Recenzija per laiko prizmę

Strana bagrovyh tuc                     Kelionė į Venerą    
                G. Gorino recenzija, 1959 m.

Knyga vadinasi „Rausvų debesų šalis“. Ant saulėlydžio spalvos viršelio dvi būtybės apvalainomis galvomis traukia per pelkę.

Rausvų debesų šalis – tai Venera.

Venerai sekasi fantastikoje. Per paskutinius metus apie ją parašyta K. Volkovo „Ryto žvaigždė“, G. Martynovo „Žemės sesuo“ (apie kitus jo kūrinius žr. >>>>>). Sofronovų apysakoje Venerą aplankų mūsų anūkų anūkai. Jie į čia įtrauksime lenkų rašytojo S. Lemo „Astronautus“, naują A. Kazancevo apysaką „Audrų planetą“, L. Onoško „Oranžinėje planetoje“ bei iš naujo išleistas V. Vladko „Visatos argonautus“ (žr. >>>>>) bei A. Beliajevo „Šuolį į nieką“ (žr. >>>>>), sąrašas bus įspūdingu. Nelengva buvo jauniems autoriams A. ir B. Strugackiams, pasiryžusiems parašyti dar vieną apysaką apie Venerą.

Devyni kūriniai apie Venerą, nė vieno apie Mėnulį, nė vieno apie Marsą.

Beje, tokia pirmenybė jai suprantama. Kiekvienas moksleivis žino, kad Mėnulyje tik dulkės ir kalnai, kad Marse dykumos ir melsvoki pelėsiai. Tačiau niekas nežino, kas paslėpta po Veneros debesimis. Čia plati erdvė išmonei. Gali būti ir miestai, ir miškai, ir jūros. Fantastika atiduoda pirmenybę mažai žinomiems kraštams, beveik nežinomiems. Tarybinė technika dabar užsiėmusi Mėnuliu, o fantastika rytdienos tikslu – Venera. Savo laiku, kai tarybinės raketos pasieks Venerą, romanus, greičiausiai, rašys apie Saturną ir Uraną.

Ką nauja galima pasakyti devintame kūrinyje apie Venerą?

Pas Beliajevą į Venerą sprunka artėjančios revoliucijos išsigandę milionieriai.

S. Lemas ten randa karo sunaikintos civilizacijos griuvėsius.

F. Martynovas suranda vėžliažmogius... ir, be to, kosminį laivą, kadaise atvykusį iš Fajetono – subyrėjusios planetos, buvusios už Marso.

Safronovams Venera – bandymų poligonas. Ten išbandoma dirbtinė saulė.

Strugackiai sugebėjo surasti savo temą. Jų tema – žmonės kosmose, paprasti tarybiniai žmonės.

Ekspedicijos vadas – Jermakovas, atkaklus ir pedantiškas, principinis ir piktas... pykstantis ant Veneros, kur žuvo jo žmona ir draugai.

Geologas Jurkovskis – poetas, romantikas, šiek tie piešiantis, kosmoso senbuvis, besididžiuojantis savo priklausymu Visatos užkariautojų genčiai.

Jaunasis pilotas Spicynas, įsimylėjęs savo specialybę ir merginą Verą, tačiau nesulaukiantis atsako. Strana bagrovyh tuc

Bykovas – savo srities meistras, tačiau naujokas kosmose, darbštus ir kuklus šeimos narys – šturmanas; geologas – ginčininkas ir mokslo entuziastas. Šeši sudėtingi žmonės, šeši charakteriai. Ir vienas herojų apie juos galvoja taip: Visas šešetukas aplamai – puiki rinktinė... O silpnumai ir trūkumai? Ką gi, šių šešių privalumai stebuklingai papildo vienas kitą.

Kelias į Venerą bent fantastikoje jau nutiesta. Kai eini pramintu keliu, didžiausias pavojus – šablonas. Taip norisi aprašyti susirinkimą prieš skrydį, tolstančią Žemę, nesvarumo stebuklus, susidūrimą su meteoritu. Strugackiai apeina šias įgrisusias detales. Beveik pas visus autorius Veneroje auga kraujasiurbiai augalai. Pas Strugackius irgi yra jūros baisūnų. Tačiau jie sukelia linksmą ginčą – ar vienas kitą ėda skirtingų planetų žvėrys? Ir čia prisimenamas tarpplanetinis anekdotas apie kvailą žemišką šunį, nugraužusio brangaus driežo, sunkiai atgabento iš Jupiterio palydovo, letenas.

Baisu ir sunku žmonėms svetimoje rausvų debesų šalyje. Žmonės dirba ir pavargsta, tačiau pokštauja. Žmonės serga ... tame tarpe ir įprastine furunkulioze. Žmonės žūva... netgi ir kvailai: išėjo žmogus ir negrįžo, ieškojo ir nerado. Ir vis tik žmonės vykdo užduotį, dirba, ieško, eina, šliaužia, velkasi ... ir prieina, nes tarybinio žmogaus valia stipresnė už rausvus debesis.

Knygų lentynoje jau nemažai knygų apie žmones, apžiūrinčių kosmoso stebuklus, nuotykių ir ekskursinių knygų. Dabar jas papildė knyga apie kosmose dirbančius žmones, herojiškai dirbančius kasdienį darbą.

Fantastika įvairialypė. Tai tarpinis žanras – jis ribojasi su grožine proza bei mokslo populiarinimo literatūra. Todėl fantastikoje daug populiarios krypties knygų, kuriose herojai veikia, mąsto, tačiau negyvena. Strugackiams pavyko pavaizduoti gyvenančius žmones. Gal terminas ne visai vykęs, tačiau jo prasmė tokia: gyvus, realius žmones pavaizdavo rašytojai. Jais, tais žmonėmis, tiki. Ir jų poelgiais tiki, ir jų silpnybėmis, o ir simpatiją sukelia tie paprasti žmonės, atliekantys svarbų pavedimą.

Ar ši pavykusi apysaka turės tęsinį?

Ankstyvoji Strugackių kūryba

Strugackių „Pasmerktajame miestas“ (1972; paskelbtas 1988-89 m.) Izia Kacmanas, atrodytų daugiausia „sveiko proto“ turintis asmuo Mieste, šiandien, patekęs į Lietuvą, šauktų: „Šūdas ta jūsų ekonomika ir gerovės valstybė! Galvokite apie Kultūros šventovę! Galvokite, kaip įmūryti savo plytą į šią Šventovę!“

Tikrovė – nuobodi. Ją valdo dėsniai, prie kurių žmogus greitai prisitaiko. Pasaulis virsta rutina: tie patys įvykiai, tie patys žmonės, tos pačios sensacijos. Apimama nuobodulio žmonija siekia egzotikų: magijos, parapsichologijos, telekinezės, poltergeisto, ateivių – visa tai pagimdė vadinamoji sensorinė deprivacija. Vaizduotės badas, jausmų badas...

Bendra tarybinės fantastikos būklė ties 5-o dešimtm. slenksčiu buvo liūdna (keli geresni kūriniai giedros nesudarė). Tai nutiko, ko gero, dėl dviejų priežasčių:
a) aktyviai kuriančių fantastų buvo likę tik 2: A. Kazancevas ir L. Laginas*) – tad buvo nutrūkusi tradicija;
b) buvo taikoma griežčiausia cenzūra. Čia pateikiu tik vieną trumpą citatą: „Kai kurie kenčia nuo kosmopolitizmo, panyra į problemas, tolimas šiuolaikinio gyvenimo klausimams, sklando tarpplanetinėje erdvėje“ (iš G. Jeršovo ir V. Telpugovo straipsnio „Komjaunimo tiesoje“, 1949.01.08, rusų k.).

Tad „ankstyvojo atšilimo“ metu dingus kai kuriems draudimams vyraujančia tapo mokslinė fantastika, - ir būtent tuo metu prasidėjo brolių Strugackių fantastinis kelias, kurių pirmieji kūriniai buvo pašvęsti 6-ojo dešimtm. fantastikai svarbioms temoms: robotams ir skrydžiams į kosmosą. Ir jei pirmieji apsakymai apie robotus („Spontaniškas refleksas“, 1-as variantas „Iš šalies”, 1958) praktiškai buvo nepastebėti, tai apysaka „Rausvų debesų planeta“ (kurta 1952-57 m., publikuota 1959 m.) iškart pripažinta ir palankiai sutikta kritikų (tiesa, pačių Strugackių nuomonė apie ją santūriai neigiama). Tad dar kartą atidžiau į ją pažvelkime.

6-o dešimtm. viduryje pasirodo kūrinių, kurių veiksmas vyksta ne Žemėje; tik jei buvo gana silpni. Ir pagrindiniu jų (B. Fradkino**) „Asteroido 117-03 paslaptys“, G. Martynovo „Žvaigždžių keliautojai“, K. Volkovo „Ryto žvaigždė“) trūkumu buvo tai, kad nebuvo galima pasinaudoti tradicine populiaristinės fantastikos schema, kurioje veikia bent trys skirtingi personažai: mokslininkas, mokinys, vedlys.

Strugackiai vieni pirmųjų rimtai iškėlė klausimą, kokie žmonės skris į planetas, ir jiems pavyko pasiūlyti originalų sprendimą: pasiųsti paprastus žmones, kokius matė gyvenime. Taigi, paimami veikėjai „iš gyvenimo“ ir perkeliami į dirbtinę populiaristinės fantastikos aplinką. Vis tik iki galo jiems to nepavyko: pvz., vienas įsimintiniausių veikėjų, Krajuchinas, praktiškai nieko nedaro ir net sunku pasakyti, kodėl jis taip įsiminė.

Strugackiai užčiuopė net du prieštaravimo tarp veikėjų „iš gyvenimo“ ir dirbtinės aplinkos sprendimo būdus. Pirmąjį pasiūlė sekančiame rinkinyje „Kelias į Amaltėją“ – ironiškas požiūris į išgalvotą tikrovę: susidūrus su atrodytų tikrai rimtomis problemomis (kaip nelikti Jupiterio belaisviais, nemirti iš bado...), tenka spręsti gausybę kitų atrodytų nesusijusių klausimų (surasti pasislėpusį Marso driežą, raminti įsismarkavusius keleivius ar kolonistus ir t.t.)

Kitu būdu yra pabandyti pakeisti tikrovę, arba kad „svarbiausia Žemėje“. Šį būdą broliai užčiuopė atsitiktinai. Matyt pradžioje tai tebuvo bandymas į apsakymus apie robotus įdiegti etinį dėsnį, suformuluotą „Rausvų debesų planetoje“ ir patikslintą „Šešiuose degtukuose“: „Žmogus dėl reikalo gali rizikuoti gyvybe, tačiau negali rizikuoti savo draugais ir pačiu reikalu“.

Ir štai apsakyme „SKIBR išbandymas“ problema – ar ekstremaliomis sąlygomis veiks naujas roboto modelis? Ir staiga, įvedus etinius postulatus, netikėtai paaiškėja, kad visai nesvarbu, veiks robotai ar ne – esmė ne robotuose, o žmoguje. Ir tolimesniuose Strugackių kūriniuose svarbiausia, ar veikėjai galės savo patirtį perduoti kitiems.

1957-ais I. Efremovas Strugackiams buvo beveik legendiniu (šiandien sakytume, kultiniu) asmeniu. Tais metais buvo „Technika jaunimui” žurnale buvo spausdinamas jo „Andromedos ūkas“, gal jų ir ne pačia mėgstamiausias, tačiau priblošiančia vaizduotę fantazijos drąsa. Ir tada Arkadijus susitiko su juo žurnalo redakcijoje (o vėliau susipažins ir su Borisu... ir ims su jais dažnai susitikinėti). Vėliau, jau brolių triumfo laikais, A. Strugackis dienoraštyje (1965.06.25) įrašys: „Buvau pas I.A. [Jefremovą]. Jis pirmąkart tiesiai pasakė,
Broliai Strugackiai su Adelaina
Borisas su žmona Adelaida ir Arkadijus Strugackiai, 1958
kad jaunimas labiau mėgsta Strugackius nei Jefremovą. Man atrodo, jam tai skaudu. Buvo labai nepatogu. Pasakojo apie Leningrado kritiką, besiruošiantį rašyti plačią monografiją apie tarybinę fantastiką, kur nuodugniai apžvelgs Beliajevą,  A. Tolstojų, Jefremovą ir Strugackius“. Vis tik juos skyrė daug kas, ir nors jie pagarbiai žiūrėjo į chief‘ą (taip anglizuotai vadino Ivaną tarpusavyje), juo nesekė, tačiau jo įtaką patyrė.

O dar tų metų spalio 4 d. TSRS paleido pirmąjį „Sputniką”, į ką K. Vonegutas „Titano sirenose“ atsiliepė kandžia replika: „Senai praėjo tie laikai, kai viena nacija stengėsi peršokti kitą, į bedugnę erdvę paleisdama įvairius sunkius daiktus“. Tačiau Tarybų Sąjungoje požiūris į tai buvo visai kitoks... Pulkovo observatorija sukūrė net filmą apie palydovą – pieštą, su muzika ir eilėmis, įrašytomis laboratoriniu magnetofonu MAG-8. Su juo apimti entuziazmo dirbo naktimis.

Ar dabartinė karta gali įsivaizduoti tą filmą?! Buvo imama ilga sienų apmušalų (tapetų) juosta ir kitoje jos pusėje spalvotu tušu piešė piešinius, kadras po kadro, prirašydami „titrus“ jiems. Tada tą juostą susukdavo į ruloną ir pratempdavo priešais projektorių su stipria lempa. Kartu iš magnetofono leisdavo muziką ir įrašytas eiles. Tas filmas apie palydovą sukėlė sukėlė furorą ne tik Pulkove, bet ir kai kuriose tarptautinėse konferencijose.

Vėliau toji patirtis pravertė vėliau. Borisas Strugackis su draugais dažnokai išleisdavo sienlaikraštį „Už naują Pulkovą“ – ir tas sienlaikraščio leidimas vaizdžiai aprašytas apysakoje „Pirmadienis prasideda šeštadienį“.

„Rausvų debesų šalies“ rankraštį redakcijai buvo įteikę dar balandį, o iki lapkričio vyko intensyvus susirašinėjimas, begaliniai pataisymai... 1957 m. pabaigoje buvo rašoma nedidelė apysaka „Iš išorės“ (pirmasis bendras brolių kūrinys, paskelbtas 1958 m. „Technikos jaunimui“ sausio numeryje – taigi, šis žurnalas kaip ir atvėrė pradžią brolių kūrybai; nors vėlesniais metais jie jame beveik nesipublikavo), sumąstomas „Spontaniškas refleksas“ (paminėtinas kaip kruopščiai sumąstytas ir brolių užrašytas „ping-pongo“ režimu; gal net pernelyg kruopščiai, nes daugiau dėmesio skiriama apsakymo idėjai, o ne literatūriniam apipavidalinimui) – ir tai išleidžiama. Ir viltys dėl „Rausvų debesų“ dar nemiršta... Įkvėpti broliai rašo naujus apsakymus: „Žinojimas jėga“ žurnale 1959 m. pasirodo „Šeši degtukai“ (ypač dažnai perspausdinamas su nestandartiniu temos posūkiu; autoriams prie širdies buvo fizikai, didvyriškai sutikdami mirtinas radiacijos dozes – kai dar nebuvo Černobylio patirties), „Užmirštas eksperimentas“ (su įdomia pradžia – tai lyg „Pikniko šalikelėje“ eskizas; ne tik su „zona“, bet ir pirmąkart į ją einančiais žmonėmis bei „stalkeriais“), „Privatūs pasiūlymai“, „Baltasis Alaido kūgis“, o „Išradėjuje ir racionalizatoriuje“ paskelbiamas „KŽS išbandymas“ (KŽS – „kibernetinių žvalgų sistema“). Ir pagaliau pasirodo pirmoji knyga „100 parsekų kelias“. O kiek dar per tą laiką parašyta nepaskelbtų?! (pavardinsime įdomesnius: „Išsami paieška“, „Beveik tokie“, „Mūsų įdomiais laikais“, „Pasimatymas“, „Piktavaliai“, „Žmogus iš Pasifidos“...).

Tik štai toliau broliai Strugackiai atvėso nuo apsakymų, ir vėlesnieji apsakymai tiek susižavėjimo nekelia. Vis tik ir jie sukurpti profesionaliai: „Apie besibastančius ir keliaujančius“, „Pirmieji žmonės pirmajame plauste“, „Vargani pikti žmonės“ (1962-63).

*) Lozorius Laginas (tikr. pavardė Ginzburgas, 1903-1979) – žydų kilmės tarybinis rašytojas, pasireiškęs literatūroje vaikams, satyroje ir fantastikoje. Geriausiai žinomas apysaka-pasaka „Senis Chotybičius“ (1938). Kelis iškilesnius fantastinius kūrinius parašė po karo: „Patentas AB“ (1947), „Atavija Proksima“ (1956), „Baltaplaukė bestija“ (1963), o taip pat gera ir aštri apysaka „Majoras Velas Endriu“ (1962), savotiškas H. Velso „Pasaulių karų“ papildymas.

**) Borysas Fradkinas (1917-2010) – tarybinis fantastas. Rašnėti pradėjo dar dirbdamas Čeliabinsko traktorių gamykloje. Pirmieji kūriniai skirti gamybinei tematikai. Pirmoji fantastinė apysaka – „Stipriau už mirtį“ (1951). Jo fantastika „kietai mokslinė“, pvz., „Vienos užrašų knygutės istorija“ (1954) pasakoja apie ultragarsinio ginkl sukūrimą. Kosminei tematikai skirti „Asteroido 117-03 paslaptys“ (1959) ir „Kelias į žvaigždes“ (1954).

Fantastikos skyrius
Kas leistina fantastikoje?
Į kur pakvietė Aelita?
Strugackiai. Šeši degtukai
Bermudizmas kaip metodas
Daktaro Filipovo atradimas
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Planetų judėjimo pakeitimai
Į žvaigždes – pas kitus protus
Ar pametėsit į visatos pakraštį
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Gaskonas, dueliantas ir fantastas
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Ž.P. Sartras. Fantastika kaip ypatinga kalba
H.P.Lovecraft Nekronomikono istorija ir chronologija
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Pamela Adams. Senamadiška muzika
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Pirmieji žmonės pirmajame plauste
Noutbukas planetininkui Bykovui
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Laukinės gamtos šauksmas
Žvaigždžių karų belaukiant
Transportas fantastikoje
A. Tolstojus. Pirtyje
Paslaptingosios zonos
Tikras vyriškumas
Suprų sukilimas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis