Igoris Proninas. Trejetas be dokumentų. Vartiklis: fantastika

Apie autorių žr. >>>>>

Apysaka „Trejetas be dokumentų“ (2007) pasakoja apie trejetą valkatų, suimtų nedidelėje geležinkelio stotyje plačios stepės viduryje, ties Imperijos pakraščiu su neįsisavintomis teritorijomis; padėtis nelengva laukiant laukinių kentaurų užpuolimo, kurie pasirodo nori užimti atvykstantį traukinį, kuriame važiuoja ir elfų princesė (į kurią, pasirodo, dar ir kėsinamasi). Belaisviams pavyksta pabėgti, jie padega Stepę, kad sutrukdytų kentaurams ir patys pasislepia traukinyje... O jame visas veiksmas ir sukasi aplink elfų princesę...
Kita jo publikacija Rusiška idėja

Patrulis atvedė apie 50 žmonių, tačiau Dolomis beveik visus iš karto paleido. Žmonės įprastiniai – daugiausia šudros, išgąsdinti naujienų apie prasiveržimą fronte ir puolę bėgti kur akys veda, Nuostabu, kaip gandai Stepėje plinta tokia sparta?! Grįžusiam po pietų stoties viršininkui beliko tik paskubomis akimis perbėgti sąrašą it trumpai šnektelėti su patrulių vadu. Juk nepaliksi proto netekusių piliečių jų pačių beprotybės likimui? Tegu veda išrikiuotus iki Klarumo, kur aukštos sienos ir didelis garnizonas. Nurims – pasirinks, kaip toliau gyventi. Tačiau liko dar trys.

- Įtartini! - trumpai apibūdino Dolomis, pasitaisydamas kepurę su snapeliu. - Siūlau sulaikyti, pone Pešti.
- Pažiūrėsime…

Jis jau žiūrėjo – visas trejetas stovėjo prieš jį. Du vyrai ir moteris. Atrodo taip, kad tikrai reikėtų suimti.

- Dokumentų neturi, antspaudų taip pat. Sulaikyti po vieną, - tęsė Dolomis, - Nesipriešino, slėptis nebandė.
- Ir taip aišku – kur tu Stepėje nuo patrulio pabėgsi?! Gerai jau, pradėkim. Štai tu! - dūrė pirštu liesą jauną vyriškį. - Kuo vardu?
- Kėjus Rimtis, - sulaikytasis sumindžukiavo nuplyšusiais auliniais batais, skambtelėjo grandinė. - Kilęs iš Saroso. Ėjau link jūros. O dokumentų neturiu, nes mane apiplėšė prieš savaitę. Antspaudas nusitrynė; aš juk trečią mėnesį einu, nuo pačios Drevlės pėsčiomis…
- Kuo užsiimi?
- Aš poetas.
- Nėra tokios profesijos… - Peštis priekaištingai papurtė galvą, žvelgdamas į baikščias Rimčio akis.
- Užtat yra toks gyvenimo būdas!
- Dolomi, užrašyk: valkata. Dabar tavo eilė pasakas sekti, pone…
- Hju Gramonas.

Antrasis sulaikytasis nebuvo aukštas, plačių pečių ir visiškai plikas. Peštis pastebėjo, kad jis atrodo visai tvarkingai, tačiau tik dėl savo pastangų – tai šen, tai ten matėsi tvarkingi lopai. Tvarkingi, tačiau pastebimi – vyro darbas. Juosta, kažkada gana brangi, jau gana smarkiai nusitrynusi. Jame buvo kažkas kariško.

- Kšatrijus?
- Tikrai taip. Pervestas iš vaišijų Antrojo stepių karo metu.
- Matau, kad ne paveldėtas… Irgi valkata?!
- Šiuo metu taip, - Gramonas nepradėjo ginčytis. - Ieškau tarnybos. Dokumentus pamečiau. Ilgai gyvenau Teritorijose ir antspaudas…
- Suprantu, suprantu. Tu sulaikytas. Tavo eilė ponia!

Moteris, apie 30 m. amžiaus, skėstelėjo rankomis, kiek leido grandinės:
- O ką sakyti?! Aš Ofa Čandra, einu iš Teritorijų, kaip jas vadinate. Dokumentų nėra ir nebuvo, antspaudų – irgi. Noriu prašyti pilietybės. Ar galiu dabar prašymą surašyti?!
- Dolomi, užrašyk: moteris be pilietybės, užsiėmimo tipas nenustatytas, - Peštis atsistojo nuo stalo ir sutraškino pirštus. - Viskas, išvesk. Sulauksime pamainos, tada ir išsiųsim.
- Tai kaip, ar galiu pareiškimą užpildyti? - nenurimo ponia Čandra. - Patys gi rašėte: „Stepės apgyvendinimo tikslais, Aukščiausiuoju įsaku…“
- Rašėm, rašėm. Tai gerai, kad tu tokia raštinga, - linktelėjo Peštis, užsimesdamas apsiaustą. - O dar rašėme, kad su prašymais reikia kreiptis į pasienio vadovybę.
- Aha, o tu surask juos Stepėje, tuos jūsų pasieniečius! Jie ten tik patys save saugo!

Dolomis atsistojo išsitiesdamas visu savo nemažu ūgiu ir pagrasino suimtajai „bananu“:
- Patruliai sakė, kad ji mėtė užuominas, … na, kad paleistų. Gal pažymėti palydimajame rašte?
- Kam mums to reikia?! - susiraukė Peštis. - Kam reikės – išsiaiškins. Nors… Štai šitam pažymėk, kad ypač pavojingas!

Stoties viršininkas paliko kabinetą. Dolomis nukreipė sunkų žvilgsnį į Hju Gramoną. Tasai tik trūktelėjo pečiais, skambtelėjo grandine.

Juos uždarė vienoje kameroje, dėl ko iškart sulaukė Ofos Čandros prakeiksmų lavinos.

- Tai tik iki ryto, - pažadėjo Dolomis. - Į tualetą tave atskirai nuves, belsk.
- Aha, „belsk“! Iki ryto mane čia, tikriausiai, į gabalus sudraskys! O dar šita… eee … „ypač pavojingas“!
- Jis su grandinėmis. Šauk, jei kas.

Langelis užsitrenkė, kameroje įsivyravo tyla. Kėjus Rimtis nusiavė, patalpą pripildęs klajonių pėsčiomis aromatu, - ir liūdnai žiūrėjo į suplyšusius aulinius. Gramonas, kaip stovėjo, nuvirto ant sofos ir užsimerkė.

- Dvokia kaip! - raukėsi Ofa. - Eik, bent išsiskalbk savo autus, nevalyva, čia yra vandens.
- Čebatas mano dešinys – vaikinas lyg bučinys; nuėjo ilgą kelią, bet galiausiai skelbia, kad toliau netrauks…
- Ką?
- Čebatas mano kairysis – į draugą vis dairysis, juk ir jis iš tos pačios odos, tad jis draugo neilgai godos…
- Jis ką, visiškas idiotas?! - Ofa pažvelgė į ypatingai pavojingą Gramoną, bet dručkis neatsimerkdamas tik prunkštelėjo. - Nesupratau…
- Jis poetas…
- Na ir kas?! Ir aš privalau čia sėdėti visą naktį su prietranka ir banditu? Brangioji mama, koks košmaras! - ji pri4jo prie grotuoto langelio ir pasistiebė, - Atrodo vandens siurblinė matosi. Stotis… Niekada nesu traukinio mačiusi. O jūs?

Niekas neatsakė, tačiau Ofos tai nesutrikdė. Kol ji tiesė kaklą. Besistengdama įžiūrėti dar kažką, poetas pagaliau atitraukė akis nuo batų, kad įsisiurbtų jomis į po suknele iškilusius moters sėdmenis. Sprendžiant iš iškart lūpose nušvitusios šypsenos, prasidėjo naujas įkvėpimo priepuolis.

- Tik be žodžių! - paprašė Gramonas. - O tai mano silpni nervai…
- Kiek silpni? - pasidomėjo Rimtis.
- Beveik tiek pat kaip ir tavo eilės. O štai šia geležėle, - dručkis krestelėjo grandinę, - galiu kaip pat nusukti tau kaklą.
- Pakalbėčiau su tavimi kitoje vietoje ir kitu laiku… - ir poetas net nusispjovė ant grindų. - Visi jūs kieti, kai apsauga aplinkui.

Gramonas staigiai atsisėdo ant ant sofos, tačiau Rimti visai bereikalingai atšoko prie durų – kšatrijaus akyse tebuvo nuostaba:
- Tai tu man šitai pasakei, rimuotojau? Man?
- Gerai, jau gerai! - pernelyg garsiai ištarė poetas. - Praėjo… Tik nereikia taip.
- Kokia prasme – „taip“ – nesuprato Gramonas. - Ką, tavo eilės puikios?
- Eilės prastos… - Rimtis grįžo ant savo sofos, tačiau prisėdo tik ant jos kraštelio. - tačiau tai nereiškia, kad prieš mane reikia balsą kelti. Aš gi nesiskundžiu kad mane uždarė su šliundra ir …
- Ką?! - Ofa, su įdomumu stebėjusi vyriškius, net pašoko. - kaip mane pavadinai!?
- Jis daugiau to nedarys, - ir Gramonas vėl prigulė. - Jis atsiprašys. Tik nesukelk muštynių, prašau.
- Muštynių?! - Aš jam paprasčiausiai akis išdraskysiu!
- Atleisk! - Rimtis ar tai iš tiesų gailėdamasis, ar tai iš kitų sumetimų, puolė ant kelių ir nuleido galvą. - Smok, jei nori, tik atleisk… Nuslydo.
- A tau dar kai ką nurausiu! - Ofa pačiupo poeto batą ir kelis kartus kaip reikia vožtelėjo per makaulę. Kad tu padvėstum, išpera! Savo motiną taip vadink, supratai?!

Rimtis tik krūpčiojo, kantriai laukdamas egzekucijos pabaigos. Galiausia čebatas plyšo į dvi dalis, ir Ofa nusviedė šalin rankoje likusį aulą.

- Niekšas! - pridūrė ji ir galutinai nusiramino. - Eina iš Oš-porto iki pačios sostinės
- O iš kur tu žinai? - Rimtis pakėlė galvą.
- Žinau…

Paula paėmė iš Peščio ritinėlį su žinute ir sudegino popierių naikintuve.

- Aš, atrodo, ne viską supratau… - pavėluotai sumurmėjo stoties viršininkas.
- Aš kartoju. Kentaurai eina tiesiai į mus. 3-6 eskadronai. Juos persekioja 4 raiti būriai, tačiau, aišku, nesuspės. Stotis pasmerkta, mums siūlo evakuotis.
- Bet, … o jei kentaurai suskubs anksčiau, iki traukinio?

Braminas tik gūžtelėjo pečiais.
- Na taip, na taip… - Peštis perėjo per mago kabinetą, smarkiai kasydamasis pakaušį. - Teturiu tik dvi kuopas pėstininkų ir šaulius. Na. Mobilizavus visus, būtų dar koks puššimtis… Neatsilaikysime, juk… Išeiti į Stepę? Iš vis gausis skerdynės, mano orkai nepratę laikyti karė^*).
- Tu jau geriau pagalvotum, ko jiems čia reikia, - Paula ant stalo išvertė stalčiaus turinį ir ėmėsi žiūrinėti popierius. - Sugriauti vandens siurblinę ar išžudyti personalą? Ne kažin koks pasiekimas, jei atsižvelgtum, kad atsitraukti bus labai sunku.
- Gal jiems reikia traukinio? - Peštis atsisėdo į krėslą, iš kišenės išsitraukdamas pypkę. - Tai pirmyn, ir tiesa, nusiraminkime.
- Tai pirmyn, - sutiko magas, neatsitraukdamas nuo savo užsiėmimo. - Traukinio… Ar pajėgs kentaurai paimti traukinį?
- Mažai tikėtina. Išsekindami galėtų, tačiau jie turi ne daugiau nei dvi dienas iki kavalerijos pasirodymo.
- Tada kam visa tai?
- Nežinau. Tiesiog pasiūliau pamąstyti, - Paula užbaigė popierių peržiūrą ir viską suvertė į naikintuvą. Trumpam plykstelėjo liepsna be dūmų. - Braminų toks įprotis: galvoti. Tačiau, galbūt, kentaurai tiesiog pasiklydo ir nesupranta, kad prisispaudė prie pakrantės.
- Kentaurai paklydo Stepėje?! Magai, gal tu užmiršai, iš kur tie laukiniai kilę?! Jiems čia kiekviena žolelė gimtoji. Ir išvijo jos dar ne taip seniai, kad kas nors nors kiek pasikeistų. Kaip gerai, kad aš išsiunčiau bėglius kartu su patruliu… Turėtų spėti pasitraukti nuo kentaurų kelio. O aš bet kuriuo atveju privalau sulaukti traukinio; jei paskubėsime, duosim troliams vandens. - Peštis, taip ir neyužsirūkęs, įkišo atgal pypkę. - Viskas, bramine, galvok pats, o mano reikalas – veikti.
- Veik, kšatrijau.

Kai tik durys už jo užsivėrė, magas paskubomis iš spintelės išsitraukė nedidelį buteliuką ir godžiai iš jo gurkštelėjo. Braminai irgi bijo miries. O galvoti ir bijoti vienu metu praktiškai neįmanoma.

- Kažko sujudo! - Ofa vėl stiebėsi prie langelio. - Jau beveiK tamsu, o jie zuja…
- Pabandyk ką nors išgirsti, - Gramonas priėjo ir lengvai pakėlė moterį. - Ar taip patogiau?
- Gerai, dėkui… O nieko nesuprasi, tik rėkia ir keikiasi – kareiviai. Daugiausia orkai. Nežinojau, kad orkus į stotį įsileidžia.
- O jie juk Imperijos piliečiai, ne taip kaip tu! - paerzino jau senokai nuo mušimo atsigavęs Rimtis. Šoktelėjo ir prisitruakė rankomis įsikabinęs į grotas.
- Kiek jų ten? - pasidomėjo ūgiu ir grandinėmis nuskriaustas Gramonas. - Bent apytiksliai?
- Na, ...nežinau. Pora šimtų, o gal ir daugiau. Iš čia ne visos kojos matosi.
- Bendra rikiuotė, - numykė dručkis. - Naktį. Prieš atvykstant traukiniui. Spėju, kad kentaurai, nuo kurių sprukom, kažkur netoliese.
- O man sakė… - poetas pavargo ir nušoko žemyn. - Sakė, kad kaip tik į pakrantę jie neis, kad iš čia juos gali nuginti į pusiasalį – ir jiems kaput!
- Teisingai sakė, - linktelėjo Gramonas. - Todėl šia kryptimi ir nebuvo kam jų pasitikti. Jei stoties viršininkas pareikalaus ją ginti, tai mes visi greitai čia mirsim. Čia tiesiog nėra padorių įtvirtinimų.
- O jei nepareikalaus? - Ofa nuleido galvą, apžiūrėdama blizgantį kšatrijaus pakaušį. - Reikia bėgti! Kentaurai – jie… Jie baisūs!
- Jis įpareigotas ginti stotį, jei nebus kitokio įsakymo. Tik štai… Prasidės sumaištis – reikia mums patiems iš čia nešdintis, - Gramonas nuleido Ofą. Blogiausiu atveju veiksim taip: tu šauki apsaugą, kad nori į tualetą nueiti, o tu, poete, puoli pirmąjį, kurį pamatysi. Pasistenk jį bent trumpam užlaikyti. O aš užsiimsiu likusiais…

- Už tai – į kartuves, - niūriai ištarė Rimtis. - Beje, visus. Kartuvių moralė paprasta; užkauš rankas už nugaros, tada paims tave už kaklo, patraukios tave už kojos…
- Užsičiaupk! - sudejavo Ofa.
- O kentaurai tave greičiau papjaus, tačiau pradžioje dar užpakalį išdraskys, - pastebėjo Gramonas.

Rimtis purtė galvą tarsi priepuolio apimtas:
- Tai paistalai!
- Dar ir ne tokie; aš visokių lavonų mačiau.. Ofa Čandra, tu su manimi?
- Žinoma, - moteris žvilgtelėjo į poetą ir tam pasirodė, kad ji akimirksniu pasikeitė. - Kentaurai nieko gyvo nepalieka, kvaileli. Taigi, ir liudyti prieš mus nebus kam. Dabar kaip tik rikiuotė, tikriausiai visame pastate, be apsaugos, nieko nėra. Tamsu, šurmulys. Dingsim į Stepę – mūsų niekas neras.
- O jei užlėksim ant kentaurų? - nenusileido Rimtis. - O jei kentaurai stoties nepuls – kas tada? Ryte mūsų pėdsakais patrauks patrulis – ir kaput!

Ofa lėtai pasisuko į Gramoną:
- Nusuk jam kaklą, Hju, - apsieisim…
- Palaukite! - dručkis muistėsi. - Sakiau: blogiausiu atveju! Ryte jau bus atvykęs traukinys. Jei spėsime sulipti, kentaurai mūsų nepasieks. Jiems tam prireiks bent kelių dienų…
- O jei kentaurai pasirodys iki traukinio – bus vėlu. Mūšio metu niekas manęs į tualetą neketins vesti.

Ofa kalbėjo ramiai, aiškiai ištardama kiekvieną garsą. Gramonas be jokių ceremonijų ištiesė ranką ir truputį palenkė jai galvą, kad ant jos kristų mėnulio šviesa. Kitą akimirką jo paties galva krūptelėjo nuo stipraus smūgio, nors Hju jo tarsi jo nepastebėjo.
- Sakiau: laukti. Ir dar sakiau – dručkis dūrė pirštu į poeto krūtinę, - kad tu mums padėsi. O dabar vėl laikas pasiklausyti, ką rikiuotėje kalba mūsų gynėjai.

Traukinys važiavo pastebimai trūkčiodamas. Ir Koloralis vos neišpylė arbatos ir tyliai nusikeikė elfų kalba.

- Troliai nepatenkinti, - paaiškino prie lango sėdėjęs jaunas papulkininkis Žekobis. - Neįpratę vaikščioti tamsoje. O ir vandens, girdėjau, jiems davė tik pusę normos.
… - Nesuprantu, kodėl tų kentaurų nesustabdė anksčiau, - pratarė elfas. - Mačiau juos prie Karlgrado sienų. Jėgų daug, bet proto…
- Ten ne sienos, ten Stepė, - už veikiančia ariją įsižeidė kšatrijus. - Kai tie juda karė ir kiekvienas atakos metu iššauna gerą tuziną sunkių strėlių… Įsivaizduokite, kokiu greičiu jos lekia? Pramuša net storus šarvus. O dar velniškas sugebėjimas akimirksniu persirikiuoti. Tarsi vienas gyvas organizmas! Mes niekada tokio suderinamumo nepasieksime.
- Vis tiek nesuprantu. Kentaurai nekasa šulinių, o eina nuo vieno prie kito. Galima būtų numatyti, … užnuodyti vandenį, galų gale, - Koloralis numojo ranka. - Atsipalaiduota po pergalių: „Kovos veiksmai perkelti į Šiaurinių teritorijų gilumą, o nuo šiol Stepė – neatskiriama Imperijos dalis…“. Ir štai tau, prašau.
- Nemanau, kad dabar tinkamas metas kritikuoti maršalo Tastialio veiksmus.

Elfas trumpai, su nuoskauda nusilenkė vyresniajam. Ponas Omo Achastialis, hercogo Nedelveizo rūmų prižiūrėtojas, užbaigė košę ir kruopščiai sudrėkino lūpas servetėle.

- Esu įsitikinęs, kad maršalas Tastialis padarė viską, kas įmanoma, kad užkardytų prasiveržimą, - mandagiai tęsė papulkininkis. - Galbūt, mums nežinomi visi priešo veiksmų kėslai, kai tuo tarpu maršalas...

Achastialis tingiai mostelėjo servetėle, parodydamas, kad pokalbis baigtas. Tačiau pakilti nuo stalo nespėjo: per restoraną link jų artėj gnomas palydovo kepurėle:
- Leiskite… Skubus traukinio kapitono pranešimas… Tam tikram asmenų ratui…

Visi trys gavo po voką. Gnomas atidavė pagarbą ir nubėgo toliau, prie kapitono stalo, kur pietavo aukščiausio rango svečiai nedalyvaujant kapitonui.

- Pradžioje derėjo perduoti pranešimus jiems, o tik vėliau mums – sumurmėjo amžinai nepatenkintas Achastialis.

Jaunajam elfui teko laukti, kol vyresnysis apžiūrės voką iš visų pusių – atplėšti anksčiau savąjį jam neleido išsiauklėjimas. Papulkininkis Žekobis nusprendė, kad jau pakankamai ilgai tąsėsi su elfu, ir pirmas triukšmingai praplėšė standų voką.

- Kiek suprantu, viskas klostosi ne palankiausia linkme! Traukinyje, už šarvų, mes atsėdėsime, tačiau kentaurai išžudys mūsų trolius. Taigi, teks laukti ne tik vandens, bet ir naujų vežėčių. Ir kokiam laikui čia įstrigsime?
- Skubate į sostinę? - vėl pašiepė Achastialis
- Ne aš, o mano ponia, - čia senuką jau buvo leistina pataisyti. - Princesė Edu Simialė, kaip jums žinoma, vyksta į Imperatoriškąjį balą, kuris nebus atidedamas. Tas pats, beje, liečia ir kunigaikštį Greitosios strėlės.

- Reikėjo pasinaudoti jūrų keliu. Orkai, kalba, bijo vandens, tačiau jums tai… - Achastialis galiausiai baigė skaityti ir kruopščiai paslėpė dokumentą. - Ach taip, atleiskite, neturiu teisės kritikuoti princesės Simialės norų. Imperatoriškasis balas, tai bent! Aš ir užmiršau. Leiskite pasišalinti.

Vyriškis ir elfas atsistojo, nusilenkdami senoliui. Kai tik jis nukibilkščiavo šalin, Koloralis pusbalsiu paleido ilgą tiradą elfų kalba.

- Tikriausiai Achastialis ne geriausios nuotaikos, - nusišypsojo papulkininkis.

Elfas kilstelėjo galvą:
- Prašau, nereikia į mane kreiptis kaip zapanibrolį! Galiausiai, aš triskart vyresnis už jus! - Koloralis paliko neišgertą arbatą ant stalo ir atsistojo. - Turiu garbės!

Žekobis šypsodamasis žvelgė jam įkandin:
- Aš dar tavo garbę prisiminsiu, chame… Niekšas prakeiktas… Sutvėrimas…
- Gal dar arbatos, - greta atsidūrė gnomas padavėjas.
- Ačiū, brolau, nereikia! Perduok padėką virėjui! - papulkininkis atsistojo ir, įmetęs monetą į oficianto ranką, šiek tiek šlubčiodamas, nuėjo iš paskos savo pietų kolegoms.

Kėjus Rimtis nervingai susimąstęs vaikštinėjo nuo sienos link sienos. Jie girdėjo beveik viską, ką Peštis pasakė bendros rikiuotės metu. Dabar poetas beprotiškai baiminosi, kas jam nutikdavo kaskart, kai reikėdavo priimti sprendimą.

- Taip, kšatrijau, aš nelaukčiau. Aš įpratusi pati spręsti už savo likimą.
- Beje, o ar negalėtumei jų nuimti? - Hju paskambčiojo grandinėmis. - Bent nuo kojų.
- Kitoje vietoje, kitu laiku… - Ofa pasilenkė apžiūrinėdama grandines. - Ištrūksim – nuimsiu. Reikia tekančios saulės.
- Jos užburtos, kaip tu jas nuimsi, - burbtelėjo Rimtis. - Imperatoriškasis darbas, ne savidarbės.

- Supraskite, pone Gramonai, - ji vėl kreipėsi į dručkį. - Mūsų gyvenimas dabar priklauso nuo to, kas pasirodys anksčiau – kentaurai ar traukinys. O norėčiau…
- Aš viską jau senai supratau, - nutraukė ją Hju. - Kartoju: užpulsiu apsaugą tik kraštutiniu atveju. Aš ne žudikas. Ir dar man kažkodėl nelabai norisi vykti per Stepę jūsų kompanijoje.
- Na kur tau?! - Ofa nusijuokė ir nuėjo link durų, nustumdama nuo kelio pasipainiojusį Rimtį. - Aš toks kietas, ypač pavojingas… Ei, apsauga! Nuveskite ponią prasivėdinti!

Kol Ofa beldė, Gramonas spėjo atsistoti ir prieiti arčiau. Poetas suprato, kad nuo jo jau niekas nepriklauso. Atsivėrė langelis, ūsuotas orkas iššiepė dantis.

- Ko staugi! Kibiras kampe!
- Man jūsų vyresnysis sakė, kad turiu teisę reikalą atskirai atlikti! Štai ir vesk, gražuoli.
- Nieko nežinau, - papurtė galvą orkas, - man neperdavė. Kur ypač pavojingas?

- Tu šitą… Nekvailiok. Ir tu, ponia, nekvailiok. Eikit gulti. - ir langelis užsitrenkė.

Ofa Čandra, kažkodėl nepuolusi į isteriją, pritūpė:
- Ką, pone Gramonai, aplinkybės pasikeitė? Koks jūsų kitas planas?
- Tu jau kreipkis į mane paprasčiau, - paprašė kšatrijus. - Jei tai tave domina, į elfus žiūriu palankiai. Arba beveik palankiai. Ir į mišrūnus - tuo labiau. - Mišrūnė? - kiek aprimęs Rimtis įsitaisė šalia Ofos. - Niekada nemačiau! Tu nepanaši į elfę, visai!
- Tai ir pasitrauk… - Ofa stipriai stumtelėjo poetą į krūtinę ir tasai šleptelėjo ant užpakalio. - Ne žvėrinčiuje, kad spoksotum. Hju, aš bijau. Mums reikia ištrūkti. Ar tau norisi mirti sukaustytu?

Gramonas prispaudė delną prie durų. Kelios sekundės koncentracijos, - iš štai jau lemgvas dilgčiojimas pirštuose, ranka sklindanti šiluma… Užburtos. Tikriausiai stotyje yra magas – ir kameroje neliko plyšelio, ties kuriuo jis nebūtų pasidarbavęs. Įskaitant lubaas.

- Aš iš čia matau, kad užburtos, gali nestypčioti, - pratarė Ofa, kai Hju, sekdamas savo mintis, užvertė galvą. - Imperatoriškas darbas, kaip išsireiškė mūsų bičiulis. Tyliau… Kilstelk mane!

Ofa šoktelėjo prie lango. Rimtis paslaugiai pakėlė moterį, pasistengęs užsitikrinti maksimalų kontaktą su jos šonais ir užpakaliu.

- Ei! - kiek galėdama surėkė puselfė, įsitvėrusi į lango grotas. - Ei, viršininke! Tu žadėjai, kad mane nuves į tualetą, o man sako, kad negalima! Viršininke! Ei! Aš girdėjau, kad jūs kažkur netoliese!

Dolomis, dalijęs paskutinius įsakymus vandens siurblinės personalui, su malonumu būtų tai praleidęs pro ausis. Tačiau kariai jau pradėjo atsisukinėti, norėdami pamatyti, kažkuris nusijuokė… Dolomis priėjo prie grotų:

Rimtis išgirdo, kaip už nugaros negarsiai nusikeikė Gromonas. Poetas apsidairė ir pamatė, kad dručkis nuo lovos nutraukė ploną paklodę ir suka ją į virvę. Vėl vyko kažkas, kas lėmė jo likimą. Kažkas baisaus. Tačiau Kėjus Rimtis buvo linkęs dėmesį sutelkti į nuo Ofos kūno sklindančią šilumą – tai ramino.

„Kai laikau tave savo delnuose, šuoliuoju tarsi dausose… Puselfė. Kalba, kad jų viduje viskas kitaip. Kai mano rimas būtų nekaip…“

Kažkas užgriuvo ant jo ir poetas kūlverščiu nusirito grindimis, po savimi spausdamas Ofa. Nesakysi, kad tai labai malonu, tačiau erotinis įkvėpimas kažkur pranyko. Moteris kimiai rėkė, šaukėsi pagalbos. Pamirkčiojęs Kėjus pagaliau susivokė, kad ypač pavojingas dručkis smaugia ponią Čandrą susukta paklode. Pirma klajojančio poeto mintimi buvo atitraukti Gramoną nuo Ofos, tačiau, pirma, tai nebuvo paprasta, o antra, Rimtis kartais susivokdavo labai greitai.

„Grandine jam būtų buvę patogiau, jei tikrai norėtų nužudyti!“ - sumąstė jis iškart gaudamas smūgį alkūne į galvą. - „Senieji magai, išgelbėkite mane ir šįkart, kaip visada!“

- Apsauga! - už lango sustaugė Dolomis. - Muštynės kameroje! Išskirkite juos!

- Tyliau, tyliau! - sušnabždėjo jis Ofai į ausį. - Viskas, dabar jie ateis!
- Aš tave tiesiog sudraskysiu, pusproti! - sušnypštė ji. - Suplėšysiu! Reikia tik laiko ir vietos!
- Nebus! - pažadėjo Gramonas. - Net nesitikėk.

Sužvangčiojo sklendės. Abu pritilo, ruošdamiesi lemiamam momentui. Rimtis, stengdamasis net nešlepsėti basomis kojomis, pasitraukė į kampą.

- Ką čia sumąstėt, šunsnukiai? - vienas orkų žingtelėjo link tvarkos pažeidėjų, užsimodamas gumine lazda, - Kuriam čia panižo?

Antrasis atsistojo jam už nugaros, sužiuręs į Rimtį. Dar vienas – tarpduryje. Poetas suprato, kad pats laikas apsispręsti, kieno jis pusėje, - ir iškart apsisprendė, spjovęs į sargybinį. Orkas suriaumojo, puldamas skriaudėją. Bet nebūtų buvęs Rimtis vagiu ir valkata, viskas būtų pasibaigę vienu smūgiu, tačiau ilgi bendravimo su policininkais su „bananais“ metai Kėjui išvystė kai kuriuos instinktus. Jis tiesiog šoktelėjo į priekį, neleisdamas orkui suduoti smūgio, ir abiem rankomis įsikibo į lazdą.

Tuo pat metu Ofa nepaprastai vikriai pakirto kitam orkui kojas, tad Gramonui teliko grandine smogti tiksliai į galvą. Jis norėjo sučiupti lazdą, tačiau ją jau buvo pagriebusi Čandra. Ignoruodamas kaukiantį Rimtį, kurį stiprus priešininkas daužė laisva ranka, ji šoko prie durų. Trečias sargybinis spėjo pasiruošti, tačiau paskutinę akimirką Ofa suklupo, nepatogiai nugriuvo ir dūrė lazda jam į pilvą. Tarsi meteoras virš jos pralėkė Gramonas, pargriaudamas orką ir išsirisdamas į koridorių. Kad ir kaip buvo užsiėmęs Rimtis, tačiau spėjo pastebėti tarpduryje šmėkštelėjusią trumpą juodą Čandros kasą. Išdavystės proga sueiliuoti ką nors laiko nebuvo, o štai ištraukti iš makščių oro trumpą durklą (laimei, jis kabojo dešinėje pusėje) laiko kaiptik užteko. Dabar galima paleisti lazdą. Kėjus šoktelėjo ant sofos ir susisuko į kamuoliuką:
- Nemušk! Nemušk! Daugiau taip nedarysiu!
- Tai… na… - atsilaisvinus ginklui orkas spėriai apsidairė.
- Jie pabėgo! - pasufleravo Rimtis, šluostydamasis kraują nuo sumušto veido.
- Tik pajudėk! - perspėjo sargybinis ir atsuko nugarą. Geriau jau jis to nebūtų daręs!

Rošas Lepedis, traukinio „Pajėgusis“ kapitonas, kairįjį kumštį uždėjo ant stalo, o dešinįjį – ant kairiojo ir šį derinį iš viršaus papuošė savo ruda barzda. Taip jam buvo patogiau apžiūrinėti traukinio modelį, siūbuojantį ant stalo sulig traukinio trūkčiojimais. Trys cisternos vandens iškart už keturių trolių, keturi vagonai su rūda, keleivinis, karinis, pagalbinis, arklidžių… Prisižiūrėjęs kapitonas pirštu atsargiai atkabino paskutinį vagonėlį ir nusviedė per petį, o tada grįžo prie apmąstymų. Traukinys su troliai

- Mes dar rasime jį! - su netikru įsitikinimu atitarė vyr. pagalbininkas, palinkęs prie žemėlapio.
- Nerasim, - liūdnai, tačiau gerokai svariau atsakė kapitonas. Stepėje medžių nėra, o čia visa platforma… Išsitampys po lentą.
- Bet čionai gi niekas negyvena!
- Aš nežinau kas ir kaip, o kad ištampys – tai tikrai!

Šį kartą nei arklių, nei kitų gyvūnų traukinys negabeno ir, taip skubant, tempti beveik tuščią arklidžių vagoną nebuvo prasmės. Dešimt raitelių, priskirtų pagal įsaką, jau nurūko į stotį – arba perspėti apie greitą atvykimą, arba žūti, jei stotis jau užimta.

Trečiu kabinete buvo traukinio magas Ho Dimo. Su būdinga braminui ramybe jis vartė kažkokią knygą.

- Pagalbinis iki viršaus prikrautas asmeninių daiktų. Visi paduotų į teismą. Nesiruošiu iki gyvenimo pabaigos mokėti ieškinius.
- Atsikalbinėjimai… - nepatenkintas burbtelėjo magas. - Juk galma kažką sugalvoti. Tarkim, gaisras. Ir remiantis instrukcija – atkabinti.
- Kalėjimas tavęs pasiilgęs, žulike. Nieko, troliai suspės… Jie žino, kad priekyje siurblinė, jaučia vandenį. Šiaip, gerai elgiasi, tik labai suirzę.

Lepedis atsargiai parideno modelį ant stalo, tarsi pasitrindamas: ar suspės troliai. Vagonai su rūda – štai didžiausias traukinio svoris. Jūrų magija nepatikima, todėl rūdos ir negabena laivais.

- Naujienos, - staiga ištarė Dimo, padėdamas knygą ir prie savęs prisitraukdamas paauksuotą dėžutę. Po dangteliu buvo ritinėlis. - Kentaurų žvalgai jau prie siurblinės. Įsakymas: kuo labiau skubėti, stoties personalas ir apsauga pavojuje. Jei atsidursime ten anksčiau – visus paimti, o toliau – pagal aplinkybes.
- Jei stoties viršininkas ne kvailys, išrikiuos karė ir eis mūsų pasitikti. Tačiau ponas Peštis, atrodo, ne protingiausias… - mąsliai nutęsė kapitonas.
- Jis neturi teisės palikti siurblinę
- Jei pagrindinės kentaurų pajėgos netoli, siurblinės neapginsi. Ir tai blogai, nes be vandens mes toli nenueisim… Padėjėjau! Perduok , kad pagirdytų! Kad aplietų trolius vandeniu.

Kai durys už padėjėjo nugaros užsidarė, Lepedis trenkė kumščiu per stalą:
- Kas vyksta, bramine?! Stotis kentaurams nereikalinga, taigi – reikalingi mes?
- Galiu tik spėti… - gūžtelėjo pečiais magas. - Jei spėsim pagirdyti trolius ir pasipildyti, gal ir datrauksim iki Jūrų tilto…
- Va, jei spėsim pasipildyti itr bus vilties, atkabinsiu ne ik pagalbinį, bet ir karinį, ir keleivinį. Susispaudus – ne bėda, atsisėdėsim čia, ekipažo. Reikia tik proviziją perkrauti ir visas talpas užpildyti… - kapitonas pasisuko į žemėlapį primesdamas. - Pasieksim Tiltą, jei sugebėsim apginti trolius. Tačiau tam teks pusę žmonių paaukoti. Jei kentaurai seks paskui mus. Jei neseks, tai jie kažkokie savižudžiai – būti prispaustiems prie jūros jiems mirtis… Mąstyk, bramine, o po valandos atsiskaitysi už apmąstymus.
- Tu kapitonas, - linktelėjo magas, vėl grįžęs prie skaitymo. - Padarysiu.

Peštis stoties gynybą suorganizavo paprastai: orkus suleido į pastatus ir liepė jiems užsibarikaduoti. O pats su šauliais ir bet kuo ginkluotu personalu įsitaisė ant siurblinės – bent jau nuo vandens bokšto gerai matosi. Buvo tamsu, tačiau Peštis tikėjosi, kad iki auštant kentaurai nepasirodys. Kaip bedėliotum, bet net arkliažmogiai naktimis juda ne taip sparčiai.

- Klausyk. Paula, o juk jie jau dvi savaitės mūsų teritorijoje. Gyvenamų vietų vengė, taip? Stovyklavo trumpai. Kuo jie visą tą laiką maitinosi, a? Kentaurai vandenį geria lyg arkliai, o ėda kaip slibinai.
- Galvojau apie tai, - linktelėjo braminas, sėdėdamas greta ant geležinio stogo. - Tikriausiai jie išsekę, atsargų beveik neturi. O r strėlinės ne tokios pilnos, kaip reido pradžioje. Ką gi, tai tik rodo, kad jie į čia ėjo nuo pat pradžių… Perimti traukinį.
- Ką jie gali padaryti „Pajėgiajam“?
- Sustabdyti. Užlaikyti. Ten tarp keleivių dvi tikrai svarbios asmenybės: elfų princesė ir orkų kunigaikštis. Vyksta į Imperatoriškąjį balą. Palyda, garderobas… Apie likusius mano kolegos ne kažin ką gali pasakyti. Šiaip, atsitiktinė publika.
- Elfų princesių pilnai pakanka, atsižvelgus, kaip ilgai jos gyvena. O pas orkus.. - Peštis dėl visa ko apsidairė, tačiau ant stogo buvo tik žmonės ir personalo gnomai. - Pas orkus kas antras kunigaikštis.
- Kas antro į Balą nekviečia.

Jie patylėjo, žvalgydamiesi į tamsą, o mindžiukavęs greta Dolomis ryžosi prabilti:
- Ponas Pešti, leiskite, aš su dviem vaikinais nusileisiu? Tasai, kuris ypatingai pavojingas, jis surakintas grandinėmis, kažkur visai greta. Kas nepabėgtų!
- Užmiršk, Dolomi! - griežtai uždraudė viršininkas. - Paleidai, tai paleidai. Tarp kito, grandinės atsirado, voliojosi po stalu sargybinių patalpoje. Savo laiku gausi nuobaudą. Aš irgi kaltas, reikėjo daugiau dėmesio skirti įtartiniems… Dabar vėlu vėzdu mojuoti. Kentaurų žvalgai gali būti visai greta, pervers jus – cyptelti nespėsite.
- Be to, to trejeto, gal jau ir gyvųjų tarpe nėra, - pastebėjo magas. - Kentaurų uoslė geresnė už šuns. Tamsa nepadės. O laukiniai rinktis, kur priešas, o kur draugas, neims. Net jei bėgliai – šnipai, susidūrimas su kentaurų žvalgais jiems garantuota mirtis.
- Ir ko mes su jais cackinomės?! - ginčytis su vyresnybe Dolomi nebuvo pratęs, tačiau pavaldinio nuotaika nebuvo pagerėjusi. - Kentaurai… Reikėjo juos išnaikinti per Stepių karus, o ne „gerinti santykius“… Bekiaušiai netikšos.

- Nesiginčyk su Imperijos politika, drauge, - patarė braminas. - Tai tavęs nepuošia. Imperatorius geriau žino.

Dolomis nutylėjo, viltingai įsižiūrėdamas į tamsą. Jei pastebėtų kokį judesį, galėtų dėl visa ko iššauti – atlėgtų širdis. Tačiau, lyg tyčia, jau patekėjo abu mėnuliai. Staiga Dolomis pašoko.

- Tyliau! - sušnabždėjo jis, nors visi ir taip tylėjo. - Girdite? Daugybės kanopų trepsėjimas, darniai jojant ristele.

Taip Stepėje skamba artėjantys kentaurų eskadronai. Duslus, tolimas, grėsmingas garsas. Dauguma iš buvusių ant siurblinės jį girdėjo pirmąkart, tačiau supainioti su kuo nors kitu buvo neįmanoma. Link stoties artėjo pati mirtis.

- Atkentėjo mūsų nuodėmingi kūnai! - išsireiškė vienas iš lankininkų. - Tegu išsilaisvina siela!
- Ir kas tempia tave už liežuvio?! - pagyvenęs gnomas greta jo sunkiai tvarkėsi su lanku. - Gal praneš pro šalį…
- Traukinys!

Visi atsisuko. Toli pietvakariuose pasirodė žalia švieselė. Greitai ji išsiskaidys į keturias, pagal traukinį traukiančių trolių skaičių. „Pajėgusis“ artėjo, gerokai lenkdamas grafiką, tačiau kartu su kentaurais.

- Taip ir žinojau, - atsiduso Peštis. - Dabar vėl reikia nervintis: o kas anksčiau? Ruožtis papildymui ar jau neverta?
- Mano drauge! - braminas uždėjo ranką ant stoties viršininko peties. - Niekas dar neišsisuko nuo jam skirtos strėlės, nes tas strėles paleidžia iš Dangaus. Nurimk, prašau, o tai jau bokštas svyruoja nuo tavo atodūsių.

Kėjus Rimtis visai nelaikė, kad nužudymas yra „poeto gyvenimo būdo“ dalimi. Vis tik ten, kur jis praleido jaunystę, žudė dažnai, nesvyruojant ir gausiai. Sarosas visada buvo neramiu miestuku. Ankstesniais metais įgyta liūdna patirtis reikalavo veikti iškart, tad Kėjus kritiniais momentais nedelsdavo. Bėgdamas valėsi durklą į kelnes, basas nuskuodė per koridorių ir pavijo nelaimės draugus prie laiptų, kaip tik tą akimirką, kai Hju pritrenkė ketvirtą sargybinį.

- Susitvarkei? - neatsisukdamas pasiteiravo dručkis. - Puiku.
- Ko stovi, - ant jo sušnypštė Ofa. - Aukštyn! Reikia ištrūkti iš rūsio!
- Nesidraskyk, ten gi sumaištis. Dabar turi pribėgti galvažudys, kad su mumis pabaigtų, - ir viskas. Įleisim…

Ant laiptų pasigirdo batų tapsėjimas. Aišku, apibėgęs pastatą Dolomis ir supratimo neturėjo, kas įvyko, todėl visai nebuvo pasiruošęs užpuolimui. Dručkis, skambčiodamas grandine, krito jam po kojomis, ir Dolomis iš eigos tėškėsi ant laiptų ir iškart gavo pora gerų smūgių lazda nuo Ofos.

- Viskas, dabar reikia suriši ir kur nors uždaryti! - Gromovas nedelsdamas grįžo į koridorių/ - Užsiimkite tuo, o man reikia rasti raktus nuo grandinių.
- „Man reikia“, - per dantį jį pertraukė Ofa. - Sprukti reikia iškart dabar.

Ji iš Dolomio makščių ištraukė kardą, žvilgtelėjo į Kėjų Rimtį. Bet iškart sužiuro įdėmiau:
- O iš kur tau kraujas ant kelnių? Ar ką nužudei?
- Na… Taip išėjo…
- Idiotas! - Ofa išvertė akis. - Štai tu kartuves ir užsidirbai, poete! Įkrėsti tau. Ir už tai, kad mano visa šikna mėlynėmis po tavo palaikymo! Tik nėra kada. Išeinam ir ramiai einam. Tu pirmas, o aš iš paskos. Nueisi iki namo kampo ir nepasukdamas eini toliau. Nesidairydamas. Bėgti, tik jei kas pašauks. Pirmyn!

Kėjui Rimčiui kažkas nepatiko tame plane, tačiau prieštarauti laiko nebuvo. Dručkis apie jį nepagalvojo, - dėl ko jam galvoti apie dručkį?

„Kai gyvenimas ant kortos, galvojimas daros už borto“ – atėjo poetui į galvą, kol lipo laiptais, tačiau net užbaigti ekspromtu jis nesugebėjo. Už durų pasirodė esą šauliai, renkantys tiesiai ant žemės išverstas strėles.

- Visi jūsiškiai ten, prie siurblinės! - subarė pasirodžiusį Kėjų seržantas ir grubiai stumtelėjo į nugarą. - Vaikšto, trukdo čia visokie… Ko lendate be skaičiaus, - jūs armijoje ar valgykloje?!

Kėjus nesidairydamas nuėjo nurodyta kryptimi. Ir tikrai, priekyje pūpsojo siurblinė, liepsnojo laužai. Slankioti prie ugnies poetui nepasirodė saugu, todėl nuėjęs kokius 15 žingsnius, jis pasuko į šalį ir nuėjo į tamsą, į Stepę.

- Aš gi sakiau: iki namo kampo, - tyliai, bet aiškiai už nugaros sušnypštė Ofa.

Rimtis gūžtelėjo pečiais – nei apsidairyti, nei atsakinėti jis nematė reikalo. Kai tik tapo tyliau, jis už nugaros juto lengvus žingsnius.

Jis staigiai krito ant žemės, skaudžiai susimušė petį – Saroso priemiesčio vaikų instinktai tvirtai įaugę. Užpakalyje susikeikė Ofa. Pasirodė poetui ar iš tikro švilptelėjo ašmenys/

„Kokia keista boba… Bet užpakaliukas – opapa!“ - po nosimi murmėjo Kėjus, lyg žaltys šliauždamas tolyn nuo Ofos ir stoties. Kartais sustingdavo, apsidairydavo ir įsiklausydavo. Tyla. Tikriausiai ponia Čandra spjovė į kameros draugą ir patraukė savo reikalais. Bent jau poetas to labai tikėjosi. Viena, kelti idioto įvaizdį, o visai kita – būti juo, ne, su tokia poniute vaikštinėti Stepėje naktį ne pats sveikiausias užsiėmimas. Kam jai bereikalingi liudininkai?

„Nepaprasta, kokia ji nepaprasta…“. Jis šliaužė jau ramiau, bandydamas susiorientuoti. Pakrantė, sprendžiant iš visko, kažkur už Stoties. Taigi, kentaurai ateis prie pastatų būtent šia kryptimi. Taigi išvada: krutink užpakaliuką, Kėjau Rimti. Šliaužk, brozdindamas alkūnes ir kelius. Jei spėsi aplenkti Stotį ir nusigauti toliau iki auštant, tai dar pamatysi jūrą.

Garsas, panašus ar tai į tylų žvengimą, ar tai pelkių paukščio verksmą, privertė Kėjų vėl sustingti. Jis nė karto negirdėjo, kaip kalbasi kentaurai, todėl iki šiol nieko panašaus ir nebuvo girdėjęs… Panoro atgal, į Stotį. Tačiau poetas ten nudūrė sargybinį, o tai reiškia, kad pirmuoju, kurį pagaus orkai, tą pirmą ir supjaustys juostomis su kardu. O ir antrą, ir trečią… Kėjus Rimtis pajuto kažką, panašaus į atgailą. Garsas pasikartojo, ir tarsi arčiau. Bėglys prisispaudė prie žemės, bandė sulėtinti pulsą.

„Aš akmuo, tiesiog vienišas akmuo, tegu bet kuris su kardu eina nuo… ė-ė-ė, ojojoi“

Jie buvo čia. Dvi aukštos, masyvios figūros. Kentaurai žengė visai be garso. Kėjui netgi atrodė, kad mato minkšta oda apvyniotas kanopas. Lėtai slinko sekundės. Tada viena figūra pranyko tamsoje, o antroji neskubėdama prisiartino prie žolėje gulinčio žmogaus. Poetas tvirtai sugniaužė durklą – jei kas, tai bent šoną perrėš tam keturkojui niekšui… trumpo ir stipraus stuktelėjimu buku ieties glu jis laukė mažiausiai.

Kunigaikštis Greitosios strėlės gavo puikų išsilavinimą, kalbėjo be akcento ir naudojo brangų odekoloną, tačiau orkas lieka orku – jausmų apimtas neklaustas įsiveržė į svetimus apartamentus. Skambtelėję iš makščių ištraukti budinčios pamainos durklai. Kunigaikštis susiprato, sumišęs kostelėjo į kumštį ir pabeldė į staktą:
- Atleiskite, ar galiu įeiti?
- Galite! - princesė Edu Simialė sunkiai nuslėpė šypseną ir gestu parodė krėslą. - Sėskite, kunigaikšti! kažkaip paskutiniu metu mus stipriai supa.
- Troliai skuba prie vandens! - Greitosios strėlės prasispraudė pro nepatenkintus gvardiečius ir prisėdo. - Mane irgi truputį užsupo, tačiau personalo vaikinas pasiūlė puikią priemonę. Trauktinė iš specialių žolių. Kitą kartą vis tik pabandysiu plaukti jūra.
- Ir aš norėjau jūra – grynas oras, žuvėdros, bangų keteros… - princesė pajudino antakius ir gvardiečiai išėjo į koridorių. Koloralis, kaip pamainos vyresnysis, išėjo paskutinis, palikęs duris pravertas. - Deja, tėvas uždraudė. Kam, sakė, rizikuoti, jei yra traukinys, komfortas, apsauga.. O štai dabar – nuotykis! Tai sakote, kunigaikšti, mes netoli Stoties?
- Matome šviesas. Grįžo raiteliai, nujoję į priekį: kentaurai kažkur greta. Bet stoties užimti dar nespėjo.

Jie neblogai sutarė kelionės metu: jis jai buvo užimančiu juokdariu, ji jam – būdu savigarbei pakelti. Du Imperijos tradicijomis išauklėti piliečiai visada galintys surasti bendrą kalbą.

- Gal ir nebus jokių kentaurų?.. Gaila, aš jų niekada nemačiau, o traukinyje, kaip tirtina, visai saugu.

- Na, žinoma! - Greitosios strėlės užsimetė koją ant kojos; net išsilavinę orkai nepajėgia išsėdėti ramiai. - Šitie tvirtuoliai, pusžmogiai… Bet įsivaizduokite, jei jie į čia pakliūtų? - kunigaikštis ir pats žvengė kaip kentauras. - Jiems tektų traukinį ardyti į dalis, kol iki mūsų dasibrautų. Tačiau tuo metu iš kiekvieno plyšio skries strėlės. Jiems gerai klius!
- Tačiau troliai… Norite vyno? - princesė, nelaukdama atsakymo, pati ėmėsi pilti į taures. Orkas liovėsi juoktis ir nulenkė galvą; jam nuskilo nemaža garbė. - Kentaurai gali nužudyti mūsų trolius. Ne iš karto, aišku, jie galingi, tačiau palaipsniui… - Mano palyda sunerimusi, kad traukinys gali vėluoti į Balą.
- Tai būtų labai bjauru! - orkas paėmė taurę, tačiau skirtingai nei įpratęs nenugėrė pusės jos. - Tėtušis su kai kuo susitarė, kad mane pristatytų… Na, suprantate. Laikas pradėti tarnybą. Jei mes pavėluosime, kito šanso teks laukti ilgai. Tėtušis nuliūs… O kai jis nuliūsta, į visas puses draiskalai lekia.
- Taip, baisu. Na, o aš, kaip žinote, vykstu, iš esmės, į sužadėtuves, - į kupė norėjo užeiti tarnaitė, tačiau princesė jai neleido rankos mostelėjimu. - Man visą laiką atrodo, kad ji mane seka… Ne ypač pasitikiu tarnaite iš žmonių, tarp mūsų kalbant. Tačiau , grįžtant prie pokalbio temos, mano tėvai irgi patirs siaubą, jei nespėsiu į Balą. Mes labai gerbiame tradicijas, o pagal jas oficialiai susitinkame su rytiniais elfais tik ten.
- Na taip, pas jus karas kaip ir tęsiasi… - Greitosios strėlės sekundei atidėjo taurę. - Nuostabus vynas, dėkui!
- Tikėsimės geriausio.

Princesė iš įpročio pasisuko į langą, tačiau kapitonas dar prieš kelias valandas įsakė aklinai uždaryti visas langines. - Greičiau jau nuvažiuotumėm! - orkas prilaikė svyruojančią taurę ant linguojančio stalo. - Norisi prasieiti tvirta žeme. Nors truputį! O tai jau...

Jis riaugtelėjo, ranka prisidengęs burną. Simialė prie lūpų pakėlė savo taurę, tačiau tik įkvėpė stipraus miško dvelksmo kvapo. Orkai nepakenčiami. Apie ką su jais šnekėtis? Betgi ne su tarnaite?! O be jų – tik tuzinas išpampusių asmens sargybinių, o antros klasės keleiviai – tik amžinai pusgirčiai karininkai bei niūrus grubokas kapitonas. Tereikė jai prisiminti kapitoną, kaip tas netiesiogiai apsireiškė.

- Mano princese! - tarpduryje išdygo Koloralis. - Kapitonas atsiuntė pirmąjį padėjėją su neįprastu prašymu… Norėčiau, kad priimtumėte svarų sprendimą.
- Įleiskite.

Padėjėjas, aplamai nemėgstantis keleivių, o ypač ne žmonių, įėjo, nežymiai stumtelėjęs Koloralį pečiu:

- Jaučiuosi kaltas, kad sutrukdžiau, Jūsų Didenybe! Judėjimo pagreitinimo tikslais kapitonas nusprendė atkabinti visus vagonus, išskyrus cisternas, rūdos ir ekipažo. Tad laikas persinešti daiktus. Jums ir jūsų svitai vieta išskirta, nors ir mažiau komfortabili… Kapitonas dėl to atsiprašo. Aš atvedžiau vaikinų iš apsaugos pulko, todėl galime pradėti pakuoti daiktus.
- Atkabinti vagonus?.. Tačiau kodėl? - Simialė nustebusi žvilgtelėjo į kunigaikštį.
- Troliai! - susiprato orkas. - Jei kentaurai užmuš du, tai du likusieji, greičiausiai, neįstengs tempti viso traukinio!
- Atleiskite… - Koloralis išėjo į priekį, nesivaržydamas stumtelti padėjėjo petį. - Norėčiau priminti, kad tai jau savaime piktina; ir jūsų Didenybė turi teisę atsisakyti šio prašymo.
- Tai net ne prašymas… - pusbalsiu ištarė vyresnysis padėjėjas. - Beje, visa, kas prieš tai pasakyta, liečia ir kunigaikštį Greitosios strėlės.

- Na,… aš neprieštarauju… - Greitosios strėlės atsistojo ir pasitaisė juostą. - Aš ir daiktų nedaug turiu. Tačiau bet kuriuo atveju palaikysiu princesės Simialės sprendimą.

Padėjėjas negarsiai atsiduso. Imperijos piliečiams privalu gerbti Imperijos Kodeksą, tačiau kaip kartais tai būna sunku! Bet kuriuo atveju kapitono sprendimas – įstatymas, kuriam nusileidžia bet koks Kodeksas, išskyrus Jūrų. O rūdos traukiniai. Kiek žinoma, laivyno dalis.

„Įsakyčiau vaikinams juos išmesti – būtų aukų. Būtų teismas. Tačiau man įsakyta!“

- Mums svarbu suspėti į Imperatoriškąjį balą, - apsisprendė princesė. - Dėl to galima atsisakyti komforto, tuo labiau, kad už kelionę Jūrų ministerija vis tiek gražins išlaidas. Kartu su nemaža bauda, tarp kitko!

Kunigaikštis Greitosios strėlės, iš esmės patenkintas, sukosėjo – kad nenusikvatotų. Orkai, žmonės, goblinai, gnomai ir, tikriausiai, pilietybę priėmusių apromytų kentaurų gentys su malonumu pasakojo anekdotus apie elfų šykštumą. Tai buvo kažkuo išskirtiniu, besiskiriančiu ir nuo gnomų godumo, ir nuo žmonių azarto.

- Kaip įsakys mano ponia! - Koloralis pasisuko į padėjėją. - Mes pateiksime atitinkamą dokumentą į Ministeriją iškart atvykę į sostinę. Praneškite tai kapitonui.
- Na ir šaunu! = pagalbininkas linktelėjo ir paskubomis paliko elfų zoną.

Rimtis atsigavo nuo netikėto smūgio. Kitąkart nuo tokio būtų praradęs sąmonę, tačiau kadangi jis jos jau neturėjo, teko atsipeikėti. Po poros sekundžių poetas suprato, kad kentauras, nešantis jį ant nugaros, stojo piestu nusimesdamas belaisvį. Tokią išvadą padarė, pamatęs kaip greta jo nudribo ponia Ofa Čandra.

- Kaip laikaisi? - paklausė Kėjus, bandydamas susivokti: jam tiesiog nukirto rankas ir kojas ar tik standžiai surišo.
- Čia tu, niekše? - Ofa išspjovė burnoje su krauju susimaišiusias dulkes. - Dėkui, kad pasveikinai mane bent jau ne eilėmis.
- O aš taip pasakiau specialiai. Po kelių akimirkų tu vėl pasakytum – tu ne genijus! O aš tylėčiau, sutramdęs pyktį, nes juk tave beveik pamilau…
- Sakyti – nieko! - kentauras pritūpė ant priekinių kojų ir kyštelėjo peilį prie Rimčio gerklės. - Perpjausiu, subadysiu – padare!

Kėjus tik linktelėjo. Jis priprato prie savo eilių mažo pasisekimo tarp visų rasių ir kastų. Nieko nuostabaus, kad ir kentaurams jos nepatinka.

- Mes – ne Imperija! - aiškiai tardama garsus pabandė užmegzti kontaktą Ofa. - Mes draugai! Mirtis Imperatorius!
- Mirtis Imperatorius! - sutiko kentauras. - Tu mirtis, jis mirtis. Sakyti – nieko!

Kentauras dar kažkiek patrypčiojo greta jų, pakaišiodamas peilį tai Ofai, tai Kėjui, kol įsitikino belaisvių supratingumu ir be garso pranyko naktyje.

- Kodėl jis mūsų nenužudė? - iš karto sušnabždėjo poetas. - Apklaus?
- Vargu. Tačiau kentaurai mėgsta turėti vergų. Malonumui.

- Tu irgi manai, kad jie… Na, gali išprievartauti?
- O kam man manyti?! Aš gi gyvenau Teritorijose! - Ofa pasirangė, stengdamasi įsitaisyti patogiau. - Vis tiek neišgyvensi, tad apie gėdą pamiršk…
- Aš ir nesijaudinu… - Rimčiui labai norėjosi kalbėti. - O Teritorijose daug kentaurų?
- Būtų daug – ten niekas daugiau negyventų. Ačiū jūsų Imperatoriui, išvijo tą gaivalą iš Stepės… Tiesiai į miškus ir kalnus! Dabar jie mūsų pagrindiniai šeimininkai. Gerai bent, kad jiems sunku kalnuose. Pas mus istarių goblinai piemenavo, čia avis. Tai labai ir neįsileidžia jų į ganyklas. Kenkia kiek tik gali, pjauna ožkas, nuodija, šaudo kentaurus iš lankų. Karas tarp jų. O žmonės – ką? Tupi kaimuose, dievams meldžiasi. Praeis per kaimą gentis, kas nepabėgs, tą išsives. Dar niekas negrįžo. Pasėlius trypia, niekšai. Neapkenčia žmonių…

- Aha… tai mes dabar vergai, vadinasi…
- Gal ir vergai. O gal jiems su provizija striuka. Kentaurai nepasišlykštės, nebijok. Mačiau, kaip jie gobliną ėdė.
- Bet juk goblinai nuodingi! - vos nesuriko Rimtis.
- Gal ir nuodingi, bet kentaurai ėda ir nedvesia. Išmušti reikia juos, iki paskutinio kumeliuko. O jūsų Imperatorius su jais cackinasi,. sutartis sudarinėja… Asilas!
- Nereikia taip, - paprašė Kėjus; jis vis tik buvo Imperijos pilietis. - Imperatorius nėra kvailys, tiesiog Imperijos pagrindas – taikus rasių sugyvenimas. Be jo išvis Imperijos nebūtų, ir …
- Geriau jau eiles kurk, nei šią propagandą! - meldė Ofa. - Ir šiaip…

Kentauras stovėjo virš jų; jo siluetas aiškiai matėsi žvaigždžių fone. Galima buvo įžiūrėti ir ietį, nukreiptą į Ofą. Tada kažkas zvimbtelėjo šalia, vėl ir vėl… Kentauras žingtelėjo kelis žingsnius, susvyravo ir griuvo gailiai sužvengęs. Moteris, sparčiai nusiridenus, atsidūrė prie jo kūno.

- Strėlė, - šnipštelėjo ji. - Nepaprasta strėlė.
- Aišku, kad nepaprasta! - iš tamsos išniro Hju Gramonas ir ėmėsi odinių diržų, kuriais buvo surišta Ofa Čandra. - Sargybinių patalpoje buvo spinta su ginklais, o jame ir stiklainis su užburtais čunguto nuodais. Kitaip, kaip patys suprantate, nebūčiau rizikavęs užpulti tris kentaurus su vienu lanku…
- Jie paralyžiuoti! - susivokė Ofa, masažuodama išlaisvintas rankas. - Duok peilį, aš pats jiems kraują nuleisiu!

- O kokia to prasmė? - gūžtelėjo Gramonas, patraukęs link Rimčio. - Kol strėlė žaizdoje, kentaurai neatsikels. Bent penkias dienas, mažiausiai. O per tą laiką stepėje juos musės suris. Bet pirmiausia reikia pakalbėti. Jie kalba imperatoriškai?
- Šiek tiek.. - Ofa iš kentauro makščių išsitraukė kalaviją, pasvėrė rankoje. - Sunkokas, O su tokia ietimi aplamai daug nepakovosi, jei nesi tokios jėgos kaip eržilas… Kaip jį apversti – gal peilis ant kito šono?

- Geriau greitai apieškok kitus du. Ten, - Gramonas dūrė į tamsą. - ir ten. Tik greičiau grįžk ir kol kas nieko nežudyk. Ir neliesk strėlių!
- Nemokyk mokytos. - mestelėjo Ofa, pranydama tamsoje.
- Tu neblogai matai tamsoje, - pagaliau rado ką pasakyti Rimtis.
- Įprotis. Štai, žiūrėk arba čiupinėk… - Hju praskleidė prieš poetą krepšį. - Rutuliukai, kiekvienas su sidabrine uodegyte. Paimk dešimt ir varyk tiesiai į vakarus. Numesk kiekvieną kas 50 metrų, ištraukdamas uodegėlę. Aišku?

- Aišku. O kas bus? - Kėjus paskubomis kimšo rutuliukus į kišenes.
- Tikiuosi, kad gaisras. Vėjas nuo jūros, tačiau Stepė dar nėra labai sudrėkusi… Ir paskubėk, girdi?!

Rimtis išgirdo. Tolimą kanopų trepsėjimą. Kentaurų eskadronai išsirikiavo atakai ir pradeda. Nieko neklausinėdamas poetas nubėgo į vakarus. Kšatrijus pritūpė prie kentauro, suėmė strėlę ir atsargiai patraukė. Kai antgalis pusiau išlindo iš žaizdos, pusarklis sudejavo.

Kentauras atsakė tik vienu giliu atodūsiu. Hju dūrė strėlę giliau ir peiliu dūrė gyvūnui į nasrus. Tada vėl patraukė atgal strėlę. - Dabar kalbėsi? Dėl ko atėjo kentaurai?
- Traukinys.
- Bet kam kentaurams traukinys?
- Auksas. Daug, daug.

Grįžo Ofa, mosuodama dideliu kruvinu peiliu. Puikiai tamsoje matantis Gramonas paniuro:
- Tu juos nužudei?
- Jūs vis tiek neturite laiko pateisėjauti! Jie eina, girdi?
- Žinau. Mėgsti viską nuspręsti pati, puselfe? Tiek to. Štai krepšys, joje padegamieji rutuliukai. Prieš mesdama…

- Žinau. Kur gavai? - Ofa pačiupo krepšį. - Puikūs daikteliai!
- Iš kur paėmiau, ten daugiau nėra! Bėk į rytus, mesk kas 50 metrų! Tada grįžk, susitiksim pusiaukelėje.

Kai moteris nuėjo, Hju nusviedė į abi puses paskutinius du rutuliukus ir patampė kentaurą už nugarą apaugusių tankių karčių:
- Nedaug tu pasakei. Atleisk, brolau, bet tau geriau nei sudegti ar voliotis čia saulėje be vandens,,, - jis žingtelėjo į šalį, išsitraukė iš makščių iš sargybinių paimtą kardą ir nusitaikė, - Sudie!

Ugnys plykstelėdavo Stepėje viena po kitos, tarsi koks dievas milžiniškais žingsniais žingsniavo į vakarus. Kaskart buvę ant siurblinės stogo sušukdavo.

- Nesitikėjau to iš jo, - pakraipė galvą Paula.
- Iš ko? - nesuprato Peštis.
- Iš to, kuris susidėjo į kišenes ugninius rutuliukus iš ginklų spintos sargybinių patalpoje. Tik štai kodėl jis ėjo į vakarus?

Tarsi atsakydamos į jo klausimą žybsniai pradėjo atsirasti ir rytuose.
- Patikslinimas. Ne jis nuėjo, ir jis ne vienas, o jei Stepė užsiliepsnos, kentaurams teks aplenkti gaisrą. Stotis kuriam laikui pridengta.
- Visa tai puiku, mage, - atsikvėpė Peštis ir ėmė artėti prie kopėčių. - Tačiau kodėl tu pats iki to nedasiprotėjai?! Ar dar turime ugninių rutuliukų?
- Štai čia ir bėda, kad ne. Juos konfiskavo iš to goblinų taboro, praeitais metais… - Paula ir pats pasijuto kvailiu. - Juos prisiminiau tik tada, kai Dolomis atnešė pavogtų daiktų sąrašą. Valanda, daugiausi dvi – štai ką dabar turime.

Prie kopėčių, pastumdydamas karius, juos prisivijo Dolomis:
- Jei atsirado laiko, leiskite, aš paieškosiu bėglių? Orkai taip ir veržiasi surasti žudiką!
- Palik! Visiems ant platformas, ruoštis evakuacijai! „Pajėgiojo“ kapitono įsakymus vykdyti kaip mano!

Po pusvalandžio traukinys pasiekė vandens siurblinę. Galingieji troliai ir be paraginimo apsupo bokštą, pravėrę savo didžiulius nasrus. Pasipylė vandens fontanai, pripildydami šių padarų vidaus ertmes.

Kapitoną Lepedį Peštis rado prie keleivių vagono – jis skubino kareivius, pertempiančius keleivių turtą.

- Kur kentaurai? - vietoje pasisveikinimo paklausė Lepedis.
- Apeina gaisrą, tikriausiai. Stepė neblogai užsiliepsnojo!
- Matau, kad jūs šaunuoliai! Kad tik vėjas nepasikeistų – troliai neapkenčia dūmų… Tačiau iš kurios pusės jie apeina gaisrą – dešinės ar kairės?
- Sunku pasakyti, - Peštis tik skėstelėjo rankomis. Tamsu, o žvalgybos aš neturiu.

Prie jų priėjo abu magai, traukinio ir Stoties:
- Drįstu spėti, ponas kapitone, kentaurai ateis nuo rytų, - Paula trumpai linktelėjo kšatrijui. - Matyt jų tikslu yra traukinys, o ne stotis.

Lepedis pažvairavo į Ho Dimo, kuriuo pasitikėjo labiau už visus kitus braminus. Magas linktelėjo.

- Taigi, greito susidūrimo nepavyks išvengti. Tegu jūsų žmonės įsitaiso ant cisternų ir rūdos vagonų.
- Čia kaip? - Peštis nuskubėjo paskui nueinantį kapitoną. - Ant cisternų? Ten nėra bokštelių!
- Tegu tiesiog sėda ant viršaus. Neturiu kitų vietų: aš atkabinsiu ir karinį, ir keleivinį vagonus, o ekipažo jau bus perpildytas. Beje, bokšteliai ant rūdos vagonų jau irgi užimti. Tad jūsiškiai gali sėdėti tik ant stogo.
- Bet kentaurai…
- Evakuokite Stoties turtą. Pritvirtinkite jį ten, bus bent kokia apsauga. Tik greičiau – kai tik troliai atsigers, iš karto judėsim. Ir net jei princesė vėluos – nieko nelauksim!

Peštas sustojo, kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė, o tada nuskubėjo vykdyti Lepedžio nurodymų. Instrukcijos iš sostinės buvo paprastos: kapitonas viršesnis.

Platforma, trukdydamas zujantiems kareiviams, vaikštinėjo orkų kunigaikštis ir elfų princesė. Jis – lydimas poros draugužių prisiplakėlių, kinai – su tuzinu asmens sargybinių. Procesiją iš galo papildė papulkininkis Žekobis ir ponas Omo Achastialis. Papulkininkį iškleręs elfas erzino nuo pat pradžių ir Žekobis labai tvarkingai stengėsi seniokui sukelti tokius pat jausmus. Atrodo, kad tai jam sekėsi, tik štai Achastialis ir neketino šalintis toliau nuo karininko – net atvirkščiai, nuolat atsirasdavo greta.

- Kaip gražiai dega Stepė! - elfas vos slinko pasiremdamas lazdele. Papulkininkis buvo priverstas eiti tuo pačiu tempu. - O jūs kur nors skubate? Nepatariu artintis prie vandens siurblinės.
- Nė karto nemačiau, kaip geria troliai, - prisipažino troliai. Tiesa sakant, visi nori pažiūrėti.
- Kas ten įdomaus?! Keturių aukštų masė su milžiniškais nasrais, stovi sau ir geria. Vandenį pila, o jie net neryja, suteka į vidų. Keistos būtybės, tačiau nuobodžios. Be to… Dažnai visi užmiršta, kad net troliai turi kai kurias natūralias reikmes ir be gėrimo. Kelyje jie, aišku, negali prarasti vandens, tačiau stotyse paprastai jie palaisto sau po kojomis atsakančiai! - Achastialis staiga sukikeno ir net bakstelėjo nustebusį Žekobį į šoną. - Va tai bent! O dar kvapelis… Ar jūs žinote, kodėl keleivinis vagonas vos ne sąstato gale? Dėl trolių kvapo! Nes, na, kai jau pradeda laistyti, tai smarvelė tokia, kad jau… Geriau pastovėkime čia.
- Bijau, kad čia mes tik visiems trukdysim…
- O mes pasitrauksime į šoną! - Achastialis gana be ceremonijų atitraukė papulkininkį nuo traukinio. Orkas sargybinis, susiraukęs pasitraukė kelis žingsnius. - Orkai – geri kariai, tačiau prasti vadai… Apie ką aš čia? Ach, taip! Ponas Žekobi, juk jūs į sostinę vykstate gydytis, ar ne?
- Ne visai, - kšatrijus liūdnu žvilgsniu palydėjo vos besimatančius priekyje kunigaikštį su princese. - Viso labo tik atostogos po sužeidimo. Aš išsigydžiau, tačiau reikia laiko, kad žaizda galutinai užgytų.
- Ar sostinėje turite giminaičių?

Žekobis suprato, kad jam nepavyks jo atsikratyti, tad išsitraukė pypkę:
- Ne, tik gerų pažįstamų.
- Aha… Be reikalo rūkote. Atleiskite seniokui, - Achastialis šiek tiek pasitraukė į šalį nuo dūmų. - Vadinasi, pažįstamų… Na atleiskite dar kartą: o kur jus sužeidė?
- Vakarų pasienyje, įprastas atvejis patruliavimo metu: stepių orkai mus apšaudė nuo kalvų. Nieko rimta.
- Vakarų pasienis… Taip, ten dažnai žūsta mūsų piliečių… - elfas prisimerkęs apie kažką susimąstė.

Žekobis jau rengėsi sugalvoti kokią priežastį ir pasišalinti, tačiau seniokas tarsi prabudo:
- Ten tarnauja mano tolimas giminaitis. Kalba, kad žmonės – žinoma, žemiausio rango – ant odos darosi piešinius kaip prisiminimą apie tarnybą. Būdingas vaizdas: ant ąžuolo pakartas goblinas. Kokia čia simbolika, gal paaiškinsite?

- Girdėjau kažką apie tai… Bet nė karto nemačiau. Savo padalinyje to neleisčiau.
- Žinoma. Kalba, kad išsibado ne tušu, o goblinų krauju, o žvynų skaičius nurodo nužudytų skaičių. Tai smulkmenos, aišku. Tik keista, kad jūs visai neįdegėte vakarų pasienyje.
- Kol gydžiausi, įdegis praėjo, - iškart atsiliepė Žekobis ir iš apmaudo sugriežė dantimis. - Daugelis tai pastebi.

Prie siurblinės pasigirdo riksmai, keiksmai. Papulkininkis jau norėjo ten eiti, bet Achastialis įsikibo į rankovę:
- Prasidėjo! Kvapą ir čia pajausite, mano drauge, nėra ko skubėti ten!

Tačiau šurmulys nerimo, be perstojo cypė kažkokia moteris. Tad Žekobis vis tik atsiplėšė nuo elfo ir sparčiai nuėjo platforma. Nejaugi princesė?!.. Tačiau ne – besidairančių asmens sargybinių su kardais apsuptyje ji žingsniavo jam priešpriešais. Paskui ją skubėjo išblyškęs orkų kunigaikštis su draugužiais. Papulkininkis pasitraukė į šalį ir, raukydamasis tikrai nuo nepakeliamos smarvės, nuskubėjo tolyn. Minia supo kraujo klane spiegiančią merginą, - ir Žekobis atpažino Simialės tarnaitę. Ties sužeistąja pasilenkė abu braminai, apžiūrinėjantys jos kaktą. Ten turėjo būti paprasta akimi nematomas imperatoriškas antspaudas.

- Kas nutiko? - paklausė Žekobis seržanto orko.
- Vos tik troliai pradėjo lieti, prasidėjo sąmyšis, o ši ir užsipuolė princesę. Tarytum norėdama nužudyti, o ir jos peilis kažkur čia mėtosi. O princesės apsauga, taigi, buvo atidi, ir merginai iškart kliuvo. Sako, kad jai nelemta gyventi. Štai, žarnos išorėje…
- Keista, kad nenužudė…
- Elfai! Štai vienas liko, taigi, bando apklausti!

Ir Koloralis, iš pradžių nepastebėtas Žekobio, irgi buvo šalia sužeistosios – tai jis ir klausinėjo jos apie kažką, kažką darė su jos ranka, o tada mergina rėkė dar labiau.

- Beviltiška! - garsiai ištarė atsitiesdamas stoties magas Paula. - Ji užburta, nuimti nespėsime!
- O kaip su antspaudu? - atsistojo ir paniuręs elfas.
- Tobulas padirbinys visuose apsaugos lygiuose, - magas vėl pažiūrėjo į merginos kaktą pro žalią stiklą. - Niekada tokio nemačiau. Bet kuris galėjo apsirikti. Aš iki šiol dar netikiu.
- Ir arti matosi: rankų darbo, - traukinio magas Ho Dimo atrodė nusiminęs. - Aš asmeniškai patikrinsiu visus: ir keleivius, ir personalą… Ir kas galėjo pamanyti! Ji juk atvyko su princese.

Koloralis, vyptelėjęs, pribaigė merginą staigiu dūriu į širdį. Jo išdidumas neleido priekaištauti braminams: juk tie tik žmonės. Tačiau kaip elfai galėjo praleisti sąmokslininkę? O dar su tylėjimo burtais. Prastumdymas minią, Koloralis nuėjo ieškoti savo princesės.

- Įdomu, įdomu… - murmėjo Achastialis už papulkininkio nugaros. Ir kada jis spėjo atsivilkti? - Kaip gerai, kad viskas laimingai baigėsi. O tai koks skandalas būtų kilęs, kiek atsistatydinimų… Ar ne, ponas Žekobi? Padėkite senukui, palydėkite iki keleivinio vagono. Išmesime po burnelę.

Kai jie dar gulėjo už poros šimtų žingsnių nuo siurblinės, Gramonas patarė visiems susidrėkinti rankoves. Ofa, tuo metu buvusi žaismingos nuotaikos, pasidomėjo: ar ji privalo pasysioti ant rankovių ar visažinis ypatingai pavojingas kšatrijus leis jas papeasčiausiai aplaižyti? Poetas sukikeno, tačiau dručkis žvilgtelėjo į jį taip gailiai, kad Kėjus užsičiaupė. Jis nemėgo žmonėse sukelti tokį gailestį be jokių prošvaisčių. Kita vertus, reikėjo pasitraukti nuo paskutinio ugninio rutuliuko, o ne laukti, kada jis plykstels, kad galėtų viską geriau apžiūrėti… O dabar parūkytas Rimtis buvo beveik toks pat plikas kaip ir Gramonas, tik su tokiu skirtumu, kad Hju dar buvo su antakiais ir blakstienomis.

- Tau dar vertėtų ir nusiprausti, - patarė kšatrijus ir nusisuko. - Vandens bus daug, kai prišliaušim prie vandens bokšto. Bet, kadangi šliaušim per pelkę, vis tiek peršlapsim kiaurai…
- O ne paprasčiau prie sąstato prieiti iš pietų?
- Paprasčiau. Tik ten saugoma ir šaudys be perspėjimo. Čia gi rūdos traukinys; jį saugo rimtai. Labai, labai daug brangaus globo.
- Tada kodėl manai, kad sugebėsim prieiti prie cisternų? - nesiliovė Ofa.
- Todėl, kad jei kur apsauga silpnesnė, tai tik ten. Tiesiog ten vanduo, daugiau nieko. Ten net nėra bokštelių gynybai, sargybiniai tiesiog įsitaisę viršuje aikštelėje. Dar ten varovai, tačiau jų, be trolių, niekas nedomina. Mes prieisim iš priekio… Taigi, troliai jau pradėjo gerti. Šliaužiam!

Rimtis šliaužė ypatingai užsidegęs, nes labai jau jam patiko pilkieji milžinai. Iš karto matėsi: geri, nepavojingi. Kadaise kalnų troliai buvo rečiausia rūšis, tačiau vėliau pavyko pagauti porelę ir veisti juos nelaisvėje. Kalbėjo, kad Imperijoje troliai pasikeitė, tapo bejėgiai ir neprižiūrimi žūsta. Gal ir taip… Tačiau jau geriau geri ir bejėgiai, nei laukiniai. Kėjui visai nesinorėjo pamatyti, kaip įsiunta tokia masė. O ir dėl ko? Kalnuose jie paprasčiausiai ėda ledą, ganosi ledynuose tarsi žolėdžiai.

- Pagal mano komandą pašokam ir bėgam, kad ir kas nutiktų. Jei blogai matysis, Ofa ima mane už rankos, į ją įsikimba poetas.
- Gerai! - atsiliepė Kėjus.
- Jei vėl imsi taip čiupinėti, kaltink tik save!
- Veikti tik pagal mano komandą! Nuo to viskas priklauso. Ir atminkite: neturime šansų išgyventi Stepėje. Kentaurams reikia ėsti, - ir jie išsiuntinės medžiotojų būrius į visas puses.
- Bet čia tik švilpikai!
- Irgi maistas. Kaip ir dar užsilikusios antilopės. O ir kaip mes. - Rimtis pasistengė pabūti rimtas. Taip, tikrai reikia laikytis traukinio. Ir tuo pat metu negalima niekam pakliūti į akis. Visa viltis – sumaištis.

„Nors tu ir kšatrijus, o kentaurui tinki maistui, - jis toks rajus, kad pabūsi jam skanėstu… Gal ir neblogai. Bet reikia susikaupti!“

Po kojomis, o tiksliau, pradžioje po rankomis, iš tikro buvo pelkė. Nors troliams ir liejo vandenį iš kranų tiesiai į gerkles, į visas puses taškėsi pakankamai daug. Dabar bėgliai galėjo matyti ir personalą ant bokšto, ir šurmulį matomoje platformos pusėje, ir užpylėjus ant cisternų. Greta užpylėjų sustingo laužų šviesoje gerai atskiriami lankininkų siluetai.
- Imam dešiniau, arčiau bokšto!- sušnabždėjo Gramonas.

Ir tikrai, ant vandens bokšto lankininkų nesimatė, „Greičiausia jų ten yra, tačiau stebi kitoje pusėje, - bando įžiūrėti kentaurus, - susiprato Kėjus. - Įdomu, kiek laiko dar degs Stepė?! O jei visa sudegs, iki šiaurinių teritorijų? Kaip po to ten gyventi?! Reiks paklausti Gramono“.

Kai vienas trolių nusprendė, kad jau atsigėrė pakankamai ir laikas nusišlapinti, prie jo kojų iškart pasirodė gelsvas debesėlis. Ant platformos sujudo, pradėjo šūkauti. O tada kiti trys milžinai pasekė pirmojo pavyzdžiu. Debesėlis plėtėsi, trolius jau dengdamas iki pat kelių ir užstodamas platformą.

- Pasiruoškite, - sukomandavo Gramonas. - Kol kas prišliaužiam dar arčiau. Kai kvapas taps dusinantis, kvėpuokite per rankovę. Ir nepaleiskite vienas kito rankų – pasimesime!
- Lįsti ten? - Ofai net balsas pasikeitė. - Hju, tu visai nuo proto nušokai?! Man jau čia akis graužia!
- Tai saviįtaiga. Lkol kas - tik saviįtaiga,

Gramonas šliaužė sparčiai, ryžtingai, ir Kėjus pasekė jį. Iš paskos, kažką bumbėdama po nosimi, alkūnėmis yrėsi puselfė. A gelsvasis debesys vis plėtėsi. Jie prišliaužė iš vėjo pusės, tačiau kvapas vis tiek jautėsi. Kažkuria prasme buvo gerai, kad jis buvo nevalgęs pusantros dienos. O debesis jau iškilo iki trolių juosmens, siekė cisternų kraštą, tačiau liautis valę organizmą troliai dar nemanė.

- Laikas! - Gramonas pašoko ant kojų ir pasilenkęs ištiesė ranką atgal. - Ofa, tavo motina elfė!
- Tėtuši, tavo motina ožka! - pataisė jį puselfė, aplenkdama Rimtį. - Dar kartą taip pasakysi… O, jūs dievai požemių!

Dvokas ir iš tikro buvo neapsakomas! Moteris bandė sustoti, tačiau Gramonas atkakliai tempė ją pirmyn. Kėjus pavijo ją irpačiupo kitą jos ranką – ir visas trejetas atsidūrė dusinančiame geltoname debesyje. Visai nieko nebuvo matyti ir poetas užsimerkė – ir gerai, nes jos jau ašarojo. Laisvos rankos rankovę prispaudė prie nosies – galėjo nors kažkiek kvėpuoti. Ofa vis blaškėsi, tarsi norėjusi pasimesti rūke, tačiau Rimtis laikė tvirtai.

„O vis tik įdomu, kaip ji kvėpuoja per rankovę, jei mes ją abu suėmėm už rankų? - staiga susivokė jis. - Vargšė! Na nieko, elfai gyvybingi. Ir įdomu, kiek jai skirta laiko, kai ji jau nei elfė, nei žmogus?“

Būtų Rimtis spėliojęs ir ilgiau, jei nebūtų visu greičiu atsitrenkęs į kažkokią kliūtį. Iš netikėtumo ir kibirkščių, pabirusių po užmerktais vokais, jis net paleido Ofos ranką. Teko apčiuopom ieškoti kelio savarankiškai. Viskas, kaip ir sakė Gramonas: milžiniški ratai, tarp jų tarpas, vos pralendamas. Po kelių žingsnių Kėjus atsitrenkė į Ofos nugarą.

Jie paėjo dar truputį, tada Ofa pasikėlė į viršų – taip suprato Kėjaus rankos. Jis pamosikavo rankomis viršuje ir aptiko kažką panašaus į tvirtą dručkio delną. Dar šiek tiek pastangų… Rimtis atsargiai atsimerkė ir pamatė, kad aplink rūko jau beveik nėra, o jie visi trys, gana patogiai įsitaisė ant plačių sijų po cisternomis.

- Mus čia pamatys, jei iš šono pažiūrės, - šnibžtelėjo Ofa.
- Dabar tamsu, o rytą nebus kam žiūrėti iš šono, - paaiškino Gramonas ir kie sumišęs pridūrė: - Iįskyrus kentaurus… Tačiau iki jų dar reikia išgyventi. - Pirma, viršuje irgi nėra apsaugos. Mes ten būsime tiek pat matomi kaip ir čia, - ir net geriau. O antra, … Rimti, tu šudra ar vaišnavas?
- Vaišnavas! - užtikrintai, kaip visada, pamelavo Kėjus.
- Tada tu žmogus raštingas ir privalai žinoti, kad tavo nusikaltimas neturi senaties laikotarpio ar lengvinančių aplinkybių. Gulėl tyliai, nusnausk. Tik nesumanyk knarkti – Ofa tave kaipmat gerai pakutens.

Rimtis paklusniai apsivertė ant pilvo ir pabandė užmigti. Tačiau kai tik pasitraukė šleikštulys, grįžo alkis:

- O mes nieko ir užkrimsti neturim?
- Iš kur, priekvaiša?! - pavargusi atsiliepė Ofa.
- Aha… Klausyk, Ofa, nors tu ne Imperijos pilietė, bet vis tik… Jei būtum. Kokios tu kastos?

Pasigirdo sunkus atodūsis, trumpa pauzė, o tada kitas kulnas kaip reikiant smogė į Kėjaus saulės raizginį:
- Čia už kvailus klausimus.
- Ei puselfe, kartais elgiesi kaip tikra orkė! - įsižeidė poetas. - Tiek to, gerai, miegam.

Traukinys kelis kartus trūktelėjo ir pajudėjo. Vėliau troliai traukė jau tolygiau, visi atsiduso su palengvėjimu ir užsiėmė savo reikalais. Daugiausia valgymu ir gėrimu. Ir kalbos nebuvo, kad keleivius atskirtų nuo kareivių, o šiuos nuo ekipažo. V isi, išskyrus stoties psaugą, kuriai teko važiuoti ant cisternų ir rūdos vagonų, buvo sukišti į ekipažo vagoną. Kariai ištempė hamakus koridoriuje net trimis aukštais, - ir praeiti juo buvo galima tik vinguriuojant čepsinčioje, žvengiančioje, kažkokį jovalą geriančioje tvankumoje ir prieblandoje. Papulkininkis Žekobis gavo nedidelį kambarėlį, tačiau greitai paaiškėjo, kad su juo teks dalintis dar su trimis karininkais. Nenorėdamas bartis nei su kaimynais, nei su personalu, jis nusprendė pasikelti aukščiau – kaip keleivis jis tarsi dar turėjo teisę šlaistytis po visą vagoną. Kaip jis ir tikėjosi, trečiame lygyje jokių hamakų jau nebuvo, ten įkurti traukinio apsaugos pulko karininkai elgėsi santūriai, o ir aplamai situacija skatino ilgam, nors ir beprasmiui bastymuisi koridoriais.

- Jūs pas kunigaikštį? - paklausė pasimaišęs Greitųjų strėlių palydovas.
- Ne. Apačioje labai tvanku, - prisipažino Žekobis.
- Tada jūs tikrai pas kunigaikštį! - orkas plekštelėjo papulkininkį per petį. - Jis ant stogo. Su elfais! - apgirtęs jaunuolis net kilstelėjo du pirštus prie nasrų, kad parodytų savo požiūrį į ilgaamžių rasę. - Ten gerai, vėjelis. Tik troliai truputį smardina. Tačiau mane kažko… Užsupo. Eisiu pasnausti.

Orkas, neatsisveikinęs nuėjo, o papulkininkis pabandė rasti kopėčias ant stogo. Iš tikrųjų, kol kentaurai nepavijo traukinio, ten buvo gerokai geriau. Jau beveik rytas, miegoti jau vėlu, o ir nesinori visai. Galiausiai Žrekobis pajuto gryno oro dvelkimą, pasuko į šoninį praėjimą ir rado paprasčiausias kopėčias, prikabintas prie liuko viršuje.

Tačiau dar labiau kšatrijus nustebo užlipęs į viršų. Pirmuoju jis pamatė senąjį elfą Achastialį, su kuriuo išsiskyrė tik prieš pusantros valandos.

- Prisijunkite prie žaidimo! - krenkštelėjo prastai atrodantis elfas, vos tik Žekobio galva pasirodė ant vagono stogo. - Kunigaikštis Greitosios strėlės sumokės 50 auksinų tam, kuris pirmas pastebės kentaurus!
- Man ne pro šalį būtų tokia sumelė, - prisipažino papulkininkis, pakildamas į aikštelę, - Jau išaušo! Maniau, kad juos iškart pamatysime
- Kaip matote, ne! Užtat dūmų daug.

Žekobis apsidairė. Ir iš tikro, nakties gaisro dūmai sudarė vos ne ketvirtį horizonto. Tačiau iš karto krito į akis, kad traukinys jau pavažiavo į rytus ir dabar iš šiaurės jau nebuvo dengiamas degančios žolės.

- Manau, kad dėl dūmų kentaurams ir teko daryti tokį didelį lanką. Tačiau netikiu, kad jie visai užmetė!

Kšatrijus tik linktelėjo elfui ir paskubom pasitraukė. Už sargybinio bokštelio jis pamatė princesę, o tiksliau jos asmens sargybinius, tankiu ratu apsupusius ponaitę. Elfai atrodė niūrūs ir aiškiai su malonumu būtų nusviedę papulkininkį nuo stogo. Jam beliko tik kuo plačiau nusišypsoti ir eiti toliau. O ten, prisilaikydamas turėklų ir šie tiek svyruodamas stovėjo kunigaikštis Greitosios strėlės.

- Labas! - kunigaikštis spėjo sudalyvauti kažkokiame reikale, Žekobis negalėjo prisiminti kokiame, ir visus frontininkus laikė savo bičiuliais. Girdėjai apie mano prizą?
- Taip, žinoma. Labai dosnu iš jūsų pusės.
- Ąha, aš, kad nuraminčiau princesę, sumąsčiau. Ji, vargšelė, labai pergyvena… na, o pinigai… - orkas pamerkė akį, - juos visada nuramina. Tad pabūkite draugu: pamatysite kentaurus – patylėkite, tegu princesė Edu šūktelna pirmoji. O nuo manęs – taurelė.
- Dėkui, kunigaikšti. Simialės asmens sargybiniai, atrodo, nelabai patenkinti, kad ji pasikėlė ant stogo?

- Žinoma! Tiesiog sužvėrėjo, puskvailiai, neleidžia pabendrauti padoriems piliečiams! Bet aš suprantu: toks neapdairumas… Dar gerai, kad tarnaitė pasitaikė kvailelė ir nusprendė užpulti princesę ant platformos. O būtų sulaukusi tinkamo momento, atnešusi poniai ką noes iš apdarų, o tik tada – ž-ž-žak! - kunigaikštis parodė, kaip tarnaitė smeigia durklą į Simialės krūtinę; princesės sargybiniai nepatenkinti apsižvalgė. - Štai ir viskas, tarp kitko.
- Magiškų sąmokslų būna įvairių, - pastebėjo Žekobis, - Gal šitas turėjo suveikti nustatytu laiku. Arba atvirkščiai, pagal signalą, o žudikas skubėjo…
- Kažkokie sąmokslai! - orkas nusispjovė žemyn. - Tik netekėjusias merginas jie paveikia. Na ir dar įvairius „ypač apdovanotus“, daugiausia kvailumo atžvilgiu. Štai ir Audringas vanduo patvirtins… Kur gi jis?

Žekobis tik gūžtelėjo pečiais. Jis buvo įsitikinęs, kad tai tas orkas, kurį sutiko apačioje.

Kšatrijaus krūtinėje kažkas profesionaliai dilgtelėjo. Matyt, nemaloni nuojauta.

- Kaip sakėte, kunigaikšti? Audringas vanduo?
- Audringa, tik ne Vanduo – tiesiog paprastai taip apie jį kalbame. O kas?

Jie abu vienu metu atsisuko į princesės šūksnį. Vienas jos asmens sargybinių užvertė galvą, o jo smilkinyje styrojo strėlė. Kiti du įtempė lankus ir iššovė beveik kartu. Lankininkas, buvęs ant sargybinių bokštelio, skėstelėjo rankomis ir nukrito šalia traukinio.
- Kas čia dedasi? - imperijos kalba sušuko Koloralis tarp elfiško gaudesio. - Kažkas privalės už tai atsakyti!

Žekobis persisvėrė per turėklus, žvilgsniu palydėdamas apačioje gulintį kūną. Tai akivaizdžiai buvo orkas, vienas iš kunigaikščio palydovų, tikriausiai Audringas vanduo.

- Saviškį pribaigė… - išsiblaškęs pastebėjo apgirtęs kunigaikštis, omenyje turėdamas nušautą elfą. - Pagriebė savo princesę ir nunešė… Dabar nepasirodys iki pačios sostinės. Tai mėšlas!
- Kentaurai! - atsklido šūksniai nuo rūdų vagonų.
- Pradinkite su savo kentaurais! - numojo orkas. - Jau pradedu manyti, kad kentaurai čia tik tam, kad pribaigtų Simialę. Einam, išgersim, Žekobi!

„O aš nustoju taip galvojęs“ – pagalvojo papulkininkis. Prie liuko jis prasilenkė su Achastialiu. Seniokas atrodė visai prastai ir į kunigaikštį net nežvilgtelėjo. Elfas, kurio nedomino orkų kunigaikštis, kurio palydos narys šovė į princesę… - „Mintys visokios kvailos man lenda į galvą“, - pamanė Žekobis, nulipdamas kopėčiomis. Reikėjo nuvesti, prigirdyti ir kur nors uždaryti Greitąsias strėles – dar betrūko, kad įsikarščiavę elfai jį nužudytų.

- Kentaurai! - šūktelėjo Ofa į pačią Kėjaus ausį.
- Kam taip kaukti?! - nustebo poetas ir pabandė apsivesti ant kito šono.
- Nukrisi tiesiai po ratais, durneli! - sustabdė jį puselfė.
- Beje, į ten tau ir kelias. Hju! O jei vis tik mums pabandyti persikraustyti į kitą šoną ir vis tik pabandyti užlipti į viršų? Labai jau čia nejauku. O r daryti nieko negali. Pašaus kaip putpelę.
- Kodėl nieko negalima padaryti?! Aš turiu lanką, - pažiovaudamas priminė Gramonas. - Taigi taip: aš pabandysi atsargiai išsikišti ir apsižvalgyti, Jei ten ne orkai, tai gal ir pakilsime.
- Lanką palik!
- Gerai. Tik atsargiau: strėlės su nuodais, jie dar neišsikvėpę. Kentaurai

Kai tik Gramonas nuo sijų persikraustė ant šono, Ofa išbandymui įtempė templę.

- Ramiau, ramiau! - baiminosi Kėjus, į kurį buvo nukreipta strėlė. - Gramonas gi sakė: atsargiau!
- Irgi man vadas! O gal aš ir noriu tau įsodinti šitą dalykėlį į subinę, kad kaip gražutis nusiristum po ratais? Neapkenčiu poetų!
- Tu, atrodo, sakei… - Rimtis, kad neaštrintų situacijos, nerodė pykčio ir nušliaužė sija atokiau. Akies krašteliu jis Stepėje pastebėjo kažkokį judesį ir pasuko galvą. Senieji magai! Kentaurai!

Kėjaus laimei, Ofa taip krūptelėjo nuo jo šūksnio. Kad paleido templę ir strėlė įstrigo į ratą. Imdama antrąją, puselfė kiek atvėso ir nusprendė nešvaistyti tokių brangių nuodų vienam, kad ir pasižymėjusiam priedurniui. O poetas negalėjo atitraukti akių nuo Stepės. Jam atrodė, kad joje kentaurų daugiau nei žolės. Milžiniška banda – kitaip Kėjus negalėjo įvardinti tos kanopinių sankaupos – lėkė lygiagrečiai traukiniui. Kentaurai šuoliavo palengva, neskubėdami, užstodami horizontą. Tada nuo jų atsiskyrė būrys, kokio pusšimčio, žvingiais riksmais pasukęs link traukinio.

- Baisu? - pasmalsavo Ofa.
- Ne tai kad baisu, … o veriančiai siaubinga, - savo jausmus pabandė perteikti Kėjus. - Tai kaip stebėti ugnikalnio išsiveržimą ar kaip kalmaras tempia laivą į gelmę…
- Nė karto nemačiau, - prisipažino puselfė.
- Aš irgi! Tiesiog – panašus jausmas.
- Idiotas!

Ofa prisitaikė į artimiausią kentaurą – už šimto žingsnių nuo traukinio. Kiek stambesnis už kitus. Visas apžėlęs rusvu kailiu. Puikus taikinys. Ji prisimerkė taikydamasi, tačiau liovėsi. Atrodo, kad kentauras su …. Su šarvais? - Dabar aišku, kodėl šitie nuodai nėra labai populiarūs mūšyje su kentaurais, - atsiduso Ofa. - Ant jų goblinų oda, bent jau viršuje. Nepramuši su strėle.
- Ne tik! - Kėjus įdėmiai viską stebėjo. Jie gi neužmuša, šitie nuodai! Išsitrauksi strėlę – ir šuoliuok toliau!

„Jis ir nuoduose nieko neraukai, - šmėkštelėjo Ofai, nuleidusiai lanką. - Ir aplamai visur. Eiliuoja, kojos basos, kraujuoja. Iš tikro kažkoks idiotas, be jokio gebėjimo pasirūpinti savimi. Tačiau juk orką papjovė.. nors ir tai buvo kvaila!“

Kažkas suvirpėjo moteriškoje jos širdyje:
- Šliaužk čia, ko ten stypsai tarsi taikinys? Ir vaizdą man užstoji!

Nuo žodžio „taikinys“ Rimtis kiek susikaupė ir skubiai pasislinko sijomis arčiau dešinio krašto. Kruopščiai prisitaikiusi Ofa pagaliau iššovė, taikydama po šalmu. Jos apmaudui, vos anksčiau į kentaurą pataikė iš sargybinio bokštelio iš arbaleto paleistas virbas Pramuštas kentauras kūlvirsčiu nusirito žeme. Jo draugai atsakė šūkavimais ir pakėlė lankus.

- Prasidėjo! - ištarė Gramonas, nusileisdamas ant sijų. - Ką gi, metas! Bendrai imant, aš išžvalgiau. Reikalai prasti: ant cisternų važiuoja orkai ir šauliai iš stoties, net viršininkas ten. Jie mus pažįsta, tad pasirodyti negalima.
- Sėdėsime čia ir melsimės, - pasiūlė Ofa, - Nors… Hju, o kodėl mums nenušokti į dešinę pusę? Į ten, tikriausiai niekas nežiūri! Traukinys nuvažiuos, kentaurai paskui jį, o mes liksime!
- Galima, - sutiko Gramonas. - Dideli šansai, kad pavyks. Tik aš iš traukinio nesitrauksiu savais sumetimais. Tarkim, skubu į sostinę. Ir todėl pabandysiu sijomis nusigauti atgal, prie rūdos vagonų. Ten, greičiausiai, mūsų niekas nepažįsta.

Ofa su Kėjumi susižvalgė. Poetui patiko puselfės pasiūlymas, tačiau likti be Gramono jis kažkiek nesiryžo. O dar su šia poniute dviese… Paskutiniu metu ji tarsi nepyksta, tačiau tada, Stepėje, jis girdėjo kardo zvimbtelėjimą už nugaros.

- Aš su tavimi, - paskubomis ištarė jis. - Kaip lapas prie žolės.
- Gerai, bandom, - sutiko Ofa. - Tik jei kas – aš nušoksiu. Riedam ne taip jai ir greitai.
- Tada varom!

Kentaurai jei ir matė žmones po vagonu, dėmesio jiems nerodė. Greitai prisiartindami, jie iššaudavo po du-tris strėles ir vėl atsitraukdavo. Nuo bendros kolonos viena po kitos atsiskirdavo grupės, sužaisdamos tą patį žaidimą, - prisiartindami šaudė ir traukėsi. Jau ne vienas pusarklis liko gulėti ant žolės, ne vienas orkas nusirito nuo cisternos. Hju pastebėjo, kad pas kai kuriuos kentaurus strėlinėje įdėtos degančios galvutės – vadinasi pabandys padegti ratus. Kvaila, vandens tai traukinyje pilna… tik štai jei teks ją naudot, „daug“ netrukus virs nelabai daug“.

Pirmos ir antros cisternų sankabą jie įveikė lengvai – į trejetą niekas neatkreipė dėmesio. Hju užsiropštė ant dusliai stuksenančios konstrukcijos ir padėjo Kėjui ir Ofai perlipti ja ant kitos platformos sijų. Jau besileisdamas, jis žvilgtelėjo aukštyn ir išvydo nustebusio per turėklus persisvėrusio orko veidą. Tačiau jei orkas ir ketino kažką sakyti, tai nespėjo – ilga sunki strėlė numetė jį tiesiai po ratais.

„Jei šitame mūšyje vis tiek kažkas turi mirti, tai kodėl ne tie, kurie mus pamatė?“ - atsiduso Gromonas, nors žinojo, kad taip nebūna.

Princesė Edu Simialė sėdėjo lovoje, po savimi parietusi kojas ir klausėsi atsklindančių prasidedančio mūšio garsų. Ji išvijo visus, išskyrus Koloralį – juk reikėjo kažką pasilikti.

- Aš to neištversiu…
- Ach, baikite! - elfas prisitraukė žaidimų lentą ir ėmė statyti ant jos figūras. Merginos ašaros jį nervino labiau nei žudiko buvimas traukinyje. - Baikite ašarotu, princese, Kas tokio ypatingo įvyko? Toji tarnaitė – piguva, žmonių padaras. Užmirškite. Vaikino gaila, tačiau, jei sąžiningai, jis dar neseniai kaip jūsų palydoje… Aš ir jo vardo neprisimenu. Bet kuriuo atveju, jo šeimai tai didelė garbė – stoti jums skirtos strėlės kelyje. Beje, juk jūs nesiginčijote su Greitosiomis strėlėmis?
- Kvailystės. Girtą orką tiesiog išnaudojo, - jūs ir pats tai žinote. Žudikas neblogai įgudęs užkalbėti.

- Būtent! Vienintelis dalykas, kas verta dėmesio, tai, kad jus iš tikro ketina nužudyti…
- Kokia smulkmena! - dirbtinai išsišiepė princesė, koja su prabangiu bateliu numesdama lentą ant grindų. - Iš tikro! Nori nužudyti!
- Ne, ne smulkmena, - sutiko Koloralis. - Tačiau ir nieko baisaus! Dabar, kai mes žinom, kad žudikas kažkur greta, mes tiesiog nieko pas jus neįleisim. Jis pralaimėjo!
- Nieko neįleisti pas mane, niekur manęs neišleisti. Nuostabu! O už šitų staktų, - princesė pastukseno į skydus, - tūkstančiai laukinių šturmuoja traukinį!
- Ne tūkstančiai, o šimtai. Ir jie nieko nepadarys. O jums, ponia, išeiti tikrai nereiktų. Štai jei rastume žudikų…
- Tai sugalvokite kitas priežastis, - baigė Simialė.

Elfas neatsakė. Jis pakėlė lentą ir vėl būtų ėmęsis statyti figūras, tačiau staiga pats nubraukė jas nuo lentos:

- Ponia, geriau pamąstykime: kas aplamai trokštų jūsų mirties?
- O apie ką, kaip manote, mano brangusis drauge, aš mąstau visą šį laiką? - atitarė princesė. - Mano tėvai dar gyvi, turiu du vyresniuosius brolius. Apie palikimą kalbos nėra!
- Taip, tačiau jūsų šeima turi didelį autoritetą tarp vakarinių elfų… O ar nenutiko, Jūsų Aukštenybe, kas nors svarbaus su jumis? Susitikimas, dalyvavimas jūsų tėvo reikaluose…

- Princese?
- Eikite lauk. Nieko neįleisti; nenoriu ir jūsų matyti.
- Tačiau… - Koloralis mažiausiai tikėjosi tokio rezultato.
- Lauk, persistengęs prasčioke!

Mūšis truko jau kelias valandas. Kapitonas Rošas Lepedis iš apmaudo nusirovė pusę barzdos – kaip jis nesusiprato perstatyti ekipažo vagoną arčiau trolių? Ant cisternų ir ant milžinų nugarų pritvirtintuose bokšteliuose gynėjai patyrė didžiausius nuostolius. Kad užimtų žuvusiųjų vietą, gynėjams teko bėgti vagonų stogais po strėlių lietumi.

- Mano orkai daugiau negali ten būti! - stoties viršininką Peštį atnešė ant apsiausto. - Beveik visi sužeisti! Priedangų nėra! Jiems reikia pamainos, kitais jie pradės maištauti.
- Aha, tegu maištauja, - tam nesipriešino kapitonas. - Tegu pereina į kentaurų pusę ar patys užmuša trolius. Aš uždarysiu liukus ir atsisėdėsiu, o ar iš jų kas nors gyvas liks?
- Reikia pamainos… - sudejavo sužeistas Peštis. - Prašau. Personalas, orkai…
- O kas kaltas? - Lepedis pridėjo ranką prie ausies. - A? Kas kaltas, kad esu priverstas hus evakuoti ir man įsakyta judėti maksimaliu greičiu? Gal kalti mano žmonės, kuriuos turėjau išvaryti iš skyrių ir susodinti ant stogų? Ne, nekalti. Ir ekipažas nekaltas, ir keleiviai. Tad sunkiai sužeistus priimsiu, o likusieji tegu atsišaudo nuo laukinių. Kito būdo išgyventi jie neturi.

Peštis užsimerkė ir numojo ranka. Trys orkai, laikę apsiaustą, nunešė viršininką šalin – jie irgi viską suprato. Pokalbis vyko ant antrojo rūdos vagono, tarp dvejų bokštelių. Kapitonas susiruošė eiti toliau, prie cisternų, tačiau staiga nusispjovė, atsisėdo tiesiai ant stogo ir ėmėsi kimšti pypkę. Kokia prasmė eiti ten ar šen? Blogos naujienos pačios suras jį, o gerų artimiausiu metu nenusimato. Lepedis užsirūkė, palaimingai markstydamasis, papapsėjo pora kartų ir prieš save aptiko neaukštą petingą vyriškį visiškai plika, niekuo neuždengta galva.

- Kokių dar slibinų?
- Mano vardas Hju Gramonas.
- O mano – dink iš akių! Matai, kad ilsiuosi!
- Matau, - prisipažino Gramonas. - O aš tik norėjau paklausti: kaip toli iki Jūrų tilto? Mat vienas trolis jau krito…
- O dangau! - kapitonas pašoko ir puolė link kinkinio. Dabar ir jis pajuto, kad traukinys sulėtino eigą. - Kirskit ienas, kirskit!
- Ir be tavęs susitvarkys, prietranka… - palydėjo jį Hju. Atsitiktinė strėlė atsitrenkė į bokštelį, atšoko ir brūkštelėjo jam per skruostą. Na, atleiskite, kapitone, pasikarščiavau aš. Ofa, Kėjau! Čionai, čia saugu!

Porelė kaip mat pasirodė – pradžioje Ofa, įkaitinta mūšio, su lanku, atitekusiu nuo žuvusio šaulio, o tada ir poetas, vyniodamas kraujuojančią ranką.

- Oho! Koks čia kurortas! - apsidžiaugė puselfė, prisėsdama ant stogo. - Klausyk, aš ten paklausinėjau apie tavo tilt1, ir vaikinas man pasakė, kad po valandos-dviejų tikrai būsim. Turim dar tris trolius!
- O kam mums tas tiltas? - paklausė Kėjus, įsitaisydamas greta. - Juo kentaurai nepereis?
- Tiltas siauras, - paaiškino Hju. - Jei ir eis paskui traukinį, tai juos tiesiog vers iš paskutinio vagono bokštelių. Galima bus sustoti ir šaudyti, kol jie lys. Dar ten po du bokštus abiejose tilto pusėse su nedideliu garnizonu, o tilto viduryje – ten įtvirtinimas stovi salelėje – dar vienas namelis su personalu. Turėtų ir be mūsų susitvarkyti. Tai ne Stepė, kur pusarkliams yra laisvė reikštis.
- Vadinasi, viskas pasibaigs?
- Neskubėk, vieną trolį jau užmušė – užmuš ir kitą. Jie ir taip strėlių prismaigstyti lyg ežiai. O jei užmuš trečiąjį… Vienas trolis nepatemps…
- Reiktų mums kažkaip žemyn prasibrauti, už šarvų… - mąsliai tarstelėjo Ofa. Mintis palikti traukinį jau senai jai išblėso: dabar kentaurai puolė iš abiejų pusių.
- Beje, Hju, aš vis noriu tau pasakyti… - Rimtis užbaigė raišiojimą. - Žinai, kai mes po paskutine cisterna šliaužėme… Man pasirodė, kad kažkas ten yra.
- Kur? - Ofa išplėtė akis.
- Nu, cisternoje. Išgirdau stuksenimą, o kai ausį priglaudžiau – kažkas ten gaudė. Tarsi balsai. Tokie ploni, cypaujantys.

Gramonas žvelgė į Rimtį apie kažką mąstydamas, kai į strėlių nuolaužomis nusėtą aikštelę pasilenkę įbėgo du orkai ir du žmonės. Jie nešė sužeistąjį, drūtą kruviną vyriškį, kurį trejetas bėglių iškart atpažino esant Dolomį. Jis taip pat atpažino juos, tačiau nieko pasakyti negalėjo, nes ant mirštančiojo lūpų putojo kraujas.

- Mes jį kol kas paliksim! - šūktelėjo seržantas orkas. - Kapitonas mums leido pasitraukti nuo cisternų! Reikia surinkti sužeistuosiu. Mes greitai! Prižiūrėkite jį!

Kareiviai nubėgo. Gramonas, išsikeikęs, prišoko prie Dolomio ir apžiūrėjo žaizdą. Strėlė įstrigo po dešniąja ranka ir pervėrė abu plaučius. Pavaldiniai ją ištraukė ir dabar iš žaizdos smarkiai tekėjo kraujas. Dolomis duso.

- Na, atsižvelgiant į visas aplinkybes, tau negyventi! - Gramonas skubiai pri4m4 nuosprend5.

Jis kilstelėjo mirštančiajam kairiąją ranką ir kruopščiai dūrė durklu į išeinančią žaizdą. Dolomis vis dar stengėsi kažką pasakyti.

- Ne dabar, broliuk, paskui viską paaiškinsiu, - pažadėjo Hju kartu su ir staigiu judesiu. - Štai ir viskas.

Ir nežiūrėdamas išsviedė durklą per bortelį, - Hju! - Ofa lėtai tiesė ranką prie greta jos gulinčio lanko. Dručkis nusekė jos žvilgsnį ir už savo nugaros pajuto žmogų su kardu.
- Žekobi!
- Gramonas?! Nebūtum plikas, drauguži, arba bent jau su šalmu, jau turėčiau vienu bičiuliu mažiau! Taigi, pribaiginėji sužeistuosius?

Kėjus pažvairavo į Ofą, kuri sėdėjo ramiai, tvirtai įsikibusi į lanką:
- Viskas į gera, - tarstelėjo jis. - Senieji magai saugo mus.
- Vis tiek aš jų bijau…

Rimtis net krūptelėjo iš netikėtumo – puselfė kalbėjo labai rimtai. Ypač pabrėždama žodelį „jų“. Tačiau poetas vėl atsipalaidavo. Ofa sėdėjo pusiau atsisukusi į saulę ir jos spinduliai pabrėžė jos žalsvų akių apvalumą, smulkų putlų smakrą, į priekį išsikišusius dantis…

„Kokia nesąmonė? Tai elfas, tai orkas. Nesuprantu, koks tame tolkas… Ale koks prastas rimas...“

Galiausiai nukalę antrą trolį, kentaurai nusprendė, kad laikas pietų pertraukai. Iš traukinio matėsi, kaip pusarkliai, šuoliuojantys geru atstumu, tuo pačiu ir užkandžiauja. Blogiausios nuojautos pasitvirtino; kentaurai iš tikro nespjovė į žmogieną. Maža to, aprūpinimo būriai nedidelėmis vežėčiomis atveždavo ir kentaurų lavonus – nuo jų taip pat atsirėždavo gabalus.

- Kad taip paėmus ir visus juo išmušus… - svajingai nutęsė kapitonas Lepedis. - Visus. Atvaryti čionai pora raitelių armijų bei ietininkus, o dar geriau drakonais padegti. Ir tuos, kurie Imperijos piliečiais tapo iš baimės – irgi. Visą užkratą sudeginti.

Niekas jo nepalaikė – ta mintis nuo pat pradžių buvo išsakoma ne kartą. Kapitonas nusisuko nuo puotos.

Stoties magas Paula tik nuleido akis, pripažindamas Dimo pranašumą. Tas šyptelėjo:
- Pats matai, broli: leis.
- Tai kam tada reikėjo trolius žudyti?
- Bijau, netrukus sužinosime. Rošai, žaidžiamas kažkoks stambus žaidimas. Ir istorija su mūsų traukiniu gali pasirodyti … Na, bet kuo. Apgaulingu manevru, pavyzdžiui. Ar tiesiog neleisti princesės Edu Simialės į Balą. Ne veltui juk ją bandė nužudyti, ar ne?
- Mano traukinyje! - kapitonas iškėlė pirštą. - Mano traukinyje vos nenužudė princesės! Kur tu žiūrėjai, mage?
- Tai bus ištirta, - pažadėjo Dimo. - Dabar jau tiksliai galiu pasakyti, kad niekas iš ekipažo prie to nėra prisidėjęs. Mano agentai šukuoja apsaugos pulką. Be įtarimų tik keturi iš 28.
- Ir tą ketvertą patikrink, - patarė Lepedis. - Nes mums iki gyvenimo pabaigos teks susirašinėti su su Jūrų ministerija bei Imperijos teismu. Tokia liūdna karjeros pabaiga. O ką daryti? Nebent išgerti...

Į duris pabeldė.
- Na?! - krioktelėjo kapitonas.
- Tai aš, įėjo vyriausiasis padėjėjas perrišta galva. - Ponas kapitone, pasirodė Jūrų tiltas. Kentaurai vis tebeseka iš tolo. Prie bokštų būsim po pusvalandžio, tik štai Bokštai neatsako į mūsų semaforus.
- Štai! - Lepedis su malonumu išlenkė taurelę ir tada tęsė: - Štai ko aš bijojau! Čia jų pagrindiniai spąstai. Ruoškite desantą! Reikia patikrinti tiltą: ar tik nesugrius po mumis?
- Tai jau visai kvaila, Rošai! - meldė Dimo. - Tai yra tikrink, aišku, tačiau kam prireiktų į įlankos dugną nugramzdinti tiek globo rūdos?! At tu galvoji, kad jie sugriovė tiltą vien tik tam, kad pribaigtų vieną princesę?
- Aš nieko negalvoju… - kapitonas vėl įsipylė, dabar jau sau ir pagalbininkui. - Tiesiog bus pagal mane.

Kartu su desantu išvyko ir Žekobis su Gramonu. Poetas sulakstė prie pramuštos cisternos, prisėmė šeimininko netekusį šalmą vandens ir grįžo pas puselfę. Ji snaudė bokštelio pavėsyje ant to paties stogo.

- Gali būti o gal ir nutikti, kad laikas liautis bastytis, - lėtai pradėjo Kėjus, siūbuodamas šalmą. - ir gali būti, kad tu, tu mano svajonių moteris.
- Siaubinga… - ištarė, neatitraukdama akių Ofa. - Kaip ten mūsų valstybininkai?
- Nuėjo į bokštą, tą, kuri kairėje. Tikriausiai greitai sugrįš. Norėjai gerti.

Moteris atsisėdo patogiau, paėmė šalmą.
- Kėjau Rimti, čia pilna lavonų. Neaugi sunku rasti aulinius batus?
- Vėliau apie tai pagalvosiu. O dabar galvoju apie tave.
- Nes tu idiotas, - liūdnai tarė Ofa, numalšinusi troškulį. - Kentaurai negrįžo?

Laukiniai išėjo ant tilto kaip tik prieš atvažiuojant „Pajėgiajam“. Užėjo, ramiai nušuoliavo ir dingo kitame įlankos krante. Nė vienas bokštas į juos neiššovė nė vienos strėlės.

- Negrįžo! Spėsim pavalgyti! - linksmos nuotaikos Gramonas užlipo ant stogo. - Žekobis išėjo užkandos į ekipažo vagoną. Juokinga istorija: bokštai tušti! Kažkas išnešė viską: baldus, ginklus, atsargas, lavonus – manau, kad visas garnizonas išžudytas. Tikriausiai su kitais bokštais ir nameliu salelėje – tas pat. Tik kraujo klanai, vos spėję apdžiūti – ir viskas.
- Ir ką tai reiškia?
- Reiškia, kad buvo labai netikėtas, gerai parengtas užpuolimas. Na, ir puolantieji elgėsi labai keistai. Kas tai galėtų būti?

Ofa gūžtelėjo pečiais ir vėl ėmė gerti. Kėjus susimąstė. Jis pažvelgė į šoną: visai šalia, u- šimto žingsnių, krantas. Jūra:
- Vandeniai?

Hju Gramonas nustebęs kilstelėjo antakius:
- Kartais kažką suvoki! Tik žinok – tai baisi kvailystė! Nes nuo tada, kai Imperija įsitvirtino šiuose krantuose, apie vandenius pakrantėje niekas negirdėjo. O žinai kaip juos nugalėjo? Tuometis Imperatorius įsakė iš kiekvieno kaimo pristatyti po keturias statines mėšlo. Rinko ir miestuose, o kareivius tiesiog įpareigojo. O kai mėšlo susikaupė pakankamai, laivynas išplaukė iš upių ir vandenų piratams surengė tokį bombardavimą, kad jie kelis mėnesius pilvais aukštyn plūduriavo. Moralė tokia: su Imperija pyktis neverta.
-Tai aš neteisus? - pabandė pasitikslinti Kėjus.
- Manau, kad teisus. Liko suprasti, kodėl jie surengė spąstus būtent šioje salelėje, po trečia atrama, ir kas norėjo nužudyti elfų prinesę.

Rimtis jokio supratimo neturėjo apie jokią princesę, tačiau paklausti nespėjo – grįžo Žekobis su maistu. Valgyti žvelgiant į kramtančią Ofą… tai buvo tikras poetinis malonumas. Tik štai eilės į galvą visai nelindo.

- Kvailystės visa tai, pavalgęs paskelbė Žekobis. - nėra jokių vandenių. O užpulti bokštus tiesiog galėjo kokie nors samdiniai.
- Samdiniai būtų atėję tiltu. O tada užpuolimas nebūtų toks netikėtas. O vandeniai pakilo atramomis
- Kvėpavo žiaunomis? Ach, Gramonai, galbūt… - Žekobis užsirūkė, žvilgčiodamas į jūrą. - Na tada mūsų Imperijai nušvinta linksmi laikai. Vadinasi, vandeniai nusprendė nukniaukti tris vagonus globo rūdos? Įdomi versija, brolau.

Ofa valgė tylėdama ir nuleidusi galvą. Kėjus prisiminė, kaip ji juos pavadino: „ypatingukai“. Valdininkai ypatingiems reikalams. Negalima tikėti tuo, ką jie apie save sako, negalima tikėt jų skiriamaisiais ženklais.. Tiesiog, jais visi negalima tikėti. Gal Ofa ir pati buvo labai nepaprasta, tačiau dabar Rimtis ja pasitikėjo labiau: dėl ko „ypatingukas“ turėtų jį palikti gyvą?! Bereikalingas liudininkas. O Gramonui ranka nesudrebės – jei kas abejoja, tegu paklausia amžino atilsio atgulusį Dolomį.

- Judam! - suriko iš kažkur. - Visi į vagonus!
- Pusę tilto patikrino, - palankiai linktelėjo Gramonas. - Eina tiesiai į spąstus. Galim kirsti lažybų: kentaurai sugrįš ir pribaigs mūsų trolius prie salelės?
- Nesilažinsiu! - atsisakė Žekobis. - Tačiau į tuos spąstus. Jei jie yra, būtina pakliūti. Dėl kai kurios informacijos galima surizikuoti ir traukinio kaina.

Hju akimis parodė į savo bendražygius. Tas tik kreivai vyptelėjo atsakydamas.

Po dviejų valandų Kėjus Rimtis nuo viršaus ii apačios apibėgiojo triaukštį tilto aptarnavimo pastatą, kas pririnktų voratinklių. Kitaip gydyti žaizdą jis nemokėjo. Sumaišė su seilėmis bei moliu ir pabandė nors kiek padėti pašautai Ofai. Ji gulėjo ant pirmo aukšto grindų, pačiame kampe, ir mirinėjo.

- Neišeik…
- Ką? - Kėjus palinko prie jos lūpų, įsiklausė. Ofa tylėjo. - Tu kalbėk! Nemirk, prašau!
- Skauda kalbant… Netikėk jais, poete. Jie šalti. Jie mus išnaudoja… Ir meta. Vardan Imperijos. Žudo… Jie visada žino, kas didesnis: kaimas ar miestas, žmogus ar Imperija, elfas ar orkų kunigaikštytė… Jie nužudys tave, o aš nesugebėsiu apginti…
- Tu tiek daug nekalbėk, - pasitaisė Kėjus. - Viskas bus gerai. Ataka beveik atmušta.

Viskas įvyko taip, kaip numanė Hju Gramonas. Traukinys davažiavo iki Jūrų tilto vidurio, - ir tada sugrįžo kentaurai. Nepaisant intensyvaus susišaudymo, išgelbėti trolių nepavyko. Paplūdę vandeniu, mirė paskutiniai du milžinai. Išlikę kentaurai nudūmė tolyn, verždamiesi prie savo „suromytų“ gentainių rytuose. O vandeniai tuo tarpu jau iššliaužė ant salelės ir smogė netikėtai.

Dvi valandas trukęs mūšis nusinešė daugiau traukinio gynėjų gyvybių nei kova su užpuldinėjusiais kentaurais. Kapitonas apsaugos pulką į salelę išvedė visą – laikyti gynybą traukinyje prieš vandenius buvo sunkiau. Liesi, su keistomis kaukėmis, pilnais vynmaišiais ant nugarų, ginkluoto trumpais arbaletais. Nukauti tokius karius vandenyje nesunku, tačiau priešai pasirodydavo vėl ir vėl, šimtais užplūstant krantą. Arbaleto strėlė pervėrė Ofos pilvą. Ir Rimčiui, pradžioje bandžiusiam padėti. Karas baigėsi.

- Gal tau reiktų bėgti? - staiga pasiūlė Ofa. - Ant tilto, tikriausiai, nieko nėra. Bėk… Pasieksi tą pusę – užmiršk viską ir eik kur nors toliau nuo sostinės. Tokie, kaip Gramonas, nieko neužmiršta… Kol tu jam reikalingas, jis tavo draugas. O tada, kai tapsi nereikalingas, jau ne draugas, o ne draugas – tai jau priešas, o su priešais jie nesiceremonija… Bėk…
- Taip, tuoj...

Medžiaga vėl prasisunkė krauju. Reikia keisti sutvarstymą. Tačiau kam, jei voratinkliai nepadeda? Sentimentalaus Kėjaus akyse tvenkėsi ašaros. Tada prieš save matė orkų moterį. Kai jis jas nušluostydavo – panašią į žmogų elfę. Juodaplaukės, žaliaakės jam patiko vienodai.

- Rimti! Tu čia? - suprakaitavę Gramonas su Žekobiu ėjo per tuščia salę. Hju tempė vynmaišį su vamzdeliais ir kaukę. - iš buvusių ant vieno iš vandenių.
- Kam tau tai?
- Pravers, iš smalsumo. Tačiau mes čia pasvarstėme su draugu… Ir aš prisiminiau: tu sakei, kad girdėjai balsus cisternoje. Ar taip?

Kėjus gūžtelėjo pečiais, žvelgdamas į linksmas, piktas, dar neatvėsusias po kovos Gramono akis:
- Buvo… Hju, ji miršta.
- Pasistengsiu atsiųsti magą! Tačiau mums reikia skubėti. Pasaugok šita! - vynmaišiai šleptelėjo ant grindų, aptaškę Ofą ir Kėjų purslais. Portas atsargiai nušluostė veidą Ofai.
- Nuneščiau tave į traukinį, tačiau bijau, kad mirsi... O Hju netrukus atves magą.

Prie atlapotų ekipažo vagono durų rūkė nesunkiai sužeistieji. Žekobis prasistumdė pro juos ir pirmas pasiekė kopėčias. Antras lygis, trečias… Trepsėdami kšatrijai pribėgo prie laikinos princesės buveinės. Papulkininkis vos nenugriuvo paslydęs – kraujas.

Tas, nieko nesakydamas, parodė pirštu į ausį ir į koridorių priekyje. Tylus šlepsinčių kojų garsas už kampo. Kartą, dar… Sunkus nugriuvimas. Gargaliavimas, kažkas bando stotis. Iš eigos išsitraukdamas kardą Gramonas puolė į priekį. Vandenis suspėjo pirmas: strėlytė iš trumpo arbaleto skambiai atsitrenkė į ašmenis. Antram šūviui Hju laiko jam neuteikė.

- Na štai! - nuliūdo Žekobis. - Nešlubuočiau po kai kurių reikalų, būtume paėmę gyvą!
- Tylėk!

Vandenis dar kvėpavo, dar kliuksėjo vanduo vynmaišyje ant nugaros. Jie pasilenkė prie jo, Hju nuplėšė kaukę nuo blyškaus benosio veido.

- Viskas, užsilenkė. Reikia numesti kūną žemyn, - gal atstos nuo mūsų!
- Arba atvirkščiai, pradės lįsti, kol visiems žarnų ant kaklo nebus užvyniota! - šyptelėjo Gramonas. - Tačiau neskubėk, pradžioje apieškom. Man pasigirdo… Ne, nepasigirdo.

Vandenio užantyje aptiko gėlėtą nosinaitę, visą kraujuotą. Inicialai elfų rašmenimis.

- Tu gaudaisi?
- Kasdien tokius matau! - Žekobis paėmė nosinę, apžiūrėjo. - Taip, jos žymė. Ką gi, kai kas praaiškėjo. Didelė meilės jėga! Žiūrėk: kažkaip rado būdą su draugužiais prasibrauti į cisterną, ilgai ten slėpėsi tvankumoje, suplanavo šį užpuolimą, sumokėjo kentaurams…. Ir visas dėl elfės, kurią ir matė, ko gero, tik kartą gyvenime!

Jie nusijuokė, tačiau Hju nestipriai stumtelėjo bičiulį į krūtinę:
- Juokas juokais, tačiau reikia pažiūrėti – o gal ji dar gyva?

Durys buvo užrakintos; Žekobis pabeldė.
- Nešdinkitės!
- Ponas Achiastalis? Aš taip ir maniau! Atidarykite, viskas susitvarkė.

Seniokas atidarė ne iš karto, o ir tada buvo prikišęs durklą prie princesės gerklės. Tik pamatęs vandenio lavoną, paleido raudančią Simialę.

- Gaila merginos, tačiau nebuvo galima ją atiduoti, - aiškino jis, drebančiomis kojomis eidamas prie krėslo. Kiek šalia gulėjo negyvas It Koloralis, paskutinis savo ponios sargybinis. - Ir dabar negalima, jei jie nenustos. Mirusi elfų princesė gerokai geriau, nei elfų princesė - įkaitė.

- Na, čia visai ne apie tai, atrodo … - Žekobis įpylė vyno į tris taures. - Vandenis paprasčiausiai įsimylėjo.

- Paprasčiausiai nieko nebūna, - atsiduso senis. - Kol kas nežinome, kas jis, tačiau, tikriausiai, po vandeniu randasi ir kitų. Mažiau meilių. Jūs žinote, kaip mano tauta žiūri į aristokratiją. O ir aplamai, nelabai supratau, kas vyksta. Paprasčiau buvo pašalinti bėdų šaltinį – dėl visa ko. Su kai kuriomis magijos rūšimis aš, dėkui Sutvėrėjui, dar tvarkausi, tačiau nepasisekė. Dabar jūs privalote daug kartų pertikrinti – ar nėra dvigubo žaidimo? Labai jau keista ta istorija…
- Išvados kol kas tik dvi, - pasakė Hju Gramonas, prisėsdamas ant sofos prie verkiančios princesės, - Pirmoji: vandenių vėl prisidaugino ir ima kelti grėsmę Imperijai. Antroji: jie susitiko su vakarų elfais. Kur ir kada – nežinoma. Tačiau išaiškės.
- Sunkiai jumis tikiu, suabejojo Achastelis.
- Nosinė! - Hju teatrališkai mostelėjo trofėjumi, - Nenuginčijamas įrodymas! Tačiau aš, atrodo, kažką užmiršau… Atleiskite.

Nauji auliniai batai kažkiek spaudė. Ypač dešinysis. „Čebatas mano dešinys – vaikinas lyg bučinys…“ - prisiminė Rimtis. - „ Kaip ten toliau?.. Nieko, dar sukursiu...“

Jie ėjo kaimus jungiančiu keliu artėdami prie nakvynės namų. Patikimos, apgyvendintos Imperijos vietos. Skanus maistas, stiprus vynas, mandagūs gyventojai.

- O kai Ofa išgis, ar jai duos pilietybę? - paklausė Kėjus.
- Paprašysim – ir duos, - linktelėjo Hju. - Nesijaudink, su ja viskas bus gerai. Jei manęs nebus sostinėje, eik pas Žekobį, - jis padės.
- Ir kur gi jį rasti?!
- Na… Duosiu vieną adresiuką.

Pagalba prie tilto pasirodė vakarop – taipogi ir minkštos, spyruoklinės karietos aukštesniosios klasės keleiviams ir sužeistiesiems. Gramonas įkišo braminams kažkokį raštelį – ir Ofą be jokių papildomų klausimų paguldė į geriausią vietą. Kariai ir ekipažas liko saugoti traukinio, laukdami naulių trolių, o Žekobis nurūko raitas savais, nepaprastai svarbiais reikalais. Tik Kėjus ir Hju ėjo pėsti.

- Maniau, kad visada skubate.
- Mes? - šyptelėjo Gramonas ir nusišluostė prakaitą nuo plikės. - Kas kaip. Manau, kad reikalai ne skuboje, o ritme. Kad būtum ten, kur reikalingas, galima bėgti, o galima ir šliaužti, tik greičiai privalo būti kartotiniai. Supranti?
- Net nebandau.
- Aš irgi. Tačiau bet kuriuo atveju malonu prasieiti, apmąstyti šį bei tą… Kompanijoje su visais atžvilgiais maloniu pakeleiviu. Tuo labiau, kad niekas neturi žinoti, kaip išsikrapščiau iš Šiaurinių teritorijų ir ką ten veikiau.
- Aš niekam nepasakosiu, - dėl visa ko tarstelėjo Kėjus.
- O tu ir šiaip šaunus vyrukas! - Hju jį apkabino. - Tu eiles kuri kvailas ir peilį panaudoji be reikalo. Ir viena ir kita gali tau atnešti bėdą. Na nieko, pasieksim sostinę, įtaisysiu tave kur nors. Ir Ofą… Kol mes saugome Imperiją, ji saugo mus. O ir su vandeniais susitvarkysime…
- Žinau, - linktelėjo Kėjus Rimtis, neatitraukdamas akių nuo nakvynės namų.

„Tie namai, kur aš kaip vagis. O yra kiti, kur aš lyg angis. Ir vakare ir ryte einu ir vieno ir kito kiemu. Gyvenu taip ir pasakys…“

^*) Karė (pranc. carré) - stačiakampio formos. Pėstininkų išsidėstymas kvadratine forma atremiant kavalerijos antpuolius, naudotas 18-19 a. Taip pat, pvz., bataillon carré buvo pagrindinė žygiavimo struktūra Napoleono kariuomenėje. Pasidarė neefektyvi atsiradus automatiniams šaunamiesiems ginklams.