Dmitrijus Kolodanas. Sistemos sutrikimas, 2008  

Apie autorių

Dmitrijus Kolodanas (g. 1979 m.). Studijavo biologiją. Rašė knygas kompiuteriniams žaidimams. Dirbo dizaineriu reklaminiuose leidiniuose. Debiutavo apsakymu „Akmenų pardavėjas“ (2005), pirmas romanas „Kita pusė“ (2008) . Nuo 2007 m. B. Strugackio seminaro tikrasis narys. Už apysake „Barmagloto laikas“ (2010) gavo „Debiuto“ premiją. 2012 m. išleistas romanas „Pangėja-2: Nykštukų požemiai“.

- Tai burtuose, - ištarė Sandersas. Jis spragtelėjo alaus skardinės žiedu ir gurkštelėjo, kai pro plyšį, šnypšdamos ėmė verstis putos. – Na, mėšlas...

Vėliau Melvinas negalėjo pasakyti, kada prasidėjo ši istorija – tą rugpjūčio pabaigos šeštadienio vakarą ar prieš trisdešimt metų. O gal, ir šimtą. Norint galima surasti ar dešimtį išeities taškų, tačiau Melvinas linko į tai, kad ji užsisuko po paslaptingų Sanderso žodžių. Ko gi jis prabilo apie burtus, taip ir liko paslaptimi.

Jie sėdėjo prie staliuko gatvės kavinėje centrinėje Port-Korveto aikštėje ir gėrėme alų, atsigaudami po paskelbimo apie „Super- kurmius“. Vietinis alus pasirodė esąs geriausia priemone nuraminti ištampytus nervus.

Privesti plastilino lėles kalbėti yra ne lengviau nei jas pagaminti ar išmokyti judėti. Pusdienis darbo, trys minutės darbo su ekranu, - ir Melvinas jautėsi visai išsunktas, tarsi jį būtų pakišę po baltinių lyginimo presu. Pulkininko Bliumo ir Ledi Sju replikos amžiams įsispaudė atitinkamose smegenų rievėse. Po pusės skardinės Melvinas neabejojo: tereikia kam nors netoliese ištarti „Man atrodo, girdžiu įtartiną šiugždesį...“ arba „Atsargiai, bulvė“, - ir visa išvirs katastrofa.

Oras tą vakarą pasitaikė puikus; danguje nė debesėlio. Saulė riedėjo link nusileidimo; dangus už plokščių municipaliteto ir pašto skyriaus stogų vilnijo sodriais lelijiniais ir mėlynais atspalviais bei sublizgėdavo tarsi blizgus popierius. Spalvos netvarkingai slinko link horizonto, tarsi virš galvų būtų išpylę akvarelę. Kaip prisimena Melvinas, tai būdinga Džeimso Vistlerio1) stiliui. Tik gamtos impresionizmas atrodė įspūdingiau už bet kurį dailininko drobę ir nuteikė ramiai, netgi raminančiai. Melvino šuo Kopūstas matyt jautė tai ir ramiai snaudė po staliuku.

Nepaisant oro ir alaus, Melvino nuotaika visai nebuvo giedra. To priežastimi buvo Diana. Aišku, šiandieninis paskelbimas nesibaigė skandalu, tačiau tai reiškė, kad jį prilaikė nakčiai. Pretekstas atsiras, tačiau esmė lieka nepakitusi: „Kada mes išsinešdinsime iš šios prakeiktos Salos?“

Kaip besisuksi, prie gyvenimo toli nuo civilizacijos Diana nebuvo prisitaikiusi. Didelio miesto kūdikis arba kaip ji pati vadino - homo urbanus. Ją siutino namai žemesni nei penki aukštai ir nepateisinamai plačios erdvės – žodžiu, viskas, ko Saloje apstu. Eskimas Havajuose – ir tas jaustųsi komfortabiliau. Ir jei su pora savaičių pakrantėje ji galėjo susitaikyti, tai trys mėnesiai Saloje Di tapo per sunkiu išbandymu.

Kaip spėjo Melvinas, priežastimi buvo laiko pojūtis. Vidinis Dianos laikrodis skubėjo netgi žemyne, o Saloje jis tiesiog lėkė. Kukliais paskaičiavimais – užbėgo į priekį savaitę, nors Diana stengėsi neskubėti ir kantriai laukė, kol likęs pasaulis ją pavis. Pasaulis ją visai ignoravo ir nesirengė paskubėti. Nepajėgdama nei suvaldyti, nei susitaikyti su tokia aplinkybe, Diana siuto, o kliūdavo, aišku, Melvinui.

Žinoma, protu jis suprato ir net priėmė jos argumentus. Tačiau kitoje svarstyklių lėkštėje buvo „Super-kurmiai“, o jų pabaigimui reikia Sanderso. Be jo Pulkininkui Bliumui neverta ir burnos praverti. O Sandersas kategoriškai atsisakė palikti savo provincialų guolį. Nuo viso to Melvinui sukosi galva – labiau nei Pulkininkui Bliumui, kai tą kartu su Ledi Sju sučiupo šakniavaisiai-mutantai. Tačiau skirtingai nuo bebaimio kurmio Melvinas neturėjo jokio atsarginio puikaus slapto plano.

Tiesą sakant, Sandersą rado Diana. Melvinas supratimo neturėjo, iš kur ji atkasė dvi antrarūšių vesternų, kuriuose tasai filmavosi, kasetes. Abu filmai buvo netikę; jie ir uždėjo kryželį bebaimio šerifo aktorinei karjerai. Tačiau Melvinas juos peržiūrėjo prasižiojęs.

Bandomajame trumpametražiniame filme „Super-kurmiai“ Melvinas pats įgarsino Pulkininką Bliumą. Krenkštė ir bandė išleisti kažką panašaus į seno kareivos balsą... Prisikrenkštė iki patemptos gerklės ir kandžios kritikos. Toliau sekė ilgos aktoriaus, galinčio iš tikro atgaivinti plastilino lėlę ir kurio reikalavimai atitiktų Melvino galimybes. Paieškos buvo visiškai bevaisės – kol Di neatnešė tų dviejų kasečių.

Sanderso balsas su vos juntamu akcentu Pulkininkui Bliumo tiko tiek pat idealiai kaip švelnus Dianos sopranas – Ledi Sju. Kartą išgirdęs, Melvinas jau nieko kito neįsivaizdavo.

Laimei, Sandersas iškart sutiko. Jis džiaugėsi galįs grįžti į ekraną, tegu ir kurmiu su skrybėle ir cigaru dantyse. Tuo labiau, kad Sandersas seniai niekur nedirbo, gyveno iš pašalpos, - ir tie nedideli pinigai, kuriuos galėjo pasiūlyti Melvinas, jam pasirodė esą nebloga paspirtimi. Sandersas iškėlė tik vieną sąlygą – jis dirbs Saloje, o į kėlimąsi į žemyną negali ir kalbos būti.

Pradžioje toji idėja patiko netgi Dianoje. „Tikros atostogos prie jūros, - pasakė ji ir pridūrė Ledi Sju balsu: - Jūra – tai tokia didelis ir šlapias daiktas...“ Kas žinojo, į ką tai išvirs?

Tad tą vakarą Melvinas buvo tiek užimtas savų minčių, kad net neatkreipė dėmesio į Sanderso žodžius. Tad ir pasimetė, kai tas tęsė:
- Pavyzdžiui, šunys juos jaučia, - Sandersas nulaižė puta aplipusius pirštus. – Ką ten šunys – visi gyvūnai. Katės, arkliai, štai ir tavo kurmiai... Netgi sraigės... nors pastebėti sunku.
- A? Ką jaučia?
- Burtus, - pakartojo Sandersas. – Anapusines jėgas.

Jis prisimerkęs pažvelgė į Melviną iš po šiaudinės skrybėlės brylių. Skrybėlės kraštuose į visas puses kyšojo ploni stiebeliai, raukšlėtą veidą nusėdamas šešėliai, tarsi kryžiukų-nuliukų žaidimo lauką. Prieš tai Sandersas dirbo „Ocean-West“ lentpjūvėje. Nuo tada jo barzdoje įsipainiojo tiek pjuvenų, kad iki šiol jos neišrinktos.

- Tikrai? – pasakė Melvinas, mintyse tebesiginčydamas su Diana. – O kodėl?

Sandersas šyptelėjo. Krenkštelėjęs atsilošė prie kėdės atkaltės. Jam derėjo būti atsargesniu – raudonas plastikas garsiai sugirgždėjo, išlinkęs nuo jo svorio. Pigios gatvės kavinių kėdės nebuvo numatytas Sanderso sudėjimo žmonėms. Prieš atsakydamas jis gurkštelėjo iš skardinės.

- Turiu vieną teoriją, - pasakė jis. - Beveik mokslinę. Burtai – tai teisingos tvarkos pažeidimas, sistemos sutrikimas. Aš teisus?

Melvinas gūžtelėjo pečiais. Jis nebuvo stebuklų ir keistų reiškinių specialistu, tad Sandersas galėjo ir neklausti... Vieninteliu tikru burtu, su kuriuo Melvinas buvo susidūręs, glūdėjo plastilino blokeliuose. Atgaivinti plastilino veikėjus nebuvo paprasta – kiekvienas kadras reikalavo rankų darbo, nuolatinio kontakto su lėlėmis. Ilgas,išsunkiantis darbas, o sugadinti galima vienu neteisingu pirštų judesiu. Tačiau galiausiai veikėjai imdavo kalbėti ir judėti, pradėdavo savo gyvenimą, pilną stebuklų ir nuotykių. Ar ne burtai? O apie „teisingos tvarkos pažeidimą“ ir kalbos nebuvo.

Melvinas paėmė servetėlę ir sulenkė pusiau, numatydamas būsimas klostes. Naudingas dalykas origamis: treniruoja pirštus ir padeda pravėdinti galvą. O ir su nauja medžiaga įdomu padirbti, jei po ranka nėra plastilino. Sandersas tęsė:
- Tada veikti ima ekologija. Bet kuris gyvūnas yra idealiai prisitaikęs savo gyvenamajai terpei. Žirafa visai neišgyvens poliuose. Supranti kodėl?

Nors atsakymas buvo akivaizdus, Melvinas iškėlė savo versiją:
- Niekas nemezga tokių ilgų šalikų?
- Kažkas tokio, - sutiko Sandersas. – Gyvūnai – natūrali sistemos dalis. Jie jautriai reaguoja į bet kuriuos jos pasikeitimus. Tai išgyvenimo užstatas.

Melvinas suprantančiais linktelėjo. Prieš du metus į Salą plūstelėjo „žalieji“ anarchistai – rengė piknikus, derindami juos su protesto akcijomis lentpjūvėje. Reikalavo visai uždrausti kirtimus, gindami reliktinių pelėdų, iki tol žinotų tik siauram specialistų ratui, lizdus. Akcijas noriai rodė visi televizijos kanalai; apie jas Melvinas girdėjo net gyvendamas žemyne. Saloje iki šiol bet kuriame suvenyrų kioske galima nusipirkti padirbinius pelėdos pavidalu arba futbolo marškinėlius su isterišku šūkiu. Tada išaiškėjo, kad renginius organizavo korporacija, gaminanti plastikinius baldus. Skandalą užglaistė, tačiau nuo tada „žaliuosius“ tarsi vėjas nupūtė. Matyt nuo šių „gamtos“ gynėjų Sandersas prisirinko ekologijos žinių.

- Senas laivas, - kalbėjo Sandersas, - yra idealus tokios sistemos pavyzdys. Natūrali atranka: laivų žiurkės, kurios neišmoko pagal nežymų pratekėjimą nustatyti, kad laivas tuos skęs, atsidūrė dugne. Burtai – tos pačios eilės, tik pratekėjimas ne triume, o pačioje pasaulio struktūroje. Gyvūnai jį jaučia ir bijo.

Jis vienu gurkšniu užbaigė alų, sumaigė tuščią skardinę ir pateikė išvadą:
- Jei nori pastebėti burtus, atidžiai stebėk savo šunį. Gali praversti.

Melvinas nenoriai nuleido akis. Kopūstas snaudė, iš ko, tikriausiai, sekė, kad netoliese burtais nė nekvepėjo.

Sanderso kalba jį nuliūdino. Su darbu prie „Super-kurmiais“ ji tikrai nebuvo susijusi. Paskutinis pasiūlymas ir visai nuskambėjo kaip grėsmingas perspėjimas, vertas senės raganos , o ne stipraus 60-mečio vyro su kumščiais, didumu sulig berniuko galva.

Melvinas norėjo paklausti, ką reiškia tie paslaptingi žodžiai, tačiau Kopūstas netikėtai pašoko ir suurzgė. Jos išvaizda buvo nepaprastai baisi – kiek tas žodis pritaikoma skalikui.

Melvinas nejučiom krūptelėjo, apsidairė. Negalima sakyti, kad jis manė išvysiąs žadėtus burtus, tačiau abejonės šešėlis dėl pasaulio sandaros šmėkštelėjo.

Tikroji šuns suirzimo priežastis netrukus paaiškėjo. Iš šoninės gatvelės į aikštę išvairavo paštininkas. Senas dviratis sulydytu rėmu drebėjo, tarsi byrėtų į dalis. Tą patį galima buvo pasakyti ir apie paštininką, aukštą ir neišvaizdų, tarsi žiogas.

Melvinui pasirodė, kad jis girdi, kaip girgžda sąnariai, kai paštininkas užgula pedalus. Bendrai imant, triukšmo pakako: pririšk prie dviračio bagažinės uodegą iš konservų skardinių, nebūtų garsiau.

Burtai burtais, o paštininką bet koks šuo užjaučia per varstą. Matyt laikraščių ir laiškų pristatymas irgi veikia pasaulio tvarką. Kopūstas nebuvo išimtimi. Šuo pašoko ir ėmė skardžiai loti. Melvinas pagal snukį matė: šuo pasirengęs pulti paskui dviratį.

- Sėdėti, - įsakė Melvinas. Šuo apsimetė, kad neišgirdo.

Paštininkas apsidairė.Akimirksniu įvertinęs padėtį, jis padidino greitį, stengdamasis greičiau pasiekti pašto skyrių. Vargšelis ne pirmus metus išvežiojo po miestą laiškus – pakankamai, kad susikurtų reikiamus refleksus.

Kopūstas akimirksniu sureagavo ir puolė paskui sprunkantį laimikį. Grėsmingas „Į vietą!“ nugrimzdo džiugiame lojime. Ir nieko neapkaltinsi skalikas – medžioklinė veislė. Melvinas metėsi iš paskos, puikiai suprasdamas: nėra ne mažiausio šanso pavyti šunį. Kaip ir paštininkas neturi šansų pasislėpti. Tačiau kažką reikėjo daryti!

Kopūstas pavijo paštininką, kai iki išganingų durų liko keli metrai. Pirma ataka nepavyko: dantys taukštelėjo per milimetrą nuo nelaimėlio blauzdos, tą nukrėsdami tarsi elektra. Kad išvengtų susidūrimo, paštininkas pasuko vairą kartu bandydamas spirti šunį. Triukas, vertas geriausių veloakrobatų. Gaila, nepavyko.

Paštininko veide atsispindėjo nuostaba, akys išsiplėtė taip plačiai, kad to pavydėtų bet kuri pelėda. Tą pačią akimirką dviratis žvangėdamas krito ant asfalto, su savimi patraukdamas važiuotoją. Kopūstui to ir tereikėjo. Lojime suskambo triumfo natos – beliko paskutinis smūgis.

Laimei, Melvinas spėjo laiku. Sugriebęs už antkaklio, jis atitraukė šunį nuo numatomos aukos. Kopūsto visai netenkino nutraukta medžioklė, tačiau Melvinui pavyko jį suvaldyti.

Netikėdamas išgelbėjimu, paštininkas tebegulėjo, godžiai rydamas orą ir įsmeigęs akis į tamsėjančią dangaus mėlynę. Dėl visa ko Melvinas pasitikslino:
- Viskas gerai?
- A? – paštininkas perkėlė žvilgsnį prie Melvino ir pasimetęs sumirksėjo, nesuprasdamas, iš kur tasai atsirado. – Mane...
- Atleiskite, - paskubėjo Melvinas, kol reikalai nepakrypo nemalonia vaga. – Ji nenorėjo gąsdinti jus, tačiau dviračio garsai... gyvūnus veikia erzinančiai. Jis labai geras ir protingas šuo. Niekad nekąs žmogui...

Kopūstas tuo klausimu turėjo kitą nuomonę, kurią jis nepatingėjo išsakyti garsiu lojimu. Paštininkas net šoktelėjo ir atatupstas pašliaužė atgal. Jau saugiu atstumu jis pasakė:
- Pasibaisėtina! Pagal įstatymą tokius šunis reikia laikyti pririštus, o jis net be antsnukio... Aš parašysiu skundą! Ją būtina izoliuoti.
- Dar kartą atleiskite. Ji nenorėjo. Tiesa? – kaltai šypsodamasis Melvinas timptelėjo antkaklį. Kopūstas dusliai amtelėjo: galima palaikyti atsiprašymu.

Paštininkas pasikrenkšdamas atsistojo. Ant kelnių liko tamsiai žaliai dėmė nuo drėgnos žolės; jis spjovė ant delno, pabandė ją nutrinti ir išsipurtino ranką. Žvairuodamas į šunį, jis pakėlė dviratį.

- Va, - pastebėjo jis su niūriu pasitenkinimu. – Dar ir „aštuoniukė“... Teks pirkti naują ratą.

Jis taip išraiškingai pažvelgė į Melviną, kad daugiau užuominų nereikėjo.

- Jei galėčiau kompensuoti, - pasirausęs kišenėje Melvinas ištraukė aptrintą banknotą. Paštininkas paskubom apsidairė ir ištraukė pinigą. Jo veidas iškart nušvito.
- Vis tik prižiūrėkite savo šunį, - pridūrė jis. – O tai, neduok dieve, įkąs kam nors. Žinote – nemalonus jausmus...

Jis vėl apsidairė. Žvilgsnis sustojo ties gatvės kavine. Paštininkas prisimerkė:
- Ei! Ar ten ne Hektoras Sandersas?
- Tas pats.
- Kaip pasisekė, - pasakė jis. – Aš turiu am korespondencijos.

Paskutinį žodį jis ištarė pabrėždamas. Kaip bet kuris, pamėgęs savo darbą, su ja susijusiais dalykais elgėsi pagarbiai. Taip kartais Melvinas elgdavosi su plastilinu. Gal būtent čia glūdi amžino priešiškumo tarp paštininkų ir šunų ištakos.

Paštininkui šuo, nešantis laikraštį savo šeimininkui, yra didžiausiu įžeidimu.

- Korespondencija Sandersui? – perklausė Melvinas. – Taigi, aš galiu perduoti, mes sėdim kartu...

Paštininkas apgalvojo pasiūlymą, pažvairuodamas į Kopūstą. Šuo nurimo ir su neslepiamu susidomėjimu tyrinėjo juodai geltonų dievo karvyčių elgesį ant artimiausio žolyno.

- Na gerai, - pasidavė paštininkas. – Tikrai perduosite?

Melvinas įvertino atstumą – iki staliuko ne daugiau dvi dešimtys metrų:
- Tikriausiai, - pažadėjo jis. Sandersas kilstelėjo alaus skardinę. – ar tai sveikindamas paštininką, ar tai ragindamas grįžti Melviną.

Paštininkas iš krepšio ištraukė žurnalą apvilktą celofanu ir porą atviručių. Pasitikrino adresatą ir ištiesė Melvinui. Jausdamas, kaip sukluso Kopūstas, tasai paskubėjo paimti korespondenciją.

- Viso gero, - ir pirma, nei šuo spėjo iškrėsti naują pokštą, Melvinas sparčiu žingsniu patraukė prie staliuko, tebelaikydamas Kopūstą už antkaklio.
- Mikliai tu jį, - pagyrė Sandersas. – Seniai buvau matęs, kad Godvinas taip šoktų. Jam naudinga – tegu pramankština kaulus, juk nuolat skundžiasi: tai kelius jam gelia, tai rankas...
- Čia tau, - ištiesė Sandersui žurnalą ir atvirutes.

Paštininkas apžergė dviratį. Melvinas tvirčiau suėmė antkaklį ir nepaleido tol, kol paštininkas nedingo skyriaus pastate. Kopūstas gailiai žvilgčiojo į šeimininką, net nebandydamas suprasti, už ką iš jo atima tokį puikų prasiblaškymą. Bet kuriame kinologų žinyne galima perskaityti apie linksmus ir džiugius skalikų įpročius. Tačiau niekur nė žodžio apie visiškai specifišką jumoro jausmą.

Net nežvilgtelėjęs į žurnalą, Sandersas įsigilino į atvirukus. Veidas nušvito laiminga šypsena.

- Ach tu! Nuo Ruperto, - sušuko jis, sumosavęs atvirutėmis prieš Melvino nosį. – Iš Briuselio ir Pekino. Ar ne juokinga, kad jos atėjo kartu?

Melvinas gūžtelėjo pečiais:
- Gal... O kas tasai Rupertas?
- Negi aš tau nepasakojau? – nustebo Sandersas. – Mano kraujas ir pasididžiavimas. Sūnus. Jis pilotas, skraido po visą pasaulį. Ir kur benusileistų, visada fotografuojasi vietinės garsenybės fone ir siunčia man. Na, kad ir aš pasaulį pamatyčiau... Pažiūrėk.

Jis vieną kortelę ištiesė Melvinui. Ryškiai raudonos pagodos fone stovėjo jaunas žmogus civilinės aviacijos uniforma, kaip du vandens lašai panašus į Sanderso ankstyvųjų vesternų šerifą. Žvilgtelėjęs į atvirutę iš Briuselio, Melvinas liūdnai pastebėjo, kad su įžymybe jis neapsiriko.

Sandersas perskaitė žinutes, gautas iš sūnaus. Jei sulig pirmąja jis prunkštavo ir šaipėsi, tai antroji akimirksniu nuvijo linksmumą. Sandersas vienu mauku ištuštino skardinę, sumaigė kumštyje ir švystelėjo link šiukšlių dėžės. Nepataikė, ir ta, žvangtelėjusi, nusirito ant asfalto. Kopūstas skardinę palydėjo liūdnu žvilgsniu.

- Kažkas nutiko? – sunerimo Melvinas.
- Jis neatvažiuos, - atitarė Sandersas. – Po dviejų savaičių turi būti Paryžiuje. Vasaros tvarkaraštis ir kitokie niekai. Tai mėšlas...
- E... O kas bus po dviejų savaičių?
- Aitvarų šventė, - priminė Sandersas. – Rupertas atvažiuodavo kasmet... Atvažiuodavo.

Jo veidas apniuko, raukšlelės akių kampučiuose pagilėjo ir patamsėjo.

- Na, gal jam dar susiklostys? – paskubėjo paguosti Melvinas. – Dar dvi savaitės. O tvarkaraščiai nuolat keičiasi...
- Rupertas labai atsakingas. Jei kartą pasakė, kad negalės atvykti, vadinasi neatvyks. Ir nieko dėl to nepadarysi. Ar aš pasakojau, kad jis tris metus iš eilės laimėjo pirmą prizą?

Melvinas papurtė galvą. Jis apie Rupertą girdėjo pirmą kartą, tai iš kur galėjo žinoti apie jo pasiekimus?

Aitvarų šventė buvo didžiausia Salos įžymybė. Kai kuriuose kelionių vadovuose ją gretino su Tomatina2), Saldainių kova ir kitais panašiais renginiais. Ta diena, kai niekam nežinoma miestelis tampa pasaulio centru. Pasiruošimas šventei vyko pilnu tempu. Pliaže pastatė tribūnas, o Melvinas ne kartą matė, kaip vaikai ir suaugusieji užpakaliniuose kiemuose leidžia neįtikėtinų formų aitvarus. Pro namo, kurį jie nuomavo su Diana, langą kiekvieną rytą sklandė rožinis begemotas. Kas, beje, smarkiai nervino Dianą: begemotas ne tik žvilgčiojo, bet dar iš šiepė visą savo plačią burną.

Žurnalas, kurį Melvinas atnešė kartu su atvirutėmis, liko gulėti stalo viduryje. Sandersas tarsi užmiršo apie jo buvimą, jau kelintą kartą vi s skaitė sūnaus žinutę. Melvinas žvilgtelėjo į viršelį: „Mistika: neįtikėtina greta!“ Nuotraukoje puikavosi švytinti žalsva dėmė, forma apytiksliai primenanti žmogaus figūrą. Ir kad skaitytojui neliktų abejonių, ką ras jame, stambiomis raidėmis antraštė skelbė: „Garsių šmėklų paradas! Dešimt geriausių šmėklų pasaulyje!“ Dažniausiai tokios makulatūros skaitytojais buvo senos panos su pusę veido dengiančiais akiniais bei infantilios ponios-vegetarės. Bet kad Sandersas?!..

- Domiesi vaiduokliais? – paklausė Melvinas, ne iš smalsumo, o kad atitrauktų Sandersą nuo liūdnų minčių. Pats jis vaiduokliais netikėjo. Seniai savo kailiu įsitikino: paprastai viskas yra paprasčiau ir banaliau.
- A? – sukruto Sandersas ir perkėlė žvilgsnį prie žurnalo. – Tu apie tai! Taip sakant, stengiuos išsilaikyti kurse.
- Aš mačiau vieną vaiduoklį, - pasakė Melvinas. – Dar koledže. Prabudau naktį nuo beldimo į langą, o ten žmogus skrenda, visas žalias ir švytintis. Ir ne paprastas žmogus, o pats Voltas Disnėjus! O vėliau paaiškėjo: kaimynai viršuje pokštavo. Nudažė vaškinę fluorescuojančiais dažais ir nuleido ant virvutės…. Tarsi įšventinimo į animatorius.
- Aš mačiau visa būrį vaiduoklių, - vyptelėjo Sandersas. – Ir tikrų. Aš iki šiol juos periodiškai matau.

Melvinas nusprendė, kad geriau patylėti. Sandersas nuplėšė celofaninę apvalkalą ir paskubomis pervertė žurnalą.

- „Mistika“ suprastėjo, - įvertino jis. – Anksčiau spausdino tikras istorijas, o dabar... Tik pinigus šluoja. – ir jis parodė Melvinui žolelių arbatos reklamą. – Už ką, aš klausiu, aš moku? Kad sužinočiau, kokias žoleles jie sumaišė, kad gautų tą bjaurastį? Aš jos į burną neimu ir nesiruošiu!
- Kaip bebūtų keista, kažkas sumokėjo pinigus, kad tu žinotum. Štai kur paradoksas.
- Kliedesiai, o ne paradoksas, - burbtelėjo Sandersas. – Tarsi pas tave ateitų komivojažeris ir duotų pinigų, kad paklausytum jo plepalus apie užpatentuotus butelių atidarytuvus. O tu sumokėjai jam, - kad jo klausytumeis.
- Viskas teks kaimynui, kuris pas mane pasiuntė tą vaikiną, - pasakė Melvinas. – Tačiau bendrai, taip, panašu.
- Aš ir sakau – kliedesiai.

Sandersas pervertė pora puslapių, apžiūrinėdamas nuotraukas ir paslaptingas blok-schemas.

Melvinas už kampučio paėmė neužbaigtą origamio figūrą. Dabar ji labiau priminė varlę, pakliuvusią po plentvoliu. Melvinas nusprendė ją perdaryti į antį – tačiau kas žino kur nuves tolimesni sulenkimai.

- Arba vėl… Konkursas! – nepajėgdamas suvaldyti pasipiktinimo, Sandersas numetė žurnalą ant staliuko. – Na ir kaip tai vadinasi?
- Naujų skaitytojų pritraukimu? – pasiūlė Melvinas. Trys sulenkimai – ir varlė tapo panaši į driežą. Servetėlės evoliucijos tempai įkvėpė, nors efekto nuo „važiuotojo keliu“ dar nepavyko išsivaduoti.
- Kad tik daugiau pinigų susižertų! Nufotografuok vaiduoklį ir laimėk kelionę į Paryžių! Jie mano, kad tikri tyrinėtojai gaudys vaiduoklius dėl kelionės ė Paryžių?!
- Kas nors ims ir atsiras.., - gūžtelėjo pečiais Melvinas.
- Atsiras diletantų ir šarlatanų, - niūriai užtikrino Sandersas.
- Tad pats sudalyvauk, - pasiūlė Melvinas, tikėdamas užbaigti šią temą. – Tu gi ne diletantas ir šarlatanas?

Jis suokalbiškai pamerkė akį Sandersui. Tas perliejo jį tokiu žvilgsniu, pilnu užuojautos šio protiniams sugebėjimams, kad Melvinas pasimetė:
- Nufotografuokite tą būrį šmėklų, kurią, kaip sakėte, regėjote.
- Dėl Paryžiaus?
- Kodėl gi... Vardan mokslo. Iškart į vietą pamatysite šarlatanus. O be to, Paryžius – gražus miestas. O pasistengus, De Golio aerouoste sutiksite savo Rupertą. Įsivaizduojate, koks bus siurprizas?

Sandersas tylomis pažvelgė į Melviną. Tada paėmė žurnalą – atsargiai, tarsi baimindamasis, kad tasai neplykstelėtų rankose – ir perskaitė žinutę apie konkursą.

Melvinas atidėjo į šalį ne lemtą origamį. Figūrėlė, jei atvirai, gavosi ne ypatinga. Antimi ja pavadinti galėjo tik turintis nepaprastai lakią vaizduotę. Vis tik santykiai su popieriumi Melvinui nesiklostė. Tai ne plastilinas – čia tarp pirštų nėra nė trupinėlio organinės medžiagos.

- Ir kas čia? – paniuro Sandersas, atkreipęs dėmesį į Melvino kūrybą.

Melvinui kilo noras kuo greičiau sumaigyti paukštį ir išmesti į urną:
- Rojaus paukštis. Šiaip tai maniau, kad bus antis... Tačiau nepavyko.
- Rojaus paukštis, - pakartojo Sandersas, nenuleisdamas akių nuo figūros.
- Na, ... jei įsižiūrėsi... – pradėjo Melvinas, bet Sandersas jį pertraukė rankos mostu.
Nesivargindamas paaiškinimu, jis atsistojo ir nuėjo gatve.

* * *

Apie kvailiausią mintį pamedžioti vaiduoklius Melvinas pasigailėjo po dienos, kai Sandersas neatėjo į įgarsinimą. Kas aplamai keista – anksčiau tasai neužtrukdavo ilgiau nei 5 min. O dabar praėjo pusantros valandos, o Sanderso nė garso.

Iki šiol vėlavimai buvo Dianos prerogatyva. Ir ji pasižymėjo tame: net Saloje, kai iki improvizuotos studijos tereikėjo nueiti kelis metrus koridoriumi, Di niekada neateidavo laiku. Kaip tai priklausė nuo jos „vidinio laikrodžio“ , kuris visad skubėjo, Melvinas neįsivaizdavo. Dianos laiko tėkmė nepakluso žinomiems fizikos dėsniams. Patektų ji į mokslininkų rankas, tai reiktų keisti reliatyvumo teoriją. Laimei, Diana iki šiol išvengdavo kibių mokslo rankų.

Tiesa sakant, Di nors nuolat vėluodavo, tai darė žaviai. Jai ir į galvą neateidavo atsiprašinėti. Ne, Diana pasirodydavo, švytinti pasitikėjimu. Dar nė karto Melvinas nematė jos uždususios ar susitaršiusios. Vos spėjus pasirodžiusi, ji išvystydavo tokią audringą veiklą, kad reikėjo gerai pasistengti, kad paspėtum paskui ją. Ir kaip bet kuris, būdamas nepunktualiu, Diana nepakentė laukimo.

Ji priminė narve uždarytą tigrę, prieš kurią avių banda surengė sekmadieninį pikniką. Diana blaškėsi nuo sienos link sienos, litrais siurbė klampią kavą, žvilgčiojo į laikrodį ir pakeliui griovė kėdes, mikrofonus ir lentynas. Beje, sugriovimai buvo įprastu dalyku. Neišeikvotos energijos perviršį neskatina tvarkingumo, o energijos Diana turėjo su kaupu – maža to, kad rudaplaukė, dar ir pusiau meksikietė. Sau Melvinas jau senai Dianą įrašė į stichinių nelaimių skiltį ir su tuo susitaikė.

Dabar mergina dėvėjo firminius „Super kurmių“ marškinėlius, ant kurių virš besišypsančio Ledi Sju snukučio žymekliu buvo užrašyta „Nepakenčiu“. Užrašas atsirado vakar vakare ir, pagal Dianos logiką, turėjo būti nebyliu priekaištu Melvinui. Gudrus būdas sau pasilikti paskutinį žodį bet kurio ginčo metu.

- Tu jam skambinai? – kurį jau kartą klausė Di.
- Aha, - atsiliepė Melvinas. – Prieš 10 min. Niekas nekelia ragelio.
- Paskambink dar kartą, - ji gurkštelėjo kavos ir įsispoksojo į pustuštį puoduką. – Tavoji Sala išves mane iš proto... Niekuo negali pasikliauti!
- Iki šiol jis nevėluodavo, - priminė Melvinas. – Gal kol kas įrašom tavo takelį? O suvesim, kai ateis Sandersas?
- Tu mane ir taip išvedi. Iš proto. Tu ir tavo žemrausiai! – ji skėstelėjo rankomis. Siena nutekėjo kavos srovelė, tačiau Di to nepastebėjo. – Kurį kartą jau aiškinu – aš negaliu taip dirbti. Kalbėtis su tuo, kurio nėra... Tai vadinasi šizofrenija. Įsivaizduojami draugai ir visa kita.
- Ir dar artistė... – burbtelėjo Melvinas.
- Cha! Nepatinka – ieškok kitos! – koja užkliuvusi už laido, Di vos nuo stalo nenutempė noutbuko. Melvinas tik per stebuklą suspėjo jį pagriebti paskutinę akimirką. Keistu aplinkybių sutapimu ekrane Ledi Sju, lygiai taip pat užkabinusi laidą, išjungė Pragaro mašiną.

Kurdamas Ledi Sju, Melvinas paėmė Dianos prototipą, kopijavo jos įpročius ir išsišokimus. Ir nors vaidino plastilininė lėlė, niekas kitas negalėjo jos įgarsinti. Melvinas priklausė nuo Dianos tiek pat, kiek nuo Sanderso. Di tai puikiai suprato ir puikiai išnaudojo. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ji iššaukiančiai pažvelgė į Melviną.

- Na gerai, neširšk, - taikiai tarė Melvinas. – Luktersim dar 15 min.
- Tu tai jau sakei. Prieš valandą. Kas pasikeitė?

Melvinas giliai atsiduso. Prikišti jai vėlavimus beprasmiška. Šiuo metu ji čia:
- Ar žinojai, kad Sandersas turi sūnų? – paklausė jis, kad nukreiptų temą.
- Rupertą, ką? Aha. Jis juo labai didžiuojasi. Rodė atvirutę – simpatiškas vyriškis. Tarptautinių linijų pilotas.

Melvino nenustebino, kad Diana žino apie Sandersą gerokai daugiau nei jos. Tikriausiai jau per pirmąją dieną iš jo iškvotė visas paslaptis. Moteriškas smalsumas – baisus žvėris: laiku nepamaitinsi – suris ir kaulų nepaliks.

- Rupertas vakar atsiuntė atvirutę parašęs, kad neatvyks į Aitvarų šventę. Sandersas labai nusiminė.
- Dėl to jam reikia vėluoti?
- Gal?.. – gūžtelėjo pečiais Melvinas.
- Taigi, kai kitą kartą būsiu prastos nuotaikos, irgi galėsiu spjauti į darbą?
- Nesikabinėk. Puikiai supratai, apie ką aš.

Durys prasivėrė. Tačiau vietoje Sanderso tarpduryje pasirodė Kopūstas, susivėlęs ir užsimiegojęs. Nužingsniavęs į kambario vidų, šuo išsidrėbė ant pilvo. Diana netruko užkliūti, šūktelėjo ir sumosavo rankomis, kad išlaikytų lygsvarą. Įpratęs prie tokių nutikimų, Kopūstas tik plačiai nusižiovavo.

Kopūstas permetė ją pavargusiu žvilgsniu ir nusisuko. Supratus, kad iš šuns nesulauks nė lašelio supratimo, Diana įtūžį nukreipė Melviną:
- Atmink, - šaukė ji, grūmodama pirštu. - Tavo bandymai save versti Niku Parku3) nuvarys mane į kapą! Tu dar prisiminsi mano žodžius, kai neši gėles į kapines.
- Prie ko čia Nikas Parkas? – nesuprato Melvinas.
- Prie visko. Net tavo šuo panašus į Gromitą4), tik smegenų jai pagailėta, - prunkštelėjo Diana.

Kopūstas nepraleido įžeidimo. Demonstratyviai užrietęs nosį, jis atsistojo ir perėjo į kitą kambario kampą. Di parodė jam liežuvį, tačiau šuo pasirodė esąs aukščiau pašaipų.

- Aš iš savęs nedarau Niko Parko, - pasipūtė Melvinas. – Tai, kad abu dirbam su plastilinu, dar nieko nereiškia. Ir skalikai man patinka ne todėl, kad panašūs į Gromitą...
- Oi lia lia... – kandžiai nutęsė Diana. – Papasakok kam kitam. Kiek kartų tu peržiūrinėjai „Neteisingas kelnes“?

Tačiau barnis nespėjo įsiplieksti, kaip koridoriuje pasigirdo sunkūs žingsniai, o po poros sekundžių pasirodė Sandersas. Atvėrė duris, tačiau nesiryžo įeiti.

Atrodė jis baisiai. Apdriskęs ir išblyškęs, priminė banditą, o ne bebaimį šerifą. Drabužiai buvo susiglamžę, tarsi jis miegojo nenusirengęs. Jei aplamai miegojo – paraudusios akys bylojo apie bemiegę naktį. Kareiviškos kelnės ir guminiai batai buvo ištepti rudu smėliu ir dumblu.

- Kas...
- Pramigau, - burbtelėjo Sandersas. – Atsiguliau paryčiais, vos užmigau, o vėliau negirdėjau žadintuvo.
- Aš skambinau, - kiek įsižeidęs pastebėjo Melvinas.
- Na ... ir telefono negirdėjau...
- Hektorai! – Di prišoko prie Sanderso ir už rankos įtempė į kambarį. Tas net nesipriešino: pasipriešinti Dianai šansų mažiau nei Dorotės uraganui5). – Kas nutiko? Tu panašus į vaiduoklį...

Sandersas daugiaprasmiškai pažvairavo į Melviną, tačiau nieko nepasakė. Skirtingai nuo Dianos:
- Melvinai, ko sustingai kaip stulpas?.. Nori kavos?.. Melvinai, greičiau padaryk puodelį kavos. Ne per daug stiprios, stipri jam kenkia... O tu prisėsk...

Sekundei paleidusi Sandersą, ji į kambario vidurį atitempė kėdę, pakeliui spėjusi nuversti du mikrofonus, užminti Kopūstui ant uodegos ir sudaužyti savo puoduką. Melvinas nespėjo nė mirktelėti, kaip Sandersas jau sėdėjo, o Di šmirinėjo aplink, kartu bandydama nusipurtyti aplink koją apsivyniojusį laidą:
- Padarei kavą? Duok čia!
- Bet... – pradėjo Melvinas, tačiau nusprendė neaštrinti situacijos ir nuėjo į virtuvę.

Kai jis grįžo, ant jo užsipuolė Di ir apšaukė už lėtumą, nors Melvino nebuvo vos 5 min. Iš jo rankos išplėšusi garuojantį puodelį, Di pabandė pati pagirdyti Sandersą, kas vos nesibaigė katastrofa. Jei tas nebūtų spėjęs sučiupti Dianos už alkūnės, toji tikrai būtų apliejusi karšta kava viską aplink 3 m spinduliu. Į nesusidariusį juodąjį sąrašą būtų pakliuvęs ir Sandersas, ir Melvinas, ir Kopūstas ir visa brangi aparatūra.

Paėmęs puodelį, Sandersas nugėrė gerą gurkšnį ir susiraukė.

- Na, geriau? Kava visad padeda, patikėkite mano gausia patirtimi.
- Aš negeriu kavos, - paaiškino Sandersas.- Tačiau vis vien dėkui.
- Na, tai kas nutiko? - paklausė Di, pritūpdama prieš jį. – Tai dėl Ruperto, taip? Persijaudinote ir negalėjote užmigti? Man irgi taip būna: guli pusę nakties ir galvoji, o miego nė vienoj aky. Nors avis skaičiuok, nors kurmius...

Užspeistas Sandersas pažvairavo į Melviną. Tas nusprendė, kad laikas įsikišti:
- Di, palik žmogų ramybėje. Leisk jam atsigauti.

Diana atsisuko. Akyse plykstelėjo kibirkštys:
- Aš bandau padėti.O jei tau nusispjaut, tai nelįsk su savo...
- Tyliau, tyliau, - paskubėjo Sandersas. – Man viskas tvarkoj. Dėkui, mieloji, už rūpestį.

Jis paplekšnojo Dianą per peties. Tai turėjo efektą, tarsi Sandersas nepastebimai paspaudė kažkokį slaptą mygtuką. Diana nusišypsojo:
- O mes jaudinomės, kad kažkas nutiko, - pasakė ji, iškart pamiršusi savo priekaištus. – Bent būtumėt perspėjęs.
- Jei man tikrai kas nutiktų, aš perspėčiau, - ją užtikrino Sandersas.

Di sekundei susimąstė. Galiausiai ji nusprendė, kad paradoksų išpainiojimas ne jos arkliukas. Melvinas sukosčiojo:
- Jei viskas susitvarkė, gal pradedam įrašą?
- Prakeikimas! – Diana pašoko. – Tu vėl už savo? Tik tegalvoji apie...
- Seniai laikas, užteks laiką tempti, - ją pertraukė Sandersas. Jis, pravalydamas gerklę, garsiai krenkštelėjo ir perėjo į Pulkininko Bliumo intonacijas. – Prašau jus, Ledi!

Jis mostelėjo ranka į mikrofono pusę.

Kitos dvi valandos prabėgo „Super-kurmių“ pasaulyje. Sandersas dirbo tarsi apsėstas, laikas nuo laiko ištardamas savo personažo replikas, keisdamas intonacijas, ieškodamas idealaus skambesio. Toks metodas toli gražu nėra retenybė, kai nuovargis toks didelis, kai reikia atiduoti save visą, kad jo nepastebėtum. Sandersas neturėjo pasirinkimo – kitaip būtų užmigęs tiesiog kambario viduryje ir jokia kava nepadėtų. Netrukus Sandersas taip įsigyveno į Pulkininko Bliumo įvaizdį, kad net jo veido bruožuose Melvinui pasivaideno gudraus kurmio snukutis.

Pirmąja pasidavė Diana. Garsiai pareiškusi, kad jei reikia pertraukos, ji išlėkė iš studijos. Durys garsiai trinktelėjo. Melvinas nusiėmė ausines ir sustabdė įrašą.

- Auu! – ištarė, trindamas ausis. – kam gi taip...
- Ar yra ko išgerti? – paklausė Sandersas, nuo kaktos šluostydamas prakaito lašus. – O tai nuo jūsų kavos gerklę graužia, tarsi katę būčiau nurijęs, o ji nori išlįsti.
- Atrodo, kad šaldytuve yra pora skardinių alaus, - susimąstė Melvinas.
- Kartu ir sau prigriebk. Nepamaišys, - Sandersas nutaisė suokalbišką miną ir pamerkė akį. Melvinui tapo nejauku.

Jis suvaikščiojo alaus. Kai grįžo, Sandersas sėdėjo ant kėdės, rūkė, nukratydamas pelenus ant grindų.

- Di suirs, - padarė pastabą Melvinas. – Ji alergiška dūmams. Jei ja tikėsi, žinoma...
- Na gerai, - Sandersas mostelėjo ranka. Jis vikriai pagavo mestą skardinę, atidarė ją ir pora kartų godžiai gurkštelėjo. – Taip geriau...
- Kas nutiko? – paklausė Sandersas, spragtelėjęs savo skardinės žiedą.
- Noriu tau parodyti vieną dalykėlį, - pasakė Sandersas. Jis iš užančio ištraukė pusiau sulenktą polaroidinę nuotrauką. – Kaip tau tokia nuotrauka?

Melvinas dviem pirštais paėmė nuotrauką. Jis neįsivaizdavo, kas jo laukia, tačiau Sanderso tonas nieko gero nežadėjo. Melvinas negalėjo pakęsti mįslingo šnabždėjimo, akių pamerkimo ir neaiškių užuominų – dar nė karto panašūs dalykai prie gero neatvedė.

Fotografija buvo blizganti ir tamsi, tarsi išlietos kavos balutė. Kaip Melvinas besistengė, įžiūrėti kur ir ką fotografavo Sandersas, nepavyko. Vienintelis dalykas, kas išsiskyrė, tai pustuzinis miglotų melsvų dėmių dešiniame kadro kampe.

- Ir ką turėčiau pamatyti?
- Tai čia toji pati, - vyptelėjo Sandersas. – Šmėklų būrys.

Susiraukęs Melvinas įsižiūrėjo į melsvas dėmes. Jei ne Sanderso žodžiai, jis būtų manęs, kad nuotrauka sugadinta. Šviesai jautrios juostelės defektas ar kažkas panašaus. Sandersas fotografavo gilią naktį ir be žybtės, o „Polaroid“ netinka tokiems eksperimentams. O spalvotos dėmės... Melvinas nieko neraukė spiritualistinėje fotografijoje, tačiau laikė, kad pamėklės turėtų būti labiau amorfinėmis.

- Eee... Tai vaiduokliai?
- Spėju, tu atsakei į mano klausimą...

Melvinas mandagiai nusišypsojo:
- Ne nuoskaudų, - jis pasakė. – Pagal mane, ši nuotrauka kažkiek... neįtikima. Spalvotos dėmės, ir viskas.
- Tai ne spalvotos dėmės, - niūriai tarė Sandersas.
- Bet jos atrodo kaip spalvotos dėmės.
- Ir kas iš to? Atrodyti jie gali kaip nori, tačiau tai tikri vaiduokliai, - jis iš Melvino rankų ištraukė nuotrauką. Nušokęs nuo kėdės, Sandersas priėjo prie Kopūsto. – Na mano keturkoji drauge, o ką tu pasakysi?

Šuo be jokio entuziazmo pažvelgė į nuotrauką, tačiau iš apsnūdusios apatijos neliko nė pėdsako. Pašokęs Kopūstas pasišiaušė, pabandė įsisprausti į kampą. Galiausiai šuo susipainiojo letenose ir griuvo ant šono. Sandersas atitraukė fotografiją.

- Matai? – didžiuodamasis pasisuko į Melviną.
- Kam taip? – susirūpino Melvinas. – Mirtinai išgąsdinote vargšelį!

Jis priėjo prie Kopūsto ir paėmė ant rankų. Šuo drėgna nosimi gailiai prisiglaudė prie skruosto. Melvinas pakasė paausį. Sadersas gurkštelėjo alaus:
- Tiesiog šunys jaučia burtus. Sutrikimas sistemoje, atsimeni?
- Pagal tave, tai pretekstas šuniui sukelti isteriją?
- Aš tik norėjau įrodyti, - Sandersas skėstelėjo rankomis.
- Rado mat bandomąjį žvėriuką, - sumurmėjo Melvinas.
- Tačiau sutik – bandymas pavyko. Net nuotraukoje pajuto vaiduoklius.
- Kokius dar vaiduoklius? – Melvinas paleido šunį, ir Kopūstas išlėkė iš kambario. – Parodyk ką dar kartą.

Išsiviepęs Sandersas ištiesė jam nuotrauką. Tačiau ir tąkart Melvinas nieko neįžiūrėjo. Jis patrynė vieną iš dėmių.

- Pasiduodu, - prisipažino jis, gražindamas nuotrauką. – Kokie čia vaiduokliai?
- Rojaus paukščių šmėklos, - Sandersas parodė vieną iš dėmių, Karališkas rojaus paukštis, princesės Stefanijos rojaus paukštis6). Ši, manau, Kovaldžio ifrita7)...
- Iš kur...
- Ar žinai, kaip atsirado Aitvarų šventė? – jį nutraukė Sandersas ir, nesulaukęs atsakymo, tęsė: Visi galvoja, jis buvo nuo Port-Korveto įkūrimo. Iš tikro – tradicijai apie 30 metų. O viskas prasidėjo nuo tos vasaros, kai Saloje gyveno rojaus paukščiai.

Jis giliai įtraukė ir į palubę išpūtė ratą. Dūmų ratai buvo panašūs į sklendžiantį paukštį.

- Kas gyveno? – perklausė Melvinas.
- Rojaus paukščiai. Varnai, tačiau spalvingi ir ryškūs, tarsi brangakmeniai piratų dėžėse. Puošniomis uodegomis ir juostomis.Juk matei juos, televizoriuje arba zoologijos sode.
- Mačiu, - sutiko Melvinas. – Tik... jie gyvena Naujojoje Gvinėjoje, ar ne? Džiunglėse. Man tik atrodo ar klimatas Saloje kiek vėsesnis? Sniegas, lietūs...
- Džiunglėse, - sutiko Sandersas. – Tačiau vieną vasarą jie gyveno ir čia. Matei „Magdaleną“?
- Kavinę aikštėje? Žinoma...
- Nuobodus tu žmogus, Melai, - atsiduso Sandersas. – Kiek jau gyveni Port-Korvete? Trečią mėnesį, atrodo? O kas įdomiausia taip ir nematei... Aš apie laivą, kurio garbei pavadino kavinę.
- Prieplaukoje tebuvau pora kartų.
- Ach, - Sandersas pasikasė barzdą. – Prieplaukoje „Magdalenos“ ieškoti neverta. Savo jau atplaukiojo... Taigi, klausyk. Tą vasara pasitaikė karšta. Saloje tai ramybė – dažniausiai lietūs bei rūkai, o tada saulė kepino taip, kad lydėsi asfaltas, o medžiai liko be lapų. Du mėnesius danguje nė debesėlio. Kalbėjo, kad, atseit, kalti prancūzai, nes dėl branduolinių bandymų keitėsi srovės, kiti kaltino amerikonus: eksperimentai su klimato ginklu ir visa kita. Nors pagal mane – koks skirtumas? Mes kepėm, kol neatėjo Didžioji audra... Čia ją taip vadina. Tiesą sakant, nieko baisesnio nebuvo. Vandenynas mums daug įsiskolino per tą vasarą, o atidavė ją iškart. Audra siautėjo dvi paras: rovė medžius ir čerpes nuo stogų. Kiek gero į jūrą nunešė – nesuskaičiuosi. Man nuplovė naujutėlaitę žoliapjovę, kaimynui – padorų „fordą“ kartu su garažu ir teta. Saloje neliko nė vieno sveiko lango, kiekviena gatvė – vandens iki kelių...

Jis užtraukė dūmą, kad atgautų kvapą ir, galbūt, sutvarkytų prisiminimus. Nors... Melvinas įsižiūrėjo į susimąsčiusį Sanderso veidą ir nusišypsojo, supratęs, kad tasai suvaidino pauzę. Sandersas ne pirmą kartą pasakoja šią istoriją ir išsigudrino, kaip užkabinti klausytoją. Ir juk viskas atvirai – juokeliai paprastesni, palyginimai suprantamesni. Štai kur pasireiškia normalios televizijos nebuvimas: Sandersas lengvai užpildo tuščią nišą. Per sezoną. Kai į Aitvarų šventę suvažiuoja turistai, tokia istorija sueis bet kuriame bare – išklausys, o ir alaus dar pastatys. Neblogas priedas nenusisekusiam aktoriui.

Cigaretė tarp Sanderso pirštų sudegė iki pat filtro. Jis užgesino ją į puspadį, užsidegė kitą ir tęsė:
- Vėliau, kai vandenynas pritilo, mes radom „Magdaleną“ – gražuolę jachtą, visą baltą tarsi sniegą... Tik bangos ją tiek nuplakė, kad iš grožio nieko neliko. ją kaip reikia, dugne skylė – lyg išmuštas dantis gražuolės aktoriukės šypsenoje. Įsivaizduok orchidėją, kurią sumindė pora uosto krovikų, štai tokia buvo „Magdalena“.
- Ką krovikai sumindžiojo, - paklausė Diana, įeidama į kambarį.
- Vietinės legendos, - paaiškino Melvinas. Senas laivas ant kranto

Di stabtelėjo, pauostė ir pažvelgė į Sanderso cigaretę.
- Tu... – vos neužduso iš pasipiktinimo ir užsikosėjo.
- Nesirūpink, mieloji, - pratarė Sandersas, tarsi nieko neįvyko. – „Magdalena“ laivas, tad mūsų istorijoje niekas nenukentėjo. Kol kas.
- Tu... – į Melviną mestas žvilgsnis turėjo jį paversti pelenais. Melvinas pasijuto tarsi žmogus, kuris per priėjimą pas Anglijos karalienę atsisėdo ant jūrų ežio: lyg reiktų pašokti ir kažką daryti, tačiau to neleidžia etiketas.
- Tai kaip ten toliau su laivu? – paskubėjo pasakyti jis, kol Di neužsivedė.
- Mes ten kai ką radom, - tęsė Sandersas. – Narvelius su rojaus paukščiais. Šimtą tris, ne mažiau. Neteigiu, tačiau atrodo „Magdelena“ užsiėmė retų gyvūnų kontrabanda. Pelningas verslas: juodojoje rinkoje vienas toks paukštis kainuoja brangiau už naują automobilį. Kai mes juos radom, trečdalis paukščių buvo mirę. Neatlaikė vargšeliai štormo ir atvėsimo. Tačiau daugumai, laimei, pasisekė...

Manevras suveikė. Liūdna rojaus paukščių istorija akimirksniu leido Dianai užmiršti alergiją tabakui:
- Vargšeliai...
- Na taip, - sutiko Sandersas. – Nepasisekė jiems.
- O likusius jūs išgelbėjote?

Sandersas vyptelėjo:
- Galima sakyti ir taip. Kaip pažiūrėsi... Audros metu narvai sudužo ir susilankstė. Ir štai įeinam į triumą, o tie paukščiai staiga puola mus! Koks vaizdelis... Tarsi akyse susidarė vaivorykštė. Mažo to, kad tviska visomis spalvomis, o dar ir klykia visokiais garsais, plaka sparnais.... Vienu žodžiu, išsilakstė tie paukščiai po Salą. Kai kuriuos pavyko sugauti, o likusieji neišvengė pelėdų, lapių ir pirmųjų šalčių. Tačiau beveik visą mėnesį Saloje buvo rojaus paukščių. Atminimui nusprendėm surengti šventę. Nuo to laiko virš miesto leidžiam įvairiaspalvius aitvarus.
- Liūdna istorija, - atitarė Diana.
- Na taip, linksmumo mažai. Užtat paslaptingumo – nors samčiu semk. Iš kur atsirado „Magdalena“, kur plaukė? – Sandersas giliai užtraukė. – Laivas yra. Krovinys ir visa kita. O komandai nepasisekė. Nei vieno žmogaus laive – nei gyvo, nei mirusio...
- Pabėgo.
- Ir mes pradžioje taip pamanėme, tačiau gelbėjimosi plaustas, ratai ir liemenės buvo vietoje. Jokių pėdsakų nėra ir krante. O ir Sala tokia vieta, kur nėra kur pasislėpti. Ir dar: aplamai nerasta požymių, kad laive buvo žmonių. Nei laivo žurnalo, nei nuotraukos ant sienos ar nešvaraus puodo. Neskaitant pora maišų maisto paukščiams, jokio maisto...
- Laivas-vaiduoklis... – sušnabždėjo Diana. Paslaptingos istorijos ją labai domino.
- Palauk, - nutraukė ją Sandersas. – Prie vaiduoklių dar prieisim. O „Magdalena“ buvo tikra. Laivas iki šiol voliojasi krante, nors ir apipuvo.
- Eik sau! – sušuko Diana. – Tu mums ją parodysi?
- Tau, mieloji, ką tik nori. Bet geriau ne dabar? – Diana paniuro. Ji nepakentė nebaigtų dalykų; bet kuri idėja privalėjo būti įgyvendinta. – Aš dar nepapasakojau įdomiausių dalykų.
- Apie vaiduoklių pulką? – pasišaipė Melvinas.
- Būtent, - rimtai linktelėjo Sandersas. – Pirmiausia juos pastebėjo pirmą žiemą po audros. Dažniausiai jie pasirodo greta „Magdalenos“, tačiau pasitaiko, kad užskrenda ir į miestą. Kai kas kalba, kad jie lemia greitą mirtį...
- Tam ir vaiduokliai, kad ką nors lemtų. Darbas jų toks... – pasakė Melvinas. Kartu jis pagalvojo, kad šį pokštą galima panaudoji eilinėje „Super-kurmių“ serijoje. Pulkininkas Bliumas ir Ledi Sju apleistoje pilyje... Aha, gali pavykti neblogai.
- Prietarai ir šarlatanizmas, - burbtelėjo Sandersas. – tai, kad vaiduokliai lemia mirtį, prieštarauja moksliškam jų paaiškinimui...

Melvinas net pasišiaušė:
- Kokiam, atleiskite, paaiškinimui? Atrodo, aš kažką praleidau mokslo progrese – iki šiol man atrodė, kad jis neigia anapusinių jėgų egzistavimą.
- Oficialus - gal. Jis ir reliatyvumo teorijos pripažinti nenorėjo. Apie evoliuciją jau tyliu. Tikslas mokslas turi remtis faktais, o faktai... – Sandersas paplekšnojo per kišenę, į kurią įsidėjo nuotrauką.
- Faktai, - pakartojo Melvinas. – Na žinoma. Ir koks mokslinis išaiškinimas?
- „Mistikoje“ buvo įdomus straipsnis, aiškinantis vaiduoklių prigimtį. Vienas profesorius parašė...
- Profesorius! – nusišaipė Melvinas. Jis buvo prisiklausęs apie „specialistus“, rašančius tokiems leidiniams. Išgalvotų akademijų profesoriai, pripažinti neegzistuojančių mokslų žinovai – patys sau užsikabina regalijas, kuriomis didžiuojasi.

Bet Sandersas buvo aukščiau sarkazmo:
- Visa esmė informaciniame lauke. Egzistuoja kažkokia nematoma ir nepajaučiama terpė – kažkas lyg eteris – gebanti kaupti ir saugoti informaciją... Tai tarsi automatinis fotoaparatas - vis spragsi ir spragsi. Visa kas vyksta mūsų pasaulyje įsispaudžia tame lauke. Gaunasi ne kinas, o begalinė nuotraukų seka. Kaip nesilpstantys virpesiai...
- Kadrų multiplikacija, kaip „Kurmiuose“, - įterpė žodelį Diana.
- Panašiai, - pritarė Sandersas. – Žiūrim toliau... Tas profesorius rašo kad ryšis abipusis. Mūsų pasaulis veikia lauko būklę, tačiau ir jis mus veikia. Tiesa, poveikis gali būti įvairiu, pvz., garsios idėjos, kurios „kybo ore“. Keli žmonės pagavo vieną bangą, nieko ypatinga. Kur kas įdomesnis antras atvejis...

Sandersas pabaigė alų ir tuščią skardinę pastatė ant noutbuko klaviatūros. Ekrano užsklandoje Pulkininkas Bliumas pagarbiai prisimerkė. Nekreipdamas dėmesio į kurmį, Sandersas užsidegė trečią cigaretę. Diana stebėtinai net nepapriekaištavo.

- Ar žinote, kad šviesa pasižymi tiek dalelių, tiek bangų savybėmis? – tęsė Sandersas. – Su informacija panašiai. Stiprus lauko sužadinimas atveda į tai, kad ten susidaro stiprus virpesių šaltinis. To pakanka, kad informacija periodiškai – tinkamai susiklosčius aplinkybėms – pasireikštų ne tik kaip lauko virpesiai, bet ir stebimame fizikiniame lygmenyje. Atlikus nuodugnią susidūrimų su vaiduokles analizę, iškart tampa aišku, kad dažniausiai vyksta tų pačių „kadrų“ pakartojimas. Pats stipriausias sužadinimas sukelia mirtį, nenatūralus ir tragiškas – sutrikimą sistemoje, esamos tvarkos pažeidimą...
- Na jau... - numykė Melvinas. – Panašu, kad tokia pasaka „Mistikai“ bus kaip tik. Pirmas prizas garantuotas.

Diana paskubėjo Melvinui spirtelti į kulną.


Pastabos

1) Džeimsas Vistleris (James Abbott McNeill Whistler, 1834-1903) - amerikiečių dailininkas, grafikas. Nuo 1855 m. buvo Europoje; Londone tapo paveiktas prerafaelitų estetikos. Pradžioje jo kūriniai išsiskyrė plokštumu ir ornamentika, kame atsispindėjo jo žavėjimasis japonų menu. Su impresionizmu jį artino vaizduojamo objekto muzikinis įspūdis – ir jis dažna savo portretus vadino „simfonijomis“ ir „improvizacijomis“ (ogi visai, kaip Čiurlionis). Paveikslo efekto svarbiausiu momentu jis laikė „spalvinį tonalumą“. Vėlesniuose kūriniuose naudojo labai skystus dažus, perteikiančius oro aplinkos judrumą. 1870-aisiais Dž. Vistleris sukūrė pagarsėjusią Temzės upės peizažų seriją. Garsiausias jo paveikslas - „Dailininko motina“ (1871).

2) La Tomatina - savaitę trunkanti kasmetinė šventė, vykstanti Valensijos Bunjolo mieste (Ispanijoje), kurios metu vyksta „kautynės pomidorais“. Šventė rengiama Šv. Lui Bertrano ir globėjos Dievo Motinos garbei. Tradicija prasidėjo 1945 m.

3) Nikas Parkas (Nicholas Wulstan Park, g. 1958 m.) - britų animatorius, dirbantis plastilininės technikos būdu. Sukūrė „Volesą ir Gromitą“ (2002), „Pabėgimą iš vištidės“ (2000), „Aviuką Šoną“ (2015) ir „Laukinius protėvius“ (2018).

4) Volesas ir Gromitas (Wallace and Gromit, 2002) - kelių N. Parko animacinių plastilininių filmų „Aardman Animations“ studijoje personažai: Volesas (įgarsino Peter Sallis) - lengvabūdis ir gersaširdis išradėjas, sūrio ir BBC laidų mėgėjas, o Gromitas – jo šuo, atrodantis gerokai protingesniu nei jo šeimininkas ir mėgstantis skaityti knygas, tokias kaip Platono „Valstybė“ ar Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“.

5) Dorotės uraganas - smarki ciklono audra 1970 m., kilusi į rytus nuo Mažųjų Antilų. Rugpjūčio 20 d. užgriuvo Martiniką, sukeldama potvynius, kurių metu žuvo apie 50 žmonių.

6) Princesės Stefanijos astrapija (Astrapia stephaniae) - žvirblinių būrio rojaus paukščių (Paradisaeidae) šeimos paukštis, gyvenantis Papua-Naujosios Gvinėjos kalnų miškuose. Patino ilgis 37 cm, o uodega – 87 cm. Patino kūnas tamsiai juodas su melsvai žalia vaivorykštine galva. Uodegoje yra dvi labai ilgos juodai purpurinės plunksnos. Įrašyta į Tarptautinę Raudonąją knygą.

7) Mėlynsnapė ifrita (Ifrita kowaldi) – nedidelis Naujosios Gvinėjos džiunglių paukštis, 16,5 cm ilgio, gelsvai rudos spalvos su juoda ir mėlyna galva. Kapoja medžių kamienus ieškodamas vabzdžių, tame tarpe lesdamas ir nuodingus.

Fantastikos skyrius
A. Anisimovas. Uras
Pasidalijimas skausmu
V. Rybakovas. Dailininkas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Robertas Aberneti. Žmogus prieš miestą
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Laukinės gamtos šauksmas
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
Anatolijus Šalinas. Futurija
Janušas A. Zaidelis. Riba
J. Kudlakas. Simbiozė
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis