|
Robertas Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Susipažinkite: Nematomumo skydas Mane pripažino kaltu ir nuteisė 12 mėnesių nematomumo, pradedant Mielaširdingumo metų gegužės 11-ąja. Nuvedė į tamsų kambarį po teismo rūmais, kad, prieš išleidžiant, ant kaktos uždėtų antspaudą. Reikalą atliko du tarnautojai. Vienas pasodino į krėslą, o kitas uždėjo antspaudą. - Tai visai neskauda, - užtikrino dručkis kvadratiniu smakru ir prispaudė antspaudą prie kaktos, o mane persmelkė stingdantis šaltis, kuo viskas ir baigėsi. - Kas dabar? paklausiau. Man neatsakė; jie nusisuko ir tylėdami išėjo. Galėjau eiti arba likti čia, kol gyvas supūsiu kaip panorėsiu. Niekas nekalbės su manimi, nepažiūrės į mane antrąkart, pirmą kartą pamatę antspaudą kaktoje. Aš buvau nematomas. Turite suprasti, kad mano nematomumas gryna metafora. Aš tebeturėjau kūną. Žmonės galėjo mane matyti, tačiau jie neturėjo teisės. Absurdiška bausmė? Galbūt. Tačiau ir nusikaltimas buvo absurdiškas. Šaltumas. Nenoras atverti sielą artimiesiems. Nusikaltau keturis kartus. Reikiamu metu, prisiekus, nuskambėjo skundas, teismas nusprendė ir gavau antspaudą. Tapau nematomu. Išėjau į lauką, į šilumą. Popietės lietus buvo pasibaigęs. Miesto gatvės džiūvo, ore tvyrojo šviežios žalumos kvapas. Vyrai ir moterys skubėjo savais reikalais. Ėjau tarp jų, tačiau niekas manęs nepastebėjo. Bausmė už pokalbį su nematomu žmogumi nematomumas nuo mėnesio iki metų ir daugiau, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo. Įlipau į liftą ir pakilau į artimiausią Kabantį sodą. Tai buvo 11-ais, kaktusų sodas, ir keistos jų formas puikiausiai atitiko mano nuotaiką. Priėjau prie kasos, pasirengęs nusipirkti įėjimo žetoną, ir atsidūriau prieš raudonskruostė, tuščių akių moterį. Prieš ją padėjau monetą. Kažkas, tarsi išgąstis, šmėkštelėjo jos akyse ir iškart dingo. - Vieną, prašau, - tariau. Jokio atsako. Už manęs susidarė eilė. Pakartojau. Moteris bejėgiškai pakėlė akis, tada įsispitrino į mano kairė petį. Kažkas pratiesė ranką, padėjo kitą monetą. Moteris ją paėmė ir padavė žetoną. Vyras po manęs paėmė žetoną ir įmetė į praėjimo automatą. - Duokit man žetoną, - pareikalavau ryžtingai. Kiti stumdė mane. Jokio atsiprašymo. Pradėjau jausti pirmas nematomumo pasekmes. Jie tiesiogine prasme mane laikė tuščia vieta.
Grįžau į butą. Ten manęs laukė knygos, tačiau jos netraukė. Išsidrėbiau ant siauro patalo ir įjungiau tonizatorių, kad įveikčiau apėmusią apatiją. Nematomumas... Iš tikro, tai niekai, tvirtinau sau. Man niekada netiko visiškai priklausyti nuo kitų žmonių. Kitaip kaip mane būtų galėję nubausti "už šaltumą artimiesiems"? Tad kam jie man dabar? Tegu ir nekreipia į mane dėmesio! Tik į naudą. Nematomi žmonės nedirba. Kaip jie gali dirbti? Kas ateis pas nematomą gydytoją ar samdys nematomą advokatą ar perduos dokumentus nematomam tarnautojui? Taigi, jokio darbo. Iš kitos pusės, ir jokių pajamų, žinoma. Tačiau šeimininkas neima mokesčio iš nematomų gyventojų. Nematomi žmonės gali eiti kur nori nemokamai. Ką tik įrodžiau tai kabančiuose soduose. Nematomumas puikus visuomenės pokštas, nusprendžiau. Mane nuteisė metų atostogoms. Buvai tikras, kad patursiu daug malonumų. Tačiau buvo ir tikrų nepatogumų. Pirmą vakarą nusprendžiau eiti į geriausią miesto restoraną. Užsisakysiu rinktinį maistą, šimtą patiekalų, ir dingsiu pateikus sąskaitą. Suklydau. Man nepavyko net atsisėsti. Pusvalandį pratrypčiojau hole, o patarnautojas vis praeidavo pro šalį. Nieko neatneš, net jei pats prisėsiu prie staliuko. Padavėjas tiesiog nepriims užsakymo. Aišku, galima eiti į virtuvę ir prisivaišinti, ko širdis geidžia. Galiu ir visai sutrikdyti restorano veiklą. Beje, to daryti neverta. Visuomenė neabejotinai turi apsaugą nuo nematomų žmonių. Aiško, jokio tiesioginio keršto, jokio pasipriešinimo. Tačiau kuo apkaltinsi, tarkim, virėją, jei tam šaus į galvą sieną aplieti verdančiu vandeniu, nepastebėjus prie jos esančio žmogaus? Nematomumas yra nematomumas, lazda su dviem galais. Išėjau iš restorano. Pavalgiau netoliese esančioje savitarnos valgykloje ir autotaksi parvažiavau namo. Mašinos, kaip ir kaktusai, pripažino tokius, kaip aš. Tačiau suabejojau, ar jų bendrijos metų bėgyje man pakaks. Miegojau prastai. Antra nematomumo diena buvo tolimesnių išbandymų ir atsivėrimų diena. Susiruošiau į ilgą pasivaikščiojimą, iš anksto nusprendęs nenužengti nuo šaligatvio. Man dažnai teko girdėti pasakojimus apie jauniklius, su malonumu nutrenkiančius turinčius nematomumo antspaudą. Jų ir teisti negali. Tokius pavojus sąmoningai kūrė tokioms bausmėms. Ėjau gatvėmis ir minia prieš mane prasiskirdavo. Ėjau per minią kaip peilis per sviestą. Vidurdienį sutikau pirmą bendro likimo draugą-nematomą žmogų, kresną ir pilną savitvardos, su gėdos ženklu iškiloje kaktoje. Mūsų žvilgsniai susidūrė tik akimirkai. Nematomas žmogus, aišku, negali matyti panašių į save. Nustulbau, ne daugiau. Iki šiol mėgavausi nauju gyvenimo būdu. Ir jokia atidumo stoka manęs neužgaudavo. Kol kas. * * * Trečią savaitę susirgau. Negalavimai prasidėjo karščiu, tada ėmė raižyti pilvo srityje, vimdė ir reiškėsi kiti pavojingi simptomai. Vidurnaktį ėmė atrodyti, kad mirtis jau čia pat. Skausmai buvo nepakeliami; vos nuslinkęs į vonią, veidrodyje pamačiau savo atvaizdą veidas persisukęs, pažaliavęs, išmuštas prakaito lašais. Ant išblyškusios kaktos kaip švyturys spindėjo nematomumo antspaudas. Ilgokai gulėjau ant plytelių, nevalingai gerdamas jų vėsą. Tada pagalvojau: o kas, jei tai apendicitas? Supuliavęs, bebaigiąs pratrūkti apendicitas? Man reikėjo gydytojo. Telefoną dengė dulkių sluoksnis. Niekas nepasistengė jį atjungti, tačiau nuo bausmės pradžios niekam neskambinau ir niekas nedrįso skambinti man. Bausmė už sąmoningą paskambinimą nematomam žmogui nematomumas. Mano draugai tie, kuriuos laikiau savo draugais liko praeityje. Griebiau ragelį, suspaudžiau mygtukus. Įsižiebė ekranas, prabilo informacinis robotas: Pataikaujantys mechaniniai žodžiai. Roboto nenubausi nematomumu! Ir jis galėjo kalbėtis su manimi. Pasigirdo susirūpinęs balsas: Mano galva bejėgiškai nulinko. To buvo jau perdaug. O kaip Hipokrato priesaika? Nejaugi gydytojas neateis į pagalbą kenčiančiajam? Hipokratas nieko nežinojo apie nematomus žmones. Visuomenei manęs paprasčiausiai nebuvo. Gydytojas negali diagnozuoti ir gydyti žmogų, kurio tiesiog nėra. Buvau paliktas pats su savimi. Tai buvo viena mažiausiai patrauklių nematomumo savybių. Niekas nesutrukdys jums įeiti į pirties moterų skyrių, jei panorėsite, tačiau raitytis iš skausmo irgi galėsite netrukdomas. Viena susiję su kitu. Ir jei tavo apendicitas pratruks ką gi, tai bus pamoka kitiems, kurie galėjo pasekti jūsų nusikalstamu keliu. Apendicitas nepratrūko. Aš išgyvenau. Žmogus gali ištverti metus nebendraudamas. Galima važinėtis automatiniais taksi ir valgyti automatinėse užeigose. O automatinių gydytojų nėra. Pirmąkart gyvenime pasijutau išvarytuoju. Pas kalinį ateina gydytojas. Mano nusikaltimas nepakankamai sunkus, kad įkalintų, tačiau joks gydytojas nepalengvins mano kančių. Tai neteisinga! Aš keikiau velnius, sugalvojusius tokią žiaurią bausmę. Ir kiekvieną rytą sutikdavau vienas, toks pat vienišas, kaip Kruzas negyvenamoje saloje, čia, miesto, kuriame gyvena 20 milijonų, centre. * * * Kaip aprašyti dažną mano nuotaikos kaitą tais mėnesiais? Buvo laikotarpių, kai nematomumas rodėsi didžiausia palaima, užuovėja, lobiu. Tomis beprotiškomis akimirkomis aš svaigau laisve, išsilaisvinimu nuo visų taisyklių, apraizgančių paprastą žmogų. Vogiau. Ateidavau į parduotuvę ir ėmiau viską, ką norėjau, o bailūs pardavėjai nedrįso manęs sustabdyti ar šauktis pagalbos. Jei būčiau žinojęs, kad vyriausybė padengia tokius nuostolius, vagiliavimas būtų suteikęs mažiau malonumo. Žiopsojau. Ateidavau į viešbučius ir eidavau koridoriais, atsitiktinai atidarinėdamas duris. Vieni kambariai buvo tušti, kiti ne. Tarsi dievas, viską stebėjau. Mano dvasia surūstėjo. Visuomenės nuomonės nepaisymas nusikaltimas, man davęs nematomumą, - pasiekė neregėtą mastą. Stovėjau tuščiose gatvėse lyjant lietui ir keikiau iškilusius pastatus. Kvatojau, maiviausi ir keikiausi. Tai buvo kažkokia beprotybės atmaina, sukelta, manau, vienatvės. Įsiverždavau į teatrus, kur krėsluose drybsojo reginių mėgėjai, prikaustyti trimačių vaizdų šmėkščiojimu, ir išdarinėjau nesąmones praėjimuose. Niekas man netrukdė, niekas nieko nesakė. Švytintis antspaudas kaktoje padėjo jiems užgniaužti savo nepasitenkinimą. Tai buvo beprotiškos akimirkos, šaunios, didingos, kai tarsi milžinas žingsniavau tarp žemės dulkių, ir kiekviena mano odos pora skleidė panieką. Iš žmogaus, kelis mėnesius svetima valia nematomo, nereikia tikėtis dvasinės pusiausvyros. Tačiau švytuoklė švytavo nesulaikomai. Dienas, kai jaučiau tikpanieką visiems matomiems aplink idiotams, keisdavo nepakeliamo sunkumo dienos. Basčiausi begalinėmis gatvėmis, stovėjau po nuostabiomis arkomis, žvelgiau į pilkas gatvės juostas su veržlių automobilių srautais. Ir bent vargšai neprieidavo prie manęs. O ar žinote, kad tebeturime vargšus, mūsų šviesiajame amžiuje? Iki tol, kol manęs nepaskelbė nematomu, to nežinojau. Iki tol, kol mano ilgi pasivaikščiojimai manęs neatvedė į lūšnynus, kur pradingdavo išorinis spindesys, kur suklupę apšiurę seniokai prašė išmaldos. Manęs niekas nepaprašė. Kartą prie manęs priėjo aklas. Pirmi man skirti žodžiai per daugelį mėnesių! Įkišau ranką į tuniką pinigų, pasirengęs jam iš dėkingumo atiduoti viską, ką turiu. Kodėl gi ne? Kam man pinigai? Tačiau nespėjau jų išsitraukti, kaip kažkokia pašėlusi figūra, iš visų jėgų remdamasi ramentais, įsiterpė tarp mūsų ir sušnibždėjo "nematomas", ir iškart abu nukibildžiavo kas sau, tarsi išbaidyti krabai. O aš likau stovėti vietoje, kvailai spausdamas pinigus. Net vargšai... Velniai! Sugalvojo tokį kankinimą! Taip aš vėl atlėgau. Mano pasikėlimas dingo. Stipriai jaučiau vienatvę. Kas tada galėjo mane apkaltinti šaltumu? Aš išskydau, buvau pasirengęs sugerti kiekvieną žodį, kiekvieną gestą, bet kurią šypseną, troškau rankos prisilietimo. Slinko šeštasis mano nematomumo mėnuo. Dabar karštai jos neapkenčiau. Visi džiaugsmai atrodė paviršutiniški, o kančios nepakeliamos. Abejojau, ar įstengsiu išgyventi likusius 6 mėnesius. Patikėkite, mintys apie savižudybę ne kartą lindo man į galvą. Ir galiausiai padariau kvailą poelgį. Kažkaip kartą sutikau kitą nematomą žmogų, trečią ar ketvirtą per pusmetį. Jūsų žvilgsniai akimirkai susidūrė; tada jis nuleido akis ir apėjo mane. Tai buvo lieknas jaunas vyriškis, iki 40-ies amžiaus, pasišiaušusiais kaštoniniais plaukais ir siauru liūdnu veidu. Jis atrodė kaip mokslininkas, ir aš net nusistebėjau, ką jis tokio padarė, kad užsitarnavo nematomumą. Mane užvaldė noras jį pavyti ir paklausti, sužinoti jo vardą ir pakalbėti su juo, apkabinti jį. Visa tai buvo uždrausta. Su nematomu žmogumi negalima turėti jokių reikalų net kitam nematomam žmogui. Ypač kitam nematomam. Visuomenė visai nesuinteresuota dėl įvairių slaptų ryšių tarp atstumtųjų. Aš tai žinojau. Ir vis tik apsisukau ir nuėjau jam iš paskos. Tris kvartalus laikiausi 50 žingsnių atstumu. Visur, kaip rodėsi, šmėžavo robotai-sekliai, savo jautriais prietaisas skubantys pastebėti bet kokius pažeidimus; ir aš nedrįsau ką nors daryti. Tada jis pasuko į šalutinę gatvelę, pilką purviną gatvikę, pusantro tūkstančio metų senumo, ir nužingsniavo tingiu niekur neskubančio nematomo žmogaus žingsniu. Prisiartinau prie jo. - Palaukite, - tyliai tariau. Čia mūsų niekas nepamatys. Galim pasikalbėti. Mano vardas... Jis staigiai atsisuko, apimtas neapibūdinamo siaubo. Jo veidas pabalo. Kokią sekundę jis apstulbęs žvelgė man į akis, tada rovė į priekį, ketindamas aplenkti mane. Aš užtvėriau jam kelią. Jis sujudėjo. Padėjau ranką jam ant peties, ir jis mėšlungiškai ją nupurtė. Anei žodelio. Net duslaus "palik mane ramybėje!" Jis apėjo mane, nubėgo tuščia gatve ir jo kojų trepsėjimas nusilpo už kampo. Žvelgiau jam įkandin ir jaučiau, kaip mano viduje kaupiasi kraupi vienatvė. Tada apėmė baimė. Jie nepažeidė įstatymo, o aš... Aš pamačiau jį. Taigi, man gresia bausmė, tikriausiai nematomumo termino pratęsimas. Laimei, arti nebuvo nė vieno roboto-seklio. Pasisukęs nuėjau gatve, bandydamas nurimti. Pamažu sugebėjau suimti save į rankas. Ir tada supratau, kad padariau neleistiną dalyką. Mane neramino mano poelgio kvailumas, o dar labiau jo sentimentalumas. Taip paniškai patraukti prie kito nematomojo atvirai pripažinti savo vienatvę, savo poreikį. Ne. Tai reiškė visuomenės pergalę. Negalėjau taikstytis su tuo. Atsitiktinai vėl atsidūriau šalia kaktusų sodo. Pakilau aukštyn, pasiėmiau žetoną ir įėjau: ten susiradau milžinišką, 8 pėdų aukščio, keistai išlinkusį kaktusą, besibadančią pabaisą. Išroviau jį iš vazono ir ėmiau laužyti bei traiškyti: tūkstančiai adatų susmigo į mano rankas. Praeiviai apsimetė, kad nieko nepastebi. Taip, perkreiptu iš skausmo veidu, nusileidau, vėl subtiliai pasikėlęs savo nematomume. * * *
Mano terminas artėjo į pabaigą. Paskutiniais mano nematomumo mėnesiais mane apėmė sąstingis. Viena diena monotoniškai susiliedavo su kita tarsi rūke. Mano išsekęs protas atsisakė virškinti, ką perskaičiau. Ėmiau, kas papuldavo po ranka: Aristotelį, mechanikos vadovėlį... Kai versdavai puslapį, ankstesniojo turinys išsitrindavo iš mano atminties. Tiesą sakant, aš visiškai nesekiau laiko. Termino pasibaigimo dieną aš tingiai gulėjau kambaryje, vartydamas knygą, kai paskambino į duris. Man neskambino lygiai metus. Aš beveik pamiršau šio garso prasmę. Prieš mane stovėjo įstatymo tarnai. Nesakę nė žodžio, jie sulaužė antspaudą, tvirtinusį ženklą prie kaktos. Nematomumo emblema nukrito ir sudužo. - Sveikiname tave, pilieti, - tarė jie man. Nuėjau su jais. Mano kakta rodės man keista nuoga; veidrodyje emblemos vietoje matėsi balsva dėmė. Mane nusivedė į netoliese esantį barą ir pavaišino netikru viskiu, prastu, stipriu. Barmenas man nusiviepė. Sėdintis greta baro plekštelėjo per petį ir paklausė, už ką statau šiandienos reaktyvinėse lenktynėse. Atsakiau, kad neturiu nė mažiausio supratimo. - Iš tikro? Aš už Kelsą. Keturi prieš vieną, tačiau jis sparčiausiai startuoja. Eufemizmas nebuvo dviprasmiškas. Mano kaimynas metė žvilgsnį į mano balkšvą dėmę ir taip pat pasiūlė išgerti. Aš sutikau, nors tebejaučiau pirmos porcijos veikimą. Tačiau neišdrįsau jį nuvilti. Tai gali suprasti kaip šaltumo pasireiškimą. Aš vėl tapau žmogiškąja būtybe. Buvau matomas. * * * Sugrįžimas į matomą būseną sukėlė, aišku, daug nejaukių situacijų. Susitikimai su senais draugais, senų pažinčių atnaujinimas... Aišku, niekas neužsimindavo apie nematomumą. Ją laikė kaip nelaimę, kurios geriau neprisiminti. Be abejo, visi stengėsi neužgauti mano jausmų. Argi sako žmogui, kurio nusenusį tėvą ką tik nusivedė eutanazijai: 'Ką gi, vis tiek jis netrukus prisistatys"? Ne. Žinoma ne. Taip šioje mūsų bendroje patirtyje atsirado spraga, toji tuštuma, ta įgriuva. Man buvo sunku kalbėtis su draugais, ypač atsižvelgiant, kad nesusivokiu visuose dabarties įvykiuose, todėl man buvo nelengva prisitaikyti. Sunku. Tačiau aš nepuoliau neviltin ir nesudėjau rankų, nes jau nebuvau tasai abejingas ir pasipūtęs žmogėnas, kokiu buvau iki nuobaudos. Pati atšiauriausia mokykla išmokė mane susitaikymo. Kartkartėmis gatvėse pastebėdavau nematomus žmones. Tačiau mano akys spėriai bėgo į šalį, tarsi pamatę kažkokią bjauriai pūvančią pabaisą iš anapusinio pasaulio. Visą mano nuobaudos prasmę patyriau, vienok, po keturių mėnesių. Buvau netoli miesto Bokšto, ėjau namo iš seno savo darbo municipaliteto archyve, kaip staiga minioje mane sugriebė už rankos. - Prašau, - tyliai ištarė balsas. Palaukite minutėlę. Nebijokite. Aš išvydau spindinčią nematomumo emblemą. Tada pažinau jį tą liesą jaunuolį, prie kurio priėjau daugiau kaip prieš pusmetį tuščioje gatvėje. Jis sulaukėjo, jo akys blizgėjo tarsi bepročio, kaštoniniuose plaukuose atsirado žilų sruogų. Tada, matyt, jo terminas buvo tik prasidėjęs. Dabar, matyt, jis stūmė paskutines savaites. Jis suspaudė mano ranką. Aš suvirpėjau. Tai nebuvo tuščia gatvė. Tai buvo pati gyviausia miesto aikštė. Aš ištraukiau ranką ir ėmiau nusisukinėti. - Ne, nenueikite! sušuko jis. Nejaugi nepasigailėsite manęs?! Pats buvote mano vietoje! Aš neryžtingai žingtelėjau ir prisiminiau, kaip veržiausi prie jo, kaip meldžiau neatstumti manęs. Prisiminiau savo baisią vienatvę. Dar vienas žingsnis atgal. - Bailys! išrėkė jis. Kalbėk su manimi!. Tark žodį man, baily! Tai viršijo mano jėgas. Aš neišlaikiau. Iš akių netikėtai pasipylė ašaros ir pasisukau į jį, ištiesiau ranką. Prisilietimas jį nukratė tarsi elektra. Po akimirkos aš spaudžiau jį glėbyje, bandydamas nuraminti, palengvinti kančias. Robotai-sekliai susispietė aplink mus. Jį nutempė. Mane paėmė su apsauga ir vėl teis už nusikaltimą, tačiau šįkart ne už šaltumą už jautrumą. Gal jie ras lengvinančių aplinkybių ir paleis mane. Gal ir ne. Man vis tiek. Jei nuteis, garbingai nešiu savo nematomumą. Papildomi skaitiniai: | |
Tačiau akivaizdūs ir pranašumai. Užėjau už pertvaros ir paprasčiausiai nesumokėjęs
paėmiau žetoną. Nematomam negalima sutrukdyti. Įmečiau žetoną į plyšį ir nuėjau į sodą.
Tačiau kaktusai mane erzino. Užslinko kažkoks liūdesys ir pradangino norą vaikščioti.
Eidamas atgal, bakstelėjau pirštu į spyglį ir pasirodo kraujo lašas. Bent kaktusas pripažino mano egzistavimą. Tik tam, kad nuleistų kraują.
Praėjo aštuntas mėnuo, devintas, dešimtas... Pavasarį pakeitė vasara, vasara virto gražiu
rudeniu, ruduo užleido vietą žiemą su pastoviu snigimu, iki šiol leidžiamu dėl estetinių
sumetimų. Dabar žiema baigėsi. Parkuose brinko medžių pumpurai. Sinoptikai ėmė skirti lietų triskart į dieną.