Datos ir Atlantida  

Senovės raštuose randama keistų datų. Ciceronas (103-43 m. pr.m.e.) "De divinatione" rašė, kad Babilono žyniai turi žinių, siekiančių 470 tūkst. metų praeitį. Tiesa, romėnai tuo netikėjo. Strabonas mini Ispanijos iberus, sakiusius, kad jų genties istorija yra 6000 m. Diogenas Laertietis (3 a.) mini, kad senovės egiptiečiai yra užfiksavę 373 Saulės ir 832 Mėnulio užtemimus, o tai apimtų 10 tūkst. m. Map periodą. Gilgamešo mitas (4 tūkst. pr.m.e.) liudija apie žinias, turėtas iki Tvano.

Tam tikras periodiškumas egzistuoja tiek makro, tiek mikro kosmose. Senovėje teigta, kad nuolat gimsta vis nauja realybė. Egipto Meternicho stela1) mini „milijonų metų laivą“, kuriuo dievas Ra kasdien keliauja dangumi. Indų išminčiai nustatė, kad Visatos amžius yra apie 2 mlrd. metų, tačiau Brahmos metai trunka 311 trilijonų metų ir aprėpia kosmoso traukimosi ir plėtimosi periodus.

Kai kuriose senosiose kultūrose yra pasakojimų apie protėvius, gavusius astronomijos, fizikos ir kosmologijos žinių iš „ateivių“, viena tokių Malio dogonų gentis.

L. Filipovas iš Alžyro tvirtina, kad 5-6 dinastijos piramidžių tekstuose rado, kad dievas Totas siejamas su Zodiako Vėžio ženklu. Taigi, Totas atvyko į Egiptą iš vakarų (gal iš Atlantidos?), kai pavasario lygiadienis buvo Vėžio ženkle, t.y. 7256 m. pr.m.e. Atvykęs Totas ėmė skleisti mokslą, meną, muziką ir religiją. O kad tradicija buvo žinoma graikų-romėnų pasaulyje, paliudija astrologinės poemos „Gajus Manilijus“ (48 m. pr.m.e – 20 m.) antroji eilutė: „Apolonas turėjo gražius Dvynius, o Merkurijus Vėžį“.

Tikriausiai išvykdamas iš Žemės į žvaigždes, sparnuotasis Hermis (Totas, Merkurijus) paliko Hermi Trismegisto „Smaragdo lenteles“. Dažnai manoma, kad jos sukurtos Viduramžiais, nors 18 a. Sigismundas Bakstromas (Bacstrom) jas datavo 2500 m. pr.m.e.

Atlantidos žuvimas turi sąsajų ir su Liūto ženklu, kurios įžvelgiamos Denderos zodiake, kur jis pavaizduotas pavasario lygiadienyje, o Akeru, liūtai dvyniai, irgi ten pat. 9 a. į arabų kalbą išverstas koptų papirusas „Abou Hormeis“ taip nusako Atlantidos žūties datą: „Tvanas įvyko, kai Liūto širdis atsidūrė pirmoje Vėžio galvos minutėje“. Atlantis City 15 a. Makritzio rašė, kad „ugnis slinko iš Liūto ženklo ir sunaikino pasaulį".

Tačiau Džonas Antonis West, komentuodamas Švalerio de Lubičo (Lubicz) pastabas dėl anomalijų Denderos zodiake, rašė:
„Zodiako žvaigždynai apie centrą išdėstyti netaisyklingu apskritimu. Pažiūrėkite į keistą Vėžio padėtį apskritimo viduryje. Jis turbūt yra vidinis spiralės taškas. Švaleris de Lubičas manė, kad zodiako ženklai išdėstyti apie ekscentrišką apskritimą, kurio vienas centras yra ekliptikos poliuje (hipopotamės spenys), o kitas šiaurinėje žvaigždėje (šakalas arba šuo). Tai nevisai mane įtikina. Pažvelkite, pvz., į Svarstyklių padėtį. Tačiau kokia bebūtų schemos prasmė, viena tikra, kad Vėžio ženklas specialiai išskirtas“.

Denderos šventyklą 1 a. pr.m.e. pastatė Ptolomėjai ankstesnės šventyklos vietoje. Jos hieroglifai byloja, kad buvo statyta „pagal planą, sudarytą Horo pasekėjų laikais“, t.y. gerokai anksčiau, nei atsirado dinastijos [daugiau apie tai žr. >>>>> ].

Prisiminkime ir Sfinksą, kurio galva žmogaus, o kūnas liūto. Jei užpakalinė dalis simbolizuoja praeitį, tai priekinė (žmogus) sietina su Vandeniu. Vienas Sfinkso vardų buvo Hu (gynėjas); jis vadintas ir Hor-em-akhet (Horu horizonte). Horas, dievas sakalo galva, simbolizuoja skrydžio galią. O vardas Hu sutinkamas ir keltų mite apie Hu Gadarną, atlantą, atgabenusį naujakurius iš senosios šalies į Velsą.

Toji valanda!

Pagal Platoną, Herodotą ir „Codex Troanus“ Atlantida žuvo 8500 m. pr.m.e. Muko „nulinė diena A“ gali būti apskaičiuota pagal majų kalendorių – tai 8498 m. birželio 5 d., kai buvo triguba Saulės, Mėnulio ir Veneros konjunkcija, stipriai paveikusi asteroidą. Tai Atlantidos žūtį priskirtų Liūto erai. Viskonsino valstijoje rastų ledyno atvilktų pušų kamienų amžius datuojamas 11 tūkst. metų – tai reikštų, kad Amerikos žemynu ledynai slinko prieš pat žūstant Atlantidai.

Ričardas Munis taip pat naudojosi Muko kalendoriumi, tačiau, remdamasis „Pradžios knyga“ ir šumerais, jis nustatė laikotarpį tarp 6 ir 7 tūkst. m. Jis rėmėsi ir tuo, kad Antarktidos apledėjimas, kuris, atseit, irgi buvo viena priežasčių, prasidėjo prieš 6 tūkst. m.

Atlantis Underwater Robertas Skrajonas mini Finėjaus (Finaeus) 1532 m. žemėlapį, kuriame Antarktidos nedengia ledai. Galimas ir Hapgudo iškeltas polių pasislinkimas (apie tai skaitykite >>>>>). Andriu Tomas mini vyskupo Diego de Landa 1566 m. raštus, kur sakoma, kad majai metus skaičiavo nuo datos, atitinkančios 3133 m. pr.m.e. Ar nepriimtina ši data?

Katastrofos data rūpėjo ir Luisui Spence:
„Ar visa Atlantida nuskendo apie 9600 m. pr.m.e.? Gal didesnė jos teritorija išliko iki šių dienų… Jau tyriau didžiosios priešistorinės atlantų civilizacijos egzistavimo klausimą. Orinjakai, matyt, yra nutrūkusi jų grandis…. [Atlantų] kultūra arba išlaikė senąją priešistorinių orinjakų laikų dvasią, arba išsivystė iš azilų kultūros tipo“.

Tam pritaria ir Janas Raitas (Wright): „Pirmasis katastrofos etapas matyt buvo laipsniškas ir turime 5 tūkst. m. laikotarpį nuo pradžios iki pabaigos“. Kažkoks dangaus kūnas galėjo išbalansuoti žemės seisminę veiklą.

Braginas cituoja R. M. Gatteffose veikalą „Tiesa apie Atlantidą“, kur neigiama (ypač abato Moreux) nuomonė, kad katastrofą sukėlė dangaus kūnas. Anot jo, didžiausias katastrofas sukelia polių pasikeitimas, kuris įvyksta kas 25796 m. Tas hipotezes papildo Nerys Dee, kad magnetinio lauko pokyčiai turi įtakos ne tik pačiai planetai, bet ir kaimynams.


Datų tikslinimas  

Prieš kokius 6000 m. šumerai jau buvo pakankamai išsivystę. Savo turimas žinias jie siejo su 12-tuoju dangaus kūnu (įtraukiant Saulę ir Mėnulį).

Zecharia Sitchin'as (The Twelfth Planet) iš įvairių nuorodų padarė išvadą, kad jo orbita yra 3600 Žemės metų. Pasak jo, paskutinis jo apsilankymas buvo apie 200 m. pr.m.e.

Jis turėjo poveikį ir staigiai ledynmečio pabaigai (apie 11000 m. pr.m.e.). Manoma, kad maždaug tuo pat metu "nugrimzdo" ir Atlantida. Apie 7400 ir 3800 m. pr.m.e. vyko esminiai pasikeitimai šumerų istorijoje. Apie 2200 m.pr.m.e. įvairios senovės civilizacijos patyrė nuosmukį (1998 m. straipsnis "Intermedias" žurnale, Olandija).

Allan Alvord'as ("Dievai iš kosmoso") kruopščiai paskaičiavo, kad Tvanas buvo 10983 m. pr.m.e. Ir jis tvirtino, kas 'Sas' šventasis laikotarpis yra 2160 m. (o ne 3600). Ši reikšmė gaunama užrašant skaičių šumerų Precession naudotoje 60-tainėje skaičiavimo sistemoje (kurioje skaitmenų pozicijas išreiškia 1, 10, 60, 600, 3600, 36000, 216000 ir t.t.). Tada 2160 = 3 x 600 + 6 x 60 + 0 x 10 + 0 x 1

Ką tai reikštų?
Jei Tvanas buvo 10983 m. pr.m.e., tai datų seka būtų: 8823, 6663, 4503, 2343, 183 (visos pr.m.e.) ir 1977 m.

Alford'as aprašo dviejų dievų Toto ir jo brolio Marduko kivirčą. Jie nesutarė, kada tiksliai prasideda Žemės precesija. Pagal Totą - 1,5o vėliau nei buvo paskaičiavęs Mardukas. Tas skirtumas yra 108 m. Tada 1977+108 = 2085 (m.) Argi ne todėl NASA (nuo 8-o dešimtmečio) taip suaktyvino planetos X paieškas?

O gal skaičiuoti reiktų kitaip? Precesijos laikas nėra 25920 m. kaip laikė šumerai. Jis yra 25776. 2160 yra 1/12 šumerų ciklo. Padaliję 25776 iš 12 gausime 2148 m. Tad 12 dangaus kūno orbita gali būti 2148 m. (o ne 3600 ar 2160 m.). Pradėję skaičiuoti nuo 10983 m. pr.m.e. ir pridėję 1,5o (t,y. Po 107,4 m.) sekos pabaigoje gausime 2012 m. (!). Majų kalendoriaus pabaiga! Ar tik paprastas sutapimas?

Minėtame olandiškame straipsnyje rašoma, kad apie 2200 m. pr.m.e. nutiko nepaaiškinami dalykai. Tai galėjo būti vandenyno srovių pasikeitimas. 2000 m.pr.m.e. į Indijos vandenyną buvo nešama daugiau dykumų dulkių nei anksčiau. Elk ežero (Minesota) tyrimai rodo, kad buvo keli periodai po kelis šimtus metų, kai dulkių kaupėsi daugiau: 5800, 3800 ir 2100 m.pr.m.e. Ohio un-to darbuotojas ištyrė Peru ledynus ir didžiausią sausrą per paskutinius 17 tūkst. metų skyrė 2200 m. pr.m.e.

Graham Hancock'as ("Dangiškasis veidrodis") mini astrofiziką, tikintį, kad prieš 20 tūkst. metų į Saulės sistemą įskriejo milžiniška kometa po savęs palikusi atskilusias dalis. Tą nuolaužų žiedą Žemė reguliariai kerta, ką atspindi "krentančių žvaigždžių" padidėjimas. Didesnieji jos fragmentai galėjo sukelti ledynų tirpimą kažkur prieš 14000-9000 m. O taip pat sukelti civilizacijų žūtį (kažkur 2350-500 m. pr.m.e. laikotarpiu).


Atlantidos galimybės pagrindimai

19 a. Platono liudijimui apie Atlantidą skirtas didelis dėmesys. Kai kurie atlantidologai manė, kad rado jos egzistavimo įrodymus. 1898 m. iš Europos į Ameriką tiesė povandeninį telegrafo kabelį. Jisai nutrūko ir nuskendo. Jo ieškanti metalinė „katė“ ne kartą į laivo denį iškeldavo tarp jos nagų įstrigusių panašių į stiklą lavos gabalų. Po kelių metų prancūzų geologas P.-M. Termjė2) Paryžiaus Okeonografijos institute padarė pranešimą, kad tie lavos gabalai galėjo sustingti tik ore. 3 km gylyje sustingę jie, atseit, būtų turėję kristalinę struktūrą, o jų struktūra buvo amorfinė. Anot Termjė, dugnas tame rajone nusileido 3 km. Pagal jį lūžis įvyko tiesėje nuo Islandijos link Azorų salų - būtent aktyvaus vulkanizmo vietoje.

O kaip su ungurių migracija? Kodėl vieni ungurių mailiai dreifuoja su Golfo srove į Europą, o kiti pasirodo ties Amerikos pakrante? Aiškinama, kad jie kadaise galėjo gyventi Atlantidos upėse ir neršti plaukdavo į jų deltas. Išnykus Atlantidai, jie įsikūrė ir Europoje, ir Amerikoje. O kartu pagalvokime, o kodėl paukščiai skrenda sukti lizdų į Kolos pusiasalį? Juk prieš 11 tūkst. m. Kolos pusiasalis buvo uždengtas ledų... Tačiau ledai pasitraukė ir paukščiai rado kelią į ten – toks gamtos dėsnius: gyvybė visada stengiasi užimti ekologines nišas. Taip nutiko ir žuvims...

O kaip paaiškinti Senojo ir Naujojo pasaulių senųjų kultūrų panašumus? Imkime kačių kultą. Senojo pasaulio leopardą atitinka Amerikos jaguaras (taip pat skaitykite >>>>>).

Čekų keliautojas M. Stinglas3) („Indėnų piramidžių paslaptys“) rašo apie olmekus: „Virš valdovo arba, galbūt, aukščiausiojo žynio buvo iškeltas jaguaras. Jaguaras mane čia persekioja visur. 7 m gylyje rasta visai nebūdinga mozaika irgi vaizduoja jaguarą: akys, šnervės, iltys. Valdovo kape tarp kitų brangenybių buvo rasti jaguarų dantų formos nefritiniai pakabukai. 0 nefritiniai vaikų veidai, rasti La-Vente,kai kuriems tyrėjams primenantys būdingus mongoloidų rasės bruožus, tik rodo siekį žmogui suteikti panašumą į jaguarą. Štai kodėl dabar mokslininkai dabar šiuos mažus šedevrus vadina jau ne ‚vaikų veidais‘, o ‚jaguarų veidais‘ arba ‚jaguaro-vaiko‘ atvaizdais“.

Potrero-Nuevo (Meksijoje, San Lorenzo Tenochtitlano komplekse) rastame atvaizde aiškiai matomas moters ir jaguaro susitikimas. Anot legendos, iš dieviško jaguaro ir žemiškos moters kilo galinga didvyrių, dangaus ir žemės sūnų, pusdievių gentis, - į nieką nepanaši. Tai buvo ir žmonės, ir jaguarai – „jaguar-indėnai“.
O Čatal-Hujuke Mažojoje Azijoje buvo garbinamas leopardas.


1) Meternicho stela - magiška-medicininė stela, dabar esanti Niujorko Metropoliteno muziejuje. Ji laikoma esant iš XIII dinastijos valdant Nektonebui II, apie 380-342 m. pr.m.e. Stelos kilmė nežinoma; ji, būdama didžiausia (apie 36x13 colio), priklauso „Horui ant krokodilų“ stelų grupei, - šios stelos turėjo saugoti egiptiečius nuo pavojingų gyvūnų (krokodilų, gyvačių).
Stela atrasta pranciškonų vienuolyno sienoje ir 1828 m. padovanota austrų princui Meternichui. 1950 m. ją nupirko muziejus. Jos viršuje vaizduojama saulė (Ra), greta kurios abiejose pusėse yra po 4 babuinus, už kurių kairėje dievas Totas, o dešinėje nusilenkęs faraonas. Žemiau – 5 eilutės hieroglifų, o po jomis pagrindinės dalies centre pavaizduotas ant krokodilo stovintis Horas. Hieroglifai pasakoja dievų istorijas ir jų susidūrimus su nuodingais gyviais (daugiausia, kaip buvo nunuodytas ir išgydytas Horas), pateikiama keletas užkalbėjimų. Kitoje stelos pusės viršutinėje dalyje pavaizduotas sparnuotas žmogus (demoniškas saulės dievas Harmeti) tarp jį apsupusių priešų.

2) Pjeras-Mari Termjė (Pierre-Marie Termier, 1859-1930) – prancūzų geologas, mineralogijos prof., MA narys (nuo 1909 m.). Pagrindiniai darbai skirti tektonikai, aprašė Savojos Alpių ir Dofinės kalnų masyvus (pvz., Pelvoux, Brianconnais ir kt.), o taip pat Korsikoje ir Šiaurės Afrikoje. Buvo šariažo koncepcijos šalininkas ir tektoniką laikė kalnų susidarymo priežastimi. 1924 m. straipsnyje kritikavo Venegerio žemynų dreifo teoriją. Jo vardu pavadintas gūbrys (Dorsum Termier) Mėnulyje.
Jis analizavo 1898 m.ių Atlanto dugno iškeltus lavos gabalus ir nustatė, kad turėjo susidaryti ore, o ne vandenyje. 1912 m. Okeanografijos int-te jis perskaitė paskaitą, kurioje pasisakė už Atlantidą Atlanto vandenyne. 1917 m. jo išvadas sukritikavo Ch. Schuckert’as.

3) Miroslavas Stinglas (Miloslav Stingl, g. 1930 m.) - čekų etnografas, keliautojas, rašytojas, publicistas. Parašė apie 40 knygų apie įvairias tautas, daugiausia Amerikos ir Okeanijos, eskimus ir Australijos aborigenus. Yra kikapu genties garbės vadas.
Žymiausi kūriniai: „Š. Amerikos indėnų ir eskimų menas ir kultūra“, „Australijos ir Okeaniijos vietinių gyventojų menas ir kultūra“, „Senosios Meksikos menas“. 2017 m. išleido audio knygą „Seksas penkiose pasaulio dalyse“.


Platonas: Kritijas ir Timėjus
Atlantidos puslapis
Atlantai tebėra gyvi?
Kur gi toji Atlantida?
Tvanas Gilgamešo epe
Žvaigždės kalba Egiptui
Burtų ištakos: Mesopotamija
Enuma Eliš
Atlantida - tai Kretos sala?
Nojaus arka surasta?
Dingusi Sandoros skrynia
Kada bus pasaulio pabaiga?
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Velykų sala: Du pasaulio modeliai
Ištrūkę milžinai vėl bando gundyti?
Malta: menanti Atlantidą?
Dingusi Sandoros skrynia
Indų astronomijos aspektai
4-ojo etapo evoliucija
Elohimų alchemija
Kada bus Armagedonas?
Šiaurės Atlantida
Sirijaus paslaptis
Precesija
Mitologijos puslapis
NSO puslapis
Vartiklis