Ana Temnikova. Memento vivere. Vartiklis

Apie autorę

Ana Temnikova (g. 1988 m.) - rusų (truputį, kaip save pristato) rašytoja ir poetė (naudoja ir „Ania Te“ pseudonimą), IT techninių tekstų kūrėja iš Novosibirsko. Rašo apsakymus maginio realizmo, mistikos, fentezi ir mokslinės fantastikos žanruose.

Daktaras Spenseris įprastu judesiu užsidėjo akinius akimirka anksčiau, nei lifto durys atsivėrė Oregono municipalinės ligoninės 6-me aukšte, skirtame psichiatriniam skyriui. Jis priėjo prie koridoriaus centre esančio stovo, pasisveikino su Džude ir paklausė, ar jam yra kas. Ji tylėdama atidarė seifą ir prieš ji padėjo medicininę kortelę. Popierinę – savižudžiams iki šiol nenaudojo skaitmeninių kortelių, kad būtų apsaugoti konfidencialūs duomenys. Taip bent jau teigė Sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija.

Prie kortelės buvo priklijuotas raudonas lipdukas, nurodantis, kad pacientui reikia ypatingo dėmesio:
- KRISAS-T-1, tarnybinės patalpos, - balsu perskaitė Spenseris. - O aš čia prie ko?
- Prašėte pacientų sąrašo, tai aš ir padaviau, - sumišusi atsakė Džudė. - Klausimas ne man.

Spenseris gūžtelėjo pečiais ir pasuko link tarnybinių patalpų: „Ar Krisas mano pacientas?! Labiau panašu į balandžio 1-osios pokštą...“

Ant durų į tarnybines patalpas be įprastos lentelės „Tik aptarnaujančiam personalui“ dar švietė ir tablo „Neiti!“

Spenseris paniuro ir įėjo. Robotai-valytojai, lentynos su buitinės chemijos priemonėmis.. prie vienos spintos tiesiai ant grindų sėdėjo Krisas. Tarsi aplinkybių palaužtas žmogus. Tokius iš karto atpažįsti: iš pozos, iš veido išraiškos. Ir žvilgsnis toks pažįstamas – išsigandęs, pasimetęs, ieškantis užtarimo.

- Na, pagaliau, - burbtelėjo iš už lentynos išėjęs slaugas. Jis dirbo naktinėje pamainoje, tad Spenseris su juo susidurdavo retai. Atrodo, kad jis vardu Laris ar Garis.
- Ir tave džiaugiuosi matydamas, … Bari, - nežymiai susimėtęs ištarė jis, spėjęs perskaityti vardą ant kortelės.

- Jūs čia aiškinkitės, o aš einu. Reikalų susikaupė iki kaklo, kol čia laukiau.

- Sveikas, Krisai, - tarė Spenseris, besikreipdamas į pacientą. - Gal persikeliam į mano kabinetą? Arba į kavinukę?

Krisas lėtai papurtė galva. Spenseris prisėdo greta, nugara prisiglaudė prie sienos. Jautėsi antiseptikų ir ploviklių kvapai:
- Kažkaip čia nelabai jauku. Ar nemanai?
- Manęs niekas neklausė, patinka man čia ar ne, - tyliai atsiliepė Krisas. - Tiesiog atvedė čia, nes naktį nėra nei vyresniojo techniko, nei psichiatro, o mane reikėjo kažkur padėti. Tarsi būčiau koks daiktas.
- Taip nėra. Tu Krisas, ir tu gydytojas reanimatologas. - Ne, - griežtai nutraukė. - Aš kiberreanimacinė intelektualioji sistema, modelis T-1. Savižudis robotas

Spenseris įdėmiai pažvelgė į jį:
- Tai patikslinimas dėl vardo ar dėl veiklos?

Krisas užsidengė veidą rankomis, atstatęs į priekį kampuotas alkūnes, lyg bandydamas apsiginti.

- Dėl visko, - atsklido iki Spenserio jo prislopintas balsas. - Aš – ne žmogus; ir nėra ko vadinti žmogaus vardu.

- O tu įsivaizduoji, ką reiškia ištarti „kiberenima…“, „kiberanima…“
- Baikite, viską jūs galite ištarti!?
- Tai ne iš mano leksikono. O štai ištarti „trichotilomanija^*)“ man paprasčiau. Mes visi skirtingi.

- Aš gi sakiau… - jis piktai pakėlė galvą, tačiau pamatęs Spenserio šypseną sumišęs nuleido galvą. - Kam tu taip?
- Tam, kad tavyje aš įpratęs matyti Krisą, o ne „kibernima...“

- Tu iki šiandien manęs net nepastebėdavai.
- Tai sudėtinga, kai dirbi skirtingais laikais. Tu juk budi tik naktimis.

Krisas linktelėjo. Jau 20 m. visame civilizuotame pasaulyje naktimis ligoninėse dirba tik androidai ir dar kai kas iš žemesniojo medicininio personalo, pagal susitarimą. Spenseris pajuto, kaip ėmė tirpti, tačiau tai niekis. Kol Krisas kalba, reikia sėdėti.

Krisas pažvelgė į daktarą aklu žvilgsniu. Žinia, kad androidams nuo pat pradžių įvedė programinę įrangą „maistas“ socialinei adaptacijai. Tačiau mažai kam pavykdavo juos užtikti tame procese. Matyt išskaidymui reikėjo nemažai vidinių resursų. Spenseris suokalbiškai pamerkė jam akį ir garsiai pašaukė Džudę. Kai ji pasirodė tarpduryje, paprašė iš kabineto atnešti pora obuolių ir peilį. Slaugė mane perliejo keistu žvilgsniu ir nuėjo. Po kelių minučių ji sugrįžo, prie daktarą padėjo lėkštutę ir padavė peilį. Nuėjo, kaip pastebėjo Spenseris, į Krisą net nežvilgtelėjusi. Jis supjaustė obuolį į ketvirčius, iš kiekvienų jų išpjovė sėklides, o tada padavė peilį Krisui.

- Kodėl nusprendei išeiti … hmmm … iš gyvenimo?
- Nes ėmiau jaustis niekam nereikalingas daiktas, - Krisas nuolankiai peiliu ėmėsi lupti obuolio odelę. Toji idealia juostele leidosi link grindų. - Man pernelyg dažnai leido tai suprasti. Ar taip kyla įkyrios mintys?
- Būtent, - daktaras Spenseris lėtai prisimerkė. - tokio tipo mintys dažnai kyla slegiant aplinkybėms; mes atveriam joms duris ir įsileidžiame. Jas galima palyginti su piktžolėmis. Gera sodininkas ar daržininkas visada atskiria sodinuką nuo piktžolės ir laiku išravi. Mes taip pat galim atsekti, kokios mintys labiausiai įkyri, ir neleisti joms įsišaknyti. Žmogus…

- Atleisk, … lygiai tas pat su mąstančia būtybe. Aš įsitikinęs, kad gali aiškiai išskirti, kas privertė tave… priimti tokį sprendimą.

Krisas mąsliai palenkė galvą, iš obuolio odelė sudėliojo kažkokį simbolį (paveizok, Spensai, tai kilpa!):
- Galiu, - patvirtino jis. - Tačiau jei aš atsakysiu į tavo klausimą, tu privalėsi atsakyti į mano. Sukertam rankom?
- Sutinku, - nusišypsojo Spenseris.

Krisas pabandė perdėlioti odelę, kad susidarytų kitas raštas, ir pratęsė:
- Tikriausiai, jei budėčiau dieną, tai aplinkinė tikrovė atrodytų kitaip. O ką man tenka veikti naktį? Tik stebėti monitorius. Labai retai tenka imtis kokių nors veiksmų,… paprastai profilaktinius. Juk pagrindinį darbą atlieka dieną. Aš negirdžiu profesionalių pokalbių… Aišku, man nesunku gauti žinias, persikvalifikuoti, įgauti naujų įgūdžių, tačiau… Abukai stovi kampe ir laukia, kol įsižiebs koks nors monitorius ar ekranas...

„Gyvenimo prasmės netektis… Visai rimta priežastis. Reikės pasikalbėti su vyriausiuoju gydytoju...“

Krisas nutilo; ir Spenseris teisingai palaikė, kad atėjo jo eilė:
- Mane irgi persekiojo įkyrios mintys. Kai tik įstojau į koledžą, nebuvau labai pažangiu studentu. Kur kiti lengvai suspėdavo, man teko kalti per naktis, vietoje poilsio ieškoti papildomų žinių. Žinios niekaip nenorėjo jungtis į sistemą. Aš žvelgiau į kursiokus ir galvojau: niekad man nelemta tapti tuo, kuo noriu, kad ir kaip stengčiausi, kad ir kiek laiko skirčiau pasiruošimui. Tačiau aš užmiršau. Ne aukščiausiais balais, tačiau visai pakenčiamai.
- Ar tai apie tai, kad neverta nuleisti rankų? - pabandė atspėti Krisas.
- Taip, kaip banaliai tai skamba. Neverta nuleisti rankų. Ne veltui Gėtė, vietoje paplitusio išsireiškimo memento mori - „prisimink mirtį“, įvedė kitą: „Prisimink gyvenimą“ - Memento vivere!
- … Tai dėl apsaugos nuo trumpo sujungimo, - nenoriai prisipažino Krisas. - Aš apie ją nežinojau.
- O jei būtum žinojęs, būtum atjungęs?

Krisas susimąstė:
- Tikriausiai… Aš susipainiojau. Tiesiog noriu būti kažkuo, o ne bile kuo. Viskas, dabar tavo eilė.
- Na, … aš tai nebandžiau baigti gyvenimo savižudybe, - paprieštaravo Spenseris. - O ar priimami pasvarstymai ta tema?

Taip jie prakalbėjo, tikriausiai, pora, o gal ir trejetą valandų. Spenseris matė, kad jam pavyko pacientą pervesti iš visiškos nevilties į kitą lygį. Krisas atrodė labiau atsipalaidavęs, jo žvilgsnis tapo ramesnis. Ir tada Spenseris nusprendė užduoti senai neraminantį klausimą:
- Tu … prisimeni, kas buvo ten?

Krisas vėl pabandė sudėti kitą figūrą iš žievelės:
- Prisimenu, bet nepasakysiu. Mes susitarėm: pirma aš, tada – tu. Dabar tavo eilė.
- Teisingai, - Spenseris išsitiesė, stuburas priekaištingai trakštelėjo. - Man reikia trumpam atsitraukti. Vos pusvalandžiui. Duok žodį, kad nieko … nepasidarysi. Pažadi?

Krisas linktelėjo. Spenseris nė trupučio neabejojo, kad pacientas laikysis žodžio – tai būdinga androidams; ir paliko tarnybines patalpas.

Kol jis ėjo iki savo kabineto, jo galvoje sukosi įkyri mintis: nejaugi atsirado galimybė praverti vieną iš slapčiausiųjų paslapčių? Tačiau jis taip pat pateisino ir Kriso teisę tylėti. Juk Spenseris pirmiausia tas, kuris turi pasiūlyti petį, padėti jam savyje rasti jėgų gyventi ilgiau, surasti prasmę…

Reikalų perskirstyti nepavyko: Meredita, dirbanti antroje dienos pusėje, kategoriškai atsisakė išeiti anksčiau, o kiti psichiatrinio skyriaus gydytojai buvo užsiėmę su savo pacientais. Spenseriui teko priiminėti užsirašiusius į priėmimą.

Per pertraukas jis mintyse sugrįždavo prie pokalbio su Krisu. Labai jau norėjosi išgirsti androido istoriją apie tai, ką jis išgyveno...

Tačiau štai, pagaliau, su visais skubiais reikalais pabaigta, ataskaitos ir įrašai medicinos kortelėse palauks darbo dienos pabaigos. Spenseris iš stalčiaus paėmė obuolius ir sparčiai nuėjo į tarnybines patalpas. Jis jau parengė Krisui kelių realių pacientų pasakojimus apie išgyvenimus klinikinės mirties akimirką. Jis tikėjosi, kad to turi pakakti.

Užrašas su perspėjimu buvo dingęs. Kriso viduje taip pat nebuvo. Spenseris apsisuko ir nubėgo prie budinčios slaugės. Tačiau Džudės vietoje buvo kita mergina:
- Kur mano pacientas?!
- Kuris? - pasimetusi paklausė ji.
- Jo medicinos kortelė buvo su raudonu lipduku!
- Suicidantas? Androidas?
- Taip.
- Pasirodė technikas – ir perdaviau kortelę jam. Tai jo sritis, ar ne?
- Velniai griebtų!!! - Spenseris puolė prie lifto.

„Kad tik Krisas neišjungtų apsaugos, o tada kitas bandymas suves sąskaitas su gyvenimu gali pasisekti. Tačiau jis pažadėjo. Androidai niekada nelaužo duoto žodžio. Negi Krisas taps pirmuoju?“

Liftas neskubėdamas pasiekė cokolinį aukštą… Tačiau paaiškėjo, kad per vėlai.

- Tai kaipgi taip? Jūs ištrynėte visus antrinius prisiminimus?
- Nu taip, - atsiliepė vyresnysis technikas, gurkšnodamas kavą iš popierinio puoduko.
- Ką jūs padarėte?! Kam?
- Jis gi… tą … nusižudyti bandė, vos elektros visai ligoninei neišjungė . Nėra atminties – nėra problemų.
- Užmiršti problemą – ne reiškia jos išsprendimo. Jūs net neįsivaizduojate, kokia unikali informacija glūdėjo jo smegeninėje!? - Spenseris su nuoskauda numojo ranka. Kokia prasmė dabar priekaištauti technikui?! Jis pakilo į pirmą aukštą ir užsuko į budinčiųjų kambarį. Robotas rankoje laikantis obuolį

- Labas, Krisai. Aš daktaras Spenseris, - jis plačiai nusišypsojo. - Aš tau atnešiau obuolį.
- Obuolį?
- Taip, kažkodėl pamaniau, kad tu juos mėgsti.

Krisas sumišęs pažvelgė į jo pusę, paėmė paduotą peilį ir mašinaliai ėmėsi su jam būdingu kruopštumu lupti odelę:

Spenseris pasitaisė akinius ir nusišypsojo:
- Ryte pakeliui nusipirkau paketą, tačiau pasirodo, kad mūsų skyriuje nėra obuolių mėgėjų. Visi nori minkštesnių vaisių…
Krisas vietoje atsakymo nusišypsojo, padėjo peilį ir odelę sulankstė į kilpą.

- Tu dažnai taip darai?
- Šiaip visad norėjosi iš jos sudėti begalybės ženklą, tačiau man nepavyksta. Odelė per standi, - jis į daktarą nukreipė įdėmų žvilgsnį.
- Duok man peilį, - Spenseris ėmė lupti kitą obuolį. - Norint bet kurį mūsų veiksmą galime pavadinti keistu. Ar pats taip nemanai? - jis nuo odelės juostelės nuplovė nedidelį gabaliuką ir uždėjo ant kilpos taip, kad gautųsi begalybės ženklas. - Nieko nėra beprasmiška, kol tai reikalinga kam kitam. O aš dar norėjau pasakyti, kad mes atsitiktinai pasikalbėjome su vyriausiuoju gydytoju. Paaiškėjo, kad dieniniame chirurgijos skyriuje reikia tokio specialisto kaip tu. Štai aš pakeliui ir užėjau sužinoti, ar tu sutiktum?
- Sutikčiau?! - sušuko Krisas. - Aš vien apie tai tik ir svajojau!
- Kodėl tada neparašei prašymo, nepranešei apie tai?
- Man atrodė… - Krisas užsikirto, paėmė odelės likutį, lėtai pasukiojo jį rankose, tarsi bandydamas kažką prisiminti. - Atsiprašau, koks jūsų vardas?
- Spenseris… Tačiau draugai mane vadina Čarliu.

^*) Trichotilomanija (TTM) - nenumaldomas įprotis rautis plaukus, priskiriamas impulso kontrolės sutrikimams; vaikystėje dažniau pasireiškia berniukams, tačiau paauglystėje ir suaugus dažnesnis moterims. Dažnai šis įprotis pastebimas, kuomet pacientai užsiima sėslia veikla. TTM gali išprovokuoti ir įvairios emocijos, pvz., pyktis, frustracija, vienišumas, Seniausias plaukų rovimosi paminėjimas yra dar pas Aristotelį, o patį terminą 1889 m. sugalvojo prancūzų dermatologas F.A. Alopo (Francois-Henri Hallopeau).