Kokia bus pasaulio pabaiga?        

Redaktorius: Nesinorėjo šio straipsniuko skelbti vyraujant 2012 m. pasaulio pabaigos isterijai. Dabar, jau gerokai aptilus prisiminimams apie ją, laikau tikslinga jį paskelbti.

- Mūsų laukia kosminė katastrofa: Žemė susidurs su asteroidu. Arba kometa. Įsivaizduokite sprogimą, galia prilygstantį termobranduoliniam!

- Panikai nėra jokio pagrindo: tokio susidūrimo tikimybė niekinė.

- Tebūnie, tačiau Žemę gali torpeduoti Mėnulis, - štai tada tikrai būtų katastrofa! Beje, dar gerokai iki to laiko išsiplėtusi Saulė sudegins visa kas gyva.

- Panašių (ir gana hipotetinių!) nutikimų laiko mastelis nusitęsia iki milijardų metų. O bet kokios prognozės tokiam laiko tarpui – tik spekuliacija!

- Kodėl? Žinant gamtos dėsnius galime ekstrapoliuoti būsimą Saulės sistemos, Žemės ir žemiečių vystymąsi. Pvz., evoliucijos dėsniai sako, kad žmonija išsiims po kelių milijonų metų.

- Tai klaida. Natūralios trankos dėsnis jau netaikomas žmogui.

- Ir vis tik mes privalome blaiviai išanalizuoti visuomenės vystymosi tendencijas, kad numatytume ir užkirstume kelią galimiems pavojams. Argi Žemei negresia ekonominis badas? O persikėlimas? O baisi griaunamoji galia?

Apokaliptinės prognozės. Pagrįstos ir nepagrįstos baimęs. Kur eina žmonijos giminė? Ir ar ne laikas apie tai pagalvoti dabar?

1963 m. rugsėjo 26 d. Austrijos laikraštis „Volksstimme1) “ paskelbė Čilės astronomo, observatorijos, įsikūrusios Villa Alemana2), direktoriaus Carlos Munoz Ferrada3) (1909 -2001) prognozę, kad pasaulio pabaiga įvyks 2000 m. gegužės 18 d., ketvirtadienį, tiksliai 13:00. Tai nutiks priartėjus „planetai X“, kurią jis vadino Hercolobus (apie planetą X skaitykite >>>>>). Nesigilinsime į tų įvykių aprašymus – jie panašūs į šimtus kitų, kurių paskutiniu metu prisiklausėme, o ir jo (ir kitų) žadėtos „pasaulio pabaigos“ dar neįvyko... nei 2000-ais, nei vėlesniais 2012-ais... Panagrinėkime patį „pasaulio pabaigos“ aspektą...

Kalbos apie „pasaulio pabaigą“ mūsų laikais!? Vykstant neįtikėtinam mokslo ir technologijų progresui… Taip nestebintų, jei tai būtų skelbiama prieš šimtą metų – bet dabar?!

„Žmonių beprotybių istorija“ – taip savo knygą pavadino vengrų akademikas Ištvanas Ratvekas4).

„Pirmąkart gandas apie pasaulio pabaigą išplito Europoje 1000-ųjų išvakarėse. Paskutinė X a. dešimtmetį apsireikė orakulai, pranašaujantys žmonijos žūtį. Lemtinga diena jie nurodė tūkstantmečio metus su trimis nuliais. Ką gi, dešimtainėje skaičiavimo sistemoje tai apvalus skaičius. Tiesa, jei Europoje būtų paplitusi skaičiavimo sistema kitu pagrindu, tai pasaulio pabaigai būtų paskirtas kitas laikas. Tačiau niūrių viduramžių laikais mažai kas kėlė tokius klausimus, o visi Biblijos aiškintojų patikinimai buvo priimami už gryną pinigą. Senovės paminklai tapo nebyliais ne šio pasaulio sumaišties liudininkais, kai prieš keli metai iki „paskutinio teismo“ atėjimo buvo nutrauktos ilgaamžių pastatų statyba. Net bažnyčios statybos bile kaip, paskubomis, be tinkamo tvirtumo – kaip laikini statiniai. Patvarios monumentalios katedrom imtos statyti tik praėjus lemtingai datai be jokių netikėtai susimylėjusio dievo represijų“. Pasaulio pabaiga

Masinės apokalipsinės prognozės sukrėsdavo Europą ir Atgimimo laikais.

Tačiau atėjo 19 a., amžius, kai buvo sukurtas didysis dialektinio ir istorinio materializmo mokymas, kai buvo padėti elektrodinamikos pagrindai, reformavę energetiką. Kai karbamido, pirmosios dirbtinės organinės medžiagos, sintezė sudavė mirtiną smūgį vitalizmui – mistiniam mokymui apie „gyvybinę jėgą“. Kai, galiausiai, Neptūno planetos atradimas, numatytos grynai matematiškai analizuojant nuokrypius astronominėse lentelėse, dar kartą patvirtino dangaus mechanikos teisingumas, taigi ir mokslinės kosmogonijos. Suprantama, esant tokiai situacijai dievo tarnams tapo sunku. Tačiau orakulai iš mokslo sluoksnių nenurimo, savo spekuliacijas paremdami nuorodomis į Žemės susidūrimo su kometa pavojų – ypač kad kometų pasirodymai susiklosčius aplinkybėms, lyg tyčia, sutapo su viską šluojančių epidemijų juodaisiais laikmečiais.

Tiesa, viltys dėl lengvatikių pasiteisino ir niūriausiems „pranašams“. 1857 m. birželio 13 d. Paryšių, apsišvietusį Paryžių, kuriame Leverjė5) padarė savo garsųjį atradimą, buvo apimtas baisaus nerimo: paklaikusios minios veržėsi į šventus pastatus, kad nebūtų, kaip buvo išpranašauta, palaidomi po savo nuodėmingų namų nuolaužomis.

Amerikietis Viljamas Mileris6) 1832-44 m. įsigudrino perskaityti apie 3200 pamokslų, ginančių baisias apokalipsiškas prognozes. Jis paskyrė dar vieną „patikimiausią“ pasaulio pabaigos datą – 1864 m. kovo 14 d. Bet ir ši praėjo ramiai. Bet praėjus vos dviem metams Budapešto gyventojus vėl apėmė panika, tačiau šįkart jo gyventojai lėkė ne į bažnyčias, o į smukles, kur ir lėbavo kaukdami pasaulinės katastrofos.

Mūsų dienomis apie Paskutinio teismo dieną skelbia nebent religiniai fanatikai, o ką sako mokslo žmonės?

1965 m. balandį „Scientific American“ išspausdino straipsnį, skelbiantį baisią naujieną: priešpriešais Žemei atskrenda gigantiška kosminė torpeda!

Viskas prasidėjo 1949 m. vasarą, kai amerikiečių astronomas V. Baadė7) Mount Palomaro8) 5 m skersmens teleskopu aptiko naują asteroidą, ne patį didžiausią, vos 1,5 km skersmens (palyginus su Cereros 770 km). Tačiau susidūrimas ir su juo nebūtų malonus – ir „apšautų“ 1908-ųjų Tunguskos įvykį. Ko gero prilygtų termobranduoliniam sprogimui. Bet ar yra pagrindo tokiems nuogąstavimams?

Asteroidui buvo suteiktas 1566 numeris ir poetinis Ikaro9) vardas. Išsiaiškinta, kad jis juda labai ištęsta orbita ir iki Saulės priartėja iki 27 mln. km. Joks kitas kosminis kūnas nepriartėja taip arti mūsų šviesulio. Ir kas 9, 19 ar 28 m. jis atsiduria netoli Žemės.
„Scientific American“ paskelbė, kad 1968 m. birželio 15 d. jis pro Žemę praskries vos 7 mln. km atstumu. Tolokai. Tačiau Ikaras praskrenda ir pro Merkurijų, kuris gali pakeisti Ikaro orbitą. Tereikia nukrypti keliais laipsniais, kad asteroidas įsirėžtų į Žemę.

Ir dangaus kūnų susidūrimai tikrai įvyksta. 1965 m. spalio 21-ąją astronomai laukė Ikėjos-Seki10) kometos kritimo į Saulę. Karštas Saulės kvėpavimas išsklaidys kometos uodegą, išgarins amoniako ledą, sudaranti didžiąją jos galvos dalį dar prieš paliečiant Saulės paviršių. Šalta Žemė neturi tokios galimybės – ji neapsaugota, jei „skydu“ nelaikysime skysto oro apvalkalo. Tačiau astronomų prognozės nepasitvirtino – paskaičiavimai nebuvo tikslūs ir kometa prasilenkė su Saule.

Šiandien jau žinomos bent 7-ios “uodeguotosios“, priartėjančios prie Saulės, tačiau visos jos, aplenkusios Saulę, vėl nuskriejo į jos paribius. O štai manoma, kad Tunguskos sprogimas buvo būtent kometos susidūrimas su Žeme. Mokslininkai mano, kad tai nutinka vidutiniškai kas tūkstantis metų.

Per pora paskutinių amžių Sibire tūkstančius kartų rasdavo mamutų liekanų. Ne tik skeletų, bet ir kūnų, gerai išsilaikiusių įšale. Paslaptingiausia buvo tai, kad daugelių jų skrandžiai buvo prikimšti nesuvirškinto maisto, o nasruose likusi net nesukramtyta žolė. Kaip tai galėjo nutikti? [taip pat žr. >>>>> ]

Įdomią hipotezę knygoje „Atlantida“ išdėstė lenkas L. Zaidleris11): „Milžiniško dydžio kosminis kūnas, - anot Muko12) - planetoidas, o anot Kamenskio13) - dalis Halio kometos branduolio, – susidūrė su Žeme. Žemė pasislinko 30o išorinės jėgos poveikio kryptimi. Pasislinkus poliams pasikeitė visų planetos taškų platuma, t.y. įvyko visuotinis klimato pokytis“. Iškart žemynais nusirito milžiniškos bangos, šimtų ir tūkstančio metrų aukščio cunamis. Veržėsi ugnikalniai, o tada pasipylė purvo lietūs. Lengvus gyvūnus tiesiog nuplovė, o sunkūs mamutai liko įklimpę pažliugusioje dirvoje ir žuvo. Tiesa, ši hipotezė kiek įtartina – nes būtų žuvę ne tik mamutai, bet ir kiti gyvūnai bei žmonės.

O mamutai galėjo žūti ir dėl kitų priežasčių. Juk žinoma apie dinozaurų išmirimą maždaug prieš 65 mln. m. 1957 m. I. Šklovskis ir V. Krasovskis14) išsakė prielaidą, kad juos pražudė kosminių spindulių pliūpsnis. Gal sprogo viena iš artimų žvaigždžių. Tačiau jos spinduliai buvo pražūtingi ne visoms gyvoms būtybėms – o kai kurioms galėjo tapti net palankiu impulsu vystymuisi. Vis tik dauguma tyrinėtųjų mano, kad dinozaurai išmirė nuo staigaus atšalimo. Bet ir šį galėjo sukelti kosminių jėgų poveikis! Pavyzdžiui, periodinius ledynmečių laikotarpius mokslininkai sieja su Saulės spinduliavimo pokyčiais (pvz., jį susilpninti gali tarpžvaigždiniai dujų ir dulkių debesys, pro kuriuos tenka praskristi Saulės sistemai).

Elipsinė Žemės trajektorija tai susiploja, tai suapvalėja – tai kartojasi kas 92 tūkst. m. Taigi atstumas tarp Žemės ir šviesulio kinta. Tačiau ir tai dar ne viskas – kas 20 tūkst. m. periodiškai keičiasi ir Žemės ašies pakrypimas orbitos plokštumos atžvilgiu. Mokslininkai jų poveikį gaunamam Saulės energijos kiekiui palygino su apledėjimų chronologija – atitikimas buvo neblogas. Tada jugoslavas M. Milanchovičius15) sudarė laukiamų klimato pokyčių prognozę, pagal kurią kas 20 tūkst. m. Sibiro vėjai šiauš palmių lapus. O apie 50-uosius metus visus didžiuosius šiaurės pusrutulio miestus uždengs ledai. Nauja atšilimo banga truks apie 30 tūkst., tačiau apie 90-tūkstantuosius vėl laukiamas eilinis ledynų užslinkimas.

Bet jei Žemės neaplankys nei asteroidas, nei kometa, - kas jos laukia?

[ bus pratęsta ]    

Paaiškinimai

1) Volksstimme („Tautos balsas“) – Austrijoje vokiečių kalba 1945-1991 m. leistas laikraštis, komunistų partijos ruporas.

2) Villa Alemana („Vokiečių miestas“) – miestas centrinėje Čilės dalyje, 1896 m. įkurtas italų ir ispanų emigrantų. Apie 55 tūkst. gyv. Pavadintas taip, kadangi vokiečiai pirmieji ten supirko sklypus.

3) Karlas Ferada (Carlos Munoz Ferrada, 1909 -2001) - Čilės astronomas, Villa Alemanoje2) įsteigęs observatoriją. Jis skelbė, kad „pasaulio pabaigą“ sukels priartėjusi „planeta X“ (vadinta Hercolobus).

Pasakojama, kad kartą jį aplankė draugas, ir rado jį įsikūrusį palapinėje greta namo. Jis sakė, kad netrukus įvyks stiprus žemės drebėjimas. Kaimynai iš jo juokėsi, tačiau draugas tai priėmė rimtai, nes ankstesni jo spėjimai (tarp jų ir Čilę nuniokojusį 1939-ųjų) buvo pasitvirtinę. Po kelių dienų 1985 m. Čilę supurtė stiprus žemės drebėjimas.
Jis laikė, kad žemės drebėjimus sukelia ne tektoninių plokščių judėjimas, o gravitacinis žvaigždžių poveikis.

4) Ištvanas Ratvekas (1870-1959) – vengrų teisininkas ir rašytojas, kultūros istorikas, plačiausiai žinomas kuriozų rinkiniais. Tarp kitų išskirtinesnių kūrinių – apsakymas „Vengrų Diogenas iš Paryžiaus“ apie D. Mentelio likimą.

5) Žanas Leverjė (Urbain Jean Joseph Le Verrier, 1811-1877) – prancūzų matematikas, užsiiminėjęs dangaus mechanika, didesniąją gyvenimo dalį pradirbęs Paryžiaus observatorijoje. Jo garsiausiu pasiekimu yra Neptūno planetos nuspėjimas 1845 m. naudojantis astronominių stebėjimų matematine analize, kai Urano orbita neatitiko Keplerio dėsnių. 1855 m. organizavo operatyvų meteorologinių duomenų surinkimą Prancūzijoje, kad galima būtų prognozuoti orus. Jo pastangomis Prancūzijoje buvo įsteigta meteorologinių stočių tinklas. 1859 m., 40 m. stebėjimų pagrindu, jis sukūrė Merkurijaus judėjimo teoriją. Jis laikė, kad orbitos neatitikimus sukelia dar viena planeta, kurią jis pavadino Vulkanu. 1915 m. tas anomalijas paaiškino Einšteino bendroji reliatyvumo teorija.
Taip pat žr. >>>>>

6) Viljamas Mileris (William Miller, 1782-1849) – amerikiečių baptistų pamokslininkas, mileritų religinio judėjimo pradininkas. Jis paskelbė, kad 1844 m. įvyks Antrasis Kristaus atėjimas. Jam neįvykus, dalis pasekėjų atšlijo, o kita dalis suskilo į kelias atšakas, kurių viena yra „Septintosios dienos adventistai“.

7) Valteris Badė (Wilhelm Heinrich Walter Baade, 1893-1960) – vokiečių astronomas, 1931-59 dirbęs JAV. Jo darbai skirti kometoms, asteroidams, kintančio ryškumo žvaigždėms. 1933 m., kartu su F. Cvikiu, nuspėjo neutroninių žvaigždžių egzistavimą ir jų susidarymą sprogus supernovoms. 1943 m. nustatė, kad centrinėje spiralinės Andromedos galaktikos dalyje susitelkę tokio pat tipo žvaigždės, kaip ir rutuliniuose spiečiuose ir elipsinėse galaktikose – t.y., II kartos: seniausios Visatos žvaigždės. Spiralės rankovėse jis aptiko dulkių ir dujų koncentraciją su jaunomis ir ryškesnėmis I kartos žvaigždėmis. 1949 m. atrado Ikaro asteroidą, kurio orbita užeina už Merkurijaus.

8) Palomaro observatorija - observatorija Palomaro kalnų grandinėje San Diego rajone (Kalifornijoje), priklausanti Caltech‘ui. Joje įrengti keli teleskopai įskaitant žymųjį 200 colių (5,1 m) skersmens „Hale“ teleskopą ir 48 colių (1,2 m) „Samuel Oschin“ teleskopą. Istorinis 18 colių (46 cm) „Schmidt“ įrengtas 1936 m. Palomaro observatorija atliko tris dangaus „apžiūras” (1958 m., paskutiniais 20 a. dešimtmečiais ir 2003 m.). Dabar 48 colių teleskopas atlieka naują „apžiūrą“. Didysis „Hale“ teleskopas stebi arti žemės pasirodančius asteroidus, Kuiperio juostos objektus ir tolimas planetas (taip pat eksoplanetas), žvaidždžių darinius, gama pliūpsmių šaltinius, juodąsias skyles, kvazarus ir kt.

9) 1566 Ikaras - arti Žemės praskrendantis „Apolono“ klasės asteroidas, 1949 m. atrastas vokiečių astronomo V. Badės. Skersmuo – apie 1 km. Aplink Žemę apskrieja per 408 paras, prie Saulės gali priartėti arčiau už Merkurijų, o nutolti toliau už Marsą. 1968 m. taip priartėjo prie Merkurijaus, kad tasai pakeitė jo orbitą. Australų astronomai tada paskaičiavo, kad jis tikėtinai galėjo trenktis į Žemę, tačiau jis pralėkė pro šalį vos 6,4 mln. km atstumu. Tokiu atstumu jis praskris pro Žemę ir 2090-aisiais.

10) Ikėja-Seki (C/1965 S1) – ilgo periodiškumo kometa, kurią atrado nepriklausomai vienas nuo kito japonai Kaoru Ikeya ir Tsutomu Seki. 1965 m. paskaičiavimai rodė, kad ji praskris vos 450 tūkst. km nuo Saulės. Netoli perihelio ji suskilo į 3 dalis, kurios nuskrido bevei tokiomis pat orbitomis.

11) Liudvikas Zaidleris (Ludwik Zajdler, 1905-1985) - lenkų astronomas, rašytojas, astronomijos populiarintojas. Knygos: „Atlantida“ (1963), „Planetos, žvaigždės, visata“ (1989, su T.Z. Dworak).

12) Oto Mukas (Otto Heinrich Muck, 1892-1956) – austrų inžinierius, išradėjas. Rašė biologijos ir geologijos temomis. Vienas įtakingiausių Atlantidos temos tyrinėtojų – anot jo, tvaną sukėlė dangaus kūno kritimas. Taip pat jis pateikė hipotezes apie polių ir žemynų poslinkį, ledynmečius, ankstyvąsias žmonijos rases, jų migracijas, senovėje egzistavusią aukštą kultūrą ir ungurių migraciją.

13) Michailas Kamenskis (Michał Kamienski, 1879-1973) – lenkų kilmės lenkų ir rusų astronomas. Pagrindinė tyrimų sritis – kometos. Tyrė Volfo 1 ir Halio kometas. Taip pat atliko tyrinėjimų hidrografijos, žemės magnetizmo, astrometrijos ir meteorologijos srityse. Paskelbė sinoptinius Rytų Sibiro žemėlapius ir organizavo arktinių ledų nuo Vladivostoko iki Beringo sąsiaurio stebėjimo stočių tinklą. 1971 m. Volfo 1 kometa pervardinta į „Volfo-Kamenskio“.

14) Valerianas Krasovskis (1907—1993) – rusų fizikas, viršutinių atmosferos sluoksnių tyrinėjimų mokyklos steigėjas. Tyrimų sritys: Žemės atmosferos fizika, geokosmosas.

15) Milutinas Milankovičius (Milutin Milankovic, 1879-1958) – serbų matematikas, astronomas, klimatologas, geofizikas ir mokslo populiarintojas. Žinomas savo ledynmečių teorija, pagal kurią dėl periodinių orbitos pokyčių Žemėje kartojasi ledynmečiai (Milankovičiaus ciklai). Taip pat įvertino klimatines sąlygas kitose Žemės grupės planetose.

Atlantidos skiltis
Datos ir Atlantida
Kritijas ir Timėjus
Kur gi toji Atlantida?
Tvanas Gilgamešo epe
Žvaigždės kalba Egiptui
Dingusi Sandoros skrynia
Atlantida - tai Kretos sala?
Iš kosmoso atskriejanti mirtis
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Bijome žmonių, o ne asteroidų
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt.
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Velykų sala: Du pasaulio modeliai
Merkurijaus baisioji tragedija
Malta: menanti Atlantidą?
Kada bus Armagedonas?
Sprogimas virš Jukono
Nojaus arka surasta?
Elohimų alchemija
Šiaurės Atlantida
NSO puslapis
Vartiklis