|
Olegas Sergejevičius Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
Rytą trečiąkart šį rudenį iškrito sniegas. O naktį jis ilgai krito tamsoje, pro langą matėsi tik pilkos dėmės, plaukiančios iš viršaus į apačią. Jei Gliebus nežinotų, kad sniegą atneša debesys, galima būtų galvoti, kad tai oras sutankėjo ir kad sušalusių dujų kuokštai išsipūs ir užims visą laisvą erdvę ir nebus kuo kvėpuoti. Tą naktį jį vėl kankino nemiga. Lyg tyčia, namuose nebuvo migdomųjų, ir jis buvo priverstas gulėti ant sofos tamsoje ilgas valandas stebėdamas oro tirštėjimą ir įsivaizduodamas, kad sniegas stovi vietoje, o namas kartu su juo, su Gliebu, lekia aukštyn ir nesimato to skrydžio pabaigos. Galvoti nesinorėjo, tačiau vis tiek mintys lindo, savaime, iš inercijos, vangiai ir neskubėdamos mintys siejosi asociacijomis, ir minties pabaiga visai nesisiejo su jos pradžia. Jis žvelgė į graviūrą ant sienos, kurioje linksmas Miunhauzenis skriejo ant sviedinio į turkus, pagal sąskambį į galvą atėjo "Miunchenas", o tada moteriškas vardas Grethenas bei Greta Garbo užsienio gražuolė, ir miestas Gardinas bei visa, kas su juo susiję... Virtuvėje kapsėjo vanduo, ir jis prisiminė grotą, kuriame pasiklydo vaikystėje, stalaktitą, apšviestą priešpaskutiniu degtuku, ir skaidrų vandens lašą jo viršūnėje. Ji buvo kartoko skonio, ir dabar, po daugelio metų, jis vėl ant liežuvio pajuto jo kalkakmenio prieskonį. Ir vėl atėjo pasimetimo ir baimės pojūtis, o kambarys pavirto drėgna ir tvankia ola. Tada Gliebus atsistojo, įjungė šviesą ir iš balsų, aidinčių gretimame bute, suprato, kad atėjo rytas. Kaip visada rytais kaimynė plūdo sūnų, o tasai atsakydavo plonu balseliu, nesuprantamu, monotonišku, kartais verkdavo, kaimynė užsiplieksdavo dar smarkiau ir tikriausiai mušdavo berniuką. Gliebus nuėjo į virtuvę, įsidėjo kavos į kavinuką ir, kol ji burbuliavo ant dujų, sėdėjo, galvojo apie viską ir klausė balsų už sienos. Atrodo, kad berniukas užsidarė vonioje ir ten vienas sau verkia, o motina rėkia ant jo už durų, štai ir tėvas įterpė savo bosą, tik neaišku, ką jis bara žmoną ar sūnų, o, galbūt, abu. Atėjo Lida. - Taip ir nemiegojai? paklausė merkdamasi nuo šviesos.
Keistas triukšmas sūnaus kambaryje privertė Gleibų įsiklausyti. Jam pasirodė, kad ten skraido paukštis ir šiurena sparnais, atsitrenkia į stiklą, ir todėl jis skambteli, tarsi pritildytas svirplio garsas.
- Kas čia pas tave skraido? paklausė pasimetęs Gliebus. Jis žvalgėsi į visus šonus, tačiu tik girgėjo, kaip kažkas plakasi į stiklą, o taip pat matė, kaip susiūbavo šviestuvas, nuvirto stiklinė ir vandens srovelė nutekėjo ant grindų! Ir atrodė, kad tai tik vėjas įlėkė į kambarį ir neranda išėjimo. - Kas čia vyksta? griežtai paklausė Lida, pasirodžiusi tarpduryje, tačiau tada,
matyt, ir jos veidą palietė nematomi sparnai, ir ji sušuko ir pabalo.
Jis stovėjo kambario viduryje ir nežiūrėjo į tėvus, o sukiojo galvą, bandydamas sekti nematomo gyvio skrydį. Nepaisant nieko, jis nebuvo pasimetęs, tarsi laukė šito, ir šiuo metu niekuo nesistebėjo. - Tai paukštis, - tarė jis, kažko žvalgydamasis ant spintos.
Užsispyrimo ženklai pasirodė jo veide, ir Gliebus suprato, kad taip nieko iš jo neišpeši.
Gliebus pažvelgė ant spintos, tačiau nieko, be apdulkėjusių žurnalų, ten neišvydo. Tuo metu triukšmas nutilo ir galima buvo pagalvoti, kad paukštis pavargo ir kažkur tupi. - Gliebai, prašau, išeikim iš čia minutei. Paėmusi Gliebų už rankos, Lida ją suspaudė ir patraukė link durų. Tylėdami nuėjo iki virtuvės. Už sienos netilo barnio triukšmas, įprastas ir monotoniškas, kaip vandens gaudimas vamzdžiuose. Lida prisėdo ant taburetės, ir iš veido matėsi, kad ji išgąsdinta, pasimetusi ir laukia pagalbos. - Na, ką tu? Berniukas rado kiaušinį, iš jo išsirito paukštis, dabar jis skraido. Kas tave taip stebina? Jis jį pagaus, truputį pasidžiaugs ir paleis. - Na ką tu kalbi, Gliebai? Iš kur atsirado kiaušinis rudenį, kodėl išsirito paukštis, ne paukščiukas, o paukštis? Ir jis nematomas. O jis, jis jį mato ir niekuo nesistebi. Juk tai keista. - Na nusiramink, viskas gerai. Tu visai užmiršai mokslo pagrindus. Yra paukščių kiaušinius dedančius vėlyvą rudenį, net žiemą, yra ir tokių, kurie vos išsiritę moka skraidyti. Ir iš kur ištraukei, kad jis nematomas? Tai visiškai normalus paukštis, mažas, gražus, jis tupėjo ant spintos, ir aš gerai jį apžiūrėjau. Kas tave gąsdina? - Tu ką, jį matai? Reiškia, tik aš viena akla? Jūs normalūs, o aš išprotėjusi? Taip? - Na, nereikia fantazijų, Lidute, nereikia... Prisimink, kada paskutinį kartą nešiojai akinius. Vis koketuoji... Jis paglostė jai galvą, pats save ramindamas išgalvotu melu. - Geriau paruošk pusryčius, o aš nueisiu pas Igorį, sugausim paukštį, kur nors įtaisysime iki vakaro, o tada nuspręsim, ką su juo daryti. Gliebus ir pats nežinojo, ką pasakys, įėjęs į sūnaus kambarį, nežinojo, ką pamatys, tačiau norėjo tik vieno išvysti paukštį. Igoris sėdėjo ant lovos, parietęs kojas, nurimęs, laimingas ir žiūrėjo į savo rankas. Jos buvo sudėtos taip, kad atrodė, kad kažką jose laiko. Tačiau ten nieko nebuvo. - Na kaip? paklausė Gliebus, prisėsdamas šalia. Pagavai savo paukštį? Taip, gražus. Galima paliesti? Igoris nusišypsojo ir leido. - Tik nesulamdyk jam sparnų. Nupirksi narvelį? O kuo jį maitinti? Gliebus, jausdamasis kvailiu ir melagiu vienu metu, atsargiai ištiesė ranką link tos vietos, kur turėjo būti paukštis. Jo pirštai apčiuopė minkštas plunksnas, ir oras sujudėjo po jo pirštais, šiltas ir nuo gyvo padaro. Jis perėjo pirštais tuo oro gniužulu ir nustatė, kur sparnas, trumpa uodega, galva su nedideliu kietu snapu. Paukštis įkirto jam į delną, ir jis nusijuokė. - Piktas! Pažiūrėk, kokia graži uodega, tarsi mėlynėmis ištepta. - Visai ir ne mėlynėmis! pasipiktino Igoris. Ji geltona, su žydromis plunksnelėmis. O kakliukas jo baltas, o štai sparnai raudoni, su juodais taškiukais. Pats pažiūrėk. - Nu aišku, čia aš uodegą su sparnais supainiojau. Juokinga. Žinai, įdėk jį kol kas į dėžę, o vakare aš nupirksiu narvelį ir pasitarsiu su žinančiais, kaip jį maitinti ir kaip prižiūrėti. Ir ruoškis į mokyklą, jau laikas.
Palydėję Igorį iki kampo, jie tylėdami atėjo iki stotelės, įsėdo į troleibusą ir tik, prieš išlipdama, Lida mostelėjo ranka, vos nusišypsodama.
Jis pavažiavo dar vieną stotelę, perėjo į kitą gatvės pusę ir persėdo į autobusą. Važiuodamas namo jis daug apie ką pagalvojo ir, įėjęs į butą, net nenusivilkęs, iškart nuėjo į sūnaus kambarį. Pasėdėjo tyloje, prieblandoje su užtrauktomis užuolaidomis, įsiklausydamas į šiugždesius, cypsėjimus, stuksenimus, sklindančius iš kampo, kur stovėjo dėžė. Tada atitraukė dangtį, įkišo ranką į tuštumą. Kažkas sujudėjo, suspurdėjo, lengvai atsitrenkė į riešą; jis apčiuopė plunksnas, minkštus pūkus ir šiltą paukščio kūną. Neištraukdamas rankos, jis pirštais glostė jam nugarą, kad tasai priprastų prie jo, tarsi norėjo taip papirkti tą paukštį, apgauti save patį. Jis bandė įsivaizduoti, kaip jis atrodo; jis buvo aklojo vietoje, įtikinėdamas save,kad štai įjungs šviesą ir jo įsivaizdavimas virs realybe. Sulaikęs kvėpavimą, jis atsistojo, paspaudė jungiklį ir išvydo, kad rankos spaudžia tuštumą. Suprasdamas savo veiksmų absurdiškumą, jis pakėlė ranką prie lempos. Šviesa netrikdomai sklido tarp pirštų, jų galiukai atrodė rožiniai, o lietimo pojūtis neapgaudinėjo rankose buvo gyvas paukštis. Jis atsargiai įkišo jį į dėžę, užstūmė viršų, pasimetęs kurį laiką pastovėjo vietoje. Reikėjo važiuoti į darbą, ryte nusimatė sudėtinga operacija, tačiau jis suprato, kad vis tiek dabar nesugebės dirbti, tad paskambino į ligoninę, pasakė, kad susirgo sūnus ir šiandienos operacija atidedama. Gyvūnijos parduotuvėje jis ilgai rinkosi narvelį, kad ir gražus būtų, ir erdvus, "Kokiam paukščiui?" paklausė pardavėjas. O jis net nežinojo kokiam ir sumelavo, kad kanarėlei, tačiau prisiminė, kad kanarėlės yra nedidelės ir pasitaisė: :"Atsiprašau, papūgai, taip, kakadu". Pardavėjas nustebęs pažvelgė į jį, ir padavė narvelį, paaiškinęs, kaip jį reikia valyti. Taip pat apčiuopomis jis perkėlė paukštį į narvelį, uždarė dureles, pagal garsą nusprendęs, kad ji nutūpė ant kartelės. Įpylė į dėžutę vandens, patrupino duonos ir pagal tai, kaip mažėja vanduo, suprato, kad paukštis geria. Tai jį nudžiugino, bet nedaug. Tai dar kartą parodė, kad paukštis egzistuoja nepriklausomai nuo jo ir kad jis nėra haliucinacija, ne regėjimo apgaulė, o gyva būtybė, su visa jam būdinga anatomija ir fiziologija. Baltas išmatų gabaliukas nukrito ant grindų... Suradęs fotoaparatą, jis įdėjo naują juostelę, atitraukė užuolaidas, įjungė visas šviesas ir, patraukęs narvelį arčiau šviesos, išfotografavo visą juostelę. Apžiūrėdamas dar drėgną juostelę, jis pamatė baltus narvelio virbus ir tarp jų, tarsi širdis taro šonkaulių rentgeno nuotraukoje šviesi dėmė. Tai buvo paukštis. Užsidaręs vonioje, prie raudono apšvietimo, jis atspaudė nuotraukas, ir kiekvienoje jų lėtai iš balto popieriaus nebūties ryškėjo nedidelis paukštis, jo sparnai, uodega, akys. Jis žiūrėjo į ją, bandydamas suprasti, kodėl nemato jo gyvo, o čia, įkalintą šviesos ir juodomis sidabro kruopelytėmis, jis gali apžiūrinėti, liesti jį, šaltą, plokščią, blizgančią. Surinko numerį ir, išgirdęs pažįstamą balsą, tarė:
Atvažiavo Gena, triukšmingas, barzdotas; nusimetė paltą, iškart nuvarė į virtuvę, pajuostė:
Merkdamas barzdą į puodelį, jis nesustodamas pasakojo anekdotus pakaitomis su pasakojimais apie savo ligonius. Jo klausydamas Gliebus beveik užmiršo paukštį, kol cyptelėjimas nepriminė, kam jis kvietė draugą. - Užsiveisė pelių? paklausė Gena.
Pats pasiliko virtuvėje, sėdėjo ir laukė. - Na, seni, geras tavo paukštis! Kaip vadinasi? Gena, pritūpęs ir vaikiškai prasižiojęs, neatitraukdamas akių žvelgė į narvelį. Gliebus atsisėdo ant grindų, atsirėmęs į sieną. Praeitos nakties nemiga vis tik atsiliepė skaudėjo galvą, kūnas buvo lengvas ir tarsi svetimas. - Igoris rado, - pasakė jis. Bet supranti, Gena, aš jos nematau. Ir Lida. O tu su Igoriu matote. Tokie reikalai. Gena nustebęs pažvelgė į jį, norėjo kažką pasakyti, tačiau nutylėjo. Gliebus atnešė nuotraukas. - Štai čia matau. O gyvo ne. Manyk, ką nori, o man jau galva sukasi.
Suskambo telefonas, kvietė Geną.
Įdėmiai versdamas storus "Gyvūnų pasaulio" tomus, įsižiūrėdamas į iliustracijas, Gliebus jas lygino su paukščio nuotraukomis, tačiau nė vienas nebuvo panašus į tupintį narvelyje. Tada į galvą ėmė lįsti visokios ir neįtikėtinos mintys. Jis pradėjo galvoti, kad tai visai ne paukštis, o ateivis arba robotas, pasiųstas į Žemę su neaiškia misija, o jo nematomumas apsauginis ekranas, tik kažkodėl pasirinktinis. Jis pasiekė tai, kad palaikė, kad ateiviai ginasi nuo jo, Gliebaus, ir nusijuokęs nutaisė gąsdinančią grimasą. Tegu bijo. Kaip įprasta, juokas problemą pavertė pokštu ir jis, išėjęs į kitą kambarį, atsigulė ant sofos ir užsimerkęs, nerdamas per painias asociacijas, pasiekė žodį "miegas" ir sulig tuo žodžiu užmigo. Jį pažadino triukšmas. Igorio kambaryje girdėjosi judėjimas, šurmulys, cypimas. Stengdamasis eiti be garso, jis prisiartino prie pravirų durų ir nustebo tuo, ką išvydo. Kambaryje buvo Lida. Susitaršiusi, paraudusi, ji klūpėjo prie narvelio ir naršė po jį rankomis. - Tu ką? paklausė Gliebus, nors ir taip buvo aišku. Lida krūptelėjo, sumišo. - Na štai, anksčiau išleido, - atsakė ji atsistodama, - o žadinti tavęs nenorėjau. Gliebus uždarė narvelio dureles, įsiklausė. Paukštis buvo joje, rimo, tikriausiai tvarkėsi plunksnas. - O jau maniau, kad ruošiesi ją kepti vakarienei. - Ir tu dar juokauji? Man ne juokeliai galvoje. Visi jūs normalūs, o aš išsigimėlė. Manai, man lengva? - Matai, Lida, jei kalbėti sąžiningai, tai juk ir aš... Mes abu išsigimėliai. - Meluoji, - kažkodėl pašnibždomis tarė ji, - meluoji. Specialiai mane ramini. - Ne, nemeluoju. Tai rytą man pasirodė, kad taip bus geriau. O tu visą dieną apie tai galvojai ir atbėgai anksčiau, nes manei, kad namuose nieko nebus. Norėjai ją užmušti? - Ne, tik išleisti. - Kam? Lida tylėjo. - Ką gi, - tarė Gliebus, - tai irgi išeitis. Ko nesupranti, reikia sunaikinti. Taip ramiau. Paukščio nebus, tu vėl jausiesi normali. O tai ji tarsi užkratas.
- Ar mažai trūkumų yra pasaulyje? Gena buvo čia, pavadino tai pasirinktinu aklumu. Jis, kas be ko, paukštį mato. Ir manau, kad daugelis matys. O daugelis ne. Kol kas mūsų po lygiai. Na pasakyk, ar tau bus lengviau, jei, tarkim, pusė miesto paukščio taip pat nematys? Juk tada mes nebūsim vieni? -Gal ir taip. Tačiau tuo netikiu. Ir tu meluoji. Tu ją matai. - Na štai, susitarėme. Tik rytą skundeisi, kad niekada nesibarame. Imkim ir susipeškim, ką? Lida pasitraukė prie lango, atsisuko, ir susidariusioje tyloje buvo girdimi įprastiniai vakaro garsai: apačioje grojo armonika, garsiai dainavo, o tai ir išeidavo į koridorių, jame triukšmavo ir mušėsi. O viršuje grojo magnetofonas, jis kaukė visu garsu, kažkas šoko ir dar taip, kad drebėjo lubos ir siūbavo šviestuvas. Per tą triukšmą Gliebus ne iš karto išgirdo pažįstamą trio už sienos: aukštą moterišką, bosuojantį vyrišką ir ploną vaikišką. Gliebus bandė prisiminti kaimynų veidus, tačiau neprisiminė, palingavo galva ir uždarė kambario duris. Prisėdo šalia narvelio ir ilgai klausėsi, kaip šiurena paukštis, daužo snapu į virbus, cypsi, o tada atidarė dureles ir įkišo į vidų ranką. Paukštis suspurdėjo tarp pirštų. Jis netikusiai sučiupo ją per vidurį, ji sucypė, plakė sparnu, ir jis juto jo prisilietimą oda, sausą, minkštą, šiltą. Jis ištraukė paukštį iš narvelio, nesiliaudamas stebėtis, kad pirštai gniaužia tuštumą, orą, nieką. Ir tasai niekas plakėsi jo delne. - Oi tėti, koks gražus narvas! Jame paukštis atrodys dar gražiau! Igoris stovėjo greta, su paltu ir kepure. - Ko gero, - sutiko Gliebus. - Tačiau narveliai nieko nepuošia.gal tu jį paleisi? Gaila laikyti nelaisvėje.
Jie ir iš tikro vos nesusipyko, tačiau suskambo skambutis, ir Igoris įleido Geną. - Aha, visi šeima susirinkus. Na ir puiku. Imk, Igori, tai kanapių sėklos. Gliebai, tavo namai vėl nekvepia kava. Lida, aš siaubingai alkanas, tik ką iš ligoninės, net namo neužsukau... - Na ir triukšmą keli, Gena. Kas tu per žmogus.
Į duris ėmė belsti. - Atidaryk, Igori! Pas mus. Į kambarį net ne įėjo, o greičiau tiesiog įbėgo nepažįstamas berniukas. Liesas, užsiverkęs, jis daabr jau net neverkė, o tik drebėjo visu kūnu. Iš paskos girdėjosi šūksniai, už durų sklido rinktiniai girto žmogaus keiksmai. Skambėjo puodai, isteriškai klykė moteris. - Tėvelis mušasi, - tarė berniukas. Jis ten mamą muša.
Jis atvedė berniuką prie narvelio, jie atsisėdo ant grindų; ir Gliebus pamatė, kad berniukas nustojo drebėti ir įdėmiai žvelgia į tuščią narvelį. - Štai dar vienas regintis, - tyriai ištarė Gliebus.
Gliebus truktelėjo pečiais. - Jie taip kasdien. Niekaip nesutaria. Per tą triukšmą negali pailsėti.
Gliebus numykė ir nutylėjo. - Na pagalvok, pagalvok.
Jis atsirėmė į staktą ir tylėdamas žiūrėjo, kaip išėjo Gena ir paskambino į kaimynų duris. Atrodo, jis suprato, kame reikalas, tačiau tas atradimas neatnešė jam džiaugsmo.
Fantastikos skyrius | |
Igoris nemiegojo. Jis šliaužiojo grindimis, pūkštė, pašokdavo, mojavo rankomis,
šūkčiojo ir aiškiai bandė kažką, išsisukantį jo rankų, pagauti. Tuo metu kažkas palietė
jo sprandą, minkštas, sausas ir lengvas garsas pralėkė pro šalį.
- Vis tiek užmušiu jį, - tvirtai pareiškė Lida. Vis tiek. Ką besakytum ir galvotum apie mane. Nori, kad išprotėčiau?