|
Harriet Zinnes. Sparnai (1988) Jis atidarė duris ir žvilgsniu įsirėmė į krėslą, stovintį kambario viduryje. Žinoma, nustebo kokiam svečiui šovė į galvą mintis perstatyti jo mėgstamą senovinį krėslą, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepaliekantį savo įprastos vietos prie rašomojo stalo? Jis sunerimęs apsidairė gal dar kas nors perstumta? Kas aplamai vyksta ar tik bute nesilankė vagys? Priėjo prie stalo, patikrino knygas, rašomąją mašinėlę, atidarė viršutinį stalčių, uždarė, žvilgtelėjo į kitus viskas vietoje, niekas nepradingo. Nuėjo prie didžiojo biuro, ten irgi patikrino visus stalčius. Ir vėl viskas savo vietose. Išėjo iš kambario, kurį išdidžiai vadino "savo kabinetu", nors, jei sąžiningai, koks ten kabinetas įprastas narvelis, - ir nuėjo į svetainę. Stop. Kažkas pakėlė rojalio dangtį? Pats ar ne? Nepamena. Pažvelgė į kušetę pagalvėlės nesulamdytos. Kėdės, minkštasuoliai, arbatos ir kortų staliukai, šviestuvai ten, kur ir turi būti. Vėl priėjo prie rojalio. Ne, Šuberto natas užmiršo, žinoma, Džonas. Tuo labiau, kad dabar jis repetuoja. O štai iš kur ant rojalio atsirado Sati? O dar ir atverstos? Dabar į valgomąjį. Abejodamas žvilgtelėjo į žemą bufetą ir dėl visko atidarė tą stalčių, kuriame buvo sudėtas motinos sidabras. Taip, ir sidabras ten, kur buvo. Tada, vadinasi, į miegamąjį ir tiesiu taikymu į drabužinę. Stalčiai, stalčiai ir dar kartą stalčiai o ypač viršutinis, kuriame visi auksiniai segtukai, kaklaraiščio laikikliai ir neskoningos auksinės grandinėlės, kurių niekada nebuvo užsidėjęs, tačiau saugojo kaip Tedės Blaitės, pirmosios savo meilės, prisiminimą. Atidarė stalčių už nugaros pasigirdo keistas balselis: "Labutis!" Širdis nusirito iki kulnų, iš netikėtumo pašoko ir atsisuko. Ne daug ką jis ten išvydo net ne moterį, o tik mergaitę. 12 m. amžiaus mergaitė (o gal vis tik jauna moteris?) sėdėjo ant lovos, patogiai įsitaisiusi tarp pagalvėlių. Tarp jo, tarp kitko, pagalvėlių! Ji, žvelgdama tiesiai į jį, nusišypsojo (jis vos neužduso iš susijaudinimo!!!), nerūpestingai iš kišenės išsiėmė žiebtuvėlį ir užsirūkė cigaretę. "Rūkote?" nekaltu balsu pasiteiravo įsibrovėlė. "Aš NIEKADA nerūkau miegamajame ir niekam to neleisiu!" atsak4 jis gana griežtai. Ji tik sukikeno: "Taisyklės Nr.1 nesilaikymas". Jis privalėjo duoti tinkamą atsaką o dar geriau, tiesiog prieiti, arba pribėgti, ir išplėšti cigaretę iš jos lūpų. Ir jis, neabejotinai, tai gali ypač taip sujaudintas. Tačiau vietoje to, tarsi iš šono, išgirdo savo mandagų balsą: "Man vis tik norisi, kad užgesintumėt cigaretę". - Na net ir negalvoju! Žinote, turiu įprotį rūkyti miegamuosiuose. Ypač vyrų, kuriuos seku. - Sekate? Mane sekate? jis buvo šoke. Negi jis taip susikrimto dėl pjesės galimos nesėkmės, kad net nepastebėjo, kad jį seka? ir kiek laiko, atsiprašau. Mane sekate? Ir, Dieve mano, kodėl? Kodėl sekate mane? - Prašau, klausimus iš eilės. Sekiau jus nuo to laiko, kai pažiūrėjau "O, Kalkuta". Kodėl? Na todėl, kad man patikote. Šiandien ryte paprasčiausiai užmiršote užrakinti duris kaip suprantu, vėlavote į repeticiją, - ir patekti į butą buvo lengviau nei paprasta. - Pamiršau užrakinti duris? Tikrai darausi išsiblaškęs. Ir vis tik, kaip senai mane sekate? - Tris dienas. Viso tik tiek. Matote, kaip paprasta iki jūsų prasibrauti. - Prasibrauti? Puikiai pasakyta. Vadinasi, prasibrovėte. Taigi, jei galima taip išsireikšti, iki manęs prasibrovėte, hm... Ir ko iš manęs norite? Ar galiu bent prisėsti? Viešpatie, kokio velnio jis dar prašo leidimo iš šitos niekšelės. Ji kol kas ne taikiklyje jį laiko. Tiesiog žvelgia, užtraukdama bjaurios pigios cigaretės dūmus. Galbūt, pagaliau išsinešdinsite, jau parodę man garbę savo nekviestu buvimu mano bute? Juk tai būtent tai, ko siekėte. Puikiai pavyko. O dabar šalin nuo mano lovos! Prašau. - Nesiruošiu niekur nešdintis iš ten, kur, tarp kitko, ir ruošiaus papulti. Esate tiesiog idiotas, sere. Kam, pagal jus, aš jus sekiau, jei ne tam, kad įsitaisyčiau jūsų lovoje? Taip? - Įsitaisyti mano lovoje jums nerealu, - jis pradėjo jai kiek nejaukiai aiškinti. Tik ne pas mane. Nežinau, gal jūs žinote, gal ne, tačiau aš... nesidomiu moterimis.
Jis pats nepatikėjo, kai patraukė prie lovos. Kas ši mergaitė ragana, ar ką? Ji ne tiesiog priėjo prie lovos (ir dar ne iš tos pusės, kurioje paprastai miegodavo, kai dalindavosi šią ložę su meilužiais), o ir nusirenginėti ėmė. Batai, kojinės, ir švarkas, ir kaklaraištis. Marškiniai, "maikutė" (prabangi, rožinė, ach kaip ja Elas žavėjosi) ir galiausiai, kiek sumišus, atviros rožinės glaudės, žinoma gi, ryškiai rožinės, ryškiai violetine efektinga aplikacija. "Tau viskas tiesiog puikiai pavyksta, - pranešė padrąsindama mergiotė. Dabar, pradžiai, tau dovanosiu bučinį taip sakant, įkvėpimui". Jis, virpėdamas, iškentė lengvą bučinuką, tuo tarpu galvodamas, kad, ačiū Dievui, nors į skruostą! Kodėl jis, tiesą sakant, virpa, o ne bėga? Kodėl negriebia šios šliundrelės už sprando ir nenudrebia nuo lovos? Vietoje to jis prabilo: "Klausyk. Netrokštu daugiau šitų tavo ... emanacijų. Aš moterų nemyliu, nekalbat jau apie žalias mergiotes, kiek tau 12? 13? O dieve! Taip. Tai mano lova, mano butas, mano gyvenimas. Ir dabar tu iš visų šitų trijų dingsi. Kartą ir visiems laikams". Tačiau jo vėlesni veiksmai labai kirtosi su žodžiais. Tik įsivaizduokite, kas jis JIS!!! bučiuoja jos lūpas, girdi savo balsą, šnibždantį nepadorumus, maždaug tokius "mano meile mano laime brangioji - nepakartojama". Kas čia vyksta, jo miegamajame? Kodėl jis nejaučia nei baimės, nei netgi nuoskaudos? Gal jis tiesiog scenoje, tik nepamena kur? Gal tai tik rolė? Kaip toje Šou pjesėje, kurioje jis kabino senyvą ponią? Taip, tačiau kaipta pjesė vadinasi? Ką jis vaidina ... atrodo, Judžiną ... kažką panašaus? Ne, tikrai, jis scenoje. "Mes repetuojam? Ne, tu man pasakyk, mes repetuojam vaidinimą? Ir koks mano vaidmuo ... ne, aš puikiai suprantu, kad pagrindinis. Taip, tačiau kas dar įtrauktas į vaidinimą? Juk ne tavo pagrindinis moteriškas vaidmuo? Ir, tarp kitko, kiek tau iš tikro metų/" Kaip tik šioje vietoje jis susivokė, kad mergiotei nerūpi pokalbiai ji tiesiog siurbė jį į save ir jis, beje, tam nesipriešino. Negi režisierius ryžosi parodyti tikrą lytinį aktą? Arba ... o Viešpatie, gal jis visai ne Brodvėjuje, o kokiam nors suknistame pornofilme? O gal jį pagrobė ir perkėlė į ateitį, kur tokie dalykėliai scenoje teisėti ir priimtini? Kokia čia šalis? Koks teatras, koks miestas? Ir svarbiausia kokioje PJESĖJE jis vaidina ir ar jo vaidmuo PAGRINDINIS? Tačiau čia jį perliejo orgazmas, o tada jis, lyg apiplikytas, atšlijo nuo mergiotės ir, nuleidęs rankas, išsitiesė ant lovos. "Mažoji raganaitė, - tarstelėjo jis be pykčio, - visas sultis iš manęs išsiurbė. Ir, tuo negaliu patikėti, pajutau malonumą. Kaip vadinasi ši pjesė? Kas per spektaklis?" Kai pagaliau jis atsigavo ir pasisuko į tą lovos pus, kur, pagal viską, turėjo gulėti mergiotė, - pamatė, kad ten nieko nėra. Ne, tikriausiai, ji vonioje ... jis palaukė geras 10 minučių. Ni-e-ko. Nebuvo jėgų atsistojimui ir ieškojimui, ir jis nusprendė pašaukti. Paluk, jis net nežino, kuo ji vardu! "Ei, mergaite, - suriko jis, - mergaite, kur tu? Išeik iš vonios, greičiau, turiu kai ko paklausti!" Jokio atsako. "Mergaite, - rėkė jis garsiau, - kur tu?" Jokio atsako. Kurgi pasislėpė ta mergička? Ach, matyt, teks keltis ir eiti ieškoti. Ir jis nuslinko į vonią, visiškai nuogas, o tuo tarpu net prie meilužių jis niekada nuogas po butą neidavo toks jo gyvenimo principas PRIEŠ NIEKĄ NEATSISKLEISTI. Vonios durys atviros iki galo. Viduje tuščia. Jis perlėkė per visą butą. Mergiotės kaip tokios nebuvo. Ir ką jam dabar daryti nuogam į gatvę, ar ką, bėgti ieškoti? Tik to betrūko. Reikia pradžioje užlėkti į miegamąjį, apsirengti. Jis pasileido bėgte, iš eigos trenkėsi klubu į geriausią savo marmurinį staliuką... ir į šukes išsilaksčiusios jo pamėgtos stalinės lempos ("Tiffani", ne kitaip) trenksmas gražino protą. "Bet juk tai nuostabi proga jos atsikratyti! Kam, po velnių, man aplamai jos ieškoti? Ji ką mane taip užbūrė, kad jau savo sėkmės nematau?!" Virpėdamas iš nelaukto džiugesio galimybės išsivaduoti nuo tos mažametės raganiūkštės, - jis, vis dar nuogas, prisėdo ant savo mielo ir brangaus (visomis prasmėmis) odinio krėslo kraštelio, atsirėmė į atlošus ir ėmė tvarkyti mintis... kai nežinai, ką daryti, geriausia nieko nedaryti. Iki tai susiprotėjo greitai. Reiškia, neišprotėjo. Gali svarstyti blaiviai ir sveikai. Taigi, kas nutiko? Mažoji raganaitė panoro jo, susekė ir "paturėjo". Kas "gavo" jis aiškiai suprato. Na, dėkui Dievui, kosmaras baigėsi. Su giliu palengvėjimu jis patogiau atsilošė prie krėslo atkaltės. Pavargęs palaimingai užsimerkė... ir staiga kažkur iš viršaus skambus balselis: "Lik sveikas, nepakartojamas. Tu buvai nuostabus!" Jis šoktelėjo ir kaip kartas laiku. Laiku, kad išvystų, kaip mergiotė, išskleidus juodus sparnus, išskrieja pro svetainės langą. Dar laimė, kad langas platus, - šmėkštelėjo mintis. Ne, tikrai, teisus buvo Džonas, kai išrinko būtent šį butą ...
Papildomi skaitiniai: | |
- Žinau, - ji atsakė visai ramiai. Tačiau jūs man patinkate. Ir neturite priežasčių, dėl
kurių negalėtumėte atsaakyti į mano jausmus. Aš ne pabaisa, ypatingų pretenzijų pradžioje
nekelsiu. Žinote, aš ne tokius,kaip jūs, dresavau. Viskas bus normaliai, nesirūpinkite. Gal iš
jūsų tiesiog supežvaigždė išeis. Gal jums tik ir reikia mažos pamokėlės. Na, ateik pas mane,
pradėsim pirmą užsiėmimą, ji gi, gali būti, ir paskutinis. Na, netrypčiokite taip, tavęs nesuėsiu.