|
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti! Apie autorių >>>>> Iš pradžių jis žvelgė pro plyšį tarp lentų, tada, pasišokėjęs, įsitvėrė į jų briaunas, prisitraukė ir atsisėdo ant užtvaros skersinio. Buvo naktis paskutiniai vakaro atšvaistai dingo už horizonto. Berniukas užsimerkė takas prieš jį driekėsi kaip pakilimo takas, žaliavo miškas; atsimerkė viskas dingo miglose. Ir tik vienoje šio aptemusio pasaulio vietoje buvo šviesu. Namas stovėjo ant kalvos, o kažkur žemai, ten, kur susikerta miškas, dangus ir kažkoks siauras takelis, degė ugnis. Aukšta gelsva liepsna, supama tamsos tarsi taurės, rovėsi ir į šonus; tuščioje erdvėje prieš jį plaikstėsi dūmai. Berniukas apsidairė. Neaiškiai, išplaukusiais kontūrais namas buvo vis dar įžiūrimas ir tai berniukui stiprino saugumo jausmą. Pasigirdo variklio gausmas danguje skrido lėktuvas. Berniukas įdėmiai stebėjo tolimą ugnį ir, stengdamasis nekelti triukšmo, nušoko anapus užtvaros. Namas buvo kraštinis; ir kelias už jo ėjo tiesiai žemyn. Kelio dulkės, nors atvėsusios paviršiuje, dar išsaugojo dienos šilumą. Tas atradimas patiko berniukui; kurį laiką jis ėjo giliau įsikasdamas kojomis, bet po to staiga apsigalvojo. Jis nuėjo gana toli ir atsisukęs nepamatė nei kalvos viršūnės, nei savo, nei kitų, gerokai aukštesnių, namų. Ugnis priekyje irgi išnyko, nes ją užstojo kita kalva. Berniukas sustojo. Jis matė dangų su visomis žvaigždutėmis, tokį skaidrų, kad jis atrodė kiek drėgnas ir nublizgintas, tarsi ką tik atspausdinta atvirutė. Jis prisiminė murziną didelio miesto dangų ir nedvejodamas ėjo toliau, vis pažvelgdamas į viršų akimis ieškodamas Marso. Saugumo pojūtis grįžo ir jam buvo linksma. Karštis dar nebuvo juntamas, tačiau jau stipriai jautėsi sausų dūmų kvapas ir jis laukė, kad jau netrukus už tamsių medžių kamienų turi pasirodyti liepsnojantis fakelas. Jis pavargo nuo dažnų lipimų ir nusileidimų, nuo baisaus naktinio miško, nuo milžiniškų samanotų eglių letenų, laikas nuo laiko užstojančių dangų, nuo aštrių spyglių ir žemų šakų, badančių krūmų ir riestų šaknų. Prakaito lašai ritosi jo veidu ant marškinių apykaklės. Ranka prisilaikydamas šilto medžio kamieno, berniukas stovėjo laukymės pakraštyje. Jos viduryje suposi trijų aukštų namo dydžio rutulys. Švytėjimas sklido iš jo. Laukymės pakraščiuose krūmai rūko, o medžių šakos laukymės pusėje apanglėjo, tačiau ugnies jau nebuvo. - Tarpplanetinis laivas gali net sudegti ore, - pats sau tarė berniukas. Rutulys vėso greitai. Kai berniukas į tai žvelgė nuo kalvos, iš tolo jis matė tik beformį oranžinį darinį, kai prisiartino, rutulys tapo šviesiai rožinis ir jo spalva nuolat kito. Visai neseniai berniukas lankėsi gamykloje būtent taip ten kalvėje vėso įkaitusios geležies gabalai, ištraukti iš krosnies. Rutulio apvalkalas blėso, juo susiliedamos bėgiojo siauros juostelės. Rožinė šviesa išblėso, pasidarė tamsu. Rutulys, matyt, jau visai atvėso. Staiga jo viršuje įsiplieskė prožektorius ir spindulys, ryškesnis už bet kokį žemišką, tačiau visai neakinantis, pradėjo sukiotis aplink. Jis artėjo, tačiau berniukas nesitraukė net tada, kai spindulys įsirėmė į jį. Rutulio šone atsirado anga, kuri sparčiai plėtėsi, ir berniukas suprato, kad taip atsidaro durys. Anga buvo apšviečiama iš vidaus, iš ten atsirado takelis, kuris palengva išsivyniodamas pasiekė žemės paviršių. - O pas mus trapą pristumia, - berniukas priėjo arčiau ir palietė takelio galą. Tarsi jis nebūtų ką tik išsivyniojęs tokį stangrumą pajuto ranka.
Šviesa angoje sustiprėjo ir pasirodė JIS. Jis lėtai leidosi savo kybančiu trapu. Jo figūra, kaip ir žmonių, buvo vertikali, o dvi į žmonių panašios rankos buvo šonuose. Tik jo veidas berniukui nepatiko. Jis buvo gumbuotas ir raukšlėtas ir visai nepanašus į žmonių. Jis priėjo iki takelio galo ir sustojo; pamąstė, tarsi įsiklausydamas, prieš stodamas ant žemės, po to nuo veido nusiėmė kaukę... - Sveikinu sėkmingai atvykus, - berniukas draugiškai nusišypsojo. Žinau, kodėl jūsų toks negražus skafandras. Neseniai skaičiau knygą apie šikšnosparnius jie irgi raukšlėti. Tai leidžia orientuotis tamsoje naudojant ultragarsą... Nepažįstamasis, žvelgdamas į berniuką, tylėjo. Jis turėjo dideles akis dukart didesnes už žmonių, o jų žvilgsnis buvo malonus. - Iš kur jūs? berniukas iš kišenės išsitraukė sumaigytą aptepliotą dangaus planą. Vos žvilgtelėjęs į ją, ateivis pakėlė ranką ir jo delne, kaip fokusininkui, atsirado kažkoks daiktas, kurį padavė berniukui. Tai buvo trimatis Saulės sistemos modelis. Buvo neaišku, kaip viskas laikėsi viduje už skaidraus apvalkalo, tačiau ten švietė Saulė ir apie ją sukosi planetos. Berniukas surado Žemę ir nusistebėjo tolimų teleskopų galia, smulkiame rutuliuke įžvelgęs pažįstamus vandenynų, žemynų ir net iškyšulių kontūrus. Plonas ir ilgas ateivio pirštas parodė Marsą. - Jūs marsietis! apsidžiaugė berniukas. Kažkodėl taip ir galvojau. Na, tada sveiki ir susipažinkime! Aš Saša, Žemės gyventojas ir jis parodė į save. - U, - tarė marsietis, padarydamas taip pat. Berniukas ištiesė ranką, marsietis savo. Jo paspaudimas buvo tvirtas, tačiau kaulų nesuspaudė. - Einam, - berniukas tempė marsietį, - žmonija kuo greičiau turi sužinoti apie jūsų atvykimą. Jūsų laivą, tikriausiai, matė, tačiau galėjo supainioti su krentančia žvaigžde. O gal būt jūsų jau ieško girdite variklių gaudesį? tačiau tarp medžių iš viršaus nieko nesimato. Čia netoli yra gyvenvietė, o jame paštas, telegrafas ir daug visokiausių žmonių... Jis išsitraukė pieštuko nuolaužą ir kitoje žvaigždėlapio pusėje parašė: "Neliesti iki atvykstant Mokslų Akademijai" ir lapelį pakabino ant artimiausio krūmo šakos. Tada paskutinį kartą pažvelgė į laukymę išskirtiniausio savo gyvenimo įvykio vietą; tamsūs medžiai atsitraukė jis išvydo visus didžiuosius pasaulio miestus ir skubančių žmonių minias. Marsietis mostelėjo ranka takelis susivyniojo ir išnyko angoje, šviesa rutulio viršuje užgeso. - Mes greitai grįšime į čia, - berniukas pajudėjo ir marsietis nusekė paskui jį.Mintys berniuko galvoje bėgiojo viena kitą lenkdamos. - Veržiausi į čia nesirinkdamas kelio ir man buvo nesvarbu, susibraižysiu ar ne, tačiau dabar apeisim visą laukymę ir rasim takelį, kad nė viena šakelė nepaliestų tavęs. Tu juk Žemės svečias. Oi, kaip aš tave myliu, marsieti! Kaip tavęs laukiau ir tikėjau, kad kadaise jau buvote pas mus, tačiau, neradę artimų protu, išskridote! Ir štai tu vėl čia. Tu visai nepiktas, tu geras, marsieti. Tu nieko neniokosi pas mus ir užkariauti nepradėsi: tu juk labai išsivystęs. Kaip aš tavęs laukiau, marsieti! Ir jei nebūtum atskridęs, būčiau pats radęs kelią pas tave. Po 10, 15, 20 metų nuvykčiau pas jus. O galbūt mes kartu skrisim kur nors į kitą Galaktiką. Jie ėjo takeliu; nustūmęs šakas berniukas visąlaik jas prilaikydavo; rūpinosi, kad marsietis neužkliūtų už susiraizgiusių šaknų. Jau pradėjo švisti, blizgėjo rasa, giedojo paukščiai, iš miško dauburių kilo rūkas; ir berniukas žvilgčiojo į marsietį, norėdamas sužinoti, kaip jam patinka Žemės spalvos, kvapai, garsai. Virš miško laukymės kabojo trys malūnsparniai. Vos tik berniukas su marsiečiu išėjo į atvirą vietą, malūnsparniai pradėjo leistis, išmetė virvelines kopėčias ir žmonės, kariškiai ir civiliai, pradėjo lipti žemyn. Pirmasis leidosi vyras juoda akademiko kepuraite; ilga žila jo barzda plaikstėsi vėjyje. Pačiupęs marsietį už rankos, berniukas nubėgo į priekį. - Marsietis! jis atvedė savo bendrakeleivį ir atsitraukė. Akademikas kilstelėjo kepuraitę, kariškiai atidavė pagarbą, suspragsėjo fotoaparatai. - Jo rutulys ten, miške, - aiškino berniukas. Aš dar naktį mačiau žarą... - Šaunuolis! akademikas išsitraukė didelį bloknotą su paauksuotomis raidėmis. Pavardė, vardas, adresas? Pranešiu visiems laikraščiams. Rytoj čia bus gausi ekspedicija, aš tave iškviesiu telegrama. O dabar pasitrauk... Jis marsiečiui parodė kopėčias. Marsietis linktelėjo ir užlipo. Akademikas sekė iš paskos. Likusieji išsibėgiojo į savo mašinas. Malūnsparnių mentės pradėjo suktis greičiau; žolė nuraibuliavo. Berniukas pakėlė galvą. - Iki pasimatymo, marsieti! Aš tavęs laukiu! Iki pasimatymo!... Malūnsparniai nuskrido tiesiai į tekančią saulę; ji darėsi vis didesnė ir didesnė, kaip kosminio laivo iliuminatoriuje ir ugninės spiralės vyniojosi ant malūnsparnių menčių. Gelbėjimo būrys atvyko greitai. Šeši vyrai nuėjo keliu link miško, kad išsiskirstytų laukymėje berniuko paieškoms. Diena buvo giedra, dangus skaidrus, keliu, keldamos dulkes, važiavo dvi krovininės mašinos... Ilgai ieškoti neteko jie berniuką pamatė pačiame miško pakraštyje. Jis miegojo krūmo pavėsyje; aukštos žolės siūbavo virš balto, neįdegusio miesto gyventojo veido. Jo kojos, išsikišę iš trumpokų kelnių, buvo ištisai subraižytos; lengvi sandalai išteplioti sakais. Jo kvėpavimas buvo nelygus, kūnelis krūpčiojo, rankos kažką graibė. Gydytojas pasilenkė, paklausė ir išsitiesė. - Nieko. Jis tiesiog miega. Vyrai visi ilgais guminiais čebatais rimtais veidais nejudėdami stovėjo aplink. Jie nežinojo, ar žadinti berniuką ar pasėdėti, parūkyti, palaukti. - Nesuprantu! Nieko nesuprantu! Tėvas vis dar buvo pasimetęs, tačiau sugebėjimas blaiviai mąstyti grįžo. Išeinu atostogų, atvažiuoju su juo čionai ir trečią dieną jis pabėga. Kur, kodėl?.. - Berniukas! Gydytojas patraukė pečiais. Galbūt, jį sudomino gaisras? Naktį sudegė šieno kupeta miško aikštelėje. Kol ten nuėjo, kol atgal. Tiesa, ten viską greitai užgesino. Iš Nauka i žiznj, 1962, Nr. 9 |
| |
|
Fantastikos skyrius | |
