V. Nazarovas. Silajaus obuolys

Apie autorių žr. >>>>>

    Pradžia  |  Antra dalis

1. Įžanga

Nepavykęs matematikas Oksigenas Ašas virto Vadovu atsitiktinai ir sau pačiam.visai netikėtai. Vieną vasaros dieną, nulietą baltos saulės ir apkurtintą sitarų garsais, koledžo durys už jo užsitrenkė visiems laikams. Ir Oksis atsidūrė likimo akivaizdoje. Niekas nepranašavo jo didybės, todėl Oksis, laikydamasis senovinės taisyklės „Paimk savo, o tada svetimą“, prisikimšo kišenes siaurų mėlynų ankstyvųjų obuolių iš mažo odelio ir išėjo pro vartus į centrinę sostinės gatvę.

Aikštė, paprastai tuščia popietę, šįkart buvo pilna žmonių. Sviro planeta išgyveno eilinį sukrėtimą, ir visi, kam netrukdė neatidėliotini reikalai, dalyvavo įvykiuose. Prie statinių su raudonu Silajaus alumi būriavosi ginklais apsikarstę vyrai. Moterys baltomis medicinos seselių skarelėmis pirmenybę atidavė šaltam slyvų kokteiliui su mėtos lapeliais. Grindiniu į įvairias puses riedėjo sukilėlių ir tvarkos palaikytojų šarvuočiai. Berniukai prekeiviai šmirinėjo tarp praeivių siūlydami naujausius begarsius pistoletus ir apsaugines liemenes. Žydros merginos iš Gatvės gyvybės draudimo triukšmingai sudarinėjo skubius sandorius. Kažkas kažkur šaudė, kažkas kažką keikė, kažkas kažką vijosi, kažkas kažką rėkė – visa tai buvo žavu, užburdavo ir jaudino.

Tačiau Oksigenas per minią ėjo susimąstęs ir nuliūdęs. Pašalinimas iš koledžo jam buvo skausminga nuoskauda. Juk jis nebuvo kvailas – ne kvailesnis už kitus, bent jau, - tačiau jis labai nemėgo teorijos. Jis nuostabiai apsiėjo be jos. Jis mėgo obuolius, nejausdamos poreikio sužinoti, kaip ir kam jie auga. Jis mėgo konstruoti įdomius dalykėlius iš įvairių detalių, tačiau niekad iš anksto nežinojo, kas gausis. Istorikai tą savybę dvasiniu genijaus asketizmu. Dėstytojams tai atrodė ribotumu.

Melancholiškai kramsnodamas obuolį, Oksis priėjo Laisvės rūmus. Pusiau sugriautoje pagrindinio įėjimo arkoje įstrigo tankas ir policijos gvardiečiai kartu su sukilėliais bandė jį ištraukti. Ašas paspoksojo į darnias, tačiau bevaises pastangas ir iš neturėjimo ką veikti įėjo į vyriausybinį sodą. Parke buvo išrausta apkasų, aptrauktų maskuojančiais tinklais, iš gervuogynų kyšojo greitašaudžių pabūklų vamzdžiai. Kovojančių pusių atstovai snaudė savo postuose. Du kulkosvaidininkai tingiai ginčijosi dėl vietos po medžiu: abu buvo stori, abu apsipylę prakaitu, ir abu visiškai nenorėjo užimti poziciją atokaitoje.

Sode smirdėjo sudegusiu benzinu, paraku ir prakaitu; Oksigenas Ašas netrukdomai perėjo pro du žiovaujančius apsauginius į Sviros vadovo priimamąjį. Čia buvo vėsiau ir ramiau. Veikė bufetas, muzikinis automatas grojo lėtą šorą, profesionalūs nuodytojai gėrė putojančią bilą su ledu ir pusbalsiu dalijosi naujais receptais.

Į Ašą niekas nekreipė dėmesio. Net kai jis užsuko į slaptą Vadovo kabinetą, jam tik šūktelėjo, kad uždarytų duris ir nekeltų skersvėjo. Skersvėjas nepatiko visiems.

Vadovo kabinete nebuvo nė gyvos dvasios; ir tai nudžiugino Oksigeną. Jam norėjosi pasėdėti vienam, vienam su savo nelinksmomis dūmomis. Ir kadangi kitų baldų kabinete nebuvo, Oksis pasuko link vienintelio krėslo – Didžiojo, sutepto dešimčių valdytojų krauju, suvarpytu šimtais kulkų, apsvilintą liepsnosvaidžių ir lazerių, apšlakštytą visais įmanomais nuodais ir rūgštimis.

Jis sėdo į krėslą, nesuvokdamas, ką daro, - ir daviklių įjungtų sirenų kauksmas pranešė Sviro planetai apie naują diktatorių. Prie durų akimirksniu išdygo gvardiečių apsauga.

Pirmąją minutę Oksigenas Ašas prasėdėjo su išgąsčiu – jis buvo įsitikinęs, kad ji sučiups ir nubaus už neapgalvotą poelgį. Pamažu jis susivokė, kad, sėdėdamas Didžiajame krėsle, jis pats gali ką nori bausti. Pabandymui jis įsakė viešai išplakti koledžo matematiką, įvertinusį jį „nepatenkinamai“. Tiesa, jis pamiršo nurodyti savo koledžą, todėl po valandos miestų aikštėse bambukų lazdomis buvo nuplakti visi visų koledžų matematikai. Naujas valdytojas turėjo kietą ranką.

Pirmąją savaitę Ašas išsilaikė dėka Sviroje aršiai besivaržančių grupuočių – kiekviena kovojo už galimybę pribaigti diktatorių ir taip kilstelėti savo autoritetą. Jos skubėjo ir trukdė viena kitai. Trys piktadariai po Laisvės rūmais padėjo termitinę bombą. Visi trys pasirodė esą nerūkantys, o praeivių nesimatė. Tuo metu Rūmuose vyko atmintino žiebtuvėlio įteikimo Valdovui ceremonija. Į žiebtuvėlį buvo įmontuota pragaro mašina. Valdovas priėmė dovaną ir jam kyštelėjo prie cigaretės, bandydamas išbandyti, kai vienišas teroristas nuo gretimo namo stogo iššovė ir vos nepataikė į jį. Prie lango stovėjęs valdovas išmetė žiebtuvėlį, ir ši apgaulinga dovana nukrito prie trijų piktadarių kojų. Šie pradžiugo – ir po minutės susprogo. Termitinę bombą rado berniūkščiai ir pakišo ją po senu furgonu, kuriame buvo paslėpta raketų paleidimo įrenginys, nutaikytas į Valdovo šarvuotį. Tad dienos pabaigai Valdovas tebuvo įsipjovęs sau pirštus. Tvarsčiai kitą dieną jį apsaugojo pasirašant kažkokią deklaraciją, kurios puslapiai buvo išmirkyti per odą veikiančiuose nuoduose. Nuodai įsigėrė į tvarsčius ir asmeninis Valdovo gydytojas, jį pertvarstydamas, mirė baisiose kančiose, taip ir nespėjęs savo aukšto rango pacientui sušvirkšti kalio cianido.

Taigi, baigiantis pirmajai valdymo savaitei Oksigenas Ašas pajuto tam tikrą nuovargį ir norą su kuo nors pasidalinti valdžios naštą. Jis paskelbė apie Valdovui Ypatingai Ištikimų sąjungą. Jo didžiai nuostabai, kvietimą priėmė gana noriai. Maištininkų gretos gerokai praretėjo – daugelis viešai ir slapta skubėjo pereiti į naująją sąjungą. Prasidėjo skilimas. Nepatenkintieji numojo ranka į Valdovą ir ėmė medžioti vienas kitą. Dabar šaudymai griaudėjo visoje Sviroje, o vyriausybiniame sode taikiai ganėsi prijaukintos Silajaus ožkos gauruota rožine vilna.

Penktadienį viename kambarių Oksigenas Ašas rado suglamžytą popieriaus skiautę su kreivai pakeverzotomis eilutėmis:

Brangus Oksi! Turi kietą kaktą, ir mums naudinga su tavimi draugauti. Tavo procentas – krėslas su aukštu atlošu, džiaugsmas ir ilgas gyvenimas. Mes tylūs žmonės ir nepakeliam triukšmo.

       Įžvalgūs

Valdovas dukart perskaitė raštelį ir nuodugniai ją apuostė.

Niekas niekada nesužinos, kokios didingos mintys pralėkė Valdovo galvoje.

Jis kruopščiai sulankstė popieriaus skiautę ir įsidėjo į slaptą kišenę, kurioje dar prieš pusę mėnesio nešiojo špargalkes. Antros savaitės pabaigą Oksigenas Ašas pažymėjo įsaku, sukrėtusiu visą Svirą. Jis ištiesė ranką savo priešininkams. Žmogus savo prigimtimi lengvai nurimstantis, jis surinko nepatenkintųjų likučius Valdovui Ypatingai Ištikimų sąjungą. Tokiam žingsniui dar nebuvo ryžęsis nė vienas iš daugybės Ašo pirmtakų.

Prieš rūmus susirinko džiūgaujanti minia. Moterys ir vyrai, seniai ir vaikai mosavo šviežiais laikraščių numeriais ir skandavo: „Ašas mūsų! Ašas mūsų! Ašas mūsų!“ Policijos gvardiečiai, kaip įprastai sustoję žiedu aplink pagrindinius vartus, pūškavo ir veržėsi susijungti su juos spaudžiančia minia.

Kažkoks dičkis, apžergęs žibinto stulpo skersinį, sustaugė: „Tėve mano! Ašai – mūsų tėve tikrasis!“. Ir kai minia nedarniai aptilo, ir krūtinės įkvėpė daugiau oro, kad nugriaudėtų naujas šūksnis, iš apačios cyptelėjo nematomas: „Meluoja, ryžas parše! Tėvų tėvas! Didysis Valdovas!“.

„Valdovas!!!“ – sustaugė minia, ir tai buvo didžiausio likimo vardas...

Ketvirtos savaitės pradžiai su betvarke buvo baigta. Valdovo išmintis ir valia tapo patikimu pagrindu ir garantija visuotinei laimei ir pasitenkinimui. O tokios būtinus ir brangius maištingoms širdims „pikus“ sėkmingai pakeitė kasmetiniai daugiadieniai karnavalai, kuriuose buvo leidžiami ne tik pokštai ir fejerverkai. Nevaržoma prekyba ginklais ir ginkluote iki par haubicų bei reaktyvinių minosvaidžių karnavalų metu padėjo išsiblaškyti po metų darbų, o kartu ir sprendė smulkias buitines problemas. Policijos gvardiečiai tesekė, kad vamzdžiai būtų nukreipti į priešingą pusę nei Valdovo rūmai.

Tačiau Oksigenas Ašas nebūtų buvęs tikru valdytoju, jei būtų pasitenkinęs tuo, kas pasiekta. Jis palaipsniui savo tautą išlaisvino iš sunkios sprendimų priėmimo naštos – jis viską sprendė pats.

Tiesa, kai kurie tvirtina, kad jis, kaip ir anksčiau, gaudavo slaptus patarimus ant suglamžytų skiaučių, tačiau tiesa paslėpta už šarvuotų durų su elektroninėmis spynomis.

Tačiau patikimai žinoma, kad jau pirmame savo fundamentaliame veikale „Nurodymai paleontologijoje, psichologijoje ir filologijoje“ Valdovas paskelbė, kad įžvalgumas Visuotinio klestėjimo laikais yra fikcija, o įžvalgūs žmonės – fiktyvūs, todėl prieš tai paminėtą žodį, svirų kalba, pašalinti, o visus įžvalgius – likviduoti. Visuomenei reikalaujant „Nurodymų“ paskelbimo diena buvo paskelbta Išgelbėjimo diena. Apčiuopiama amžino Sviros klestėjimo garantija tapo „Nurodymai gamyboje ir augalininkystėje“, kur Valdytojas įvedė naujosios ekonomikos principus. Jis įrodė, kad visų ankstesnių planetos nelaimių priežastimi buvo nuodingoji juodukė. Jos auginimas buvo prilygintas ekonominei diversijai, o naudojimas maistui buvo baudžiamas turto konfiskavimu ir tremtimi.

Per 200 fundamentalių veikalų parengė Valdovas vos per kelis metus. Tuo titanišku darbu jis padėjo kertinius akmenis visuotiniam klestėjimui ir ramybei. Aišku, toks darbas reikalavo didelių pastangų, senų, atgyvenusių sąvokų laužymo. Tačiau tikslas pateisina priemones. Poetiniuose, pilnuose filosofinių įžvalgų „Nurodymuose reikalinguose jausmuose ir naudinguose menuose“ Valdovas rašė: „Norint turėti, reikia pradžioje neturėti“. Sviros žmonės gavo galimybę cituoti šias (ir kitas) išmintingas mintis, padaugintas milijonais egzempliorių.

Ir vis tik Valdovas galutinai suteikė laimę Svirai tik dešimtais savo tarnavimo metais. Būtent tada buvo pradėta Didžiojo plieno kokono statyba. Jis turėjo amžiams paslėpti visą planetą šarvuotame apvalkale. Statyba truko 20 m.; jis jis gavosi su pakankamais plyšiais. Tačiau ir čia tikslas pateisino priemones – dvasinei svirų sveikatai dabar negrėsė jokios užneštinės infekcijos.

Ėjo metai. Kosmosas aplink tapo apgyvendintas. Tolimoji Žemė savo persikėlėjėliams siuntė sunkųjį transportą ir motiniškus patarimus. Statybiniai būriai gręžė tuštumą, aplinkines planetas sujungdami nematomais automatinių trasų tuneliais. Apgyvendinti pasauliai tarsi tiesė vieni kitiems rankas, kad kartu priešintųsi žudančiam kosminės erdvės abejingumui.

Tačiau joks transportas neištrūko iš minus laiko zonos aplink planetą, apraizgytą plieniniu voratinkliu, nė vieno atsakymo negavo svečių valtys, kviečiančios kaimynus pas naujakurius, nė vienam klajokliui, užkluptam nelaimės, savo dangaus neatvėrė Svira...

2. Sviros mįslė

- Įdomu labai įdomu, - inspektorius švelniai paglostė ką tik gerai nuskustus skruostus. - Tačiau kas dabar Sviros šeimininkas?
- Didysis Valdovas.
- Atleiskite.... pusantro šimto... dvidešimt... dešimt... Dar dvidešimt metų, ne mažiau... Kažkur apie 200 susidaro. Kiek gi metų valdytojui?
- 204 su galiuku.
- Ach štai kaip...

8-o galaktikos sektoriaus Saugumo tarnybos inspektorius Inokentijus Šaninas nuoširdžiai stengėsi domėtis pokalbiu, tačiau jo mintys, nepaisant norų, bėgo šalin – ten, prie tų trijų bemiegių savaičių vaikantis konteinerius su aktyvuotu liuteniu, kurie išsilakstė po visą sektorių po keistos krovininio traukinio avarijos. Šaninas jau daug kartų TSK kėlė klausimą dėl liutenio pervežimų uždraudimo. Jam žadėjo ir nieko nedarė. Ir štai rezultatas... Visus konteinerius pavyko laiku sugaudyti. O kas būtų buvę, jei vena tokia dėžutė būtų pateksi š bet kurios iš aplinkinių žvaigždžių gravitacinį lauką? Transporto trasa jo sektoriuje – lengvabūdiškumas ant ribos su nusikaltimu. Dabar tai turės suprasti net apsamanoję TKS krabai.

- Jūs nesiklausote, Inspektoriau.
- Klausausi, drauge Vyresnysis. Tačiau aš nesuprantu, prie ko čia aš. Svira nepatenka į mūsų sektorių, jokių žinių apie galimus kontaktus su mūsiškiais neturiu, ir aplamai akyse nemačiau nė vieno sviro...
- Išvysite> Mes Koordinaciniame komitete aptarėme daug kandidatūrų, tačiau pasirinkome jus. Tai, Inspektoriau, direktyva, o ne prašymas.
- Pasirinkta? Direktyva?
- Būtent taip.
- Koks pasirinkimas ir kokia direktyva? Aš kiaurą valandą klausau, tačiau niekaip nepagaunu, koks čia reikalas. Kas nutiko Sviroje?
- Tai ir yra, kad nieko nenutiko. Per 50 m. Sviroje nieko svarbaus neįvyko. Pagauni ar dar ne?
- Ne.

Vyresnysis piktai prunkštelėjo.

- Atleiskite, drauge Vyresnysis, tačiau inspektorius Šaninas turi teisę tokiems klausimams, - į pokalbį įsiterpė dešinėje Vyresniojo sėdintis. – Situacija, atvirai sakant, neįprasta, ir norėčiau, kad visi suvoktų jos išskirtinumą...
- Arnoldas Tesmanas, sektoriaus SDN socialinių problemų direktorius, - savo palydovą pristatė Vyresnysis.

Šaninas geriau įsižiūrėjo į aukštą postą turintį svečią. Tesmanas jam patiko: nejaunas, tačiau sportiškas, jūreivio veidu, akys atkaklios ir nepiktos, su nežymiai matoma pašaipa. Su tokiu galima susitarti, išvengti nelauktos ir nesuprantamos direktyvos – argi maža kiekvienam savų rūpesčių, laukiančių sprendimo nedelsiant? O Vyresnysis irgi geras: negana, kad savo pagalbininkui pasaugo pačias neaiškiausias užduotis – tai dabar nusprendė, matyt, arenduoti jį kitoms valdyboms...

- Klausykite, drauge Tesmanai, turiu kontrpasiūlymą. Palikim kol kas Svirą. Gyvavo ji savo kokone pusantro šimto metų – pakentės dar pora mėnesių. O jūs pagyvenkite pas mus. Iš visko sprendžiant, jūs skandinavas. Aklimatizacijai galiu pasiūlyti Ibseną-2 arba Grigą-8.
- Ačiū už pasiūlymą, bet…
- Ne, ne, palaukite. Iškart neatsisakykite. Juk mūsų sektorius – unikalus kampelis. Taip sakant, kosmoso Monmartras. Pagrindiniai gyventojai – kūrybingos asmenybės. Gyvena tiesiogine prasme savo kūrinių aplinkoje, savo protėvių ir kumyrų žemėje. Keli milijonai profesionalų, likę – mėgėjai. Bet kurioje planetoje – visiškos kūrybinės fantazijos laisvė... Nieko iš jūsų nereikalauju ir neimu nieko įrodinėti. Tiesiog skrendam kartu, pažiūrėsim, kas ir kaip. Ir patikinu – po mėnesio Svira su jos keistenybėmis atrodys paprasčiausia klounada.

Telmanas šaipėsi, žvilgčiodamas į lubas, kurių pusiau skaidriu storiu plaukė įvairiaspalvės saulės ir aplink kas raitėsi planetų rikiuotės. Net tame griežtai dalykiniame žemėlapyje buvo nuspėjama neįtikėtina erdvė – vardan gyvenimo įveikti atstumai.

- Taip, Inokentijau, dabar mes gyvenam erdviai ir galim kai ką leisti. Dabar Žemėje apie 60 mln. žmonių, o tai triskart viršija trečios klasės planetų ekologinę normą. Žemei padaryta išimtis, tačiau jau dabar daugelis laiko, kad tokia norma paseno. O juk 20 a. pabaigoje Žemėje gyveno vos ne 6 mlrd. žmonių! Aš net įsivaizduoti negaliu, kaip tai įmanoma fiziškai – kasdien regėti minias žmonių, visiškai nepažįstamų... Kasdien skirtingus veidas… Nesuvokiama!..

Šaninas energingai linktelėjo – jam atsirado viltis. Tačiau kai Tesmanas nuleido akis, jose nebuvo linksmumo:
- Tačiau Svira ne cirkas ir ne negabaus novatoriaus-mėgėjo fantazijos vaisius. Ji egzistuoja ir klesti.
- Na tegu sau ir klesti į sveikatą! Argi tai blogai?
- kartais blogai... Materialus aprūpinimas plius dvasinė tuštuma – baisus derinys... Istorija turi daug pavyzdžių, kuo baigiasi toks „klestėjimas“... Negalime leisti susinaikinti visai planetai. Tačiau oficialus įsikišimas – kraštutinė priemonė. Ryžtantis jai privalom turėti konkrečius ir svarius valdytojo neįgalumo įrodymus. Kitaip Sviros gyventojų akyse būsime agresoriais ir vietoj išgelbėjimo tik paspartinsime tragiškus įvykius.
- Bet, galbūt... dar anksti skelbti pavojų? Gal svirai dar patys susiprotės? Juk mūsų protėvių 20 a. pradžioje niekas negelbėjo. Patys susitvarkė
- Jūs turite teisę didžiuotis savo protėviais. Tačiau kaip tik rusų revoliucijos, socializmo kūrimo istorija išmokė žmoniją broliško solidarumo. Jūs padėjote pirmi ir galėjote pirmi mėgautis komunizmo malonėmis, padėdami kitoms tautoms įveikti pereinamojo laikotarpio sunkumus, saugoti juos nuo priešų. Ar ne taip?
- Pasiduodu, drauge Tesmanai, pasiduodu. Aš norėjau tik pasakyti – gal Sviroje jau yra jėgų, sprendžiančių tuos pačius klausimus kaip ir mes? Ir joms tereikia paprasčiausiai padėti?
- Įmanoma. Tačiau abejotina. Tačiau tada tuo labiau Sviroje reikalinga smūsų žmogus, gebantis užtikrinti revoliucinio pogrindžio ryšį su Išoriniu pasauliu.

Šaninas susimąstė. Vyresnysis, matyt manydamas, kad savo misiją baigė, pabrėžtinai įdėmiai vartė borto žurnalus. O Tesmanas kalėjo, ar tai aiškindamas pašnekovui, ar tai mąstydamas balsu.

- Valdytojas... Oksigenas Ašas pradėjo labai tradiciškai, ir visas jo erškėčiuotas kelias iki Plieninio kokono statybos tiesiog pažingsniui kartojo visų buvusių didesnių ir mažesnių monarchų audringą veiklą. Visi jie savo tautą nuskurdindavo... Svira po Plieninio kokono buvo ties ekonominio kracho slenksčiu... Tik žiauriausias teroras padėjo išsilaikyti Oksigenui Ašui... Po ištisos nepaprastai drąsių, tačiau nesėkmingų pasikėsinimų jis aplamai pradėjo nesirodyti viešumoje... Ir štai nuo tos akimirkos prasideda nesuvokiama. Valdytojas savo įgaliojimus išplečia iki absurdiškų ribų. Jis viską sprendžia pats, tiesa, nieko nesiūlo, tačiau visa, kas vyko ar vyks, imant net tokį niekį kaip gatvės žibintų uždegimą, priklauso nuo jo pritarimo ar nepritarimo. Jam pateikia projektą, o jis sako, o tiksliau rašo: „taip“, „ne‘, „atidėti“.
- Tačiau juk net perskaityti tokią masę popierių neįmanoma! Nekalbant apie daugiau,, Gal jis save pakeitė mašina?
- Atmestina. Mašina gali saugoti milžinišką informacijos kiekį ir gali ja operuoti programos ribose, tačiau visa jo galia – buvusios žmogaus patirties ribose. Ji geba apsimokyti ir persiprogramuoti, tačiau ji nepajėgi pakeisti medžiagos panaudojimo principo, kitaip, pozicijos ir logikos. Ji nepajėgi mąstyti kūrybiškai... Tiksliau, negali klysti... Aš kažko pats susipainiojau, tačiau pasiremsiu autoritetais: mūsų specialistai, analizuodami, kas vyksta, tvirtai pareiškė, kad Oksigeno Ašo sprendimų logika atmeta elektroninio kompiuterio įsikišimo galimybę... Tačiau, kita vertus, tai ir ne žmogiška logika...
- Atleiskite, ką pasakėte?
- Pasakiau, kad specialistai pagal logines struktūras vienu balsu tvirtina, kad „Valdovo žodžiai“, apibūdinantys kiekvieną Sviros egzistavimo dieną, negali priklausyti nei mašinai, nei žmogui.
- Kaskart vis nelengviau...
- Praktiškai tai atrodo taip – kasdien Sviros laikraščiai pradedami „Valdovo žodžių“ rubrika, kur išvardijama visa, ką valdytojas nutarė išvakarėse. Mąstyti apie išvardijimą nepavojinga, bet ir nenaudinga – jį reikia nedelsiant vykdyti, kuo rūpinasi atitinkami organai. Tad štai, iš pirmo žvilgsnio „žodžiai“ – elektroninis rebusas, ekonominė ir socialinė beprasmybė. Rasti kokį nors raktą, kokį nors principą, kokį nors stimulą tuose įsakų „Žodžiuose“ neįmanoma... Yra dar viena ypatybė. Svira atkirsta nuo pasaulio. Tai akvariumas. Ir svirų poreikiai irgi sukasi ratu. Sustojusi kultūra. Naujų idėjų nebuvimas – joms nėra dirvos, o be to jos ir žiauriai persekiojamos. Techninis ir mokslinis Sviros lygis be galo žemas – visi atradimai ir naujovės apsiriboja vartojimo sfera. „Turėti“ – mėgstamas svirų žodis. Nesvarbu ką, nesvarbu iš kur, tačiau „turėti“. „Turėti“ daugiau už kitą...
- Bet juk ten žmonės, o ne žuvys gyvena! Privalo būti kokie nors nesutarimai. Aš nežinau, kas dar… Tarsi kitu amžiumi padvelkė…
- Tikrai, kitas amžius. Paraidžiui. Sustojusio laiko planeta. Žinoma, ten yra nepatenkintų. Kai kuriems pavyksta pabėgti. Iš jų – tir žinių trupiniai, kuriuos turime.
- Pabėgo į kosmosą?
- Neįtikėtinai sunkiai, bet pavyko. Sviroje beveik legaliai veikia kontrabanda. Valdytojas ir jo „karališka svita“ į ją žiūri pro pirštus, nes turi nerašytą ryšio kanalą savo reikmėms. Policijos gvardija teseka, kad su „išorinėmis“ prekėmis į Svirą neprasiskverbtų „išorinės“ mintys...
- Taip, rizikinga profesija... Tačiau matyt, kas nerizikuoja, tas negeria šampano – juk jų pačių gamyba atsiliko šimtmečiu... Kokios gi Išorinio pasaulio gėrybės labiausiai domina svirus? Ar jie čiumpa viską nesirinkdami?
- Nepasakyčiau... Labiausiai juos domina juodukė.
- Juodukė?
- Taip. Jis į Svirą išveža neįtikėtiną juodukės kiekį. Ir dar vaistų. Ypatingai populiarios įvairios tonizuojančios ir gerontologinės priemonės. Dar – visokie buitiniai niekučiai ir papuošalai. Ir tai, ko gero, viskas.
- Aišku... Tiksliau, nieko aiškaus. Koks mano vaidmuo?
- Privalote, Inokentijau, tapti žvalgu. Profesijai senai primiršta, tačiau, kaip sako, buvusiais laikais turėjo romantikos aureolę. Atvirai sakau – asmeniškai tau pavydžiu. Buvau prieš tokį variantą, tačiau kolegos mane įtikino, kad kitos išeities nėra. SDN privalo turėti pilną ir patikimą informaciją apie tikrą Sviros gyvenimą ir, kiek įmanoma, apie Oksigeną Ašą. Arba tą, kas gali slėptis už šio vardo.
- Nejaugi rimtai tikite, kad Valdovas – ne žmogus?
- Tiki, netiki,, Svirai, pavyzdžiui, įtikėjo, kad juos valdo kažkokia aukštesnioji būtybė. Tikriausiai toks įsitikinimas nuleidžiamas iš viršaus, tačiau sutikite – prireikus galima pateikti krūvą įrodymų. Ir neįtikėtinas ilgaamžiškumas, ir nepaaiškinamas nuovokumas, kartais net man sukeliantis mintį, kad valdytojui žinomi atsitiktiniai būsimų įvykių zigzagai, bei nežmogiškas sugebėjimas apdoroti milžiniškus informacijos srautus, ir sprendimų priėmimo greitis, nepasiekiamas mūsų smegenims, o galiausiai, ta pati keista logika – logika, besiskirianti ir nuo žmogaus, ir nuo mašinos... Įminti valdytoją – reiškia įminti Svirą. Tačiau tau nekeliam tokio tikslo. Kol kas tai virš mūsų galimybių. Tavo uždavinys – sužinoti apie Svirą ir jos valdytoją visa, kas tavo jėgose. Jokio įsikišimo, jokių veiksmų ir poveikio. Tik žiūrėti ir įsiminti.
- O tu tikras, kad sugebėsiu nusigauti toliau nei Didžiojo plieno kokono pirmoji sija?
- Tikras. Visa operacija suplanuota iki smulkmenų ir yra garantija nuo pavojingų pasekmių. Su tavimi skris tikras sviras, tik prieš kelis metus pabėgęs iš ten. Jis bandė pasikėsinti į valdytoją. Jis žino visus įėjimus ir išėjimus ir padės apsiprasti vietoje. Tik jį reikia stebėti: su Valdovu jis turi asmeninių sąskaitų. Išsilaipinsite Silajuje. Pradžioje, matyt Silajus bus jūsų bazė, o jūs lengviau, nei kiti, apsiprasite ir orientuositės rūsčioje ir laukiniškoje vietovėje... Nejaugi atvėso protėvių-pirmeivių kraujas? Jūsų viršininkas apie tave pasakojo kitką...
- Ach, drauge Tesmanai, gudrus jūs žmogus! Ir raminant, ir pagiriat laiku! Jei jau viskas apgalvota iki smulkmenų be mūsų žinios, tai kur bedingsi... Tačiau jau galima, pasiteiravimui – kaip vis tik policijos gvardiečių akyse atrodys Išorinio pasaulio žvalgas pabėgusio teroristo, ieškomo visoje Sviroje, kompanijoje? Gvardiečiai aiškiai nudžiugs, o ką daryti mums – verkti ar juoktis?
- Mane nuoširdžiai džiugina, Inokentijau, kad jau domitės būsimos operacijos detalėmis. Apie jas pokalbis ypatingas ir ilgas. Tačiau į pirmą klausimą galiu atsakyti ir dabar. Praeitą savaitę gretimoje Svirai Zeidoje apsilankė trys svečiai. Du jų dabar ligoninėje. Nelaimingas nutikimas. Gulės jie dar ne mažiau mėnesio, o tai jiems peilis po kaklu. Toks užlaikymas kelia įtarimus, laivo konfiskavimą, tyrimą, kuris Sviroje visada prilygsta mirties nuosprendžiui. Trečias, savo ruožtu, negali grįžti vienas – tiedu automatiškai bus laikomi bėgliais, o jis jų bendrininku. Bendrai imant, svečių padėtis nepavydėtina. Mes jiems pasiūlėme abipusiškai naudingą susitarimą – vietoje dviejų sergančiųjų į Svirą vyksta du mūsiškiai. Mėnesiui. Po mėnesių tu tuo pačiu laivu ir su tuo pačiu palydovu grįžti į Zeidą. Iki to laiko pasveikę svečiai, sutvarkę savo reikalus, išsinešdina. Garantuojama tyla iš abiejų pusių. Jūsų tikslai svečių nedomina – profesija juos atpratino nuo smalsumo. Jie tik baiminasi, kad Sviroje neaptiks pakeitimo, todėl sutinka pateikti tokias savo biografijos detales, kokių neišgautų joks teismas. Kitką pabaigs veido plastinis dublis ir jums būdingi aktoriniai sugebėjimai...
- Nuo ko pradėsime?
- Nuo Bino. Binas – tai pravardė. Kalba, kurią tau teks išmokti, reiškia „Dvigubas“ arba „Dviveidis“. Tavo palydovas, pagalbininkas ir konsultantas lauks Zeidoje. Ir išskirsti į ten reikia nedelsiant.

Šaninas užvertė galvą į lubas, kur, kaip ir iki tol, sklandžiai, tarsi keistame senoviniame šokyje, sukosi saulės ir planetos, ir pabandė surasti Zeidą. Nesurado ir atsistojo.

- Aš pasiruošęs.
- Ar užsuksi į namus?
- Ne. Autopagas surinks visus būtinus daiktus geriau už mane.

Prie durų Vyresnysis uždėjo ranką ant pečių, užlaikė.

- Tu man atleisk, Keša, kad taip... Tačiau reikalas delikatus, supranti? O tau pavyks. Tik bus sunku... – Vyresnysis užjaučiamai pakramtė lūpas: - Suprantu, turi teisę pykti. Be pasirengimo, be derinimo su tavimi – iškart direktyva...
- Kokia direktyva? – nuoširdžiai nustebo Šaninas. Ir supratęs, kaip gudriai jį apie pirštą apvyniojo Tesmanas, pavertęs vyresnybės reikalavimą karštu paties Inspektoriaus troškimu, tyliai nusijuokė: - Gera direktyva! Nuostabi! Ačiū jums, drauge Vyresnysis, o tai būčiau visai nususęs jūsų genijų draustinyje. Reikia ir pačiam kojas pramiklinti!

Ir praleisdamas Vyresnįjį į priekį, pridūrė linksmai prigrasindamas:
- Ach ir krestelsiu tą Svirą! Kaip reikiant sukratysiu. Kad nekvaršintų galvos sąžiningai žmonijai...

3. Dreifas prie Plieno kokono

Ovalinės durys, girgždėdamos mėšlungiškai suvirpėjo, tačiau neatsivėrė: servovarikliai negalėjo įveikti storo šerkšno ir ledo sluoksnio. Tada, matyt, kažkas labai stiprus rankeną prispaudė iš vidaus. Durys sudrebėjo išsilenkdamos, ir staiga skimbčiodamos ir gurgždėdamos sulindo į sieną. Tarpduryje pasirodė figūra, didelė ir nevikri dėl storos kailinės striukės ir ant pat kaktos užmaukšlinto smailo megzto gobtuvo.

- Pasišildėte, voriukai? Privalau saugoti prekes ir virsti varvekliu šiame skraidančiame šaldytuve, o jie šildosi užpakalius ir pliekia kortomis. O, Didysis Valdove!
- O tu iš tikro panašus į Silajaus lokį Šaną. Pravardė tau tinka tarsi vestuvinis žiedas nuotakai, - mestelėjo neatsisukdamas vienas sėdinčiųjų piloto kabinoje.

Kitas vikriu judesiu nuo pulto nušlavė kortų malką, pabeldė ją pirštais ir visu kūnu pasisuko į įžengusįjį.

- Ir dar kaip du vandens lašai panašus į tikrą Šaną, kuriam aš taip neatsargiai sulaužiau kaukolę. Jis irgi blaivas tik keikiasi, o išgėręs riaumoja savo vidiniu balsu: „Visus pakabinti ant obels!“ Kam eilinį kartą priminti? Štai ir prisišaukė... O mes čia, mielasis, nepliekiam kortomis. Mes dirbame. Aš tik primečiau – užsirausime ant gvardijos ar ne?
- Kas iškrito?
- Užsirausim...
- Nuo to, kad kybosim tuštumoje, sėkmės nepadaugės. Ar iš kortų lauki leidimo įjungti variklius?
- Nešpikiuok, jei nesupranti. Mes ne kybom. Mes krentam. Krentam ant Plieno kokono, tiesiai į tą skylę, per kurią savo laiku išlindom. Tai mūsų pastovus praėjimas. Jį radome su Šanu ir Sipu, mes jį ir pažymėjom. Be mūsų niekas čia nevaikšto.
- Aišku, bet su varikliais būtų greičiau!
- Greičiau tik ant obels pakliūsi. Policininkų davikliai registruoja plykstelėjimą per pusę parseko. Mes ir taip iš minusinės iššokom pernelyg arti. Plykstelėjimo tuo atveju, tiesa, nebūna, tačiau radijo aidas yra. Jei greta bastėsi ausytieji – mes ant kabliuko. Va taip, mielasis.

Pilotas vėl užmetė malką ant pulto murmėdamas ne tai keiksmus, nei tai užkeikimus. Atitirpęs Šanas įsispraudė į trečią krėslą greta Bino, sunkiai įsijausdamas į Sipo vaidmenį. Sipas, sprendžiant iš visko, buvo savotišku žmogumi, nes pravardę „Angis“ reikia užsitarnauti.

- Ir ilgai taip?
- Manau, kokias 4 borto valandas. Netrukus jau galėsim įžiūrėti Plieno kokono struktūrą.

Binas patrynė kaktą, nuo ko mėlyno, tarsi suraizgytos venų, didelės senos tatuiruotės raidės „Šlovė Valdovui!” paraudo. Šaninas nevalingai palietė savo naująją tatuiruotę – ją dar dilgčiojo.

- Jei sėkmingai prašoksime pro plyšį – jau bus pusė darbo. Nusileidimas truks ne mažiau tris valandas, o tai reiškia, kad spėjam prisitrinti iki aušros. Bet net jei gabaliuką ir šviesaus paros laiko prigriebsim – nebaisu. Silajus – ne Droma, Silajaus laužynuose mūsų šimtą metų neras.
- Laukinis kraštas?
- Savo noru ten nevyksta. Vienus ištremia valdžia, kiti patys pabėga nuo valdžios. Marga liaudis. Padugnės, prekeiviai, gatvės galvažudžiai. Ir visi privalo būti kartu – nes kitaip Silajus praris tarsi musę. Silajus – nusikalstamumo draustinis, miestiečiui nėra skirtumų tarp žodžių „silajietis“ ir „nusikaltėlis“.
- Vėl nekrito! – spygtelėjo pilotas ir kortų malką sviedė tiesiai į priekinį ekraną. – O, Didysis Valdove! Ir kodėl sutikau skristi trečią dieną?! Ragana visad mane mokė – nestatyk ant trijų; trys – tavo nelaimingas skaičius! O aš kaip pusprotis... Užšoksim! Užsirausim…
- Baik zirzti, Možai! Nors tu ir „Uodas“, bet nevaryk ant dūšios. Ko suskydai? Jei tiki prietarais – reikėjo anksčiau galvoti. Juk mes jau 6 metus kartu skraidome – tu, Sipas ir Šanas. Šeši – tai du trejetai. Geri du trejetai, o mes trys – dar vienas trejetas. Visi trys trejetai!
- O … ir iš tiesų, – Možas įsispoksojo į Šaną balzganomis akimis, kurios vis plėtėsi, tarsi ketindamos iššokti iš orbitų. Ir staiga pratrūko bloga lemiančiu balsu: - O-o-o! O-o-o! Velniai griebtų! O-o-o...
- Nu, prasideda... – Sipas neramiai atsistojo, priėjo iš nugaros prie trūkčiojančio piloto ir stipriai trinktelėjo plaštakos šonu per pakaušį. Tada neskubėdamas sau trenkė du gerus antausius. Možas liovėsi kaukti, tik retkarčiais sutrūkčiodavo visu kūnu.
- Isterija, - mestelėjo Sipas sunerimusiam Šanui. – Nieko baisaus. Reakcija po juodės. Nepastebėjau, kad jis spėjo prie jos prisiliesti...
- Juodė? Kas dar per bjaurastis?
- Ai, tos pačios sėklos kaip ir triume. Sviroje ji gerai auga, tačiau nesidaugina. Sėklas užveža kaip kontrabandą. Iš lapų ruošia nuovirą.
- Narkotikas?
- Ne. Tiesiog stiprus dirgiklis. Visiškai pašalina pavojaus pojūtį. Tačiau vėliau prasideda šitai... Bandžiau tą žolę. Nepatariu. Net vardan gyvenimo Sviroje tyrinėjimo.

Možas užlindo už pulto, kažką ten grabaliodamas ir kaukšėdamas dantimis.
Sipas jį nepritariančiai stebėjo:
- Juodė?
- O koks tavo reikalas?
- Pasidaryk geriau raminantį dūrį.
- Čiuožk tu... Daktaras mat atsirado... matėm tokių geltonburnių gelbėtojų.. Pats gelbėkis...

Jis iškart gurgštelėjo pusė stiklinės rudoko gėralo ir sušnypštė:
- Manai, nematau, kas tu?! Možas viską mato! Tu iš tų, nepripjautų lindikų... Štai Šanas – savas, iškart matos. O tu lendi. Jūs visi prieš valdytoją užsisėdę. O aš už Valdovą bet kam gerklę perrėšiu!

Jis pabaigė gerti stiklinę ir nusišluostė lūpas, pergalingai pajuokdamas savo pamėklišką atvaizdą ekrane. „Štai ir pirmasis Sviros siurprizas, - nelinksmai pagalvojo Šaninas. – Persekiojamas ir niekinamas nevėkšla, gyvas taikinys, vargata, iš kurio Valdovas atėmė viską, išskyrus teisę mirti, ir tasai dievina valdytoją, vietoje to, kad jo neapkęstų“.

- Plieninis kokonas, - negarsiai tarstelėjo Sipas.

Pradžioje nieko įspūdinga Šanas nepamatė. Svira atrodė kaip ir visos tokios planetos iš arti – išgaubta lėkštė ir nieko daugiau. Kadangi šioje pusėje buvo naktis, tai jokių paviršiaus ar neįprastų atmosferos darinių nesimatė: lėkštę iki kraštų buvo užpildžiusi tamsiai mėlyna standi želė. Ir tik įsižiūrėjęs, terminatoriaus linijos rajone buvo galima pagauti kažką panašaus į sidabrišką pūkelį. Tasai pūkelis augo ir supo Svirą tankėjančia aureole. Tamsiame centrinės dalies rate ryškėjo šviesių tiesių linijų tinklas. Lyg Marso kanalai, tik storesni.

- Taip, iš principo tai milžiniškas plieninis tinklas, - patvirtino Sipas. – Jis sukasi už atmosferos ribų ir praktiškai nesusidėvi. Stambūs meteorai, aišku, padaro skyles, tačiau tokių akmenukų nedaug. Laivas jį taip pat pramuš, tačiau neišvengiamai sprogs... Greitis! Be to tinklas elektriškai įkrautas.
- Iš kur energija?
- Dovanota. Iš atmosferos. Su Plieniniu kokonu Sviroje visiems laikams baigėsi žaibavimas.
- O kurgi patruliai ir ką jei veikia?
- Kokono viduje liko dešimtys buvusių observatorijų, laboratorijų ir tiesiog statybinių palydovų. Juose dabar policijos gvardiečių bazės ir apsaugos katerių prieplaukos. Į kosmosą jie beveik niekada neišeina – nėra reikalo ir pavojinga. Jie šmėkščioja stratosferoje ir patruliuoja. Laikoma, kad jie saugo planetą. Tačiau kadangi niekas Sviros iki šiol pulti nesirengė ir desanto nesiuntė, šaunūs pasieniečiai plėšia grįžtančius kontrabandininkus.
- „Plunksnuotaisiais“ vadina pasieniečius?
- Šiaip tai visus policijos gvardiečius. Sparnai – policijos gvardijos herbe...
- O kas tie „lindikai“?
- Lindikai? A, tai apie Možą... Lindikas – gramatinė gudrybė. Nuo tada, kai žodis „įžvalgus“ Sviroje uždraustas, visus šio klano atstovus imta vadinti lindikais.
- Sakei – klano? Tai jų daug?

Sipas pažvelgė į Šaniną su nuoširdžia nuostaba:
- Lindikų? Geri 90% miesto gyventojų!
- Nieko nesupratu.
- Suprasi.

Možas, prilipęs prie prietaisų ir vizirių, mostelėjo ranka:
- Na viskas. Startavo. Dabar laikas rautis nagus...

Isterika ir sužadinimas po eilinės juodės porcijos praėjo ir Možas vėl buvo panašus į žmogų. Tik krauju užpiltos akys su siaurais tarsi adatos dūris vyzdžiais išdavė jo begalinės drąsos priežastį.

- Žiūrėk, Šanai, ir mokykis. Pravers. Mes atpėdinom į reikiamą tašką. Toliau mus vis tiek suseks, su varikliais ar be jų. Todėl dabar pagrindinis kozyris – greitis. Žemai virš miško jie mus pames: trukdys aidas. Taigi reikia rautis beveik iki pat žemės su ribine čiurkšle, kad kateriai nespėtų užkirsti kelio. O ten jau gelbėk parašiute ir stabdančioji baterija. Tačiau stukteli vis tik gerai...

Možas uždėjo rankas ant klavišų ir užsimerkė, tarsi melsdamasis. Ir Šaninas – štai kokia atvirkštinė vaizdinio valdžia! – iškart panoro sukurti kokį nors užbūrimą.

- Varom!

Po kojomis sudrebėjo; ir visus tris prispaudė į krėslus. Netaisyklinga mėlyna dėmė priekyje, neturinti sidabriško voratinklio, juntamai išsilenkė, nušliaužė į visas puses.

Netikėtai laivą stipriai trenkė, po pusės minutės – antrąkart, tada trečiąkart. Po dešimties ramių minučių smūgiai atsinaujino, tačiau buvo dažnesni ir silpnesni. Netrukus jie perėjo į stambios krušos tratėjimą, o dar vėliau į vasariškos liūties barbenimą.

- Dabar Sviroje teliko tik tokie žaibavimai, - Sipas linktelėjo į viršutinį panoraminės apžvalgos ekraną.

O griaustinis buvo įspūdingas – tokių Šaninas nebuvo matę. Nei ekstravagantiškosiose planetose, nei kosmose. Nebuvo nei tradicinių žybsnių, nei akimirksninių šakotų žaibų. Iš visų pusių, kažkur iš tolo, kur buvo nuspėjami Kokono smaigai ir iškyšuliai, tįso alyvinės šviesos čiuptuvai. Jie gaudė laivą į savo godžius glėbius, konvulsyviai čiupinėjo jo korpusą, bandydami surasti nors mažiausią plyšelį į vidų, nerado ir išsekę trūkinėjo, kad su sekančiu mėlyno kraujo pliūpsniu vėl atgytų ir viską pakartotų. Tas veiksmų sudvasinimas hipnotizavo, spaudė, atimdavo valią ir pasipriešinimą – čiuptuvams nebuvo pabaigos ir jų paieškos atrodė protingomis. Jie, iš pažiūros lipnūs ir šalti, tįso tiesiai į širdį, ieškojo širdies, kad išgertų visą šiltą kraują ir patys sušiltų.

Laivas ėmė kaisti. Šaną jo sunkioje ekipuotėje jau senai pylė prakaitas, tačiau nusirengti toje elektrinėje karuselėje jam kažkodėl nesinorėjo. Šanas keikė save už valios silpnumą ir perteklinius įspūdžius, tačiau stoikiškai kentė karštį.

Žaibai baigėsi taip, kaip prasidėjo – elektros iškrovos tapo retesnės ir stipresnės, kol, galiausiai, gavęs du kaip reikiant spyrius, laivas įsmuko į Kokoną.

- Debesuota – tai gerai, - tarstelėjo Sipas.
- „Plunksnotiesiems“ gerai, - burbtelėjo Možas. – Jie mus mato, o mes jų ne. Ir mes turime daugiau šansų trenktis visu greičiu.

Apsaugos katerį pirmas pastebėjo Sipas. Ji suriko, įsikabindamas į piloto petį:
- Kairėje, kairėje! Iš kairės – kabliukas!

Kairiame viršutiniame ekrano kampe įsižiebė ir virpėjo raudonas angliukas.

Možui nereikėjo kartoti dukart, Iš netikėtumo Šaniną išmetė iš krėslo ir nusviedė į kairę, į pertvarą.

Kai jis pakilo, angliuko kairėje nebuvo, užtat dešinėje šokčiojo net trys žvaigždutės. Laivas susimėtė, be paliovos keisdamas kursą, tačiau raudonų ugnelių daugėjo, o siauras praėjimo kakliukas siaurėjo akyse.

- Beviltiška, - sukriuksėjo Možas. – Žemyn neprasimušim.

Priklaupęs ant vieno kelio jis šturvalą į save truktelėjo tokia jėga, kad plastiko vairas išsilenkė. Šaninas vėl neišsilaikė ant kojų. Tačiau šįkart iš viršaus ant jo nukrito Sipas. Laivas tarsi vydamasis savo ugninę uodegą rietėsi aukštyn ir atgal, link saugios spragos. Aukštis jau pradėjo išdavikiškai glaustis, ir visoje regimoje erdvėje kirtosi, sudarydamos taisyklingus kvadratus, tamsios juostos.

- Ar... ar taip .... atrodo dangus virš Sviros? Langeliais? – į prakaituotą Sipo pakaušį išspaudė muistydamasis Šaninas.
- Taip, - atsiliepė Sipas, alkūne remdamasis jam į pilvą. – Tačiau joje gimus ir nemačius kitokio, ir šis atrodo nuostabiai...

Perkrova staigiai krito. Možas kažkodėl stabdė.

- Taip ir žinojau, - beviltiškai iškošė jis. – Mes butelyje. Jie užkimšo kamštį... Ką daryt, Šanai?

Sipas su Šanu pašoko, vos neužmindami vienas kitam. Tiesiai palei kursą pusračiu liepsnojo keturi raudoni fakelai. Aplink artimiausią laikas nuo laiko pasipildavo oranžinis vėrinys.

- Įsakymas sustoti... Jie mūsų laukė, tai aišku... Tai Goronas... Jis vienintelis žino apie mūsų skylę... Kažkas iš mūsiškių paskundė, ir jis laukė mūsų... Ką daryt, Šanai?

Tasai Šanas, kuris dabar mėgavosi Zeidos ligoninės palatoje, čia buvo atamanu, ir Možas iš įpratimo laukė nurodymo iš naujojo, pakaitinio Šano.

- Veržtis! – neapykanta užspaudė gerglę Sipui. – Tiesiai, kaktomuša – veržtis! Vis tiek mirtis! Čia dar yra vilties – tamsiojoje jos nebus. Ir ten kankins. Geriau mirti čia, dabar. Vis tiek mirtis!
- Tau ,– mirtis, - patvirtino Možas. – Jie tave iškart perkąs. O aš...
- Ir tau – mirtis! Žinojai, ką gabeni...
- Ką daryt, Šanai? – trečiąkart pakartojo Možas.
- Veržtis! – karštai šnypštė Sipas. – Taranuoti! Suprask, Šanai, nėra išeities. Jie mus perkąs pirmąją minutę. Mane nukeps vietoje, nes aš jau dukart nuteistas mirčiai, o tave, kaip išorinį šnipą, triumfuodami įkiš į Dromą. Tu žinai, kaip ten kankina? Melsi mirties, tačiau jie mėgausis tavo kančiomis, kol galėsi – juk ti būsi pirmuoju tikru išorės šnipu, patekusiu į jų letenas. Reikia mirti išdidžiai, Šanai... Taranas, tik taranas!

Šaniną baugino ne mirtis ir ne kankinimai – nors, kaip kiekvienam normaliam žmogui, tokia perspektyva jo nedžiugino. Tačiau jis įsivaizdavo, kokį kozyrį jis duos Valdovui savo pasirodymu Sviroje, kokia išpūsta šmeižto bakchanalija kils aplink jį, pateisinant juodžiausius valdytojo darbus ir suteikiant prielaidą kraštutinėms priemonėms prieš visa, kas liko Sviroje padoraus ir mąstančio. Kaip sunku ir graudu bebūtų, jis buvo pasirengęs pritarti: „Taranuok!“

Tačiau kažkas akimirksniu šmėkštelėjo atmintyje ir jį sustabdė:
- Možai, sakai, kad tai turėtų būti Goronas? Tas, kuris jus pričiupo prieš šešis metus?
- Negali būti kitas. Mes jam skolingi, ir jis nusprendė mus pričiupti. Sakau – jei laukė... Žvėris... Kiti viską paima ir paleidžia... Nors vežėčias palieka... O šis skolų neatleidžia!
- Ką jis padarys, jei pakliūsim?
- Ką? Konfiskuos vežėčias su visu geru, o mus – už grotų... O ten... Ech, teta ragana, ką man iškrėtei?!

Šaninas apie Goroną žinojo daug. Šanas, atsivėręs, apie jį pasakojo noriai ir piktai. Tasai eilinis pamajoris buvo Sviros kontrabandininkų prakeiksmu. Prieš tai tarnavo Dromoje ir priklausė „kirviams“ – asmeninei Valdovo policijai, - tačiau nežmogiškas godumas privertė palikti labai garbingą, tačiau mažai pelningą vietą sostinėje į nešlovingą, tačiau pelningą dangaus apsauginio darbą. Visi be išimties „sėkmės riteriai“ mokėjo jam duoklę. Ir vargas tam, kuris tai užmiršdavo. Gera pamajorio atmintis veikė kompiuterio tikslumu. Jis asmeniškai prisiminė visus savo pacientus. Jis žinojo visas Plieno kokono spragas ir kas per jas vaikšto. Jam buvo žinoma, kada ir kieno kontrabandinės „vežėčios“ rieda „į dangų“. O perpardavėjai už kai kurias paslaugas jam pranešdavo kas ir kiek „prisidūrė danguje“.

Pamajoris per dieną galėjo baigti su kontrabanda Sviroje; ir aukštesniuose sluoksniuose tai žinojo geriau, nei apie ką kita. Tačiau niekas neliepė ir nesiruošė tai paliepti. Žymiai praktiškiau buvo palaikyti su pamajoriu gerus dalykinius ryšius. Ir pasieniečių vadas naudojosi jais, kad palaikytų ir sustiprintų savo nelegalų „triūsą“. Šmaikštuoliai sakė, kad visagalio dievo nėra todėl, kad yra visagalis Goronas...

- Dreifuok, - paliepė Šanas.

Možas paklusniai išjungė tiesaus kurso reversą. Nežymus virpėjimas rodė, kad varikliai tebeveikia, tačiau dabar laivas kybojo vietoje virš planetos. Lengvas stuktelėjimas ir sūpavimas – tai į kosmoso išsikišo susijungimo rankovė.

- Bailiai, - tyliai iškošė Sipas. – Tačiau gyvas nepasiduosiu...

Jis iš užpakalinės kišenės išsitraukė pistoletą ir perdėjo į antkrūtinio kišenę – juk teks pakelti rankas. Persigalvojo, užsikišo už plataus pirštinės atvarto.

Šaninas priėjo prie jo, uždėjo rankas ant pečių.

- Aš ne bailys, Sipai. Aš labai nenoriu mirti, tačiau nesu bailys. Turiu idėją – kvailą mintį, tačiau rinktis nėra iš ko... Reikia pabandyti. Ir jei nesigaus...

Sipas žvelgė nepasitikėdamas...

- Turiu asmeninį prašymą, Binai. Aš neturiu ginklo. Jei nepavyks – pirma kulka man. Sutarėm?
- Baikit šnabždėtis, - pakėlė balsą Možas.

Grindys po kojomis nusileido, o tada pasitraukė į šoną. Kažkur toli ir dusliai metalas susilietė su metalu.

- O štai ir svečiai brangieji... Prisijungia... Klausykite, mes remontininkai, išorinio remonto darbininkai, aišku? Nuklydom nuo švyturio, įsmukom ne į tą skylę. Remontininkai – ir visi taip. Iki paskutinio, girdit? Ach, teta ragana, pranešk...
- Bet juk Goronas žino jus kaip savo vaikus!
- Pas mus nepriimta vieniems kitus pažinti. Toks dėsnis… Remontininkai… 275-a remonto tarnyba, aišku? Ji iš čia arčiausia. 275-a – ir taškas. Daugiau nieko nežinom...

Durys sudrebėjo nuo smūgio, sulindo į sieną. Tarpdury nieko nebuvo. Laukimo minutė truko metus. Žemo ūgio žilas seneliukas aptriušusia juoda forma su snapeliu ant kepuraitės įsiveržė į kabiną su džiugia gerojo senelio šypsena, kuria sutinka ilgai lauktus anūkus.

- Oi nutrūktagalviai, oi nutrūktagalviai, - suskato džiaugtis. – Visai jauniems gyvybės negaila, visai! Tokiu greičiu žemyn! O tada nei iš šio, nei iš to – aukštyn! Na, galvoju, atėjo tavo proga, Goronai, - ne kitaip, o kitažemiečiai kažkokią kiaulystę sumąstė! Atstačiau krūtinę, taip sakant... O čia ne – visi savi pagal išvaizdą... Atlėgo nuo širdies... Bijo, šlovė Valdovui, svetimšalių niekšai, dantimis griežia, tačiau bijo... Nes mes – monolitas, vienas už visus, visi už vieną... Vienu žodžiu, galingoji Svira visad budi... Oi nutrūktagalviai, kokie nutrūktagalviai...

Senuliukas vis , žvalgydamasis po visus kampus, o trys šaunuoliai liūdnomis buldogo akimis kaip įprasta greitai apieškojo „nutrūktagalvius“ ir sustingo, įrėmę karabinus jiems į pilvus.

- O jūs, vaikinai, tikriausiai remontininkai?
- Taip, aukštesnysis, - pasimetęs atsiliepė Možas ir akimis susidūręs su Šanu patvirtinamas linktelėjo – Goronas.
- Iš 275-os remonto tarnybos, tikriausiai?
- Taip, aukštesnysis, - bukai atsakė Možas.
- Taigi, taigi. Nuklydote nuo švyturio, pakliuvot ne į tą skylę, greičiausiai?
- Taip, aukštesnysis, - vos girdimai numykė Možas. Jis ėmė trūkčioti – jam vėl grįžinėjo isterija.
- Vadinasi, remontininkai, remontininkai-nutrūktagalviai... Tai gerai, skyles Kokone reikia lopyti... O tai kai kurie pakaruokliai suskato per jas naršyti... O aš tai jus netyčia tokiais palaikiau. Jau labai man senus pažįstamus Možą, Sipą ir Šaną savo išvaizda priminėte. Tačiau jūs vaikinai geri, o štai tie trys – tikras mėšlas. Užmiršo garbę ir sąžinę, pareigą Didžiajam valdovui pamiršo... Ach, kad galėčiau juos pasiekti! Labai jau jie man jei ne obelį, tai bent akmeninį kurortą užsitarnavo... O jūs remontininkai, žinoma... Ir už tų durelių jūsų instrumentai, taip? Ar galima į jį pažvelgti? Labai jau mėgstu visokias technikas, smalsus labai...

Seniokas stumtelėjo triumo duris – tos nepasidavė.

- Ten negalima. Radiacija, - įspėjo Šanas.

Seniokas, nustebintas jo įžūlumo, atsisuko ir kratėsi nuo begarsio tankaus juoko, laikydamasis už širdies:
- Ką ... ach! Ką pasakei? Ach, Didysis valdove, pribaigei... Tasai mano pažįstamas Šanas, į kurį tu panašus... Irgi buvo labai šmaikštus, kol spurdėjo. Radiacija! Ach, patrūkėliai, remontininkai nutrūktagalviai...
- Aš irgi vieną pamajorį pažinojau, Goronu vardu. Protingiausias žmogus buvo, nuovokus – tiesiog visą sielą iki dugno išvysdavo. Tad štai, būtų jūsų vietoje tasai Goronas, jis pradžioje pasiteirautų, koks šiemet yra obuolių derlius ir kuo kvepia obuolienės putos. Irgi labai smalsus buvo...
- Kaip! Aš? – senuliukas nesuprantamai greitai atsidūrė greta Šono.
- Na ne, jūs lyg ir nepanašus... Tasai buvo nuovokesnis.
- Aukštesnysis, - sugeržgė senuliukas, iš apačių įsižiūrėdamas į Šano akis. Liūdnasis buldogas, saugojęs atamaną, permetė karabiną į kairę ranką ir dantimis užsitraukė dešinę pirštinę. Ant krumplių ir delno šone blykstelėjo švininės plokštelės – vardaženkliai su raidėmis „PG“. „Pigu ir racionalu, - šmėkštelėjo Šaninui. - Smūgių kraujosrūvos gaunasi tarsi antspaudai. Iškart matosi, kad mušė įstatymo, valstybės vardu“. O senuliukas kantriai pakartojo: – Kai kreipiesi į policijos gvardietį, reikia sakyti „aukštesnysis“.
- Atleiskite, aukštesnysis, daugiau nepasikartos... Prisiminimai!

Seniokas sumirksėjo – ir Šanas prisiplojo prie pertvaros: šįkart su iki kaulo praskeltu smakru.

- Tai kuo kvepia obuolienės putos? – virš jo su meilia šypsena pasilenkė seniokas.
- Valdovo žodžiu, - Šanas nuo lūpos nulaižė kraują. – Su Goronu pasidalinęs būčiau receptėliu... Jis mane būtų ant rankų nešiojęs... Mokėjo putas graibyti Goronas, ne taip kaip vienas senas badyti mėgstas ožys.

Liūdnasis buldogas pakėlė dešinę ranką, tačiau seniokas jį sustabdė:
- O tu ir su manimi pasidalinsi. Mušta mėsa minkštesnė.
- Mėsa – taip, o varpas – kiek bedaužtum, be skambėjimo nieko daugiau neišgausi.

Senuliukas liovėsi šypsotis ir minutę gręžė Šaną akimis-virbalais:
- Kelkis. Kalbėk.
- Tvanku čia. Gerklė perdžiūvo! Pas mus triume buvo šalto alaus... Kaip tik dviem dar liko.
- Na aš irgi mėgstu šaltą alų. Einam, remontininke. Tik jei alus prarūgęs - nekaltink. Aš įžeidus.

Nuo Šano pečių sugirgždėjo triumo duris, miauktelėjo bosu tarsi lūšis spąstuose.

- Na ir šaltukas čia pas tave, drauguži. Tikriausiai visos juodukės iššalo, a? Už tokią prekę ir šimto sidabrinių neduos. O šildymo bakuose – sikera?
- Na, ne pienas gi! – Šanas įžūliai vyptelėjo sutinusią lūpą.
- Zeida, - senuliukas paspyrė dėžę su prastai priklijuota etikete, kyšančią iš po presuotos juodukės paketų. – Protovitas ampulėse. Gera prekė, nors ir sintetika. Tikrojo protovito jau senai nėra gamtoje.
- Protovitas - kruopos. Yra švariau ir stambiau.
- Parodyk.
- Pradžioj pakalbam.
- Goronas žino tvarką.
- Taigi, Goronas…

Goronas supūškavo, prisėdo ant dėžės. Dabar jis nepanašėjo į geranorį senelį. Giliomis raukšlėmis nukarę skruostai nenatūraliai ilgino lūpas ir toji nežmoniška plati burna gelsvame veide su kumpa nosimi žadino vaikystės prisiminimus. Tokius veidus turėjo moliniai dievukai suvenyrų kioskiuose prie kažkokios senovinės šventyklos.

- Gerai, Šanai, užteks durnių volioti. Dėstyk. Žydrojo rutulio koralai? Džoisės silunas?
- Niekai. Visa tai niekai.
- Oranžinio žiedo lipčius? – vos ne pašnibždomis pratarė pamajoris.
- Gerai, Goronai. Varom atvirai. Turiu ženšenio. Tikro laukinio ženšenio iš Žemės. Šaknys...

Goronas pasižvalgė į uždarytas duris, tarsi ten jau stovėjo „kirviai“ ir juodas šarvuotas automobilis be langelių.

- Ir sėklų, - paskutinę kulką šovė Šanas.

Goronas ilgai tylėjo, nagu krapštydamas nitrodažus ant dėžės.

- Tu vedžioji kuprių, Šanai. Tu negali gauti ženšenio.
- Ir vis tik jis pas mane. Šaknys ir sėklos, daigios.
- Be reikalo tai man pasakei. Tu perlenkei lazdą. Tu, matosi, iš tikro sumanus vaikinas, tačiau dabar tavęs paleisti negaliu. Gyvu – negaliu. Ne tai, kad iš laivo, bet net iš čia, iš šio triumo.
- Neprašau paleisti. Vienas nevaliosiu. Siūlau tau reikalą, per pusę.
- Per pusę?
- Taip. Jei reikalas išdegs, galėsi spjauti į visus ir visą gyvenimą maudytis sidabriniuose. Tu tapsi turtingesnis už visus turtuolius kartu paėmus. Ir aš. Man irgi norisi pagyventi nelenkiant nugaros.

Goronas nusikvatojo ir nušoko nuo dėžės. Jis ėmė rypuoti ir blaškytis iš kampo į kampą.

- Na nutrūktagalvis, ot patrūkėlis... Nelaukiau iš taręs, remontininke, nesitikėjau... Toks tylus ir galvotas – ir toks nesusipratėlis... Ai-ai-ai... Negerai... teks tave nubausti, brangutį, teks nubausti... O tai labai jau plepus, oi koks plepus,,, Liežuvis visai be kaulų... Nepanašus į Šaną, ne... Tasai vis labiau šonu bei tylomis, o ir su pienuku... O tu, oro nejausdamas, niurk į vandenį... Pats kaltas, remontininke, pats...

Ir prišokęs prie Šano visas iškart persimainė.

- Per pusę, sakai? O kam tu man reikalingas, nepaaiškinsi? Išmesiu tave tarsi panaudotą gilzę. Tu iš čia neišeisi. Išrinksiu visą laivą iki paskutinio varžtelio ir rasiu tavo slėptuvę. Ir pratęsiu sau gyvenimą iki dviejų-trijų šimtų metelių. Tai beveik nemirtingumas. Visa prekė bus mano, visa!
- Neverta ardyti laivo. Jis dar pravers Možui ir visokiai į jį panašei smulkmei. O mums dabar neverta pyktis, Goronai. Mes kaip sidabrinio skaičius ir herbas: vienas be kito – niekas...

Šanas iš po lentynos ištraukė paprastą raudoną sakvojažą:
- Čia prekė. Atidaryk ir pažiūrėk.

Goronas įsisiurbė į sakvojažą bandydamas jį atidaryti. Tačiau neatidarė. Jis jo neatidarė ir po minutės įdėmios ir kruopščios apžiūros. Jis jo neatidarė po gausybės gudrybių. Jis jo neatidarė ir po 5 min., darbuodamasis kažkuo, ką kruopščiai slėpė korpusu.

- Supratau. Tu pergudravai mane. Jei tas daikčiukas aplamai atsidaro, tai jį atidaryti gali tik tu? Šifras?

Vietoj atsakymo Šanas perbraukė ranka per viršų. Viršus atšoko ir vėl užsitrenkė sulig pirmu pamajorio judesiu.

- Mes dar nesusiarėme, Goronai.
- Kalbėk, Šanai. Tokie, kaip tu, man patinka.
- Šios prekės nepaims joks Silajaus perpardavėjas, taip?
- Taip.
- Su šia preke užsilenks bet kuris Dromos perperdavėjas, taip?
- Taip.
- Niekas iš aukštųjų ir aukščiausiųjų, kuriuos tu žinai ar gali sužinoti, neįstengs iš tavęs įpirkti viso sakvojažo, taip?
- Taip.
- Tačiau medžios jį, nieko nesibodėdami, visi, taip?
- Taip.
- Ir jei kam nors pasiseks rasti prekės pėdsaką arba užuosti pardavėją – dings ir prekė ir pardavėjas, ar ne?
- Taip.
- O ar galima išsaugoti paslaptį, ją patikėjus dešimtims ir šimtams?
- Ne.
- Taigi, pardavinėti prekę dalimis, mažmena – garantuota savižudybė mums ir nelaukta laimė kokiam nors kvailiui.
- Klausytis tavęs, Šanai, vienas malonumas. Tačiau kol kas nematau reikalo esmės, ką aš gausiu.
- Reikia rasti žmogų, įgalintį nupirkti sakvojažą. Visą prekę, optu.
- Tokių žmonių Sviroje nėra, Šanai. Tai sakau aš, Goronas.
- Toks žmogus yra. Vienintelis Sviroje. Valdovas.

Sunku buvo nuspėti, kad pamajorį gali kas nors nustebinti ar išgąsdinti. Tačiau Goronas krūptelėjo. Pasagos formos burna prasivėrė ir vėl užsivėrė, nurijusi neištartus žodžius, o adatos-virbalai virto plonomis adatomis.

Šaninas išgirdo plakant savo širdį. tarsi kažkas bokso pirštinėmis daužė šonkaulius iš vidaus. Ar Goronas ryis tam. Ar baimė stipresnė už godumą?

- Kas gi padarys ... tai?
- Aš. Su tavo pagalba. Aš ir tu. Per pusę.
- O jeigu...
- Nejuokink. Puikiai supranti, kad rizikuoju tik aš. Net jei, nepasisekus, ir išduosiu tave, manimi niekas nepatikės. O jei ir patikės – apsimes, kad nepatikėjo: tau pakaks ryšių, kad išliptum sausas iš balos.

Goronas nutilo. Ant sausos gelsvos odos sublizgo prakaito lašeliai:
- To negali niekas. Nedaugelis gali pasigirti, kad matė Valdovą. Su juo kalbėjo – dar mažiau. Ir niekas ir niekada nesirodo valdytojui be iškvietimo. Toks vienintelis Sviros įsakymas, kurio niekam dar nepavyko sulaužyti.
- Būsiu pirmuoju.
- Nuo tavęs nedvelkia juode.... Tu... tu arba beprotis... arba genijus.
- Bet kuriuo atveju tu nepralaimi.
- Na... jei sutiksiu – ką turėsiu dėl tavęs padaryti?
- Mums. Sipui ir man. Man reikia padėjėjo ir apsauginio.
- Jis žino?
- Ne. Bet sužinos. Tik tiek, kiek reikia.
- Aš prieš. Nenoriu trečio. Padėjėją duosiu aš.
- Trečio nebus. Sipas – tai aš. O „padėjėją“ tu mums vis tiek atsiųsi, tiesa, Goronai?
- Teisingai. Ir ne vieną.
- Tavo reikalai... Tu man Dromoje duosi visus savo ryšius tarp aukštesniųjų, kurie netoli valdytojo, su kuriais turėjai reikalų ir kurie ant tavo kabliuko. Tokių tu turi.
- Tarkim, bet...
- Mes jiems sušersime protovitą ir kai ką iš smulkmės. Man ir Sipui reikia kuriam laikui įsikurti sostinėje ir įvertinti padėtį. Galutinis planas ir jo įvykdymas – mūsų rūpestis, tavęs tai nelies. Tu turi tik padaryti taip, kad „plunksnotieji“ mums nesipainiotų po kojomis...
- Valdytoją saugo „kirviai“.
- Kas jų viršininkas?

Goronas atsiplėšė nuo raudonojo sakvojažo, o jo akys irgi buvo raudonos. Kai ir avariniame tablo, jose švietė pavojus: nuostaba, įtarimas – ir pavojus. Šaninas suprato, kad įsikarščiavęs uždavė klausimą, kurio Šanas negalėjo užduoti.

- Kas viršininkas? Po pasivaikščiojimo po dangų tau kažko sutriko atmintis, Šanai... O lagaminėlis tavo geras... Pirmąkart matau tokį... Kur jį gavai? Ar irgi užmiršai?
- Atsimenu. Ten, kur ir prekę.
- Ai nutrūktagalvis, patrakėlis! Kur prekę, sakai... O kur gavai prekę, žinomi, neprisimeni...
- Neprisimenu, Goronai.
- Ai nutrūktagalvis, patrakėlis… Prijuokinai mane, oi prijuokinai… Ir mano aštuonių mėnesių anūką būtum prajuokinęs… Ko tik su atmintimi nebūna… O kaip vis lagaminėlis atsidaro, a? Paslapties neatskleisk, pasakyk tik principą, a? Koks jis, a?
- Aš nežinau. Aš tik pagalvoju, kad jis atsidarytų, ir jis atsidaro. Ir baik laužytis, Goronai. Nusibodo.
- Įžeidinėji, drauguži, įžeidinėji… O aš štai apie tavo bendrakeleivius galvoju. Nuobodu jiems. Sipo pirštinėje pistoletas paslėptas. Staiga jis iš nuobodėlio ims į mano vaikinus pyškinti? Vaikinukai mano nervingi. Nudės vietoje – ir vienu geru žmogumi Sviroje bus mažiau… O dėl ko? Vis dėl tavo užmaršumo, Šanai… Tik ne, mielasis, ne! Tu stovėk, kur stovi, pskui mane neik. Ir sakvojažo neliesk, nereikia. Ne ta valanda... Ai, koks tu piktas, Šanai, koks piktas... Ir pavargai mažumėlį, visas išbalęs... Pastovėk, pastovėk, pailsėk mažumėlę...

Goronas išsikišo pro duris, trumpai kažką sulojo. Kabinoje kilo ir netrukus nutilo trumpos grumtynės. Šūvių nebuvo. Šanas tespėjo žigtelėti tik žingsnį. Gorono pistoletas įsirėmė jam į pilvą.

- Nereikia, šanai. Ten viskas tvarkoje. Pasaugok nervus. Ketinu sutikti su tavo pasiūlymu.

Chameleonas parodė naują veidą. Dingo senukas-sadistas, dingo molinis dievukas. Net atitraukęs pistoletą Goronas liko savo ginklo pratęsimu – tiksliu, žaibišku, negrįžtančiu.

- Ir viską sustatėm į vietas. Galiu tau atsakyti „taip“, o galiu ir „ne“. Tu man tegali atsakyti tik „taip“. Tai pirma. O antra. Žaidžiu ir su gudručiais ir su kvailiukais. Tačiau aš pats niekad nelieku kvailio vietoje. Todėl tavo lagaminėlis – atleisk, mano lagaminėlis – pabus pas mane, kol baigsis reikalas. Tai išvaduos tave ir nuo saugojimo rūpesčių, ir nuo pagundų pakeisti partnerį. Arba pasprukti su visais sidabriniais po tiesumai į dangų...
- Jūsų sidabriniai už Plieno kokono – dulkės...
- Nežinau, nežinau... Bet tai nekeičia esmės.
- O kur garantijos....
- Tavo vienintelė garantija – ištikimai tarnauti man, Šanai.

Detektyvo neįvyko. Neišėjo herojaus-žvalgo, gudriu planu įstumiančio priešą į kampą. Šis slidus bjaurybė Goronas lengvai, vienu judesiu vėl atsidūrė viršuje. Atėjo pavėlavusi mintis apie tai, kad kovoti prieš tokius jų pačių ginklu beprasmiška. Jie juo naudojasi nuo pat gimimo. Jokia treniruotė negali pakeisti įgimto sugebėjimo sėti nelaimes ir blogį. Reikia kito ginklo – ginklo, apie kurį tokie žmonės nenutuokia. Paremto kitu principu. Gėrio ginklo. Tačiau koks tas – gėrio ginklas? Juk nedėstysi pamokslų šitai besispjaudančiai nuodingomis seilėmis kobrai.

- Kažko aptilai, Šanai. Negirdžiu džiaugsmo šūksnių. Juk aš sutikau. Tu mane įkalbėjai, Šanai! Aš jau priėmiau tavo dalybas – perpus. O galėjau... Tačiau gerbiu drąsą. Tai ko prarijai liežuvį, mano mielas partneri? Ar...
- Laukiu tavo nurodymų, Goronai.

Akimirkai išniro senukas-sadistas, pratrūko smulkiu kikenimu, padrąsinančiai patapšnojo Šaninui per petį, mielai pakštelėjo jam į veidą. Ir pasislėpė, nubaidytas Gorono-šeimininko diktato:
- Mes dabar pereisim į mano katerį. Možas kartu su laivu, juoduke ir sikera tegu nešdinasi pas visus velnius. Man nėra kada juo užsiimti. Gausi formą ir policijos gvardiečio pažymėjimą – ne padirbtą, o tikrą. Šiomis dienomis pradėsime didelę operaciją stambaus valstybės išdaviko Kaniro Urano pravarde Binas paieškai. Mes jį sučiupsim. Kas tau, drauguži?
- Nieko. Klausau.
- Gaudydamas Biną parodysi narsumo stebuklus. Ir aš tave, kaip didvyrį, pasiųsiu lydėti nusikaltėlį į Dromą su raportu valstybės gailestingumo ministrui aukštesniajam Tirui Ufo, šauniajam „Teisingumo tarnų“ (kuriuos liaudyje vadina tiesiog „kirviais“) legiono vadui. Keista, Šanai, kad primiršai mano puikaus draugo Tiro vardą, keista... Tiras priims tave. Tu jam kai ką perduosi. Kitkas priklauso nuo tavęs. Nuo tos minutės tau teks atidirbti už savo pusę. O aš pažiūrėsiu. Būsiu tau už nugaros net ... Beje, tu supratingas vaikis.
- Tuščiomis rankomis manimi niekas nepatikės. Atsidursiu ant obels anksčiau nei praversiu burną.
- Turėsi šaknį. Vieną šaknį. Pavyzdį. Tai viskas, kuo galiu tau padėti. O dėl obels... Puikus kodas! Mes savo prekę vadinsim „Silajaus obuoliais“. Paprasta ir skoninga! Jokių užuominų įtarimui ir subtili filosofinė potekstė... mes visi filosofai, Šanai. Tai mūsų silpnybė.
- Kas tie „mes“?
- Mes – ati mes, mielasis Šanai. Tie, nuo kurių nepabėgsi... Taip, vos neužmiršau: netikėk nė vienu Tiro žodžiu, kol jis neparodys auksinio trikampio. Kai parodys – kalbėk tiesiai. Įsiminei? Toks kaip mano, matai? Trikampiukas ant grandinėlės...

Sumurkė aštriaakis senuliokas, pasičiupo sakvojažą ir, praleisdamas Šaną į kabiną, pamerkė akį:
- Silajaus obuoliai...

4. Droma

Visas kelias nuo Silajaus iki Dromos keleivis pramiegojo ir tik, kai aerobotas pradėjo nusileidimo viražą, jis nepatenkintas suurzgė. Policijos gvardietis su seržanto vardaženkliu sugriežė dantimis.

- Palik jį ramybėje. Jis vėl pradės blaškytis.
- Bet tai juk aš! Ir neleisiu, kad kiekvienas atmata šieptų danties prieš Biną...
- Sakau, palik. Jam jau niekuo nepadėsi. Žmogus jame mirė jau senai senai.
- Bet jis – tai aš, supranti, aš! Galėjau tapti tokiu, jei tik...
- Nutilk. Nedelsiant nutilk. Kitaip gausi antausį. Suknistas isterikas. Viską pražudysi. Ne tik save ir mane – viską!

Keleivis giliai atsiduso.

Pilotai net nespėjo nuleisti trapo, kai nusileidimo lauku prie aeroboto atriedėjo uždara mašina. Ir jos pabiro plačiapečiai vaikinai dangiškos žydrynės spalvos mundurais. Nekreipdami dėmesio į du „plunksnuotus“ kolegas, jie sparčiai ėmėsi reikalo, ir po minutės narvas su urzgiančiu ir staugiančiu Binu jau buvo mašinoje. Šanas ilgai negalėjo suprasti, kuris jų vyresnysis, kol šalia vairuotojo nepastebėjo nuobodaus žmogelio su dviem sidabriniais kirvukais atlape.

- Oks-kapitone, turiu palydintį paketą ir laišką aukštesniajam Tirui.

Nuobodus žmogeliukas iš mašinos ištiesė ranką.

- Man pavesta įteikti asmeniškai.

Ranka nekantriai krustelėjo – duok. Sekundę paabejojęs, Šanas įdavė laišką ir paketą į tingią ranką. Ranka pradingo. Audiencija buvo baigta. Žydri dičkiai dingo kėbule. Sukaukė sirena ir sunkus furgonas neįtikėtinai vikriai nuzvimbė betoniniu lauku, palikęs pasimetusius gvardiečius likimo valiai.

- Nežinau šios aplinkos etiketo taisyklių, tačiau vietinių papročių požiūriu mus Dromoje sutiko labai santūriai. Laukiu jūsų vertingų nurodymų, sept-kapitone.
- Pasityčiojimas, - pasakė Šanas. Jie ėjo nuo pakilimo tako neskubėdami – skubėti nebuvo kur – ir pagaliau gavę galimybę pakalbėti nesibaimindami, kad pasiklausys, nerado žodžių. Šanas pakartojo: - Pasityčiojimas. Jei kada būčiau žinojęs, kad jaudinsiuos dėl tavęs, niekad su tavim nebūčiau susidėjęs...
- Jaudinaisi dėl manęs? Ar už operacijos baigtį?
- Nežinau... Aš diletantas šioje profesijoje. Kai išgirdau, kaip mikliai tave nuginklavo, o Goronas po minutės pareiškė, kad Binas jo rankose, aš, tiesą sakant, galvojau tik apie tai, kaip tave išsukti. Buvau įsitikinęs, kad mudu atskleidė... Ir vos nepriskaldžiau malkų...
- Taip, Goronas panaudojo seną triuką: vietoj Bino pakišo bėglį nusikaltėlį, išprotėjusį Silajaus lūšnynuose. Ir vyriausybė tai žino, Vyriausybei naudinga būti apgautai – bus skambus procesas, bus parodomoji bausmė – ir bus įbaugintas kiekvienas bausmės neišvengiamumu! Ir prie viso to nauji postai ir apdovanojimai...
- Tačiau toks variantas naudingas ir au. Tavęs daugiau neieškos. Negalima vieną žmogų bausti mirtimi dukart...
- Naudingas... Pradėjai kalbėti kaip Goronas. O kaip man? Tikriausiai tasai, kuris dabar narve, laisvėje buvo dideliu niekšu. Bet juk jį baus mirtimi už nieką. Ji baus vietoje manęs. Aš jam skolingas savo gyvenimą, supranti? Jie iš manęs atėmė teisę pačiam tvarkyti savo gyvenimą...
- Nesuskystėk, Sipai, Suprantu – tau sunku. Tačiau nieko nepakeisi savo skundais. Čia reikia kažko kita... - Žinau. Atleisk. Tačiau ką dabar daryti mums?
- Klausyk, Goronas – įžvalgus?
- Savaime aišku.
- Tu vis tik kada nors suprantamai paaiškinsi, kas tokie tie įžvalgūs? Kas juos jungia? Kokie jų tikslai? Kaip juos atpažįsta? Aš tik ir girdžiu, - įžvelgė ir įžvelgė, girdžiu įvairiais variantais, pačiomis netikėčiausiomis ir tarpusavyje nesuderinamomis reikšmėmis! Kažkokie apžavai!

Sipas ilgai tylėjo, kaustytais batais nuspirdamas akmenukus nuo tako.

- Lindikas... Lindikas yra lindikas... Tai netelpa į jūsų žemiškas kategorijas. Išoriškai jie neatskiriami nuo visų, jie neatskiriami nuo visų likusių svirų. Jie beformiai ir visur praninkantys. Teoriškai jie už įstatymo ribų, kiekvienam atskleistam lindikui gresia mirtis. O praktiškai visas valstybės, visas administracinis Sviros aparatas – vien lindikai, nes įrodyti, kad pralindo būtent lindikas, praktiškai neįmanoma... Jie išlieka švarūs po visų valymų, kuriuos laikas nuo laiko surengia Valdovas – gauna apdovanojimus už pastangas, o ant obels papuola tie, kurie jiems trukdė...
- Kažkokia painiava! Daug baimių ir mažai prasmės. Tu kažkur perlenki, Sipai. Čia kažkas ne taip. Ir ne taip.
- Visa tai taip, Šanai, tiesiog pradžioje tai sunkiai telpa galvoje. Mes jau pripratom, o tu – ne. Beje, išvysi pats.
- Tačiau kaip tu vis tik atpažįsti, kad kažkas – lindikas?
- Paklausk ko nors lengviau... Kaip atpažįstu? Pats nežinau! Aiku, ne pagal išvaizdą. Nors... Yra kažkas tokio, tačiau... Štai, tereikia jam prabilti – iškart matosi. Iš gestų, iš elgsenos, iš kalbos, iš kažkokio vidinio piktumo slėpimo – kalbant – lyg medumi teptų, o akyse – nuodai... Tūkstantis smulkmenų... Sunku paaiškinti... Tu mane supranti?
- Bandau iš visų jėgų. Bet, jei sąžiningai...
- Stop!

Sipas pridėjo pirštą prie lūpų. Šaninas apsidairė, bet nieko įtartina nepastebėjo. Jie patrypčiojo prie aerouosto vartų, žvalgydamiesi, kaip perkrautas krovininis dirižablis nesėkmingai bando nutūpti ant nutūpimo stiebo. Greta jų stabtelėjo keli žiopliai, tradiciškai aptariantys pilotų nesėkmingus veiksmus ir jų šansus prisišvartuoti per tokį vėją.

- Jiems „sparnuotieji“ padės. Jie su sparniukais, - pašaipiai kažkas sukikeno už nugaros. Šanas atsisuko. Visi susidomėjusiais veidais žvelgė į dangų.
- Reikia eiti į artimiausią PG skyrių ir susisiekti su Goronu. Tegu jis pats aiškinasi, kas prie ko ir kokio velnio mus paliko ant ledo...
- Nereikia, sept-kapitone. Viskas daroma pagal nurodymus. Ta komanda neturėjo instrukcijų jūsų atžvilgiu.

Kalbantysis neturėjo veido. Vėliau, praėjus minutei po pokalbio, nei Šanas, nei Sipas tikriausiai nebūtų įstengę prisiminti jokio jo bruožo, nė vienos kūno ypatybės,, nė vienos aprangos detalės – kažkoks aptakus debesis, želė, šaltiena su bereikšmiu balsu.

- Kas jūs toks?

Tyla. Rankinis laikrodis, kuriame vietoje ciferblato – kirvio siluetas. Kažkokie rožiniai popieriukai.

- Štai jūsų vietos viešbutyje ir komandiruotpinigiai savaitei. Jis pakvies, kai reiks.

Jis ištirpo ore nepalikdamas pėdsako. Tačiau dar anksčiau, vos jis pasirodė, ištirpo žioplių minia aplink Šaną ir Sipą. Dromos gyventojai išsiugdė žaibišką reakciją kai kuriems dalykams.

- Turėjau vieną pažįstamą, senosios rašybos tyrinėtoją. Jis nuolat treniravo vaizduotę. Nubrėš du brūkšnelius ir orie visų kimba: „Ką tai gali reikšti?“ Ką tai gali reikšti?
- Tik viena – net gatvėje reikia kalbėti pusbalsiu. O viešbutyje – rėkti. Jų suknista aparatūra, veikia su iškraipymais. Kvaila įkliūti dėl sugedusio magnetofono kaltės.
- Manai, mus rengiasi pačiupinėti?

Vietoje atsakymo Sipas linktelėjo į taksi, kuris lėtai vilkosi paskui juos, aiškiai norėdamas „atsitiktinai“ užkliūti akims. Jie susėdo ant užpakalinės sėdynės ir tylėjo visą kelią, tuo labai nuliūdinę vairuotoją. Ir tik sustojus Sipas apdovanojo jį garsiai šūktelėjęs: „Šlovė Didžiajam valdovui, aukštesnieji moka vertinti nuolankumą!. ‚Gausa‘ – geriausias Dromos viešbutis. Čia nepanuobodžiausi“...

Jie su savo provincialiais lagaminėliais stovėjo ant šaligatvio, nesiryždami įeiti po milžiniškos piramidės, sudėliotos iš įvairaus dydžio pusrutulių, skliautais. Stebino architekto meistriškumas paskaičiuojant visas keisto statinio detales. Jisai turėjo sugriūti be jokio išorinio poveikio, pats savaime, tačiau jis stovėjo, vainikuodamas sostinės centrą, ir stovėjo, tikriausiai, jau ne vieną dešimtmetį.

- Patinka?
- Įkvepia. Viena iš abstrakčios architektūros aukštumų. Tik ir lauki, kada subyrės...
- Nesubyrės. Amžiams. Viešbutis – Plieninio kokono amžininkas,
- Štai kaip. O kas architektas?
- Tss... apie tai neklausia. Žinynuose nurodoma, kad viešbutis pastatytas valdytojo valia...

Įtartinas skustagalvis jaunuolis, taip pat susidomėjęs betoniniu šedevru, iškart liovėsi smalsavęs ir nuėjo.

- Velnias juos supras. Ar tai iš tikro gatvės žioplys, ar ... Visokių čia vaikšto...

Vestibiulis svečius pasitiko saldoku kvapu. Didelė šventyklos pavidalo erdvės dalis buvo atiduota augalijai – vaisiniams medžiams, vaiskrūmiams, daržovių lysvėms. Lentelės „Rankomis neliesti“ ir apsauginiai metaliniai tinklai su įtampa saugojo svečius nuo tų gundančių gėrybių savavališko panaudojimo. Prie lentelės, skelbiančios, kad už stovo yra portjė, svečiai pralaukę apie dešimt minučių. Portjė žvelgė kiaurai jų skaidrius kūnus į jam vienam suvokiamas gelmes. Nedrąsūs bandymai išvesti jį iš katalepsijos sėkmės nedavė, ir Šanas gana girdimai sumurmėjo: „Sipai, čia nėra lentelės ‚Rankomis neliesti‘; ir aš dabar pabandysiu...“ Sipas užmynė jam ant kojos. Vis tik portjė ištiesė ranką – tingiai, kaip tasai žydras oks-kapitonas mašinoje.

Rožiniai talonėliai turėjo stebuklingą galią. Savo dviejų kambarių liukso klasės numeryje svečiai atsidūrė per minutę, kiek apkvaitę nuo saldžių nešiko šypsenų, išdygusio iš po žemių, apsvaigę nuo greitaeigio lifto atodūsių ir žavios kambarinės greitakalbės, po savęs palikusios nektaro aromatą ir karštą arbatą su kažkokiais gelsvais riešutėliais.

- Pasaka, - numykė Sipas, apžiūrinėdamas begalinę numerio beskonybę. – Kaip dosniai moka valdytojas savo ištikimiems tarnams! Šimtą metų nemiegojau tokioje lovoje...

Jis dribtelėjo ant savo plačios lovos, mikliai pakėlė čiužinį ir įdėmiai apžiūrėjo spyruoklinių kontaktų grupę, nuo kurios į koją ėjo raudonas laidas. Tada ant sienos įjungė bra. Kartu su įsižiebusia lempa sienos pertvaroje kažkas trakštelėjo ir sudūzgė.

- Naktinio skaitymo mėgėjams, - pakomentavo Sipas. – Gerai matosi, kai skaitai...

Abu aptyrinėjo numerį ir atrado daugybę ne mažiau įdomių dalykų: radijo tašką, kuris neįsijungdavo ir neišsijungdavo; keistą ventiliacinę angą lubose virš šviestuvo; džiovintuvą vonioje, kuris nedžiovino, o tik traškėjo tarsi automatine kinokamera.

Šaninui galiausiai visa tai nusibodo.

- Tie gelsvi riešutėliai su arbata kelia apetitą. Ar neužsiimti mums tuo klausimu? Ten, atrodo, yra kažkokie talonai į restoraną, kurį pastebėjau apačioje...
- Talonai pravers vėliau. O dabar šito čekio pagalba privalome tapti turtingais žmonėmis...

* * *

Nepaisant, kad buvo darbo diena, Dromos gatvėse buvo gausu žmonių, margų ir dykinėjančių. Žmogui, įpratusiam prie tylos ir raminančių šiuolaikinių Didžiojo pasaulio gyvenviečių neskubos, čia buvo nelengva. O Šaninui gvardiečio mundure buvo dar labiau nelengva: Dromoje knibždėjo „plunksnuotųjų“ ir teko budriai sekti žmonių srautą, kad atsisakytum į pasveikinimą ar saliutuotum pats.

Gatvės be galo vinguriavo, išsiskirdavo zigzagais prie vienodų tarsi vaikiški kubeliai daugiaaukščių dėžučių, atsiremdavo į netikėtus akligatvius, jomis, viena greta kitos, braškant susikabinus bortais, mėšlungiškai trūkčiodamas ir skleisdamas benzino tvaiką slinko automobilių srautas. Kartais kažkur priekyje pasigirsdavo stabdžių cypimas ir lankstomo metalo tarškėjimas. Burzgiantis konvejeris tada ilgam apmirdavo, tačiau jokia jėga pasaulyje negalėjo jo visiems laikams sustabdyti.

Užtat žmonių srautas šaligatviais sruvo nesustodamas. Kiekvienas praeivis kažką darė eidamas – kramtė, rūkė, skaitė, - ir, galbūt, todėl daugelio veiduose atsispindėjo abejingumas aplinkai.

- Kur vis tik mes lekiam?
- Niekur. Mes jau vietoje. Čia galima prisėsti ar pastovėti nerizikuojant, kad nustums... Kadaise čia buvo Laisvės rūmai – vyriausybės rezidencija. Valdytojo paliepimu jie buvo nugriauti ir jų vietoje pastatyti Amžinieji rūmai, kurią vainikuoja asmeninis Valdovo bokštas. Joje yra jo darbo kabinetas. O Amžinieji rūmai atiduoti Valdovo žodį vykdančios ministerijoms.

Ir vėl piramidė, tačiau šįkart ne iš pusrutulių, o iš netaisyklingų kūgių, supusių siaurą bokšto žvakę, veidrodinis kupolas, kuris vėlai vakare ir anksti ryte plieskė danguje tarsi liepsnos liežuvis. Ir tas pats neįtikėtino meistriškumo, iškreipto pikta kvailo užsakymo valia, užtaisas. Ir skulptūra prie pagrindinio įėjimo: jaunas dievas su prakąstu obuoliu rankoje.

- Valdytojas tą didingą minutę, kai susimąstė apie Sviros likimą ir nusprendė prisiimti Valdovo naštą,,, Na kaip? Į ką panašus šis statinys?
- Panašu į tai, kad „Gausos: viešbutį ir Amžinuosius rūmus kūrė tas pats architektas.
- Tas pats? Ne... Tačiau... Argi yra panašumas? Kame?
- Pobūdyje. Požiūryje, ar kaip. Meistriškume... Vienu žodžiu, jei tai ne tas pats, tai jo mokinys.
- Taip...

Sipas ilgai tylėjo, apžiūrinėdamas rūmus, tarsi jį matytų pirmąkart.

- Taip... O tu aštriaakis, Šanai. Rūmus statė to, kuris pastatė viešbutį, sūnus.
- Ir jam blogai baigėsi?
- Taip. Ar galima užduoti tiesmuką klausimą?
- Žinoma, Sipai.
- Ką ketini daryti?
- Dabar? Toliau vaikštinėti.
- O rytoj, poryt, po savaitės?
- Stebėti, įsiminti, analizuoti.
- O veikti?
- Ir veikti. Visuose detektyvuose, kuriuos specialiai perskaičiau prieš Svirą, sakoma, kad svarbiausia žvalgo profesijoje – dedukcija. Veikimas – specialus atvejis, o jis pagal dedukcinį metodą turi būti išvedamas iš bendra. Taigi, norint veikti, reikia kaip reikiant padykinėti.
- Tu vis šmaikštauji. Tau visa tai atrodo patraukliu žaidimu. Nesiginčyk. Tu pakliuvai į praeitį, jūsų praeitus laikus. Ir tu nieko prieš pakvailioti, būdamas įsitikinęs, kad rytoj grįši į savo laiką. O juk Goronas laukia, kada tu įsmuksi pas valdytoją. Ir jis nelauks amžinai. Ir jis nemėgsta besišaipančių.
- Gerai, tada rimtai. Mes dirbam ne Goronui. Ir jei atvirai, aš visai nesiruošiu susitikinėti su valdytoju. Todėl, kad mane ir mano draugus domina ne tai, kaip tas senas krienas sugebėjo užsikonservuoti dviem šimtams metų, o tai, kokiu būdu Svira taip ilgai išsilaiko ant neišvengiamos prarajos krašto. Esu įsitikinęs, kad valdytojas neduos atsakymo net už ženšenį. Teks prisikasti patiems, nagrinėti gamybą ir paskirstymą, suprasti visų klasių ir visuomenės sluoksnių padėtį ir jų tarpusavio santykius, įvertinti žmonių nuotaikas ir brandumo lygį...
- Tam čia reikia nugyventi du gyvenimus...
- Bendrų principų suvokimui – ne. Kartais juos galima pajusti iškart, vienu atsikvėpimu. Kaip pasiseks. Ir kaip žiūrėsi į viską, kas vyksta aplink. Tu čia gimei, prie visko pripratęs, daug kas iškrenta iš tavo dėmesio. Akis iš šalies skvarbesnė.
- Galbūt... Tačiau mane domina vienas atskiras dalykas – ar rengiesi aplankyti valdytoją?
- Kol kas ne. Kol kas tai tiesiog neįmanoma – mes stovim prieš akliną sieną, ir ta siena neįveikiama. Reikia rasti bent kokį defektą toje sienoje, spragą ar plyšį, ir tik tada...
- O jei aš žinau tą defektą...

Šanas įdėmiai peržvelgė Sipą. Sipas atlaikė žvilgsnį.

- Ar jau atsirado paslapčių nuo manęs, Sipai?
- Ne. Neatsirado. Tą paslaptį turėjau visad. Sviroje, Zeidoje, Žemėje. Tačiau tą paslaptį atskleisiu tik tam, kuris man padės išpildyti priesaiką.
- Kokią priesaiką?
- Nuteisti Didįjį valdovą.
- Nužudyti?
- Ne. Teisti. Ir skirti mirties bausmę. Ir įvykdyti nuosprendį. Kad tai nebūtų nužudymas, būtinos bent dvi...

Taip, dar Tesmanas sakė, kad Binas turi savų sąskaitų su valdytoju. Ir štai dabar... atkalbinėti neverta. Sutikti dalyvauti negalima, Likti šalyje nesąžininga. Apgaudinėti niekšiška.

- Kada ir kam prisiekei?
- Nereikia apie tai, Šanai. Aš užmiršau, kad tu Žemės žmogus. Kad tu tik stebėtojas. Kad tau mūsų skausmai ir nelaimės tik sunkus rebusas, kurį reikia išspręsti, mokslinis kazusas, kurį reikia paaiškinti. Aš užmiršau. Atleisk. Aš nepaliksiu tavęs, kol kas... Vienu žodžiu, užmirškim šį pokalbį. Aš nieko neklausiau.
- Binai...
- Aš Sipas. Ankstesnis Sipas. Tavo Vergilijus.
- Karšta. Išgerkim alaus...

Jis stabtelėjo po žalia pastoge priešais žuvų parduotuvę. Pagyvenęs gvardietis draugiškai jiems nusišypsojo ir pastūmė bokalą, atlaisvindamas vietą prie staliuko. Šypsena Dromoje – retas reiškinys; ir Šanas atsakydamas irgi nusišypsojo.

- Budi?
- Argi tai budėjimas, sept-kapitone? Nori – miegok, nori - putą nuo alaus pūsk. O štai aš dirbau Olone, oro laivų statybos ten – štai ten tikrai laikyk paruoštą ausį. Suprantama, darbo žmonės – jų savi įstatymai. Laikosi vienas už kitą – geriau su jais neprasidėti...

Alus buvo, kaip sakoma, mėgėjui – sunokusios avietės spalvos, karčiai saldus ir beveik be putos. Šanas paėmė tris bokalus – sau, Sipui ir šnekiam tvarkos saugotojui.

- Dėkoju, sept-kapitone. Daugoka bus... Na nieko, mano pamaina keičiasi jau po valandos.
- O tu per savo gyvenimą įvairiose vietose buvojai, tikriausiai?
- Taip, pasibasčiau. Aš daugiau sargyboje, pagąsdinimui stoviu. Taigi neliko baimės jau, net Amžinųjų rūmų nebijo, visai išprotėjo žmonės.
- O kodėl, kaip manai?
- Nutuko. Sakau – nutuko. Apsivalgė, valdytoju vien remiasi. Jis, atseit, geradaris, visus pamaitins. Aš paskutiniu metu užkampyje, Trižuose stovėjau. Tai ir ten čiabuviai, žemės beždžionės, tiek ir tegali, kad stambiavaisią saturą sodintų bei kastų. Taip ir šie. Nenorim po 16 val. darbuotis, norim po 10 val. O šito nenorite?

Aiškiai padrąsėjęs, veteranas grėsmingai pakratė lazdą tarsi kovos vėzdą.

- O į čia mane sūnus atitempė, šlovė Valdovui. „Kirviuose“ mano sūnus... Čia gerai. Aišku, irgi kaip kada...

Kažkas nutiko žuvie parduotuvėje priešais. Pasipiktinimo riksmai, dūžtantis stiklas, griuvimai, vėl riksmai – tas pats balsas, tik prislėgtas, šaukiantis pagalbos, keiksmai, duslūs smūgiai, vėl dūžtantis stiklas... Gvardietis paniuro ir įsiklausė, tačiau, vienok, neskubėjo baigti savo alų.

- Vėl kažko nepasidalino... Ot žmonės! Visko iki kaklo, tik kapok – nenoriu, ne taip, kiekvienas kaimynui į burną žiūri. Pavydas, pavydas... Nemėgstu muštynių... Niekad nesuprasi, kuri teisus, kuris kaltas, visi geručiai... Vien purvas...

Šaninas pajuto įsmeigtą niūrų tiriantį Sipo žvilgsnį. Jam pasidarė nejauku. Jokių veiksmų – lengva pasakyti. O jei muša moterį? Vaiką? Tu svetimas, tau vis viena – teigė Sipo tylėjimas... Ne, brangusis. Labai ne vis vien. Labai.

- Reikia tai baigti, - Šanas susiveržė diržą. – Einam, budintis.

Jie nespėjo. Kažkas šmėkštelėjo duryse, bandydamas iššokti laukan, ji pagavo, trenkė nugara į sieną.

Muštynėms vadovavo neūžauga odine prijuoste. Pamatęs gvardiečius jis puolė prie jų, šaukdamas:
- Tai lindikas! Jis įžeidė Didįjį valdovą! Jis apie tokį dalyką pasakė!

Šaligatvis ištuštėjo akimirksniu. Nei sumušimų, nei liudininkų – karštis, skamba sitaros, neišgertas rausvas alus ant staliuko – ir nejudantis kūnas ant šaligatvio, tik iš tolo primenantis žmogų.

Šaninas ketino šiandien nuvažiuoti kažkur į pakraščius, pavyzdžiui į Dromos darbininkų priemiestį Silką. Buvo dar anksti, iki Silkos trys valandos ekspresu, tad jie grįžo į viešbutį. Grįždami atviru autobusu, kuris nemaloniai trūkčiojo begalinio automobilių konvejerio ritmu. Žmonės stovėjo ir sėdėjo, nuobodžiai žiaumodami, ir sutartinai lingavo į ritmą trūkčiojimams.

- Na kaip deduktyvus metodas, - paklausė Sitas, iš padilbų žvilgčiodamas į Šaniną. – Padeda?

Šanas patrynė kaktą.

- Mažai padeda?
- Padeda. Savo laiku. O rytoj mudu turim surasti vieną žmogų. Jis vardu ...

* * *

- Mos Lero...

Kad įskaitytų suraizgytą užrašą ant pajuodavusios varinės plokštelės, teko įjungti žibintuvėlį. Šanas mostelėjo ranka taksistui, tasai, staigiai apsukęs mašiną, nurūko ir po pusės minutės tik pilkos dulkės kybovo virš kelio vingio.

- Net šviesų neįjungė. Dar įsirėš į ką nors. Apačioje jau visai tamsu. Keistuolis...
- Kas žino, Šanai. Galbūt, mes jį nubaidėm, paleidę mašiną anksčiau laiko...
- Nemanau. Nors šeimininkas atitinka savo olą, galvoti apie malonų poilsį neteks...

Jie skambino prie šarvuotų vartų, įstatytų į tvirtovės tipo akmeninę sieną, geras 5 min., tačiau už vartų ir už sienos buvo visiška tyla.

- Vienok Mos Lero anksti eina miegoti,

Vila slėpėsi kalnų įdubos dugne, tarsi stiklinėje nudaužtu viršumi – pusiau skaidrūs aštrūs kvarcinių viršūnių pikai saugojo visus priėjimus prie jos. Tik vieninteliu siauriu plyšiu vinguriavo aukštyn siauras kelias. Visos jo mįslingos kilpos iš vilos matėsi tarsi iš malūnsparnio.

- Pagal mane, tasai Mosas – plėšikų būrio atamanas. Kitaip kam tokia keista landynė?
- Nežinau, Šanai. Dromoje jis turi visai įprastą butą, ir, jei tikėsime kaimyne, padorią reputaciją...

Surasti Mosą Lero pagal Gorono duotą adresą nepavyko. Jo nebuvo namuose, o šneki kaimynė nežinojo, kur jis išvyko. Padėjo niūri konseržjė. Lėtu žvilgsniu palydėjusi gvardiečius iki pat durų, jau į nugarą negarsiai sududeno:
- Tai pas Mosą, ar ką? Seniai laikas... Laane jis kur kitur bus šeštadienį... Ant Mėlynojo kalno tarsi vasarnamis jo...

Iki Laano vietovės buvo ne mažiau valanda kelio, tačiau autobusai į ten kažkodėl nevažinėjo, o patrūkę taksistai, pasirengia dumti kad ir į skaistyklą, nuo žodžio „Laanas“ iškart skersavo, o tereikdavo užsiminti Mėlynąjį kalną... Vienu žodžiu, tik dienos pabaigai Šanui su Sipu pavyko įkalbėti kažkokį nelaimėlį už penkeriopą kainą. Mašina ilgai sukiojosi kažkokiais pakraščiais ir į Laano kelią pateko tik toli už miesto ribos, tačiau plentu vairuotojas nurūko tokiu greičiu, tarsi nuo spidometro parodymų priklausytų jo sielos išgelbėjimas. Sprendžiant pagal viską, Mėlynajame kalne jis buvo ne kartą. Taksi užtikrintai sukiojosi pavojinguose kalnų viražuose. Tačiau jis sustojo ne prie pačios vilos, o 200 m nuo jos ir arčiau privažiuoti kategoriškai atsisakė.

- Dabar mūsų draugas jau autostradoje. Veltui jį paleidom...

Šanas vėl paspaudė mygtuką.

Ir tada vartai atgijo.

Ne, jie neatsidarė. Jų šiurkštokas paviršius nesujudėjo, tačiau akių aukštyje tarkštelėjusi atsivėrė trikampė anga.

- Kas ten?
- Mums reikia Mos Lero.
- Jo nėra, jis išvažiavo.
- O su kuo kalbamės.
- Tvarkdariu.
- Vadinasi, išvažiavo? Gaila. O tai jo senas draugas Goronas liepė perduoti laišką ir 30 sidabrinių skolą.
- Ką pasakėte?
- Goronas liepė Mos Lero perduoti laišką ir 30 sidabrinių skolą.

Vartai tyrėjo geras dvi minutes, kol uždavė ne naują neužtikrintą klausimą:
- O aš... Aš gausiu laišką?
- Ne, Liepta perduoti asmeniškai tavo šeimininkui.

Vėl tyla. Ir vėl drebantis balsas:
- Aš Mosas. Mos Lero. Perduokite laišką per plyšį.
- E, ne, taip nepraeis. Įrodyk, kad Mosas.
- Laiškas turi būti raudoname voke su raide „m“ kairiajame viršutiniame kampe.
- Tai kitas reikalas. Prašom.

Šaninas susuko laišką į vamzdelį ir prakišo pro plyšį. Plyšys iškart užsitrenkė.

- Į atamaną netraukia. Bailokas baisiai, sušnabždėjo jis Sipui beveik linksmai.

Sipas neapsisprendęs gūžtelėjo pečiais.

Saulė jau senai nusileido, tačiau amžiams sutvirtinti Plieno kokono kvadratai dar švytėjo silpnu avietiniu spindesiu. Dangus buvo visiškai juodas ir žydru vaikišku kamuolėliu jame spindėjo Zeida, mažasis Sviros palydovas. Ji beveik neapšvietė apylinkių, ant viršūnių spindėjo grėsmingi plieno atšvaitai, tačiau ji buvo, ji spindėjo, primindama Šaninui apie tai, kad yra kitas, Didysis pasaulis, kuriame gyvena kitaip…

Į veidą trenkė prožektoriaus spindulys, o po 10 sek. tarkštelėjimas pranešė, kad vartai vėl atgiję.

- Matau jus pirmąkart. Jūsų nepažįstu.
- Aš – Šanas, o jis – Sipas. Laiške parašyta, kad be skolos, mes perduosime pasiūlymą dalyvauti Silajaus obuolių realizavime.
- Tiek to. Įeikite.
- Išjunk tu tą akintoją! Nieko nematom!
- Eikite tiesiai.

Šano ranka įsmuko į kažką minkšta ir drėgna, o tas minkštas nutempė jį paskui save tiesiai, į dešinę, į kairę - prožektoriaus jau nebuvo, tačiau akyse plaukė įvairiaspalviai ratilai, trukdydami ne tik įsižiūrėti, bet ir orientuotis apytamsėse erdvėse.

- Sėskitės. Jūs prie krėslų.

Valktis nukrito atidengdama nedidelį kuklų kambarį su trimis siaurais aštriais langais, atvertais į sodą. Vakaro vėjas pleveno paprastas margas užuolaidas. Ant nedažyto stumdomo staliuko stovėjo pilvotas ąsotis su pienu ir trys stiklinės. Iš pinto krepšelio kyšojo trys didelės juodos duonos riekės.

Sipas sėdėjo kitoje stalo pusėje. O centre sėdėjo Mos Lero. Jo apvalainas kūnas be paliovos trūkčiojo ir ketino pašokti nuo pintos kėdės, nuspėdamas mažiausią svečių norą. Jame visko buvo truputį per daug – per daug sąžiningos akys, per daug gyvenimo džiaugsmo, pernelyg plati šypsena, pernelyg nuoširdus balsas:
- Aš žmogus paprastas, be pretenzijų, gimiau nuošaliame kaime, taip sakant, nuo žagrės... Labai pavargstu Dromoje – sumaištis, triukšmas, smarvė... Norisi tylos, vienumos, gryno, taip sakant, oro... Nusižiūrėjau štai pievelę su lūšnele. Ne, stačiau ne aš, atiteko atsitiktinai – už savus, aišku, sidabrinius... Tačiau nebrangiai, šlovė Valdovui – valdiška kaina, konfiskuoto turto išpardavimas... Ir kiekvieną šeštadienį – į čia, į savo lūšnelę... O kad prie vartelių užlaikiau – nekaltinkite. Vieta nuošali, o valanda tokia. Visokių čia šlaistosi...
- O šlaistosi? – suspėjo įsiterpti Šaninas.
- Šlaistosi, šlaistosi, oi kaip šlaistosi... Praeitą šeštadienį, kaimynus štai ten, už tos kalvelės, padegė... Iššoko, o į jį iššovė iš pistoleto... Gerai, kad namuose buvo draugų, ten tikras susišaudymas įvyko, vos apsigynė... O namukas sudegė...
- Kas gi šaudė?
- Biesai juos žino... Visi pasitraukė... Gal šeimininkų buvę draugeliai, gal kita nusikalstama šutvė... O jūs važiavote ir rizikavote: čia nemėgsta „plunksnuotųjų“, ypač uniformuotų, - kulka neaišku iš kur atlekia... Rizikavote, oi rizikavote... Tai skuba tokia buvo, ar ką? Kur vykstate – Dromoje pravažiuodami, ką?
- Tranzitu, Mosai. Goronas perduoda tau pastovią dalią.
- Skolelę, Šanai, skolelę...
- Tavo pastovią dalį, Mosai. Ir su sąlyga.

Šanas iš po stalo ištraukė mažą raudoną lagaminėlį.

- Štai... Štai... Štai...

Ant stalo atsirandant protovito ampulėms, presuotos juodukės paketams, teliūskuojančios sikeros stiklainiams, auksiniams ir sidabriniams amuletams, sąžiningas Moso akis užtraukė saldus dūmelis.

- Ach, Goronas, Goronas... Na ne, sena draugystė nerūdija... Atrodo, kas tarp mūsų bendra: aš mažas žmogelis, o Goronas – erelis, „sparnuotųjų“ vadas... O neužmiršta Moso ištikimas draugužis, neužmiršta... Apie jį pasakoja visko, kai kurie įžeidinėja, o aš manai – be reikalo... O griežtu būna kartais – profesija tokia: mūsų dangaus sargas. Jis ir „kirviuose“ ereliu buvo, kaip kitaip... Aš tai bailokas, trūksta charakterio, štai ir kapstausi gyvenimo apačioje, o jis visad danguje, visada aukštumoj... Ir vis tiek neužmiršta mūsų, besparnių, prie žemės palinkusių, siunčia atvira širdimi...
- Dabar sąlyga, Mosai. Privalai mums padėti. Mums – reiškia Goronui. Aišku? Mes – tai Goronas. Taip turėjo būti pranešta laiške. Taip?
- Pranešta, pranešta... Tačiau aš žmogus mažas, visa širdimi, tik...
- Privalai mums suorganizuoti susitikimą su Tiru. Akis į akį. Ir kaip galima greičiau – rytoj arba poryt.
- O kam jums Tiras?
- Per smalsus, Mosai.
- Nežinau, nežinau... Tiras – ministras, dešinioji Valdovo ranka, aš kas? Kirminas! Kaip galiu įsakinėti Tirui? Manęs net neįleis pas jį! Ne, ne pagal mano jėga, ne... Džiaugčiaus galėdamas padėti senam draugui Goronui, už dovanėles atsidėkoti, tačiau... Negalėsiu, ne, ką norit kita, o šito nepajėgsiu... Aišku, jei būtų paprašyta, atsimokėta... O ir tai vargu bau... Aišku, Goronas neskaičiuos išlaidų... tam dar tiek pat reikėtų...
- Tu užlenkei, Mosai. Tiek pat – to jau per daug. Neapžiosi. Bus bloga. Pusė – kaip bebuvę. Dar pusę!
- Argi aš sau? Aš gi žmonėms, man pačiam nieko nereikia. Tiras juk, ne koks pėstininkas. O ir skuba prie to dar. O jei staiga Tiras užsispirs, paklaus, kam jis jums reikalingas? Ką aš jam pasakysiu?
- Mosai..., gavai gerą Gorono dovaną. Tau pasirodė maža. Aš pridėjau dar pusę – nuo savęs...
- Aš nematau tos pusės..
- Tą pusę pamatysi, kai pasakysi kur ir kada susitinkam su Tiru...
- Tiras nekibs ant tuščio kabliuko. Privalau jam perduoti pasiūlymą. O ką aš jam pasakysiu?

Šaninui perdžiūvo burna. Neklausdamas leidimo, jsi įsipylė pilną stiklinę ledinio pieno. Guminis pupuliukas buvo nepažeidžiamas. Jis akimirksniu išsisukdavo iš bet kokios padėties. Ir džiugi šypsena nenuėjo nuo jo ryškių putnių lūpų. Sipas irgi paniuro, stebėdamas tas derybas. Ir Šanas ištraukė paskutinį kozyrį – tiesiai po kumpa nosimi pakišo šenšenio šaknelę, panašią į mažytį gnomą.

Mosas įkvėpė ir pamiršo iškvėpti.

- Tai ne tau. Ir ne Tirui. Jums neužteks sidabrinių, kad atsikąstumėte pusę šios šaknelės. Tai Didžiajam valdovui. Supratai, kas per žaidimas?

Mosas liovėsi muistęsis ir atsitraukė nuo stalo, kad geriau matytų abejas kambario duris, ir tarsi nejučia uždėjo ranką ant pistoleto dėklo.

- Tačiau kam... kodėl jums.. kam mums... mums... Tiras?
- Gal pats mus nuvesi pas valdytoją? – su visu leidžiamu sarkazmu atsikirto Šanas, imdamas revanšą už valandą kankinančio žodžių srauto. – Pats, be Tiro?

Tačiau Mosas pašoko, nekreipdamas dėmesio nei į Šano patyčias, nei Sipo pozą. Jis nusirito prie vidinių durų, jausmingai šokčiodamas ir tampydamas languotą pižamą, atlapojo jas ir plonai sušuko:
- Lyra! Lyrute! Kelkis, vaikeli, mes tapom laikingais žmonėmis – pas mus brangūs svečiai! Nepaprasti išsilavinę žmonės! Kelkis, mano saulute, atšvęsim jų vizitą! Iki paryčių!

Ir jis išskėtė savo rankas be kaulų, kviesdamas gvardiečius toliau į namus.

Už storų dvigubo storio durų atsivėrė kitas pasaulis. Milžiniškas krabo formos teatrališkas šviestuvas su alyvuotu auksu atsispindinčiais šviesą krištoliniais pakabukais, barbariškai apšviečiantis kiekvieną antikvarinio interjero kampelį: perlamutru ir rožiniu žėručiu inkrustuotas lubas, sutingusias aksominių užuolaidų bangas, už kurių nežymiai auksu šmėkščiojo priešmoskitiniai tinkleliai ant langų; krėslai su gulbių plunksnų pagalvėlėmis, taip pat senoviniai, rankų darbų kilimai, kurie padarytų garbę bet kuriam muziejui, senoviniai paveikslai – Žemės dailininkų kopijos ir vietiniai šedevrai, surinkti, tiesa, ne dėl meninės vertės, o kaip iliustracijos mitologiniams siužetams; keli stori foliantai iš raudonojo sandalo su auksiniais užsegimais, įvairūs pufikai, sūpuoklės, gultai, kušetės; lokių kailiai aplink žemą, vos ne iki kelių, platų apvalų stalą iš juodo ebonitinio medžio, krištolinės vazos, plonas tarsi papirosų popierius siaurakaklių ąsočių porcelianas, majolika, kaulo raižiniai, sidabriniai, juodai tonuoti apvadai...

- Tai mano širdies paslaptis, aukštieji. Aš tai turiu ne tam, kad gyvenčiau, o gyvenu, kad tai turėčiau. Visi turi savo silpnybę, aukštieji. Tyla, grynas oras, gražūs ir vertingi daiktai... Toliau, taip sakant, nuo žmonių pavydžių akių... Kam bereikalingai erzinti kaimynus, priminti jiems, kad jie nevykėliai, prasčiokai? Čia kiekviename daiktelyje – mano žygdarbis, mano kova, mano kerštas ir pergalė... Kerštas ir pergalė, apie kurias niekas nežino... Na kaip?
- Pribloškia. Net šaltukas per odą perbėga.
- Jei pasakyčiau tau, kiek tai kainuoja, sudegtum liepsnose, Šanai. Tačiau aš nenoriu tavo mirties. Jūs mano svečiai, todėl mes švęsime. Tu suprasi, kad su Mosu galima turėti reikalų,,,

Į Dromą grįžo auštant. Po apsilupusiu neišvaizdžios Moso mašinos kėbulu slėpėsi naujasis dvigubos traukos naujausias supervariklis, o po užpakaline sėdyne – kulkosvaidis. Visas ketvertas gyvai plepėjo apie orą ir šonuose liekančius peizažus.

Droma dar miegojo. Tylą sutrikdydavo tik kiemsargių šluotų šuorai bei šiukšliavežių burzgimas.

Mosas išlaipino gvardiečius už kvartalo nuo viešbučio.

- Nereikia erzinti akių... Taiki, kaip susitarėme, Šanai: susitinkam šiandien trečią Didžiajame hipodrome, tu su savimi turi antrąją dovanos dalį, o aš – jūsų susitikimo su Tiru vietą ir laiką... Ateisiu prasidėjus lenktynėms ir pats jus surasiu. Prisėsiu nepastebimai...

Ir jau ruošdamasis važiuoti, vėl pamojo Šaninui pirštu.

- Tirą aš jums parūpinsiu – tai tikrai... Imkite jį už ragų... Tačiau jei neišdegs - ne bėda... Aš žmogus mažas, tačiau kai ką galiu. Jums be Moso neišsiversti, nes net Aukštieji ir Aukščiausi iš Aukštųjų nebuvoja ten, kr buvoja Mos Lero, vyresnysis Amžinųjų rūmų technikas...

Tęsinys   >>>>>        

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Julija Zonis. Megido
V.Nazarovas.Pažeidėjas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Robertas Silverbergas. Musės
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Aleksandras Čumanovas. Apie formas ir formules
Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Pavelas Michnenko. Etiketas
M. Jako. Protingumo testas
Ralph Robert Moore. Erdvė
L. Aldani. Korokas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė