Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas. Vartiklis

Ambrozas Birsas (Ambrose Gwinnett Bierce , 1842 - apie 1914) – amerikiečių rašytojas, žurnalistas, kūręs jumoristinius ir „baisius” apsakymus. Pasižymėjo reporterio aštrumu, nenuolaidžiavimu ir tiesmukiškumu, tad buvo pramintas “Negailestingu Birsu”. Gyvenimo pabaigoje iškankintas asmeninių nelaimių išvyko į Meksiką, kurioje vyko pilietinis karas, - ir ten be pėdsakų dingo. Klasikiniu laikomas jo apsakymas „Nutikimas ant Pelėdos upelio tilto“, pagal kurį pastatytas trumpametražinis filmas (1962), nominuotas „Oskaru“.

Prie šiurkštaus lentinio stalo sėdėjo žmogus ir riebalinės žvakės šviesoje skaitė kažkokius užrašus. Tai buvo sena ir gerokai apsitrynusi užrašų knygelė; ir, matyt, rašysena buvo nelabai įskaitoma, nes skaitantysis laikas nuo laiko knygutę prikišdavo prie pačios liepsnos taip, kad šviesa kristų tiesiai į puslapį. Tada knygos mestas šešėlis į prietemą panardindavo pusę kambario, aptemdant veidus ir figūras, nes, be skaitančiojo, kambaryje buvo dar aštuoni žmonės. Septyni jų tylėdami sėdėjo palei netašytų rąstų sienas, nesijudindami, beveik prie paties stalo, ir, kadangi kambarys buvo mažas, ištiesę ranką jie galėjo pasiekti aštuntąjį, kniūbsčią gulintį ant stalo, pusiau užklotas paklode, palei kūną ištiestomis rankomis. Jis buvo negyvas. Žmogus prie stalo skaitė tyliai, ir niekas netarė nė žodžio: atrodė, kad visi kažko laukia, tik mirusiajam nebuvo ko laukti. Iš sutemos lauke, pro angą, tarnavusią langu, atsklisdavo jaudinantys naktinės dykumos garsai: pratisas, vienos neapibrėžtos natos, tolimo kojoto lojimas; nežymiai vibruojantys nenumaldomų cikadų ciksėjimai medžių lapijoje; keisti naktinių paukščių klyksmai, tokie nepanašūs į dieninius; didelių neramių vabalų dūzgimas ir visas tas paslaptingas garsų, tokių nepastebimų, kad, kai jie netikėtai nutyla, tarsi susigėdę, atrodo, kad jie ir nebuvo girdimi, choras. Tačiau niekas iš dalyvaujančių to nepastebėjo: jiems nebuvo būdingas beprasmis smalsumas tam, kas neturi praktinės vertės; tai buvo aišku iš kiekvienų jų rūsčių veidų bruožo – net blankioje žvakės šviesoje. Buvo aišku, kad čia buvo vietiniai gyventojai – žemdirbiai ir miško kirtėjai.

Knygą skaitęs žmogus kiek skyrėsi nuo kitų, jis, kaip atrodė, priklausė kitam žmonių ratui - aukštuomenei, nors kažkas jo drabužiuose rodė artumą su buvusiais lūšnoje. Jo liemenę vargiai buvo galima pavadinti padoriu San-Franciske; apavas nebuvo miestietišku, o ir skrybėlė, gulinti ant grindų prie jo (vis vienintelis buvo vienplaukis), buvo tokia, kad bet kuris, palaikęs, kad ji tarnauja vien jo asmens papuošimui, būtų neteisingai supratęs jos paskirtį. Jo veidas buvo malonus, su tam tiku griežtumo atspindžiu, nors, galbūt, tas griežtumas buvo dirbtinis ar išvystytas per ilgus metus, kaip ir buvo reikalinga valdžią turinčiam asmeniui. Jis buvo tardytojas ir dėl savo pareigų galėjo skaityti knygelę: ją rado tarp mirusiojo daiktų, jo lūšnoje, kur dabar ir vyko tyrimas.

Baigęs skaityti, tardytojas įkišo knygelę į šoninę kišenę. Tuo metu durys atsilapojo ir į kambarį įėjo jaunas vyriškis. Pagal viską matėsi, kad jis gimė ir užaugo ne kalnuose: jis buvo apsirengęs kaip miestietis. Jo drabužiai, vienok, apdulkėjo, tarsi jis būtų nukeliavęs ilgą kelią. Jis ir iš tikro šuoliavo iš visų jėgų, kad suspėtų į tyrimą.

- Mes tavęs laukėme, - tarė tardytojas. – Su tuo reikalu reikia baigti šiandien.

- Labai apgailestauju, kad jus užlaikiau, - pasakė jis. – Išvažiavau ne tam, kad išsisukinėčiau tyrimo: man reikėjo į laikraštį išsiųsti pranešimą apie tai, kas nutiko, ir aš spėju, kad mane pasikvietėte, kad papasakočiau apie jį.

- Jūsų į laikraštį išsiųstas pranešimas, - pasakė jis, - matyt, gerokai skiriasi nuo to, ką čia pasakysite prisiekęs.
- Apie tai spręskite patys, - besikarščiuodamas paprieštaravo jaunasis vyriškis, pastebimai raustelėjęs. – Rašiau per kopijavimo popierių, ir štai kopija to, ką išsiunčiau. Ten parašyta ne kronikos stiliumi, nes tai, kas nutiko, taip neįtikėtina, o tarsi apsakymas. Jį galima panaudoti į mano parodymus, duotus prisiekus.
- Tačiau sakote, kad tai neįtikėtina?
- Jums, sere, tai neturi jokios reikšmės, jei prisieksiu, kad tai tiesa.

Tardytojas, nuleidęs akis, minutėlę tylėjo. Palei sieną sėdėję žmonės pašnibždomis kalbėjosi, tik retkarčiais atplėšdami akis nuo lavono veido.

- Jūsų vardas? – paklausė tardytojas.
- Viljamas Harkeris.
- Amžius?
- 27 m.
- Ar pažinojote amžinatilsį Chiu Morganą?
- taip.
- Ar buvote su juo, kai jis mirė?
- Buvau netoliese.
- Kaip tai nutiko? Kalbu apie tai, kad atsidūrėte čia.
- Atvykau pas jį pamedžioti ir pažvejoti; tarp mano ketinimų buvo ir noras geriau su juo susipažinti ebi jo keistu, uždaru gyvenimo būdu. Man atrodė, jis gali tapti neblogu literatūriniu personažu. Kartais rašau apsakymus.
- Aš kartais juos skaitau.
- Dėkoju.
- Šiaip tai apsakymai – ne jūsiškiai.

Kai kas iš prisiekusiųjų nusijuokė. Niūriame fone linksmas pokštas ryškiai nušvinta. Kareiviai karo metu poilsio minutėlę noriai juokiasi, ir aštrus žodelis mirtinai pavojingoje aplinkoje prigriebia savo netikėtumu.

- Papasakokite apie šio žmogaus mirties aplinkybes, - ištarė tardytojas. – Jei norite, galite pasinaudoti bet kokiais pastebėjimais ar užrašais.

Liudininkas suprato. Išsiėmęs iš vidinės kišenės rankraščio kopiją, jis ištiesė ją prie žvakės ir ėmė vartyti; Radęs reikiamą puslapį, pradėjo skaityti.

Kai, pasiėmę medžioklinius šautuvus, išėjome iš namų, saulė dar tik tekėjo. Norėjome pašaudyti putpelių, tačiau su mumis buvo tik vienas šuo. Morganas pasakė, kad geriausia vieta medžioklei yra už gretimo kalno keteros, ir mes nuėjome takeliu per tankius krūmynus. Kitoje kalno pusėje vietovė buvo gana lygi, gausiai apaugusi pelėžirniais. Kai išėjome iš krūmynų, Morganas buvo keli jardai priekyje. Staiga kiek dešiniau nuo mūsų pasigirdo triukšmas: tarytum brovėsi kažkoks žvėris, ir pamatėme, kaip sulingavo krūmai. Ambrose Bierce. The Damned Thing

Sustojęs Morganas, įdėmiai žvelgdamas į linguojantį krūmyną, nieko nesakė, tačiau atlaužė abu gaidukus ir prisitaikė. Jis man atrodė kiek sunerimęs, kas mane nustebino, nes jis garsėjo kaip žmogus, sugebantis išlikti šaltakrauju net netikėto ir neišvengiamo pavojaus minutėmis.

- Na, baikit, - pasakiau. – Ar tik neketinate patiesti elnią vienu šratų užtaisu?

Jis nieko neatsakė; tačiau, kai jis kiek pasisuko į mane ir aš išvydau jo veidą, mane sukrėtė įtampa jame. Tada supratau, kad čia ne juokai, ir pirma, kas šovė į galvą, kad užsirovėme ant lokio grizlio. Patraukiau prie Morgano, pakeliu atlauždamas gaiduką.

Krūmai daugiau nejudėjo, triukšmas liovėsi, tačiau Morganas vis tiek įdėmiai žiūrėjo į tą pusę.

- Kas yra? Kas per velniava? – paklausiau.
- Prakeiktas sutvėrimas, - atsakė jis, nepasukdamas galvos.

Jo balsas buvo kimus ir nenatūralus. Mastėsi, kad Morganas dreba. Jau norėjau jį užkalbinti, kaip pastebėjau, kaip staiga pastebėjau, kad pelėžirniai ten, kur baigiasi krūmynas, kažkaip neįprastai subangavo. Žodžiais perteikti tai beveik neįmanoma. Atrodė, kad pūsčiojo vėjo gūsis, kuris ne tik nulenkdavo žolę, bet ją ir prispausdavo prie žemės taip, kad toji neatsitiesdavo, - ir tai lėtai artėjo link mūsų.

Niekas manęs dar nebuvo taip pribloškęs, kaip tasai neįprastas ir nepaaiškinamas reiškinys, nors, atrodo, ir nejukai nė trupučio baimės. Aš pamenu, - ir pasakoju apie tai dabar todėl, kad, kaip bebūtų keista, prisiminiau apie tai tada, - kaip kartą, išsiblaškęs žvelgdamas pro atvirą langą, vieną akimirką nedidelį medelį prie paties lango palaikiau vienu iš didelių medžių, augančių toliau. Jis atrodė tokio pat dydžio kaip jie, tačiau nuo jų skyrėsi aiškesniais kontūrais. Ir nors tai tebuvo viso labo tik iškreipta perspektyva, likau sukrėstas, vos ne išgąsdintas. Mes taip įpratome tikėti gamtos dėsnių visuotinumu, kad mažiausias nukrypimas nuo jų suvokiam kaip grėsmę mūsų saugumui, kaip įspėjimą apie nežinomą nelaimę. Taip ir dabar, iš pirmo žvilgsnio žolės linkimas be jokios priežasties ir lėtas, tačiau nesustojantis slinkimas aiškiai baugino. Atrodo, kad mano palydovas ne juokais išsigando, ir savo akimis nepatikėjau, kai jis pridėjo šautuvą prie peties ir ūovė iš abiejų vamzdžių į judančią žolę! Nespėjo išsisklaidyti dūmai, kaip išgirdau garsų, nežmonišką riksmą, tarsi kokio laukinio žvėries, - ir Morganas, metęs šautuvą, šoktelėjo į šoną ir kiek gali nuskuodė tolyn. Tą pačią akimirką kažkas pasislėpęs dūmuose stipriu smūgiu mane parbloškė ant žemės – kažkas minkštas, sunkus, su baisia jėga atsitrenkęs į mane.

Nespėjau net atsikelti ir pačiupti šautuvą, kuris, matyt, buvo išmuštas man iš rankų, kaip išgirdau Morgano riksmą – priešmirtinės agonijos riksmą, susiliejusį su kažkokiais laukiniais garsais: tarsi urzgė ir pjovėsi šunys. Apimtas neapsakomo siaubo, pašokau ir pažvelgiau į tą pusę, kur nubėgo Morganas.; ir, neduokdie, man dar kartą išvysti tokį reginį! Už 30 jardų nuo manęs mano draugas, suklupęs ant vieno kelio, užvertęs galvą, be kepurės, išsidraikiusiais ilgais plaukais, lingavo visu kūnu į kairę ir dešinę, pirmyn-atgal. Dešinė ranka buvo pakelta, tačiau plaštakos tarsi nebuvo, bent jau aš jos nemačiau. Kitos rankos visai nesimatė. Prokletinja, 1975

Kartais – kaip dabar man prisimeta ta nesuvokiama scena – galėjo įžvelgti tik jo kūno dalį: likusi tarsi būdavo nutrinta – kito apibūdinimo nerandu, - o tada įvykdavo tarsi koks pasislinkimas ir visas kūnas vėl būdavo matomas.

Visa tai truko, matyt, tik kelias sekundes, ir vis tik per jas Morganas suspėjo atlikti visus imtynininko veiksmus su priešininku, sunkesniu ir stipresniu. Mačiau tik jį, ir tai nevisa aiškiai. Mane nuolat pasiekdavo jo šūksniai ir keiksmai pro juos gožiantį riaumojimą, skambėjusį piktai ir aršiai, - niekada man neteko girdėti, kad tokie garsai būtų sklidę iš žvėries ar žmogaus gerklės.

Mano neryžtingumas truko tik minutę, tada, metęs šautuvą, puoliau į pagalbą draugui. Man šmėkštelėjo mintis, kad jį ištiko mėšlungis ar priepuolis. Nespėjus pribėgti iki jo, jis nugriuvo ir nurimo. Visi garsai nutilo, tačiau dar su didesniu siaubu, nei patyriau tą baisų nutikimą, vėl pamačiau tą paslaptingą judėjimą nuo aplink gulintį žmogų ištryptos vietos link miško laukymės. Ir tik kai jis pasiekė mišką, įstengiau atitraukti žvilgsnį ir pažvelgti į savo draugą. Jis buvo negyvas.

Tardytojas atsistojo ir priėjo prie lavono. Kilstelėjęs paklodės kraštą, ją atklojo, parodydamas visą nuogą kūną, riebalinės spingsulės šviesoje atrodžiusį purvinai gelsvu. Jis buvo nuklotas melsvai tamsiomis dėmėmis, matyt dėl kraujo išsiliejimų. Krūtinės ir šonų vaizdas buvo toks, tarsi būtų daužyta vėzdu. Visur matėsi baisios žaizdos. Oda buvo gabalais nudraskyta.

Tardytojas nuėjo į kitą stalo galą ir atrišo šilkinę nosinę, kuri prilaikė smakrą ir buvo surišta ant pakaušio. Kai nosinę nuėmė, po ja pasimatė tai, kas kažkada buvo kaklu. Kai kurie iš prisiekusiųjų atsistojo, kad geriau matytų, tačiau iškart nusisuko, pasigailėję dėl savo smalsumo. Liudininkas Harkeris pasitraukė prie atviro lango ir atsirėmė į palangę, pajutęs vimdymą ir silpnumą. Užmetęs nosinę negyvėliui ant kaklo, tardytojas pasitraukė į kambario kampą ir iš drabužių krūvos traukė vieną daiktą po kito, kelioms sekundėms iškeldavo į šviesą, jį apžiūrinėdamas. Viskas buvo sudraskyta ir sukietėję nuo kraujo. Prisiekusieji nepradėjo nuodugniau apžiūrinėti. Matyt tai jų nedomino. Tiesą sakant, visa tai jie jau buvo matę; vienintelis naujas dalykas jiems tebuvo Harkerio parodymai.

- Džentelmenai, - tarė tardytojas, akivaizdu, kad daugiau liudininkų neturim. Jūsų pareigos jums žinomos; jei klausimų daugiau nėra, galite pasišalinti, kad aptartumėte savo sprendimą.

Atsistojo prisiekusiųjų vyresnysis – aukštas, barzdotas, apie šešiasdešimties metų amžiaus vyras, prastais drabužiais.

- Turiu tik vieną klausimą, ponas tardytojau, - ištarė jis. – Iš kokio beprotnamio pabėgo šis liudininkas?
- Misteri Harkeri, - visai rimtai ir ramiai pasakė tardytojas, - iš kokio beprotnamio paskutinį kartą jūs pabėgote?

Harkeris vėl smarkiai paraudo, tačiau nieko nepasakė, ir septynetas prisiekusiųjų atsistojo ir iškilmingai vienas po kito išėjo iš lūšnos.

- Jei nesiruošiate tęsti savo įžeidinėjimų, sere, - pasakė Harkeris, kai tik jiedu su tardytoju liko vieni prie lavono, - tai manau, galiu pasišalinti?
- Taip.

Harkeris pasuko prie išėjimo, tačiau, paėmęs už skląsčio, stabtelėjo. Profesionalūs įpročiai jame buvo stiprūs – stipresni už savigarbą. Jis atsisuko ir tarė:
- Atpažinau knygelę, kurią laikėte rankoje: tai Morgano dienoraštis. Atrodo, kad jis labai sudomino: jį skaitėte visą laiką, kol daviau parodymus. Ar negalėčiau į ją žvilgtelėti? Skaitytojams bus įdomu...
- Dienoraštis nebus įtrauktas į bylą, - paprieštaravo tardytojas, įsikišdamas knygelę į kišenę. – Visi užrašai jame padaryti iki jo mirties.

Kai Harkeris išėjo iš lūšnos, prisiekusieji grįžo ir sustojo palei stalą, ant kurio po paklode matėsi kūno kontūrai. Vyresnysis sėdo prie žvakės, iš kišenės išsiėmė pieštuką ir popieriaus lapą ir rūpestingai surašė sprendimą, kurį su didesnėmis ar mažesnėmis pastangomis pasirašė visi likusieji:

Amžinatilsio Chiu Morgano dienoraštyje yra įdomių įrašų, turinčių tam tikrą mokslinę vertę, galbūt, kaip hipotezių. Tyrimo metu dienoraščio turinys nebuvo paviešintas; matyt tardytojas nusprendė, kad neverta jaukti prisiekusiųjų protus. Pirmo įrašo datos nepavyksta nustatyti: viršutinė puslapio dalis nuplėšta; likusioje dalyje skelbiama: Prokletinja, 1975

„... bėgo pusračiu, visą laiką galvą pasukęs į centrą, tada sustojo ir klaikiai lojo. Tada staigiai puolė į krūmus. Pradžioje maniau, kad jis pasiuto, tačiau, grįžęs namo, jo elgesyje nepastebėjau nieko neįprasta, išskyrus tai, ką galima paaiškinti bausmės baime.

Ar gali šuo matyti nosimi? Ar gali kvapai smegenų centre sukelti kažkokius atspaudus to daikto, nuo kurio jie sklinda?

Rugsėjo 2 d. Vakar naktį, stebėdamas, kaip žvaigždės kyla virš kalnų keteros į rytus nuo namų, pastebėjau, kad jos dingsta viena po kitos – iš kairės į dešinę. Kiekviena užtemdavo sekundei, ir ne visos iškart, o tik po viena ar kelias laipsnio ar dviejų spinduliu būdavo tarsi nutrintos. Atrodė, kad tarp jų ir manęs kažkas judėjo, bet aš negalėjau įžiūrėti, kas tai, o žvaigždės buvo pernelyg retai, kad būtų galima nuspėti objekto kontūrus. Uf, nepatinka man tai...“

Trūksta paskutinių savaičių užrašų – iš knygelės išplėšti trys puslapiai.

„Rugsėjo 27 d. Jis vėl čia: kiekvieną dieną randu jo nusikaltimų pėdsakus. Vakar vėl visą naktį budėjau toje pačioje vietoje su šautuvu, abu vamzdžius užtaisęs stambiais šratais. Ryte pamačiau naujus pėdsakus, vėl tokius pat. O galiu prisiekti, kad nemiegojau, - iš esmės, aš jau visai nemiegu. Tai siaubinga! Nepakeliama!

Jei šie sukrečiantys reiškiniai realūs, išprotėsiu; jei tai mano vaizduotės vaisius, tai aš jau išprotėjau.

Spalio 3 d. Aš nepasitrauksiu, jis manęs iš čia neišvys. Ne! Tai mano namas, mano žemė. Dievas nemėgsta bailių.

Spalio 5 d. Daugiau negaliu; pasikviečiau Harkerį, kad praleistų pas mane kelias savaites – jis turi blaivų protą. Iš jo elgesio sužinosiu, ar jis mane laiko išprotėjusiu.

Spalio 7 d. Radau problemos sprendimą: tai nutiko šiąnakt naktį – netikėtai, tarsi nušvitimas. Kaip paprasta, kaip neįtikėtinai paprasta! Yra garsų, kurių mes negirdime. Gamos gale yra natos, kurios neužgauna tokio netobulo instrumento kaip žmogaus ausis stygų. Jos pernelyg aukštos arba žemos. Ne kartą stebėjau strazdų, sutūpusių medžių viršūnėse ar net keliuose medžiuose ir čirškiančių visa jėga, būrius. Ir staiga vieną minutę tiksliai vieną ir tą pačią akimirką pakyla ir nuskrenda. Kodėl? Jie negali vienas kito matyti – trukdo medžių viršūnės. Visi paukščiai vienu metu negali matyti vado, kur jis bebūtų. Tikrai, buvo duotas koks nors signalas aukšta nata, permušantis visus garsus, tačiau man negirdimas. Pasitaikydavo, kad stebėdavau tokį pakilimą vienu metu ne tik strazdų, bet ir kitų paukščių, pvz., putpelių, kurias vieną nuo kitos skyrė krūmai, arba kurios buvo skirtinguose kalvos šlaituose. Jūreiviai žino, kad saulėje besišildančių ar besilinksminančių paviršiuje banginių būrys, išsiskleidęs kelių mylių vienas nuo kito atstumu, atskirtų žemės kreivumo, kartais vienu metu tą pačią akimirką dingsta iš akių. Buvo duotas signalas – pernelyg duslus jūreivio ant stiebo ir jo draugų denyje ausiai, tačiau vis tiek jutusių jį per laivo vibraciją, panašiai, kaip katedros skliautai atsiliepia į vargonų bosus. Tas pats vyksta ne tik su garsu, bet ir spalva. Abiejuose saulės spektro galuose chemikas gali aptikti tai,, kas vadinama aktininiais spinduliais. Tai ir spalvoti spinduliai, neatskiriamai priklausantys matomai šviesai, kurių negalime pamatyti. Žmogaus akis yra netobulas instrumentas; jos diapazonas viso labo tik kelios „chromatinės gamos“ oktavos. Aš neišprotėjau; yra spalvų, kurių negalime matyti.

Ir tepadeda man dievas! Prakeiktas sutvėrimas būtent tokios spalvos.“