![]() |
Sergejus Kolesnikovas. Džekas - Mam! Džekas vėl išlėkė! Lukas įsiveržė į virtuvę ir sugriebė motinos ilgos suknios padalko. Jis visai
nepaklusnus! Nenoriu daugiau su juo vaikščioti. Blogas, labai blogas šuo! Lukas pažvelgė į motiną. Susidariusioje tyloje girdėjosi, kaip jis nežymiai kūkčioja: Markas numetė laikraštį ant stalo ir išsitraukė cigaretes. Eva nukreipė žvilgsnį į vaiką: Nepatenkintas berniukas pasimuistė, tačiau vis tik paėmė puodelį ir išėjo iš virtuvės. - O taip, aš prisimenu, - tarė Eva, kiek pašaipiai žvelgdama į vyrą, - tu norėjai, kad įsitaisytume šunelį. Tačiau ankstesnis
šeimininkas įtikino: sutarti su suaugusiu šunimi gerokai paprasčiau, - Eva atsidarė butelį su gazuotu gėrimu ir mąsliu
žvilgsniu apžvelgė vyrą. Ir padėk cigaretę! Aš nesu įsitikinusi, kad mes rūkėme namuose. Markas susimąstė, o tada atsakė, nors jo balse nesijautė užtikrintumo: Jie skubėjo, nes žinojo, kad šuo tupės prie vandens ir žvelgs į tolį, kol Markas jo neuždarys į narvą. Tada Džekas padės galvą ant letenų ir kurį laiką trikdys juos liūdnais atodūsiais. O tada jis vėl taps gana mielu šunimi... iki sekančio pabėgimo. Vairavo Markas. Eva įsitaisė greta ir mėgavosi Springtauno gyventojų žvilgsniais. Naujausios markės automobilis su atviru viršumi sklandžiai riedėjo centrine miesto gatve. Vyrų žvilgsnius kaustė mašina, o moterys mintyse matavosi jos puošmenas. Juk misis Keli buvo praktiška tobula. - Neskubėk, neskubėk, kad nesutraiškytumėm vargšių vištaičių, - sakė ji, jei vyras bandydavo padidinti greitį. Markas raukė kaktą, bandydamas suprasti, ką žmona turi omenyje. Jis nenorėjo prisipažinti, kad neprisimena, kas tos vargšės vištaitės. Pradžioje buvo šviesa. Tačiau kad tai būtent šviesa, paaiškėjo tik kai kažkieno balsas ištarė: Labas rytas, Makai! Kitą akimirką jis suvokė tris dalykus: kad yra Markas, kad guli ant nugaros ir apžiūrinėja plafoną. Pasukęs galvą, jis
išvydo vidutinio amžiaus moterį baltu chalatu ir medicinos seselės kepuraite. Moteris nusišypsojo: Marija nuėmė antklodę, paprašė kelis kartus per kelius sulenkti kojas, tada ištraukė lašelinės adatą, dūrio vietą apdorojo antiseptiku. Markas dėkodamas linktelėjo. Paklusti ir tikėti kiekvienu žodžiu... Markas sumišo... jam akimirkai pasirodė, kad visos tos mintys kyla jo galvoje be jokio jo dalyvavimo... lyg muilo burbulai jos išnirdavo iš pasąmonės gelmių ir pamažu išsisklaidydavo. Viešpatie, kas per nesąmonės? Markas papurtė galvą ir apsidairė. Jis buvo patalpoje, kurios tikrą dydį slėpė dvimetrinė tankaus audeklo širma. Pertvara skyrė erdvę su sešimčia ligoninės lovų, medicinine įranga ir seselės staliuku. Dauguma lovų jau buvo tuščios. Apie tai, kad patalpa yra nemaža, buvo galima spręsti ir už širmos nueinančias lubas su visa eile apšvietimo plafonų bei silpną tolimą žmonių balsų gausmą. - Nori gerti? Marija nustūmė lašelinę ir atnešė stiklinę vandens. - Ei, sesute! nuošaliau gulėjęs seniokas staiga pasikėlė ir pabandė pats ištraukti adatą. Kada paliksite mane
ramybėje?! Eikit velniop su savo machinacijomis. Aš dingstu! O seniokas tuo tarpu atkakliai reikalavo išleisti jį iš šito vištinyko ir stumdė Mariją, bergždžiai bandančią jį nuraminti. Galiausiai iš už širmos pasirodė du sanitarai ir atidirbtu judesiu paguldė senioką ant nugaros. Seselė maištininkui suleido injekciją ir seniokas nurimo. Keistas nerimas, kilęs Markui kol jisai žiūrėjo į palatos kaimyną, atslūgo. < O tada, Eva teisi po to, kai jie paliko kliniką, tasai jausmas užplūsdavo vis dažniau. Markas nesuvokė priežasties, nesuprato, kodėl namuose privalo vilkėti kostiumą, kodėl jis kartais panorsta padaryti kažką kitaip, nei tikisi žmona, reikalaujanti nenukrypstamo nepriekaištingumo visais klausimais. Kartais jam atrodo, kad galvą tarsi veržia timpa, ir tada norisi, va taip kaip Džekui, pabėgti prie jūros. Markas sustabdė mašiną prie aukštų kopų, nusitęsusių palei jūrą. Dabar jų šlaitai buvo nusėti geltonais šlamūnų žiedais ir skleidė į karį panašų aromatą. Būtent dėl to Eva nemėgo šios vietos. Jai atrodė, kad aplankius šią vietą nuo jos dvelkia pigios indiškos užkandinės kvapu. Tačiau Eva nenorėjo paleisti Luko ir Marko vienų. Besiraukydama, tarsi skaudėtų dantis, ji užsiropštė vos pastebimu takeliu ir tik viršūnėje leido sau atsipalaiduoti. Jie iškart pastebėjo šuns siluetą. Besileidžiančios saulės spinduliuose Džekas buvo panašus į nedidelį juodą stulpelį, kurį kažkas įkalė palei bangomušos liniją ir tik nesivaržančių žiogų būrys vertė šunį retkarčiais pajudinti ausis. - Štai jis! sušuko Lukas. Ji pabrėžė žodį mūsų ir Markas susiraukė, tarsi tai liestų tik jį. Jis atsišaukė: Pasigailėtinas bandymas: Lukas sugriebė šunį ir pabandė nusivesti su savimi. Šuo suurzgė. Berniukas atšoko į šalį ir paniuro iš nuoskaudos: Eva priglaudė sūnų: Lukas dar miegojo. Vakar Eva sunkiai paguldė sūnų į lovą ir nusprendė leisti jam išsimiegoti sekmadienį. Kas dėl Džeko, tai visas paskutines valandas šuo išgulėjo narve, atsisakė ėsti ir tik įprastu laiku leido suprasti, kad jam reikia pasivaikščioti. Tada Markas prie antkaklio pritvirtino pavadėlį ir išvedė šunį. Dulkiant vėsiam lietučiui, įsitikinęs, kad niekas nemato, jis pasilenkė ir delnu perbraukė per drėgną kailį. Šuo pažvairavo didelėmis akimis ir staiga palaižė vyriškio ranką. - Gal mes ir skubame su veterinaru?! neužtikrintai tarstelėjo jis, kai Džekas vėl grįžo į narvą. Ar neduoti šuniui dar kažkiek laiko, kad priprastų prie mūsų? Markas nuėjo prie praustuvo, tačiau tada netikėtai išsidrėbė krėsle ir atsivertė laikraštį. Evos veidas paraudo. Ji norėjo kažką pasakyti, tačiau jai sutrukdė durų skambutis. Veterinaras dar tarpduryje ją apipylė komplimentais. Dėkinga Eva pasisiūlė išvirti kavos. Ji pažvairavo į Marką, kuris, nepaisant visų jos pastangų, taip ir nesusitvarkė, ir pasigalėjo, kad privertė jį atsikelti taip anksti. Markas skaitė laikraštį, nerūpestingai išsidrėbęs krėsle, - ir pagal viską matėsi, kad tai eilinis maištas. - Jūsų idealus skonis, - pakartojo veterinaras, neskubiai gerdamas kavą. Markas žvilgtelėjo į žmoną pro laikraščio viršų ir vyptelėjo. Eva išvedė veterinarą į verandą. Džekas šastelėjo į priekį,
patraukė nosimi ir suurzgė. Veterinaras kurį laiką apžiūrinėjo šunį, tada nustebęs palingavo galvą: Veterinaras pagarbiai linktelėjo: Veterinaras atidarė narvą, ištraukė suglebusį kūną ant iš anksto paruošto elegantiško kilimėlio. Padarė nedidelę
įpjovą galvoje, praskleidė kailį ir garsiai šūktelėjo: Eva ir Markas sužiuro į šunį. Jie dar nieko nesuprato, tačiau įtarė, kad nutiko kažkas, ko niekas nesitikėjo. Eva ranka užspaudė burną ir aiktelėjo. - Iš kur, kaip sakote, gavote šunį? Eva paskubomis metė žvilgsnį į vyrą: Markas liko verandoje. Kurį laiką jis apžiūrinėjo šunį, tada atsistojo ir priėjo arčiau. Tamsi kraujo dėmelė ties pjūviu... Markas pajuto silpnumą. Jis iš virtuvės spintelės išsiėmė vaistinėlę, negrabiai patepė žaizdą ir susuko Džeką į Evos paruoštą kilimėlį. O tada, paklusdamas keistam minties gūsiui, išnešė šunį, paguldė ant užpakalinės automobilio sėdynės ir įjungė variklį. Toks elgesys buvo beprotybe, visų taisyklių pažeidimu, beprasmiu poelgiu ir, kas be ko, galėjo baigtis sugražinimu į kliniką... jis tai suprato, tačiau nesiruošė atsisakyti jį apėmusio polėkio. Tarsi tikrovėje jis girdėjo Evos balsą: Ką darai, Markai? Mes kaip tik dabar turime atsikratyti šios pabaisos... Tu nesveikas, Markai!? Mašina šovė į priekį. Per kelias sekundes ji pasiekė maksimalų greitį. Keisto, nesuprantamo pasitenkinimo jausmas jį užpildė taip, kad jis pažeidė dar vieną draudimą. Tik prie kopas Markas sumažino greitį. Mašina sustojus, jis kurį laiką sėdėjo, žvelgė į smėlio šlaitą ir šypsojosi. Tada išlipo, atidarė dureles, išėmė Džeką ir nunešė jį į kopą. Pusiaukelėje jis sublogavo ir jis nusprendė, kad jį užplūdęs jėgų antplūdis pasibaigė. Atgaudamas sąmonę jis suprato, kad jis ją, greičiausiai, buvo praradęs kilimėlis gulėjo šalia, o šuns nebuvo. Džekas pasuko galvą. Svetimas žmogus ėjo per smėlį, delnu pridengdamas akis nuo besileidžiančios saulės spindulių. Džekas įsitempė. Jis įprato, kad tos būtybės daugiau neturi žmonių kvapo. Nuo jų sklindančiame kvape buvo kažkas atstumiančio, bauginančio. Papildomi skaitiniai: | |