nepastebėti atsisėdo ant šoninio suolo, Stolypinas jau baiginėjo savo pranešimą. Jis įkvėptai ir gyvai kalbėjo apie kai kurių jaunų mokslininkų idealizmo atgyvenas, apie garsųjį Aukščiausiąjį protą, apie voliuntarizmą moksle.

- Kai kurie jauni mokslininkai vaikydamiesi reklamos ir abejotinos šlovės nekompetentinguose visuomenės sluoksniuose laikas nuo laiko iškeldavo, iškelia ir iškeldinės vadinamąsias „beprotiškas hipotezes“, gviešis į patirties patikrintus fundamentaliuosius gamtos dėsnius. Pabrėžiu – patirties patikrintus! Vienu tokių dėsnių yra mūsų gerbiamo Oresto Šteinkopfo gyvybės barjero teorija...

Šteinkopfas iš padilbų pažvelgė į suprakaitavusį pliką Stolypino pakaušį ir kažką tyliai pasakė kaimynui. Kaimynas sutikdamas linktelėjo.

- Savino hipotezė viliojanti ir išoriškai įrodoma. Tačiau tai apgaulė, draugai! Galima išsigalvoti ką nori, sukurti neįtikėtiniausią teoriją ir ją daugiau ar mažiau logiškai įrodyti. Tačiau pasaulyje nuo to niekas nepasikeis. Mes turime vieną kriterijų – praktika, patirtis, eksperimentas. „Alfa“ ekspedicija praktiškai įrodė egzistuojant Šteinkopfo gyvybės barjerą ir gyvybės nesuderinamumą su ikižvaigždine medžiaga. Pabrėžiu – praktiškai! Kokiu pagrindu Savinas siūlo mums mažai raštingus išmislus? Kokio tikslo jis siekia, be noro pagarsėti novatoriumi ir originalu?

Stolypinas kruopščiai nusišluostė plikę nosine, pasitaisė kaklaraištį ir, gurkštelėjęs vandens iš stiklinės, paskalavo burną.

- Ir dar į vieną dalyką noriu atkreipti dėmesį, draugai... Savinas kelia provokuojantį pasiūlymą kristaloplanetuose atlikti Žemės organizmų „gyvybės injekciją“, žadėdamas daugybę rožinių perspektyvų. Ar galim tam ryžtis? Ne, tūkstantį kartų – ne! Visų pirma todėl, kad tai prieštarauja tam, kas įrodyta praktiškai, taigi, fundamentaliam ir nenuginčijamam Oresto Šteinkopfo dėsniui. Kas gali ryžtis tokiam beprotiškam žingsniui? Kas prisiims atsakomybę už jo pasekmes? Aš klausiu – kas?

Klausimas nuskambėjo retoriškai. Salėje ir prie Tarybos stalo pasikalbėdavo, laukdami užsitęsusios kalbos pabaigos. Stolypinas išlaikė efektingą pauzę ir kaulėtu kumščiu trinktelėjo per tribūną:
- Aš klausiu – kas po to, kas čia pasakyta, ryšis tokiam nusikalstamam eksperimentui?

Mikaelianas nepritardamas prisimerkė ir pirštais pabarbeno ant stalo:
- Klausyk, Ivanai Vasiljevičiau, čia ne teatras ir ne teismas. Viskas čia aišku, ir kol kas niekas čia nesiruošia...
- Kvailių nėra! – atsklido iš salės galo.
- Yra!

Teleoperatorius, dar nesusivokęs, profesionaliu judesiu pasuko kamerą 180o, ir milijonai akių išvydo Andrejaus veidą, atsikišusiais antakiais, išsišovusiais skruostikauliais, po oda išbrinkusiais mazgeliais ir trūkčiojančiomis lūpomis.

- Jūs, Ivanai Vasiljevičiau, daug ir visai teisingai kalbėjote apie būtinybę teoriją patikrinti praktika. Tačiau kai kalba palietė atsakomybę, norinčių patikrinti praktiškai neatsirado. Gaila, tačiau tai dabar jau neturi reikšmės.

Andrejus užsikosėjo, prisidengęs delnu burną, nuėjo prie Tarybos stalo, tyliai ir atsargiai žengdamas puriomis grindimis.

Jam pasirodė, kad Medvedevas vos pastebimai linktelėjo.

- Noriu padaryti papildomą pranešimą Taryboje. Būdamas planetoje PKK-13SD38, aš sąmoningai pažeidžiau Visuotinio kosminio statuto 102 punktą...

Salė nuščiuvo. Tylu tapo prie namų telesienų ir kajutėse, palydovuose ir kosminėse stotyse, Mėnulyje, Marse, Veneroje, tolimuose postuose, kur Saulė šviečia ne ryškiau nei Sirijus...

- Noriu papasakoti viską iš eilės...

Žodžiai buvo nepaklusnūs, tarsi sunkūs akmenys, kuriuos jis sunkiai rideno vienas prie kito, sunkiai dūsuodamas, netvarkingas statinys staiga savaime sugriūdavo, ir tekdavo viską pradėti iš pradžių.

Jis pasakojo lėtai, painiodamasis nereikšmingose detalėse, tačiau pamažu išgyvenimo valdžia privertė užmiršti nukreiptus prožektorius ir kamerų objektyvus – ir pasijuto laisviau.

Jis stabtelėjo, kad pervestų kvapą, ir pakėlė akis. Jis nepamatė salės, jis nepamatė išbalusio, įsitempusio Ninos veido. Nazarovas. Pažeidėjas

Susidvejinusi uola pakibo virš ežero tarsi su sparnai, sustingę prieš suplasnojimą.

Ausyse tyliai, tačiau valdingai stukseno metronomas: tik-tak.

Saulė jau kirto zenitą, ir prie kojų krito tamsi dėmė: suplotas, suspaustas skafandro šešėlis su sulaužytu manipuliatoriumi.

Metronomas tiksėjo vis garsiau.

Andrejus uždėjo pirštus ant stambaus raudono mygtuko.

Skafandro sąvaros lėtai atsiskyrė, ir nesava žalia šviesa trenkė į veidą, apakino.

Svetimas tankus oras užgulė nosį ir burną, ir nebuvo įmanoma nei įkvėpti, nei iškvėpti. Kažkodėl užgulė ir ausis, tarsi pikiruojančiame lėktuve, ir tesigirdėjo, kaip gurgžda šonkauliai, beprasmiškai išpūsdami ir sutraukdami krūtinę.

Apžlibintas ir apkurtintas ilgos arkliškos minties dozės be žodžių, jis pamanė, kad jau galas. Išlaisvinta dešinė ranka, brėždama metalą nagais, nevalingai nuslinko žemyn. Vokai pritvinko švino ir patys savaime užsimerkė.

Ir tada pro tylantį triukšmą jis išgirdo savo vardą.

Tai buvo tolimas liūdintis riksmas, kaip būna per haliucinacijas ar susapnuotame košmare. Balsas nuo ežero pusės atsklido duslus, suprantamas ir reiklus:
- Andrejau!

Jį visada taip žadino Nina. Prieidavo prie patalo ir tardavo į pačią ausį:
- Andrejau!

Tačiau dabar ji tai ištarė labai garsiai, taip, kad nuaidėjo tūkstantiniu aidu:
- Andrejau!

Jis staigiai pakėlė apsunkusią galvą. Neatsimerkdamas, avarinės apsaugos skyrelyje apčiuopė pirmą papuolusį biopaketą ir, perplėšęs dantimis, išmetė į išorę. Tada dar vieną. Ir dar.

Labiryje pjūklo išpjauta įduba greitai užsipildė išputojusios chlorelės gabalais, kažkokiomis kolbelėmis, plėvelėmis, tinkleliais, kuriuose gyveno milijonai nematomų mikroorganizmų kolonijų.

Ilgiau nekvėpuoti nebuvo galima. Kažkas iš vidaus į abu smilkinius stukseno tarsi plaktuku, grasindamas pramušti kaukolę, po stipriai užmerktais vokais plaukė kruvinas rūkas, po kurį šmėkščiojo baltos snaigės – vis greičiau ir greičiau.

Tačiau prieš visiškai prarandant sąmonę, jis vis tik spėjo užverti skafandro sklendes ir paspausti raudoną mygtuką.

Grįžimas iš nebūties buvo kankinantis. Nudeginti, apnuodyti plaučiai reikalavo deguonies, o smarkokai parudavusi chlorelė dar nesugebėjo atstatyti pažeistą kvėpavimo ritmą.

Ir tada Andrejus išsigando.

Lipni baimė šliaužė kažkur iš apačios, persikraustė į rankas, dilgčiojo pirštų galiukuose, slinko prie gerklės. Andrejus atsimerkė. Aplink niekas nepasikeitė, tačiau jis buvo tikras, kad sekundę prieš tai aplinkinės uolos judėjo. Slinko tiesiai ant jo, kad apsuptų, sumintų, sutraiškytų. Jis bijojo mirktelėti, nes per tą akimirksnį uolos galėjo dar kartą žingtelėti. Pašėlusiai žvalgydamasis, jis ėmė atatupstas trauktis prie diskoplano.

Skelbti pavojų! Nedelsiant skelbti pavojų!

Šaltas prakaitas žliaugė kakta, grauždamas akių kampučius, trukdydamas stebėti uolas. Plaučiuose švilpė ir krenkštė. Iš nosies išbėgo šilta srovelė, išsklido ant lūpų. Laisva ranka jis nusišluostė lūpas, kilstelėjo ranką prie akių – tai buvo kraujas.

Skelbti pavojų! Nedelsiant skelbti pavojų!

Už nugaras džergžtelėjo metalas. Andrejus palinko, laukė smūgio. Jo nebuvo. Praėjo ketvirtis minutės, kol jis suvokė už nugaros diskoplano laipteliai.

Skelbti pavojų!

Slysčiodamas ant laiptelių, jis kopė atbulas, nugara pralindo į ovalinį liuką, įsitaisė sėdynėje. Uždarė liuką.

Skelbti pavojų!

Jis, matyt, vis tik būtų pasiuntęs pavojaus signalą, jei ne ilgo, varginančio kosulio priepuolis.

Kvėpuoti jau lengviau. Sąmonė praskaidrėjo, tačiau galva braškėjo, tarsi po gilios narkozės.

Kiek praėjo laiko? Andrejus bukai žvelgė į saulę. Ryškus žalias diskas pastebimai linko prie horizonto, ir aplink jį susidarė trečias žiedas.

Andrejui staiga pasirodė, kad be sąmonės prabuvo gana ilgai, gal net visą parą. Parą... Jei parą – laivas išskrido. Jį paliko vieną. Jį paliko kaip bausmę.... Vienas labirio pragare... Vienas!

- „Alfa“! „Alfa“! „Alfa“!

Jis pakilo, nepasiekdamas reikiamo aukščio, rizikuodamas atsitrenkti į piramidiškas viršūnes, nudūmė link geidžiamo laivo, po tiesumai, mėšlungiškai spausdamas iš variklių maksimalų greitį.

- „Alfa“!

Ramus ir kiek nustebęs Medvedevo balsas suskambo greta:
- „Prima“, aš – „Alfa“, kas nutiko?

Akis išdavikiškai graužė, tačiau dabar ne nuo prakaito. Kramtydamas lūpas Andrejus pasuko autopiloto rankenėlę. Kelias sekundes beprasmiškai žvelgė į išlaisvintą dešinę ranką, tada pamažu ėmė mauti biovaldymo pirštinę.

- „Prima“, aš – „Alfa“, ar mane girdite?
- „Alfa“, aš – „Prima“, girdžiu gerai, buvo ryšio nutrūkimas, skrendu į 0-A kvadratą, aparatūra – puikiai, aplinkybės be pokyčių, viskas tvarkoje...

Ramus pritilęs balsas gyveno atskirai, standartinės frazės gimdavo ne gerklėje, o kažkur tarp lūpų ir mikrofono, bet, kaip bebūtų keista, būtent tai apramino Andrejų. Iki galo įtempti nervai atsileido šuoliais, versdami sutrūkčioti rankas ir kojas. Ir visos 14 skafandro “rankakojos” paklusniai sujudėdavo.

Viskas susitvarkė. Viskas praėjo.

Beprotiškas, nesavalaikis, isteriškas džiaugsmas užplūdo jį. Jis mėtė mašiną aukštyn ir žemyn, dešinėn ir kairėn, kvatojo, kažką dainavo, rėkė – ir, galiausiai, netekęs jėgų nutilo.

Viskas buvo, kaip prieš šešias valandas – taip pat nejudėdame ore kabojo diskoplano lėkštė, taip pat begaline konvejerio juosta apačioje slinko kilimas, išbraižytas geometriniais galvosūkiais. Už nugaros leidosi saulė. Iš už dantyto horizonto kyščioji žali liepsnos liežuviai. Priekyje jau pasirodė sidabrinis debesų lankas. Labirio tarpekliai tirpo tapdami skaidriais, apačioje slinko miglele, ir tik aukšti kūgiai, vis dar apšviesti saulės, metė ilgus aštrius šešėlius. Tarsi kelio ženklai jie tęsėsi į priekį – į tamsą nutaikytos kilometrinės strėlės.

O už nugaros...

Andrejus atsisuko.

Už nugaros žaliavo miškas. Ploni susiviję stiebai, linguodami, šliaužė iš už horizonto į parudusį dangų, dvigubėjo, trigubėjo, skleisdami lapų ūglius...

Jis ne iškart susivokė, kad tai žaliosios saulės atsisveikinimo pokštas.

Atsisveikinimo pokštas...

Andrejus vėl užsikosėjo ir, kaltai šyptelėjęs, tarstelėjo:
- Dar... ne iki galo... praėjo...

Jis akimis paieškojo Ninos ir nerado. Salės amfiteatras, prieš pusvalandį buvęs pustuštis, dabar buvo sausakimšas. Daugeliui neužteko vietos ir jie stovėjo praėjimuose, po operatorių gervių ištiestais kaklais. Žydri objektyvų vyzdžiai švytėjo iš visų pusių ir Andrejui vėl tapo nejauku.

- Štai, taigi, ir viskas. Iki atskrendant jau visai atsigavau. Automatas diskoplaną pastatė angare, o aš patraukiau į sterillizatorių... „Inkubatoriuje“ mane sutiko Krivcovas su Svirinu. Aš bijojau, kad Krivcovas pastebės, kad trūksta avarinių atsargų, todėl pasakiau Aleksejui, kad susitvarkysime su „nusirengimu“ dviese. Krivcovas turėjo kažkokių reikalų su meteorų patrankomis, ir jis iškart išėjo. Na, o Svirinas nieko nežinojo...

- Kodėl nuo draugų nuslėpėte savo poelgį? Bijojote pasekmių?

Tai paklausė Mikaelianas.

- Pasekmių? Tam tikra prasme, taip. Jei apie tai būtų sužinoję iki iųskrendant, tai, visų pirma, vietovė aplink Baltąjį ežerą nedelsiant būtų buvusi sterilizuota, ir eksperimentas...
- O antra?
- O antra... Jei man būtų pavykę įtikinti draugus, mums būtų tekę visiems kartu atsakyti už statuto pažeidimą... To aš nenorėjau...

Andrejus iš padilbų žvilgtelėjo į Medvedevą, tačiau tas, nerodydamas jausmų, žvelgė kažkur virš žmonių galvų. Mikaelianas sėdėjo paraudęs ir niūrus, traškindamas trumpus storus pirštus. Šteinkopfas, atrodo, nieko negirdėjo – atidėjęs į šalį tranzistorinį sinchrovertėją, kažką rašė, tiksliau, skaičiavo – jo plonos lūpos judėjo be garso. Džozefas Klarkas – tas Klarkas, atskleidęs šviesos greitį viršijančias keliones – neslėpė susižavėjimo ir pritarimo, kėlė baisią netvarką savo tankioje barzdoje. Likusieji Tarybos nariai stengėsi vienas į kitą nežiūrėti, beprasmiškai vartydami ataskaitos lapus.

Kažkas salėje šūktelėjo:
- Gėda! Anarchija! Lauk iš mokslo!

Atrodo, kad tai buvo Stolypinas.

Ir akimirksniu salė virto kunkuliuojančia duobe. Ant stalo užsiplieskė visa signalinių lempų girlianda: visi prašė žodžio. Andrejus stovėjo to gausmo centre ir nežinojo, ką daryti – likti prie salo ar eiti į salę.

Praėjo kokios penkios minutės kol per tūkstantbalsį dūzgesį prasimušė pirmininkaujančio varpelis.

- Tai, ką dabar išgirdome, iš esmės keičia diskusijos eigą ir prasmę... – Mikaelianas lėtai rinko žodžius. – Taryba priversta... mes privalome išsiaiškinti aplinkybes ir spėjamas pasekmes...

Mikaelianas, pažvelgęs į Klarką, kuris stovėjo grėsmingai palinkęs, tasi pasiruošęs pulti į muštynes, sumišo.

- ... pasekmes dėl neapgalvoto kosmobiologo Savino poelgio...
- Nusikaltimas!

Tai vėl riktelėjo Stolypinas. Mikaelianas dar labiau sumišo ir skubiai baigė:
- Apie Tarybos sprendimą šiuo klausimu bus pranešta. Posėdį laikau baigtu.

Vėl sprogo, sugaudė, prapliupo amfiteatras, lygtai palaikydamas, lygtai smerkdamas, lygtai grasindamas, tačiau kai iš penkių praėjimų prie jo puolė žmonės, Andrejus pasimetęs ėmė trauktis atatupstas. Kažkas sugriebė jį už rankovės ir iš visų jėgų įsitraukė pro šonines duris.

- Aleksejus?
- Tas pats. Greičiau, o tai liksi invalidu.

Krivcovas įstūmė jį į kažkokį siaurą kambariūkštį, kur eilėmis stovėjo robotai-valytojai.

- Pabūk čia. Ir nekišk nosies. Aš rasiu Niną.

Jis truputį stabtelėjo prie durų, pasitaisė akinius.

- Na ir privirei, mano brangusis. Taip privirei, kad...

Krivcovas mostelėjo ranka ir sandariai uždarė duris...

Namo jie grįžo dviese. Vairavo Nina.

Andrejus sėdėjo greta, įtraukęs galvą į pakeltą palto apykaklę, ir laikas nuo laiko patraukdavo pečiais – negalėjo priprasti prie civilio kostiumo.

Jie tylėjo visą kelią, iki pat namų. Tik pastačiusi mašiną prie įėjimo, Nina tyliai paklausė:
- Sunku tau, Andriuša, ką?

Andrejus išlipo nieko neatsakęs. Nina, paskubomis parengusi programą autovairuotojui, priėjo iš nugaros, prisiglaudė prie vyro, apkabinusi pečius. Elektromobilis pasignalizavo ir nuvažiavo į garažą.

Andrejus, užvertęs galvą, žiūrėjo į žvaigždes. Neseniai praėjęs šiltas lietus nuplovė dangų, ir tūkstančiai jonvabalių spietėsi velvetinėje tamsoje. Tam jų pralėkdavo meteorų adatos. Vinguriuojančiu dūmeliu blyškiai švytėjo Paukščių takas.

- Na štai ir viskas, Niniuk. Prisiskraidžiau.
- Bet, galbūt...
- Ne, Neišvengiama. Jų vietoje pasielgčiau taip... Prisiskraidžiau.

Andrejus nesidairė, ir tai buvo kaip tik vietoje. Ninos akyse blykstelėjo kažkas panašaus į džiaugsmą... Iš pirmo žvilgsnio viskas buvo gerai. Andrejus buvo šalia. Jis mėgo žaisti su sūnumi, pats ruošė pietus to darbo nepatikėdamas robotams. Paskaitos universitete – Andrejus skaitė Saulės sistemos biologinės evoliucijos kursą – užėmė vos kelias valandas per dieną, o likusį laiką leido namie.

Tai nutiko po savaitės po tos įsimintino Tarybos posėdžio. Septynios dienos pralėkė išprotėjusioje sumaištyje. Andrejus apvertė visus namus. Jis sukūrė kažkokius savieigius vežimėlius, universalų lopšį- lovytę, į balsą reaguojančius barškučius, apskaičiavo optimalias vystyklų formas ir patobulino kūno grūdinimo būdus, vienu žodžiu, energingai ėmėsi jauno tėčio pareigų. Jis dažnai ir daug, gal net per dažnai, kalbėjo apie tai, kaip pasiilgo Žemės, apie savo būsimus „žemiškus“ planus. Panašu, suprasdamas bausmės neišvengiamumą, vis tik tikėjosi stebuklo.

Ankstų sekmadienio rytą atskrido Artūras su Ieva. Diena prabėgo nuostabiai: jie vandenlėkiu nusigalo toli Jenisiejumi, vyrai žvejojo, moterys skynė neryškias vietos gėles, sūnus tai saldžiai miegojo, tai drąsiai kovojo su dideliais žaliais žiogais. Vakarą praleido prie stalo. Abu – Andrejus ir Artūras – daug gėrė, girdami vietinį uogų vyną.

Ir tik prieangyje, apsivilkdamas apsiaustą, Artūras nejaukiai prabosino:
- Vos neužmiršau... Tu... na... nenusimink ... Supranti, Taryba iš tavęs atėmė kosmonauto mandatą už statuto pažeidimą... su visomis to pasekmėmis.. Tad štai... supranti...
- Suprantu, - ataidėjo Andrejus ir nusišypsojo.

Stebuklo nebuvo.

Liko tik ta budinti dirbtinė šypsena – tarsi kabanti spyna ant dūšios. Kas ten, už spynos? Koks liūdesys? Kokios audros? Galima tik spėlioti. Ir niekuo negalima padėti...

Pradžioje ji bandė išblaškyti Andrejų, vedėsi į teatrą ir koncertus, slidinėti bei turistinius žygius. Per trijų mėnesių atostogas jie apšniukštinėjo Islandijos ugnikalnių kraterius ir Australijos draustinius, mindė senovės actekų šventyklų plytas, apžiūrėjo povandeninį japonų Dzojos miestą. Andrejus nuolankiai darė viską, ką ji besugalvodavo. Tačiau nuo to nuolankumo norėjosi verkti.

Jis atgydavo tik tada, aki ateidavo draugai iš „Alfa“. Kambarys iškart prisipildydavo stipraus tabako dūmo, riebių juokų ir karštų ginčų. Tačiau žvaigždėlėkis „Alfa“ jau prieš du metus išskrido už Galaktikos ribų, prie ka-kokio kvazaro, ir nuo tada nėra jokios žinios... „Alfoje“ buvo naujas mokslinis vadovas, nes Medvedevas...

Keistas žmogus tas Medvedevas. Sutikdavo jį visur – universitete, Akademijoje, viešbutyje, tiesiog gatvėje – bet ne namuose. Slaptos derybos? Vargu. Juk savo videofoninių pokalbių jie neslėpė. Netgi atvirkščiai. Kartą nesant Andrejaus šefas klausinėjo apie jo reikalus ir užsiėmimus. Prašė padėti Andrejui įveikti „spliną“.

- Jam reikia dirbti. Sukąsti dantis ir dirbti. Sunku net įsivaizduoti, kas bus, jei jo hipotezė pasitvirtins... – tačiau į namus nė karto neužsuko.

O ne taip seniai išskrido „Koroliovas“. Medvedevas su juo.

Nuo tada Andrejus tarsi suakmenėjo. Beveik neišeina iš namų. Krūpčioja nuo kiekvieno garso, slkambučio. Ir tyli. Arba žiūri televizorių. Kai ji grįžta vėlai, jis paskubomis atidaro duris, tarsi jau seniai lauktų kažko... Visom jėgom stengiasi neparodyti nusivylimo. Stipriai – per stipriai! – bučiuoja. Garsiai – per garsiai! – klausinėja apie reikalus. Linksmai – per linksmai! – pasakoja apie eilines sūnaus išdaigas. Tačiau ji matė jo sklidinas nesuprantamo laukimo akis.

Nors viskas suprantama. Viskas dėl Medvedevo. Tiksliau, dėl tos pačios prakeiktos kristaloplanetos. Juk iš „Koroliovo“ jau ketvirtą mėnesį jokios žinios...

Kvaila situacija – pavydėti svetimai planetai...

Štai ir šiandien teka toks pat tylus vakaras.

Trimetis Jura, sėdėdamas ant grindų. Iš labirių kubiukų stato kažkokį nesuprantamą statinį: ne tai raketų angarą, ne tai Babilono bokštą. Kaip jam nenusibosta tąsytis su tais prakeiktais akmenukais? Juk jo valia ji išmestų visą tą anapusinį šlamštą kur nors toliau. Jie kažko nemalonūs, tie akmenys, kažkokie nežmoniški, netikri. Šilti ir slidūs liečiant, jei limpa prie rankų tarsi geležis prie magneto. Prie nieko daugiau nelimpa, o tik prie gyvo kūno. Ir tas nežemiškas hipnotizuojantis švytėjimas...

Tačiau Jurikas dėl akmenukų eina iš proto. Pabandyk paslėpti – rėkimas visai dienai.

Andrejus užvertė knygą, paglostė mėlyną viršelį: „Aleksejus Krivcovas. Apie kvaziatominę ikižvaigždinės medžiagos struktūrą labiryje“. Šaunuolis, Alioša. Galbūt, daugoka faktų ir mažoka išvadų... Tačiau tai net geriau. Maištinga mintis apie dirbtinę labirio prigimtį sklendžia tarp eilučių, lenda į akis. Šaunuolis.

Alioša... Dveji metai – jokio gandelio... Pirmoji žvalgyba už Galaktikos ribų...

Ten, nepasiekiamose toliuose saulę po saulės atrasdami...

- Andrejau, išjunktą senieną arba patildyk bent! Klausyti baisu!

Nina pasitaisė pledą ant kelių ir suirzusi nusisuko nuo telesienos.

- Tet negera, - konstatavo Jurikas, neatsitraukdamas nuo užsiėmimų.

Andrejus nesiginčydamas prisuko garsą. Žemas melancholiškas balsas beveik šnabždėjo

Žmonės žemės kraštą išvysdami -
Ir sustos....

Gal jo prastas skonis, tačiau jam patinka Selena Suona. Patinka paprasta sena daina, baltas veidas ir balta ranka bejėgiškame moste:

Prieš amžinos tamsos sieną apmirs radijo srovės...

- Jūs neįsivaizduojate, ką pridirbote, - kalbėjo Medvedevas, bato nosimi spardydamas nukritusius lapus, - Jūs – ne fizikas... Jei ne jūsų maištingas eksperimentas, joks žvaigždėlėkis nebūtų net priartėjęs prie kristaloplanetos... Per artimiausią šimtmetį, bent jau...
- Kodėl?

Jie ėjo per Akademvinio miestelio pušų parką.

Šefas rankose vartė pušies šakelę ir dygiai nusijuokė:
- Jūs – ne fizikas, ir jūs nesuprasite viso panikos masto... Pasirodė, kad labirio molekulėse nėra atomų. Molekulės yra, o atomų – ne. juokinga?
- Kaip tai nėra atomų? Iš ko tada sudarytos molekulės? Juk visose cheminėse reakcijose...
- Visiškai teisingai, visose cheminėse reakcijose labiris elgiasi kaip įprastinė medžiaga... Tačiau atomų, kaip juos suprantame, nėra. Yra.. kaip čia paaiškinti... stabilūs energetiniai sutankėjimai, ar kaip... Žodžiu,a tomų imitacija, kvaziatomai...

Ir štai tada prabusime
Nežinomų palikuonių krauje...

- Dabar jūs įsivaizduojate situaciją? Iš vienos pusės, tarsi dar vienas „Šteinkopfo barjero“ patvirtinimas – beatominė struktūra. Iš kitos, jūsų „pasėlis“ – o kas, jei jis „išdygs“? Juk tada teks peržiūrėti ne tik biologinius kanonus, ne tik atšaukti „gyvybės barjeras“, bet ir pradėti viską iš pradžių! Štai kokie reikalai, brangusis ramybės drumstėjau...

Mes išsitiesime jų kūnuose ir sutrauksim aršius amžius...

Paskutinį kartą jie susitiko viešbučio numeryje. Medvedevas pasitiko, neįprastai spindintis ir įsiaudrinęs.

- Šok, burtininko mokinį! Taryba nusprendė, pagaliau, pasiųsti ekspediciją PKK-13SD38A... Beje, planetai duotas „Prometėjo“ pavadinimas... Neblogai? Tad štai, žvaigždėlėkis skrenda į „Prometėjų“ po dviejų savaičių. Tikslas – patikrinti kosmobiologo Savino eksperimento rezultatus. Mokslinis vadovas akademikas Medvedevas. Na, ko nešoki? Tavo laimėjo!
- Mūsų laimėjo, - tyliai pataisė Andrejus. – Mūsų, Piotrai Jegoryčiau...

Ir sutraškės sugniaužtose rankose
Apsauginiai vokai...

- Ir žinai, kas karščiausiai pasisakė už ekspediciją? Šteinkopgfas! Taip… Seniukas nors prie 6irdies d4k. Su tokiu ir kariauti malonu…

Ir signalu mūšiui nuskambės
Senovės grandinių žvangesys.
Ir vėl už nugaros iškils
Sparnuotos burės...

- Einam pas mus, - pasiūlė Andrejus. – Tokį įvykį reikia atšvęsti.

Medvedevas iškart paniuro, sumišo, nusuko akis:
- Supranti po vieno... Supranti, negaliu žiūrėti į vaikus. Mano sūnus... Keturi metai... Iškart – žmona ir sūnus. Nuo to laiko... Negaliu, Andrejau, atleisk. Geriau pasėdim kavinėje. Jei tu ne prieš. Prieš kelią...

Ir vėl už nugaros iškils sparnuotos burės...

Dainininkė nusilenkė griaudint aplodismentams, koketiškai šypsodamasi ir pritūpdama. Tai buvo jau nemalonu ir kažkaip pikta.

Andrejus išjungė televizijos programą, ir ekranas, užgesęs, virto paprasta siena, niekuo nesiskiriančia nuo kitų.

Labai norėjosi užsirūkyti, tačiau rūkyti buvo leista tik virtuvėje, o būti vienam nesinorėjo.

- Klausyk, Niniuk, gal mums prasivaikščioti.

Nina padėjo knygą, nuleido kojas nuo tachtos, apčiuopdama šlepeles.

- Pagaliau, aš girdžiu ne berniuko, o vyro, kalbą...

Bokštas sutrupėjo su dūžtančio stiklo garsu. Jurikas, pergalingai šaukdamas, nudūmė į savo kambarį persirengti. Jo asmeniniame džiaugsmų sąraše pasivaikščiojimai buvo pirmoje eilėje. Jie ėjo trise vakaro gatve, tylioje šviesų pūgoje. Jurikas, susikaupęs ir savarankiškas, centre, Nina vos priekyje, Andrejus pusžingsniu atsilikęs, retkarčiais pažvilgčiodamas į praeivius iš po pakeltos apykaklės.

Įprotis gatvėje pasikelti apykaklę atsirado neseniai. Jis tapo įtarus, kažkodėl paniškai bijojo, kad jį pažins, kibs su kalbomis, kaltinimais ar užuojauta.

Kažkada Nina, pajuokdama ta kvailą baimę, pasiūlė jam kaukę. Tačiau Andrejus į pasiūlymą pažiūrėjo rimtai ir, pagalvojęs, pakratė galvą:
- Žmogus su kauke labiau kris į akis...

Ninai iškart dingo noras juokauti...

Gatvė tomis valandomis buvo pilna žmonių, tačiau niekas į juos nekreipė dėmesio. Žmonių srautas tekėjo šaligatviu, išsiskirstydamas į upelius. Atsidarė teatrai ir kino salės, klubai ir kavinės, sporto kompleksai ir saviauklos centrai, viešos laboratorijos ir universitetų lektoriumai. Upeliai tekėjo pro nuolat besisukančias duris, tačiau srautas gatvėje nesilpo: namisėdų paskutiniu metu gerokai sumažėjo.

Nuo Krasnojarsko jūros pūtė drėgnas vėjelis.

Vėjas šiureno tankioje topolių lapijoje, skambėjo melsvų upių spygliuose, lingavo sunkias Sibiro palmių vėduokles. Viršuje, kabančiuose vaismedžių soduose, stipriai dvelkė citrinomis ir apelsinais – kažkodėl sodininkų fantazija nesiekė toliau nei citrusiniai. Tiesa, kai kur pro apsaugines grotas kyšojo šalčiui atsparių kokosų ir finikų plunksnos pakaitom su tradicinėmis obelimis ir kriaušėmis. Štai jau daug metų Krasnojarskas rugpjūčio mėnesį virsta vientisa kelių aukštų citrusine plantacija.

Gatve sklido begalinės melodingos improvizacijos. Užsimerkus atrodo, kad plauki jūra ir nedidelės bangos, susidurdamos, liūliuoja pavargusius smegenis. Negarsų gatvės triukšmą – vėjas, balsai, elektromobilių dūzgesys – sugeria akustinės sienų kriauklės ir, perleidę vingiuotais kanalais, grįžta į gatvę tokia stichine, niekieno neparašyta muzika...

Andrejus ėjo apie nieką negalvodamas. Net rūkyti nesinorėjo. Jis godžiai kvėpė tikrą sakų ir citrinų kvapą, klausėsi giedančių kriauklę, jausdamas Juriko rankelės, kurią laikas nuo laiko bandė ištraukti iš tėvo delno, šilumą.

Pirmąkart per daugelį dienų kam buvo ramu. Kažkas viduje trakštelėjo ir sulūžo, atnešdamas palengvėjimą. Jis grįžo. Grįžo tik dabar, nerūpestingai įsiliedamas į Žemės kasdienybę. Grįžo tiesiai į ramų vakarą, pas žmoną ir sūnų, į margą minią – nuo maištingų žvaigždžių laužų, nuo nežmoniško valios ir minčių įtampos – į tylą... Užsimiršti ir negalvoti.

Andrejus nusileido apykaklę. Tai pareikalavo kai kurių dvasinių pastangų, tačiau jis nusiėmė nematomą hermetinį šalmą, jį skyrusį nuo įprastos kasdienybės.

Jis priėmė Žemę.

Nina, atrodo, pastebėjo, tačiau nieko nepasakė.

Jie išėjo prie Jenisiejaus. Krantine, užlieta lygia balta gyvsidabrinių žibintų šviesa, vaikštinėjo retos porelės. Irzliai į betoną plakėsi bangelės. Iš Poilsio salos atsklido daugiatūkstantinis atodūsis – stadione vyko futbolo rungtynės.

- Nina... – pradėjo Andrejus.

Reikia pasakyti, kad jis grįžo. Visam. Kad jis daugiau nekankins ir jos, ir savęs. Kad žvaigždės užgęso. Visam. Kad nieko nėra geriau už Žemę, žmonos rankas, sūnaus šypseną. Kad...

- Nina...

Ji pasisuko lėtai, matyt suprasdama, ką jis nori pasakyti, bet keista! – jos veide pasimetimas ir laukimas, o nėra džiugesio...

- Tėti, tėti! Žiūrėk – balionas!

Virš Jenisiejaus, skambiai išnešioti į šalis, suskambo iškilmingi garsai. Namų sienos daugybę kartų atkartojo šaukinių melodiją, ir visas miestas pakartojo be žodžių:

Tai plati šalis mana gimtoji...3)

Virš Poilsio salos patekėjo antrasis mėnulis – matinis baltas balionas, Skubios informacijos zondas. Zondas virto debesiu, kuriame susiformavo diktoriaus veidas.

- Perduodame skubų pranešimą, perduodame skubų pranešimą...
- Balione – dėdė! Balione – dėdė! Žiūrėk, mama, dėdė!
- Tyliau, Jurikai...

Krantinėje sustingo porelės. Nutrūko mačas. Futbolininkai, pamiršę kamuolį, žvelgė į dangų. Sustojo judėjimas gatvėse. Mašinų ir žmonių srautai susiliejo, susimaišė, sustojo. Miestas žiūrėjo į dangų.

Ir visoje šalyje, visoje Žemėje – ir ten, kur buvo gūdus vidurnaktis, ir ten, kur gaudė vidurdienis, - žmonės žvelgė į dangų, į mėnuliškai baltus balionus.

- Tik ką gautą mengograma iš kosminio laivo „Koroliovas“. Virššviesinis žvaigždėlėkis „Koroliovas“ išskrido beveik prieš metus į Gulbės žvaigždyno dvinarės žvaigždės sistemą, kad patikrintų kosmobiologo Andrejus Savino eksperimento rezultatus...
- Tėti, tai apie tave!
- Tyliau, Jurikai...
- Kaip praneša ekspedicijos mokslinis vadovas akademikas Medvedevas, eksperimentas buvo sėkmingas. Žemės mikroorganizmai ne tik prigijo neįprastomis „Prometėjo“ kristaloplanetos sąlygomis, bet ir ištisa sparčių mutacijų grandine per labai trumpą laiką sukūrė plačią biosferą...

Andrejus stovėjo kiek nuleidęs galvą, plačiai išskėstomis kojomis, tarsi laivo denyje. Diktorius dar kažką sakė, ir Nina matė, kaip iš bevalio, su nesveikais maišeliais po akimis gimsta naujas veidas – ryškiai išsiskiria smakras, iškyla gumbeliai, gili raukšlė perrėžia kaktą, ir akys, prieš minutę žvelgę nuolankiai, nušvito kažkokia vidine šviesa, tarsi namo langai, į kuriuos grįžo šeimininkas.

- Dešifravimas tęsiamas. Mengocentras maloniai suteikė teisę MIS‘ui naudoti dalį atkurto pranešimo. Klausykite! Jums kalba „Prometėjo“ planeta!

Balionu nuslinko juostos, mįslingi zigzagai, pasipylė ir užgeso kibirkštys, ir štai iš tų trikdžių maišaties, iš protui nesuvokiamų tolių, pro karštų žvaigždžių traškesį ir radioaktyvių liūčių gaudesį, greičiau nuspėjamas, o ne atpažįstamas, šaukė Medvedevas:
- ... būtina tęsti be pertraukos ... būtina nuolatinė biostotis kon... kite Savinui... pačius ... iausius spėjimus... tikrovė ... neįtikėtinai ... ežeras pradėjo funkcionuot... tu ... eikaling...

Netikėtas griausmas užslopino pranešimą, ir kažkuriam laikui zondas virto kamuoliniu žaibu. Tada viskas užgeso ir nutilo, ir vėl atsirado bejausmis diktorius:
- Mes perdavėme mengogramą iš „Koroliovo“ laivo...

„Tu ... eikaling...“ Kaip paprasta – reikalingas ir tiek! O ką, jei aš ir čia reikalingas? Bent jau šitiems dviem žmonėms, einantiems greta. Net Jurikas pritilo ir nuliūdo. O Nina prarado veidą. Kažkaip viskas kvaila... Tik ką jis galutinai apsisprendė, rengėsi pasakyti... Ir štai tau!.. Vėl..

Reikalingas, tęsė jis, sėdėdamas patogiame krėsle namuose. Dabar – reikalingas. Kai eksperimentas pavyko. O tada...

Tada tikėjo tik jis vienas. Beje, Medvedevas irgi balsavo už vardo atėmimą... O dabar – reikalingas!

Netiesa, save pertraukė Andrejus. Visa tai – netiesa. Su juo kartu tikėjo ir vaikinai. Ir Medvedevas tikėjo. Ir kiti – nepažįstami. Kitaip nebūtų surengta ekspedicija. Nieko nebūtų. Ir jis, „genialus vienišius“, tikrai niekam nebuvo reikalingas.

Tiesiog dabar, po sėkmės, jame prabilo užspausta savimeilė. Na ką, pasakyk sąžiningai, Savinai, ar tikėjai visu 100%, kad hipotezė pasitvirtins? Tyli? Va taip...

Galų gale, visa tai beprasmis nervų tampymas. Juk Medvedevas privalėjo suprasti – kosmosas uždarytas Andrejui. Taryba neatšauks savo sprendimo, nes jis priimtas teisingai.

Nazarovas. Pažeidėjas Ir nugalėtojus teisia. Ir smarkiai nuteisia. Jei jie kalti. Kitaip ir negali būti.

Rytas už vakarą protingesnis...

Andrejus atsistojo, pasirąžė. Pažvelgė į laikrodį. Trys valandos – jau rytas...

Jis išjungė šviesą. Langas pastebimai mėlo tamsoje.

„Ežeras pradėjo funkcionuot...“ Ką tai reiškia?

Staiga už nugaros sumirksėjo skambučio lemputė: Andrejus dar vakare išjungė videofono garsą, kad atsitiktinis skambutis nepažadintų Ninos su Jura.

Ekrane, trindamas paraudusias akis, pasirodė Mikaelianas:
- Atleisk už skambutį naktį, Andrejau... Žinojau, kad nemiegi... Matei pranešimą iš „Koroliovo“?
- Taip, Manukai, mačiau...
- Sveikinu su pergale. Ir nuo savęs asmeniškai, ir nuo Tarybos. Ir ypač – nuo Šteinkopfo. Jis prašė.
- Perduokite Šteinkopfui, kad aš... aš nežinau, ką sakyti tokiais atvejais...

Mikaelianas lėtai nusišypsojo storomis lūpomis:
- Tokiais atvejais, brangusis, geriau nieko nesakyti... Tačiau aš tau paskambinau, pats supranti, ne sveikinimams. Reikalas... Ką tik pasibaigė skubus Tarybos pasitarimas. Dėl trukdžių Medvedevo mentogramoje daug neaiškumų. Aišku tik viena, kad „Prometėjyje“ vyksta kažkas nepaprasta. Medvedevas ragina nedelsiant įrengti nuolatinę biostotį. Iš esmės, klausimas išspręstas. Kažkur po savaitės, ne vėliau, mes į „Prometėjų“ išsiųsime įrangą, montuotojus ir papildomą biologų grupę. Poryt po pusiaudienio... t.y. mums jau ryt įvyks kandidatų atranka. Beje, ką gali reikšti – „pradėjo funkcionuoti ežeras“?
- Neturiu supratimo. Pats visąlaik apie tai mąstau... Turėjau su Medvedevu vieną pokalbį... Tačiau tai pernelyg neįtikėtina.
- Taip, užduotėlė... Tai ryt atskrisite į Maskvą?
- Atleiskit, o ko? - Gi sakiau: bus kandidatų atranka. Ar jūs atvėsote „Prometėjui“? Taip, juk jūs turite sūnų... Žinoma, žinoma.
- Ach! – Mikaelianas iškart atgijo. – Žinoma, brangusis, Tarybos sprendimas tebegalioja! Tačiau juk žvaigždėlėkiuose, be kosmonautų, būna ir keleivių!

Andrejus žvelgė į užgesusį ekraną ir mąstė, mąstė rankomis apsikabinęs pečius. Laikrodis negarsiai tiksėjo nekantrias sekundes, neskubias minutes... Kajutėje nežymiai dvelkė alyvų kvapas. Tradicinė alyvų šakelė – paskutinė Žemės dovana – per pusmetį išbujojo į visą krūmą. Ir nelauktai pražydo....

Andrejus atsisuko.

Už jo stovėjo Nina.

Nuo jos dvelkė alyvomis, ir Andrejus ne iškart suprato, kad tai kvepalai.

Jis priėjo prie žmonos, paėmė už rankų:
- Nina, mieloji...
- Nereikia. Viską girdėjau. Viską suprantu. Tu ten reikalingas...


Vilhelmas Šteinkopfas (1879-1949) – vokiečių chemikas, išgarsėjęs iprito dujų gamyba per Pirmąjį pasaulinį karą. Matyt ta intencija kūrinyje atsirado šis personažas.

„Amžinosios burės“ - Viačeslavo Nazarovo eilės

**) „Tai plati šalis mana gimtoji” - sovietinė I. Dunajevskio daina, šlovinanti TSRS.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Anatolijus Radovas. Georkas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Gyvenimas vietoje gyvenimo
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Chodžiakbaras Šaichovas. Deimanto spindesys
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Ralph Robert Moore. Erdvė
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Polas Ešas. Kontaktas
Andrejus Anisimovas. Arka
Pavelas Michnenko. Etiketas
M. Jako. Protingumo testas
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
L. Aldani. Korokas
Kasijus
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė