Transportas fantastikoje. Vartiklis

Vienas fantastikos paradoksų – idėjos apie transportą pačioje žemėje gerokai skurdesnės nei kosmose. Beveik nebuvo progreso nuo Ž. Verno laikų. Jis dar 1880 m. romane „Garo namas“ aprašė žingsniuojantį visureigį. Tokių, tik su elektriniais ar atominiais varikliais, gausu šiuolaikinių fantastų kūriniuose. Bet juk tokios mašinos jau sukurtos – ir dumia net keliasdešimt kilometrų per valandą greičiais (žr. apie robotų ateitį).

Iki 19 a. vidurio kūriniuose praktiškai visas transportas buvo pagalbinis. Dž. Vilkinsas „Matematinėje magijoje“ (1648) gana smulkiai aptarinėjo povandeninius laivus, skraidančius aparatus ir sausumos jachtas, tačiau tik paviršutiniškai palietė naujų energijų šaltinių panaudojimą. Ir mūsų laikais kiek absurdiškai atrodo anoniminis „Jurgio VI karaliavimas 1900-1925 m.“ (1763), optimistiškai aprašantis ateities kanalų baržas. Bet jau 1801 m. pastatytas garlaivis „The Charlotte Dundas“, nors tik 1843 m. I.K. Brunelio išrastas sraigtas leido revoliucionizuoti jūrų keliones. Pirmąjį garvežį R. Trevitikas sukūrė 1804 m., tačiau tik 1825 m. atidarytas Stoktono-Darlingtono geležinkelis – ir ši transporto rūšis sparčiai išplito Europoje ir JAV. Tad nenuostabu, kad 19 a. pabaigos rašytojams transporto išvystymo tema buvo labai įkvepianti, ir jam dažnai panaudota elektra. Tačiau jų tikėjimas elektros galimybėmis buvo naivus, ypač išvysčius vidaus Verno Nautilus

degimo variklį ir kai H. Fordas 1909 m. įrengė „Model-T“ surinkimo liniją.

To laikotarpio atspindžiu yra Ž. Vernas, kurio pirmuoju romanu buvo „Penkios savaitės oro balionu“ (1863) – tai buvo laikas, kai tapo įmanomas turizmas. „20 tūkstančių ljė po vandeniu“ (1870) pasirodo povandeninis laivas „Nautilus“, o „Debesų kliperyje“ (1886) - aeronefas. Povandeniniai laivai ir orlaiviai to meto fantastiniuose kūriniuose imti vaizduoti kaip ateities karų ginkluotės dalis (pvz., Dž. Grifito kūriniuose su F.T. Jane iliustracijomis; tą temą išnaudojo ir H. Velsas – skaitykite apie jo pranašystes).

1888 m. Ž. Verno sūnus Mišelis (1861-1925) apsakyme „Ekspresas į ateitį“ iškėlė povandeninio tunelio idėją (skaitykite „Tunelis po Atlantu“), - traukiniai jame galėjo zvimbti net 1800 km/val. greičiu. Ją vėliau pakartojo A. Kazancevas “Arkties tilte”, o kai kuriems 20 a. kritikams tai pasirodė pernelyg nerealu. Tie pragmatikai mąstė primityviai: atseit, mūsų transportas yra ratinis, o jam yra „proto ribos“. Bet ar visas transportas privalo būti ratinis? Tas pats Ž. Vernas „Paryžius 20-me amžiuje“ (1863) aprašė pneumatinius traukinius, o Albert Robida „Dvidešimtame amžiuje“ (1882) aprašė ne tik vamzdynais lekiančius traukinius, net ir pneumatinį paštą.
Bet ginčas su „ribotojais“ baigėsi gana greitai – 1965 m. buvo paskelbta, kad kuriamas reaktyvinis traukinys, vamzdžiu lėksiantis per 3000 km/val. (bet tas projektas, pasirodė, irgi iš fantastikos srities). Tada būtų nesunku įsivaizduoti gyvenantį prie Viduržemio jūros ir kasdien važinėjantį į darbą Vilniuje, o vakare klausantį operą Niujorko Metropolitene.

Taigi, buvo paminėtas dar vienas keleivių pervežimo būdas – pneumatiniu būdu vamzdžiais. Šią idėją 1812 m. pasiūlė (tačiau ji nebuvo įgyvendinta) George Medhurst’as. 1867 m. Niujorko parodoje Alfred Ely Beach’as pademonstravo 30 m. ilgio ir 1,8 m skersmens aerodinaminį vamzdį, kuriuo galima gabenti 12-a keleivių. Buvo ir realių projektų šiai idėjai įgyvendinti, pvz., ketinta taip su Maskva 6 km tuneliu sujungti vieną Pamaskvės miestų (greitis būtų 40-90 km/val.), o Tbilisyje taip „Samgori“ metro stotį sujungti su tankiai gyvenamu Varnetilio rajonu. Tokių pasiūlymų buvo ir JAV. Svarstyta ir pneumatinį būdą naudoti metro. Tokio tipo tarpžemyninį susisiekimą „Magelano debesyje“ (1955) pavaizdavo S. Lemas.

Gerokai išsišoko tik A. Beliajevo „Arielyje“ pristatyta idėja: skridimas be jokių papildomų priemonių vien nukreipiant kūno molekules. Bet juk tai sena žmonijos svajonė! O kodėl gi ne? Neseniai atrodė neįmanoma perkelti elektronus iš vienos orbitos į kitą, o dabar tai vyksta lazeriuose.

Pasirodė transporto revoliucijos socialinio poveikio įsivaizdavimai, bet nepasakysi, kad jie buvo labai gilūs. Paminėtinas D.H. Kelerio „Pėsčiųjų sukilimas“ (1928), kuriame valdantįjį automobilistų elitą, praradusį galimybę naudotis kojomis, nuverčia beteisiai pėstieji. Kiti kūriniai, kuriuose „veikia“ automobilis, daugiau satyriniai: K.A. Smito⁶⁾ „Didysis dievas Mašina“ (1940), A. Azimovo „Išpuolis“ (1953) ir t.t.

Ne tik fantastikoje, bet ir praktiškai buvo apmąstomi įvairūs judėjimo pagerinimo variantai. Pvz., pėsčiųjų judėjimui tiktų judantys šaligatviai. ir nors pirmą kartą jie sukurti gana seniai (pirmą kartą pademonstruoti 1893 m. Čikagos pasaulinėje parodoje), išskyrus specifinius atvejus (eskalatoriai vietoje laiptų, aerouostuose ir dar kai kur), plačiai nėra naudojami, nors 20 a. pabaigoje buvo pristatinėjami prancūzų ir anglų firmų „Trax“, „Trans-18”, “Speedaway” (o ir daug kitų) šaligatviai, galintys judėti iki 12-15 km/val. greičiu. Jų sistemą sudarė ne ištisinė juosta, o plokštės, pasislenkančios viena kitos atžvilgiu. Riedantys keliai

Nenuostabu, kad ši idėja populiari ir fantastikoje. Vienais pirmųjų megalopolių (ateities Londone) su greitai judančiais šaligatviais buvo pateikti H. Velso „Būsimų dienų istorijoje“ (1897) bei „Kai miegantis prabunda“ (1899):
„Ji nuėjo koridoriumi iki lifto ir taip pasiekė vieną iš to meto Londono gatvių, visą įstiklintą apsaugant nuo nepalankių oro sąlygų, o platformos nuolat kėlė į visas miesto dalis. Ir ant vienos jų ji grįžo į savo apartamentus Moterų viešbutyje, kuriame gyveno…“ („Būsimų dienų istorija“).

Vėliau tema ypač išplėtota R. Heinleino „Keliai privalo riedėti“ (1940), kur jų greitis pasiekia net 100 mylių per valandą ir jie driekiasi per visą šalį (beje, ten veiksmas vykta jau 1976-ais!). I. Azimovas buvo realistiškesnis ir jo „Plieno narvų“ (1954) ir jo tęsinių robotų cikle, kur milžiniškuose požeminiuose miestuose naudojama panaši transporto sistema, veiksmas vyksta maždaug 5000-ais. Tačiau paminėti kūriniai toli gražu neišsemia visų judančių šaligatvių paminėjimų fantastikoje (ir futulorogijoje).

Kelionė į Žemės gelmes - populiari tema fantastikoje, kurios klasikiniu pavyzdžiu yra Ž. Verno „Kelionė į Žemės centrą“ (1864), nors pradžioje keliautojai dažniau pasinaudodavo natūraliais urvais. Grafo D. de Šuzio⁵⁾ apysakos „Požeminė ugnis“ (1883) veikėjai kelią skinasi paprastais kirstukais, bet jau E. Berouzas romane „Tarzanas ir skruzdažmogiai“ (1924) panaudoja mechaninį geožvalgą. Povandeninis laivas, kaip perspektyvus karinis projektas, minimas ir G. Orvelo romane „1984“ (1949).
Taip pat skaitykite Ateiviai iš planetos vardu Žemė ir Plazma įrankiai ir požeminės transporto priemonės...

Bet praėjo vos keli metai ir tarybinis inžinierius A.I. Trebelevas Urale išbandė pirmąją „požeminio plaukiojimo“ mašiną. Ji mėgdžiojo kurmį – bet kurmis ne vienintelis ir toli gražu ne geriausias gyvūnas pamėgdžiojimui. Žymiai efektyvesniu gali būti senovinių gyvūnų kopijavimas – jie naudojo paprastesnius, tačiau veiksmingesnius principus.

Tokie yra jūrų kirminai priapulidai²⁾ – vos ne seniausi Žemės gyventojai. Jie išvystė nepaprastai patikimą apsisaugojimo nuo nemalonumų būdą – gyvena po jūros dugnu ten prarausdami urvelius.

2/3 priapulidų kūno užpildyta skysčiu, o priekinėje kūno dalyje randasi „gręžimo“ straubliukas, padengtas daugybe šeriukų. Sutraukus raumenis skystis pasistumia į priekį ir straubliukas įsibrauna į gruntą pramušdamas plyšį. Skystis tebesilieja į išbrinkusį straubliuką, kuris plečia plyšį. Mažytis kirminėlis sukelia jėgą, 40 kartų viršijančią jo svorį.

1960 m. Nevil Šiutas³⁾ išgarsėjo fantastiniu romanu „Paskutiniame krante“, kuris buvo ir ekranizuotas. Bet jisai dar 1929 m., būdamas aviacijos inžinieriu-konstruktoriumi, parašė darbą apie aviacijos vystymosi perspektyvas. Ir lėktuvui pasiekus jo ribas (atseit, apie 1980-uosius), jis bus tokių charakteristikų: greitis – 170-200 km/val., skydžio nuotolis – 1000 km, naudingas krūvis – 4 t., bendras svoris – 20 t.

Filijo Fogo kelionė aplink pasaulį

10-ąjį Ž. Verno romaną „Aplink pasaulį per 80 dienų“ nuo pat pradžių lydėjo neįtikėtina sėkmė.

Phileas Fogg voyage Filijas Fogas, genamas negailestingų autoriaus eilučių, keliavo iš miesto į miestą, iš vienos valstybės į kitą, ir ... Paryžiaus laikraščio „Le Temps“ (jame 1872 m. lapkričio mėn. 6 d. imtas spausdinti šis romanas) tiražas be paliovos augo. Skaitytoją, įpratusį tikėti, jog aplink pasaulį įmanoma apkeliauti tik per daugelį metų (jei ne kelis metus), pribloškė ir užbūrė ir pats romano pavadinimas, ir pati šaltakraujo anglo užmačia. Be to, ir aišku neatsitiktinai, romano veiksmas prasidėjo tų pačių metų pabaigoje – tad romanas buvo sutiktas kaip reportažas apie tikrus įvykius. Ir dar kaip sutiktas! Paskutines naujienas apie šią kelionę Amerikos korespondentai kasdien perdavinėjo į Niujorką telegrafu.

... Štai užnugaryje jau palikta Azija, Japonija, įveiktas Ramusis vandenynas. Ne be nuotykių, tačiau gana sėkmingai perkirstas Amerikos žemynas. Vietinė publika staiga susijaudino sužinojusi, kad garlaivis, kuriuo Fogas buvo numatęs grįžti į Angliją, išplaukė 45 min. anksčiau, nei jis pasiekė uostą. Pavėlavo!!!...

Į pagalbą atskubėjo Amerikos laivininkystės kompanija, pasiūlusi Ž. Vernui „riebų“ honorarą, jei šis savo herojų perplukdys per Atlantą geriausiu tos kompanijos garlaiviu. Tokia reklama tikrai būtų pasiteisinusi... Tačiau Filijas Fogas nusprendžia plaukti už asmeninius pinigus įsigyta „Henrieta“ – mediniu garlaiviu su geležiniu kaminu. Medinės garlaivio dalys labai pravertė Fogui paskutinėje jo kelionės atkarpoje (vis tik kai kurių laivybos linijų aprašymas leidžia spėti, kad kažkiek įtakos buvo).

Ir pagaliau gruodžio 22 d. „Le Temps“ pranešė: Filijas, kuris jau buvo susitaikęs su nesėkme, vis dėlto Reformų klube pasirodė tiksliai numatytu laiku – gruodžio 21 d. 20:45…

Nepaprastas būdas, padėjęs herojui atgauti „prarastą“ laiką, prancūzų spaudoje sukėlė gyvą diskusiją, beje, gerokai prisidėjusią ir prie paties romano populiarumo. 1875 m. romanas išėjo atskira knyga. O jau 1889 m. jauna amerikietė, Niujorko „Sun“ reporterė Nelė Blei⁴⁾ apkeliavo pasaulį per 72 d. Buvo dar keletas apkeliavusių aplink Žemę per trumpesnį laiką, o 1959 m. Ž. Verno proanūkis Klodas Lasas apkeliavo per tas pačias 80 ... - tik valandas, o ne dienas.

L. Tolstojus rašė: „Žiulio Verno romanai puikūs! Aš juos skaičiau jau suaugęs ir vis tiek, prisimenu, labai žavėjausi. Kurti intriguojančią, jaudinančią fabulą jis buvo nuostabus meistras. O išgirstumėte, su kokiu pasigėrėjimu apie jį kalba Turgenevas!..“.

¹⁾ Vadimas Ochonikovas (1905-1964) - rusų rašytojas fantastas, inžierius, išradėjas (apie 200 išradimų ir patobulinimų elektronikos ir karo pramonės srityse). 4-me dešimtm. išrado kino garso įrašymo sistemą, panaudota garsiniams kino filmams.
Jo fantastiniai kūriniai buo jo idėjų populiarizacijos priemone.

²⁾ Priapulidai (lot. Priapulida) – jūrų bestuburių kirmėlių klasė, gyvenanti jūrų dugno nuosėdose. Dauguma rūšių gyvena rausdami. Klasės pavadinimas susijęs su graikš vaisingumo dievo Priapo vardu, nes jų forma gerokai primena penį.

³⁾ Nevilis Šiutas (Nevil Shute Norway, 1899-1960) – anglų aeronautikos inžinierius ir rašytojas. 1950 m. su šeima persikraustė į Australiją, nes, būdamas konservatoriumi, nenorėjo gyventi leiboristų valdomoje šalyje. Pradėjo rašyti dar 3-me dešimtm., tačiau vengė literatūrinės aplinkos. Jo romanams būdingi techniniai ir politiniai spėjimai, pvz., „Visiškai slaptai“ (1942) buvo britų cenzūros sulaikytas, nes kariškiai jame pamatė įžvalgų, kurias vėliau realizavo. O ir „Be kelio“ (1947) aiškino apie lėktuvo gamybos problemas, pasireiškusias 1953 m. ir sukėlusias „Kometos“ tipo lėktuvų katastrofas. O ypač išgarsėjo jo „Paskutinis krantas“ (arba „Pliaže“, 1957), pasakojantis apie pasaulį po Trečiojo pasaulinio (branduolinio) karo; Melburno gyventojai laukia iš šiaurės atslenkančio po karo kilusio radiacijos debesies. Kiekvienas asmuo artėjant mirčiai elgiasi skirtingai - jį ekranizavo S. Krameris (1959). Paminėtinas ir romantiškasis bestseleris „Miestas tarsi Alis“ (1950).

⁴⁾ Nelė Blei (1864-1922, Elizabeth Cochrane Seaman, mergautinis vardas Elizabeth Jane Cochran) – Nellie Bly pseudonimu žinoma amerikiečių žurnalistė, verslininkė. 1885 m. pradėjo dirbti „Pittsburgh Dispatch“ reportere, tačiau 1887 m. persikėlė į Niujorką, kur aprašė pasibaisėtinas sąlygas psichiatros ligoninėje, o tada „New York World“ redaktoriui pasiūlė, kad viršys Ž. Verno kelionės trukmę. Į kelionę aplink pasaulį išvyko 1889 m. lapkričio 14 d., pakeliui nuklydo nuo maršruto, kad paimtų interviu iš paties Ž. Verno. Ir galiausiai aplink pasaulį apkeliavo per 72 d. 6 val. ir 10 min. Kelionę aprašė 1890 m. knygoje. Vėliau ištekėjo už 42 m. vyresnio milijonieriaus ir metė žurnalistiką tapdama „Iron Clad Manufacturing Co“ prezidente. Kompanijai bankrutavus, grįžo į žurnalistiką.

⁵⁾ Didjė de Šuzi (Didier de Chousy, tikras vardas Alfred Didier Marie Mesnard, comte de Chousy, 1834-1895) – prancūzų rašytojas. Išleido anonimiškai romaną „Ignis“ (1883) apie geoterminį gręžinį prie „požeminės ugnies“, beje, pasižymintį tam tikru cinizmu progreso atžvilgiu.

⁶⁾ Klarkas Smitas (Clark Ashton Smith, 1893-1961) – amerikiečių fantastas, poetas, skulptorius. Rašė fantastikos, fentezi ir siaubo žanrų apsakymus. Beveik visą gyvenimą praleido mažame Oberno miestelyje Kalifornijoje, nors sakėsi nepakenčiąs provincialaus gyvenimo. Gavo formalų išsilavinimą, nes kentėjo nuo agorafobijos (žmonių sambūrių). Pirmus apsakymu spradėjo rašyti 1910 m. Tačiau pradžioje daugiau pasišventė poezijai. Ir nors po kurio laiko sveikata pablogėjo, būtent tada sukūrė geriausius savo eilėraščius. Po Didžiosios depresijos grįžo prie apsakymų ir 1929-34 m. jų parašė per 100 ir išleido jų rinkinį. Daugumos jų tema buvo egoizmas ir antgamtiškas atpildas už jį. Daugelio jų veiksmas vyksta išgalvotuose pasauliuose, kai kurių – Marse. Vėliau gausiai publikuojasi žurnaluose ir išleidžia rinkinį „Anapus erdvės ir laiko“ (1942), po kurio seka ir „Dingę pasauliai“ (1944). Vėliau išleista daugiau rinkinių, įskaitant ir pora poezijos.