Marija Galina. Kontrabandininkai,  2008

Apie autorę

Marija Galina (g. 1968 m.) – rusų rašytoja, gimė Tverėje, bet užaugo ir subrendo Odesoje, kurioje baigė biologijos studijas. Nuo 1987 m. gyvena Maskvoje. Debiutavo 1982 m. eilėraščiais laikraštyje „Antarktida“ ir žurnale „Jaunystė“. Yra išleidusi kelis eilėraščių rinkinius. 1995 m. profesionali rašytoja, o 1996 m. debiutavo fantastikoje koviniais „Nakties gladiatoriais“ (M. Golycino slapyvardžiu), kurią sekė „Nugalėtųjų metas“, „Visos bedugnės istorijos“. Kartu ėmėsi fantastikos kritikos ir vertimų. Toliau rašė fantastinius kūrinius – 2000-2003 m. pasirodė trys jos knygos. Naujausi kūriniai: „Meškiukai“ (2011), „Vištų dievas“ (2013; apsakymų rinkinys), „Autochtonai“ (2016).

 
Pro žuvis, pro žvaigždes trys graikai,      
Šalanda1) vežė į Odesą kontrabandą -       
Kojinės, konjakas, prezervatyvai,      
Žvaigždės šlakstė dosniai pelną...      
    (Eduardas Bagrickis2) )      

Jaunasis Janis nervinosi. Šalandą1) bjauriai mėtė ant seklių bangų, be to tankėjo rūkas. Priekinio „Kregždės“ žibinto šviesą rūkas gaubė tarsi vata. Tada Tėtis Satyras užpūtė žibintą. Tesigirdėjo tik vandens teliūskavimas bangoms atsitrenkiant į šalandos šoną. O štai dilės negirgždėjo. Dilės buvo apvyniotos skudurais. Janis dar nepriprato, kad rūkas yra gerai. Janis šiuo reikalu užsiima dar nesenai. Jį paėmė, nes nebuvo kur dingti. Praeitą pavasarį jis, savo reikalais eidamas pro baltą namuką upės žiotyse, pamatė nuogą tamsaus gymio Zojos, vienintelės Satyro dukters, šlaunį. Zoja kieme džiovė skalbinius. Ji taip pat pamatė Janį, baltadantį, įdegusį, einantį savo reikalais.

Rudeniop Janis atsiuntė piršlę, ūsuotą seną graikę, ir ponia Satyra, paraudojusi visai ne dėl tvarkos (ji Zojai buvo nužiūrėjusi žymiai geresnę partiją), nusileido. O kur bedingsi? Zojos pilvas tuo metu jau buvo gerokai papilnėjęs.

Dabar Janis sėdėjo prie irklų, o Stavras – prie vairo. Janis Stavro prisibijojo. Stavras buvo niūrus, apžėlęs juodais plaukais, kreivakojis, trumpakojis. Ir tėtė Satyras buvo niūrokas, apžėlęs juodais plaukais, kreivakojis, trumpakojis. Net keista, kad kreivakojų ir trumpakojų, apžėlusių juodais plaukais šeimoje užaugo tokia žavi Zoja.

Pikčiausia, galvojo Janis, kad jo su Zoja sūnus nusidavė į Satyrus. Jis net gimė pasidengęs kažkokiais tamsiais pūkais, visas, nuo galvos iki kojų.

- Jani, - sušnabždėjo Stavras, pridėjęs delną prie ausies tarsi kokią anteną, - džiauk irklus, girdi!

Janis paklusniai pakėlė irklus.

- Na? – paprausė tėtis Satyras, kuris buvo apykurtis.
- Visgi nieko, - atsakė Stavras. – Jani, irkluok toliau.

Janis paklusniai nuleido irklus ir padarė stiprų yrį. Jo raumenys ant nugaros gražiai įsitempė. Janiiui patiko jo kūnas, gražūs raumenys, balti dantys ir juodi ūsai. Jis žinojo, kad jo grožis teikia malonumą, - ir Zojai, ir skalbėjai Medėjai, skalbusiai žvejų artelei Limane, ir tamsiaplaukei Rachelei, ganiusiai savo ožkytes karščio išdegintuose šlaituose. Jis mėgo žvelgti į save apsiblausiame skutimosi veidrodyje ir vis stengėsi pasisukti profiliu, nes taip buvo ypač žavus. Tik gaila, kas sūnus atsidavė į Satyrus. Feluka

Tamsi felukos3) masė iškilo prieš juos netikėtai; Javis vos neatsitrenkė į bortą, prie vairo sėdėjęs Stavras vikriai išsuko ir šalanda prisiglaudė prie felukos. Feluka buvo tamsi, nuleistomis burėmis, denyje nebuvo jokios šviesos.

- Miega jie ten, ar ką? – sumurmėjo tėtė Satyras. Vanduo teliūskavo į felukos šoną, stiebai smego rūke.
- Tai tikrai „Jafo“? – paklausė Janis.
- Ne, - piktai atsišaukė tėtė Stavras, - tai „Skrajojantis olandas“. Matai šviesas ant stiebų?
- Šašas tau, tėtuši, ant liežuvio, - flegmatiškai pastebėjo Stavras. Šalanda sūpavo ant bangų, vis ketindama nosimi atsitrenkti į feluką.

Janis nuleido į vandenį vieną irklą ir pabandė atsistumti. Kurį laiką tai jam nepavyko.

- Šūktelėti? – su viltimi paklausė Janis, kuriam tai jau nusibodo.
- Aš tau šūktelsiu! – pro dantis sušnypštė tėtė Satyras ir čia pat sudėjo delnus ruporu ir sušuko: - Ei ten, felukoje!
- A-a! – atsiliepė iš viršaus. Likusius garsus nurijo rūkas.
- Miegate, ar kaip? – į viršų kreipėsi Satyras. – Ei, Jafo!
- O-uu! – atsiliepė iš viršaus.

Tamsus siluetas, persisvėręs per tamsų felukos3) bortą, ištiesė tamsų ryšulį. Tėtė Satyras atsargiai, tarsi kūdikį, paėmė jį ir pakišo po suolu. Pustuzinis ryšulių paklusniai glaudžiai sugulė ant šalandos dugno.

Feluka susiūbavo ant vandens, iškilo trikampės burės.

- Varyk, gražuole, - šūktelėjo tėtis Satyras. – Ei ten, felukoje! Choščakalynas, negi!
- Ou-a! – atsiliepė felukoje.
- Kelk burę, Jani, tingus velniūkšti, - suriaumojo tėtis Satyras.

Janis paskubomis patraukė šotą. Šalanda, nežymiai palinkusi, nuplaukė. Janis, negailestingai vaikomas Satyrų šeimos, iš tikro buvo puikiu jūreiviu, ir „Kregždė“ lengvai skriejo bangomis, pateisindama savo pavadinimą.

- Jie iš kairės! – sušuko Stavras. Pasienio katerio variklio garsai atsklisdavo kažkaip trūkinėdami, tarsi juos kramtytų rūkas.
- Ach, neišduok, brangioji! – Satyras nustūmė sūnų ir pats sėdo prie vairo. Stavras pritūpė ant nosies ir, plačiai alkūnėmis įrėmęs rankas į falšbortą, taikėsi į tamsą iš nagano. Patrulio prožektorius blyškia dėme šmėkščiojo tamsoje, „Kregždė iššokdavo ant bangos ir vėl leidosi, purslai taškėsi į graikų veidus, o svetimo variklio garsai, tiksliau, vėjo atneštos jų nuotrupos, tilo tolumoje. Janis nuleido burę, o Satyras vėl užleido vietą prie vairo sūnui.

- Viskas, - pasakė Satyras, pūsdamas į ūsus.- Štai tą akaciją ant šlaito įžiūri? Laikyk į ją, ten ola uolose.
- Tarytum nežinočiau, tėti? – tingiai atsiliepė Stavras. Pasieniečių variklio garsai jam sukėlė linksmą įniršį, ir dabar atrodė, kad jo tamsiuose vešliuose plaukuose traška ore tvyranti elektra. Šalanda, nuėmusi kylį, įsmuko į mažą įlankėlę, ir Janis, kap labiausiai beteisis komandos narys, įšoko į vandenį ir priiminėjo krovinį.

- Padėk ten už akmenų ir atgal, - paliepė Satyras, švelniai plekšnodamas „Kregždės“ bortą.

Virš skardžio jau stovėjo vežimas, apsnūdęs arkliokas lingavo galva ir pono Rubinčiko dalykiški žmonės leidosi skardžiu, prilaikydami skrybėles ranka, kad nenupūstų vėjas.

- Na kaip? – šūktelėjo vienas.
- Geriausiai, - atsakė tėtis Satyras ir užsirūkė suktinę. – ponas Rubinčikas bus patenkintas.

* * *

Pietų saulė negailestingai kepino įkaitusias bindiužnikų4) galvas, tačiau jie tęsė savo paprastus pietus, mirkydami duoną į alyvų aliejų ir užkąsdami graikiškomis alyvuogėmis. Greta stambūs gauruoti darbiniai arkliai tingiai mindžikavo; bet tai jų galvas rūpestingai pridengė šiaudinėmis skrybėlėmis su specialiai ausims prapjautomis skylėmis. Tvyrojo deguto, įkaitusių lentų, arklių ir sausų dumblių kvapas.

- Satyrai, žmonės kalba, kad vakar pasieniečių kateris vis tik kabojo tau ant uodegos? – paklausė Motia Reznikas, merkdamas duoną į geltoną aliejų.
- Dar jokia išgama, - atsiliepė Satyras, - nenusuko „Kregždei“ uodegos. Na, nuvykom, na, grįžom...
- Ir gerai suvaikščiojot
- Ponas Rubinčikas bus patenkintas, - trumpai atsakė Satyras.
- Girdėjai apie Grišą Mažylį? Jis vis tik paėmė muilo fabriką Genclere. Nunešė prekių už 400 mln. rublių. O kartu visai atsitiktinai išprievartavo buhalterė pilietę Rozenbergę.
- Kas mūsų laikais 400 mln.? – flegmiškai paklausė Satyras ir gurkštelėjo iš puodelio.
- Įgaliotinis draugas Orlovas prisiekė, kad nenurims, kol nepaims Grišos Mažylio, - pranešė Motia Reznikas.
- Kietai ima naujoji valdžia, - sutiko Satyras. Pokalbis nutilo pats savaime, tesigirdėjo kaip tingiai pliuškena smulkios bangelės.

- Žiūrėk, žiūrėk, - sujudo Motia. – Tas frajeris, Jaška Šifmanas, eina.

Jaška Šifmanas prieplauka, lakuoto štibleto5) nosimi nuspirdamas pūvančias midijas, kurias išmetė užvakarykštė audra.

- Sveika pagarbintoji sueiga, - pasakė jis kilstelėdamas kanotjė6).
- Būk sveikas, - tingiai atsiliepė bindiužnikai.
- Tėti, - Jaška kreipėsi į Satyrą, - tave baisiai nori pamatyti ponas Rubinčikas.
- ir ko iš manęs reikia ponui Rubinčikui? – pasidomėjo graikas.
- O tai tau pasakys pats ponas Rubinčikas. Jis laukia tavęs „Gambrine“. Labai jau nervuotas šiandien, ponas Rubinčikas. Netrykštantis džiaugsmu.
- Pasakyk ponui Rubinčikui: tėtis bus, - pasakė Satyras ir užkando alyvuoge.

Jaška dar kartą kilstelėjo kanotjė ir nuėjo prieplauka.

- Ne kokios alyvuogės dabar, - nusiminęs tarė Satyras, - štai prieš karą alyvuogės buvo kaip alyvuogės, Motia, nepatikėsi, kaip mano pirštas!

* * *

Ponas Rubinčikas „Gambrine“ sėdėjo prie atskiro staliuko ir valgė keptą skumbrę. Tėtis Satyras praėjo tarp staliukų, atsitraukė kėdę ir prisėdo prie pono Rubinčiko.

- Ar leisite? – paklausė dėl tvarkos.
- Leisiu, - trumpai mestelėjo ponas Rubinčikas ir servetėle nusišluostė ūsiukus.

Tėtis Satyras liepė atnešti alaus ir sėdėjo laukdamas, ant staltiesės pasidėjęs dideles tamsias rankas. Padavėjas atnešė alų dideliame puodelyje, puta virto per kraštą.

- Į jūsų sveikatą, - pasakė tėtis Satyras ir silpnai nupūtė putą.
- Kaip jsų gerbiamoji šeimynėlė? – mandagiai pasiteiravo ponas Rubinčikas.
- Dėkoju. Visi sveiki, tfu-tfu. O kaip Emilija Josifovna?
- Migrenos, vis migrenos, - nelinksmai ištarė ponas Rubinčikas. – Bet prie reikalo, tėti. Kaip suvaikščiojote?
- Gana neblogai, - solidžiai patvirtino tėtis Satyras. – Viską priėmėm, viską atidavėm.
- Ką atidavėte? – šaltai pasidomėjo ponas Rubinčikas, žaisdamas lazdos rankena.
- O tai tarsi pats nežinote, ponas Rubinčike, - tėtis pajuto kažką negera, - tik to betrūktų. Jūsų žmogus priėmė, pats mačiau...

Ponas Rubinčikas lėtai atsistojo ir tapo baisus.

- Ką tu atgabenai? – paklausė jis tyliu mandagiu balsu. – Ką tu man atvežei? Kur prekė?

* * *

Pono Rubinčiko parduotuvės rūsyje tvyrojo aštrus alyvų aliejaus ir arbatos kvapas. Už statinių, didelės talpos butelių ir dėžių aptaršyti pakai; ant cementinių grindų mėtėsi sunkūs foliantai parudavusiais, laiko apgraužtais puslapiais, pergamento rulonai, papiruso ritiniai ir net viena akmeninė plokštė su joje iškaltais vabalų ir skorpionų atvaizdais – juos palaikyti raidėmis tėtis Satyras, būdamas sveiko proto, palaikyti negalėjo.

- Tai, - šiurpdamas, išstenėjo tėtis, - prekė? Ponas Rubinčike, Kristaus vardu...
- O kas tai suvežė, kaip manai? Šias amžių dulkes?
- Priėmėm, iškrovėm, - murmėjo tėtis Satyras, - jūsų žmonės patys...
- - Ir štai šitą priėmėt, - ponas Rubinčikas lazdele pakedeno pergamentus‘ pakilo dulkių debesėlis, - ir šita... Ir štai, taip sakant, visos šios kolekcijos perlas.

Jis lazdele palietė kažką, suvyniotą į tamsaus brokato atraižą. Brokatas nuslinko.

- Šventoji dievo Motina, - išstenėjo tėtis.

Į jį blizgančiomis akiduobėmis žvelgė žmogaus kaukolė. Tėtis satyras suspėjo pagalvoti, kad kažkas blogai su kaukole, ir tik vėliau suvokė, kas būtent. Kaukolė prasišvietė. Akiduobėse atsispindėjo silpnai rūsį apšviečianti lempa.

- Akmeniūkščiai, - ištarė ponas Rubinčikas, - arba stikliukai. Nu, bjaurybe! – jis pagrasino kaukolei lazdele. Kaukolė abejingai spoksojo į jį.
- Gal tai kokia brangenybė, lobis? – nedrąsiai su viltimi tarstelėjo tėtis Satyras.
- Nuo tada, kai tie aferistai broliai Gochmanai padirbo skitų karalių karūną, pasaulyje neliko jokių brangenybių, - šaltai atrėžė ponas Rubinčikas žaisdamas lazdele. – Kur prekė, prakeiktas žalty?

Jis stuktelėjo lazdele per maišines kelnes. Tėtis aiktelėjo ir susilenkė. Pono Rubinčiko lazdelė viduje buvo švininė; tai visi žinojo.

- Sioma, imkis, - įsakė ponas Rubinčikas. Dručkis Sioma tėčiui užsuko rankas ir ponas Rubinčikas dar kartą šėrė lazdele, šįkart gerai užsimojęs.

- Prisiekiu Dievo Motina, - ištarė tėtis Satyras, išspjaudamas kraują. – Savo Zoja prisiekiu, kad ją kur, šalava – ką paėmėm, tą atidavėm... – tėtis Satyras parkrito ant kelių, - prisiekiu, ne aš!felukoje sukeitė. Jus Ali paklauskite, savo kompaniono, patys paklauskite, kol neišplėšiau jo begėdiškų akių!

Rubinčikas susimąstė.

- Kelkis, tėti, - galiausiai tarė, - aš sąžiningas žmogus. Aš, tėti, dar ant puodo, atsiprašau, sėdėjau, o tu jau vagojai Juodąją jūrą skersai ir išilgai. Ir niekad su tavimi, tėti, nieko tokio nenutiko. Buvai patikimas, tėti.
- Na! – atitarė tėtis, srėbtuvę valydamas rankove.
- Bet aš ir Ali gerai pažįstu, tėti. Ir jis turi patikimo žmogaus reputaciją. Todėl logiškai manau, kad galėjo įvykti nesusipratimas. Sioma, dumk į počtampą ir siųsk į Stambulą skubią telegramą. Prirašyk: velniškai nekantriai laukiam atsakymo. O tu tėti, kol kas pabūk čia. Svečiu.

Satyras, krenkšdamas, nuslinko į kampą ir prisėdo ant dėžės su preke.

Sioma pasuko link durų, tačiau staiga, ištempęs kaklą, sustingo. Laiptais kaukšėjo auliniai batai.

- Atrodo, kad šucheris, pone Rubinčike, - liūdnai ištarė Sioma.

* * *

Dalykiški jauni vyrai girgždančiomis portupėjomis7) ir blizgančiais chromuotais auliniais batais vaikštinėjo po sandėlį. Rimti vyrai paprastais auliniais stovėjo prie įėjimo. Ponas Rubinčikas užsimiršęs patapšnojo lazdele sau per koją ir susiraukė.

- Už ką nusipelniau tokio malonaus vizito, kad net pats draugas įgaliotinis Orlovas man suteikė garbę? – mandagiai pasiteiravo.

Jaunasis įgaliotinis Orlovas, garbanius, labai rimtas, apvalainais akiniais, nauja portupėja, sausai tarė:
- Gavom signalą, ponas Rubinčike. Apie kontrabandinių prekių partiją, saugomą jūsų sandėlyje. Siūlau parodyti sąmoningumą ir neužlaikyti draugų.
- Aš tai ką, aš visada, - aiškino Rubinčikas. – Prašau, būkite kaip namie.

Jis irgi prisėdo ant dėžės ir ant krūtinės sukryžiavo rankas.

- Stokis! – negarsiai paliepė Orlovas.

Rubinčikas atsistojo. Satyrui niekas nieko neliepė, tačiau dėl visa ko ir jis atsistojo. Raudonarmietis durtuvu dūrė į dėžę.

- Arbata, - mandagiai paaiškino ponas Rubinčikas. – Iš Ceilono.
- Važtaraštis yra?
- Viskas yra, - nudžiugo ponas Rubinčikas. – Sioma, eik, paprašyk važtaraščių.
- Eik su juo, - raudonarmiečiui įsakė Orlovas. – O kas čia?
- Alyvuogės iš Batumio.
- Kur išsikrovei?
- Karantino įlankoje prieš dvi savaites. Veltui jūs visa tai, tikrai veltui, drauge Orlovai. Dėkui Dievui, viskas švaru.
- Dievo nėra, - mašinaliai atsakė Orlovas. – O statinėse?
- Šiose – saulėgrąžų aliejus, iš Artimųjų malūnų spaudyklos, na jūs žinote, kooperatyvo „Raudonasis aliejus“. O šitose – alyvų, irgi iš Batumio. Taip pat darbo žmonių kooperatyvas. Pas mus viskas teisėta, drauge Orlovai.

„Įdomu, koks niekšas paskundė“ – svarstė ponas Rubinčikas. Antrasis raudonarmietis atplėšė paką, iš ten, šiugždėdama pabiro arbata. Kaukolė

- Batumio, - nuobodžiai paaiškino ponas Rubinčikas, trečios rūšies. Dabininkų artelė „Raudonoji arbata“. Netrukus Sioma atneš važtaraščius, duok Dieve jam sveikatos.
- O prekė? – įgaliotinis draugas Orlovas neveltui garsėjo atkaklumu.
- Tai ieškokite, vardan Dievo, - ponas Rubinčikas plačiai skėstelėjo rankomis, - aš ką, negi prieš?
- Štai, drauge įgaliotini, pažvelkite čionai, - pašaukė raudonarmietis, ištraukdamas knygų šūsnį, suvyniotą į aksomą ir purpurą. Krištolinė kaukolė pažvelgė į Orlovą šaltomis akiduobėmis.
- Slėpei? – papriekaištavo Orlovas.
- Jokiais būdais, - abejingai atsakė ponas Rubinčikas, - tiesiog voliojosi.
- Kulto reikmenys?
- Ar jūs, drauge Orlovai, mokate skaityti šia kalba? Na štai ir aš nemoku. Kokie dar kulto reikmenys? Kulto reikmenys – opiumas liaudžiai, o šių jokia liaudis nesupras.

Draugas Orlovas pasilenkė ir pavartė foliantą. Pakilo rausvokas dulkių debesėlis. Draugas Orlovas nusičiaudėjo.

- Ten piešinėliai, - pasakė netvirtai, - žmonės ir mitiniai gyvūnai. - Ir šitą? – paklausė įgaliotinis, batu paliesdamas kaukolę. Kaukolė netikėtai taukštelėjo krištoliniu žandikauliu. Įgaliotinis atitraukė koją ir, kad parodytų, kad visai neišsigando, palietė kaukolę dar kartą. Kaukolė pasislinko kartu su purpurinio audeklo, ant kurio gulėjo, skiaute.
- Ant jo stalo stovėjo, pas dėdę, - iškart atsiliepė Rubinčikas., memento mori, taip sakant.
- Dideliu keistuoliu buvo jūsų dėdė, - pripažino įgaliotinis Orlovas.
- Tai jau tikrai, - džiugiai sutiko Rubinčikas, - toks keistuolis, kad kartais vienais kalsonais į gatvę išeidavo, hm...

Iš viršaus atitaukšėjo raudonarmietis su šūsnimi važtaraščių ir kontorinių knygų.

- Šitą aš išimu, - paaiškino įgaliotinis Orlovas, - laikinai. O kulto reikmenis konfiskuoju.
- Į sveikatą, - ramiai pasakė Rubinčikas.
- O koks čia draugas graikas sumuštu veidu? – paklausė Orlovas, ieškodamas prie ko prisikabinti.
- Padėjau tampyti dėžes, - paaiškino Satyras, - - ir va, pargriuvau per neatsargumą.
- Pažeidžiate saugumo techniką? – su viltimi kabinosi Orlovas.
- Už saugumo technikos pažeidimą pasiruošęs atsakyti, - džiugiai sutiko Rubinčikas, - beje, mamai linkėjimus perduokite.

Orlovas pasisuko visu savo į taurę perjuostu kūnu ir, pagirgždėdamas portupėj, išėjo. Paskui jį pasuko ir raudonarmiečiai.

- Uf! – atsiduso Rubinčikas ir nusišluostė kaktą.
- Ir nesakyk, ponas Rubinčikai, - sutiko tėtis Satyras.
- Tu, tėti, laimės kūdikis, - tyliai pasakė Rubinčikas, linguodamas nuo kulno ant pirštų ir žvelgdamas į krūvą senienų. – Tėti, gali eiti. Pabučiuok nuo manęs žaviąją Zoją. Ir beje, atsiminkite ir perduokite visiems: ponas Rubinčikas ras tą niekšą, įskundusį poną Rubinčiką, ir niekšas tas tuo neapsidžiaugs.

Tėtis Satyras linktelėjo galva ir tylomis išėjo. Ant laiptų persižegnojo.

* * *

Archeologinio muziejaus direktorius Otas Štilmarkas stipriai nervinosi. O ar jūs nesinervintumėte, jei nei iš, nei iš to iškviestų į Glavčeką?

Tuo labiau, kad naujoji valdžia nieko nenutuokė archeologijoje. Naujoji valdžia į vertingas auksines skitų grivenas žiūrėjo tik kaip į geltono metalo kiekį, kurio dėka buvo galima nupirkti įrangos liejyklai.

Todėl, kai paaiškėjo, koks reikalas, jis su palengvėjimu atsiduso. Sieloje, aišku.

- Iš kur tai paėmėte? – nustebo jis.
- Konfiskavome iš vieno elemento, - paaiškino Orlovas.
- Jūs norite, kad aš atribuočiau šį daiktą? – paklausė jis apžiūrinėdamas kaukolę. – Bijau, bus problemų.

Jis paėmė lupą ir kruopščiai apžiūrėjo kaukolę.

- Ar tai iš brangakmenio? – nekantriai klausė Orlovas.
- Dievas su jumis.Tai kvarcas. Vientisas kvarco kristalas. Tiesiog labai didelis. Beje, čia yra savų gudrysčių. Optinės ašys...
- Tai šitas daikčiukas nieko nevertas? – nusiminęs paklausė Orlovas.

Jis labai tikėjosi, kad kaukolė iš brangakmenio, pvz., brilianto, ir kad jis, draugas Orlovas, galės asmeniškai padovanoti tokį nuostabų daiktą draugui Leninui, o kartu ir atsiskaityti už jam patikėto Glavčeko skyriaus puikius pasiekimus.

- Nesakykite taip, - paprieštaravo Štilmarkas, - kai kalbama apie senovę, esmė ne medžiagoje. Miloso Venera neįkainojama, o juk marmuru, panašiu į tą, iš kurio ji padaryta, iškloti Poplavskio namo centriniai laiptai. O karaliaus Saitafarno auksinė tiarą, kol toji laikyta tikra, Luvras nupirko už 200 tūkst. frankų. Kaip manote, kiek ji ėmė kainuoti, kai paaiškėjo, kad pagaminta Odesoje?
- Gerai, - kantriai pratarė Orlovas, - gal tada šis daiktelis, bent jau, labai senas?
- O štai to aš nežinau, - nuliūdino Štilmarkas, - net Luvras buvo suklydęs.

Jis vėl apsiginklavo lupa. Kaukolės akiduobėse blizgėjo atsispindima žibintų šviesa, žvilgčiojanti pro draugo Orlovo kabineto langą.

- Galima, žinoma, pasikviesti anatomą, - mąsliai tarstelėjo Štilmarkas, - pvz., visų gerbiamą prof. Sidabrą. Tačiau aš įsitikinęs, jis pasakys tą patį, kaip ir aš – anatomija išlaikyta iki mažiausio kauliuko. Jūs tik pažiūrėkite, matosi net raumenų prisitvirtinimo vietos. Bent jau jas galima apčiupinėti.beje, iš mūsų auksarankių visko galima tikėtis. Miša Vinickis, na jūs žinote...
- Miška Japončikas8)?
- Taip. Tai jis savo laiku pas Gochmanus9) nusipirko sarkofagą. Nedidelį tokį. Sakyčiau, žaislinį. Auksinį sarkofagą, išpuoštą vaizdais, rodančiais įvairius žmogaus gyvenimo etapus, o jame – 10 cm ilgio skeletas iš 167 auksinių kauliukų. Anatomija kaip tikro skeleto, atkreipkite dėmesį. Izia Ruchomovskis10) 10 m. triūsė su tuo sarkofagu.
- Ir ką tai reiškia? – perklausė Orlovas.
- Odesoje gali pagaminti viską, ko norite. Tačiau šį daiktą būtų sunkoka parduoti. Jis juk nekopijuoja kažką žinoma. Jis visiškai unikalus. Ir jei iš tikro būtų senovinis, sakyčiau, kad jis aplamai ne iš čia. Naujasis pasaulis, tikriausiai. Nuo to laiko, kai 11-ais Chairemas Bingamas11) atrado užmirštą inkų miestą, tapo aišku, kad toji civilizacija mums atneš dar daug siurprizų. O kas čia dar pas jus?
- Rankraštis, - pasakė Orlovas, - irgi konfiskuota iš minėto elemento. Tvirtina, kad gavo kaip dėdės palikimą.
- Tokiu atveju, - pasakė Štilmarkas, apžiūrinėdamas, - tasai dėdė didelis originalas.
- Tasai elementas taip ir sakė. O kas?
- Tai šagrenė. Labai gerai išdirbta. Žinote, kas tai šagrenė?
- Oda tokia, - atsakė Orlovas.
- Kalnų ožio oda. Onagro. Tačiau pergamentas naujas. Ir rašmenys nauji.
- Tai yra?
- Dėdę buvo lengva apgauti. Jis nusipirko visai naują pergamentą su kažkokia marmalyne.
- O aš pamaniau, kad hieroglifai. Senovės Egipto, - pratarė Orlovas, vaikystėje domėjęsis knygomis apie paslaptingas šalis ir neįprastas kapų plėšikų mirtis.
- Tai panašu į senovės Egipto rašmenis, - sakė profesorius Štilmarkas, tačiau tokio rašto nėra. Tai falsifikatas. Beje, visai neseno laiko. O jei tai padirbinys, reikia manyti, kad ir kaukolė – padirbinys.
- Ten yra ir senų knygų, - mąsliai tęsė Orlovas, - neabejotinai senų... jos trupinėja rankose. Jie atsiduoda pelėmis.
- Teoriškai, gali pasitaikyti, kad tarp falsifikatų patenka tikras perlas, - pripažino Štilmarkas, - tačiau tokie atvejai labai reti. Nors tarp kolekcionierių vaikšto legendos.
- vadinasi, ši kaukolė neturi jokios vertės? – nusiminęs klausė Orlovas.
- Grynai meninę, - atsakė profesorius Štilmarkas, puikiai besigaudantis Juodosios jūros pakrančių kultūrose. – Galite ją pasilikti sau kaip prespapjė.

Ir jis su užslėpta viltimi žvilgtelėjo į įgaliotinį Orlovą, laukdamas, kada tasai pasirašys leidimą ir bus galima palikti šią baisią vietą.

* * *

Artėjo rytas, ir įgaliotinis draugas Orlovas savo kabinete pavargęs pasitrynė paraudusias akis.

Imti Grišos Mažylio gaują, atlikusią įžūlų valstybinės gamyklos užpuolimą, niekaip nebuvo įmanoma. Tiek neįmanoma, kad draugas Orlovas rimtai įtarinėjo, kad jo įstaigos šauniose gretose slepiasi išdavikas. Kaip kitaip Griša su bendrininkais būtų pranikęs už gamyklos kontrolės posto?

Reikia pasakyti, kad Griša Mažylis buvo legendine asmenybe, paskutine legendine asmenybe gausiame Odesos banditų sąraše.

Visų pirma, jis nieko nežudė. Net garsiojo muilo fabriko užpuolimo metu. Net ne mažiau garsaus tabako fabriko užpuolimo metu. Jis paprasčiausiai apsimetęs Glavčeko darbuotoju prasmuko į gamyklos teritoriją (ir kaip baiminosi draugas Orlovas, jo pažymėjimas buvo tikras), profesionaliai nuginklavo apsaugą ir sargybinius ir darbininkus užrakino pagalbinėse patalpose. Papildomas pilietės Rozenbergės išprievartavimas buvo, taip sakant, vienintele gamybine trauma.

Antra, Griša Mažylis turėjo išimtinius organizacinius sugebėjimus; jo tvirtai suręsta gauja su plačiu informatorių tinklu, apimančiu per pusšimtį asmenų, buvo jau nebe gauja, o organizacija. O taip gerai užsikonspiravusią organizaciją su plačiu Glavčekų informatorių tinklu buvo sunku pakęsti.

Ir jeigu tasai prakeiktas Griša apiplėštų bent jau poną Rubinčiką! Tada jo įžūlus užpuolimą buvo galima palaikyti liaudies pykčio priemone. Tačiau jam ranka pakilo liaudies nuosavybei.

Virš draugo Orlovo kabojo inspekcijos iš Maskvos Damoklo kardas.

Draugas Orlovas iš nevilties pasitrynė kaktą, tad akis – virš vokų sušvito dvi rausvos dėmelės.

„Seniai namuose nebuvau, štai kas“, - pagalvojo įgaliotinis.

Jam norėjosi pareiti namo, kristi ant spartietiškos lovos ir užmigti.

Jis atsimerkė. Raudonos dėmės neišnyko.

Jos tarsi pleveno prieblandoje kambario, už kurio lango sausomis šakomis šiureno plati akacija.

Įgaliotinis draugas Orlovas sumirkčiojo ir vėl užsimerkė. Raudonosios liepsnelės pleveno prieš kažką drumzlina, pusiau skaidrų, ir prireikė dar kažkiek laiko, kol draugas Orlovas susivokė: Švieseles skleidžia iš Rubinčiko konfiskuotas kulto reikmuo. Iš tikro, kaip su palengvėjimu suprato neprietaringas draugas Orlovas, viskas buvo paaiškinama paprastai: iki skaidrumo nupoliruotos kaukolės akiduobės veikė kaip linzės, kurios fokusavo šviesos spindulius iš toliau. Tai, kad silpna lempos žaliu abažūru šviesa kažkodėl kaukolės akiduobėse virsdavo rausva, tikriausiai priklausė nuo krištolo savybių. Tiksliau, kvarco, save pataisė draugas Orlovas, tasai specas sakė, kad kaukolė iš kvarco. „Reikia gi!” – pamanė draugas Orlovas.

Jis atsargiai abiem rankomis paėmė kaukolę, kad geriau ją apžiūrėtų; judantis apatinis žandikaulis atvipo, o tada vėl susivėrė, o tada pakartojo procedūrą jau mažesne amplitude, todėl atrodė, kad kaukolė be garso kalbasi su juo, draugu įgaliotiniu Orlovu. Akiduobės, gaudydamos silpnus šešėlius ir lempos šviesą, plaukė krištolinėje migloje, tai prapuldamos kaukolės dėžutės gelmėje, tai tarsi išplaukdamos iš jo ir pakibdamos ore, vos už dviejų rausvų liepsnelių.

Kažkoks sumaišties debesėlis praplaukė Orlovo galvoje, tačiau galva iškart tapo visai skaidri ir vėsi;jis atsargiai padėj ją ant stalo, kažkodėl nusišypsojo jai ir pagrasino pirštu, iškvietė budintį ir jam davė kai kuriuos nurodymus, tada apsivilko odinę striukę, užgesino lempą ir išejo į rūką prieš auštant.

* * *

Tos pačios dienos anksti vakare pas draugą Orlovą įvyko dalykinis susitikimas su madam Cilėja Lavandera. Pasimatymas vyko mažame dalykiniame madam Lavanderos kabinete, jos vilos antrame aukšte, kurį madam Lavandera išlaikė, nes turėjo reikalingų ryšių su reikalingais žmonėmis.

- Piliete Lavandera, - tarė draugas Orlovas, - atėjau pas jus su dalykiniu pasiūlymu. - Labai miela iš jūsų pusės, tačiau aš pasitraukiau nuo reikalų, - atsakė madam Lavandera, kamšydama kinišką šilkinį chalatą.
- Nuo šito pasiūlymo negalėsite atsisakyti, - patvirtino įgaliotinis. – Šiandien buvo suimtas ir į kalėjimą palydėtas jūsų sūnus Dodikas.

Madam Lavandera išbalo ir į įgaliotinį pakėlė dideles akis.

- Kuo jį kaltina? – trumpai paklausė.
- Patrulis sustabdė jį, kad patikrintų dokumentus, tačiau jis pasipriešino sulaikomas. O kai jį pristatė į Glavčeką, vieas mūsų darbuotojų, atsitiktinai sutikęs jį koridoriuje, atpažino kaip kontrrevoliucinio sąmokslo dalyvį. Mūsų darbuotojas buvo agentu, revoliucinės tarnybos pavestas lankė tą patį konspiracinį butą.
- Aišku, - ištarė madam Lavandera ir standžiau aplink kaklą apsuko chalatą, išsiuvinėtą gėlėmis ir paukščiais. – O ko jums reikia iš manęs?
- Grynai savanoriškos pagalbos, - pasakė įgaliotinis Orlovas ir išdėstė reikalo esmę.
- Aš jumis netikiu, - sušnabždėjo madam Lavandera. – Dodiką vis tiek sušaudys. Su tokiu nuosprendžiu iš kalėjimo neišeina.
- Jūs neturite išeities, piliete, - aiškino Orlovas. – Jūs motina, o ne vilkė. Be to, aš jums duodu revoliucionieriaus garbės žodį.

Madam Lavandera kurį laiką tylėjo, žvelgdama į savo baltas išpuoselėtas rankas, nepažinusias skalbimo ir virtuvės. Tada pasakė:
- Gerai. Aš žinau, jūs mane vis tiek apgausite, tačiau nenoriu likusį gyvenimo tarpsnį priekaištauti sau, kad nieko nedariau, kad išgelbėčiau Dodiką. Padarysiu viską, ką pasakysite. Viską. Tai tikrai reiškia, kad viską.

Vėlų tos pačios dienos vakarą Grišos Mažylio moteris Mania Plastomaka, jau seniai su juo apsipykusi ir viešai aiškinusi, kad nenori žinoti to ir šlykštūno ir ištvirkėlio, susitaikė su savo draugeliu. Žmogiškai imant tai buvo suprantama: kokia moteris atsisakys vyriškio, prieš savaitę paėmusio prekių už 400 mln. rublių? Tą pat vakarą garsioji Verka iš Moldovankės savo dėmesį atkreipė į Siomą Zechcerą. Grišos Mažylio bendrininką ir sielos draugą.

Abu buvo suimti savo moterų lovose po dviejų dienų, naktinio reido Moldovankoje metu. Tos operacijos metu buvo suimti 82 asmenys.

Dodiką Lavanderą, buvusį Odesos Pirmosios gimnazijos gimnazistą, 17 m amžiaus, nepartinį, Ypatingojo tribunolo trejeto nuosprendžiu po savaitės sušaudė kalėjimo kieme.

Po dviejų dienų personalo apklausos būdu draugui Orlovui pavyko nustatyti nežinomą skundiką. Juo buvo ČK informacinio skyriaus įgaliotinis Žerskeris. Tasai kartu prisipažino, kad plėšikams parūpindavo čekistų dokumentus. ČK koridoriuose merginos pašnibždomis kalbėjo, kad draugas Žerskeris prisipažino Orlovo kabinete prabuvęs ne mažiau nei valandą, žvelgdamas į akis krištoliniai kaukolei, naudotai popierių prispaudimui. Prietaringos merginos sakė, kad kaukolė tarsi žiūri į kiekvieną įeinantį, o tasai tarsi prilimpa, negalėdamas atitraukti akių nuo tuščių jos akiduobių, kuriose švyti rausvos liepsnelės. Ir todėl draugas Orlovas žino apie savo bendradarbius viską, oi viską... Beje, dar žinoma, kad merginos ypatingu protu irgi nepasižymi...

* * *

Tėtis Satyras sėdėjo po šilkmedžiu. Zoja išnešė butelį slyvų trauktinės, ant stalo padėjo šviežiai iškeptą duoną ir brinzą ir nuėjo į namą. Tėtis Satyras buvo patenkintas.

Namas baltavo šviežiai nudažytas vos melsvomis kalkėmis, gėlėse dūzgė bitės, o jūroje buvo gausu kuojų. Augo anūkai, o Stavras pagaliau susiruošė vesti. Netgi tas niekam tikęs Janis susitupėjo ir tapo buhalterio padėjėju „Raudonojo aliejaus“ artelėje.

Greta tėčio grynu oru kvėpavo tėtis Christoforas, vietos graikų bažnyčios šventikas, o kartu – kaimynas ir senas pažįstamas.

- Pavargo žemė, - tarė tėvas Christoforas, stebėdamas, kaip danguje plasnodamas sparnais kybo varnėnas, - ramybės trokšta. Žydėti nori. Štai, tavo Zoja žydi, o kuo žemė blogesnė?
- Ir kada jie nurims? – niūriai sau atitarė tėtis Satyras, sukdamas suktinę. – Poną Rubinčiką, ir tą prispaudė įgaliotinis draugas Orlovas.
- O taip, siautėja draugas įgaliotinis Orlovas, - palingavo galva tėvas Christoforas, - kruvinomis ašaromis plaunama Odesa. O buvo tiks eras, mandagus berniūkštis. Beje, girdėjau, jį į Maskvą kviečia. Jau labai puikiai jis, draugas Orlovas, čia pasireiškė.
- Na, Odesa tada lengviau atsidus, - filosofiškai pastebėjo tėtis Satyras. – Ir kas su žmonėmis dedasi, a, tėvai Christoforai? Gal Viešpats visai mus paliko be savo malonės? Kad bent stebuklą kokį, a? Kad visi nusiramintų ir savo gyvenimu užsiimtų vietoje naujo pasaulio statymo.
- Stebuklą, sakai? – tėvas Christoforas susimąstė ir išgėrė dar vieną stikliuką. – Turėjau tokią įdomų ir pamokomą pokalbį su rabinu Nachmanu, pažįsti? - Iš Slobodkės? – perklausė tėtis Satyras. – kas nežino rabino Nachmano iš Slobodkės. Bet labai keista, kad jūs tokie artimi dvasiškai.
- Dievas vienas, - atsakė tėvas Christoforas, krenkštelėjo ir išgėrė dar vieną stikliuką. – Tai tik mes, durniai, skirtingi. Ta štai, rabinas Nachmanas kažkaip pasakė, kad pagal judėjų tikėjimą, pasauli kaip ir daugybė.
- Žinau, - atsiliepė tėtis Satyras, - žvaiigždės ir planetos. Zoika paskaitą klausė planetariume, buvo atvažiavęs profesorius Karasevas ir pasakojo, kad ir Mėnulyje žmonės gyvena.
- Ne, rabinas Nachmanas apie žvaigždes nieko nesakė. Jis kalbėjo, kad pasauliai – tai tarsi vienas į kitą įdėti indai. O kraujas, mano broli Satyrai, veikia indus baisia griaunamąja jėga. Ypač, kai to kraujo daug liejasi. Kaip dabar, jauti? Dėl to per karus ir stebuklų gausu. Tik naudos iš jų jokios.
- Kaip taip gali būti – stebuklai ir be naudos, - tingiai pasidomėjo Satyras, stebėdamas, kaip suktinės dūmas išsisklaido žydrame danguje. – Negi ten angelai gyvena, tose sferose?
- O štai įsivaizduok, broli Satyrai, pakliūna pas mus iš tokios sferos šviesus angelas ir vos-vos spėja apsižvalgyti, kaip jš sučiumpa, tarsi nepageidaujamą elementą, ir stato prie sienos! O ką dar bedieviai mūsų laikais gali daryti su angelu?
- Gaila,... – prataria tėtis Satyras.
- Arba dar blogiau. Ten, už tos sienos blogis. O mes jį – į šičia. A, broli Satyrai?

Satyras žvilgtelėjo į tuščią stikliuką ir įsipylė sau slyvinės:
- Rabinas Nachmanas visad buvo protingas žmogus; jis žino raštą ir skaito senas knygas. Tai ir aš taip galvojau. Kol yra žmonės, tol yra ir kontrabanda, ar ne? Tarkim, kažkur yra blogis, na toks blogis, kad net dangus virš jo aptemsta. Jį apsupo sargybiniais kateriais, patruliuoja aplink, o kažkas katerių panosėje šmirinėja, na, tarsi „Kregždė“... Nes blogis turi paklausą, kuo galėjom ne kartą įsitikinti.
- Ir ką?
- Ir vieną liūdną akimirką indai susilietė. Ir tada - bac! - mums pakliuvo jų kontrabanda, be to, tokia neapsakoma bjaurastis, Kristaus tėve, tokia bjaurastis, kad ji visiems mums atsilieps kruvinomis ašaromis. Po poros metelių ir prisiminsite mano žodžius.

Jis pakrutino savo vešlius tamsius antakius:
„Įdomu, ką šitie išgamos darys su preke, kurią turėjome gauti mes?“ – paklausė savęs mintyse.

* * *

Už traukinio lango šmėkščiojo silpnu pilku lietučiu apšlakstyti beržynėliai ir eglynėliai, niūrokos vandens siurblinės ir prekiniai vagonai. Draugas įgaliotinis Orlovas gulėjo ant jam įprastos siauros spartietiškos lovos, niekuo nesiskyrusios nuo jo spartietiškos lovos namuose.

Jis išsivyniojo negudrų komandiruotojo rinkinį – pjaustytą duoną ir lašinius, suvyniotus į pilką skarmalą. Draugas Orlovas buvo neišrankus maistui, o ir gyvenime buvo neišrankus; jis seniai užmiršo, kaip žmonės džiaugiasi gyvenimu ir linksminasi tiesiog taip, nes darė tik tai, kas naudinga ir reikalinga šaliai ir pasaulinei revoliucijai.

Tada jis pasilenkė virš seno parudavusio sakvojažo ir iš ten atsargiai ant dviejų delnų ištraukė krištolinį kupolą, silpnai atspindintį pilką vidurinės platumos šviesą.

- Kas ten, drauge? – išsigandęs paklausė jaunutis kursantas, jo kaimynas.
- Raritetas, - netikėtai sau ramiai atsakė draugas Orlovas, saugiai padėdamas kaukolę ant kupė staliuko. – Toks, supranti, daiktelis... Labai įdomus ir patrauklus daiktelis. Taip sakant, mano draugužis...

Kursantas atsargiai pažvairavo į draugą Orlovą, tačiau nieko nepasakė. Jis buvo jaunas, tačiau jau spėjęs visko pamatyti, ką neaiškiais laikais su žmonėmis padaro neaiškūs daiktai.

- Ir jei jau man teko garbė dirbti greta Dzeržinskio, - svajingai tęsė draugas įgaliotinis Orlovas, o jo veide nušvito nežymi šypsena, - tai kaip galiu savo draugą palikti Odesoje? Niekaip, draugas kursante. Tikiuosi, kad Lubiankoje12) yra raritetų muziejus. Lubiankoje tiesiog privalo būti raritetų muziejus. Ir man atrodo, kad šis eksponatas jam tiks.

Akimirkai jis užsimerkė ir jam jau ne pirmą kartą iškilo vaizdas, kaip liess ir aukštas draugas Dzeržinskis sėdi, ranka parėmęs skruostą, žvelgia į kaukolę, o ši pasakoja jam kažką įdomaus, svarbaus ir patrauklaus, kaip pasakojo jam, draugui Orlovui. Draugui Orlovui buvo gaila atiduoti kaukolę, tačiau vardan revoliucijos reikia aukoti viską, ką myli, ar ne?

Traukinį mėtė į šonus ir jaunutis kursantas siaubo genamas įsispraudė į tolimiausią kupė kampą, negalėdamas atitraukti akių nuo rausvokų ugnelių skaidriose lygiose akiduobėse, ir net kai jis užsimerkdavo, tos dvi liepsnelės pleveno virš jo vokų tarsi du lėti raudoni drugiai. O draugas įgaliotinis Orlovas, pakišęs delną po skruostu, miegojo tarsi kūdikis ir šypsojosi sapnuodamas.


Pastabos

1) Šalanda (pranc. chaland) – nedidelė barža stambių krovinių pervežimui iš laivų reide. Juodojoje jūroje šalanda vadinama ir burinė žvejų valtis.

2) Eduardas Bagrickis (tikr. pavardė Dziubinas, 1895-1934) – ukrainiečių kilmės konstruktyvizmo pakraipos rusų poetas, priklausęs Odesos mokyklai, vertėjas ir dramaturgas. Žinomiausi kūriniai: „Paukščių gaudytojas“, „Tilis Ulenšpygelis“ ir kt.

3) Feluka (ital. feluca) – nedidelis burinis laivelis įkypomis trikampėmis burėmis nupjautu kampu. Burės keliamas ant dviejų rėjų. Felukos buvo paplitę Viduržemio ir Raudonosios jūrų kariniuose ir prekiniuose laivynuose; pvz., jas dėl greičio ir manevringumo mėgo piratai. Karinės felukos turėjo paaukštintą denį, kuriame buvo įrengiamos 6-8 nedidelės patrankos.

4) Bindiužnikas - krovinių vežikas „platforma“ 19 a.-20 a. pradžioje Odesoje ir kai kuriuose Rusijos uostuose. Pavadinimas kilęs iš „bindiuk“ – sunkiasvoris vežimas. Odesoje bindiužnikais dažnai dirbo žydai.

5) Štibletai (vok. Stiefelette) – vyriški pusiau auliniai batai, taip pat suvarstomi arva su gumytėmis šonuose batai.

6) Kanotjė (pranc. canotier) – prancūziška standi šiaudinė skrybėlė-cilindas su plokščiais bryliais. Istoriškai susijusi su plaukiojimu jachtomis ir irkliniais laiveliais.

7) Portupėja (pranc. porte-epee – nešioti kalaviją) – karinės aprangos dalis iš įvairaus ilgio diržų, permetamų per vieną arba abu pečius šalto ginklo, o vėliau ir šaunamojo ginklo nešojimui.

8) Moišė-Jakovas Vinickis pravarde Miška Japončikas (1891-1919) – garsus Odesos banditas. Anot vienos versijos pravardę gavo dėl įkypų akių, o pagal kitą – kad Odesos vagiams papasakojo apie japonų vagių gyvenimo būdą Nagasakyje. Anot jo, japonų „kolegos“ susitardavo dėl bendrų „verslo“ taisyklių ir jų niekada nelaužydavo. Po revoliucijos jo banda kaip atskiras būrys įėjo į Raudonosios armijos sudėtį. Būrys pasižymėjo savivale, netrukus pralaimėjo mūšį Petliūrai, nusprendė, kad jau „pakariavo“, užgrobė keleivinį traukinį, kad juo grįžtų į Odesą. Traukinį sustabdė bolševikų specialusis būrys, Miša Japončikas pasipriešino ir buvo nušautas.
Garsūs Mišos Japončiko posakiai: „Nešaukite į orą – nepalikite gyvų liudininkų“; „Mirusiųjų trumpesnis liežuvis“; „Mirusieji neparduos“ ir kt.

9) Broliai Šepselis ir Leiba Gochmanai, trečiosios gildijos pirkliai, Odesoje turėjo kolonijinių prekių parduotuvę. 1891 m. persikėlė į Očakovą, kur, be antikvariato parduotuvės, atidarė ir slaptas padirbinių dirbtuves. Padirbinių kokybė buvo labai aukšta. Rastoje balto marmuro steloje su Olvijos meisto Protogeno parašu, trūko apatinės dalies, tad broliams kilo mintis apie skitų karaliaus tiarą, kurią sukurti užakė I. Ruchomovskiui10), už darbą sumokėję 1800 rublių. Jis ją kūrė 8 mėn. 1896 m. jau kaip orignalą jie prakišo tiara Luvrui už 200 tūkst. frankų (50 tūkst. aukso rublių).
Tačiau Odesos archeologijos muziejaus direktoriui E. fon Šternui kilo įtarimų dėl tiaros tikrumo, tačiau Luvras nesileido į kalbas ir tik 1903 m. analizę leido atlikti skulptoriui Elinai-Mayence, tada ir išaiškėjo apgaulė. 2016 m. Očakove prie Gochmanų namo buvo iškabinta memorialinė lenta apie tą istorinę apgaulę.

10) Izraelis Ruchomovskis (1860-1936) – juvelyras, rašytojas, išgarsėjęs Saitaferno tiara. Tarp jo dirbinių yra dėžutė mažyčio (10x4 cm) sarkofago pavidalu, kurioje yra auksinis skeletas iš judančių 167 kaulų. Ją juvelyras kūrė 9 m. Tiarą 1895 m. užsakė broliai Gochmanai9), vėliau ją pateikė kaip senovės graikų iš Olvijos darbą, pagamintą kaip dovaną skitų karaliui Saitafernui ir pardavė Luvrui. Dėl didelės kainos Luvrui reikėjo specialaus vyriausybės leidimo ir subsidijos. Tiesa išaiškėjo 1903 m., tačiau I. Ruchomovskis neišdavė aferos užsakovų.

11) Chairamas Bingamas (Hiram Bingham III, 1875-1956) – amerikiečių tyrinėtojas, JAV senatorius, išgarsėjęs Maču Pikču atradimu (1911).

12) Lubianka - apibūdinimas, dažnai naudojamas kaip TSRS saugumo organų, ypač KGB, apibendrinimas. Kilęs nuo Saugumo rūmų Lubiankos aištėje Maskvoje (1919-1991).

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Kosmoso musės ir musytės
A. Anisimovas. Kvapų valdovas
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Borisas Rudenko. Medžioklė su licenzija
Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Robertas Silverbergas. Musės
Anatolijus Šalinas. Futurija
Janušas A. Zaidelis. Riba
N. Lebedeva. Sena ferma
S. Lemas. Soliaris
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis