Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė

Apie autorių

Pavelas Podzorovas (g. 1975 m.) – baltarusių rašytojas. Publikuojasi žurnaluose. Nuo vaikystės mėgo fantastiką, renka jos biblioteką. Domisi filosofija, aikido, mėgsta rusišką pirtį..

... Kulkovas gulėjo savo lovoje. Baltos lininės paklodės, aukšta pagalvė. Kambarį buvo užliejusi pavasario saulė, sudarydama pailgus šešėlius. Iš kitos lango pusės prie stiklo glaudėsi alyvos šakelė. Jos kvapas sklido į kambarį ir kėlė pojūtį, kad gyvenimas tęsiasi...

Kulkovas nugyveno ilgą gyvenimą. Jame pakako ir skausmo, ir džiaugsmo. Visko pakako.

Ir štai dabar aš - jau gerokai senstelėjęs ir supamas vaikų, anūkų ir net praanūkių – rengiausi palikti šį pasaulį. Jis susitaikė su ta mintimi ir senutės su dalgiu atėjimo laukė ramiai. Alyvos šakelė su žiedu

Kulkovas paskutinį kartą apžvelgė visus, nusišypsojo ir užsimerkė. Paskutinis atokvėpis – ir Kulkovas mirė.

* * *

Kulkovas (?) atmerkė akis (visas šešias) ir nieko nesuprasdamas apsidairė. Ach tai, tas Sapnas. Jis sujudėjo, kai galutinai išsibudino. Violetinė dviejų saulių šviesa buvo užliejusi lygumą. Iš alyviškai rausvo rūko kyšojo virpančios spygliuočių šakos...

- Labas rytas, brangusis! – nepastebimai į urvą įsirangiusi žmonos telepatema privertė pusę akių pasukti į jos pusę...
- Labas, - jis taip mat atsakė mintyse.

Grakščiai judindama netikras kojeles, žmona prišliaužė arčiau.
- Vėl žiūrėjai hipnosus apie dvikojus?.. Laikas jau liautis. Jie taip išmuša iš vagos. Ir išmąstė kažkoks gudruolis tokias neįmanomas būtybes... Ruoškis, pavėluosi į plantaciją.

Sumazgiusi visus 12 čiuptuvų į mazgą už nugaros, ji šliuožtelėjo link išėjimo.... Jis vikriai pasekė ją..

Priekyje, kiek kairiau, plytėjo jo plantacija... Kūnas lengvai slydo minkštu purvu. „Šalin visokius sapnus! Ir kad prisivaidentų tai...“ Jis galutinai išsibudino ir pasiruošė darbui. Jo pasaulis – pats geriausias. Dėl to nėra jokių abejonių.

... O prieš jo vidinį žvilgsnį, viską aplink užpildydama savo kvapu, lingavo alyvos šakelė.


Projektas

Kuzmičius įdėmiai stebėjo plūdę. Vakarinis ežero paviršius atspindėjo besileidžiančios saulės pusiaudiskį. Tyla. Įvairių žolynų kvapai. Ramybė sielai ir kūnui. Kuzmičius nusišypsojo ir žvilgtelėjo į kibirą, pilną delninių karosiukų. „Pasikepti užteks“, - pagalvojo. – Palaima. Tik kad tie mašalai...“ Ir Kuzmičius mostelėjo ranka, nuvydamas įkyriai zyzintį uodą...

* * *

- Bose, projektas parengtas, - vyriausiasis konstruktorius spragtelėjo jungiklį ir pavargęs atsilošė nuo darbinio stalo. – Įrenginys suderintas, patikimumo, savireguliacijos, balansavimo sistemos patikrintos. Įdiegta funkcionavimo ir etapinio vystymosi programa.

Bosas mąsliai paglostė barzdą. Tai buvo jo ypatingo pasididžiavimo darbas: stotingo, žilo, tvarkingai sušukuoto. Visi biuro darbuotojai jį gerbė kaip asmenį, kurio autoritetas buvo nepajudinamas.

Dievas-bosas - O ką mums pasakys genetikai? – jis pažvelgė į įspūdingą ponią, evoliucijos ir vystymo skyriaus viršininkę.
- Viskas turi būti gerai. Mes daug kartų paskaičiavome ir patikrinome. Žmogus privalo pasirodyti numatytu laiku. Galimas nedidelis nukrypimas, koks plius minus milijardas metų. Tačiau tai nesvarbu, tai smulkmena, į kurią ir atsižvelgta neverta.

Bioekologai, geotektonikai ir likę skyrių ir tarnybų vadovai palinkčiojo pritardami. O ir ką čia kalbėti? Projektas praėjo visas įmanomus patikrinimus, buvo daug kartų išnagrinėtas iki smulkmenų, suderintas ir patvirtintas aukščiausiu lygiu. Ir štai dabar buvo sprendžiamas jo paleidimo klausimas ir realizacija erdvėje bei laike...

- Sakykite, o kaip jūs planuojate kontroliuoti jų genetinius pokyčius?

Visi nustebę atsigręžė. Kas tai? Kamputyje ant dėžės su žvaigždžių dulkių sėklomis įsitaisė jaunutė techninės analizės skyriaus praktikantė.

Visi ėmė šnabždėtis. Klausimas buvo netikėtas evoliucijos ir vystymo skyriaus vadovei:
- Naaa..., eeee, galima laikas nuo laiko juos užmigdyti ir atlikti masinį kraujo mėginio paėmimą...
- Taip?! – su tam tikra pašaipos dalimi paklausė praktikantė. – Ir kaip dažnai? Kaip tai atsilieps žemės gyvenimui? Ar pagalvojote?

Bosas su šypsena pažvelgė į praktikantę. Ech, tas žalias jaunimas,... tačiau juk ji teisi:
- Ir ką jŪs siūlote? – jis stiprų kirtį „uždėjo“ ant Ū.

Praktikantė nepasimetė. Matyt, atsakymą jau buvo parengusi iš anksto:
- Nėra nieko paprasčiau. Reikia biomaterijos ar įprasto kraujo kontrolės sistemą įvesti į pačią sistemą! Pavyzdžiui, sukūrus papildomą gyvų būtybių grandį.

Visi tylėdami sužiuro į bosą.

Tas vėl pasiglostė barzdą, atsiduso, pasitaisė nimbą ir ištarė:
- TEBŪNIE!

Ir taip Žemėje atsirado uodai...

Papildomi skaitiniai:
S. Lemas. Soliaris
A. Šalinas.  Futurija
Paslaptingosios zonos
Andrejus Anisimovas. Uras
Laukinės gamtos šauksmas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
Aleksandras Čumanovas. Apie formas ir formules
A. Anisimovas. Mažas papildymas oficialiai istorijai
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Elena Pervušina. Panoptikonas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Janušas A. Zaidelis. Riba
Mėnulio urvų pabaisos
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis